CP v2

Category: Finansai

  • Volstrytas nusisuko nuo „Didžiojo septyneto“: DI sąskaitos, brangūs lustai ir 2 trln. eurų

    Volstrytas nusisuko nuo „Didžiojo septyneto“: DI sąskaitos, brangūs lustai ir 2 trln. eurų

    Daugiau nei trejus metus Volstrytą tempė vadinamasis „Didysis septynetas“: „Nvidia“, „Apple“, „Microsoft“, „Alphabet“, „Amazon“, „Meta“ ir „Tesla“. Tačiau 2026 metų birželis tapo lūžio tašku, kai beveik visų šių milžinių akcijos smuko vienu metu.

    Per mėnesį „Nvidia“ krito daugiau nei 5 proc., „Microsoft“ apie 17 proc., „Alphabet“ beveik 6 proc., „Amazon“ apie 12 proc., o „Meta“ maždaug 11 proc. „Apple“ po rekordinio uždarymo mėnesio pradžioje vėliau nusileido daugiau nei 10 proc. nuo piko, o „Tesla“ po audringų svyravimų mėnesį baigė beveik nepakitusi.

    Bendrai skaičiuojama, kad per vieną mėnesį ši grupė ištrynė apie 2 trilijonus eurų rinkos vertės. Investuotojus nustebino ne vien kritimo mastas, o tai, kad smuko beveik visi grupės nariai, kai anksčiau dažniausiai klupdavo tik viena ar dvi bendrovės.

    DI bumas atsitrenkė į sąnaudas

    Birželį spaudimą dar labiau išryškino investuotojų pasitraukimas iš fondo, kuris paprastai laikomas paprasčiausiu būdu statyti už šią technologijų grupę. „Roundhill Magnificent Seven ETF“ per mėnesį fiksavo apie 615 mln. eurų nutekėjimą, o jo kaina nuo gegužės pabaigos rekordo buvo nukritusi maždaug 13 proc.

    Rinkos nuotaiką pakurstė ir signalai iš kitų didelių DI infrastruktūros pirkėjų. „Oracle“ birželį smuko apie 35 proc., investuotojams sunerimus dėl šuolio DI išlaidose ir skolos didėjimo, o tai tapo dar vienu priminimu, kad rinka vis griežčiau vertina brangiai kainuojančią plėtrą.

    Analitikų vertinimais, didžiausi debesijos paslaugų tiekėjai 2026 metais DI infrastruktūrai gali skirti daugiau nei 615 mlrd. eurų. Vien „Microsoft“ investicijos, remiantis rinkos prognozėmis, gali artėti prie 167 mlrd. eurų, o kai kurių vertintojų teigimu, kapitalo išlaidos jau priartėjo prie beveik viso veiklos pinigų srauto.

    Brangsta atminties lustai, mažėja kantrybė

    Kuo daugiau statoma duomenų centrų, tuo didesnė paklausa komponentams, be kurių DI neveikia, ypač atminties lustams. Dėl pasiūlos įtampos atminties kainos kilo, o tai automatiškai didina sąnaudas toms bendrovėms, kurios sparčiausiai plečia duomenų centrų pajėgumus.

    Šioje grandinėje gerai matoma ir kita tendencija: dalis pelno bei augimo persikelia pas puslaidininkių ir atminties gamintojus, o ne pas galutines platformas. Todėl investuotojai vis dažniau klausia, kada šimtus milijardų eurų siekiančios DI investicijos virs apčiuopiamomis pajamomis, o ne vien didėjančiomis sąskaitomis.

    Tuo pat metu platesnė rinka demonstravo, kad augimas nebūtinai turi remtis vien keliomis mega bendrovėmis. Skaičiuojant be „Didžiojo septyneto“, likusios S&P 500 įmonės 2026 metų pradžioje uždirbo sparčiau, o tai paskatino kapitalo rotaciją iš anksčiau dominavusių technologijų lyderių į platesnį sektorių spektrą.

    Ar „Didysis septynetas“ praranda titulą?

    Nors šios įmonės išlieka DI ekosistemos branduoliu ir vis dar generuoja reikšmingą pelno augimą, jų akcijose įsivyravo nauja logika. Investuotojai vis mažiau perka vien pažadą, kad DI pakeis ekonomiką, ir vis labiau reikalauja įrodymų, kada investicijos pradės atsipirkti.

    Rinka taip pat vertina faktą, kad DI plėtra tampa mažiau koncentruota: atsiranda daugiau konkurentų, plinta atvirojo kodo sprendimai, o DI paslaugų kainodara kinta. Todėl statymas už DI vis rečiau sutapatinamas tik su septyniomis akcijomis, net jei jos ir toliau išlieka vienos svarbiausių pasaulio biržose.

  • ES biudžeto kova aštrėja: Piotras Serafinas įspėja taupiuosius, kodėl mažinimas kainuos daugiau

    ES biudžeto kova aštrėja: Piotras Serafinas įspėja taupiuosius, kodėl mažinimas kainuos daugiau

    2 trilijonų eurų biudžetas

    Europos Komisijos biudžeto komisaras Piotras Serafinas sukritikavo vadinamąsias taupiąsias ES valstybes, siekiančias mažinti būsimą daugiametį Sąjungos biudžetą. Pasak jo, papildomi karpymai ir menkesnės ambicijos dėl naujų ES pajamų šaltinių nebūtinai reikštų mažesnę naštą mokesčių mokėtojams.

    Europos Komisija dar 2025 metų liepą pasiūlė apie 2 000 000 000 000 eurų vertės 2028–2034 metų daugiametį finansinį planą, o dabar vyksta intensyvios derybos tarp valstybių narių. Būtent šiame etape ryškėja skirtingos stovyklos dėl to, kiek ES turėtų investuoti į bendrus prioritetus ir iš kur tam paimti lėšų.

    Taupieji prieš sanglaudos šalininkus

    Vokietija, Nyderlandai, Danija, Švedija, Suomija ir Austrija laikosi kietos pozicijos dėl siūlomo išlaidų mažinimo ir skeptiškai vertina naujų ES masto pajamų šaltinių kūrimą. Šios šalys derybose dažnai pabrėžia fiskalinę drausmę ir siekį riboti įmokų augimą.

    Kitoje pusėje – grupė valstybių, dažniausiai siejamų su pietų ir rytų Europa, kurios reikalauja didesnio finansavimo žemės ūkiui ir regioninei politikai. Jos argumentuoja, kad sanglaudos ir žemės ūkio lėšos yra būtinos konkurencingumui, infrastruktūrai ir atotrūkiui tarp regionų mažinti.

    Įspėjimas dėl gynybos ir dubliavimo

    P. Serafinas perspėjo, kad mažesnis ES biudžetas nebūtinai taps modernesnis vien dėl karpymų. Jo teigimu, modernizacijai reikia tvarių investicijų, o per dideli apribojimai gali susilpninti bendrą ES gebėjimą įgyvendinti strateginius tikslus.

    „Turime aiškiai matyti ryšį tarp taupaus biudžeto ir modernaus biudžeto. Tiesa ta, kad taupesnis biudžetas nebūtinai yra modernesnis“, – sakė Piotras Serafinas.

    Komisaro vertinimu, jei tokios sritys kaip gynyba, saugumas ar strateginės technologijos nebus finansuojamos ES mastu, išlaidos persikels į nacionalinius biudžetus. Tai gali reikšti daugiau dubliuojamų projektų, mažesnį efektyvumą ir prarastas masto ekonomijos galimybes, todėl galutinė kaina mokesčių mokėtojams nebūtinai mažėtų.

    Derybose jau pasiektas tarpinis kompromisinis tekstas, kuriame numatomas 32 800 000 000 eurų mažinimas, palyginti su pirminiu Europos Komisijos pasiūlymu. Vis dėlto derybininkai šį dokumentą laiko tik pirmu žingsniu, o galutiniai skaičiai, tikėtina, bus dėliojami dar kelis mėnesius.

    Valstybių narių tikslas – susitarti iki 2026 metų pabaigos, kad diskusijos nenusikeltų į 2027 metus, kai kai kuriose didžiosiose ES šalyse numatomi politiškai jautrūs rinkimų ciklai. Kuo ilgiau užsitęs derybos, tuo didesnė rizika, kad biudžetas taps derybų įkaitu, o sprendimai bus priimami skubotai.

  • Jaunų europiečių turtas šokiruoja: viena šalis triuškina kitas, Lietuva – aukštai sąraše

    Jaunų europiečių turtas šokiruoja: viena šalis triuškina kitas, Lietuva – aukštai sąraše

    Jauni europiečiai susiduria su vis brangstančiu būstu, aukštomis nuomos kainomis ir išaugusiomis kasdienėmis išlaidomis, todėl santaupų ir turto kaupimas iki 35 metų daugeliui tampa sunkiai pasiekiamas. Vis dėlto Europos duomenys rodo milžiniškus skirtumus tarp šalių: kai kur jaunų žmonių turtas jau siekia šešiaženkles sumas, kitur jis išlieka simbolinis.

    Europos Centrinio Banko namų ūkių finansų ir vartojimo tyrimas rodo, kad euro zonoje 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 24 600 eurų. Tai sudaro apie 18 proc. bendros populiacijos medianinio grynojo turto, kuris įvertintas 140 100 eurų.

    Grynasis turtas skaičiuojamas kaip turto vertė atėmus įsipareigojimus, todėl jį smarkiai veikia būsto nuosavybė ir paskolos. Jaunų žmonių atveju šis rodiklis dažnai labiau atspindi galimybes patekti į būsto rinką ir šeimos paramą, o ne vien atlyginimą ar taupymo įpročius.

    Kur jaunimas turtingiausias?

    Tarp 22 valstybių, apie kurias pateikiami palyginami duomenys, medianinis 16–34 metų grynasis turtas svyruoja nuo 5 700 eurų Suomijoje iki 257 500 eurų Maltoje. Išskyrus Maltą, daugiau nei 100 000 eurų ribą peržengia tik Liuksemburgas, kur jaunų žmonių medianinis turtas siekia 135 000 eurų.

    Belgija rikiuojasi iškart po lyderių ir priartėja prie šešiaženklės ribos su maždaug 97 200 eurų. Toliau seka Kroatija, kur jauno amžiaus grupės medianinis grynasis turtas siekia apie 82 000 eurų.

    „Jaunų suaugusiųjų turto skirtumai ypač iškalbingi, nes 16–34 metų žmonės paprastai dar neturėjo daug laiko sukaupti reikšmingo turto vien iš savo darbo pajamų“, – sakė Miuncheno Liudviko Maksimiliano universiteto profesorius Fabian Pfeffer.

    Lietuva išsiskiria regione

    ECB tyrimas rodo, kad Lietuvoje 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 59 600 eurų. Panašūs ar kiek didesni rodikliai fiksuojami Estijoje ir Čekijoje, o Slovakijoje jaunų žmonių medianinis turtas dar aukštesnis – 74 600 eurų.

    Šie skaičiai stebina todėl, kad dalyje Vidurio ir Rytų Europos šalių pajamos vis dar atsilieka nuo ES vidurkio, tačiau turto rodikliai jaunimo grupėje yra palyginti aukšti. Tai dažnai siejama su didesniu būsto nuosavybės paplitimu, ankstesniu įsitraukimu į būsto rinką, šeimos parama ar turto perdavimu tarp kartų.

    „Šiame amžiuje didelis privatus turtas dažnai nėra vien asmeninės sėkmės istorija. Tai taip pat šeimos ir institucijų istorija“, – sakė Fabian Pfeffer.

    Kodėl italai lenkia vokiečius?

    Tarp keturių didžiausių ES ekonomikų turtingiausi 16–34 metų gyventojai yra Italijoje, kur medianinis grynasis turtas siekia 53 500 eurų. Prancūzijoje jis įvertintas 27 700 eurų, Ispanijoje – 23 700 eurų, o Vokietijoje jaunimo medianinis grynasis turtas tėra 17 600 eurų.

    Tai reiškia, kad jaunų italų grynasis turtas yra maždaug tris kartus didesnis nei jų bendraamžių Vokietijoje. Ekspertai tokį atotrūkį dažnai aiškina skirtingu būsto nuosavybės modeliu, nuomos rinkos dydžiu, kredito prieinamumu ir šeimos paramos tradicijomis.

    Anot F. Pfeffer, lūžio taškas jaunų žmonių turto struktūroje dažnai yra pirmasis nuosavas būstas. Tačiau tam paprastai reikia ne tik disciplinos ir pastovaus taupymo, bet ir prieinamo kredito, stabilaus darbo, įkandamų kainų bei dažnai tėvų pagalbos pradiniam įnašui arba tiesioginio turto perdavimo.

    Apačioje – Suomija ir Graikija

    Žemiausi rodikliai fiksuojami Suomijoje, kur 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 5 700 eurų, ir Graikijoje – 9 900 eurų. Žemiau už Vokietiją taip pat rikiuojasi Austrija su 13 400 eurų ir Latvija su 16 900 eurų.

    Kitose šalyse vaizdas margas: Airijoje jaunimo medianinis grynasis turtas siekia 23 900 eurų, Portugalijoje – 36 200 eurų, Vengrijoje – 36 300 eurų, Nyderlanduose – 40 900 eurų. Skirtumai rodo, kad vien pajamų lygis ne visada paaiškina turto rodiklius, ypač kai svarbiausias jaunų žmonių turtas yra būstas.

    Ekspertai pabrėžia, kad turto nelygybė atsikartoja anksčiau nei įprastai manoma: ne tik paveldėjimo momentu vėlesniame amžiuje, bet ir tada, kai jaunuoliai pradeda savarankišką gyvenimą, studijuoja, kuria šeimas ar bando įsigyti būstą. Tai reiškia, kad sprendimai dėl būsto politikos, kreditavimo taisyklių ir socialinės paramos gali turėti ilgalaikį poveikį visos kartos finansinei padėčiai.

  • Merzas skelbia reformas Vokietijoje: mokesčių mažinimas, pensijų pokyčiai ir griežtesnės ligos taisyklės

    Merzas skelbia reformas Vokietijoje: mokesčių mažinimas, pensijų pokyčiai ir griežtesnės ligos taisyklės

    Vokietijos valdančioji koalicija, kurią sudaro CDU, CSU ir SPD, pristatė plataus masto reformų paketą, skirtą įsibėgėti sunkiai augančiai ekonomikai ir sumažinti visuomenės nepasitenkinimą. Susitarimas pasiektas po maždaug septynių valandų derybų Berlyne ir apima 34 priemones mokesčių, darbo rinkos, socialinės apsaugos ir reguliavimo srityse.

    Federalinis kancleris Friedrichas Merzas teigė, kad pagrindinis tikslas yra didesnis verslo lankstumas, mažesnė biurokratinė našta ir aiškesnės taisyklės tiek darbdaviams, tiek darbuotojams. Koalicija paketą pristatė kaip bandymą grąžinti pasitikėjimą ekonomikos kryptimi ir sustiprinti konkurencingumą.

    Mokesčiai ir pajamų „žirklės“

    Pagal susitarimą numatomas gyventojų pajamų mokesčio mažinimas mažas ir vidutines pajamas gaunančioms šeimoms. Koalicija skelbia, kad vidutinė šeima per metus galėtų sutaupyti apie 600 eurų, o bendras lengvatų mastas siektų apie 10 mlrd. eurų per metus.

    Kartu sutarta nekeisti 42 proc. tarifo, tačiau jį taikyti tik pajamoms, viršijančioms 70 000 eurų per metus. Taip pat numatyta didesnių pajamų apmokestinimo pakopa: nuo 250 000 eurų planuojamas 45 proc. tarifas, o virš 280 000 eurų per metus būtų taikomas 47 proc. tarifas.

    SPD lyderis ir vicekancleris Larsas Klingbeilis sakė esantis patenkintas kompromisu, kuris, koalicijos teigimu, derina mokesčių palengvinimą dirbantiesiems ir didesnį turtingiausių gyventojų indėlį. Toks sprendimas turi ir politinį svorį, nes mokesčių tema buvo viena labiausiai skaldžiusių koalicijos derybose.

    Ligos pažymėjimai ir darbo rinkos lankstumas

    Vienas daugiausia diskusijų keliančių pokyčių susijęs su nedarbingumo tvarka. Koalicija siūlo nutraukti praktiką, kai darbuotojai gali pranešti apie ligą nuotoliniu būdu ir iki kelių dienų nedirbti be gydytojo apžiūros, o taip pat riboti galimybę gauti nedarbingumo pažymėjimą neapsilankius pas gydytoją.

    Pagal planuojamą tvarką darbdaviai galėtų reikalauti gydytojo pažymos nuo pirmosios nedarbingumo dienos. F. Merzas anksčiau yra viešai kritikavęs didelį nedarbingumo mastą Vokietijoje, teigdamas, kad tai kenkia produktyvumui ir didina spaudimą socialinės apsaugos sistemai.

    Darbo rinkos dalyje koalicija kalba apie didesnes galimybes terminuotoms darbo sutartims ir ilgesnes sekmadienių prekybos valandas. Tokie sprendimai pristatomi kaip priemonės verslo lankstumui didinti, tačiau tikėtina, kad jie sulauks griežtesnių profsąjungų ir dalies socialdemokratų elektorato vertinimų.

    Pensijų pertvarka ir politinis spaudimas

    Reformų pakete numatyta ir pensijų sistemos pertvarka: koalicija kalba apie laipsnišką pensinio amžiaus kėlimą, siejant jį su gyvenimo trukmės pokyčiais. Tikslas, kurį pabrėžia valdantieji, yra stabilizuoti sistemą taip, kad pensijų lygis nemažėtų, o įmokos dirbantiesiems neaugtų staigiai ir ilgam laikui.

    Darbo ministrė Bärbel Bas pensijų paketą pavadino itin svarbiu sprendimu, o F. Merzas pažadėjo įgyvendinti ekspertų ir politikų grupės rekomendacijas, pristatytas anksčiau. Vokietijai senstant, pensijų klausimas tampa vienu svarbiausių fiskalinių iššūkių, susijusių ir su darbo jėgos trūkumu.

    Koalicija taip pat susitarė uždrausti būsto įmonių nacionalizavimą, argumentuodama, kad tai mažina investuotojų neapibrėžtumą. Kitas blokas skirtas biurokratijai mažinti, numatant dažnesnį vadinamųjų galiojimo pabaigos nuostatų taikymą, kai teisės aktai ir paramos mechanizmai būtų reguliariai peržiūrimi ir automatiškai nebesitęstų be politinio sprendimo.

    Reformų paketą kritikuoja kraštutinių dešiniųjų Alternatyva Vokietijai bendraįkūrėja Alice Weidel, teigdama, kad sprendimai tėra minimalūs kompromisai ir kad valdžia nepajėgi imtis tikrų reformų. Vyriausybei papildomą spaudimą kelia artėjantys žemių rinkimai, o apklausose AfD pastaraisiais mėnesiais išlieka itin stipri, ypač kai kuriuose regionuose.

    Ekonomistai paprastai pabrėžia, kad Vokietijos augimo problemos susijusios su investicijų vangumu, produktyvumo dinamika, pramonės transformacija ir darbo jėgos trūkumu. Todėl tikėtina, kad realus reformų poveikis bus vertinamas pagal tai, ar jos paskatins investicijas, sumažins administracinę naštą ir užtikrins socialinės sistemos tvarumą neprarandant visuomenės palaikymo.

  • JAV darbo rinkoje smūgis: naujų darbo vietų vos 57 000, kai euro zonoje nedarbas rekordiškai žemas

    JAV darbo rinkoje smūgis: naujų darbo vietų vos 57 000, kai euro zonoje nedarbas rekordiškai žemas

    Naujausi duomenys išryškino didėjantį skirtumą tarp JAV ir euro zonos darbo rinkų: JAV samdymo tempas smarkiai sulėtėjo, o Europoje nedarbas išlieka ties istorinėmis žemumomis. Tokia dinamika svarbi ir finansų rinkoms, nes gali keisti centrinių bankų sprendimus dėl palūkanų.

    JAV Darbo statistikos biuro skelbiamais skaičiais, birželį ne žemės ūkio sektoriuose sukurta 57 000 naujų darbo vietų. Tai gerokai mažiau, nei tikėjosi rinka, ir ryškus kritimas, palyginti su ankstesniu mėnesiu, kai augimas buvo gerokai didesnis.

    Nors naujų darbo vietų skaičius nuvylė, nedarbo lygis JAV netikėtai sumažėjo iki 4,2 proc. po 4,3 proc. gegužę. Tai rodo, kad bendras vaizdas nėra vienareikšmis, tačiau lėtėjantis samdymas stiprina signalus, jog darbo rinka vėsta.

    Savaitinių bedarbio pašalpų paraiškų rodikliai taip pat reikšmingai nepablogėjo: pirminių paraiškų skaičius išliko apie 215 000, o tęstinių paraiškų skaičius šiek tiek sumažėjo iki maždaug 1 814 000. Tokie duomenys leidžia manyti, kad atleidimų banga kol kas nesiformuoja, tačiau darbdaviai tampa atsargesni priimdami naujus žmones.

    Euro zonoje padėtis stabilesnė

    Tuo metu Eurostato duomenys rodo, kad euro zonoje nedarbo lygis gegužę išliko 6,2 proc. ir laikosi rekordiškai žemame lygyje. Tai atitiko prognozes ir patvirtina, kad darbo jėgos paklausa daugelyje šalių išlieka tvirta net ir esant lėtesniam ekonomikos augimui.

    Žemas nedarbas euro zonoje paprastai reiškia, kad atlyginimų spaudimas gali išlikti, o tai svarbu vertinant infliacijos perspektyvas. Dėl šios priežasties darbo rinkos rodikliai tampa vienu iš kertinių argumentų, kai centriniai bankai sprendžia, ar verta švelninti pinigų politiką.

    Ką tai reiškia centriniams bankams?

    Skirtinga situacija abipus Atlanto vyksta jautriu metu tiek JAV Federaliniam rezervų bankui, tiek Europos Centriniam Bankui. JAV darbo vietų augimo sulėtėjimas gali didinti spaudimą ateityje svarstyti palūkanų mažinimą, jei silpnesni rodikliai kartosis ir pradės veikti platesnę ekonomikos paklausą.

    Vis dėlto mažesnis nedarbo lygis JAV gali suteikti argumentų neskubėti, jei infliacijos rizikos išlieka. Rinkos paprastai itin greitai pervertina tikimybes dėl palūkanų, todėl vienas silpnesnis mėnuo dar nebūtinai reiškia aiškų posūkį, tačiau signalas apie vėsesnę darbo rinką tampa vis ryškesnis.

    „Nukrypimas nuo prognozių atrodo kaip augimo svyravimas, o pirmoji reakcija rinkoje bus iš naujo įkainoti palūkanų mažinimą. Tačiau čia ir slypi spąstai: nedarbas nukrito iki 4,2 proc., todėl griežtesnė pozicija gali išlikti“, – sakė Iggy Ioppe.

    Euro zonoje istoriškai žemas nedarbas ECB suteikia daugiau pagrindo laikytis griežtesnės pozicijos, jei kainų spaudimas vis dar kelia nerimą. Kitaip tariant, tvirta darbo rinka gali padėti ekonomikai atlaikyti aukštesnes palūkanas, bet kartu apsunkina greitesnį infliacijos slūgimą.

  • Starmerio istorinis atsiprašymas: 185 000 kūdikių atimti iš vienišų motinų, žada pokyčius

    Starmerio istorinis atsiprašymas: 185 000 kūdikių atimti iš vienišų motinų, žada pokyčius

    Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris parlamente oficialiai atsiprašė už valstybės vaidmenį dešimtmečius trukusioje priverstinių įvaikinimų praktikoje. Jis ją pavadino skaudžia dėme šalies istorijoje ir pripažino, kad pasekmės daugybei šeimų jaučiamos iki šiol.

    Remiantis istorinių tyrimų ir parlamentinių svarstymų metu pateiktais duomenimis, 1949–1976 metais Anglijoje ir Velse apie 185 000 nesusituokusių moterų pagimdytų kūdikių buvo atiduoti įvaikinti susituokusioms poroms. Kampanijų dalyviai teigė, kad daugelis motinų buvo spaudžiamos, klaidinamos ar gąsdinamos atsisakyti vaikų.

    Starmeris susitiko su nukentėjusiųjų atstovais, dalis jų stebėjo atsiprašymą Bendruomenių Rūmų galerijoje. Premjeras pabrėžė, kad prievarta ar spaudimu grįsti sprendimai paveikė ir įvaikintus vaikus, ir jų biologines šeimas, o trauma neretai tęsiasi visą gyvenimą.

    „Vaikai užaugo tikėdami, kad buvo nepageidaujami. Jaunoms motinoms buvo sakoma, kad jos amoralios, o jų kūdikiams esą bus geriau be jų“, – sakė Keiras Starmeris.

    Anot premjero, tai nebuvo pavieniai atvejai: praktikos buvo įtvirtintos savivaldos struktūrose, savanoriškose ir tikėjimu grįstose institucijose, taip pat sveikatos ir socialinės priežiūros sistemoje. Jis pripažino, kad valstybė turi atsakomybę už finansuotus ir legitimuotus mechanizmus, kurie sudarė sąlygas tokiems sprendimams.

    Dar 2022 metais parlamento Jungtinis žmogaus teisių komitetas ragino vyriausybę atsiprašyti už viešųjų institucijų ir valstybės tarnautojų veiksmus, kurie, komiteto vertinimu, prisidėjo prie priverstinių įvaikinimų. 2023 metais atsiprašymus paskelbė Škotijos ir Velso valdžios, tačiau tuometinė konservatorių vadovaujama JK vyriausybė atsisakė tai padaryti, argumentuodama, kad valstybė šių praktikų aktyviai nerėmė.

    Prie atsiprašymo Starmeris pridėjo ir konkrečius pažadus: daugiau pagalbos nukentėjusiems žmonėms, lengvesnę prieigą prie įvaikinimo dokumentų bei didesnį psichologinės pagalbos prieinamumą. Kampanijų dalyviai pabrėžia, kad atsiprašymas yra esminis žingsnis pripažįstant padarytą žalą ir mažinant ilgai lydėjusią socialinę stigmą.

    „Gėda ne jūsų, jos niekada nebuvo jūsų. Gėda yra mūsų“, – sakė Keiras Starmeris.

  • ES automobilių pramonėje – skilimas: „Pagaminta Europoje“ taisyklė gali kainuoti 350 000 darbo vietų

    ES automobilių pramonėje – skilimas: „Pagaminta Europoje“ taisyklė gali kainuoti 350 000 darbo vietų

    Kas vyksta Briuselyje?

    Europos Sąjungoje bręsta aštri automobilių sektoriaus priešprieša dėl vadinamosios „Pagaminta Europoje“ krypties, kuria siekiama sumažinti priklausomybę nuo kiniškos gamybos ir sustiprinti vietinę elektrinių automobilių grandinę.

    Diskusijų centre – Europos Komisijos svarstomas pramonės skatinimo paketas, kuris viešųjų pirkimų ir valstybės paramos schemose prioritetą teiktų automobiliams, pagamintiems daugiausia iš Europoje pagamintų komponentų.

    70 proc. riba supriešino sektorių

    Pagal svarstomą modelį elektriniams automobiliams būtų taikoma 70 proc. vietinės kilmės turinio riba. Tai reikštų, kad didžioji dalis pagrindinių dalių ir komponentų turėtų būti pagaminti Europoje, jei gamintojai norėtų lengviau pretenduoti į viešųjų pirkimų užsakymus ar paramą.

    Europos automobilių tiekėjų asociacija CLEPA teigia, kad toks slenkstis realistiškas, nes Europoje pagamintuose įkraunamuose hibriduose ir baterijiniuose elektromobiliuose vietinių komponentų dalis jau dabar dažnai siekia apie 80–90 proc.

    Ką siūlo gamintojai ir kodėl kyla ginčas?

    Gamintojus vienijanti asociacija ACEA ragina keisti skaičiavimo logiką ir vertinti ne atskirų komponentų kilmę, o galutinio automobilio vertę, įtraukiant tyrimus, vystymą, inžineriją ir dizainą. Šalininkų teigimu, automobilis nėra vien dalių suma, o didelę vertę sukuria ir aukštos kvalifikacijos darbas.

    „Automobilis yra gerokai daugiau nei jo dalių suma. Jo vertė slypi ir tyrimuose, pažangioje inžinerijoje bei aukštos kvalifikacijos darbo jėgoje“, – teigiama ACEA pozicijoje.

    CLEPA atkerta, kad toks metodas realiai „atskiestų“ reikalavimą dėl Europoje pagamintų dalių, nes dalį vietinio turinio sudarytų ne fizinė gamyba, o sukurta pridėtinė vertė. Asociacijos skaičiavimais, taip galutiniame rezultate pakaktų maždaug 50 proc. ES pagamintų dalių, o likusi dalis būtų „užpildoma“ kitomis veiklomis.

    „Riba, kuri ignoruoja, kur iš tiesų pagaminamos dalys, yra etiketė, kuri ignoruoja Europos darbuotoją“, – sakė CLEPA generalinis sekretorius Benjaminas Kriegeris.

    Tiekėjų pusė perspėja, kad pernelyg lanksti metodika gali paskatinti didesnį komponentų importą iš mažesnių kaštų šalių, o didžiausias konkurencinis spaudimas šiuo metu ateina iš Kinijos. CLEPA teigimu, blogiausiu scenarijumi tai galėtų reikšti iki 350 000 darbo vietų praradimą tiekimo grandinėje.

    Kodėl tai svarbu visai Europai?

    Automobilių pramonė yra viena didžiausių Europos ekonomikos šakų, o perėjimas prie elektromobilių jau dabar keičia darbo rinką: mažėja vidaus degimo varikliams skirtų komponentų paklausa, o sparčiai auga baterijų, galios elektronikos ir programinės įrangos svarba.

    Briuselis siekia, kad žalioji transformacija nevirstų deindustrializacija, kai gamyba ir tiekimas persikelia už ES ribų. Tačiau ginčas parodo esminę įtampą: kaip apginti darbo vietas ir gamybą Europoje, kartu išlaikant konkurencingumą bei neapsunkinant gamintojų naujais reikalavimais.

    Šiuo metu pasiūlymas derinamas tarp ES valstybių ir Europos Parlamento, todėl galutinė vietinio turinio taisyklių forma dar gali keistis. Sprendimas nulems, ar parama ir viešieji pirkimai labiau skatins komponentų gamybą Europoje, ar didesnį dėmesį skirs bendrai sukurtai vertei, įskaitant tyrimus ir vystymą.

  • Lenkija sukaupė daugiau nei 70 proc. dujų atsargų: ką tai reiškia žiemai ir regiono rinkai?

    Lenkija į žiemos sezoną žengia su vienais didžiausių gamtinių dujų rezervų regione. Dujų saugyklų, kurias valdo sistemos operatorius „Gas Storage Poland“, užpildymas liepos pradžioje perkopė 70 proc., nors tikslas šiam laikotarpiui buvo 60 proc.

    Operatoriaus duomenimis, 2026 metų liepos 1 dieną saugyklose buvo sukaupta apie 26,2 TWh gamtinių dujų. Toks energijos kiekis atitinka maždaug 2,3 mlrd. kubinių metrų dujų, o tai rodo gerokai ankstesnį pasirengimą šaltajam sezonui nei įprasta.

    „Jau liepos mėnesį pasiektas aukštas užpildymo lygis patvirtina pažengusį pasirengimą žiemos sezonui ir stiprina šalies energetinį saugumą“, – sakė „Gas Storage Poland“ vadovė Karina Szostak.

    Įmonė pabrėžia, kad augantis rinkos poreikis saugojimo paslaugoms skatina planuoti pajėgumų plėtrą. Pasak operatoriaus, didesnė saugyklų talpa leistų lanksčiau reaguoti į vartojimo šuolius, svyruojančias kainas ir tiekimo srautų pokyčius, taip pat lengvintų sistemos balansavimą.

    Lenkijos dujų atsargų lygis išsiskiria ir Europos mastu. Skelbiama, kad 2026 metų birželio 30 dieną vidutinis Europos Sąjungos saugyklų užpildymas siekė apie 49 proc., o Lenkijos rodiklis buvo gerokai aukštesnis ir lenkė praėjusių metų tempą.

    Praėjusiais metais, 2025 metų liepos 1 dieną, Lenkijos saugyklų užpildymas siekė apie 64 proc., tad šiemet atsargų kaupimas vyksta sparčiau. Tokia dinamika rodo, kad rinka aktyviai naudojasi saugyklomis ne tik kaip atsarga žiemai, bet ir kaip priemone valdyti kainų riziką bei tiekimo neapibrėžtumą.

    Lenkija, anot operatoriaus, pagal atsargų lygį šiuo metu patenka tarp Europos lyderių kartu su Portugalija, Ispanija ir Italija. Didesnis užpildymas vasaros pradžioje paprastai reiškia mažesnę tikimybę, kad žiemą prireiks skubiai pirkti dujas nepalankiomis kainomis.

    „Gas Storage Poland“ yra Lenkijos dujų saugojimo sistemos operatorius, atsakingas už saugyklų pajėgumų ir galių siūlymą rinkos dalyviams bei efektyvų jų panaudojimą. Bendrovė priklauso „Gaz-System“, kuris valdo dujų perdavimo tinklą ir yra vienas svarbiausių šalies energetinės infrastruktūros operatorių.

  • PERN plečia valdybą nuo liepos 1 dienos: prisijungė Jakubas Dulski, buvęs PGZ ir PZU vadovas

    Nauja kadencija ir platesnė komanda

    PERN eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendė nuo liepos 1 dienos naujai kadencijai paskirti bendrovės valdybą. Kartu buvo išplėsta valdybos sudėtis, o nauju nariu tapo Jakubas Dulski.

    Bendrovė taip pat pranešė, kad susirinkimas patvirtino 2025 metų veiklos ataskaitas ir suteikė valdybos bei stebėtojų tarybos nariams patvirtinimą už pareigų vykdymą. Po sprendimų PERN valdyba dirba penkių narių sudėtyje.

    Kas yra Jakubas Dulski?

    Pasak PERN, į valdybą prisijungęs Jakubas Dulski yra baigęs Varšuvos universiteto Teisės ir administravimo fakultetą. Anksčiau jis dirbo Lenkijos teisingumo ministerijoje ir Ministrų tarybos pirmininko kanceliarijoje.

    „Prie PERN valdybos prisijungė ponas Jakubas Dulski“, – pranešė bendrovė.

    PERN nurodo, kad Dulski buvo valdybos departamento direktorius Lenkijos gynybos pramonės grupėje PGZ, vėliau ėjo Pramonės plėtros agentūros viceprezidento pareigas. Pastaruoju metu jis dirbo draudimo grupės PZU prezidento patarėju.

    Strateginė reikšmė energetiniam saugumui

    PERN yra strateginė Lenkijos valstybės valdoma bendrovė, svarbi šalies energetiniam saugumui. Ji atsakinga už naftos transportavimą vamzdynais į perdirbimo gamyklas ir už naftos bei degalų atsargų kaupimą ir saugojimą.

    Bendrovė valdo daugiau kaip 2 500 kilometrų naftos ir naftos produktų vamzdynų tinklą. Taip pat ji eksploatuoja 19 degalų bazių, kurių bendra talpa viršija 2 800 000 kubinių metrų.

    PERN administruoja ir keturias naftos bazes, kurių bendra talpa viršija 4 200 000 kubinių metrų. Tokia infrastruktūra leidžia užtikrinti tiekimo stabilumą bei greičiau reaguoti į rinkos ar geopolitinius sutrikimus.

  • Duomenų centrai ryja elektrą ir vandenį: 2025 metais jų klimato pėdsakas išaugo labiau nei manyta

    Augantis duomenų centrų apetitas

    Duomenų centrai tampa vienu sparčiausiai augančių elektros vartotojų pasaulyje, o jų poveikis klimatui vertinamas vis dažniau ir griežčiau. Naujesni skaičiavimai rodo, kad 2025 metais su elektros tiekimu susijusios netiesioginės šio sektoriaus emisijos siekė apie 285 mln. tonų anglies dioksido.

    Tai yra maždaug 57 proc. daugiau, nei buvo prognozuota prieš kelerius metus, kai vertinimai rėmėsi pačių technologijų bendrovių prielaidomis. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad spartus debesijos paslaugų ir DI plėtros tempas iš esmės pakeitė energijos paklausos trajektoriją.

    Kodėl vien atsinaujinančių šaltinių nepakanka

    Technologijų sektorius viešai deklaruoja orientaciją į atsinaujinančius energijos šaltinius, tačiau realybėje duomenų centrams reikia stabilaus, nuolatinio tiekimo visą parą. Dėl to vien tik saulės ar vėjo gamyba, be kaupimo, tinklų plėtros ir rezervinių pajėgumų, dažnai neužtikrina reikalingo patikimumo.

    Praktiškai tai reiškia, kad dalyje regionų duomenų centrai vis dar remiasi mišriu elektros krepšeliu, kuriame išlieka iškastinio kuro dalis. Kuo didesnė anglies ir dujų dalis vietos energetikoje, tuo didesnis ir netiesioginis skaitmeninės infrastruktūros taršos pėdsakas.

    „Duomenų centrai daro gerokai didesnį poveikį emisijoms, nei anksčiau buvo pateikiama. Jie iš marginalaus reiškinio tapo struktūriniu veiksniu, didinančiu milžinišką energijos paklausą daugelyje regionų“, – sakė „Allianz Trade“ klimato ekonomistas Patrickas Hoffmannas.

    Vanduo – tylusis kaštas

    Be elektros, sparčiai auga ir vandens poreikis, nes daugelyje objektų šiluma šalinama vandeniu pagrįstomis aušinimo sistemomis. Skaičiuojama, kad 2025 metais duomenų centrų aušinimui sunaudota apie 814 mlrd. litrų vandens.

    Prognozuojama, kad augant skaičiavimo poreikiui, vandens paklausa gali didėti toliau, ypač ten, kur statomi dideli hiperskalės objektai. Didžiausia rizika kyla regionuose, kuriuose vandens ištekliai ir taip įtempti dėl gyventojų augimo, pramonės ir klimato kaitos.

    Didelis iššūkis išryškėja šalyse, kuriose elektros gamyba yra tarši, o karštas klimatas didina aušinimo poreikį. Pavyzdžiui, Indijoje intensyvi plėtra reiškia didesnę priklausomybę nuo vietos elektros sistemos, o kartu ir didesnę emisijų bei vandens vartojimo naštą.

    Tuo pat metu valstybės, kuriose elektros gamyba labiau dekarbonizuota, teoriškai turėtų pranašumą dėl mažesnių emisijų. Vis dėlto investicijų geografiją riboja kiti veiksniai, įskaitant vandens kainą, vietos reguliavimą, tinklų pajėgumus ir duomenų srautų bei ryšio infrastruktūrą.

    Tarptautiniu lygmeniu vis dažniau keliami reikalavimai didesniam skaidrumui, ypač kalbant apie DI plėtros kaštus energijai ir vandeniui. Tai didina spaudimą technologijų bendrovėms ne tik pirkti žalią elektrą sutartimis, bet ir realiai mažinti vartojimą, diegti efektyvesnį aušinimą bei planuoti plėtrą atsižvelgiant į vietos išteklių ribas.