CP v2

Category: Finansai

  • Euro grįžta į politinės darbotvarkės viršų: Vengrija taikosi į 2030-uosius, Bulgarija skaičiuoja kainas

    Diskusijos dėl euro Europoje vėl kaista: vienur kalbama apie prisijungimą prie euro zonos, kitur – apie pasitraukimą. Vengrijoje vis garsiau minimas tikslas euro įsivedimą sieti su 2030 metais, o Vokietijoje kraštutinių dešiniųjų AfD retorikoje atsiranda raginimų grįžti prie markės.

    Tuo pat metu Bulgarija, naujausia euro zonos narė, susiduria su jautriausiu klausimu – kaip suvaldyti kainų kilimą ir piktnaudžiavimą perėjimo laikotarpiu. Euro įvedimas ten tapo ne tik ekonomikos, bet ir vidaus politikos kovos tema.

    Vengrija kalba apie 2030 metus

    Vengrijos politinėje darbotvarkėje euro tema pastaruoju metu stiprėja, o siekis įsivesti bendrą valiutą įvardijamas kaip vidutinio laikotarpio tikslas. Norint prisijungti prie euro zonos, būtina atitikti vadinamuosius Mastrichto kriterijus: kainų stabilumą, tvarų biudžeto deficitą ir skolą, palūkanų normų bei valiutos kurso stabilumą.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad Vengrijai iššūkių kelia ne tik viešųjų finansų rodikliai, bet ir valiutos svyravimai. Dalis ekspertų taip pat pabrėžia Vengrijos pramonės ir eksporto priklausomybę nuo Vokietijos ekonomikos ciklų, todėl vien euro tikslas pats savaime neišsprendžia struktūrinių problemų.

    Vokietijoje – spaudimas eurui

    Vokietijoje euro klausimas vėl iškyla politinių ginčų centre: AfD retorikoje euro zona vaizduojama kaip ribojanti šalies ekonominį manevringumą. Nors ekonomistai dažnai tokias idėjas vertina kaip rinkiminės kovos elementą, pats faktas, kad diskusija grįžta į viešąją erdvę, rodo didėjantį visuomenės jautrumą infliacijai ir gyvenimo brangimui.

    Ekspertai sutaria, kad hipotetinis Vokietijos pasitraukimas iš euro zonos būtų milžiniškas sukrėtimas. Tokia permaina galėtų pakirsti bendros valiutos patikimumą, išprovokuoti finansų rinkų turbulenciją, kapitalo persiskirstymą ir didelį neapibrėžtumą visoje Europoje.

    Bulgarijoje – kainų kontrolės pamokos

    Bulgarija eurą įsivedė 2026 metų pradžioje, tačiau didžiausias iššūkis tapo kainų skaidrumas ir kontrolė pereinamuoju laikotarpiu. Taikant dvigubą kainų žymėjimą, vartotojams turi būti aiškiai pateikiama suma nacionaline valiuta ir eurais, o perskaičiavimas privalo būti atliekamas pagal nustatytą kursą.

    Praktikoje dalis verslų, ypač su turizmu susijusiuose sektoriuose, pasinaudojo proga kelti kainas, o tai smogė vartotojų pasitikėjimui ir išprovokavo politines diskusijas. Kainų šuoliai tapo patogia tema oponentams, siekiant atsakomybę dėl brangimo sieti su euro įvedimu, net jei infliaciją kartu kursto ir kiti veiksniai – nuo energijos kainų iki geopolitinių krizių.

    Bulgarijos patirtis dar kartą primena, kad euro įvedimas nėra vien techninis valiutos pakeitimas. Sėkmę lemia institucijų pasirengimas, rinkos priežiūra, aktyvi vartotojų informavimo kampanija ir greita reakcija į piktnaudžiavimą, kad pereinamasis laikotarpis nevirstų pasitikėjimo krize.

  • Koszalinui – 70 mln eurų vertės atliekų deginimo jėgainė: kas bus daroma su 30 000 tonų per metus

    Koszalino komunalinių paslaugų bendrovė Przedsiębiorstwo Gospodarki Komunalnej pasirašė sutartį su „AB Industry“ dėl komunalinių atliekų terminio apdorojimo įrenginio statybos. Projekto vertė siekia apie 70 mln eurų su mokesčiais, o darbų pabaiga numatyta iki 2029 metų birželio 30 dienos.

    Numatoma, kad įrenginys bus skirtas energetinei komunalinių atliekų frakcijai, kuri nebetinka perdirbimui, sutvarkyti. Toks sprendimas leidžia sumažinti šalinamų atliekų kiekį ir kartu išgauti energiją, kuri vėliau panaudojama šilumos ir elektros gamybai.

    „Tai strateginė investicija Koszalinui ir visam regionui. Kuriame modernaus, saugaus ir efektyvaus atliekų tvarkymo sistemos elementą, kuris leis ne tik atsakingai sutvarkyti atliekas, bet ir atgauti jose esančią energiją“, – sakė Koszalino prezidentas Tomasz Sobieraj.

    Planuojami pajėgumai ir energija

    Pagal pasirašytą sutartį planuojamas įrenginio pralaidumas sieks 30 000 tonų atliekų per metus. Projekte nurodoma, kad skaičiavimai remiasi vidutine atliekų šilumingumo prielaida – 12,9 MJ kilogramui, būdinga vadinamajai energetinei frakcijai.

    Skelbiama, kad per metus būtų galima parduoti apie 172 800 GJ šilumos ir apie 11 020 MWh elektros energijos. Pagaminta šiluma galėtų būti tiekiama į miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemą, o elektra taptų papildomu atliekų panaudojimo rezultatu.

    Kodėl tokie projektai daugėja?

    Europos Sąjungos atliekų politikoje prioritetas teikiamas atliekų prevencijai ir perdirbimui, tačiau dalis srautų vis tiek lieka netinkami perdirbti. Tokiai likutinei frakcijai vis dažniau pasirenkamas energijos atgavimas, ypač regionuose, kur ribojami sąvartynų pajėgumai ir didėja šalinimo kaštai.

    Koszalino atveju pabrėžiama, kad įrenginys turėtų tapti viso regiono atliekų tvarkymo sistemos dalimi, sprendžiančia būtent neperdirbamų, bet energetinę vertę turinčių atliekų problemą. Miesto valdžia projektą įvardija kaip vieną didžiausių komunalinių investicijų miesto istorijoje.

    Finansavimas ir terminai

    Projektas siejamas su Prioritetine programa 2.1.3 „Racionali atliekų tvarkyba. 3 dalis: alternatyvių degalų panaudojimas energetikai“, o finansavimas numatomas iš Modernizavimo fondo lėšų. Tokie instrumentai dažnai naudojami energetikos ir infrastruktūros projektams, kurie mažina emisijas arba didina sistemos efektyvumą.

    Artimiausiais metais Koszalinui svarbiausia bus užtikrinti, kad projektas būtų įgyvendintas laiku, o planuojami energijos kiekiai realiai integruoti į miesto šilumos ūkį. Praktikoje tokių įrenginių sėkmę lemia atliekų srauto stabilumas, šilumos paklausa ir sklandus leidimų bei prijungimo procesas.

  • Lenkija skyrė dar milijardus S19 ir S11: ES lėšos Via Carpatia ir ruožui prie Koszalino

    Lenkijos Kelių generalinė direkcija (GDDKiA) pasirašė dvi naujas sutartis dėl ES finansavimo iš programos FEnIKS, skirtos greitkelių S19 ir S11 statyboms. Bendra Lenkijai šiame programos etape patvirtinta ES parama kelių infrastruktūrai pasiekė apie 3 760 000 000 eurų.

    Šios sutartys apima S19 atkarpas Babica–Jawornik ir Domaradz–Dukla bei S11 ruožą Bobolice–Szczecinek. GDDKiA nurodo, kad daliai projektų finansavimas dar vertinamas, o kitiems rengiama paraiškinė dokumentacija, kad būtų galima pritraukti papildomų ES lėšų.

    Daugiau lėšų S19

    S19 plėtrai Podkarpatės vaivadijoje ES skirs apie 463 000 000 eurų, o visas projektas vertinamas maždaug 1 019 000 000 eurų. Tinkamos finansuoti išlaidos sudaro apie 556 000 000 eurų, o numatyta darbų apimtis siekia 44,5 kilometro.

    Investicija padalyta į keturias įgyvendinimo dalis: Babica–Jawornik, Domaradz–Krosno, Krosno–Miejsce Piastowe ir Miejsce Piastowe–Dukla. GDDKiA primena, kad dvi pastarosios atkarpos nuo 2025 metų gruodžio jau atidarytos eismui.

    Visame projekte suplanuoti keturi kelių mazgai, penkios keliautojų aptarnavimo aikštelės bei kelių priežiūros bazė Miejsce Piastowe. Taip pat bus statomi inžineriniai statiniai, triukšmo slopinimo priemonės ir privažiavimo keliai.

    Strateginis S11 ruožas

    S11 atkarpai Bobolice–Szczecinek ES parama sieks apie 160 000 000 eurų. Bendras projekto biudžetas sudaro apie 326 000 000 eurų, o tinkamos finansuoti išlaidos įvertintos maždaug 189 000 000 eurų.

    Numatoma nutiesti daugiau kaip 24 kilometrų greitkelio, įrengti du mazgus Wierzchowo ir Szczecinek Północ bei porą keliautojų aptarnavimo aikštelių Wierzchowo. Šis ruožas turėtų sujungti Szczecinek aplinkkelį su S11 trasa, vedančia į S6 ties Koszalino kryptimi.

    FEnIKS programa keliams

    GDDKiA skaičiuoja, kad pagal FEnIKS planuojama paremti 30 kelių projektų, o bendra ES parama siektų apie 4 200 000 000 eurų. Programa apima 2021–2027 metų laikotarpį, o ankstyvosiose sutartyse dalis projektų buvo finansuojami vadinamuoju etapiniu principu, derinant skirtingų finansavimo laikotarpių lėšas.

    Pastaraisiais metais ES parama Lenkijos greitkeliams daugiausia nukreipiama į strateginius koridorius, didinančius šalies susisiekimą su Baltijos jūros uostais ir pietryčių kryptimi. Tarp prioritetų išlieka Via Carpatia ašis, kuriai priskiriamas S19, bei jungtys, mažinančios kelionių laiką tarp regioninių centrų.

    „Kiti kelių projektai šiuo metu yra vertinami arba jiems rengiama paraiškinė dokumentacija, siekiant gauti ES finansavimą“, – pranešė GDDKiA.

  • Kuro kainos šoktelėjo po lengvatų pabaigos: benzinas ir dyzelinas brangsta, prognozės niūrios

    Degalinių kainų šuolis per pastarąją savaitę siejamas su pasibaigusia valstybės taikyta laikina mokesčių lengvata. Jai nustojus galioti, benzino litras pabrango daugiau nei 0,20 euro, o dyzelinas – beveik 0,20 euro, rodo rinkos stebėtojų vertinimai.

    Pagrindinis kainų pokyčio veiksnys – pridėtinės vertės mokesčio tarifo grąžinimas nuo 8 proc. iki 23 proc. benzino ir dyzelino produktams. Toks pokytis automatiškai didina galutinę kainą, net jei didmeninės naftos produktų kainos nesikeistų.

    Kainų dinamiką stiprina ir Europoje brangstantys gatavi degalai, kurie tiesiogiai persiduoda į vietinę didmeninę rinką. Analitikai pabrėžia, kad jautrumą didina ir geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose, kuri kelia riziką tiekimo grandinėms ir naftos kainų svyravimams.

    „Rugsėjo pradžioje matomas aiškus benzino ir dyzelino kainų augimas – tai pirmiausia susiję su PVM tarifo sugrąžinimu iki 23 proc. ir didėjančiomis gatavų degalų kainomis Europoje“, – teigė rinkos analitikai.

    Prognozės artimiausioms dienoms išlieka nepalankios – minimi tolesni kelių centų augimai už litrą, jei brangimas didmeninėje rinkoje neslops. Didesnė rizika išlieka dyzelinui, kurio kaina pastaraisiais mėnesiais Europoje buvo ypač jautri tiekimo ir paklausos pokyčiams.

    Pagal rinkos prognozes, 95 oktanų benzinas artimiausią savaitę gali kainuoti apie 1,75–1,79 euro už litrą, o 98 oktanų benzinas – apie 1,94–1,98 euro už litrą. Dyzelino kaina, skaičiuojama, gali siekti maždaug 1,95–1,97 euro už litrą, todėl vairuotojams išlaidos toliau augs.

  • Vokietijos ekonomika rodo atsigavimo ženklus, bet rinkimai Saksonijoje-Anhalte gali pakeisti kryptį

    Vokietijos ekonomika po kelerių vangios plėtros metų rodo atsargius atsigavimo signalus, tačiau diskusijos šalyje vis dažniau sukasi ne tik apie skaičius, bet ir apie politikos kryptį. Reikšmingu nuotaikų barometru laikomi Saksonijos-Anhalto žemės rinkimai, kuriuose apklausos prognozuoja stiprų populistinių jėgų pasirodymą.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad naujausias augimo impulsas siejamas su valstybės skatinimo priemonėmis ir investicijomis, taip pat su išorės paklausos pagerėjimu. Vis dėlto Vokietijos pramonė tebepatiria spaudimą dėl energijos kainų, konkurencingumo ir lėtesnės pasaulio prekybos, o tai didina neapibrėžtumą verslui.

    Rytų Vokietijos iššūkiai

    Saksonija-Anhaltas dažnai minimas kaip regionas, kuriame ekonominis atsigavimas juntamas silpniau nei šalies vidurkis. Čia svarbi pramonės dalis yra energiškai imli chemijos sektoriaus gamyba, todėl energetikos kainų šokai ir struktūriniai pokyčiai smogė stipriau.

    Vietos rinkimų kampanijoje ryškėja pažadai „perkrauti“ ekonomiką, griežtinti migracijos politiką ir keisti Europos integracijos taisykles. Tokių siūlymų kritikai pabrėžia, kad dalis jų reikštų didesnes kliūtis prekybai ir investicijoms, o tai Vokietijai, kaip eksportu paremta ekonomikai, būtų skausminga.

    „Populistinių jėgų stiprėjimą regione lemia ilgalaikis vietinis įsišaknijimas, rytų vokiečių tapatybės akcentavimas ir efektyvi komunikacija internete“, – teigiama analitikų vertinimuose.

    Kodėl tai svarbu Lietuvai?

    Vokietija yra svarbiausia Lietuvos ir Lenkijos eksporto kryptis Europos Sąjungoje, todėl bet kokie politiniai svyravimai Berlyne ar didesnis neapibrėžtumas verslo aplinkoje greitai persiduoda tiekėjų grandinėms. Jei Vokietijos pramonė lėtėja, pirmieji tai pajunta komponentų, logistikos ir paslaugų eksportuotojai regione.

    Kita vertus, dalis verslo atstovų situaciją vertina pragmatiškai: net ir esant aštresnei retorikai, strateginės sritys paprastai remiasi privačiais kontraktais ir ilgalaikiais interesais. Vokietijos paklausos persiskirstymas gali tapti galimybe kaimyninėms šalims, jei jos geba pasiūlyti konkurencingą kainos ir kokybės santykį bei dirbti pagal vokiškus standartus.

  • Japonija žada 510 mlrd. eurų investicijų JAV: kas slepiasi už prekybos susitarimo su Trumpu

    Japonija tvirtina daranti pažangą įgyvendinant įsipareigojimą investuoti į JAV ekonomiką apie 510 mlrd. eurų. Apie tai kalbėjo Japonijos prekybos ministras Akazawa Resei, po derybų Vašingtone aptaręs investicijų planą, susietą su abiejų šalių prekybos susitarimu.

    Ministras pabrėžė, kad Tokijas ir Vašingtonas tęs koordinavimą, tačiau detalių apie kitą investicijų etapą kol kas neatskleidė. Pasak jo, derybose vis daugiau vietos užima dirbtinis intelektas ir pažangios mikroschemų technologijos, kurios laikomos strategiškai svarbiomis abiem pusėms.

    Susitarimas: tarifai ir investicijos

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas 2025 metų liepos pabaigoje paskelbė apie pasirašytą Vašingtono ir Tokijo prekybos susitarimą. Jo esmė – sutarti dėl muitų režimo ir kartu įtvirtinti didelio masto Japonijos kapitalo nukreipimą į JAV pramonę bei energetiką.

    Akazawa Resei taip pat akcentavo, kad neturėtų atsirasti naujų muitų, kurie nebūtų numatyti pačiame susitarime. Tai svarbu verslui, nes papildomi tarifai reikštų didesnę kainų riziką tiekimo grandinėse ir mažesnį investicijų prognozuojamumą.

    Kur keliauja pinigai?

    Pirmasis įvardytas investicijų etapas siekė apie 33 mlrd. eurų ir buvo nukreiptas į dujų bei kasybos sektorius. Antrasis etapas – apie 68 mlrd. eurų – numatytas branduolinės energetikos projektams Tenesio ir Alabamos valstijose, taip pat dujų elektrinėms Pensilvanijoje ir Teksase.

    Japonijos pusė leidžia suprasti, kad tolesnės investicijų kryptys gali apimti aukštųjų technologijų gamybą, duomenų centrų plėtrą ir puslaidininkių ekosistemą. Pastaruoju metu šios sritys vis dažniau siejamos ne tik su ekonominiais, bet ir su nacionalinio saugumo interesais, todėl detalės derinamos itin atsargiai.

  • „Rusal“ grįžta į Indoneziją: naujas boksitų ir aliuminio oksido projektas po sankcijų smūgio

    Rusijos aliuminio gamintoja „Rusal“ pranešė atnaujinanti planus Indonezijoje statyti boksitų gavybos ir aliuminio oksido gamybos kompleksą. Bendrovė tai pristato kaip veiklos diversifikavimo Ramiojo vandenyno regione tęsinį ir bandymą sustiprinti žaliavų bazę Azijoje.

    Tokios ambicijos nėra naujos: dar 2007 metais „Rusal“ su Indonezijos valstybine bendrove „Antam“ pasirašė ketinimų memorandumą dėl projekto, numatančio iki 1,2 milijono tonų aliuminio oksido per metus gamybą Vakarų Kalimantane. Tuomet planuota bendra įmonė, kurioje „Rusal“ būtų turėjusi 51 proc. akcijų, o projekto vertė buvo vertinama maždaug 1,9 milijardo eurų.

    Planais tuomet taip ir nebuvo pajudėta, nes investicijas pristabdė pasaulinė finansų krizė ir pasikeitusi Indonezijos politika dėl žaliavų eksporto. Šalis ėmė riboti neapdorotų rūdų, įskaitant boksitus, išvežimą siekdama pritraukti perdirbimą į vietą ir kurti didesnę pridėtinę vertę šalies viduje.

    Kas pasikeitė po 2022 metų?

    „Rusal“ sugrįžimą į Indoneziją paskatino tiekimo grandinių lūžis po Rusijos karo Ukrainoje ir po jo sekusių sankcijų. Bendrovė neteko dalies anksčiau naudotų aliuminio oksido šaltinių, o tai tiesiogiai smogė vienai kritiškiausių grandžių aliuminio gamyboje, nes be aliuminio oksido neįmanoma užtikrinti stabilios pirminio aliuminio gamybos.

    Įmonė yra nurodžiusi, kad sankcijos ir ribojimai 2022 metais nutraukė aliuminio oksido tiekimą iš Australijos, kuris sudarė reikšmingą dalį jos poreikio. Kartu „Rusal“ neteko prieigos prie su Ukraina siejamo aliuminio oksido gamybos aktyvo, o tai privertė ieškoti pakaitinių tiekimo kanalų ir naujų investicinių krypčių.

    Žaliavų paieška Azijoje

    Siekiant sumažinti priklausomybę nuo vieno regiono, „Rusal“ 2024 metais įsigijo 30 proc. Kinijos aliuminio oksido gamintojo „Hebei Wenfeng New Materials“ akcijų. Taip pat buvo skelbta apie įsipareigojimą perimti iki 50 proc. Indijos aliuminio oksido rafinerijos „Pioneer Aluminum Industries“ akcijų.

    Numatomas projektas Indonezijoje būtų dar vienas žingsnis kuriant nuoseklią žaliavų tiekimo strategiją, apimančią boksitų gavybą ir aliuminio oksido gamybą arčiau augančių Azijos rinkų. Indonezija šiame kontekste išsiskiria dideliais boksitų ištekliais ir valstybės siekiu plėtoti vietinį perdirbimą.

    Tuo pat metu tokios investicijos išlieka jautrios geopolitikai, partnerių pasirinkimui ir reguliacinei aplinkai, todėl projekto grafikas bei galutinė struktūra priklausys nuo derybų su Indonezijos institucijomis ir galimų partnerių. Rinkoje taip pat stebima tendencija, kad didieji metalų gamintojai vis aktyviau investuoja į žaliavų šaltinius, siekdami mažinti kainų svyravimų ir logistikos riziką.

  • Fotovoltikos pamoka Europai: kodėl vietinis turinys be gamybos dažnai reiškia priklausomybę nuo Kinijos

    Diskusijos apie vietinį turinį atsinaujinančios energetikos projektuose Europoje vis dažniau grįžta prie fotovoltikos pavyzdžio. Ekspertai pabrėžia, kad vien ekonominė projekto nauda šalyje dar negarantuoja technologinės nepriklausomybės, jei kritiniai komponentai atkeliauja iš importo.

    Instituto Energetyki Odnawialnej vadovas Grzegorzas Wiśniewskis teigia, kad vietinis turinys, skaičiuojamas kartu su projektavimu, statyba ir montavimo paslaugomis, gali klaidinti. Pasak jo, svarbiausia yra tai, ar šalis geba užsitikrinti vietines pagrindinių įrenginių tiekimo grandines.

    Kas yra vietinis turinys?

    Vietinis turinys šiuo atveju suprantamas kaip prekių ir paslaugų dalis, sukuriama šalies viduje visoje projekto vertės grandinėje. Fotovoltikoje kritiniais laikomi elementai, nuo kurių priklauso technologijos veikimas ir kurių trūkumas gali sustabdyti plėtrą.

    2021 metais IEO paskelbė analizę apie vietinį turinį fotovoltikos įrangoje, vertindamas 2020 metų situaciją. Pagal tą skaičiavimą Lenkijoje vietinis turinys 1 MW galios saulės elektrinės įrangos dalyje galėjo siekti apie 26 proc., jei būtų naudojami vietinės kilmės tiekimo grandinės elementai.

    Tuo metu Europos Sąjungos vidutinis vietinis turinys įrangos tiekime buvo vertinamas didesnis ir siekė apie 37 proc. Skirtumą daugiausia lėmė platesnė regioninė gamybos ir tiekėjų bazė, ypač tam tikrose įrangos grupėse.

    Kur dingsta vietinė vertė?

    Pasak G. Wiśniewskio, problema prasideda tada, kai krenta importuojamos technologijos kainos ir didėja jų prieinamumas. Tuomet bendras vietinio turinio rodiklis gali net augti, nes daugiau darbų atliekama vietoje, tačiau priklausomybė nuo importuotų pagrindinių komponentų nesumažėja.

    „Vietinis turinys, suprantamas vien ekonomiškai, be vietinių kritinių komponentų tiekimų, iš esmės reiškia tik užsienio technologijų tiekėjų aptarnavimą“, – sakė G. Wiśniewskis.

    Jo teigimu, fotovoltikoje labiausiai pažeidžiama grandis yra elementai, nuo kurių priklauso įrenginių gamyba ir atnaujinimas, pirmiausia fotovoltiniai elementai, vėliau moduliai ir inverteriai. Jei šie segmentai lieka už Europos ribų, vietiniai rangos darbai neapsaugo nuo strateginės priklausomybės.

    Kinijos dominavimas ir Europos reakcija

    Ekspertas primena, kad Europos fotovoltikos pramonės nuosmukis siejamas su laikotarpiu po 2007–2009 metų krizės. Tuomet, jo vertinimu, Europos gamintojai negavo pakankamo valstybių palaikymo, o technologijos ir gamybos linijos dalinai atsidūrė Kinijoje, kuri sparčiai didino mastą ir konkurencingumą.

    Svarbią reikšmę turėjo ir Kinijos valstybės subsidijos, dėl kurių importuojami komponentai tapo sunkiai konkuruojami kainos prasme. Europos Sąjunga buvo įvedusi antidempingo priemones ir muitus, tačiau vėliau dalis ribojimų nebeliko, o rinkos spaudimas gamybai Europoje išliko.

    G. Wiśniewskis pastebi, kad politinis prioritetas ilgą laiką buvo greitas ir pigus atsinaujinančių išteklių augimas, o ne pramonės stiprinimas. Dėl to fotovoltikos rinka tapo itin patraukliu realizacijos kanalu importuotojams, o vietiniai gamintojai prarado masto efektą.

    Šiandien vietinio turinio tema Europoje siejama su naujomis pramonės politikos priemonėmis, tokiomis kaip Net-Zero Industry Act, taip pat su platesnėmis iniciatyvomis, nukreiptomis į konkurencingumą ir tiekimo grandinių atsparumą. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad be nuoseklių, ilgalaikių instrumentų vien deklaracijos nepakeis realios komponentų gamybos geografijos.

  • Obligacijų pajamingumai šauna į viršų, bet akcijos laikosi: kas vyksta rinkose?

    Obligacijų pajamingumai šauna į viršų, bet akcijos laikosi: kas vyksta rinkose?

    Pasaulio obligacijų rinkose pajamingumai kyla iki lygių, kurie daugeliui investuotojų primena laikotarpį prieš 2008 metų finansų krizę. JAV 30 metų iždo obligacijų pajamingumas išsilaiko virš 5 proc., o Vokietijoje, Japonijoje ir Jungtinėje Karalystėje skolinimosi kaina priartėjo prie kelių dešimtmečių aukštumų.

    Įprastai toks šuolis turėtų smogti akcijoms, nes brangsta įmonių skolinimasis, didėja vadinamoji diskonto norma ir obligacijos tampa patrauklesne alternatyva rizikingesnėms investicijoms. Tačiau 2026 metais vaizdas kitoks: JAV S&P 500 indeksas yra pakilęs apie 13 proc., Europos STOXX 600 augo apie 9,5 proc., o Japonijos Nikkei 225 šoktelėjo daugiau nei 27 proc.

    Kas kelia pajamingumus?

    Skirtumą lemia ne vien pajamingumų lygis, o priežastys, kodėl jie kyla. Niujorko federalinio rezervo banko vadovas Johnas Williamsas viešai akcentavo, kad ilgalaikių pajamingumų kilimą šiuo metu labiau stumia ekonomikos stiprumas ir didelės investicijos į DI, duomenų centrus bei technologinę infrastruktūrą.

    „Tai daugiausia lemia stipri JAV ekonomika ir tvirtos perspektyvos, kurias maitina didelės investicijos į DI ir duomenų centrus“, – sakė Johnas Williamsas.

    Tokia logika investuotojams svarbi: jei pajamingumai kyla dėl gerėjančių augimo lūkesčių, įmonės gali generuoti didesnes pajamas, o pelno augimas kompensuoja dalį brangesnio finansavimo poveikio. Kitaip tariant, akcijas spaudžia palūkanos, bet palaiko gerėjantys rezultatai.

    Akcijoms padeda rekordiniai pelnai

    Dar vienas atsparumo paaiškinimas yra įmonių finansiniai rezultatai. Remiantis „FactSet“ skelbta apžvalga, kai ataskaitas buvo pateikusios beveik visos S&P 500 bendrovės, maždaug 86 proc. viršijo pelno prognozes, o apie 77 proc. pranoko pajamų lūkesčius.

    „FactSet“ duomenimis, vadinamasis mišrusis pelno augimas siekė apie 52 proc. ir tai būtų sparčiausias tempas nuo 2021 metų antrojo ketvirčio. Tuo pat metu pajamos augo apie 15,5 proc., o grynojo pelno marža pakilo iki maždaug 17 proc., aukščiausio lygio nuo 2009 metų, kai pradėta nuosekliai sekti šį rodiklį.

    Riba, kurios rinkos vis dar neperžengė

    Investuotojų diskusijose vis dažniau minima, kad 10 metų JAV obligacijų pajamingumas dar telpa į istoriškai pažįstamą 4–5 proc. intervalą, kuris kai kurių ekonomistų vadinamas senuoju normaliu režimu. Kol pajamingumai kyla kartu su augimu ir nesukelia staigaus ekonomikos lėtėjimo, akcijų rinka gali išlikti stabili.

    „Dėl valdžios skolos pradėsime rimtai nerimauti tada, kai rimtai sunerims obligacijų rinkos“, – yra pabrėžęs ekonomistas Edas Yardeni.

    Vis dėlto rizika niekur nedingsta: blogiausias scenarijus akcijoms būtų toks, kai pajamingumai toliau kyla, o ekonomikos augimas silpsta, pelno prognozės prastėja ir didėja infliacijos lūkesčiai. Tuomet susidėtų du smūgiai iš karto: brangesni pinigai ir mažėjantis pelnas.

    Artimiausios savaitės rinkoms svarbios todėl, kad investuotojai lauks centrinių bankų signalų dėl palūkanų krypties ir vertins, ar dabartinis pajamingumų šuolis iš tiesų atspindi stiprią ekonomiką, ar jau tampa griežtėjančių finansinių sąlygų požymiu. Nuo šio atsakymo priklausys, kiek ilgai akcijos galės ignoruoti brangstančias obligacijas.

  • Kuras nebrangsta, bet degalinėse kainos vis dar kandžiojasi: Europą spaudžia dyzelino stygius

    Kuras nebrangsta, bet degalinėse kainos vis dar kandžiojasi: Europą spaudžia dyzelino stygius

    Nors naftos kainos pastaraisiais mėnesiais smarkiai svyravo, benzino ir dyzelino kainos Europoje išlieka arti istorinių aukštumų. Analitikai pabrėžia, kad problemos šaknis vis dažniau slypi ne žaliavinėje naftoje, o degalų perdirbime ir gatavų produktų pasiūloje.

    Europos etaloninė „Brent“ nafta nuo vasario pabaigos judėjo plačiame intervale, o rinką tai kilstelėdavo, tai atšaldydavo geopolitinės naujienos, susijusios su Iranu ir JAV. Vis dėlto vairuotojų sąskaitos degalinėse mažėja gerokai lėčiau, nes galutinę kainą lemia ir perdirbimo maržos, logistika bei mokesčiai.

    Europos Komisijos savaitiniame naftos biuletenyje nurodoma, kad rugpjūčio pabaigoje benzinas ES vidutiniškai kainavo apie 1,95 euro už litrą. Dyzelinas siekė apie 2,04 euro už litrą ir buvo tik keliais proc. žemiau nuo rekordinio lygio, fiksuoto 2026 metais.

    Problema – ne tik nafta

    Rinkos dalyviai aiškina, kad Europoje išsiplėtė skirtumas tarp žaliavinės naftos ir degalų kainų, nes perdirbimo grandyje atsirado „siauras kaklelis“. Net jei naftos pakanka, rafinavimo pajėgumų ir tinkamo produktų krepšelio, ypač dyzelino, gali trūkti.

    „Pagrindinė priežastis, kodėl didėja atotrūkis tarp naftos ir degalų kainų Europoje, yra perdirbimo ir produktų tiekimo problema, o ne vien naftos pasiūla“, – sakė „Kpler“ analitikas Sumit Ritolia.

    Dyzelinas ypač svarbus ne vien lengviesiems automobiliams. Jis maitina didelę dalį kelių transporto, žemės ūkio ir statybų, todėl brangimas ilgainiui persiduoda į prekių savikainą ir gali kelti infliacijos spaudimą.

    Kodėl Europai trūksta dyzelino

    Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą Europa iš esmės perbraižė dyzelino ir reaktyvinių degalų importo žemėlapį, labiau remdamasi JAV, Indija ir Artimųjų Rytų tiekėjais. Tuo pat metu konfliktai regione ir atakos prieš perdirbimo infrastruktūrą didino rizikas bei trikdė srautus.

    „Europa yra didžiausia dyzelino ir reaktyvinių degalų importuotoja, todėl iš esmės ji nustato pasaulines kainas. Kainos aukštos visur, bet Europoje tai jaučiama labiau, nes esame pagrindinė importo kryptis“, – sakė „Wood Mackenzie“ atstovas Alanas Gelderis.

    Papildomą spaudimą sukuria tai, kad dėl pasikeitusių srautų su Europa dėl tų pačių krovinių konkuruoja ir kitos šalys, anksčiau pirkusios rusišką dyzeliną. Kai viename regione sutrinka tiekimas, kainos kyla visoje grandinėje, nes kroviniai perskirstomi, o alternatyvų ne visada pakanka.

    Kiek dar gali laikytis aukštos kainos

    Analitikų vertinimu, benzinui tam tikrą palengvėjimą gali atnešti sezoniškumas: vasaros kelionių pikas baigiasi, o rinka pereina nuo brangesnio vasarinio mišinio. Dyzelinui tokio aiškaus „išleidimo vožtuvo“ nėra, nes rudenį artėja techninės priežiūros sezonas, o žiemą griežtėja reikalavimai degalų sudėčiai ir auga paklausa šildymui.

    „Dyzelinas neturi tokio pat sezoniško atoslūgio, o artėjant žiemai ir griežtesnėms specifikacijoms maržos gali išlikti pakilusios per rudenį ir net žiemą“, – sakė S. Ritolia.

    Situaciją galėtų švelninti didesnis eksportas iš Azijos, ypač jei Kinija ir Indija nukreiptų daugiau produktų į Europą. Vis dėlto rinka pabrėžia, kad net ir atpigus naftai degalinėse kainos gali kristi ne iškart, nes šiuo metu didžiausi ribojimai yra riboti laisvi rafinavimo pajėgumai, mažos atsargos ir gatavų degalų pasiūlos trapumas.

    Ekspertai taip pat akcentuoja, kad reikšmingesniam kainų kritimui svarbi įtampų mažėjimo perspektyva ir sklandesnė laivyba strategiškai svarbiuose maršrutuose, įskaitant Hormūzo sąsiaurį. Jei rizikos premija rinkoje sumažėtų, naftos kaina galėtų reaguoti greitai, tačiau dyzelino kainos dėl deficito ir atsargų atstatymo poreikio gali normalizuotis lėčiau.

    Ilgesnį laiką užsitęsus trikdžiams, aukštesnės kainos tampa mechanizmu, kuris slopina paklausą ir priverčia rinką grįžti į pusiausvyrą. Kol atsargos nebus atstatytos, o rafinavimo grandinė neįgis daugiau „kvėpavimo“, dyzelino rinka Europoje išliks jautri bet kokiam naujam sukrėtimui.