Rusijos ekonomika, palyginti su pirmosiomis plataus masto karo Ukrainoje savaitėmis, susiduria su kitokio pobūdžio spaudimu: infliaciją vis labiau kursto ilgalaikė paklausos ir pasiūlos disbalanso problema. Dėl to Rusijos centrinis bankas atsidūrė dilemoje, kurioje kiekvienas sprendimas turi didelę kainą verslui ir gyventojams.
2022 metais, siekdamas stabilizuoti rublį ir pristabdyti kainų šuolį, Rusijos bankas bazines palūkanas pakėlė nuo 9,5 iki 20 proc. Vėliau infliacijos tempas buvo smarkiai sumažėjęs, tačiau šį rezultatą iš dalies lėmė aukšta palyginamoji bazė ir laikinas prisitaikymas prie pradinių sankcijų sukrėtimų.
Vėlesniu laikotarpiu kainų augimas vėl įsibėgėjo, o tai privertė grįžti prie griežtesnės pinigų politikos. Ciklo pikas buvo pasiektas, kai bazinės palūkanos kurį laiką siekė 21 proc., o tai tapo vienu aukščiausių lygių per pastarąjį dešimtmetį.
Pastaruoju metu pinigų politika švelninama, tačiau centrinis bankas tebėra atsargus: pagrindinė norma buvo išlaikyta ties 14 proc. Toks sprendimas atspindi rinkos lūkesčius, bet kartu rodo, kad institucija vis dar mato reikšmingas rizikas infliacijos dinamikai.
Kas labiausiai kursto kainas?
Skirtingai nei 2022 metais, kai pagrindinis veiksnys buvo finansinio stabilumo šokas, dabar infliaciją maitina struktūriniai apribojimai. Tai reiškia, kad paklausa išlieka aukšta, o ekonomikos galimybės greitai didinti pasiūlą yra ribotos dėl darbo jėgos trūkumo, importo apribojimų ir gamybos grandinių suvaržymų.
Tokioje aplinkoje aukštesnės palūkanos mažina vartojimą ir investicijas, tačiau kartu brangina kreditą įmonėms, kurios ir taip susiduria su ribotomis technologijų bei komponentų tiekimo galimybėmis. Dėl to pinigų politika tampa mažiau efektyvi, o jos poveikis augimui gali būti skausmingesnis.
Fiskalinė politika ir palūkanos traukia į skirtingas puses
Centrinio banko pasirinkimus apsunkina tai, kad fiskalinė politika veikia priešinga kryptimi nei pinigų politika. Nors kreditas branginamas tam, kad būtų pristabdyta paklausa, valstybės išlaidos ją palaiko, o tai didina spaudimą kainoms ir lėtina kelią į žemesnę infliaciją.
Prognozuojama, kad biudžeto deficitas gali siekti 3,2 proc. bendrojo vidaus produkto, kai pirminiuose planuose buvo numatyta 1,6 proc. Toks impulsas reiškia, kad palūkanų mažinimas turi būti lėtesnis, jei siekiama neįžiebti naujos infliacijos bangos.
Tuo pat metu augimo perspektyvos prastėja: 2026 metais ekonomikos plėtra vertinama kaip artima stagnacijai, o tai didina spaudimą palūkanas mažinti greičiau. Ši įtampa ir sukuria esminį klausimą: ar labiau saugoti kainų stabilumą, ar bandyti palaikyti ekonominį aktyvumą.
Centrinis bankas prognozuoja, kad infliacija 2026 metų pabaigoje gali siekti 6–7 proc. per metus, o prie 4 proc. tikslo būtų grįžtama 2027 metais. Toks scenarijus reikštų, kad palūkanų mažinimas, nors ir tikėtinas, bus vykdomas atsargiai, nuolat vertinant fiskalinių sprendimų ir karo ekonomikos poveikį kainoms.
Leave a Reply