CP v2

Category: Kultūra

  • Kas sukūrė FIFA pasaulio taurės trofėjų: Milano skulptoriaus Silvio Gazzaniga istorija

    Kas sukūrė FIFA pasaulio taurės trofėjų: Milano skulptoriaus Silvio Gazzaniga istorija

    FIFA pasaulio taurės trofėjus – vienas atpažįstamiausių sporto simbolių, tačiau jo autorystė neretai lieka šešėlyje. Dabartinį trofėjaus dizainą sukūrė italų skulptorius Silvio Gazzaniga, o idėja gimė Milane, Breros rajone esančioje jo studijoje.

    Skulptorius siekė viename objekte sutalpinti tris emocijas: sportininko pastangą, sirgalių džiaugsmą ir pergalės akimirką. Ši koncepcija virto dinamiška spirale, kur dvi figūros kyla į viršų, laikydamos rutulį, simbolizuojantį Žemę.

    Trofėjus gimė po 1970 metų

    Iki dabartinio trofėjaus pasaulio čempionams buvo teikiama Jules Rimet taurė, kurios taisyklės numatė: trečią kartą laimėjusi šalis originalą pasilieka visam laikui. 1970 metais Brazilija pasiekė trečią titulą, todėl FIFA paskelbė atvirą konkursą naujam trofėjui sukurti.

    Konkurse varžėsi daugiau nei 50 darbų iš maždaug 25 šalių, o Gazzaniga idėja išsiskyrė ne tik eskizais. Pasak jo šeimos, jis pateikė ir viso dydžio gipso modelį, kad komisija galėtų įvertinti trofėjų kaip realų, erdvinį objektą.

    Nuo eskizų iki ikoninio silueto

    Silvio Gazzaniga buvo baigęs Breros dailės akademiją ir dirbo su trofėjų gamintoju G.D.E. Bertoni, todėl gerai išmanė medalistiką ir metalo plastikos specifiką. Vėliau jis kūrė ir kitus žinomus futbolo apdovanojimus, tarp jų UEFA taurę bei UEFA supertaurę.

    „Jis piešė daugybę eskizų ir galiausiai išgrynino idėją apie pasaulį bei dvi spirales, kylančias aukštyn“, – sakė skulptoriaus sūnus Giorgio Gazzaniga.

    Ši forma neretai lyginama su judesiu ir kova dėl viršūnės: trofėjuje sąmoningai paliktas grubumas, tarsi primenantis, kad pergalė ateina per pastangas, įtampą ir fizinį darbą aikštėje.

    Kodėl čempionai trofėjaus nepasilieka?

    Dabartinis FIFA pasaulio taurės trofėjus yra 36 centimetrų aukščio, pagamintas iš 18 karatų aukso, o jo pagrinde – žalio malachito žiedai, siejami su futbolo aikštės spalva. Nors finalo akimirką jis iškeliamas virš galvos kaip absoliutaus triumfo ženklas, originalas po čempionato grįžta FIFA.

    FIFA originalą paprastai saugo savo būstinėje Šveicarijoje, o nugalėtojams įteikiama auksu dengta replika. Po ankstesnio trofėjaus istorijos, kai Jules Rimet taurė buvo pavogta du kartus, tokia praktika laikoma ir saugumo priemone.

    Jules Rimet taurės šešėlis

    Pirmasis pasaulio taurės trofėjus, pristatytas 1930 metais, vaizdavo pergalės deivę Nikę ir buvo žinomas kaip Jules Rimet taurė, pavadinta FIFA prezidento, inicijavusio turnyrą, vardu. Ją sukūrė prancūzų skulptorius Abel Lafleur, o trofėjus buvo pagamintas iš paauksuoto sidabro ir stovėjo ant lazurito pagrindo.

    1966 metais trofėjus buvo pavogtas Anglijoje per viešą eksponavimą, bet vėliau rastas. Antrą kartą jis dingo 1983 metais iš Brazilijos futbolo konfederacijos būstinės ir iki šiol nebuvo atgautas; plačiai manoma, kad jis galėjo būti išlydytas.

    Palikimas, kurį mato visas pasaulis

    Silvio Gazzaniga mirė 2016 metais, sulaukęs 95 metų, tačiau jo kūrinys kas ketverius metus vėl atsiduria dėmesio centre. Milanas yra įvertinęs skulptorių miesto apdovanojimu Ambrogino d’Oro, o jo darbų reikšmę medalistikos ir trofėjų dizaino srityje pripažino ir tarptautinės asociacijos.

    Gazzanigos šeima yra išsaugojusi dalį archyvo, įskaitant originalius piešinius ir ankstyvuosius modelius. O kiekviena nauja pasaulio taurės finalo naktis tik dar kartą patvirtina, kaip vienas Milano skulptoriaus sumanymas tapo globalia sporto ikona.

  • Ispaniją užgrius trečioji vasaros karščio banga: prognozuojama iki 45 laipsnių

    Ispaniją užgrius trečioji vasaros karščio banga: prognozuojama iki 45 laipsnių

    Ispanija ruošiasi dar vienai karščio bangai: šalies meteorologijos agentūra Aemet skelbia, kad temperatūra pradės kilti jau savaitgalį, o ryškiausias pikas prognozuojamas nuo antradienio. Sinoptikų vertinimu, didžiausias karštis daug kur laikysis bent iki liepos 23 dienos.

    Aemet neatmeta, kad karščio bangos laikotarpis gali būti patikslintas ir praplėstas, jei stebėjimai patvirtins prognozes. Tai būtų trečioji oficialiai fiksuojama karščio banga Ispanijoje šią vasarą.

    Kas lemia karštį?

    Pasak meteorologų, situaciją stiprina atmosferos blokavimosi struktūra ir į vakarus nuo Pirėnų pusiasalio susiformavusi izoliuota žemo slėgio sritis. Dėl to į Ispaniją ir Balearų salas lengviau plūsta šilta, sausa Šiaurės Afrikos oro masė, neretai atnešanti ir ore pakibusių dulkių.

    Prognozuojama, kad ketvirtadienį kai kuriuose regionuose temperatūra vietomis gali priartėti prie 45 laipsnių, ypač pietrytinėje žemyninės šalies dalyje. Virš 40 laipsnių kelias dienas iš eilės tikimasi Andalūzijoje, Ebro slėnyje ir kai kuriose šiaurės rytų įdubose.

    Ne mažiau pavojingos ir vadinamosios tropinės naktys, kai temperatūra menkai krenta ir organizmas neatsigauna po dienos karščio. Aemet pabrėžia, kad būtent šiltos naktys didina šilumos sukeliamų sutrikimų riziką, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

    Sveikata ir gaisrų grėsmė

    Vidurdienio ir popietės valandomis daugelyje vietovių numatomas aukštas karščio pavojus, todėl gyventojai raginami riboti fizinį aktyvumą lauke, gerti daugiau vandens ir stebėti pažeidžiamiausių žmonių būklę. Didžiausia rizika kyla sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, taip pat mažiems vaikams.

    Kartu auga ir miškų gaisrų tikimybė: sausra bei karštis didina degumo lygį, o kalnuotose vietovėse galimos sausos perkūnijos gali atnešti žaibus, bet beveik jokio lietaus. Tokios sąlygos laikomos ypač palankiomis naujiems gaisrų židiniams.

    Aemet pateiktais vertinimais, šios vasaros pradžia Ispanijoje jau išsiskyrė temperatūros anomalijomis. Nuo birželio 1 dienos iki liepos 15 dienos vidutinė temperatūra buvo 3,3 laipsnio aukštesnė už daugiametę normą, taip aplenkiant ankstesnį to paties laikotarpio rekordą.

    Du dideli gaisrai dar prieš piką

    Dar iki oficialaus karščio bangos starto šalyje degė du dideli miškų gaisrai. Vienas rimčiausių kilo netoli Orés vietovės Saragosos provincijoje ir, preliminariais duomenimis, jau buvo nuniokojęs apie 15 400 hektarų, o gaisro perimetras siekė maždaug 60 kilometrų.

    Kitas aktyvus gaisras užfiksuotas Gvadalacharos Sierra Norte regione, La Mierla savivaldybėje, kur ugnis, vietos valdžios vertinimu, artėjo prie 6 000 hektarų ribos. Dalis gyvenviečių buvo evakuotos, o gesinimą apsunkino besikeičiantis vėjas ir itin sausa augalija.

    Ispanijos pareigūnai viešai įspėja, kad besikartojančios karščio bangos tampa papildomu iššūkiu gaisrų prevencijai ir gesinimui. Specialistai primena, jog ekstremalus karštis, sausra ir vėjas gali greitai pakeisti situaciją, todėl gyventojai raginami sekti perspėjimus ir laikytis ribojimų.

  • Prancūzai per karščius langus tepa pigia kreida: mokslininkai paaiškina, kodėl veikia

    Prancūzai per karščius langus tepa pigia kreida: mokslininkai paaiškina, kodėl veikia

    Per vis dažnesnes karščio bangas Prancūzijoje gyventojai ėmė taikyti netikėtą, bet labai paprastą būdą sumažinti kaitrą namuose: saulėtoje pusėje esančius langus dengia kreidos ir vandens mišiniu. Parduotuvėse išaugus paklausai, ši priemonė iš kasdienių remonto ir valymo prekių persikėlė į karščių „išgyvenimo“ rinkinį.

    Dažniausiai naudojama smulkiai malta kreida, kurios pagrindinė sudedamoji dalis yra kalcio karbonatas. Sumaišyta su vandeniu ji sudaro šviesią plėvelę, kuri sumažina į patalpas patenkančios saulės spinduliuotės kiekį, todėl kambariai įkaista lėčiau ir ne taip smarkiai.

    Kaip veikia kreida ant stiklo?

    Efektas siejamas ne tik su balta spalva. Kalcio karbonatas gerai atspindi dalį saulės spinduliuotės, o ant stiklo susidariusi matinė danga mažina tiesioginius spindulius ir dalį šilumos, kuri paprastai pro langą patenka į vidų.

    Mokslinėje literatūroje ir pastatų energinio efektyvumo tyrimuose pabrėžiama, kad daugiausia šilumos vasarą į patalpas patenka per stiklo paketus, ypač kai langai nukreipti į pietus ar vakarus. Dėl to išorinės arba ant stiklo sudaromos atspindinčios dangos gali būti viena greičiausių pasyvaus vėsinimo priemonių, kai kondicionieriaus nėra.

    Ką svarbu žinoti, kad nepakenktumėte?

    Kreidos sluoksnis nepadarys namų vėsių kaip kondicionuojamoje patalpoje, tačiau gali sumažinti saulės „įnašą“ į vidaus temperatūrą ir pagerinti komfortą karščiausiomis valandomis. Privalumas tas, kad tokia danga paprastai nėra ilgalaikė ir, pasibaigus karščiams, ją galima nuplauti.

    Vis dėlto praktikoje svarbu nepersistengti: per tirštas mišinys gali sunkiau nusiplauti, o netvarkingai tepant galima ištepti rėmus ar palanges. Ruošiant mišinį verta vengti įkvėpti smulkių dalelių, o prieš dengiant didelį plotą išbandyti mažą stiklo kampą, kad būtų aišku, kaip danga laikosi ir kaip lengvai nusivalo.

    Dar vienas patikrintas būdas per karščius

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad vien langų uždengimo nepakanka, jei patalpos per dieną spėja sukaupti daug šilumos. Vienas geriausiai ištirtų pasyvaus vėsinimo sprendimų yra intensyvus naktinis vėdinimas, kai lauke temperatūra jau mažesnė nei viduje.

    Praktinis principas paprastas: naktį ir anksti ryte patalpas išvėdinti plačiai atidarius langus, o dieną juos uždaryti ir užtemdyti, kad į vidų nepatektų karštas oras ir tiesioginiai saulės spinduliai. Tiesa, tropinėmis naktimis ar tankiai užstatytose miesto vietose šis metodas gali būti mažiau efektyvus, nes aplinka šilumą atiduoda ilgiau.

  • Ne raštas ir ne spalva: šis patalynės pasirinkimas lemia, ar miegosite ramiai visus metus

    Ne raštas ir ne spalva: šis patalynės pasirinkimas lemia, ar miegosite ramiai visus metus

    Patalynė su oda liečiasi valandų valandas kiekvieną naktį, todėl jos pasirinkimas turi tiesioginę įtaką miego kokybei. Tinkamas audinys padeda palaikyti komfortišką kūno temperatūrą, geriau išgarina drėgmę ir mažina perkaitymo jausmą.

    Parduotuvėse siūloma daugybė variantų: medvilnė, linas, satininė medvilnė, mikropluoštas ar poliesteris. Skirtumai tarp jų nėra vien pojūtis ranka, nes skiriasi ir oro pralaidumas, patvarumas, priežiūra bei tai, kaip audinys elgiasi skirtingais metų laikais.

    Medvilnė ir linas: kada tinka?

    Medvilnė išlieka vienas dažniausių pasirinkimų, nes yra gana universali ir tinkama tiek šiltesniam, tiek vėsesniam sezonui. Ji paprastai yra maloni odai, pakankamai patvari, o kokybiškesnė medvilnė gerai ištveria dažną skalbimą.

    Satininė medvilnė dažnai pasirenkama dėl glotnesnio paviršiaus ir lengvo blizgesio, tačiau svarbu žinoti, kad tai yra audimo būdas, o ne atskira žaliava. Kita vertus, raukšlėta medvilnė, dažnai vadinama kora, vertinama dėl to, kad jos nereikia lyginti, nors pojūtis gali būti šiurkštesnis.

    Linas pastaraisiais metais vėl tapo itin paklausus, ypač žmonių, kurie karštuoju metu metų laiku ieško vėsesnio pojūčio. Linas gerai sugeria ir išgarina drėgmę, tačiau pradžioje gali atrodyti standesnis, o susiglamžymas yra natūrali šio audinio savybė.

    Ne tik sudėtis: svarbūs tankis ir priežiūra

    Renkantis patalynę dažnai daug dėmesio skiriama raštui, tačiau komfortą ilgainiui labiau lemia audinio tankis ir jo kokybė. Per plona, persišviečianti medžiaga paprastai greičiau dėvisi ir gali prastai išlaikyti formą po skalbimų.

    Praktiškumui svarbi ir užsegimo detalė: užtrauktukas dažniausiai leidžia greičiau ir patogiau pakeisti užvalkalus nei sagos. Ne mažiau reikšmingas ir dydis, nes per mažas užvalkalas tempia antklodę, o per didelis leidžia užpildui slankioti ir trikdo miegą.

    Sintetiniai audiniai vilioja kaina, bet turi ribų

    Mikropluoštas ir poliesteris neretai pasirenkami dėl žemesnės kainos, greito džiūvimo ir to, kad audinys mažiau glamžosi. Vis dėlto šios medžiagos dažnai prasčiau išgarina drėgmę, todėl šiltesnėmis naktimis kai kuriems žmonėms gali kelti diskomfortą.

    Jautresniems ar alergiškiems žmonėms verta įvertinti ir priežiūros reikalavimus, ypač ar patalynę galima skalbti 60 laipsnių temperatūroje. Tokia temperatūra gali padėti efektyviau sumažinti dulkių erkučių kiekį, o papildomi tekstilės saugumo sertifikatai suteikia daugiau aiškumo dėl dažiklių ir apdorojimo.

    Galiausiai geriausia patalynė yra ta, kuri atitinka jūsų miego įpročius ir kambario mikroklimatą: ar namuose šilta, ar linkstate prakaituoti, ar mėgstate vėsesnį pojūtį. Skyrus kelias minutes sudėčiai, audinio tankiui ir priežiūrai įvertinti, pasirinkimas dažniausiai atsiperka kasnaktiniu komfortu.

  • Šis mažas graužikas per kelias dienas nusiaubia sodą: pirmi ženklai ir ką daryti dabar

    Šis mažas graužikas per kelias dienas nusiaubia sodą: pirmi ženklai ir ką daryti dabar

    Nedidelis graužikas, dažniausiai vadinamas pelėnu, gali labai greitai padaryti didelės žalos daržui, gėlynams ir jauniems medeliams. Problemą dažnai išduoda ne pats gyvūnas, o netikėtai vystantys augalai ir pasikeitęs dirvos paviršius. Kuo anksčiau atpažinsite požymius, tuo lengviau sumažinsite nuostolius.

    Dažniausias signalas – augalai ima skursti, nors laistymas ir priežiūra nesikeitė. Pelėnai pažeidžia šaknų sistemą, todėl augalas nebegali pasisavinti vandens ir maisto medžiagų. Jauni krūmai ar medeliai gali pradėti svirti, o kartais ir visai nunykti.

    Kaip atskirti nuo kurmių?

    Pelėnų aktyvumą išduoda negilūs, prie pat paviršiaus einantys takai, nedideli, lengvai ovalūs žemių kauburėliai ir landos tarp lysvių ar gėlynų. Skirtingai nei kurmiai, pelėnai kenkia augalams – graužia šaknis, svogūnėlius, kartais ir žievę prie pat žemės. Dėl to vien paviršiaus suardymas dar neatsako į klausimą, kas apsigyveno sklype.

    Verta apžiūrėti vietas aplink daržoves, dekoratyvinius augalus ir jaunus sodinukus, nes ten žalą pastebėti lengviausia. Jeigu ištraukus augalą matyti apgraužtos šaknys, o dirvoje yra siaurų tunelių, tikėtina, kad tai pelėnų darbas. Pavasarį ir rudenį problema dažnai paaštrėja, nes tuo metu graužikai aktyviai ieško maisto ir įsirenginėja slėptuves.

    Natūralūs būdai ir prevencija

    Daugelis sodininkų pirmiausia renkasi priemones be stiprios chemijos, tačiau svarbu suprasti, kad jų veiksmingumas priklauso nuo populiacijos dydžio ir nuoseklumo. Dažnai padeda kelių priemonių derinimas, o ne vienas „stebuklingas“ sprendimas. Pagrindinis tikslas – padaryti teritoriją mažiau patrauklią slėptuvėms ir maistui.

    Tvarka sode gali reikšmingai sumažinti riziką: reguliariai pjaukite veją, išneškite šakas, pašalinkite tankias augalų sankaupas ir nepalikite vietų, kur graužikai galėtų įsirengti lizdus. Pelėnai mėgsta aukštą žolę, užžėlusius pakraščius ir krūvas, kur saugu judėti nepastebėtiems. Kuo mažiau slėptuvių, tuo mažesnė tikimybė, kad jie užsibus ilgam.

    Ką daro sodininkai, kai žala didėja?

    Jeigu požymiai kartojasi, o augalai nyksta, verta imtis aktyvesnių priemonių, kurios taikomos praktiškai: naudojami ultragarsiniai ar vibraciniai atbaidytuvai, taip pat gyvagaudės gaudyklės, leidžiančios gyvūną išnešti iš sklypo. Kai kuriais atvejais efektyviausia tampa mechaninė apsauga, pavyzdžiui, sodinukų šaknų zonos apsaugojimas tankiu tinkleliu. Tokie sprendimai reikalauja daugiau darbo, bet dažnai padeda apsaugoti pažeidžiamiausias vietas.

    Jei įtariate, kad žala daroma ne pelėnų, o kitų kenkėjų, pravartu pirmiausia tiksliai identifikuoti pėdsakus. Netinkamai parinktos priemonės dažnai neduoda rezultato, o delsiant nuostoliai didėja. Reguliari apžiūra po lietaus ar laistymo, kai geriau matosi takai ir landos, gali padėti problemą „pagauti“ pačioje pradžioje.

  • Kurį aukštą rinktis perkant butą? Dažniausiai laimi viduriniai, bet yra svarbi išimtis

    Kurį aukštą rinktis perkant butą? Dažniausiai laimi viduriniai, bet yra svarbi išimtis

    Perkant butą dažniausiai pirmiausia vertinamas rajonas ir kvadratūra, tačiau ne mažiau svarbus ir aukštas. Nuo jo priklauso triukšmo lygis, privatumas, natūrali šviesa, šilumos sąnaudos ir net kasdienis patogumas, jei laikinai neveikia liftas.

    Praktikoje dažnas pirkėjas ieško kompromiso tarp lengvo pasiekiamumo ir ramesnės aplinkos. Dėl to didžiausio dėmesio paprastai sulaukia viduriniai aukštai, nes jie sujungia daugumą privalumų ir sumažina kraštutinių aukštų rizikas.

    Viduriniai aukštai dažnai patogiausi

    Dažniausiai universaliausiais laikomi antras, trečias ar ketvirtas aukštas, ypač daugiabučiuose su liftu. Tokiuose aukštuose paprastai mažiau gatvės triukšmo, praeiviai rečiau žvilgčioja į langus, o kasdienis judėjimas laiptais dar nėra varginantis.

    Prie privalumų prisideda ir šiluminis komfortas: butas, kurį iš viršaus ir apačios „saugo“ kiti butai, dažnai lėčiau atvėsta žiemą ir ne taip smarkiai įkaista karščio metu. Tai svarbu ir dėl sąskaitų, ir dėl komforto, ypač jei būste nėra kondicionavimo.

    Pirmas aukštas: patogu, bet ne visiems

    Pirmas aukštas daugeliui atrodo patrauklus dėl paprastos logistikos: nereikia laukti lifto, lengviau su vežimėliu, pirkinių krepšiais ar judėjimo sunkumų turintiems žmonėms. Naujos statybos projektuose papildomas privalumas gali būti privatus kiemelis, tampantis tarsi maža terasa.

    Vis dėlto reikia įvertinti ir minusus: mažesnį privatumą, didesnį judėjimą pro langus, o kai kuriais atvejais ir silpnesnį natūralų apšvietimą. Senesniuose namuose pirmame aukšte kartais pasitaiko šaltesnės grindys, didesnė drėgmės rizika, o saugumo požiūriu įsilaužimo tikimybė paprastai būna didesnė nei aukščiau.

    Paskutinis aukštas: vaizdas ir tyla, bet daugiau rizikų

    Paskutinis aukštas vilioja panorama ir didesne ramybe, nes virš galvos nėra kaimynų. Tokie butai dažnai būna šviesesni, o naujesniuose projektuose neretai siūlomos erdvesnės terasos, kurios pirkėjams tampa svarbiu argumentu.

    Tačiau komfortas stipriai priklauso nuo pastato būklės ir stogo sprendinių. Karštomis dienomis po stogu esantys butai gali labiau įkaisti, o žiemą padidėja šilumos nuostolių rizika, jei izoliacija prastesnė. Reikėtų įvertinti ir priklausomybę nuo lifto, ypač jei name daug aukštų ar gyventojams svarbus greitas pasiekiamumas.

    Renkantis aukštą svarbu ne tik asmeniniai įpročiai, bet ir konkretus namas: lifto patikimumas, langų orientacija, triukšmo šaltiniai, kiemo ir gatvės intensyvumas, stogo bei rūsio būklė. Todėl prieš sprendimą verta atvykti skirtingu paros metu ir įsivertinti realias sąlygas, o ne vien vaizdą pro langą.

  • Per ilgos užuolaidos varo iš proto? 2 triukai sutrumpins per minutes be siuvimo ir kirpimo

    Per ilgos užuolaidos varo iš proto? 2 triukai sutrumpins per minutes be siuvimo ir kirpimo

    Per ilgos užuolaidos gali gadinti bendrą kambario vaizdą, kaupti dulkes ir trukdyti tvarkingai prižiūrėti grindis. Tačiau tai dar nereiškia, kad iškart reikia imti žirkles ar ieškoti siuvimo mašinos. Yra keli būdai, leidžiantys greitai pakoreguoti ilgį nepadarant negrįžtamų pokyčių.

    Renkantis sprendimą svarbu įvertinti audinį ir tikslą: ar užuolaidas norite sutrumpinti ilgam, ar tik laikinai. Skiriasi ir rezultatas: vieni metodai atrodo beveik kaip pasiūta siūlė, kiti labiau tinka greitai korekcijai, kai norisi galėti grįžti prie pradinio ilgio.

    Termoklijavimo juosta: tvarkinga ir ilgam

    Jei norisi estetiško, ilgiau išliekančio rezultato, praktiškas pasirinkimas yra termoklijavimo juosta. Ji veikia taip, kad suaktyvinus karščiu klijų sluoksnis sujungia užlenkto krašto audinio dalis, todėl apačia laikosi tvirtai ir atrodo tvarkingai. Toks sprendimas dažnai pasirenkamas, kai užuolaidų ilgis nebus dažnai keičiamas.

    Pirmiausia tiksliai pamatuokite norimą ilgį ir pažymėkite užlenkimo liniją. Tuomet apačią užlenkite į vidų ir, jei audinys leidžia, lengvai užlyginkite, kad lankstas būtų lygus. Tarp audinio sluoksnių įdėkite termoklijavimo juostą ir lyginkite pagal audiniui tinkamą temperatūrą.

    Su plonesniais ar jautresniais audiniais verta naudoti papildomą medvilninį audinį tarp lygintuvo ir užuolaidos, kad neliktų blizgesio ar karščio žymių. Taip pat naudinga iš pradžių išbandyti mažiau matomoje vietoje, nes skirtingi pluoštai į karštį reaguoja nevienodai.

    Laikini sprendimai: smeigtukai ir gumelės

    Kai užuolaidų ilgį norite pakeisti tik kuriam laikui, patogūs laikini būdai yra nedideli smeigtukai ir plonos gumelės. Paprasčiausias variantas – apačią užlenkti į vidų ir pritvirtinti iš galinės pusės, kad iš priekio beveik nesimatytų. Tai ypač praverčia nuomojamame būste ar tada, kai nenorite jokios rizikos audinį pažeisti.

    Kitas būdas – dekoratyviai sutraukti audinį keliose vietose ir suformuoti klostes. Taip užuolaida ne tik optiškai sutrumpėja, bet ir įgauna puošnesnį vaizdą. Šis sprendimas dažniau pasirenkamas, kai norisi greito efekto be jokių papildomų priemonių.

    Kaip pasirinkti tinkamiausią variantą?

    Termoklijavimo juosta geriausiai tinka, kai norite stabilios, tvarkios apačios ir neplanuojate nuolat keisti ilgio. Ji padeda išlaikyti lygų kraštą ir vizualiai primena klasikinį apsiuvimą, tačiau reikia atidumo dėl temperatūros ir audinio savybių.

    Smeigtukai ar gumelės yra patogūs tada, kai sprendimas turi būti greitas ir lengvai atšaukiamas. Tokį tvirtinimą bet kada galima nuimti ir grąžinti užuolaidoms pradinę išvaizdą, nepaliekant akivaizdžių, negrįžtamų pakitimų.

  • Baltos sienos traukiasi: dizaineriai atskleidė šį atspalvį, kuris dabar karaliauja namuose

    Baltos sienos traukiasi: dizaineriai atskleidė šį atspalvį, kuris dabar karaliauja namuose

    Ilgus metus baltos sienos buvo laikomos saugiausiu pasirinkimu: jos vizualiai didina erdvę, dera prie skirtingų stilių ir leidžia lengvai keisti dekorą. Tačiau interjero tendencijos pastebimai krypsta į šiltesnius, jaukesnius ir mažiau sterilius sprendimus. Dėl to vis daugiau žmonių vietoj baltos renkasi subtilius prislopintus tonus.

    Viena ryškiausių alternatyvų pastaruoju metu – mauve atspalvis, dažnai apibūdinamas kaip švelni prigesinta rožinė su lengva violetine nata ir pilkšvu pamatiniu tonu. Toks koloritas suteikia kambariui šilumos, bet neapsunkina erdvės, todėl tinka ir mažesniems būstams. Be to, jis atrodo elegantiškai ir nėra trumpalaikė „vieno sezono“ mada.

    Mauve keičiasi priklausomai nuo šviesos

    Šio atspalvio efektas stipriai priklauso nuo apšvietimo. Dienos šviesoje mauve paprastai atrodo šviesesnis ir švaresnis, o vakare, esant šiltam dirbtiniam apšvietimui, įgauna daugiau gylio ir jaukumo. Dėl to prieš dažant visą kambarį verta išbandyti bandomąjį plotą ir stebėti, kaip spalva elgiasi skirtingu paros metu.

    Interjero specialistai pastebi, kad būtent tokie „kintantys“ tonai šiandien vertinami labiau nei labai ryškios, dominuojančios spalvos. Jie sukuria nuotaiką, tačiau palieka laisvės baldams ir detalėms. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie nori atnaujinti namus, bet vengia radikalių sprendimų.

    Su kuo geriausiai dera šis atspalvis

    Mauve dažnai pasirenkamas svetainėms, miegamiesiems ar namų darbo erdvėms, nes padeda sukurti ramią atmosferą. Jis gražiai susišaukia su natūraliomis medžiagomis, ypač su šviesiu ąžuolu, akmens faktūromis ir lininiais audiniais. Tokie deriniai leidžia išlaikyti šiuolaikišką įspūdį, bet kartu suteikia daugiau šilumos.

    Praktiškai mauve lengva „suvaldyti“ aksesuarais: prie jo tinka kreminiai atspalviai, smėlio tonai ir švelni alyvuogių žalia. Jei norisi daugiau prabangos, interjere dažnai pasirenkami žalvario ar panašūs šilto metalo akcentai. Taip sukuriama harmonija, kuri neprimena nei pernelyg saldaus rožinio, nei šalto violetinio interjero.

    Dažyti viso būsto nereikia

    Jei kyla abejonių, saugiausias sprendimas – pradėti nuo vienos akcentinės sienos. Dažnai pakanka sienos už sofos, lovos ar valgomojo stalo, kad kambarys įgautų visiškai kitą charakterį. Tai taip pat leidžia įvertinti, ar pasirinktas tonas tinka konkrečiam apšvietimui ir grindų bei baldų spalvoms.

    Balta spalva iš interjerų niekur nedings ir išliks klasika, ypač ieškantiems maksimalios šviesos ir neutralumo. Vis dėlto dabartinė kryptis aiški: žmonės vis dažniau renkasi švelnius prislopintus atspalvius, kurie suteikia namams daugiau jaukumo ir individualumo. Mauve šiame kontekste tampa kompromisu tarp neutralumo ir charakterio.

  • Nedarykite šios klaidos saunoje: atsitiktinis rankšluostis gali sugadinti visą seansą

    Nedarykite šios klaidos saunoje: atsitiktinis rankšluostis gali sugadinti visą seansą

    Į sauną daugelis pasiima bet kokį vonios rankšluostį, tačiau tai ne visada geras sprendimas. Saunoje rankšluostis turi ne tik nusausinti, bet ir atskirti kūną nuo įkaitusio medžio, padėti palaikyti higieną bei sugerti prakaitą. Netinkamai pasirinktas audinys gali greitai perkaisti, tapti nemalonus odai ir prarasti sugeriamumą.

    Praktiškiausiu pasirinkimu dažniausiai laikomas 100 proc. medvilninis rankšluostis. Natūralūs pluoštai gerai pakelia karštį, yra malonūs odai ir atlaiko dažną skalbimą aukštesnėje temperatūroje, o tai saunoje ypač svarbu. Ieškant ilgaamžiškumo, dažnai pasirenkama egiptietiška ar turkiška medvilnė, nes ji paprastai būna minkštesnė ir tvirtesnė.

    Vis dažniau parduotuvėse matomi ir medvilnės bei lino deriniai. Linas paprastai greičiau džiūsta ir geriau išgarina drėgmę, todėl gali būti patogus po procedūrų, tačiau dažnai jaučiasi šiurkštesnis. Dėl to daliai žmonių jis labiau tinka kaip papildomas rankšluostis, o ne pagrindinis ilgai trunkančiam seansui.

    Tinkamas dydis ir storis

    Saunoje rankšluostis turi pilnai padengti sėdėjimo ar gulėjimo vietą, kad kūnas nesiliestų su suolu. Dažniausiai patogūs dydžiai yra apie 70 x 140 centimetrų arba 100 x 150 centimetrų, ypač jei mėgstate atsigulti. Mažesnis rankšluostis gali nuolat slinkti ir priversti taisytis, o tai mažina komfortą.

    Svarbi ir audinio gramatura, nes ji lemia sugeriamumą ir tai, kaip rankšluostis elgsis prisigėręs drėgmės. Universaliu pasirinkimu dažnai laikomi apie 450–600 gramų kvadratiniam metrui rankšluosčiai: jie gerai sugeria, išlieka malonūs ir nebūna pernelyg sunkūs. Labai ploni modeliai greičiau džiūsta, bet ilgesnio seanso metu gali pasirodyti per menkai izoliuojantys.

    Ko geriau vengti saunoje

    Ne visi audiniai gerai tinka aukštai temperatūrai. Nors mikropluoštas yra lengvas ir greitai džiūsta, saunoje jis neretai suteikia mažiau komforto, gali prasčiau sugerti ir ant medžio jaustis slidesnis. Taip pat verta vengti rankšluosčių su gausiomis dekoracijomis, storais siuvinėjimais ar aplikacijomis, nes įkaitę elementai gali dirginti odą ir greičiau dėvėtis.

    Kad rankšluostis tarnautų ilgiau, po kiekvieno apsilankymo saunoje jį reikėtų išskalbtį pagal gamintojo rekomendacijas. Saikingas skalbiklio kiekis padeda išlaikyti pluošto savybes, o per didelis minkštiklio naudojimas gali palaipsniui mažinti sugeriamumą. Prieš perkant verta apžiūrėti ir apsiuvimą, nes tvirti kraštai ir tankus audinys ilgiau išlaiko formą.

  • Pamatėte ilgakojį vorą po lubomis? Tai ne šiaip sau – štai ką jis išduoda apie namus

    Pamatėte ilgakojį vorą po lubomis? Tai ne šiaip sau – štai ką jis išduoda apie namus

    Ilgakojis voras, dažnai matomas kambario kampe ar po lubomis, daugeliui sukelia nerimą. Vis dėlto dažniausiai tai būna naminis ilgakojis voras, dar vadinamas rūsiniu voru, kuris žmogui paprastai nėra pavojingas. Priešingai, jis gali padėti sumažinti uodų, musių ir kitų smulkių vabzdžių kiekį.

    Šie vorai dažniau apsigyvena ten, kur jiems patogu: šilta, ramu ir yra šiek tiek drėgmės. Todėl jie neretai pastebimi voniose, rūsiuose, garažuose, sandėliukuose ar rečiau naudojamuose kambarių kampuose. Tokiose vietose jiems lengviau įsirengti tinklą ir netrukdomai laukti grobio.

    Jeigu toks voras nuolat pasirodo toje pačioje vietoje, tai paprastai reiškia, kad namuose netrūksta smulkių vabzdžių, kuriais jis minta. Kitaip tariant, voras dažnai yra ne priežastis, o pasekmė: jis ateina ten, kur randa maisto. Dėl to vien vorą pašalinti ne visada pakanka, jei patalpose lieka sąlygos vabzdžiams patekti į vidų.

    Žmonės ilgakojį vorą neretai supainioja su šienpjove, tačiau tai skirtingi nariuotakojai. Voras paprastai įsirengia tinklą ir daug laiko praleidžia jame, o šienpjovė tinklų neriša ir dažniau juda atvirai paviršiais. Paprasčiausias atpažinimo ženklas namuose yra tinklas kambario kampe: jei matote jį, tikėtina, kad tai voras.

    Ilgakojis voras paprastai žmonių nepuola, o įkandimai yra reti. Net ir įvykus kontaktui, tokie atvejai dažniausiai nėra laikomi pavojingais sveikatai, nors jautresniems žmonėms gali pasireikšti vietinis sudirgimas. Dėl to specialistai dažnai rekomenduoja vorų nenaikinti, jei jie netrukdo kasdienybei.

    Jeigu voro buvimas namuose vis dėlto kelia diskomfortą, humaniškiausias būdas yra jį perkelti. Patogu uždengti vorą stikline, po ja pakišti popieriaus lapą ir atsargiai nunešti į ramesnę vietą, pavyzdžiui, garažą ar sandėliuką. Išnešti į lauką geriau šiltuoju metų laiku, parinkus nuo vėjo ir lietaus apsaugotą vietą.

    Kad jų namuose būtų mažiau, verta mažinti priežastis, dėl kurių vorai atsiranda. Reguliarus senų voratinklių šalinimas, langų tinkleliai ir sandarinamos angos prie langų bei durų sumažina vabzdžių patekimą į vidų. Kai patalpose mažiau maisto šaltinių, vorams tiesiog neapsimoka ten likti.