CP v2

Category: Finansai

  • „Boeing“ rado B 737 MAX programinės įrangos klaidą: ji gali išjungti autopilotą tūpimo metu

    Kas nustatyta B 737 MAX lėktuvuose

    „Boeing“ informavo oro linijas, eksploatuojančias B 737 MAX, apie aptiktą programinės įrangos klaidą, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali išjungti autopiloto funkciją. Gamintojo teigimu, tai gali nutikti pakartotinai bandant leistis, kai skrydžių valdymas nukreipia lėktuvą į kitą aerodromą ar pakeistą tūpimo schemą.

    Toks scenarijus reikštų, kad įgulai tektų pereiti prie rankinio pilotavimo ir iš naujo stabilizuoti priartėjimą. Aviacijoje tai laikoma valdoma situacija, tačiau ji gali padidinti darbo krūvį kabinoje pačiu jautriausiu skrydžio etapu.

    FAA vertinimas ir veiksmai

    „Boeing“ nurodė, kad aptikta problema, gamintojo vertinimu, neturėtų sukelti didelės rizikos skrydžių saugai. Vis dėlto JAV Federalinė aviacijos administracija (FAA) laikosi griežtesnės pozicijos ir pareikalavo, kad būtų atlikta privaloma programinės įrangos patikra.

    Toks žingsnis atspindi pastaraisiais metais sugriežtėjusią priežiūros praktiką, kai reguliuotojai ypač jautriai vertina bet kokius automatizuotų skrydžio valdymo sistemų sutrikimus. Po ankstesnių incidentų 737 MAX programinės įrangos ir sertifikavimo klausimai tapo viena labiausiai tikrinamų sričių.

    Oro linijų prašymai dėl naujų lėktuvų

    Pranešime taip pat nurodoma, kad naujų B 737 MAX lėktuvų gavėjai, įskaitant United Airlines ir Southwest Airlines, kreipėsi į „Boeing“ dėl pristatymų su galimu trūkumu. Oro bendrovės paprašė, kad nauji orlaiviai nebūtų perduodami su minėta programinės įrangos klaida.

    Kaip alternatyvą vežėjai siūlo laikinai diegti ankstesnes programinės įrangos versijas, kol bus pritaikytas galutinis pataisymas. Tokia praktika aviacijoje nėra neįprasta, kai programinė įranga koreguojama etapais, o prioritetas teikiamas nuspėjamam sistemos elgesiui realiomis eksploatacijos sąlygomis.

  • Rusija ruošia naują smūgių žiemą Ukrainai: kuo tai gali baigtis Lenkijai ir NATO rytų flangui

    Rusija tęsia karą prieš Ukrainą ir signalizuoja, kad rudenį bei žiemą vėl didins atakas prieš energetikos infrastruktūrą. Toks spaudimas skirtas ne tik silpninti Ukrainos gynybą, bet ir sukelti socialinę įtampą, sutrikdyti elektros tiekimą bei šildymo sezoną. Kartu Maskva bando peržengti eskalacijos ribas taip, kad patikrintų NATO reakcijos greitį ir vienybę.

    Lenkijos saugumo institucijos bei politikai vis dažniau kalba apie hibridinių incidentų riziką regione. Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje minimi atvejai, kai prie sienų fiksuojami oro erdvės pažeidimai ar aptinkami bepiločiai, gali tapti spaudimo priemone – bandymu „pratinti“ visuomenę prie nuolatinių provokacijų.

    Hibridinės grėsmės ir kritinė infrastruktūra

    Ekspertai pabrėžia, kad didelio masto konvencinis puolimas prieš NATO šalis artimiausiu metu laikomas mažai tikėtinu, tačiau tai nereiškia mažesnės rizikos kasdienybei. Hibridinio karo logika remiasi diversijomis, sabotažu, kibernetinėmis atakomis ir bandymais trikdyti logistiką – ypač tuos maršrutus, kuriais į Ukrainą juda Vakarų parama.

    Tokio tipo veiksmai dažnai nutaikomi į kritinę infrastruktūrą: energetikos tinklus, ryšius, vandens tiekimą, transporto mazgus ar finansines paslaugas. Praktinis tikslas – sukurti sutrikimų grandinę, kuri brangiai kainuotų, pareikalautų daug žmogiškųjų resursų ir mažintų visuomenės pasitikėjimą valstybės gebėjimu užtikrinti saugumą.

    „Mes nesame karo su Rusija būsenoje, tačiau esame hibridinio karo realybėje, ir provokacijomis Maskva gali siekti išprovokuoti simetrišką atsaką“, – sakė buvęs žvalgybos tarnybos vadovas Andrzejus Derlatka.

    Oro gynybos stiprinimas ir spragos prieš dronus

    Lenkija pastaraisiais metais sparčiai modernizuoja ginkluotąsias pajėgas ir stiprina daugiasluoksnę oro gynybą, integruotą į NATO sistemas. Viešai pabrėžiama sąjungininkų parama ir priešlėktuvinių pajėgumų didinimas, tačiau net ir augant pajėgumams, išlieka laikini „pereinamieji“ etapai: dalis naujos technikos dar nepasiekė pilnos parengties, o kai kurios platformos vis dar laukia modernizacijos.

    Didžiausias praktinis galvosūkis – masiškai naudojami pigūs ir maži dronai. Jų perėmimas brangiais raketiniais kompleksais yra ekonomiškai nepalankus, todėl vis daugiau dėmesio skiriama pigesnėms neutralizavimo priemonėms, elektroninei kovai, sensorikai ir automatizuotoms sprendimų grandinėms.

    Lenkijoje vystomi ir diegiami antidroniniai sprendimai, tačiau kritika dažnai nukreipta į tai, kad taikos meto viešieji pirkimai, sertifikavimas ir procedūros užtrunka. Ukrainos patirtis parodė, kad karo sąlygomis naujų priemonių diegimo ciklas gali sutrumpėti iki savaičių, o taikos meto modelis dažnai matuojamas metais.

    Greitesni sprendimai ore ir preautorizacija

    Viena svarbiausių pamokų – sprendimų priėmimo greitis. Kai oro erdvę kerta raketa ar dronas, kelios minutės gali lemti, ar objektas bus numuštas dar pasienyje, ar pasieks giliau esančias teritorijas. Dėl to daugelyje NATO šalių stiprinamos išankstinio veikimo procedūros, leidžiančios greičiau paleisti perėmimo priemones.

    Lenkijos gynybos vadovybė taip pat skelbia planuojanti supaprastinti taisykles, kad naikintuvų pilotai turėtų aiškesnį ir greitesnį sprendimų kelią, kai nustatomas oro erdvės pažeidimas. Be to, aptariama galimybė laikinai uždaryti oro erdvę atskirose zonose, kai rizika išauga.

    Šioje logikoje itin svarbi tampa ir vadinamoji preautorizacija kai kurioms oro gynybos sistemoms. Tai reiškia, kad esant aiškiai apibrėžtam grėsmės scenarijui, perėmimas gali vykti pusiau automatiniu režimu net ir sutrikus tiesioginiam ryšiui su operaciniu vadovavimu, tačiau tokiam modeliui būtinos patikimos atpažinimo ir kontrolės grandys.

    Artėjant žiemai rizikos regione išlieka kompleksinės: nuo energetikos smūgių Ukrainoje iki galimų provokacijų NATO rytiniame flange. Todėl pagrindinis klausimas tampa ne tik ginkluotės kiekis, bet ir gebėjimas greitai priimti sprendimus, apsaugoti kritinę infrastruktūrą ir turėti ekonomiškai tvarias priemones prieš masiškai naudojamus dronus.

  • ES plėtrai – 20 metų: kaip 2004 metais prisijungusios šalys užaugino naujus verslo lyderius

    ES plėtrai – 20 metų: kaip 2004 metais prisijungusios šalys užaugino naujus verslo lyderius

    2004 metų lūžis Europoje

    2004 metais į Europos Sąjungą įstojo dešimt valstybių, o Bendrija išsiplėtė iki 25 narių. Daugeliui jų tai reiškė ne tik politinį grįžimą į Vakarų erdvę, bet ir labai praktišką pokytį verslui: atviresnes rinkas, aiškesnes taisykles ir lengvesnę prekybą.

    Įstojimas suteikė prieigą prie bendrosios rinkos, kurioje veikia vienodi standartai ir laisvas prekių judėjimas. Įmonėms tai sumažino administracinę naštą ir leido greičiau plėstis į kitas šalis, o tiekimo grandinės tapo labiau integruotos.

    Kaip bendroji rinka augina įmones

    Latvijoje įsikūrusi „MADARA Cosmetics“ yra vienas pavyzdžių, kaip po įstojimo atsiradęs pasitikėjimas ir platesnė rinka padėjo galvoti tarptautiniu mastu. Įmonė pradėjo nuo nedidelės komandos ir vietinių žaliavų, o vėliau išsiplėtė į didžiąsias Europos rinkas.

    Verslui itin svarbu tai, kad kosmetikos sektoriuje galioja vienodesnis reguliavimas visoje ES. Tai reiškia mažiau skirtingų reikalavimų etiketėms, sudėčiai ir atitikčiai, todėl eksportas tampa paprastesnis, o įmonės gali daugiau investuoti į produktų kūrimą ir plėtrą.

    „Būdami ES dalimi nuo pirmos dienos, mes nuo pat pradžių kūrėme įmonę su globaliu mąstymu“, – sakė „MADARA Cosmetics“ vadovė Gunta Šulte.

    Prie augimo prisidėjo ir elektroninė prekyba, leidžianti mažesnėms įmonėms pasiekti pirkėjus be brangios fizinės plėtros. Pastaraisiais metais Vakarų Europoje ryškėja didesnė paklausa vadinamajai švariai kosmetikai, tačiau kartu vartotojai tikisi ir aiškiai pagrįsto veiksmingumo.

    Žalioji transformacija atvėrė naują nišą

    Čekijoje veikianti saulės energetikos produktų didmenininkė „Raylyst Solar“ rodo kitą tendenciją: augimą skatina žalioji ekonomika ir spartėjanti energetikos transformacija. Atsinaujinančios energetikos plėtra Europoje didina saulės modulių ir susijusios įrangos poreikį, o bendroji rinka palengvina prekių judėjimą.

    Įmonė pabrėžia, kad laisvas prekių judėjimas ir procedūrų supaprastinimas leidžia greičiau aptarnauti klientus skirtingose šalyse. Be to, bendra rinka didina darbo jėgos mobilumą, todėl įmonėms paprasčiau samdyti specialistus iš kitų ES valstybių.

    Praėjus 20 metų po didžiausios ES plėtros, matyti ilgalaikė kryptis: sumažėję prekybos kaštai, labiau susietos tiekimo grandinės ir didesnės galimybės mažesnėms šalims auginti tarptautinius prekės ženklus. Tuo pačiu ES plėtra tęsėsi ir vėliau, o diskusijos dėl naujų narių rodo, kad bendrosios rinkos patrauklumas išlieka didelis.

  • Azerbaidžanas mini Atminimo dieną: taika su Armėnija atvėrė kelius prekybai ir tranzitui

    Azerbaidžanas mini Atminimo dieną: taika su Armėnija atvėrė kelius prekybai ir tranzitui

    Atminimo diena ir taikos lūžis

    Azerbaidžanas kasmet mini Atminimo dieną, pagerbdamas karius, žuvusius 2020 metais per 44 dienų karą. Šių metų minėjimai vyksta jau kitokiame fone, nes Baku ir Jerevanas kalba apie naują etapą po ilgus dešimtmečius trukusios priešpriešos.

    2020 metų lapkritį pasiektos paliaubos iš esmės pakeitė Pietų Kaukazo jėgų pusiausvyrą. Po jų prasidėję politiniai kontaktai ir derybos dėl sienų delimitavimo tapo pagrindu platesniam normalizavimo procesui.

    Prekyba pajudėjo geležinkeliu

    Vienu ryškiausių pokyčių tapo geležinkelio krovinių judėjimas: po to, kai 2025 metų pabaigoje buvo švelninti tranzito ribojimai, kroviniai pradėjo reguliariau pasiekti Armėniją per Azerbaidžano infrastruktūrą. Maršrutas dažniausiai driekiasi per Biladžario stotį link Didžiojo Kasiko mazgo ties Sakartvelo siena.

    Valstybinių muitinės duomenų santraukose nurodoma, kad 2026 metų sausio–rugpjūčio mėnesiais tiesioginis Azerbaidžano eksportas į Armėniją viršijo 15 mln. eurų. Bendrai Azerbaidžano eksporte tai tebėra labai maža dalis, tačiau praktinis krovinių srautas rodo realų ekonominių ryšių atšilimą.

    Tarp fiksuotų tiesioginių siuntų minimi degalų kroviniai: apie 17 000 tonų dyzelino ir maždaug 5 000 tonų benzino. Prekyboje pasitaikė ir simbolinių priešpriešinių epizodų, kai Azerbaidžanas deklaravo itin mažos vertės importą iš Armėnijos.

    Šis koridorius svarbus ne tik dvišaliams mainams, bet ir trečiųjų šalių tranzitui. Per Azerbaidžano teritoriją gabenta apie 60 000 tonų žemės ūkio produkcijos, taip pat tūkstančiai tonų trąšų, virš 1 400 tonų propano dujų ir įvairių pramoninių žaliavų.

    Skaitmeninis tranzitas ir ryšių patikimumas

    Be fizinių krovinių, dvišalė darbotvarkė persikelia ir į skaitmeninę sritį. Azerbaidžano „AzerTelecom“ ir „Telecom Armenia“ įgyvendino skaitmeninio tranzito susitarimą, pagal kurį dalis Armėnijos tarptautinio interneto srauto maršrutuojama per Azerbaidžaną.

    Oficialiai akcentuojama, kad tokie sprendimai diversifikuoja regiono ryšio maršrutus ir didina tinklų patikimumą. Mainais atsiranda galimybė Azerbaidžanui efektyviau perduoti duomenų srautus į Nachičevanės eksklavą per Armėnijos telekomunikacijų tinklą.

    Diplomatija ir infrastruktūros atkūrimas

    Ekonominiai signalai siejami su aukšto lygio politiniais susitarimais. 2025 metų rugpjūčio 8 dieną Vašingtone vykusiame trišaliame susitikime, kuriame dalyvavo JAV prezidentas Donaldas Trumpas, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas, buvo įtvirtintas derybų rėmas dėl visapusiško taikos susitarimo.

    Tuo pat metu abi valstybės kalba apie transporto jungčių atblokavimą ir infrastruktūros atkūrimą. Armėnijos 2026–2031 metų planavimo dokumentuose numatyta plėtoti komercinius ryšius ir pasirengti platesniam regioninių maršrutų atvėrimui, kai bus galutinai suderintos politinės sąlygos.

    Normalizavimo procesas pamažu persikelia ir į visuomeninį lygmenį. Pilietinių iniciatyvų susitikimuose viešai pabrėžiama, kad nuoseklus dialogas ir kontaktai yra būtini, norint parengti visuomenes ilgesniam taikos etapui.

    Ekspertai regione tokius procesus paprastai vertina kaip bandymą taiką paversti apčiuopiamais rezultatais: didesniu tranzitu, stabilesniais tiekimo keliais ir naujomis investicijų galimybėmis. Vis dėlto ilgalaikis efektas priklausys nuo praktinių susitarimų įgyvendinimo ir politinio pasitikėjimo, kurį dar teks nuolat tikrinti realiais sprendimais.

  • Darbas užsienyje gali apversti jaunuolių karjerą: ES ALMA pažadas ir kas iš tiesų veikia

    Darbas užsienyje gali apversti jaunuolių karjerą: ES ALMA pažadas ir kas iš tiesų veikia

    Kas yra NEET ir kodėl tai svarbu

    Jaunuoliai, kurie nedirba, nesimoko ir nedalyvauja mokymuose, Europoje vadinami NEET. Ši grupė ypač pažeidžiama, nes užsitęsęs nedarbas ir mokymosi pertrūkiai dažnai virsta ilgalaike socialine atskirtimi.

    Tarptautinė darbo organizacija skelbė, kad 2023 metais apie penktadalis 15–24 metų jaunuolių pasaulyje priskirti NEET grupei. Europos Sąjungoje riziką didina mažos šeimos pajamos, nepalanki socialinė aplinka ar negalia.

    ALMA: darbas ir patirtis svetur

    Europos Sąjunga siūlo programą ALMA, skirtą mažiau galimybių turintiems iki 30 metų jaunuoliams. Idėja paprasta: trumpalaikė darbo patirtis kitoje šalyje, lydima mentorystės, turi padėti sugrįžti į mokslus ar darbo rinką.

    Reportaže iš Recklinghauseno Vokietijoje pristatytos dvi programos dalyvės, kurios po stažuočių Italijoje ir Graikijoje sako įgavusios daugiau pasitikėjimo ir aiškumo. Jų patirtys atskleidžia, kad mobilumas veikia ne vien kaip eilutė gyvenimo aprašyme, bet ir kaip postūmis savarankiškumui.

    „Jaučiuosi laisvesnė ir labiau pasitikinti savimi, ši patirtis praplėtė mano akiratį“, – sakė programoje dalyvavusi Hatice Fahel.

    Hatice, būdama 20 metų, du mėnesius praleido Vercelli mieste Italijoje, kur dirbo viešbutyje ir mokėsi kalbos. Grįžusi ji, padedama mentorių, susidėliojo tolesnį planą ir įvardijo tikslą ateityje studijuoti mediciną.

    Kita dalyvė, Jasmin Nsimba Kanza, stažavosi Graikijoje ir dirbo viešbučio restorane. Ji pabrėžė, kad programa suteikė saugią struktūrą, o grįžusi buvo priimta į profesinę mokyklą, kur planuoja studijuoti dizainą, orientuotą į medijas ir komunikaciją.

    „Tapau atviresnė ir drąsesnė, dabar esu pasirengusi pokyčiams“, – sakė Jasmin Nsimba Kanza.

    Kodėl vien mobilumo nepakanka

    Programą vietoje koordinuojančios nevyriausybinės organizacijos RE-INIT atstovė Andrea Moraru pabrėžė, kad dalyviai mokosi valdyti asmeninius finansus, planuoti kasdienybę ir pirmą kartą realiai patiria savarankišką gyvenimą. Grįžus dar keturis mėnesius taikoma mentorystė, padedanti nepamesti krypties.

    Pasak A. Moraru, vienoje iš naujausių grupių daugiau nei 50 proc. dalyvių po programos rado darbą arba buvo priimti į mokymosi ar profesinio rengimo programas. Vis dėlto sociologai įspėja, kad pažeidžiamiausiems jaunuoliams vien trumpa patirtis užsienyje gali būti per silpnas instrumentas.

    „NEET statusas siejamas su didesne skurdo ir socialinės atskirties rizika, o visuomenei tai kainuoja milžiniškas sumas dėl prarasto produktyvumo“, – sakė Mastrichto universiteto profesorius Mark Levels.

    Jo teigimu, mobilumo patirtis gali padėti signalizuoti darbdaviams apie motyvaciją ir gebėjimus, tačiau mažiausiai kvalifikuotiems jaunuoliams dažnai reikia kitokio, intensyvesnio palaikymo. Kaip vieną iš raktų jis išskiria ankstyvo pasitraukimo iš švietimo prevenciją ir darbo rinkai reikalingų įgūdžių ugdymą nuo mokyklos laikų.

    Ši diskusija ypač aktuali ir dėl greitėjančių pokyčių darbo rinkoje, kur vis didesnę reikšmę įgauna skaitmeniniai gebėjimai ir dirbtinis intelektas. Jauniems žmonėms, neturintiems kvalifikacijos, rizika atsilikti tik auga, todėl programos, jungiančios įgūdžių ugdymą, praktinį darbą ir mentorystę, tampa vis svarbesnės.

  • Kaip ES išgyveno pandemiją ir karą: bendros skolos dilema, Kinijos spaudimas ir kas laukia 2026

    Kaip ES išgyveno pandemiją ir karą: bendros skolos dilema, Kinijos spaudimas ir kas laukia 2026

    ES penkmetis, kurį sujaukė krizės

    2019–2024 metų Europos Sąjungos institucijų kadenciją pažymėjo viena po kitos užgriuvusios krizės: COVID-19 pandemija, Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą, energijos kainų šokas ir rekordiškai įsibėgėjusi infliacija. Šie sukrėtimai privertė Briuselį per trumpą laiką peržiūrėti taisykles, kurios anksčiau atrodė nekintamos.

    Europos Komisijos ekonomikos komisaras Paolo Gentiloni situaciją apibūdino kaip du išskirtinai retus sukrėtimus iš eilės. Toks fonas tapo vienu svarbiausių klausimų artėjant Europos Parlamento rinkimams, kai rinkėjai vertina, ar ES sprendimai buvo pakankamai greiti ir veiksmingi.

    NextGenerationEU: istorinis posūkis

    Ryškiausias atsakas į pandemiją buvo NextGenerationEU planas, kurio apimtis siekė apie 800 mlrd. eurų. Pinigai skirti ekonomikos atsigavimui, žaliajai ir skaitmeninei pertvarkai, o esminis lūžis buvo pirmą kartą taip plačiai pritaikytas bendras skolinimasis ES lygiu.

    Tačiau kartu pandemija privertė laikinai atsitraukti nuo griežtų fiskalinių ribų. Dalis valstybių per kelerius metus smarkiai padidino skolos ir BVP santykį, o 2022 metais dėl energijos krizės ir infliacijos spaudimas biudžetams dar labiau išaugo.

    „Tai, kas prasidėjo nuo viruso, kurio akimis nepamatysi, virto ekonomikos krize, kurios nepastebėti neįmanoma“, – sakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

    Bendra skola: sėkmės receptas ar Pandoros skrynia?

    Po kelerių metų ginčas persikėlė į politinį lygmenį: ar bendras skolinimasis turėtų tapti nuolatiniu įrankiu, ar tai tik vienkartinė išimtis. Dalies europarlamentarų vertinimu, NextGenerationEU parodė, kad krizėse ES gali veikti greičiau, kai investicijos finansuojamos bendromis priemonėmis.

    „Niekada nebūtume pagalvoję, kad pirmą kartą istorijoje susitarsime dėl bendro skolinimosi“, – sakė europarlamentarė Stéphanie Yon-Courtin.

    Žaliųjų atstovai ir dalis socialdemokratų teigia, kad po 2026 metais numatomos NextGenerationEU pabaigos ES vis tiek reikės naujo investicijų mechanizmo. Jų argumentas paprastas: vien nacionalinių biudžetų gali nepakakti klimato pertvarkai, pramonei modernizuoti, skaitmenizacijai ir gynybos poreikiams.

    Tuo metu dalis dešiniųjų politikų bendrą skolą vadina rizikingu precedentu, galinčiu paskatinti pernelyg įsiskolinusias valstybes atidėti reformas. Jie pabrėžia, kad augančios palūkanų sąnaudos riboja ateities galimybes ir gali brangiai kainuoti mokesčių mokėtojams.

    „Kaip galime dalyvauti pasaulinėse varžybose dėl švarių technologijų be nė vieno euro bendro finansavimo? Manau, tai neįmanoma“, – sakė Paolo Gentiloni.

    Naujos fiskalinės taisyklės ir klausimas, kas mokės

    Atnaujintos ES fiskalinės taisyklės grąžina orientyrus, pagal kuriuos biudžeto deficitas turėtų neviršyti 3 proc., o skola neturėtų peržengti 60 proc. BVP ribos. Skirtumas tas, kad valstybėms numatyta daugiau lankstumo, kaip jos planuos skolos mažinimo trajektorijas.

    Didžiausia politinė įtampa kyla dėl to, kaip suderinti du tikslus: mažinti skolą ir kartu rasti lėšų investicijoms. Europos liaudies partijos atstovai pabrėžia, kad neribotas skolinimasis nėra išeitis, ypač kai palūkanų aplinka pasikeitė ir skolinimasis tapo brangesnis.

    „Niekas dabar tiksliai nežino, kaip bus apmokėtos palūkanos. Skola reiškia mažiau galimybių kitai kartai investuoti“, – sakė Manfred Weber.

    Santykiai su Kinija: tarp derisk ir rinkos gynybos

    Be vidaus finansų, ES vis ryškiau mato išorinius ekonominius iššūkius. Vienas jautriausių klausimų yra prekyba su Kinija, ypač dėl subsidijų strateginiams sektoriams ir ribotos prieigos prie Kinijos rinkos.

    Europos Komisija pastaraisiais metais akcentuoja derisk politiką, kuri reiškia priklausomybių mažinimą kritinėse tiekimo grandinėse, bet ne visišką atsitraukimą. Vieni europarlamentarai ragina elgtis griežčiau ir ginti ES rinką, kiti siūlo ieškoti pragmatiškų susitarimų, ypač žaliosios energetikos technologijų srityje.

    „Europos Sąjunga turi nustoti būti naivi. Santykiai turi būti partnerystė, paremta mūsų taisyklėmis“, – sakė Stéphanie Yon-Courtin.

    Diskusijoje ryškėja bendra kryptis: net ir išlaikant prekybą, ES sieks labiau subalansuoti santykius, kad vietos pramonė neatsidurtų nevienodose konkurencijos sąlygose.

    Ar artėja stabilizacija?

    Po infliacijos šuolio 2022 metais euro zonoje kainų augimas pradėjo slopti, o tai palaipsniui gerina namų ūkių perkamąją galią. Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad mažėjanti infliacija ir atlyginimų prisivijimas gali tapti svarbiu vidaus paklausos varikliu, jei ekonominis neapibrėžtumas nepadidės.

    Kartu ES laukia sprendimas, kaip po 2026 metų finansuoti ilgalaikes programas, kai dalis atsigavimo lėšų baigsis. Dėl to rinkimų kampanijose vis dažniau skamba klausimas, ar bendra skola buvo vienkartinė priemonė, ar naujas europinės ekonomikos politikos standartas.

    „Reakcija į pandemiją ir į karą buvo precedento neturinti. Jei 2024 metais matysime veiklos pagreitį, galėsime sakyti, kad su šiais sukrėtimais susitvarkėme teisingai“, – sakė Paolo Gentiloni.

    Europos ekonomikos kryptis dabar priklausys nuo to, ar naujoji institucijų kadencija sugebės suderinti investicijas, fiskalinę drausmę ir konkurencingumą pasaulyje, kuriame vis daugiau valstybių remia savo pramonę protekcionistinėmis priemonėmis.

  • Socialinė Europa be pagražinimų: ar ES pažadai dėl būsto, mokymų ir darbo veikia?

    Socialinė Europa be pagražinimų: ar ES pažadai dėl būsto, mokymų ir darbo veikia?

    Socialinės Europos pažadai

    Europos Sąjunga (ES) pastaraisiais metais vis dažniau kalba apie Socialinę Europą, kurioje socialinės teisės būtų tokios pat svarbios kaip ekonomikos augimas. Praktikoje tai reiškia siekį užtikrinti orų būstą, prieinamą švietimą, mokymosi visą gyvenimą galimybes ir stabilesnį darbą.

    Ši kryptis remiasi Europos socialinių teisių ramsčiu ir jo veiksmų planu iki 2030 metų. Tarp tikslų įvardijami didesnis užimtumas, daugiau mokymuose dalyvaujančių suaugusiųjų ir mažesnė skurdo rizika, ypač vaikų.

    Būstas: kai parama tampa namais

    Rumunijoje, Berceni vietovėje netoli Bukarešto, šeima su dviem vaikais po ilgo nestabilumo laikotarpio pagaliau įsikūrė namuose. Anksčiau dėl mažų pajamų jie gyveno pas tėvus, o sąlygos buvo prastos ir įtemptos.

    Valentinas pasakojo, kad ieškodami laikino būsto kurį laiką nakvojo automobilyje, o nuoma vėliau tapo sunkiai pakeliama. Dėl brangstančio gyvenimo, anot jo, pinigų pakako maistui, tačiau kitos būtinos išlaidos, pavyzdžiui, drabužiai, tapo prabanga.

    „Kai likome be vietos gyventi, tris dienas miegojome automobilyje: aš, žmona ir vaikas“, – sakė Valentinas.

    Šeimos situaciją pakeitė nevyriausybinės organizacijos „Habitat for Humanity“ projektas, kai savivalda suteikė žemę ir komunikacijas, o statybos buvo finansuojamos derinant privačias ir europines lėšas. Modelis paremtas ilgalaike, prieinama nuoma ir savanorystės valandomis, kurios tampa įnašu į galimybę ateityje turėti nuosavą būstą.

    Tokio tipo iniciatyvos ES kontekste siejamos ir su platesniu tikslu mažinti vaikų skurdo riziką. ES yra nurodžiusi ambiciją iki 2030 metų reikšmingai sumažinti skurdo ar socialinės atskirties riziką patiriančių žmonių skaičių, o atskiru prioritetu laikomas vaikų gerovės užtikrinimas.

    Mokymai: investicijos į žmones

    Kitas Socialinės Europos ramstis yra kvalifikacijos kėlimas, nes darbo rinką keičia skaitmenizacija, žaliasis kursas, demografiniai pokyčiai ir spartus dirbtinio intelekto pritaikymas. ES tikslas yra skatinti suaugusiųjų mokymąsi ir persikvalifikavimą, kad žmonės galėtų išlikti konkurencingi.

    Rumunijoje anglų kalbos mokytoja Rodica pasirinko dvejų metų trukmės informacinių technologijų mokymus, siekdama sustiprinti kompetencijas ir pritaikyti jas mokykloje. Programa įgyvendinama aukštojo mokslo institucijų partnerystėse, o viešasis finansavimas mažina kliūtis mokytis vėlesniame amžiuje.

    „Tai buvo proga ne tik todėl, kad norėjau mokytis, bet ir todėl, kad kursus finansavo valstybė“, – sakė Rodica.

    Tokie mokymai ES mastu siejami su siekiu, kad kuo daugiau suaugusiųjų kasmet dalyvautų kvalifikacijos tobulinime. Praktikoje tai tampa vienu svarbiausių instrumentų, norint užpildyti darbuotojų trūkumą ir mažinti atskirtį tarp regionų.

    Darbas: eksperimentai prieš ilgalaikį nedarbą

    Prancūzijoje jau kelerius metus plėtojamas modelis, vadinamas nulinio ilgalaikio nedarbo teritorijomis. Jo esmė yra perkelti dalį nedarbo kaštų į darbo vietų kūrimą vietos bendruomenėse, kad žmonės gautų stabilų darbą net ir ten, kur privatus sektorius darbo vietų kuria per mažai.

    Vienoje iš teritorijų veikianti įmonė „Tezea“ įdarbina dešimtis žmonių ir užsiima įvairia veikla, susijusia su pakartotiniu naudojimu, rūšiavimu, parduotuvės darbu ir kitomis paslaugomis. Darbuotojai pasakoja, kad svarbus ne tik atlyginimas, bet ir sugrįžęs socialinis ryšys bei aiški dienotvarkė.

    „Ši schema man padėjo atgauti socialinį gyvenimą ir kasdienybės prasmę“, – sakė „Tezea“ darbuotoja Marie-Fabienne.

    ES požiūriu tokie projektai dažnai remiami per Europos socialinį fondą „Plus“, kuris finansuoja valstybių narių priemones užimtumui, įgūdžiams ir socialinei įtraukčiai. Didžiausia rizika šiems modeliams išlieka ilgalaikis finansavimo stabilumas ir gebėjimas idėją pritaikyti skirtingose šalyse.

    Socialinės Europos realybė šiandien priklauso nuo to, ar socialinės politikos priemonės bus diegiamos nuosekliai ir pakankamu mastu. Būsto, mokymų ir darbo pavyzdžiai rodo, kad sėkmingi sprendimai egzistuoja, tačiau jų poveikis plačiai visuomenei priklauso nuo valstybių narių įgyvendinimo ir investicijų.

  • Pigios importo prekės spaudžia Europą: kaip ES stabdo dempingą ir svetimas subsidijas?

    Pigios importo prekės spaudžia Europą: kaip ES stabdo dempingą ir svetimas subsidijas?

    Kodėl pigumas kelia riziką?

    Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje brango ne tik būstas, bet ir daugelis kasdienių prekių, todėl pirkėjai vis dažniau ieško pigiausio pasiūlymo. Vis dėlto itin žemos importo kainos gali reikšti ne efektyvumą, o dempingą ar valstybės subsidijas, kurios iškreipia konkurenciją.

    Eurostato duomenimis, nuo 2010 metų vidutinės būsto kainos ES pakilo apie 48 proc., o nuomos kainos augo apie 22 proc. Spaudimas kainoms persikelia ir į verslą, nes Europos gamintojai tuo pat metu susiduria su didesniais darbo, žaliavų ir aplinkosaugos kaštais.

    Kaip veikia ES gynybos priemonės?

    ES taiko vadinamąsias prekybos apsaugos priemones, kurios skirtos apsaugoti įmones bendrojoje rinkoje nuo importo, parduodamo dirbtinai mažomis kainomis. Dažniausiai tai antidempingo ir antisubsidijų tyrimai, po kurių gali būti nustatomi papildomi muitai.

    Dempingas paprastai siejamas su situacijomis, kai prekės eksportuojamos pigiau nei jų įprasta kaina kilmės rinkoje arba net žemiau savikainos. Tokia taktika gali greitai išstumti vietos gamintojus, ypač mažas ir vidutines įmones, kurios neturi finansinės pagalvės ilgam kainų karui.

    Subsidijos iš už ES ribų

    Nuo 2023 metais pradėto taikyti Užsienio subsidijų reglamento tikslas yra apriboti atvejus, kai už ES ribų valstybės finansuojamos įmonės įgyja nesąžiningą pranašumą. Reglamentas leidžia vertinti, ar tokia parama nedaro poveikio, pavyzdžiui, viešiesiems pirkimams ar įmonių įsigijimams Europoje.

    Pramonės atstovai pabrėžia, kad valstybės parama gali veikti kaip neribotas finansavimo šaltinis, leidžiantis staigiai didinti gamybos apimtis ir siūlyti kainas, kurių rinkos sąlygomis nebūtų įmanoma išlaikyti. Tokiais atvejais ES institucijos gali reikalauti įsipareigojimų arba taikyti korekcines priemones.

    Keramika, plienas ir dviračiai

    Konkurencinis spaudimas jaučiamas ne vienoje šakoje: nuo plieno ir chemijos iki tekstilės, maisto ar žemės ūkio. Pavyzdžiu dažnai įvardijama Italijos Emilijos-Romanijos regiono keramikos pramonė, kuriai svarbios ir energijos kainos, ir importo srautai.

    Keramikos gamyboje didelę sąnaudų dalį sudaro energija, nes krosnys turi veikti itin aukštoje temperatūroje. Energetikos sukrėtimai po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą padidino kaštus, o tai dar labiau paaštrina konkurenciją su šalimis, kuriose energija, darbo jėga ar aplinkosaugos reikalavimai yra pigesni.

    ES praktikoje pasitaiko ir sėkmingų atvejų: įvedus antidempingo muitus kai kuriems importuojamiems gaminiams, vietos gamintojai teigia pajutę aiškesnį atokvėpį. Tokia logika taikoma ir elektrinių dviračių segmente, kur papildomos priemonės buvo siejamos su staigiu importo augimu ir kainų spaudimu.

    Ką tai reiškia verslui ir pirkėjams?

    ES siekia suderinti du tikslus: išlaikyti atvirą prekybą ir kartu apsaugoti bendrąją rinką nuo nesąžiningų praktikų. Tai reiškia, kad priemonės paprastai taikomos tik atlikus tyrimus ir nustačius žalą Europos pramonei.

    Pirkėjams tai gali pasireikšti dvejopai: dalies prekių kainos gali kilti, jei įvedami papildomi muitai, tačiau ilgainiui išsaugoma konkurencija ir gamyba Europoje. Verslui tai signalas, kad vien kaina ne visada yra vienintelis kriterijus, o kokybės, saugos ir tvarumo standartai tampa vis svarbesni.

  • Azerbaidžanas Baku susitarė dėl 9,7 mlrd. eurų: atvyko „BlackRock“ ir kiti investicijų milžinai

    Azerbaidžanas Baku susitarė dėl 9,7 mlrd. eurų: atvyko „BlackRock“ ir kiti investicijų milžinai

    Beveik 9,7 mlrd. eurų sandorių

    Azerbaidžanas pranešė per antrąjį Azerbaidžano tarptautinį investicijų forumą Baku suderinęs sandorius, kurių bendra vertė siekia apie 9,7 mlrd. eurų. Skaičių patvirtino šalies ekonomikos ministras Mikayilas Jabbarovas, pabrėžęs, kad susitarimai apima 26 kontraktus.

    Pasak ministro, projektai apima įvairias sritis nuo dirbtinio intelekto ir gamybos iki energetikos bei pramonės. Baku siekia, kad dalis kapitalo ateitų ne tik iš regiono, bet ir iš platesnių tarptautinių partnerystių.

    Akcentas – ne vien nafta ir dujos

    Forumo kontekstas aiškus: šalis bando pritraukti daugiau investicijų už tradicinio naftos ir dujų sektoriaus ribų. Azerbaidžano vadovybė akcentuoja pramonę, transportą ir logistiką, atsinaujinančią energetiką, skaitmenines technologijas, žemės ūkį, turizmą ir infrastruktūrą.

    Prezidentas Ilhamas Aliyevas forume teigė, kad ne naftos sektorius 2025 metais sudarė 72 proc. bendrojo vidaus produkto, o realus ne naftos sektoriaus augimas nuo 2020 metų vidutiniškai siekė apie 5 proc. per metus. Kartu jis pripažino, kad energetika išlieka dominuojanti investicijų kryptis.

    „Naftos ir dujų sektoriaus sutartys, pasirašytos prieš 30 metų, iki šiol iš esmės nebuvo keičiamos, ir tai yra vienas veiksnių, pritraukusių investuotojus“, – sakė Ilhamas Aliyevas.

    Į Baku susirinko pasauliniai fondai

    Šių metų renginiuose, įskaitant su infrastruktūra susijusias uždaras diskusijas, dalyvavo didieji tarptautiniai turto valdytojai, tarp jų „BlackRock“, „Global Infrastructure Partners“ ir „Brookfield Asset Management“. Skelbta, kad forume atstovaujamos organizacijos bendrai valdo maždaug 26,4 trln. eurų vertės turtą.

    Atskiras dėmesys skirtas infrastruktūrai: šalia forumo vyko Azerbaidžano infrastruktūros investicijų dialogas, kurį rengė valstybinis turto fondas SOFAZ kartu su „BlackRock“. Tai rodo ambiciją finansavimą nukreipti į ilgalaikius, kapitalo imlius projektus, kur svarbūs stabilūs reguliaciniai rėmai ir rizikų valdymas.

    Tiesioginės investicijos auga, kapitalas keliauja ir į užsienį

    Azerbaidžano centrinis bankas skelbė, kad 2026 metų pirmąjį pusmetį į ekonomiką pritrauktų tiesioginių užsienio investicijų apimtis viršijo 2,6 mlrd. eurų. Tai sudarė 13,8 proc. metinį augimą, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.

    Tuo pat metu šalis aktyviai eksportuoja kapitalą: per tą patį laikotarpį investicijos į užsienio ekonomikas, remiantis pateiktais duomenimis, viršijo 4,4 mlrd. eurų. Dažniausi tikslai įvardyti Italija, Turkija, Jungtinė Karalystė, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Sakartvelas.

    Turizmas ir nekilnojamasis turtas – augantys prioritetai

    Forume daug kalbėta ir apie turizmą, svetingumo sektorių bei miestų plėtrą, kuriuos Baku pristato kaip alternatyvius kapitalo traukos variklius. Kaip vienas ryškiausių pavyzdžių minėtas Kaspijos pakrantės projektas „Sea Breeze“, siejamas su verslininku Eminu Agalarovu.

    Renginio dalyviai akcentavo, kad tokie projektai dažnai priklauso nuo partnerystės modelių, kai privataus sektoriaus investicijas papildo valstybės kuriama infrastruktūra ir aiškesnės taisyklės. Esminis klausimas po forumo išlieka tas pats: kiek iš paskelbtų susitarimų realiai virs finansavimu ir statybomis.

  • Eurostatas įvardijo brangiausias Europos šalis: būstas, maistas ir paslaugos nustebins

    Eurostatas įvardijo brangiausias Europos šalis: būstas, maistas ir paslaugos nustebins

    Kainų žemėlapis Europoje

    Naujausi Eurostato kainų lygio duomenys rodo ryškius skirtumus tarp Europos šalių: kai kur už tą patį prekių ir paslaugų krepšelį mokama gerokai daugiau nei ES vidurkis, kitur kainos išlieka vienos žemiausių.

    Eurostatas šiuos palyginimus grindžia kainų lygio indeksu, kuris parodo, kaip konkrečios šalies kainos atrodo ES vidurkio fone. Vertinamas ne vienas produktas, o plati prekių ir paslaugų grupių visuma.

    Kur brangiausia: būstas ir kasdienės išlaidos

    Vienas ryškiausių skirtumų fiksuojamas būsto srityje. Remiantis Eurostato skaičiavimais, Šveicarijoje būstas buvo 73,9 proc. brangesnis už Europos Sąjungos vidurkį, Airijoje 56,7 proc., o Jungtinėje Karalystėje 56,5 proc.

    Tuo metu pigiausi būsto kaštai buvo Rumunijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje. Tai reiškia, kad nuomos, būsto priežiūros ir susijusių išlaidų našta, lyginant su ES vidurkiu, šiose rinkose išlieka mažesnė.

    Eurostato tyrime lyginamos kainos daugiau nei 30 Europos šalių, apimant ir ne ES valstybes. Duomenys surinkti vertinant 440 prekių ir paslaugų pozicijų, kad palyginimas būtų kuo artimesnis realiam vartojimui.

    Alkoholis, tabakas ir maistas: skirtumai milžiniški

    Alkoholio ir tabako kategorijoje atotrūkis dar didesnis. Norvegijoje šių prekių kainos buvo 126,1 proc. didesnės už ES vidurkį, o Bulgarijoje 41,8 proc. mažesnės už ES vidurkį.

    Maisto produktų kainos taip pat stipriai išsiskiria. Palyginamas maisto krepšelis Danijoje kainavo maždaug dvigubai daugiau nei Rumunijoje, o ne ES šalys, tokios kaip Šveicarija, Norvegija ir Islandija, dažnai patenka tarp brangiausių.

    Eurostato duomenimis, maistas Šveicarijoje buvo 63,6 proc. brangesnis už ES vidurkį. Tai ypač svarbu keliautojams ir dirbantiems užsienyje, nes kasdienės išlaidos tokiose rinkose gali augti greičiau nei atlyginimų lūkesčiai.

    „Kainų lygio indeksas leidžia palyginti, kiek iš tiesų kainuoja gyvenimas skirtingose šalyse, kai vertinamas toks pats prekių ir paslaugų krepšelis“, – teigiama Eurostato paaiškinimuose apie metodiką.

    Vertinant paslaugas, Jungtinė Karalystė išsiskyrė aukštesnėmis nei ES vidurkis būsto, restoranų ir viešbučių, transporto, ryšių, laisvalaikio bei baldų kainomis. Tačiau drabužiai, maistas ir asmeninis transportas, įskaitant automobilius ar dviračius, kai kuriais atvejais buvo pigesni už ES vidurkį.

    Iš ryškesnių išimčių minima Graikija, kuri išsiskyrė brangiausiais ryšiais, įskaitant pašto, telefono ir interneto paslaugas. Vis dėlto kitose kategorijose Graikijos kainos dažnai buvo žemiau ES vidurkio.

    Tarp pigiausių šalių neretai minimos Rumunija ir Bulgarija, ypač paslaugų sektoriuje. Pavyzdžiui, restoranų ir viešbučių kainos Bulgarijoje buvo 53,4 proc. mažesnės už ES vidurkį, o Rumunijoje 47,6 proc. mažesnės.

    Eurostatas taip pat atkreipia dėmesį, kad tokios didžiosios ekonomikos kaip Prancūzija, Vokietija ir Belgija dažnai laikėsi šiek tiek virš ES vidurkio. Tai rodo santykinai stabilų, tačiau ne ekstremalų kainų lygį, lyginant su brangiausiomis Europos rinkomis.

    Praktikoje šie palyginimai svarbūs ne tik kelionėms. Jie naudojami vertinant perkamąją galią, socialinės politikos sprendimus ir realią gyventojų gyvenimo kainą, ypač kai infliacija ir energetikos svyravimai Europoje išlieka aktualūs.