CP v2

Category: Kultūra

  • Traškūs mažasūriai agurkai be vandens: genialus triukas, o rezultatas jau po 24 valandų

    Traškūs mažasūriai agurkai be vandens: genialus triukas, o rezultatas jau po 24 valandų

    Mažasūriai agurkai daugeliui siejasi su pavasariu ir vasara, tačiau klasikinis rauginimas dažnai užtrunka kelias dienas. Be to, reikia ruošti sūrymą, turėti didesnį indą ir kantrybės, kol skonis subręs.

    Yra paprastesnė išeitis, kuri pastaraisiais metais išpopuliarėjo namų virtuvėse: agurkus galima parauginti be vandens, tiesiog maišelyje. Druska ištraukia skystį iš daržovių, todėl natūralus sūrymas susidaro savaime, o kvapas ir skonis atsiranda gerokai greičiau.

    Kaip veikia metodas be sūrymo?

    Šis būdas remiasi tuo pačiu fermentacijos principu kaip ir įprastas rauginimas, tik procesas pradedamas nuo druskos ir pačių agurkų išskiriamo skysčio. Dėl to sumažėja pasiruošimo darbų, o prieskoniai geriau priglunda prie paviršiaus ir greičiau perduoda aromatą.

    Kad rezultatas būtų traškus, svarbiausia rinktis šviežius, kietus gruntinius agurkus ir naudoti nejoduotą akmens druską. Jodas gali lėtinti fermentaciją ir kartais keisti skonį, todėl rauginimui dažniau rekomenduojama druska be priedų.

    Greitas receptas: paruošta per 24 valandas

    Agurkus nuplaukite ir gerai nusausinkite, tuomet nupjaukite galus, kad druska greičiau „įeitų“ į vidų. Česnaką nulupkite ir lengvai sutraiškykite, o krapus nuplaukite ir nusausinkite.

    Į sandarų užsegamą maišelį sudėkite agurkus, česnaką ir krapus, pabarstykite nejoduota druska ir užsekite. Maišelį kelis kartus švelniai pakratykite, kad druska ir prieskoniai pasiskirstytų tolygiai.

    Maišelį padėkite į šaldytuvą maždaug 4 valandoms, o vėliau perkelkite į kambario temperatūrą dar apie 20 valandų. Per šį laiką maišelyje susidarys natūralus skystis, o agurkai įgaus mažasūriams būdingą aromatą ir lengvą rūgštelę.

    Kaip patiekti ir ko vengti?

    Tokie agurkai tinka valgyti vieni, dėti prie sumuštinių, patiekti šalia karštų patiekalų ar įmaišyti į sezonines salotas. Jei norisi ryškesnio skonio, maišelį galima trumpai apversti ar dar kartą permaišyti, kad prieskoniai pasiskirstytų iš naujo.

    Svarbu nepadauginti druskos ir nepalikti šilumoje per ilgai, jei norite būtent mažasūrių, o ne visiškai įrūgusių agurkų. Jei skonis jau tinkamas, maišelį laikykite šaldytuve, kad fermentacija sulėtėtų.

  • Dietologas įvardijo geriausią mėsą: daugelis ją aplenkia, nors baltymų joje – apstu

    Dietologas įvardijo geriausią mėsą: daugelis ją aplenkia, nors baltymų joje – apstu

    Brangstant maistui vis daugiau pirkėjų kritiškai vertina, kokia mėsa atsiduria krepšelyje: ieškoma trumpesnės sudėties, aiškios kilmės ir geresnės maistinės vertės. Vis dažniau keliami klausimai, ar įprasta prekybos centrų mėsa gali būti ir kokybiška, ir palanki sveikatai.

    Dietologų rekomendacijose nuolat išsiskiria vištienos krūtinėlės filė. Tai vienas liesiausių ir universaliausių pasirinkimų kasdieniam racionui, ypač tiems, kurie siekia didesnio baltymų kiekio ir nori lengviau kontroliuoti bendrą suvartojamų kalorijų kiekį.

    Pagal daugelyje Europos mitybos lentelių pateikiamus duomenis, 100 gramų termiškai neapdorotos vištienos krūtinėlės dažniausiai turi apie 22–24 gramus baltymų ir palyginti mažai riebalų. Dėl to ji dažnai pasirenkama sportuojančių, svorį mažinančių ar tiesiog subalansuotos mitybos besilaikančių žmonių.

    Didelę reikšmę turi ne tik pats produktas, bet ir jo paruošimas. Vištiena, kepta dideliame riebalų kiekyje ar apvoliota storu džiūvėsėlių sluoksniu, greitai praranda lieso patiekalo privalumus, todėl palankesni būdai yra kepimas orkaitėje, virimas, troškinimas ar grilinimas be perteklinių riebalų.

    Renkantis parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į ženklinimą ir kilmę, o taip pat į tai, ar produktas nėra papildomai apdorotas. Paprastos sudėties šviežia filė paprastai yra saugesnis pasirinkimas nei iš anksto marinuoti ar stipriai sūdyti gaminiai, kuriuose gali būti daugiau druskos ir priedų.

    Lyginant su jautiena, vištiena dažnai laimi kasdienio patogumo ir kainos atžvilgiu, tačiau abu produktai gali būti subalansuotos mitybos dalis. Jautiena paprastai turi daugiau geležies, cinko ir vitamino B12, tačiau kai kurios jos dalys yra riebesnės, todėl svarbu rinktis liesesnius gabalus ir laikytis saiko.

    Pastaraisiais metais ryškėja tendencija, kad pirkėjai vis dažniau skaito etiketes, skaičiuoja baltymus ir lygina maistingumą, o ne vien kainą. Toks įprotis ypač svarbus perkant mėsą, nes kokybę lemia ne tik prekės ženklas ar pakuotė, bet ir reali sudėtis, apdorojimas bei tai, kaip produktas bus paruoštas namuose.

  • Pomidorai ir agurkai šaus į viršų: po pasodinimo užpilkite tai ir sustiprinsite šaknis

    Persodinti į dirvą jauni pomidorai ir agurkai dažnai kelioms dienoms pristabdo augimą. Staigūs temperatūros svyravimai, vėsesnės naktys, kitas drėgmės režimas ir pasikeitusi dirvos struktūra sukelia augalui stresą, todėl jis pirmiausia „perjungia“ jėgas į įsišaknijimą, o ne į lapų ar stiebų augimą.

    Sodininkai tokiais atvejais neretai ieško švelnių priemonių, kurios padėtų greičiau atkurti šaknų aktyvumą. Svarbu nepainioti pagalbos su intensyviu tręšimu: ką tik pasodintoms daržovėms per didelės trąšų dozės gali nudeginti šaknis ir dar labiau pristabdyti startą, ypač jei dirva nuolat šlapia.

    Pienas ir jodas: kada tinka?

    Viena populiari namų priemonė – vandens, pieno ir jodo tirpalas. Pienas gali veikti kaip švelni pagalbinė priemonė lapams ir dirvos mikroflorai, o jodas naudojamas itin mažomis dozėmis, todėl čia svarbiausia saikas ir atsargumas.

    Dažniausiai siūloma proporcija – apie 1 litras drungno vandens, 3 šaukštai pieno ir 2 lašai vaistinėje įsigyto jodo. Mišinys išmaišomas ir labai nedideliu kiekiu palaistoma žemė prie kiekvieno daigo, stengiantis nepilti tiesiai ant stiebo.

    Tokį laistymą verta vertinti kaip epizodinę paramą po persodinimo, o ne nuolatinį tręšimą. Praktikoje dažniausiai rekomenduojama kartoti ne dažniau kaip kartą per kelias savaites, ypač po vėsių naktų ar užsitęsusių liūčių, kai augalai lėčiau „įsivažiuoja“.

    Avižiniai dribsniai šaknims

    Kita namuose lengvai randama priemonė – pamirkyti avižiniai dribsniai. Jų užpilas dažnai minimas kaip būdas švelniai pagerinti dirvos struktūrą ir palaikyti šaknų zoną, nes skystis lengvai įsigeria į aplinką, kur formuojasi nauji šaknų plaukeliai.

    Įprastas paruošimas toks: 4 šaukštai dribsnių sumalami, užpilami 1 litru nusistovėjusio vandens ir paliekami kelioms valandoms. Nukošus skystį, jis dažnai dar praskiedžiamas vandeniu santykiu maždaug 1 prie 1 ir laistoma dirva aplink daigą, o ne lapai.

    Dažniausios klaidos po pasodinimo

    Didžiausia rizika – per dažnas laistymas ir per didelis „užsidegimas“ trąšomis. Pomidorams ir agurkams po persodinimo svarbiausia tolygus drėgmės režimas, šiluma ir galimybė ramiai auginti šaknis: kai šaknynas sustiprėja, augalas geriau pakelia karštį ir lengviau aprūpina būsimas kekes bei vaisius vandeniu.

    Jei daigai išlieka stangrūs, lapai nenusvyra dieną ir spalva sveika, dažniausiai pakanka įprastos priežiūros. Papildomos namų priemonės turėtų būti naudojamos atsakingai, stebint reakciją ir vengiant kelių skirtingų mišinių taikymo vienu metu.

  • Atsisveikiname su „skinny“? Šie stovepipe džinsai grįžta ir tinka beveik kiekvienai figūrai

    Po kelerius metus trukusio itin plačių kelnių ir „skinny“ džinsų kraštutinumų mados kryptis vėl keičiasi. Gatvės stiliuje vis dažniau matomas kompromisinis siluetas – stovepipe džinsai, kurie atrodo tvarkingai, bet išlieka patogūs kasdienai.

    Šis modelis išsiskiria tiesesne klešne, kuri gali nežymiai siaurėti link apačios, tačiau nepriglunda taip stipriai kaip klasikiniai siauri džinsai. Dažnai pasirenkamas aukštesnis liemuo, todėl lengviau išryškinti taliją ir vizualiai pailginti kojas.

    Kas yra stovepipe džinsai?

    Stovepipe laikomi universaliu variantu tarp plačių ir itin aptemptų kelnių, todėl juos nesudėtinga derinti prie skirtingų stilių. Jie suteikia aiškesnę, švaresnę liniją, dėl kurios įvaizdis atrodo labiau surinktas net tuomet, kai viršus paprastas.

    Pastaruoju metu madoje ryškėja noras rinktis ilgaamžes, lengvai pritaikomas spintos bazes, o tokio tipo džinsai tam tinka idealiai. Tiesi klešnė dažnai siejama su mažiau sezoniniu, laiko patikrintu siluetu, todėl ją renkasi ir stilistai, ir ieškantys praktiškų sprendimų.

    Kodėl šis modelis tinka daugeliui?

    Stovepipe forma dažnai palankiai veikia proporcijas: kojos atrodo ilgesnės, o klubų zona vizualiai kiek siauresnė. Aukštesnis liemuo padeda sukurti aiškesnį liemens tašką, todėl figūra atrodo labiau subalansuota.

    Reikšmę turi ir ilgis – madingi modeliai neretai baigiasi ties čiurna arba ją šiek tiek atidengia. Tai suteikia lengvumo, leidžia lengvai derinti tiek su mokasinais ar balerinomis, tiek su sportiniais bateliais ar vasarinėmis basutėmis.

    Kaip derinti kasdienai ir darbui?

    Tvarkingesniam įvaizdžiui stovepipe džinsai gerai dera su šviesiais marškiniais ir klasikiniu lietpalčiu ar ilgesniu paltu. Tokia kombinacija atrodo neutrali, tačiau pakankamai reprezentatyvi biurui ar susitikimams mieste.

    Kasdienai tiks paprasti marškinėliai, kardiganas ar trumpesnė striukė, nes tiesi klešnė padeda išlaikyti proporcijų balansą. Vakare įvaizdį nesunku „pakelti“ pakeitus avalynę į aukštakulnius ir pridėjus švarką, išlaikant tą patį džinsų pagrindą.

  • Nemeskit bananų žievės: ši paprasta trąša levandoms gali išprovokuoti įspūdingą žydėjimą

    Levandos paprastai laikomos nereikliomis, tačiau po žiemos ar sausros jos kartais atželia silpniau ir žydi kukliau. Tokiais atvejais norisi griebtis stiprių trąšų, bet levandoms tai ne visada į naudą. Šiam augalui svarbiausia saulė, laidus dirvožemis ir saikingas maitinimas.

    Viena iš paprasčiausių naminių priemonių yra bananų žievės, kurios kompostuojantis išskiria augalams svarbių mineralų. Jose yra kalio ir fosforo, o būtent šios medžiagos siejamos su šaknų stiprėjimu ir žiedų formavimusi. Vis dėlto žievelės neturėtų tapti kasdieniu įpročiu, nes perteklius gali sukelti priešingą efektą.

    Levandoms pavojingas pertręšimas

    Levandos geriausiai auga lengvesnėje, greitai vandens nebekaupiančioje žemėje, o per daug maistingas substratas joms dažnai kenkia. Perteklinis tręšimas, ypač azotu, gali skatinti vešlią lapiją, bet sumažinti žydėjimą. Dėl to rekomenduojama rinktis švelnesnes priemones ir stebėti, kaip augalas reaguoja.

    Bananų žievelės čia tinka kaip papildomas, neagresyvus sprendimas, o ne stebuklingas gelbėtojas. Svarbiausia nepilti didelių kiekių ir nepalikti šviežių gabalų tiesiai prie stiebo. Drėgnos, yrančios atliekos šalia šaknies kaklelio gali didinti puvinio riziką ir privilioti kenkėjus.

    Kaip teisingai panaudoti žievę dirvoje

    Praktiškiausia žievę smulkiai supjaustyti ir užkasti negiliai, keli centimetrai nuo krūmelio pagrindo. Taip ji skaidysis tolygiau, o aplink augalą nesusidarys permirkusi masė. Dažniausiai užtenka vienos banano žievės dviem ar trims vidutinio dydžio levandų krūmams.

    Žievelių gabalėlius patogu įterpti maždaug 5 centimetrų gylyje ir užpilti žeme. Tokį papildymą verta daryti kas kelias savaites aktyvaus augimo metu, paprastai nuo vėlyvo pavasario iki vasaros vidurio. Vėliau levandoms svarbiau ramiai pasiruošti poilsiui, o ne gauti papildomų maisto medžiagų.

    Švelnesnė alternatyva: žievelių užpilas

    Dar viena išeitis yra skystas užpilas, kai dalis medžiagų pereina į vandenį ir trąšą lengviau tolygiai paskirstyti. Paprastai į indą dedama vieno banano žievė, supjaustyta juostelėmis, ir užpilama apie 800 mililitrų drungno vandens. Palaikius parą pavėsyje, skystį reikėtų perkošti.

    Prieš laistant toks užpilas skiedžiamas vandeniu santykiu 1:4 ir pilamas ant dirvos, ne ant lapų. Geriausia tai daryti ryte, kai žemė neįkaitusi, o drėgmė neišgaruoja per greitai. Viena nedidelė porcija kas 3–4 savaites dažniausiai yra pakankama.

    Kada žievelės nepadės

    Jei levandos auga pavėsyje ar nuolat šlapioje žemėje, trąšos problemos neišspręs. Blyškūs, ištįsę ūgliai dažnai rodo šviesos trūkumą, o ne maisto medžiagų stoką. Tokiu atveju pirmiausia verta parinkti saulėtesnę vietą ir pagerinti drenažą.

    Ne mažiau svarbus ir genėjimas, nes jis skatina šakojimąsi ir padeda krūmeliui išlaikyti formą. Nupjauti peržydėjusius žiedynus ir pavasarį patrumpinti ūglius yra įprasta levandų priežiūros dalis. Tuomet bananų žievelės tampa tik papildomu, saikingu pastiprinimu, o ne pagrindine priemone.

  • Pamirškite vazonėlius žolelėms: virtuvės daiktas tapo hitu, nes vanduo nubėga akimirksniu

    Pamirškite vazonėlius žolelėms: virtuvės daiktas tapo hitu, nes vanduo nubėga akimirksniu

    Įprasti vazonėliai žolelėms ir kitiems augalams vis dažniau užleidžia vietą netikėtam sprendimui iš virtuvės spintelės – kiaurasamčiui. Tokia idėja išpopuliarėjo dėl paprastos priežasties: daugybė skylučių užtikrina gerą vandens nutekėjimą ir geresnę šaknų aeraciją.

    Horticultūros praktikoje viena dažniausių pradedančiųjų klaidų yra perlaistymas, kai vanduo užsistovi ir šaknys ima dusti bei pūti. Kiaurasamtis iš esmės veikia kaip itin laidus indas, todėl perteklinis vanduo pasišalina greičiau, o substratas lengviau „kvėpuoja“.

    Kodėl kiaurasamtis veikia

    Geresnis drenažas ypač svarbus augalams, kurie nemėgsta nuolat drėgnos žemės. Tai dažna priežastis, kodėl namuose prastai laikosi dalis žolelių ar dekoratyvinių augalų, jei vazonas neturi pakankamai skylių arba naudojamas per sunkus, užmirkstantis mišinys.

    Kiaurasamtis dažniausiai būna lengvesnis už keraminį vazoną, todėl patogus mažoms erdvėms: balkonui, palangei, pakabinamoms kompozicijoms. Vis dėlto būtina numatyti, kur nubėgs vanduo, todėl patalpose be padėklo ar kito vandens surinkimo sprendimo neišsiversite.

    Kaip paruošti sodinimui

    Prieš sodinant kiaurasamtį reikia gerai išplauti ir išdžiovinti. Kad žemė nebyrėtų per skylutes, vidų verta iškloti plona laidžia medžiaga, pavyzdžiui, daržininkystėje naudojama pluoštine danga arba plonu audiniu, kuris praleidžia vandenį.

    Ant dugno tinka berti drenažinį sluoksnį, tačiau dar svarbiau pasirinkti tinkamą substratą: jis turi būti purus ir laidus. Reikia įvertinti ir tai, kad tokio tipo inde žemė džiūsta greičiau, todėl šiltomis dienomis laistyti gali tekti dažniau.

    Kokiems augalams tinka labiausiai

    Kiaurasamtis geriausiai pasiteisina augalams su negilia šaknų sistema, kuriems nereikia didelio žemės tūrio. Dažnai minimos bazilikų, čiobrelių, mėtų ar petražolių kompozicijos, taip pat sukulentai ir kaktusai, kurie vertina greitą drėgmės pasišalinimą.

    Vizualiai įdomiai atrodo ir svyrantys augalai, kai ūgliai krenta per kiaurasamčio angas. Tačiau tokiais atvejais svarbu stebėti, ar substratas neišsausėja pernelyg greitai, ypač jei indas kabo saulėtoje ir vėjuotoje vietoje.

    Ką svarbu žinoti apie metalą ir plastiką

    Jei kiaurasamtis metalinis, laikant lauke jis gali pradėti rūdyti, ypač kai nuolat veikiamas drėgmės. Surūdijęs metalas ilgainiui silpnėja, o estetinis vaizdas prastėja, todėl praktiškiau rinktis plastikinį variantą arba metalą apsaugoti drėgmei atsparia danga.

    Ne mažiau svarbu saugumas namuose: jei indas pastatytas ant palangės ar stalo, vanduo gali lašėti ir gadinti paviršius. Tinkamas padėklas ar kitas surinkimo sprendimas leidžia išlaikyti idėjos privalumus ir išvengti netvarkos.

  • Neišmeskite tų kartoninių rulonėlių: per 10 min. paversite juos tvarka ir nauda namuose

    Neišmeskite tų kartoninių rulonėlių: per 10 min. paversite juos tvarka ir nauda namuose

    Tušti kartoniniai rulonėliai po tualetinio popieriaus daugeliui atrodo menkavertė pakuotės atlieka, tačiau jie gali praversti namuose ir sode. Pastaraisiais metais vis dažniau akcentuojama pakartotinio naudojimo nauda, nes tai padeda mažinti šiukšlių kiekį ir sutaupyti smulkioms buities priemonėms.

    Kartonas lengvai pjaustomas, klijuojamas ir pritaikomas skirtingiems poreikiams, todėl iš rulonėlių galima greitai pasigaminti paprastų, bet praktiškų sprendimų. Svarbu tik įvertinti, ar rulonėlis nėra dengtas papildomomis plėvelėmis, stipriai dažytas ar impregnuotas, nes tokio kartono geriau nenaudoti sąlyčiui su žeme ar gyvūnų pašaru.

    Greitas būdas sutvarkyti smulkmenas

    Vienas praktiškiausių panaudojimų namuose – pasigaminti stalčiaus ar darbo stalo organizatorių. Rulonėlius galima sustatyti vertikaliai į dėžutę arba priklijuoti prie kartoninio pagrindo, kad jie laikytųsi stabiliai.

    Tokiu būdu patogu laikyti rašiklius, teptukus, žirkles, kanceliarines smulkmenas ar net įkrovimo laidus. Privalumas tas, kad rulonėlius lengva patrumpinti iki norimo aukščio, o susidėvėjus organizatorių galima greitai pasikeisti, neperkant naujo.

    Daigams ir sodinukams be plastiko

    Rulonėliai gali atstoti mažus indelius daigams, ypač pavasarį, kai ant palangių pradedami auginti pomidorai, paprikos ar gėlės. Į vidų įpilama žemės, įspaudžiama sėkla, o pats rulonėlis padeda išlaikyti formą ir tvarką dėkle.

    Persodinant daigus, paprasto kartono rulonėlį dažnai galima sodinti kartu su augalu, jei jis neturi papildomų dangų ir labai ryškių dažų. Kartonas dirvoje palaipsniui suyra, o šaknys persodinimo metu patiria mažiau streso, taip pat sumažėja poreikis kaupti plastikinius vazonėlius.

    Lesyklėlė paukščiams ir veikla vaikams

    Iš rulonėlio galima pasidaryti itin paprastą lesyklėlę paukščiams. Ant rulonėlio užtepama paukščiams tinkama pasta be druskos ir cukraus, tuomet jis apvoliojamas grūduose, o per vidurį perveriamas virvelės gabalėlis pakabinimui.

    Toks sprendimas patogus, nes paruošti užtrunka kelias minutes, o kartonas, laikui bėgant, natūraliai suyra. Tai gali būti ir paprasta edukacinė veikla vaikams, kalbant apie atliekų mažinimą ir atsakingą paukščių šėrimą.

    Žaidimai augintiniams, bet su taisyklėmis

    Kartoniniai rulonėliai tinka ir kvapų paieškos tipo žaidimams su šunimis ar katėmis, kai į vidų paslepiami skanėstai. Kelis rulonėlius suklijavus į vieną bloką, galima sukurti paprastą galvosūkį, skatinantį gyvūną dirbti nosimi ir dėmesiu.

    Vis dėlto būtina stebėti augintinį, kad jis kartono nekramtytų ir neprarytų gabalėlių. Saugiausia rinktis neapdorotą kartoną ir žaidimui skirti tik švarius rulonėlius, kurie nebuvo kontaktavę su drėgme ar buitinėmis chemijos priemonėmis.

  • Eva Longoria Kanuose surengė mados maratoną: 5 įvaizdžiai per dieną ir įspūdinga gala suknelė

    Eva Longoria Kanuose surengė mados maratoną: 5 įvaizdžiai per dieną ir įspūdinga gala suknelė

    Atvykusi į Kanus aktorė Eva Longoria pasirinko santūrų, vasarišką minimalizmą ir parodė, kad raudonasis kilimas prasideda dar iki vakaro premjerų. Pirmasis jos įvaizdis buvo baltos spalvos lininė suknelė, kurią ji derino su kontrastingais juodais aukštakulniais ir maža rankine.

    Šis derinys atspindėjo pastarųjų sezonų tendenciją prabangą kurti ne sudėtingais siluetais, o medžiagų kokybe ir aiškiomis linijomis. Stilistai vis dažniau renkasi natūralius audinius ir minimalias formas, nes jos lengvai transformuojamos iš dienos į vakarą vien aksesuarais.

    Vakare Longoria kardinaliai pakeitė nuotaiką ir pasirinko blizgančią, sodrios spalvos suknelę su gilia iškirpte ir atvira nugara. Įvaizdį sustiprino masyvūs auskarai, apyrankės ir žiedai, o sušukuoti plaukai dar labiau išryškino suknelės siluetą.

    Socialiniuose tinkluose daug dėmesio sulaukė ir detalės: nuotraukose buvo matyti konstrukciniai sprendimai, padedantys suknelę pritaikyti figūrai ir išlaikyti formą. Pastaraisiais metais būtent tokie, iš pirmo žvilgsnio nematomi, siuvimo sprendimai mados renginiuose tampa atskira diskusijų tema.

    Vėlesniuose pasirodymuose aktorė rinkosi kelias skirtingas kryptis: nuo juvelyrinių atspalvių suknelės su subtiliais iškirpimais iki šviesiai rožinio įvaizdžio, primenančio perkurto švarko ir suknelės hibridą. Tokia stilistikos įvairovė tapo akcentu, nes vis dažniau vertinamas ne vienas „didysis“ vakaro drabužis, o nuosekliai kuriama visos dienos mados istorija.

    Vienas ryškiausių akcentų buvo jos pasirodymas Global Gift labdaros renginyje, vykusiame Kanų kino festivalio metu. Čia Longoria vilkėjo kontrastingų spalvų suknelę su spindinčiais puošybos elementais, o įvaizdį užbaigė prabangi juvelyrika ir aukštakulniai.

    Aktorės pasirinkimai dar kartą priminė, kodėl Kanų kino festivalis laikomas viena svarbiausių mados scenų Europoje: čia svarbi ne tik premjera, bet ir kiekvienas pasirodymas dienos eigoje. Penki skirtingi įvaizdžiai per vieną dieną tapo mados ištvermės testu, kuris sulaukė didelio dėmesio ir diskusijų apie tai, kaip žvaigždės planuoja savo garderobą didiesiems renginiams.

  • Pavojingas įprotis virtuvėje: daugelis palieka skrudintuvą įjungtą ir to nė nepastebi

    Pavojingas įprotis virtuvėje: daugelis palieka skrudintuvą įjungtą ir to nė nepastebi

    Kodėl tai gali baigtis gaisru

    Ryto skubėjime daugelis po pusryčių palieka skrudintuvą įjungtą į elektros lizdą, nors pats prietaisas jau nebeskrudina. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo smulkmena, tačiau toks įprotis didina gedimų ir, retais atvejais, gaisro riziką.

    Skrudintuvai dirba labai aukštoje temperatūroje, o jų kaitinimo elementai yra arti trupinių surinkimo vietos. Duonos trupiniai ir smulkios maisto dalelės yra degios, todėl, susikaupus jų daugiau, bet koks nesklandumas gali tapti papildomu rizikos veiksniu.

    Jei užstringa mechanizmas arba sutrinka automatinis išsijungimas, kaitinimas gali nesustoti laiku. Tokiu atveju prietaisas perkaista, o viduje esantys trupiniai gali pradėti smilkti ar net užsidegti, ypač jei skrudintuvas ilgai paliekamas be priežiūros.

    Rizika išlieka net ir nenaudojant

    Net kai skrudintuvas nedirba, paliktas įjungtas į lizdą jis lieka veikiamas elektros tinklo svyravimų. Įtampos šuolius gali sukelti avarijos tinkle ar žaibo iškrovos, o tai kartais prisideda prie elektronikos gedimų.

    Nors tokios situacijos nėra kasdienės, būtent jos gali tapti priežastimi, dėl kurios įrenginys pradeda kaisti netinkamai arba sutrinka jo apsaugos. Paprasčiausias veiksmas, sumažinantis šią riziką, yra atjungti skrudintuvą nuo elektros iškart po naudojimo.

    Ką rekomenduoja saugos specialistai

    Priešgaisrinės saugos specialistai ir buitinės technikos gamintojai paprastai pataria mažus kaitinimo prietaisus išjungti ne tik mygtuku, bet ir ištraukiant kištuką iš lizdo. Tai ypač aktualu prietaisams, kurie greitai įkaista ir kurių viduje gali kauptis degios nuosėdos.

    Taip pat verta reguliariai iškratyti trupinius iš skrudintuvo ir neleisti jiems kauptis prietaiso dugne. Įprotis atjungti prietaisą ir palaikyti jį švarų yra vienas paprasčiausių žingsnių, galinčių realiai padidinti namų saugumą.

  • Krupčatka virtuvėje: kuo ji skiriasi nuo paprastų miltų ir ar tikrai tinka kasdien?

    Krupčatka virtuvėje: kuo ji skiriasi nuo paprastų miltų ir ar tikrai tinka kasdien?

    Krupčatka – tai stambesnės frakcijos kvietiniai miltai, dažniausiai žymimi 450 arba 500 tipu. Dėl specifinio malimo jie primena smulkias kruopeles, todėl tešloje elgiasi kitaip nei įprasti balti miltai.

    Šie miltai gaminami iš kviečio grūdo endospermo, o sėlenos ir gemalas daugiausia pašalinami. Būtent todėl krupčatka kepiniams suteikia purumo ir yra mažiau linkusi sulipti į gumulėlius, tačiau maistinės vertės prasme ji artima kitiems rafinuotiems kvietiniams miltams.

    Kasdienei mitybai krupčatka nėra draudžiama, bet ją verta vertinti kaip produktą, kurio pagrindas yra krakmolas. Rafinuojant sumažėja skaidulų kiekis, taip pat B grupės vitaminų ir kai kurių mineralų, todėl kasdienybėje dažniau rekomenduojama rinktis pilno grūdo produktus.

    Dar vienas svarbus aspektas – poveikis gliukozės kiekiui kraujyje. Balti kvietiniai miltai, tarp jų ir krupčatka, paprastai pasižymi aukštesniu glikeminiu atsaku, todėl žmonėms, turintiems 2 tipo diabetą ar insulino rezistenciją, jų kiekį racione verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Krupčatka netinka sergant celiakija, esant alergijai kviečiams ar gydytojo patvirtintam glitimo netoleravimui, nes tai kvietinis produktas. Jei sveikata leidžia, protingos porcijos gali būti mitybos dalis, ypač kai bendra raciono kokybė gera ir dominuoja daržovės, ankštiniai, viso grūdo produktai bei baltymų šaltiniai.

    Virtuvėje krupčatka dažniausiai pasirenkama, kai norisi purios, trapios struktūros. Ji dažnai naudojama sausainiams, pyragams, biskvitams ar trapiai tešlai, taip pat gali tikti kai kuriems virtinukams ar kukuliams, kai svarbi standesnė tešlos konsistencija.

    Vis dėlto ne visiems kepiniams ji yra geriausias pasirinkimas: itin lengviems biskvitams ar ploniems lietiniams dažniau pasirenkami smulkesni miltai. Jei norite kasdien sveikesnio varianto, verta dalį krupčatkos mišiniuose keisti viso grūdo kvietiniais, speltų ar kitų grūdų miltais, stebint, kaip kinta tešlos elgsena.