CP v2

Category: Finansai

  • Nuo „Baltic Power“ iki energijos kaupiklių: „Northland Power“ siekia plėsti investicijas Lenkijoje

    Kanados energetikos bendrovė „Northland Power“ planuoja didinti savo veiklos mastą Lenkijoje ir ieško naujų projektų, kurie papildytų jau vykdomas investicijas Baltijos jūroje. Po įsitraukimo į jūrinio vėjo parko „Baltic Power“ plėtrą bendrovė signalizuoja, kad nori likti regione ilgam ir plačiau.

    Bendrovės tarptautinių projektų vadovybė pabrėžia, kad Lenkiją vertina kaip patrauklią rinką dėl augančių elektros poreikių, spartėjančios energetikos transformacijos ir didėjančio dėmesio energetiniam saugumui. „Northland Power“ akcentuoja, kad jos interesas neapsiriboja vien jūrine vėjo energetika.

    Plėtra už jūrinio vėjo ribų

    Vienas ryškiausių signalų apie platesnius planus yra bendrovės žingsnis į energijos kaupimo segmentą. „Northland Power“ įsigijo du didelės apimties energijos kaupiklių projektus Lenkijoje, taip parodydama, kad mato augančią balansavimo ir sistemos lankstumo paslaugų paklausą.

    Skelbiama, kad vienas projektas Mieczysławówe numato 200 megavatų galią ir 800 megavatvalandžių talpą, o Kamionkoje planuojama 100 megavatų galia ir 400 megavatvalandžių talpa. Abu projektai turi 17 metų galios mechanizmo sutartis, o tokio masto kaupikliai Lenkijoje būtų vieni pirmųjų.

    Partnerystė su Orlen ir kiti projektai Baltijoje

    Kanados bendrovė neslepia, kad siektų tęsti partnerystę su Orlen ir dalyvauti kituose šios grupės planuojamuose projektuose Baltijos jūroje. Tai ypač aktualu „Baltic East“ projektui, kuriam Orlen dar ieško partnerio, o „Northland Power“ tikisi, kad sukaupta patirtis ir esami ryšiai bus pranašumas.

    „Mes veikiame Baltijos regione jau seniai ir tikimės, kad Orlen svarstys mus kaip partnerį. Baltijos jūra pasižymi geromis vėjo sąlygomis, ryšiu su tinklu ir stipria vietos tiekėjų baze“, – sakė „Northland Power“ atstovas Toby Edmondsas.

    Kodėl investuotojams svarbi stabilumo kryptis

    Jūrinio vėjo sektorius pastaraisiais metais patyrė kainų, tiekimo grandinių ir finansavimo svyravimų, todėl investuotojai vis dažniau ieško rinkų, kuriose yra aiškus projektų grafikas ir numatomas reguliacinis kelias. „Northland Power“ vertinimu, Europa, įskaitant Lenkiją, siekia išlaikyti nuoseklų jūrinio vėjo plėtros tempą kaip energetinio saugumo ir vietinės generacijos šaltinį.

    Kanados valdžia taip pat viešai remia Kanados įmonių dalyvavimą Europos energetikos projektuose, o tai stiprina bendrą politinį foną ilgalaikėms investicijoms. Tuo pat metu pasaulinėje rinkoje matyti skirtingos kryptys: kai kur jūrinis vėjas stabdomas administraciniais sprendimais, o kitur laikomas strategine technologija.

    „Šalys pradeda aiškiau matyti, kad jūrinis vėjas yra vietinis energijos šaltinis. Matome augančią paklausą, o nuoseklus būsimų projektų grafikas suteikia rinkai reikalingą stabilumą“, – sakė Toby Edmondsas.

    Lenkijai tai reiškia ne tik papildomas investicijas į generaciją, bet ir spartesnį infrastruktūros bei lankstumo sprendimų diegimą, ypač energijos kaupimo srityje. Tokie projektai tampa kritiškai svarbūs didėjant vėjo ir saulės gamybos daliai bei augant poreikiui stabilizuoti elektros sistemą.

  • Svinouiscės LNG terminalas plečia autocisternų pakrovimą: per parą aptarnaus iki 60 sunkvežimių

    Lenkijos Svinouiscės LNG terminalas padidino skystintų gamtinių dujų pakrovimo į autocisternas pajėgumus ir nuo šiol per parą galės aptarnauti iki 60 transporto priemonių. Iki plėtros terminale būdavo pakraunama daugiausia 40 autocisternų per dieną.

    Apie ketvirtosios autocisternų pakrovimo vietos paleidimą pranešė terminalo operatorius Gaz-System. Bendrovė nurodė, kad krovos procesas vyksta visą parą, septynias dienas per savaitę, todėl didesnis postų skaičius leidžia lanksčiau planuoti srautus ir trumpinti laukimo laiką.

    Gaz-System skaičiuoja, kad viena autocisterna paprastai pasiima apie 18 tonų LNG, tai yra maždaug 40 kubinių metrų skystintų dujų. Po regazifikacijos toks kiekis atitinka apie 24 000 kubinių metrų dujų dujinėje būsenoje, kurios naudojamos šildymui ar pramonės poreikiams.

    Šios logistikos grandinės esmė ta, kad autocisternomis LNG iš terminalo vežamas į vietines regazifikacijos stotis. Iš jų dujos tiekiamos į regioninius skirstomuosius tinklus arba pasiekia vartotojus teritorijose, kur nėra išvystyta magistralinė ar skirstymo infrastruktūra.

    Operatorius pabrėžia, kad per daugiau nei dešimtmetį nuo terminalo veiklos pradžios iš Svinouiscės išvyko daugiau kaip 57 000 autocisternų, kurios išgabeno per 2 300 000 kubinių metrų LNG. Šiais metais, bendrovės teigimu, jau aptarnauta daugiau kaip 6 000 autocisternų ir pakrauta apie 250 000 kubinių metrų LNG.

    „Kuriame naują Lenkijos ir mūsų regiono energetinio saugumo architektūrą. Svinouiscės LNG terminalo pajėgumų didinimas yra dar vienas šios nuosekliai įgyvendinamos strategijos elementas“, – sakė Lenkijos energetikos ministras Miłosz Motyka.

    Augant SGD vaidmeniui Europoje, tokie infrastruktūros patobulinimai svarbūs ne tik didiesiems importo srautams per vamzdynus ar laivus, bet ir vadinamajai mažos apimties SGD rinkai. Ji apima tiekimą pramonei, energetikai, atokioms gyvenvietėms bei transporto sektoriui, kuriam reikia lankstaus kuro pristatymo be tiesioginės prieigos prie dujotiekių.

  • Lenkija priešinasi Vokietijos naujoms maisto etiketėms: įspėja dėl smūgio ūkininkams ir eksportui

    Lenkijos žemės ūkio ir kaimo plėtros ministerija Europos Komisijai pateikė išsamią nuomonę, kurioje nepritaria Vokietijos planuojamiems maisto produktų ženklinimo pokyčiams. Varšuva teigia, kad siūlomos taisyklės, skirtos importuojamiems produktams, gali apsunkinti prekybą ir didinti kaštus ūkininkams bei perdirbėjams.

    Pagal Vokietijos projektą etiketėse turėtų atsirasti informacija apie gyvūnų laikymo sąlygas, iš kurių pagamintas konkretus produktas. Taip pat numatoma kai kuriuos reikalavimus išplėsti maitinimo sektoriui ir daliai perdirbtų maisto produktų.

    Kas kelia daugiausia ginčų?

    Lenkijos institucijos akcentuoja, kad nacionalinės taisyklės, taikomos importui, gali veikti kaip papildoma kliūtis bendrosios rinkos principams, ypač laisvam prekių judėjimui. Ministerijos vertinimu, tai gali mažinti kitų ES valstybių gamintojų konkurencingumą Vokietijos rinkoje, įskaitant ir Lenkijos mėsos sektorių.

    Lenkijos pozicija pristatyta po konsultacijų su mėsos pramonės ir gyvulininkystės organizacijomis. Pasak ministerijos, būtent šie sektoriai pirmieji pajustų praktines pasekmes, jei ženklinimas taptų faktiniu reikalavimu norint išlaikyti pardavimus Vokietijoje.

    Kokios išlaidos grėstų gamintojams?

    Lenkijos žemės ūkio viceministras Jacekas Czerniakas pabrėžė, kad projektas neturėtų reikšti pareigos kitų ES šalių gamintojams taikyti Vokietijos nacionalinę ženklinimo sistemą. Jo teigimu, gamintojai, kurie laikosi ES gyvūnų gerovės standartų, neturėtų patirti rinkos nuostolių vien dėl to, kad netaiko papildomų, virš ES reikalavimų einančių nacionalinių taisyklių.

    „Lenkijos ūkininkai ir gamintojai, besilaikantys galiojančių ES gyvūnų gerovės standartų, neturėtų atsidurti nepalankioje rinkos padėtyje vien dėl to, kad netaiko konkrečioje valstybėje narėje priimtų nacionalinių sprendimų, viršijančių ES teisės aktuose nustatytus reikalavimus“, – sakė Jacekas Czerniakas.

    Ministerijos vertinimu, prisitaikymas prie planuojamų pokyčių gali reikšti brangią atskirą ūkių sertifikaciją, korekcijas gyvūnų laikymo praktikoje ir papildomus reikalavimus tiekimo grandinei. Taip pat įvardijamos išlaidos logistikai, pakuočių pakeitimams ir procesų pertvarkymui, kad produktai atitiktų naujas ženklinimo taisykles.

    Varšuva argumentuoja, kad tokio pobūdžio nacionalinės iniciatyvos gali fragmentuoti bendrą ES rinką, kai skirtingos valstybės nustato skirtingus ženklinimo standartus. Lenkija siekia, kad sprendimai dėl ženklinimo būtų derinami ES lygiu, o nacionaliniai modeliai netaptų netiesiogine importo ribojimo priemone.

  • „UniCredit“ siekia perimti „Commerzbank“ kontrolę: ką tai reikštų „mBank“ ir galimam pardavimui 2027 metais

    Italijos bankas „UniCredit“ paskelbė, kad sieks operacinės kontrolės Vokietijos „Commerzbank“ ir jau yra sukaupęs reikšmingą balsų paketą. Rinkoje tai vertinama kaip dar vienas žingsnis konsolidacijos link, o kartu iš naujo kelia klausimą dėl Lenkijoje veikiančio „mBank“ ateities.

    „UniCredit“ nurodė, kad 2026 metų antrąjį ketvirtį konsoliduotas grynasis pelnas siekė apie 2,9 mlrd. eurų ir buvo mažesnis nei prieš metus. Banko teigimu, rezultatą paveikė ir su „Commerzbank“ sandoriu susijusios išlaidos, įskaitant apie 245 mln. eurų sąnaudas, patirtas vykdant akcijų apsikeitimo mechanizmą.

    Po įvykdytų veiksmų „UniCredit“ tiesiogiai ir netiesiogiai valdo apie 47,59 proc. „Commerzbank“ akcijų, suteikiančių apie 49,65 proc. balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Tokia struktūra reiškia, kad iki faktinės operacinės kontrolės dar reikalingi priežiūros institucijų sprendimai ir formalūs korporatyviniai žingsniai.

    „UniCredit“ vadovas Andrea Orcel yra pabrėžęs, kad bankas laukia būtinų leidimų, įskaitant Europos Centrinio Banko pritarimą, ir tikisi operacinę kontrolę perimti 2026 metų ketvirtąjį ketvirtį arba vėliausiai 2027 metų pirmąjį ketvirtį.

    Pasak viešai skelbtos informacijos, „UniCredit“ taip pat svarsto nelaukti eilinio akcininkų susirinkimo ir anksčiau sušaukti neeilinį, kad būtų atnaujinta priežiūros ir valdymo struktūra. Toks scenarijus reikštų spartesnį integracijos procesą ir aiškesnę kryptį, kaip toliau būtų valdoma „Commerzbank“ grupė.

    Kas keistųsi „mBank“ atžvilgiu?

    Šioje istorijoje svarbus ir Lenkijos „mBank“, kurį iki šiol didžiąja dalimi kontroliuoja „Commerzbank“ ir turi apie 69 proc. akcijų. Jei „UniCredit“ įgytų operacinę kontrolę „Commerzbank“, tikėtina, kad grupėje būtų peržiūrėtas dukterinių bankų portfelis, ypač tų, kurie nėra strategiškai būtini pagrindinėms rinkoms.

    Anksčiau skelbta, kad „mBank“ gali būti ruošiamas pardavimui, o potencialiems pirkėjams būtų siūloma galimybė greitai įsitvirtinti Lenkijos bankų rinkoje. Pagal dabartinę kryptį, pasiūlymas finansų institucijoms galėtų būti parengtas 2027 metų pirmoje pusėje, nors galutinis grafikas priklausys nuo reguliuotojų sprendimų ir sandorio struktūros.

    Ką rodo bankų konsolidacijos tendencijos?

    Europos bankų sektoriuje pastaraisiais metais ryškėja konsolidacijos banga, kai didesni bankai siekia masto ekonomijos, didesnių kapitalo rezervų efektyvumo ir tvirtesnių pozicijų skirtingose rinkose. Prie šios dinamikos prisideda ir reguliaciniai reikalavimai, ir poreikis investuoti į skaitmenizaciją bei kibernetinį saugumą.

    Tokiuose sandoriuose itin svarbūs priežiūros institucijų vertinimai dėl kapitalo pakankamumo, rizikų valdymo ir konkurencinės aplinkos. Dėl to net ir turint didelį akcijų paketą, operacinės kontrolės perėmimas paprastai užtrunka, o rinkai tenka gyventi su kelių ketvirčių neapibrėžtumu.

    „UniCredit“ yra paskelbęs ir apie atnaujintas metines finansines ambicijas, įskaitant didesnę visų metų grynojo pelno prognozę iki maždaug 11,5 mlrd. eurų, neįtraukiant integracijos kaštų. Bankas taip pat buvo pranešęs apie sprendimus, susijusius su kapitalo paskirstymu, įskaitant laikinas akcijų supirkimo pauzes, kai prioritetu tampa strateginės investicijos.

    Investuotojams ir klientams svarbiausias klausimas artimiausiais mėnesiais išlieka aiškumas dėl leidimų, „Commerzbank“ valdymo pertvarkos ir to, ar „mBank“ iš tiesų bus išskirtas kaip parduodamas turtas. Jei procesas pajudėtų greitai, 2027 metais Lenkijos bankų rinkoje gali pasirodyti vienas didžiausių pardavimo objektų regione.

  • ES automobilių rinka auga, bet benzino ir dyzelio dalis traukiasi: elektriniai jau sudaro penktadalį

    Pirmąjį 2026 metų pusmetį naujų automobilių registracijos Europos Sąjungoje išaugo 5,7 proc., rodo Europos automobilių gamintojų asociacijos ACEA duomenys. Vis dėlto bendra rinkos kryptis išlieka aiški: vidaus degimo varikliai pamažu užleidžia vietą elektrifikuotiems modeliams, o pirkėjų pasirinkimus veikia ir geopolitinis neapibrėžtumas.

    Didžiausią dalį naujų registracijų jau sudaro hibridiniai automobiliai, o visiškai elektriniai modeliai (BEV) pasiekė reikšmingą ribą. ACEA skaičiuoja, kad iki birželio pabaigos elektriniai automobiliai sudarė 20,7 proc. visų naujų registracijų ES, kai prieš metus jų dalis siekė 15,6 proc.

    Hibridų segmentas išlieka didžiausias: per šešis 2026 metų mėnesius jų dalis ES rinkoje siekė 37,3 proc. Įkraunami hibridai (plug-in) užėmė 9,8 proc. rinkos ir taip pat augo, nors jų plėtra skiriasi priklausomai nuo šalies taikomų paskatų ir mokesčių.

    Tuo metu benzininių ir dyzelinių automobilių bendra dalis ES smuko iki 29,7 proc., kai prieš metus sudarė 37,8 proc. Benzininių automobilių registracijos per pusmetį sumažėjo 17,2 proc., dyzelinių – 16,5 proc., o neigiamos tendencijos fiksuotos pagrindinėse rinkose.

    Kas stumia rinką į elektrifikaciją?

    Rinkos struktūros pokytį lemia ne tik pirkėjų požiūris ar paramos priemonės, bet ir griežtėjantys emisijų reikalavimai. Gamintojams vis labiau apsimoka didinti elektrifikuotų modelių dalį, nes tai padeda mažinti vidutinę parduodamų automobilių parko taršą.

    ACEA cituojama S&P Global analizė įspėja, kad 2030–2032 metų laikotarpiu Europos automobilių gamintojams gali grėsti 60–65 mlrd. eurų baudos, jei realūs rodikliai pernelyg nutols nuo nustatytų tikslų. Tokia rizika daro tiesioginį spaudimą asortimentui: mažėja vien tik benzinu ar dyzelinu varomų modelių pasiūla, daugiau dėmesio skiriama hibridams ir elektriniams automobiliams.

    Šis spaudimas juntamas ir planuojant ilgalaikius tikslus. Prognozuojama, kad 2030 metais vidutinė parduodamų automobilių parko emisija gali siekti apie 72,3 g/km, kai tikslinė riba numatoma 49,2 g/km, o 2035 metais – 38,7 g/km, kai tikslas siejamas su 11,1 g/km. Gamintojams tai reiškia būtinybę sparčiau didinti mažai taršių automobilių dalį.

    Kur elektriniai auga sparčiausiai?

    Per pirmąjį 2026 metų pusmetį ES registruota 1 220 890 naujų visiškai elektrinių automobilių. ACEA duomenimis, trys didžiausios rinkos, kartu sudarančios apie 63 proc. visų elektrinių registracijų, demonstravo itin ryškų augimą.

    Prancūzijoje elektrinių automobilių registracijos augo 62,9 proc., Vokietijoje – 48 proc., Danijoje – 41,2 proc. Belgijoje augimas buvo nuosaikesnis – 8,2 proc., tačiau bendra kryptis išlieka kylanti.

    Lietuvos kontekste dažnai minimas regiono skirtumas išryškėja Lenkijoje: šalyje elektrinių automobilių registracijos didėjo 16 proc., tačiau jų rinkos dalis išliko apie 5 proc. Tai rodo, kad vien augimo tempas nebūtinai reiškia didelę skvarbą, jei startinė bazė maža, o infrastruktūros ir finansinių paskatų paketas nėra pakankamai stiprus.

    Hibridai pirmauja, bet vidaus degimo varikliai traukiasi

    Hibridinių automobilių registracijos ES per pusmetį pasiekė 2 198 148 vienetus. Augimą labiausiai palaikė Italija, kur registracijos didėjo 23 proc., ir Ispanija – 20,8 proc., o Vokietijoje ir Prancūzijoje augimas buvo nuosaikesnis.

    Įkraunami hibridai per tą patį laikotarpį pasiekė 577 735 registracijas. Didžiausią postūmį suteikė Italija, kur augimas siekė 84,3 proc., taip pat Ispanija ir Vokietija, o bendra plug-in dalis ES rinkoje pakilo iki 9,8 proc.

    Tuo pat metu benzininių automobilių registruota 1 309 153, jų rinkos dalis sumažėjo iki 22,2 proc. Dyzelinių automobilių dalis krito iki 7,5 proc., patvirtindama ilgalaikę tendenciją, kad dyzelis ES naujų automobilių rinkoje sparčiai praranda pozicijas.

    Bendras paveikslas rodo, kad ES automobilių rinka atsigavo apimtimis, tačiau jos vidinė struktūra keičiasi greičiau nei anksčiau. Jei emisijų tikslai ir reguliacinis spaudimas išliks tokie pat griežti, elektrifikacijos dalis gali augti ne vien dėl vartotojų pasirinkimo, bet ir dėl gamintojų priverstinės strategijos.

  • Lenkija pradeda mokesčių deregulaciją: tylus mokesčių inspekcijos pritarimas ir 5 metų apsauga įmonėms

    Lenkijos finansų ir ekonomikos ministerija pristatė Deregulacija 2.0 paketą, kuriuo siekiama supaprastinti mokesčių taisykles ir sumažinti biurokratinę naštą verslui. Esminė idėja – aiškesnės procedūros, daugiau skaitmenizavimo ir didesnis teisinis apibrėžtumas įmonėms, kurios sprendimus priima remdamosi valstybės pozicija.

    Pokyčių kryptis atitinka platesnę tendenciją Europoje: mokesčių administravimas vis labiau remiasi skaitmeniniais duomenimis, o kontrolė tampa tikslingesnė. Kartu verslui aktualiausias klausimas išlieka tas pats – ar siūlomos priemonės realiai sumažins mokestinę riziką, ar tik pakeis administravimo formą.

    Tylus pritarimas: kada veiks?

    Vienas labiausiai aptariamų pasiūlymų – išplėsti vadinamąjį tylų administracijos pritarimą. Tai reikštų, kad tam tikrais įstatyme aiškiai apibrėžtais atvejais, jei mokesčių inspekcija neatsako per nustatytą terminą, pasekmės būtų palankios mokesčių mokėtojui.

    Ministerijos logika paprasta: neatsakymas neturėtų „užšaldyti“ įmonės sprendimų, kai reikia planuoti investicijas, keisti apskaitos praktiką ar sudaryti sutartis. Vis dėlto siūlymas nereiškia, kad bet koks institucijų delsimas automatiškai taps verslo pergale – mechanizmas būtų taikomas tik konkrečioms procedūroms, pavyzdžiui, tam tikriems terminų atnaujinimo ar mokėjimo atidėjimo klausimams.

    5 metų interpretacijų apsauga

    Kita svarbi paketo dalis – individualių mokesčių interpretacijų apsaugos stiprinimas. Lenkija siūlo įtvirtinti 5 metų interpretacijų galiojimą ir pareigą administracijai stebėti jų aktualumą, kad mokesčių mokėtojui būtų aiškiau, kiek laiko valstybės pateikta pozicija gali būti laikoma patikima.

    Tai atsakas į praktiką, kai įmonė, remdamasi institucijos išaiškinimu, priima ilgalaikį sprendimą, o po kelerių metų susiduria su pasikeitusia interpretacija ir ginču dėl praeities laikotarpių. Net ir įtvirtinus terminą, verslui išliks būtinybė sekti teisės aktų pokyčius, nes interpretacija pati savaime nepakeičia įstatymo.

    „Pirma – tikros mokesčių interpretacijų garantijos. Antra – tylus pritarimas. Trečia – aiškios bendravimo su administracija procedūros. Ketvirta – skaitmeninės revoliucijos panaudojimas, kad verslui būtų paprasčiau“, – sakė Lenkijos finansų ir ekonomikos ministras Andrzej Domański.

    Mažesnės pasekmės už savanoriškas klaidų pataisas

    Deregulacija 2.0 taip pat numato paskatas tiems, kurie patys pastebi klaidas ir jas ištaiso iki tol, kol veiksmų imasi mokesčių administratorius. Siūloma, kad tokiais atvejais būtų taikoma švelnesnė finansinė našta – pavyzdžiui, mokant mažesnę delspinigių dalį – ir mažėtų rizika sulaukti mokestinių sankcijų.

    Ši nuostata dera su modernėjančia kontrole, kai klaidos dažnai nustatomos analizuojant elektroninius duomenis. Praktinė reikšmė verslui priklausys nuo to, kaip tiksliai bus apibrėžtas terminas ir situacijos, kada „pirmas sureaguoja“ mokesčių mokėtojas, o kada – institucija.

    Skaitmeninimas: iš anksto pildomos PVM deklaracijos

    Lenkija taip pat kalba apie skaitmeninį šuolį – iš anksto parengtą PVM deklaraciją, kuri būtų pildoma remiantis administracijos jau turimais duomenimis. Toks modelis pasaulyje žinomas kaip kryptis, kai valstybė mažina duomenų dubliavimą ir leidžia mokesčių mokėtojui labiau tikrinti, o ne iš naujo surinkinėti informaciją.

    Vis dėlto net ir gavus parengtą deklaracijos projektą, galutinė atsakomybė paprastai lieka mokesčių mokėtojui, ypač vertinant teisę į atskaitą ar specifines verslo situacijas. Todėl įmonėms tai būtų patogumo priemonė, bet ne „atsakomybės perkėlimas“ administracijai.

    Daugiau laiko ginčams ir aiškesnės patikros ribos

    Paketą sudaro ir procedūriniai pakeitimai, svarbūs ginčų sprendimui: siūloma prailginti terminą apskųsti mokesčių sprendimą iki 30 dienų. Verslui tai reikštų daugiau laiko pasirengti argumentacijai ir surinkti dokumentus, ypač sudėtingose bylose.

    Taip pat numatoma aiškiau apibrėžti vadinamųjų patikrinimo veiksmų pradžią ir pabaigą, kad procedūros nevilktųsi be aiškių ribų. Ši dalis aktuali įmonėms, nes ilgas neapibrėžtumas gali stabdyti sprendimus, finansavimą ar sandorius su partneriais.

    Kas realiai laimės?

    Verslui Deregulacija 2.0 patraukliausia tuo, kad stiprina nuspėjamumą: tylus pritarimas mažina laukimo kainą, o 5 metų interpretacijų apsauga suteikia daugiau stabilumo planuojant. Kita vertus, didelė dalis pokyčių priklausys nuo detalių, kokioms situacijoms priemonės bus taikomos ir kiek administracija turės galimybių terminus ar išimtis interpretuoti plačiai.

    Jei siūlymai bus įgyvendinti taip, kaip deklaruojama, tai būtų signalas apie bandymą perbalansuoti santykį tarp mokesčių mokėtojo ir valstybės, paliekant kontrolės galias, bet mažinant procedūrinį neapibrėžtumą. Įmonėms tai gali tapti papildomu argumentu investiciniams sprendimams, nors pareiga teisingai apskaičiuoti mokesčius niekur nedings.

  • Lockheed Martin pelnas šovė į viršų: didesnės 2026 metų prognozės ir 200 mlrd. eurų užsakymų portfelis

    JAV gynybos pramonės grupė „Lockheed Martin“ paskelbė apie gerokai išaugusį antrojo ketvirčio pelną ir kartu pakėlė šių metų pajamų bei pelno prognozes. Bendrovė teigia, kad pirmojo pusmečio pabaigoje jos užsakymų portfelis viršijo 200 mlrd. eurų ribą.

    Įmonė per antrąjį ketvirtį uždirbo apie 1,6 mlrd. eurų grynojo pelno, o prieš metus tuo pačiu laikotarpiu pelnas siekė maždaug 0,3 mlrd. eurų. Pajamos didėjo iki maždaug 17,2 mlrd. eurų, tai yra apie 11 proc. daugiau nei pernai.

    Didžiausią dalį pajamų sugeneravo aviacijos segmentas, kuriame telpa naikintuvų ir karinių transporto orlaivių programos. Augimas fiksuotas ir kituose padaliniuose, kuriuose bendrovė tiekia raketų sistemas, priešraketinę gynybą bei kosmoso technologijas.

    „Lockheed Martin“ yra vienas svarbiausių JAV Pentagonui ir sąjungininkėms tiekėjų, todėl bendrovės rezultatai dažnai laikomi indikatoriumi, kaip kinta gynybos biudžetų ir užsakymų dinamika. Pastaraisiais metais daugelyje NATO šalių didėjant gynybos finansavimui, rinkoje ryškėja ilgalaikis poreikis oro gynybai, raketoms, amunicijai ir modernizavimo programoms.

    Bendrovė nurodė, kad užsakymų portfelis pirmojo pusmečio pabaigoje viršijo 200 mlrd. eurų, palyginti su maždaug 168 mlrd. eurų metų pabaigoje. Toks šuolis paprastai reiškia, kad įmonė turi daugiau ilgalaikių sutarčių ir užsakymų, kurie užtikrina apyvartą ateityje, nors jų vykdymas gali būti išdėstytas per kelerius metus.

    Dėl palankios paklausos „Lockheed Martin“ pakėlė metines prognozes: tikimasi apie 69–71 mlrd. eurų pajamų. Bendrovė taip pat padidino pelno vienai akcijai prognozę, signalizuodama, kad maržos ir pinigų srautai išlieka pakankamai tvirti net augant gamybos kaštams ir tiekimo grandinių spaudimui.

    Gynybos sektoriaus įmonėms didžiausios rizikos paprastai siejamos su valstybinių užsakymų ciklais, politikos sprendimais ir gamybos pajėgumais, ypač kai sparčiai didinami pristatymai. Vis dėlto rekordinių užsakymų portfelių laikotarpiais investuotojai dažniausiai daugiau dėmesio skiria tam, ar įmonės pajėgs laiku vykdyti sutartis ir išlaikyti kokybės bei kaštų kontrolę.

  • Kinija iki 2030 metų didins vėjo ir saulės galią: planas su baterijomis, hidroakumuliacija ir vandeniliu

    Kinija paskelbė naują energetikos planą iki 2030 metų, kuriuo siekia sparčiai didinti atsinaujinančių išteklių dalį ir padaryti vėjo bei saulės elektrą patikimesnę, ypač piko metu. Plane pirmą kartą įtvirtinami privalomi tikslai žaliajai energijai, o tai signalizuoja griežtesnį politinį įsipareigojimą.

    Pagal planą bendra atsinaujinančios energijos gamyba turėtų augti nuo maždaug 1,18 mlrd. tonų anglies ekvivalento iki 1,8 mlrd. tonų anglies ekvivalento 2030 metais. Toks augimas reikštų, kad vėjas, saulė, hidroenergija ir kiti atsinaujinantys šaltiniai dar labiau stumtų į šalį iškastinio kuro generaciją.

    Patikimumo testas piko metu

    Didžiausias planų akcentas – ne vien naujų pajėgumų statyba, bet ir jų naudingumas tada, kai elektros labiausiai reikia. Numatyta, kad iki 2030 metų vėjo ir saulės elektrinės, paremtos energijos kaupimu, turėtų galėti piko laikotarpiais tiekti apie 8 proc. savo instaliuotos galios ir padengti apie 20 proc. pikinio vartojimo.

    Tai reiškia, kad Kinija atsinaujinančius išteklius vis labiau vertina kaip sisteminį sprendimą, o ne tik papildomą generaciją geru oru. Praktikoje tam reikės baterijų parkų, tinklo modernizavimo, paklausos valdymo ir lankstesnių balansavimo pajėgumų.

    Plane taip pat numatyta iki 2030 metų pridėti daugiau nei 300 gigavatų vadinamosios pikinės atsinaujinančios galios, kuri gali būti panaudota didesnio poreikio metu. Ši formuluotė rodo kryptį į projektus, kurių gamyba yra labiau valdoma arba kuriuos galima paremti kaupimu ir greitu dispečerizavimu.

    Vandenilis, šildymas ir pramonė

    Kinija planuoja didinti vėjo ir saulės energijos panaudojimą ne tik elektros sektoriuje. Iki 2030 metų numatoma apie 150 mln. tonų anglies ekvivalento atsinaujinančios energijos nukreipti į šildymo ir vėsinimo sprendimus bei pramonę.

    Atskirai įvardijama ir žaliojo vandenilio gamyba, kuri, pagal planą, turėtų pasiekti apie 2 mln. tonų per metus 2030 metais. Tokia apimtis vandenilį paverstų vienu iš įrankių mažinant emisijas sektoriuose, kuriuos elektrifikuoti sunkiausia, pavyzdžiui, dalyje chemijos ar metalurgijos procesų.

    Hidroenergija ir jūrinis vėjas

    Hidroenergetikai plane numatomi ambicingi tikslai: iki 2030 metų bendri pajėgumai turėtų pasiekti apie 570 gigavatų, palyginti su 450 gigavatų tikslu 2025 metams. Ypatingas dėmesys skiriamas hidroakumuliacinėms elektrinėms, kurių galia iki 2030 metų turėtų augti iki maždaug 160 gigavatų.

    Hidroakumuliacija yra vienas efektyviausių būdų kaupti energiją dideliu mastu, todėl ji tiesiogiai susijusi su siekiu sustiprinti tiekimo patikimumą piko metu. Kuo daugiau kintamos generacijos, tuo vertingesnės tampa greitai reaguojančios balansavimo priemonės.

    Plane minimos ir giliavandenės jūrinio vėjo bazės, leidžiančios vystymą perkelti į tolesnes jūrines zonas, kur vėjo sąlygos stabilesnės. Taip pat numatoma idėja integruoti jūrinį vėją su povandeniniais duomenų centrais, o tai atspindi augantį elektros poreikį skaitmeninei infrastruktūrai.

    Be to, Pekinas planuoja bandomuosius projektus, kai didelės atsinaujinančios energijos bazės perduotų šimtaprocentę žalią elektros energiją. Tokie sprendimai gali tapti svarbūs tiek pramonei, tiek regionams, norintiems mažinti emisijas ir tuo pačiu stabilizuoti tiekimą.

  • Mikroplastikų jūroje – trilijonai: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka laboratorijoje

    Mikroplastikų jūroje – trilijonai: mokslininkai parodė, kaip juos aptinka laboratorijoje

    Vandenynuose ir jūrose vis dažniau aptinkami mikroplastikai – mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės, kurios plika akimi dažnai nematomos, tačiau gali veikti ištisas ekosistemas. Jungtinių Tautų vertinimu, kasmet į vandenyną patenka apie 52 milijonai tonų plastiko atliekų, o mikroplastiko dalelių skaičius siejamas su dešimtimis trilijonų.

    Nors didelė dalis plastiko matoma pakrantėse ar plūduriuoja paviršiuje, smulkios dalelės randamos ir vandens storymėje, ir dugno nuosėdose. Tyrėjai pabrėžia, kad mikroplastikų poveikis nėra vien tik mechaninis – svarbūs ir chemikalai, galintys būti plastiko sudėtyje, ir tai, kaip dalelės sąveikauja su kitais aplinkos stresoriais.

    Kaip mikroplastikai patenka į jūrą?

    Mikroplastikai į jūrinę aplinką patenka keliais pagrindiniais keliais. Viena dalis atsiranda iš karto kaip smulkios pramoninės granulės ar kitos tyčia pagamintos mažos dalelės, o kita dalis susidaro suyra didesnėms plastiko atliekoms, kurias ardo bangavimas, vėjas ir saulės ultravioletinė spinduliuotė.

    Tarp šaltinių minimos ir žvejybos įrangos dalys, kurios netyčia atsiskiria jūroje, taip pat atliekos, į aplinką patenkančios dėl neveiksmingos surinkimo ir tvarkymo sistemos. Kuo ilgiau plastikas išlieka aplinkoje, tuo didesnė tikimybė, kad jis suirs į vis smulkesnes daleles.

    Klimato kaita gali paspartinti irimą

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad mikroplastikų taršos dinamika siejasi su klimato kaita. Daugiau saulėtų dienų, intensyvesnė ultravioletinė spinduliuotė ir karščio bangos gali paspartinti plastiko irimą, ypač kai atliekos užstringa pakrantėse ir ilgai būna veikiamos šilumos bei šviesos.

    „Jei turime daugiau saulėtų dienų ir didesnę ultravioletinę spinduliuotę, tai gali paspartinti pakrantėse įstrigusio plastiko irimą“, – sakė Flandrijos jūrų instituto vyresnioji tyrėja Ana Catarino.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ir kitą aspektą: net jei mikroplastikų poveikis vienas pats tam tikroms rūšims būtų ribotas, jis gali sustiprėti, kai organizmai jau patiria stresą dėl šylančio vandens, rūgštėjančio vandenyno ar deguonies kiekio pokyčių. „Šie poveikiai gali kauptis organizme“, – aiškino A. Catarino.

    Kaip laboratorijoje atskiriamos dalelės?

    Vienas iš didžiausių iššūkių – mikroplastikų aptikimas ir kiekybinis įvertinimas, nes dalelės skiriasi forma, dydžiu ir spalva, o dalis jų primena organines liekanas. Flandrijos jūrų institute Ostendėje tyrėjai renka mėginius iš Šiaurės jūros ir bando kuo tiksliau nustatyti, kiek ir kokių dalelių juose yra.

    Laboratorinėse procedūrose mėginiai pirmiausia surenkami tinklais, vėliau iš jų pašalinama organinė medžiaga, o likusios dalelės dažomos fluorescuojančiu dažikliu „Nile Red“. Tuomet jos tiriamos fluorescenciniu mikroskopu, o vaizdai apdorojami automatizuotomis programomis, kurios padeda atskirti, ar dalelė yra mikroplastikas, ir preliminariai priskirti ją polimero tipui.

    „Norėjome automatizuoti procesą, kad jis vyktų greičiau. Parašėme kodą, kad įkėlus nuotrauką vaizdo analizė būtų atliekama automatiškai“, – sakė instituto doktorantūros tyrėja Nelle Meyers.

    Pasak mokslininkų, toks pusiau automatizuotas metodas gali būti efektyvesnis laiko ir kaštų prasme, nes fluorescenciniai mikroskopai daugelyje laboratorijų yra įprasta įranga. Vis dėlto pabrėžiama, kad vien šis metodas ne visuomet leidžia tiksliai nustatyti cheminę sudėtį ir gali atpažinti tik dalį polimerų, todėl rezultatams patvirtinti dažnai reikia papildomų analitinių tyrimų.

    Kas nutinka jūrų organizmams?

    Mikroplastikai patenka į mitybos grandinę panašiai kaip ir didesnės plastiko atliekos, tik jų „taikinys“ neretai būna smulkesni organizmai. Daleles gali praryti planktonas, moliuskai ir kiti filtratoriai, o vėliau jos per mitybos grandinę pasiekia didesnes žuvis ar net jūrų paukščius.

    „Jie gali užkimšti skrandį ar žarnyną, o tada organizmai negauna maistinių medžiagų ir nebesimaitina taip, kaip turėtų“, – sakė A. Catarino.

    Pasak tyrėjų, pasekmės priklauso nuo rūšies, dalelių tipo ir koncentracijos, taip pat nuo to, ar organizmas patiria papildomą stresą. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali veikti augimą, reprodukciją ir populiacijų stabilumą, o kartu didinti visos ekosistemos pažeidžiamumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad problemos sprendimas prasideda ne laboratorijoje, o kasdienėje atliekų prevencijoje: mažesniame vienkartinio plastiko vartojime, efektyvesniame surinkime ir geresnėje taršos kontrolėje visoje tiekimo grandinėje. Kuo mažiau plastiko patenka į aplinką, tuo mažiau jo suirs į mikroplastikus, kuriuos vėliau aptikti ir pašalinti praktiškai neįmanoma.

  • ES davė „Paramount Skydance“ sandoriui žalią šviesą, bet su sąlyga: kas turi pasikeisti?

    ES davė „Paramount Skydance“ sandoriui žalią šviesą, bet su sąlyga: kas turi pasikeisti?

    Leidimas su griežtomis sąlygomis

    Europos Komisija suteikė sąlyginį pritarimą „Paramount Skydance“ planuojamam „Warner Bros. Discovery“ perėmimui, kurio vertė siekia apie 94 mlrd. eurų. Briuselis pabrėžė, kad sprendimas priimtas įvertinus galimą poveikį filmų platinimo konkurencijai Europoje.

    Reguliuotojai nurodė, kad pagrindinė rizika kyla dėl galimo per didelio rinkos sutelkimo, kai keli dideli žaidėjai galėtų koordinuoti filmų platinimą. Dėl to, anot Komisijos, būtinos aiškios ir patikrinamos įsipareigojimų priemonės.

    Kas konkrečiai privalo būti padaryta

    Europos Komisija pareikalavo, kad „Paramount“ nutrauktų savo dalyvavimą jungtinėje įmonėje United International Pictures Europos ekonominėje erdvėje. Ši įmonė istoriškai siejama su didžiųjų studijų filmų platinimu, todėl institucijos akimis tai yra jautriausia sandorio vieta.

    Taip pat nustatytas 10 metų laikotarpis, per kurį „Paramount“ negalės tiesiogiai ar netiesiogiai sudaryti susitarimų su „Universal“, skirtų bendram filmų platinimui Europos ekonominėje erdvėje. Tokie apribojimai turi sumažinti riziką, kad rinka taptų mažiau konkurencinga, o pasirinkimas žiūrovams ir kino teatrams susiaurėtų.

    „Šie įsipareigojimai visiškai pašalina nustatytas konkurencijos rizikas ir užtikrina, kad sujungtos grupės filmai Europoje nebus platinami kartu su „Universal“ ar „Disney“ katalogu“, – teigiama Europos Komisijos pozicijoje.

    Kas dar gali sustabdyti susijungimą

    Nors Europoje sandoris gavo sąlyginį pritarimą, JAV procesas dar nebaigtas. Kalifornijos federalinis teisėjas šią savaitę laikinai pristabdė susijungimą, o rugpjūčio 3 dieną numatytas posėdis dėl preliminaraus draudimo.

    Jei būtų pritaikytas draudimas, sandoris galėtų neįvykti iki galutinio teismo sprendimo, todėl įmonių planuojamas užbaigimo grafikas lieka neaiškus. Toks teisinis neapibrėžtumas dažnai didina spaudimą investuotojams, darbuotojams ir partneriams, ypač kai sandoris apima dideles turinio bibliotekas ir platinimo kanalus.

    Kodėl šis sandoris kelia tiek triukšmo

    Kritikai teigia, kad susijungimas gali iš esmės pakeisti Holivudo struktūrą: mažėtų didžiųjų JAV studijų skaičius, stiprėtų derybinė galia kino teatrų, platformų ir kūrėjų atžvilgiu. Tokiuose susijungimuose dažnai tikimasi sinergijos, tačiau praktikoje tai neretai reiškia ir kaštų mažinimą.

    Oponentai perspėja apie galimus darbo vietų mažinimus, mažesnį filmų skaičių ir didesnę priklausomybę nuo kelių korporacijų sprendimų. Europos Komisija savo ruožtu nurodo, kad filmų gamybos srityje konkurencija išlieka plati dėl „Disney“, „Amazon MGM“ ir Europos prodiuserių, tačiau platinimo grandyje būtinos saugiklius primenančios sąlygos.