CP v2

Category: Finansai

  • Energetikoje baigiasi sena tvarka: kodėl lankstumas tampa būtinybe ir kas už jį sumokės?

    Tradicinis elektros sistemos veikimo modelis, kai gamyba nuolat prisitaiko prie vartojimo, sparčiai traukiasi į praeitį. Augant atsinaujinančių išteklių daliai ir daugėjant atvejų, kai naujiems projektams neleidžiama prisijungti prie tinklo, vis daugiau diskusijų sukasi apie vieną žodį – lankstumą.

    Ši tema pastaruoju metu vis dažniau keliama ir pramonės, ir tinklų operatorių, ir elektros biržų atstovų. Esminis klausimas paprastas: kokiomis priemonėmis bus užtikrintas sistemos balansas ir kas padengs lankstumo kainą.

    Kas yra lankstumas ir kodėl jo reikia

    Lankstumas energetikoje reiškia gebėjimą greitai reaguoti į gamybos ir vartojimo svyravimus: didinti ar mažinti generaciją, kaupti energiją, perkelti vartojimą į kitas valandas. Kai saulės ar vėjo elektrinių gamyba staigiai kinta, tinklui reikia priemonių, kurios kompensuotų šiuos šuolius.

    Ilgą laiką tokį stabilumą daugelyje šalių užtikrindavo keli dideli konvenciniai blokai, tačiau jie palaipsniui išjungiami arba dirba rečiau. Dėl to rinkai tenka iš naujo „susikurti“ balansavimo resursus: baterijų parkus, vartojimo valdymą, greitesnę prekybą trumpalaikėse rinkose ir išmanesnes prognozes.

    Pramonė: ne viską įmanoma sustabdyti

    Didžiajai pramonei lankstumo tema turi aiškias ribas, nes daugelio procesų negalima tiesiog sustabdyti valandai ar dviem. Chemijos pramonėje kai kurias linijas išjungus ir vėl paleidus, procesai gali užtrukti kelias dienas, o nuostoliai gali būti ypač dideli.

    Tokiose situacijose verslas dažniau renkasi kitus sprendimus: dalyvauja vartojimo mažinimo programose, kai tinklui kritišku metu laikinai sumažina apkrovas, arba optimizuoja savo vidinę generaciją ir garo bei šilumos poreikius. Tai leidžia prisidėti prie sistemos stabilumo negriaunant gamybos ciklų.

    „Anksčiau lankstumą garantuodavo keli centriniai blokai, dabar jį turime susikurti iš naujo“, – sakė vienos energijos kaupimo ir valdymo įmonės atstovas.

    Baterijos, dinaminiai tarifai ir reali lankstumo kaina

    Vis daugiau dėmesio skiriama didelio masto energijos kaupimui. Baterijų parkai gali sugerti perteklinę saulės ar vėjo gamybą, o vėliau ją grąžinti į sistemą tada, kai elektros trūksta, taip mažinant priverstinį atsinaujinančių elektrinių ribojimą ir brangių rezervų poreikį.

    Tačiau lankstumas reikalingas ne vien „didiesiems“ žaidėjams. Namų ūkiams ir smulkesniems vartotojams svarbus instrumentas tampa dinaminiai tarifai, kai elektros kaina kinta pagal rinkos situaciją. Tokiu atveju vartotojas gali sutaupyti, jei energijai imlius veiksmus, pavyzdžiui, elektromobilio krovimą, perkelia į valandas, kai elektra pigi.

    Kita medalio pusė – kas už tai moka. Lankstumas nėra vien technologija, tai ir rinkos produktas: kažkas turi finansuoti rezervų palaikymą, kaupimo įrenginių atsiperkamumą, vartojimo valdymo paslaugas, o taip pat sistemas, kurios leidžia greitai ir patikimai atsiskaityti už suteiktą paslaugą.

    „Lankstumas vartotojui turi būti paprastas ir duoti apčiuopiamą finansinę naudą“, – sakė energijos biržos atstovas.

    Kur stringa rinkos logika

    Viena opiausių temų – reguliavimo ir tarifų sistema. Kai kuriuose modeliuose tinklų operatoriams finansiškai patraukliau investuoti į naują infrastruktūrą, o ne pirkti lankstumo paslaugą rinkoje, nes grąža dažnai siejama su fiziniu turtu, o ne su paslaugomis.

    Dėl to rinkoje kyla klausimas, kaip sukurti aiškias taisykles, kad lankstumo paslaugos būtų perkamos skaidriai ir jas būtų galima įtraukti į pagrįstas sąnaudas. Būtent nuo šių sprendimų priklausys, ar vartojimo valdymas, baterijos ir kiti ištekliai taps masiniu reiškiniu, ar liks pavieniais projektais.

    Energetikos sektoriui pereinant prie vis labiau nepastovios generacijos, lankstumas iš papildomos opcijos virsta būtinybe. O galutinis atsakymas, kas už tai sumokės, dažniausiai vis tiek susives į vieną grandį: rinkos dalyvius ir vartotojus, kuriems reikės aiškiai suprasti, už ką mokama ir kokią naudą tai sukuria.

  • Žaliavų milžinė „Glencore“ taikosi į 5 mlrd. eurų pelną: brangstant angliai ir variui atsiveria proga

    Žaliavų prekybos ir gavybos grupė „Glencore“ šiemet tikisi, kad pelnas iš prekybos žaliavomis viršys 5 mlrd. eurų. Toks rezultatas įmonę priartintų prie vienų stipriausių metų per pastarąjį laiką, kai rinkose daugėja kainų šuolių ir regioninių skirtumų.

    Vertinant istorinį kontekstą, panašaus masto pelningumas buvo pasiektas po 2022 metais prasidėjusio plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą, kai energetikos rinkose kilo precedento neturintis chaosas. Tuomet staigiai pasikeitė tiekimo grandinės, o kainų svyravimai sukūrė išskirtinai palankią terpę didelės apimties prekybininkams.

    Kainų šuoliai ir prekybininkų galimybės

    Pastaruoju metu rinkose vėl daugėja veiksnių, kurie didina kainų nepastovumą: geopolitinės įtampos, energijos srautų persiskirstymas ir brangstantis logistinis grandžių aptarnavimas. Kai pristatymo maršrutai trikdomi arba rizika išauga, regionuose kainos ima skirtis dar labiau, o tai yra aplinka, kurioje tarpininkavimo ir arbitražo strategijos tampa pelningesnės.

    „Glencore“ rezultatams palankūs ir konkrečių žaliavų kainų pokyčiai. Brangstant variui, didėja šio metalo grandinės dalyvių suaktyvėjimas, nes jis laikomas vienu svarbiausių pramonės ir energetikos transformacijos metalų, o pasiūlos ir paklausos disbalansai rinkoje greitai atsispindi kainose.

    Anglies kainų kilimas taip pat prisideda prie bendro pelningumo, ypač tais laikotarpiais, kai elektros gamybos struktūra regionuose keičiasi greičiau nei planuota. Nors ilgalaikėje perspektyvoje anglis daugelyje valstybių stumiama iš energetikos, trumpuoju laikotarpiu jos paklausa gali staigiai išaugti dėl alternatyvių išteklių trūkumo ar kainų šuolių.

    Kodėl „Glencore“ nuolat viršija tikslus

    Įmonė pastaraisiais metais ne kartą viršijo ilgalaikius pelno tikslus, o tai siejama ne vien su palankiomis rinkos sąlygomis. Didelę reikšmę turi mastas, platus tiekimo grandinių tinklas, sandorių apimtys ir gebėjimas greitai reaguoti į kainų pokyčius skirtinguose regionuose.

    Rinkos stebėtojai pabrėžia, kad tokiose situacijose prekybininkams naudą kuria ne vien bendra kainų kryptis, bet ir kainų skirtumai tarp geografinių zonų, skirtingos logistikos sąnaudos bei trumpalaikiai trūkumai. Kuo didesnis nepastovumas, tuo daugiau progų atsiranda įmonėms, turinčioms prieigą prie finansavimo, sandėliavimo, transporto ir rizikos valdymo instrumentų.

    Tuo pat metu investuotojams tokie rekordinių pelnų lūkesčiai reiškia didesnį jautrumą geopolitiniams įvykiams ir žaliavų ciklams. Jei įtampos atslūgtų ir kainų svyravimai sumažėtų, prekybos segmentų pelningumas galėtų grįžti arčiau istorinės normos, tačiau kol kas rinkos signalai rodo, kad nepastovumas greitai niekur nedings.

  • Indija ieško vietų naujoms branduolinėms elektrinėms Gudžarate: pasirašytas svarbus memorandumas

    Indijos valstybinė branduolinės energetikos bendrovė Nuclear Power Corporation of India Limited ir Gudžarato valstijos elektros gamintoja Gujarat State Electricity Corporation Limited pasirašė bendradarbiavimo memorandumą. Jo tikslas – ištirti ir atrinkti tinkamas vietas naujiems branduolinių elektrinių projektams Gudžarato valstijoje.

    Pagal susitarimą institucijos keisis techniniais duomenimis, vertins galimas aikšteles ir jų tinkamumą branduolinei infrastruktūrai. Praktikoje tai reiškia geologinių, hidrologinių, aplinkosauginių ir tinklų prijungimo veiksnių analizę, kuri paprastai lemia, ar projektas gali judėti į priekį.

    Platesnis Indijos planas

    Toks žingsnis siejamas su Indijos ilgalaikiais energetikos tikslais ir siekiu mažinti išmetamųjų teršalų kiekį. Šalis yra įsipareigojusi pasiekti nulinę grynąją emisiją iki 2070 metų, o branduolinė energetika laikoma vienu iš stabilios, nuo oro sąlygų nepriklausančios gamybos šaltinių.

    Branduolinių projektų plėtra ypač svarbi augant elektros paklausai, kurią didina pramonė, miestų plėtra ir elektrifikacija. Tokiuose planuose akcentuojamas ne tik naujų blokų statymas, bet ir tinkamų vietų parengimas iš anksto, kad būtų sutrumpinti vėlesni projektavimo ir derinimo etapai.

    Kiek reaktorių turi Indija?

    Šiuo metu Indija eksploatuoja 24 veikiančius branduolinius reaktorius, kurių bendra galia siekia beveik 8 gigavatus. Be to, šalyje statomi aštuoni nauji blokai, kurių bendra planuojama galia sudaro apie 6 gigavatus.

    Indijos Vyriausybė yra išsikėlusi ambicingą tikslą – iki 2047 metų padidinti branduolinės energetikos galią iki 100 gigavatų. Memorandumas dėl aikštelių Gudžarate laikomas vienu iš praktinių žingsnių, padedančių priartėti prie šių planų.

  • Panda obligacijos muša rekordus: Kinijos planas juaniui ir kodėl šalys keičia skolas iš dolerių

    Juaniu denominuotos obligacijos grįžta į madą

    Juaniu denominuotų obligacijų rinka 2026 metais smarkiai įsibėgėjo: vadinamosios panda obligacijos, kurias Kinijos vidaus rinkoje leidžia užsienio emitentai, ir dim sum obligacijos, platinamos už Kinijos ribų, fiksuoja vieną aktyviausių laikotarpių per pastarąjį dešimtmetį.

    Šis šuolis siejamas ne su vienu veiksniu, o su kelių tendencijų sankirta: palūkanų normų skirtumais tarp JAV ir Kinijos, Pekino siekiu didinti juanio tarptautinį naudojimą bei augančiu kai kurių valstybių noru diversifikuoti finansavimą.

    Kas yra panda ir dim sum obligacijos?

    Panda obligacijomis vadinami užsienio subjektų Kinijoje išleisti skolos vertybiniai popieriai juaniais. Emitentais gali būti tarptautinės bendrovės, bankai, valstybinės institucijos ar daugiašalės organizacijos, o lėšos paprastai pritraukiamos Kinijos investuotojų rinkoje.

    Dim sum obligacijos yra panašios savo valiuta, tačiau leidžiamos už Kinijos ribų, dažniausiai Honkonge. Šis segmentas atsirado kaip būdas pritraukti juanių finansavimą aplenkiant dalį vidaus rinkos apribojimų, tačiau jo mastas ilgą laiką išliko santykinai nišinis.

    Kodėl emitentams tai tampa patrauklu?

    Vienas svarbiausių argumentų yra kaina: Kinijos ilgalaikių obligacijų pajamingumai pastaraisiais metais išliko gerokai mažesni nei analogiškų JAV instrumentų. Dėl to užsienio emitentai kai kuriais atvejais gali skolintis juaniais su mažesnėmis palūkanomis nei skolindamiesi doleriais.

    Prie patrauklumo prisidėjo ir reguliaciniai pokyčiai. Kinija supaprastino dalį procedūrų, susijusių su informacijos atskleidimu, reitingavimu ir lėšų panaudojimo bei pervedimo taisyklėmis, o tai padėjo panda obligacijoms iš nišinio produkto virsti reguliaria finansavimo alternatyva.

    Kas leidžia juaniu denominuotas obligacijas?

    Tarp emitentų matomos ne tik tarptautinės finansų institucijos, bet ir valstybės bei daugiašalės organizacijos, kurios ieško papildomų kanalų skolintis arba nori sustiprinti ekonominius ryšius su Kinija. Pastaraisiais metais suaktyvėjo ir globalūs bankai, kuriems svarbu turėti finansavimo šaltinių skirtingomis valiutomis.

    Juaniu denominuotas skolas renkasi ir tarptautinės korporacijos, turinčios didelę veiklą Kinijos rinkoje. Tokiu atveju skolinimasis juaniais gali sutapti su pajamų srautais Kinijoje ir sumažinti dalį valiutos rizikos, jeigu išlaidos ir pajamos yra ta pačia valiuta.

    Kai kurios šalys keičia skolas iš dolerių į juanius

    Dar ryškesnis signalas yra ne vien obligacijų leidimas, o dalies įsipareigojimų restruktūrizavimas ar konvertavimas į juanius. Tai dažniau svarsto besivystančios valstybės, kurioms aktualu sumažinti trumpalaikį skolos aptarnavimo spaudimą, ypač kai dolerio palūkanos išlieka aukštos.

    Tokie susitarimai paprastai apima ne tik valiutos pakeitimą, bet ir papildomas sąlygas, pavyzdžiui, ilgesnius terminus ar laikinus atokvėpio laikotarpius. Pekinui tai padeda didinti juanio vaidmenį tarptautiniuose atsiskaitymuose ir kartu stiprinti derybinę įtaką skolos valdymo procesuose.

    Kokios didžiausios rizikos?

    Nors pigesnis finansavimas atrodo patraukliai, juaniu denominuotos skolos nėra be rizikos. Viena jų yra valiutos kurso svyravimai: jeigu emitento pajamos yra doleriais ar eurais, o skola juaniais, net ir nedidelis kurso pasikeitimas gali pakeisti realią skolos kainą.

    Kita rizikos kryptis yra kapitalo judėjimo ir konvertavimo apribojimai. Juaniui vis dar būdingas didesnis reguliacinis valdymas nei pagrindinėms rezervinėms valiutoms, todėl kriziniu laikotarpiu gali išaugti neapibrėžtumas dėl lėšų pervedimo ir apsidraudimo priemonių kainos.

    Galiausiai svarbus ir geopolitinis veiksnys. Jei JAV ir Kinijos įtampa persikeltų į finansų sektorių, sankcijų ar antrinių sankcijų grėsmė galėtų sumažinti dalies investuotojų apetitą juaniu denominuotoms priemonėms, net jei jų pajamingumas išlieka patrauklus.

    Ką tai reiškia juanio ateičiai?

    Panda obligacijų bumas rodo, kad Kinija rado veiksmingą būdą skatinti juanio naudojimą tarptautinėje finansų sistemoje. Vis dėlto juaniui išlieka struktūriniai iššūkiai: globalios likvidumo apimtys, investuotojų pasitikėjimas, antrinės rinkos gylis ir aiškios taisyklės kriziniu metu.

    Kol Pekinas sieks vienu metu ir plėsti juanio tarptautiškumą, ir išlaikyti griežtą kontrolę, juaniu denominuotos obligacijos greičiausiai augs kaip diversifikacijos priemonė. Tačiau jos vargiai greitai taps tiesiogine dolerio alternatyva pasauliniu mastu.

  • ZE PAK gali pasitraukti iš Varšuvos biržos: „Argumenol Investment“ siūlo apie 72 mln. eurų sandorį

    Siūlo supirkti likusias akcijas

    Didžiausias ZE PAK akcininkas – Kipre registruotas fondas „Argumenol Investment“, valdantis 65,96 proc. bendrovės akcijų – paskelbė planuojantis savanorišką siūlymą supirkti likusias rinkoje esančias akcijas. Siūlymas būtų teikiamas dėl 34,04 proc. akcijų paketo, tai yra 17 299 636 akcijų.

    Jei per šį procesą pavyktų pasiekti 100 proc. valdymą, akcininkas numato inicijuoti ZE PAK akcijų išbraukimą iš prekybos Varšuvos vertybinių popierių biržoje. Tokia schema rinkoje paprastai reiškia perėjimą prie uždaresnio, nuo viešosios rinkos reikalavimų mažiau priklausomo valdymo modelio.

    Kaina ir sandorio vertė eurais

    Numatoma siūlymo kaina – 18 zlotų už akciją, o tai sudarytų apie 4,2 euro. Viso paketo įsigijimo vertė tokiu įkainiu siektų apie 72 mln. eurų.

    Pranešime taip pat nurodyta, kad dokumentą turės patikrinti Lenkijos finansų priežiūros institucija, o akcijų pardavimo pavedimų priėmimo pradžia prognozuojama apie 2026 metų lapkričio 3 dieną. Galutiniai terminai ir sąlygos turėtų būti detalizuoti oficialiame siūlymo dokumente.

    Transformacija po anglies eros

    Bendrovė pabrėžia esanti pažengusiame veiklos modelio pertvarkos etape, kurį lemia Europos ir Lenkijos energetikos transformacija bei atsitraukimas nuo elektros gamybos iš rudosios anglies. ZE PAK grupė per pastaruosius metus jau sustabdė didelę dalį istorinių konvencinių pajėgumų, o Pątnów vietovėje eksploatuojamas pagrindinis likęs blokas – Pątnów II, kurio galia siekia 474 MW.

    Pranešime nurodoma, kad grupės anglies gavyba turėtų būti užbaigta iki 2026 metų pabaigos. Iki 2026 metų birželio pabaigos jau sumažintos 504 darbo vietos, o bendra 2026 metų apimtis, bendrovės vertinimu, gali siekti apie 700 etatų.

    Didelės investicijos ir pereinamasis laikotarpis

    „Argumenol Investment“ teigia ketinantis toliau remti ZE PAK pertvarką, tačiau pažymi, kad planams įgyvendinti reikės didelių ir ilgalaikių investicijų. Tarp pagrindinių krypčių įvardijamos sąnaudų bazės pertvarka, teritorijų rekultivacija ir buvusių kasyklų plotų pritaikymas, taip pat sprendimai dėl likusios konvencinės infrastruktūros ateities.

    Įmonė akcentuoja, kad grupė yra pereinamuoju laikotarpiu: anglies veiklos pinigų srautai mažėja greičiau, nei reikšmingą indėlį pradės duoti nauji projektai. Vienas svarbiausių – Turku mieste statomas CCGT blokas, kurio paleidimas šiuo metu planuojamas 2027 metų pabaigoje.

    Vėjo parkai, saulė ir energijos kaupimas

    Tarp ateities planų minimas vėjo parkų projektas Opolės vaivadijoje, kurio bendra galia siektų apie 500 MW. Vis dėlto projektas vertinamas kaip ankstyvos stadijos: pasirengimas statybai numatomas 2028–2029 metais, o komercinis paleidimas – apie 2031 metus, todėl investicijų poreikis būtų išskaidytas per daugelį metų.

    Kiti projektai – saulės elektrinės ir energijos kaupimo sprendimai – įvardijami kaip reikalaujantys papildomo vertinimo, atsižvelgiant į besikeičiančias rinkos sąlygas, paramos mechanizmus ir finansavimo galimybes. Bendrovė taip pat mini, kad kai kuriuose segmentuose rezultatai pastaraisiais metais buvo silpnesni nei tikėtasi, o tai didina neapibrėžtumą planuojant kapitalo paskirstymą.

    Įsigijimo tikslą ZE PAK akcininkas sieja ir su tuo, kad didelio masto reorganizaciją, jo vertinimu, paprasčiau vykdyti už viešosios rinkos ribų. Tai, anot pranešimo, galėtų suteikti daugiau lankstumo priimant sprendimus dėl atskirų aktyvų, rekultivacijos darbų tempo ir investicijų krypčių.

    „Argumenol Investment“ yra Kipre registruotas investicinis fondas, siejamas su Zygmunto Solorzo šeima. ZE PAK vadovas yra Piotras Żakas.

  • PiS planas angliai ir elektrinėms: siūlo keisti ETS ir žada iki 35 proc. pigesnę elektrą

    Per PiS ekonomikos kongresą Lenkijoje vėl įsiplieskė diskusija dėl anglies ateities ir elektros kainų. Partijos atstovai akcentavo, kad konkurencingai ekonomikai esą būtina pigi energija, o dabartinės rinkos taisyklės, jų vertinimu, šį tikslą apsunkina.

    Vienas ryškiausių pasisakymų nuskambėjo iš europarlamentaro Danielio Obajteko, anksčiau vadovavusio „Orlen“. Jis teigė, kad energetikos politikoje pirmiausia turi dominuoti saugumas ir kaina, o tam, jo manymu, reikia peržiūrėti svarbius Europos Sąjungos reguliavimo elementus.

    Taikinys – ETS ir kainodara

    D. Obajtek pasisakė už pasitraukimą iš ES apyvartinių taršos leidimų sistemos ETS, tačiau pripažino, kad staigus sprendimas būtų sudėtingas. Jo argumentas – taršos leidimai veikia kaip finansinis turtas, o jų įsigijimas įmonėms yra tapęs įsipareigojimų dalimi, todėl pokyčiai turėtų būti laipsniški.

    Kaip pereinamąjį sprendimą jis siūlė vadinamąjį kainų koridorių, kuris ribotų staigius taršos leidimų kainos šuolius. Taip pat jis kėlė idėją iš šios rinkos eliminuoti finansines institucijas, kurios, kritikuojančiųjų teigimu, didina svyravimus ir prisideda prie brangstančios elektros galutiniams vartotojams.

    „Pirmas atskaitos taškas turi būti saugumas ir kaina“, – sakė Danielis Obajtek.

    Rinkos padalijimas ir valstybinė agentūra

    Kita D. Obajteko įvardyta kryptis – vadinamasis split market, arba elektros rinkos padalijimas. Jis aiškino, kad elektros iš atsinaujinančių išteklių kaina neturėtų būti nustatoma pagal brangiausių šaltinių, tokių kaip dujos ar anglis, ribines sąnaudas, nes tuomet pigesnės gamybos pranašumas neišnaudojamas.

    Jo teigimu, atskyrus kainodarą atsinaujinantiems ištekliams būtų galima pasiekti maždaug 35 proc. elektros kainos sumažėjimą. Tokie vertinimai politinėje retorikoje skamba patraukliai, tačiau realus efektas priklausytų nuo to, kaip būtų perbraižytos rinkos taisyklės, kaip būtų kompensuojami pokyčiai dalyviams ir kaip tai derėtų su ES vidaus rinkos nuostatomis.

    Dar viena idėja – įsteigti valstybinę agentūrą, į kurią būtų perkelti anglies kasybos ir anglimi kūrenamų elektrinių aktyvai. Tokia institucija, pasak pasiūlymo autoriaus, galėtų veikti ne kaip pelno siekianti bendrovė, o kaip energetinio saugumo priemonė, orientuota į patikimo tiekimo užtikrinimą.

    Siūlyta, kad agentūros finansavimas būtų siejamas su 20 proc. dividendų, kuriuos išmoka valstybės valdomos įmonės. Lėšos, kaip teigta, būtų skiriamos anglies blokų remontui, modernizacijai, kasybos infrastruktūrai ir, jei prireiktų, naujų pajėgumų plėtrai.

    Įspėjimas dėl 2030 metų

    D. Obajtek taip pat perspėjo, kad apie 2030 metus Lenkijoje gali pradėti trūkti stabilių elektros gamybos pajėgumų. Ši tema regione aktuali dėl senstančių šiluminių elektrinių, augančio elektros poreikio ir to, kad atsinaujinantys ištekliai, nors sparčiai plečiami, ne visada sutampa su paklausos piku.

    Kaip vieną organizacinį sprendimą jis įvardijo siūlymą sukoncentruoti atsakomybę už energetiką vienoje ministerijoje. Tokiu būdu, pasak jo, būtų lengviau išvengti situacijų, kai sprendimai išsiskaido tarp kelių institucijų, o atsakomybė už rezultatą tampa neaiški.

  • Trumpo ultimatumas Prancūzijai: grasina 200 proc. tarifu vynui, Europa ragina veikti vieningai

    Trumpo ultimatumas Prancūzijai: grasina 200 proc. tarifu vynui, Europa ragina veikti vieningai

    Europos vyno ir stipriųjų gėrimų sektorius vėl atsidūrė JAV ir Europos Sąjungos prekybinių ginčų centre. JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė svarstantis įvesti 200 proc. muitą Prancūzijos vynui ir šampanui, jei Paryžius nepritars jo siūlomai Gazos „Taikos tarybai“.

    Europos gamintojai pabrėžia, kad tokie pareiškimai yra ne vien apie gėrimų pramonę. Pasak jų, tai geopolitinis spaudimas, galintis sukelti grandininį poveikį eksportui, investicijoms ir kainoms tiek JAV, tiek Europoje.

    „Tai geopolitiniai klausimai, kurie peržengia vyno ir stipriųjų gėrimų sektoriaus interesus“, – teigiama Prancūzijos vyno ir stipriųjų gėrimų eksportuotojų federacijos FEVS pareiškime.

    FEVS taip pat akcentuoja, kad prekybos politika yra išimtinė Europos Sąjungos kompetencija, todėl reakcija turėtų būti koordinuota Briuselyje. Pramonės atstovai ragina ES kalbėti vienu balsu ir derėtis dėl sprendimų, kurie apsaugotų eksportuotojus nuo staigių tarifų šuolių.

    JAV išlieka svarbiausia Europos vyno ir stipriųjų gėrimų eksporto rinka, todėl bet koks papildomas muito didinimas smogtų ne tik didiesiems gamintojams, bet ir mažesniems ūkiams. Ekspertai primena, kad tarifai dažniausiai didina kainas vartotojams, o verslui reiškia neapibrėžtumą dėl užsakymų ir logistikos.

    Viltis dėl proveržio Davose

    Prancūzijos gamintojai šią savaitę daug vilčių sieja su Pasaulio ekonomikos forumu Davose, kur planuojami JAV, Prancūzijos ir Europos politikų pokalbiai. Sektorius tikisi, kad aukšto lygio kontaktai padės sumažinti įtampą ir užkirsti kelią naujam tarifų etapui.

    „Šiuos JAV prezidento pareiškimus reikia vertinti rimtai, bet su ramybe“, – sakė FEVS prezidentas Gabrielis Picardas.

    Europos vyno kompanijų komiteto generalinis sekretorius Ignacio Sánchez Recarte pabrėžia, kad vynas yra išskirtinis, su regionais ir kilmės nuorodomis siejamas produktas, todėl dažnai tampa simboliniu taikiniu politiniuose ginčuose. Jo teigimu, vyno tema JAV ir ES santykiuose kartojasi todėl, kad tai lengvai atpažįstama ir ekonomiškai reikšminga kategorija.

    Kas jau padaryta ir ką rodo statistika

    Pastaraisiais metais ES ir JAV buvo pasiekusios susitarimų, kurie įtvirtino 15 proc. JAV tarifą daliai Europos prekių, o vynui ir stipriesiems gėrimams išimčių užsitikrinti nepavyko. Europos Komisija siekė specialaus režimo, tačiau sektorius liko bendrojo tarifo rėmuose.

    Pramonės atstovai atkreipia dėmesį, kad eksporto dinamika tapo nepastovi: dalis JAV įmonių didino atsargas prieš galimus papildomus muitus, tačiau vėliau rodikliai ėmė prastėti. Eurostato duomenys rodo, kad ES stipriųjų gėrimų eksportas 2025 metų rugpjūčio–lapkričio mėnesiais, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2024 metais, sumažėjo 25 proc.

    Įmonės perspėja, kad 200 proc. tarifas būtų išskirtinai agresyvus žingsnis, galintis praktiškai sustabdyti dalies produktų konkurencingumą JAV rinkoje. Tokiu atveju nuostoliai tikėtini ne tik gamintojams, bet ir importuotojams bei restoranų sektoriui, o vartotojams tai reikštų ryškiai didesnes kainas arba siauresnį pasirinkimą.

    Kaip gali reaguoti Europos Sąjunga

    Europos vyno ir stipriųjų gėrimų asociacijos ragina sprendimus priimti europiniu lygiu, nes pavienės valstybės narės tarifų politikoje turi ribotas galimybes. Tikėtina, kad diskusijose bus svarstomi tiek diplomatiniai kanalai, tiek galimi atsakomieji prekybos instrumentai, jei grasinimai virstų realiais sprendimais.

    Tuo pat metu sektorius siekia išvengti eskalacijos, nes ilgalaikė tarifų spiralė paprastai baigiasi prekybos mažėjimu abiejose Atlanto pusėse. Gamintojai tikisi, kad artimiausios savaitės parodys, ar įtampą pavyks suvaldyti derybomis, ar Europa turės ruoštis naujam spaudimo etapui.

  • Būsto kainos Europoje kyla toliau: Portugalija ir Bulgarija šauna į viršų, bet yra ir kritimų

    Būsto kainos Europoje kyla toliau: Portugalija ir Bulgarija šauna į viršų, bet yra ir kritimų

    Būsto kainos didžiojoje Europos dalyje ir toliau auga, tačiau tempas skiriasi kardinaliai. Eurostato duomenimis, 2026 metų antrąjį ketvirtį Europos Sąjungoje būstų kainos buvo 4,7 proc. didesnės nei prieš metus, o infliacija siekė 3,2 proc.

    Toks skirtumas reiškia, kad kainų augimas daugelyje rinkų aplenkė bendrą kainų lygio kilimą. Įvertinus infliaciją, ES būsto kainos realiai per metus paaugo apie 1,5 proc., tačiau kai kuriose šalyse realus šuolis buvo kelis kartus didesnis.

    Kas Europoje brango sparčiausiai?

    Tarp 29 Europos šalių devynios fiksavo dviženklį metinį būsto kainų augimą. Didžiausias kilimas 2026 metų antrąjį ketvirtį užfiksuotas Portugalijoje, kur kainos per metus ūgtelėjo 16,5 proc., o Bulgarijoje augo 15,5 proc.

    Prie sparčiausiai brangusių rinkų taip pat priskirta Lietuva, kur metinis kainų augimas siekė 14,3 proc. Dviženklius pokyčius fiksavo ir Slovakija, Kroatija, Ispanija, Rumunija, Latvija bei Vengrija.

    Nekilnojamojo turto ekspertas Mikk Kalmet pabrėžė, kad Portugalijoje paklausą ypač stipriai kelia ribota pasiūla didmiesčiuose ir pakrantėse. Tam įtakos turi naujos statybos trūkumas, užsienio investuotojų aktyvumas, turizmo sukurta paklausa ir užsitęsęs būsto deficitas.

    „Rinkoje paklausa ir toliau lenkia pasiūlą, o tai tiesiogiai kelia kainas, ypač didmiesčiuose ir paklausiausiuose regionuose“, – sakė M. Kalmet.

    Kur kainos krito ir kodėl?

    Ne visur kryptis buvo tokia pati. Per metus būsto kainos mažėjo Suomijoje, Liuksemburge ir Prancūzijoje: atitinkamai 2,7 proc., 2,2 proc. ir 0,8 proc.

    Anot M. Kalmet, Suomijoje kainas spaudė silpnesnis ekonomikos augimas ir atsargesnės gyventojų nuotaikos, kurias kurį laiką slopino brangesnis skolinimasis. Prancūzijoje ryškiau veikė įperkamumo problemos ir vangesnė paklausa, o dalis pirkėjų sprendimus atidėjo dėl ekonominio neapibrėžtumo.

    Infliacija parodė tikrą vaizdą

    Įvertinus infliaciją, realus kainų augimas kai kuriose šalyse išlieka itin aukštas. Portugalijoje, kur infliacija per tą patį laikotarpį siekė 3,6 proc., realus būsto kainų augimas sudarė apie 12,1 proc.

    Eurostato duomenys rodo, kad realiai kainos taip pat stipriai augo Slovakijoje, Bulgarijoje, Lietuvoje, Ispanijoje ir Latvijoje. Tuo metu Liuksemburge realios kainos per metus smuko 6,4 proc., o Prancūzijoje ir Vokietijoje taip pat fiksuotas neigiamas realus pokytis.

    Ką rodo didžiosios ekonomikos?

    Vertinant didžiausias ES ekonomikas, ryškiausiai išsiskyrė Ispanija, kur metinis būsto kainų augimas siekė 12,1 proc. Italijoje kainos augo 4,0 proc. ir buvo žemiau ES vidurkio, o Vokietijoje fiksuotas vos 0,6 proc. kilimas.

    Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad Vokietijoje paklausą riboja pablogėjęs įperkamumas ir atsigavusios būsto finansavimo palūkanos, todėl silpnėja paskolų paklausa. Toks derinys dažnai pristabdo rinką net ir tuomet, kai pasiūla nėra gausi.

    Kas laukia toliau?

    Ekspertai prognozuoja, kad būsto kainas daugelyje šalių toliau palaikys struktūrinis būsto trūkumas ir neišnykstanti paklausa, tačiau augimas išliks nevienodas. Dviženkliai šuoliai, matyti dalyje rinkų, nebūtinai taps nauja norma visoje Europoje.

    Didžiausiu neapibrėžtumo veiksniu įvardijamos palūkanų normos ir gyventojų perkamoji galia. Jei skolinimasis brangs, o energijos ir kitų būtinųjų išlaidų našta didės, dalis pirkėjų gali pristabdyti sprendimus, o tai automatiškai sumažintų kainų augimo spaudimą.

  • Kinija smogia ES: pradeda dempingo tyrimą likus kelioms dienoms iki lemtingų derybų Pekine

    Kinija smogia ES: pradeda dempingo tyrimą likus kelioms dienoms iki lemtingų derybų Pekine

    Kinija pradėjo antidempingo tyrimą dėl iš Europos Sąjungos importuojamos cheminės medžiagos p-nitrotolueno, likus mažiau nei savaitei iki ES prekybos komisaro vizito Pekine. Tyrimas skelbiamas tuo metu, kai Briuselis siekia užkirsti kelią platesniam prekybos ginčo eskalavimui.

    Kinijos Prekybos ministerija nurodė vertinsianti, ar žemomis kainomis parduodamas p-nitrotoluenas nepagrįstai užlieja šalies rinką ir nedaro žalos vietos gamintojams. Pasak ministerijos, dėl tyrimo kreipėsi vidaus pramonės atstovai, teigdami patiriantys nuostolių gamybai ir veiklai.

    Ši medžiaga naudojama dažų, farmacijos produktų ir pesticidų gamyboje, todėl jos tiekimas svarbus kelioms pramonės grandinėms. Numatoma, kad tyrimas bus užbaigtas per 12 mėnesių, o prireikus terminas galės būti pratęstas dar iki šešių mėnesių.

    Kas laikoma dempingu?

    Dempingu laikoma situacija, kai prekė eksportuojama mažesne kaina nei ji parduodama vidaus rinkoje arba net mažesne nei gamybos savikaina. Pasaulio prekybos organizacijos taisyklės leidžia importuojančiai šaliai, nustačius žalą vietos pramonei, taikyti papildomus muitus, vadinamus antidempingo muitais.

    ES pastaraisiais metais vis dažniau naudojasi prekybos gynybos instrumentais, aiškindama, kad kai kurių prekių kainos gali būti iškreiptos dėl netiesioginės ar tiesioginės valstybės paramos. Europos Komisija yra viešai įspėjusi, jog be apčiuopiamų rezultatų dialoge su Pekinu gali būti imtasi griežtesnių priemonių.

    ES ir Kinijos įtampa auga

    Naujas Kinijos tyrimas pasirodė po to, kai ES pastaruoju metu inicijavo tyrimus dėl kai kurių pramoninių importo srautų, tarp jų ir iš Kinijos, siekdama įvertinti galimą nesąžiningą konkurenciją. Pekinas savo ruožtu neigia, kad Kinijos gamintojų konkurencingumas grindžiamas valstybės pagalba, ir signalizuoja apie galimas atsakomąsias priemones.

    „Kinija ne kartą pabrėžė, kad ES turi tiesiogiai spręsti savo ekonomines ir prekybos problemas, o abipusius rūpesčius spręsti dialogu ir konsultacijomis“, – sakė Kinijos Prekybos ministerijos atstovas.

    Lemiamas vizitas Pekine

    ES prekybos komisaras Marošas Šefčovičius Pekine planuoja lankytis spalio 8 dieną ir spalio 9 dieną. Vizito darbotvarkėje numatyta bendra pirmininkystė ES ir Kinijos prekybos bei investicijų tarybos sesijoje ir susitikimas su Kinijos prekybos ministru Wang Wentao.

    Briuseliui šios derybos svarbios ir dėl augančio ES prekybos deficito su Kinija, taip pat dėl tiekimo grandinių saugumo jautriuose sektoriuose. ES siekia didesnio nuspėjamumo ir konkrečių įsipareigojimų, o Kinija įspėja, kad į naujus ribojimus reaguos ryžtingai.

    M. Šefčovičius anksčiau yra akcentavęs, kad politinis spaudimas ES viduje didėja, o be apčiuopiamų rezultatų gali stiprėti raginimai ieškoti sprendimų kitomis priemonėmis. Po jo kelionės planuojami ir ES vadovų susitikimai, kuriuose bus vertinama derybų eiga ir tolesni žingsniai.

  • 17 ES lyderių spaudžia Airiją: perspėja dėl žemės ūkio pinigų ir siūlo keisti biudžeto taisykles

    17 ES lyderių spaudžia Airiją: perspėja dėl žemės ūkio pinigų ir siūlo keisti biudžeto taisykles

    Septyniolikos Europos Sąjungos valstybių vadovai kreipėsi į Airijos ministrą pirmininką Micheálą Martiną, šiuo metu pirmininkaujantį ES Tarybai, ragindami derybose dėl kito ilgalaikio biudžeto pirmiausia apsaugoti žemės ūkio ir sanglaudos finansavimą.

    Laiškas pasirodė artėjant lemiamai 2028–2034 metų daugiametės finansinės programos derybų stadijai, kai pirmininkaujanti valstybė atnaujina vadinamąjį derybinį paketą, kuriuo remiantis siaurinami kompromisų variantai tarp šalių.

    Tarp pasirašiusiųjų yra Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Slovėnija, Vengrija, Kipras, Malta, Portugalija, Ispanija, Graikija ir Italija. Pirmosiomis laiško signatarėmis įvardijamos Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni ir Rumunijos prezidentas Nicușoras Danas.

    Ką siekia apginti šalys?

    Laiške pabrėžiama, kad ES tenka vis daugiau naujų prioritetų, nuo saugumo ir gynybos iki konkurencingumo, energetinio saugumo, junglumo ir atsparumo. Tačiau, šalių vadovų teigimu, šie tikslai neturėtų būti finansuojami mažinant ilgalaikes, sutartyse įtvirtintas politikos kryptis.

    Pasak lyderių, sanglaudos politika ir bendra žemės ūkio politika išlieka kertinės: jos mažina regioninius skirtumus, stiprina bendrąją rinką, remia kaimo vietoves ir mažiau išsivysčiusius regionus. Taip pat akcentuojamas indėlis į ES konkurencingumą ir maisto saugumą.

    „Tai neturėtų vykti sutartimis paremtų politikų sąskaita, nes jos yra Europos integracijos stuburas“, – laiške teigia jį pasirašę vadovai.

    Ginčas dėl realaus finansavimo mažėjimo

    Šalys įspėja, kad net ir didėjant bendrai siūlomo biudžeto apimčiai, sanglaudos ir žemės ūkio programos gali patirti realų mažėjimą, jei lėšos neauga bent tiek, kiek didėja kainos. Dėl to lyderiai ragina išlaikyti bendrą finansavimo lygį ir vengti dar gilesnių apkarpymų.

    Jų vertinimu, papildomos ES užduotys turėtų turėti papildomus išteklius, o ne būti sprendžiamos per lėšų perskirstymą iš tradicinių programų. Tai ypač jautru šalims, kurių regionai labiau priklausomi nuo investicinių fondų ir paramos žemės ūkiui.

    Naujos pajamos, lėtesnis skolų grąžinimas ir nuolaidų pabaiga

    Lyderiai taip pat signalizuoja pasirengimą diskutuoti apie naujus ES nuosavus išteklius, kurie sumažintų spaudimą nacionaliniams biudžetams. Kartu pabrėžiama, kad tokios pajamos turėtų būti sąžiningos, paprastos ir nedidinančios nelygybės.

    Kaip viena iš galimų išeičių minimas lėtesnis priemonės „NextGenerationEU“ skolų grąžinimas, kad kitame biudžete atsirastų daugiau finansinės erdvės, nors kartu siūloma įvertinti, ar tai nepadidintų bendrų grąžinimo kaštų. Taip pat aptariama galimybė ribotai ir tikslingai naudoti europinius skolos instrumentus aiškiai apibrėžtoms strateginėms sritims.

    Atskirai kritikuojama dabartinė įmokų nuolaidų sistema, kai daliai valstybių taikomos korekcijos į ES biudžetą. Pasirašiusieji teigia, kad pirminės priežastys, kuriomis tokios nuolaidos buvo grindžiamos, pasikeitė, o vertinant šalių indėlį būtina atsižvelgti ir į jų gerovės lygį bei santykinę naštą.

    Toliau derybos persikels į ES Tarybos darbotvarkę, o politinis spaudimas dėl sanglaudos ir žemės ūkio lėšų, tikėtina, taps vienu centrinių konfliktų formuojant 2028–2034 metų biudžeto kompromisą.