CP v2

Category: Kultūra

  • Mirė Catherine Ringer: Prancūzijos muzikos ikoną prisimena Emmanuelis Macronas ir scena

    Mirė Catherine Ringer: Prancūzijos muzikos ikoną prisimena Emmanuelis Macronas ir scena

    Prancūzijos muzikos pasaulis neteko vieno ryškiausių savo balsų: rugsėjo 14 dieną, būdama 68-erių, nuo vėžio mirė dainininkė Catherine Ringer. Ji buvo grupės Les Rita Mitsouko lyderė, išgarsėjusi unikaliu tembru, teatrališku atlikimu ir drąsa nepaklusti žanrų rėmams.

    Žinia apie atlikėjos mirtį sukėlė plačią užuojautos ir pagarbos bangą ne tik tarp muzikantų, bet ir politikoje bei kultūros lauke. Catherine Ringer viešasis įvaizdis Prancūzijoje daugelį metų siejosi ne vien su populiariais hitais, bet ir su ryškia laikysena visuomenės klausimais.

    Reakcijos iš Eliziejaus rūmų

    Užuojautą pareiškė ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, pabrėžęs, kad Catherine Ringer buvo sunkiai apibūdinama ir neįspraudžiama į rėmus asmenybė. Prezidento žinutė socialiniuose tinkluose priminė ir vieną iš pastarųjų metų ryškesnių atlikėjos pasirodymų valstybiniuose renginiuose.

    Eliziejaus rūmai taip pat paskelbė oficialų pareiškimą, kuriame apžvelgtas jos kelias nuo ankstyvų scenos patirčių iki proveržio, įvykusio po pažinties su Fred Chichin. Kartu jie sukūrė Les Rita Mitsouko – duetą, kurio estetika derino roko energiją, pop melodiką ir avangardo elementus.

    Les Rita Mitsouko fenomenas

    Platesnę auditoriją duetas pasiekė 1980-ųjų viduryje, kai daina Marcia Baïla tapo vienu atpažįstamiausių Prancūzijos poproko kūrinių. Grupės skambesys ir vaizdinė kalba išsiskyrė ironija, provokacija ir stipria scenine charizma, kurią įkūnijo Catherine Ringer.

    Po Fred Chichin mirties 2007 metais atlikėja tęsė solinę veiklą ir periodiškai grįždavo prie Les Rita Mitsouko repertuaro, išlaikydama ryšį su gerbėjais per koncertus ir naujus projektus. Prancūzijos kultūros erdvėje ji buvo apibūdinama ir kaip populiariosios muzikos žvaigždė, ir kaip menininkė, kuri nevengė rizikos.

    Atminimas už muzikos ribų

    Užuojautos žinutės pasirodė iš įvairių politinių stovyklų atstovų, pabrėžusių jos aktyvumą ir principingumą, ypač kalbant apie lyčių lygybę ir viešą kovą su seksizmu. Catherine Ringer dažnai buvo minima kaip asmenybė, kuri feminizmą demonstravo veiksmais dar tuomet, kai šis terminas nebuvo kasdienės politinės darbotvarkės dalis.

    Muzikos bendruomenėje ją prisiminė skirtingų kartų atlikėjai, o socialiniuose tinkluose netrūko asmeninių istorijų apie tai, kaip jos dainos tapo tam tikrų laikotarpių simboliu. Užuojautos žinutės ir prisiminimai sklido ir iš aktorių, televizijos veidų bei kitų kultūros atstovų, rodydami, kad jos įtaka gerokai peržengė vien sceną.

    Catherine Ringer palikimas siejamas su laisve kurti, drąsa kalbėti ir gebėjimu populiariojoje muzikoje išlaikyti savitumą. Jos kūryba ir šiandien laikoma vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip prancūziškas poprokas gali būti kartu masiškas ir nepatogus, elegantiškas ir aštrus.

  • Prancūzijoje „TotalEnergies“ nustatė degalų kainų lubas: konkurentai kalba apie nesąžiningą žaidimą

    Prancūzijoje „TotalEnergies“ nustatė degalų kainų lubas: konkurentai kalba apie nesąžiningą žaidimą

    Prancūzijoje vairuotojai vis dažniau renkasi „TotalEnergies“ degalines, kur įmonė jau kelis mėnesius taiko ribojamas degalų kainas. Tačiau toks sprendimas įplieskė konfliktą rinkoje: nepriklausomos degalinės ir prekybos tinklai teigia, kad milžinė iškraipo konkurenciją, o valdžia esą tam neprieštarauja.

    „TotalEnergies“ pavasarį paskelbė nustatanti kainų lubas: E10 benzinui iki 1,99 euro už litrą, o dyzelinui iki 2,25 euro už litrą. Tuo metu nacionalinis vidurkis siekė apie 2,15 euro už litrą, o kai kuriuose regionuose kainos kilo iki maždaug 2,50 euro.

    Įmonė skaičiuoja, kad tokia politika per maždaug penkis mėnesius kainavo 250–300 mln. eurų. Vis dėlto aukštesnės naftos kainos padėjo „TotalEnergies“ reikšmingai padidinti pelną: pirmojo pusmečio rezultatas siekė 11,2 mlrd. eurų.

    Vyriausybė stebi protestų riziką

    Kainų šuoliai Prancūzijoje turi didelį politinį svorį, ypač artėjant prezidento rinkimams ir prastėjant ekonominei situacijai. Pastarosiomis savaitėmis vėl pasigirsta raginimų protestuoti, o tai primena 2018 metų geltonųjų liemenių judėjimą, kurį išprovokavo degalų apmokestinimo planai.

    Vyriausybė taip pat sprendžia tiekimo klausimus. Jos atstovai viešai pripažino, kad daliai degalinių trūko bent vienos rūšies degalų, o didelė tokių atvejų dalis fiksuota „TotalEnergies“ tinkle, todėl žadama ieškoti būdų stabilizuoti tiekimą ir suteikti daugiau lankstumo perdirbimo grandinei.

    „Valdžios institucijos gana patenkintos, kad privatūs daro darbą, galbūt jų vietoje“, – sakė nepriklausomas degalines vienijančios asociacijos FF3C vadovas Jacques Goisque.

    Skundai dėl konkurencijos iškraipymo

    FF3C viduryje vasaros kreipėsi į Prancūzijos konkurencijos priežiūros instituciją, teigdama, kad rinkoje susiformavo situacija, kai vertikaliai integruotas rinkos dalyvis, turintis stiprias pozicijas žaliavos ir perdirbimo grandyse, gali nustatyti agresyvias kainas degalinėse.

    Nepriklausomų degalinių argumentas paprastas: jos negali prekiauti nuostolingai, kai tuo pat metu jų įsigijimo kaina tampa artima arba net didesnė už „TotalEnergies“ mažmeninę kainą. Dėl to dalis degalinių kai kuriuose regionuose buvo priverstos laikinai stabdyti veiklą.

    Į konfliktą įsitraukė ir prekybos tinklai, kurie tradiciškai degalus naudoja kaip priemonę pritraukti pirkėjų srautą, dažnai parduodami arti savikainos. Jų teigimu, kai perdirbimo grandinėje uždirbantis žaidėjas mažmeninėje rinkoje nuleidžia kainą, konkurencija tampa sunkiai atlaikoma.

    Tuo pat metu „TotalEnergies“ vadovas Patrick Pouyanné yra pareiškęs, kad kainų lubos nėra privalomos ir gali būti nutrauktos, jei būtų įvestas papildomas mokestis energetikos įmonėms. Įmonė šią priemonę pristato kaip laikino palengvinimo vartotojams sprendimą, tačiau oponentai ją mato kaip spaudimo instrumentą politinių sprendimų akivaizdoje.

    Ekspertai pažymi, kad degalų kainų ribojimas privataus rinkos dalyvio sprendimu trumpuoju laikotarpiu mažina vartotojų išlaidas, bet ilgainiui gali sukelti įtampą tiekimo grandinėje ir išstumti mažesnius žaidėjus. Todėl konkurencijos priežiūros institucijų vertinimas taps svarbus ne tik degalinių tinklams, bet ir platesnei Prancūzijos mažmeninės prekybos bei energetikos rinkos pusiausvyrai.

  • Kodėl sodininkai rudenį kasa rūdytą vinį prie rožių: triukas veikia ne visada, štai kada padeda

    Kodėl sodininkai rudenį kasa rūdytą vinį prie rožių: triukas veikia ne visada, štai kada padeda

    Rudenį kai kurie sodininkai prie rožių krūmų įkasa surūdijusį vinį ar kitą plikos geležies gabalėlį, tikėdamiesi, kad augalas gaus daugiau geležies ir greičiau atgaus sveiką lapų spalvą. Šis senas patarimas vis dar populiarus, tačiau jo poveikis dažnai pervertinamas, nes rožių geltonavimą ne visada sukelia tikras geležies trūkumas.

    Vienas dažniausių požymių, dėl kurių prisimenamas rūdžių triukas, yra lapų pašviesėjimas, kai gyslos lieka žalesnės. Toks vaizdas būdingas chlorozėms, kurios dažnai susijusios ne su geležies nebuvimu dirvoje, o su tuo, kad augalas jos paprasčiausiai nepasisavina.

    Kas iš tiesų sukelia chlorozę?

    Geležies pasisavinimą stipriai veikia dirvožemio reakcija ir sąlygos šaknų zonoje. Jei dirva per daug šarminė, per šlapia, prastai aeruojama, o šaknys silpnos, geležis gali tapti augalui sunkiai prieinama net tada, kai jos dirvoje netrūksta.

    Praktikoje tai reiškia, kad papildomas geležies šaltinis nebūtinai išspręs problemą, jeigu nebus pašalinta pagrindinė priežastis. Dar viena dažna situacija yra per gausus kalkinimas ar laistymas kietu vandeniu, kai pamažu didėja šarmingumas ir sutrinka mikroelementų įsisavinimas.

    Surūdijęs vinis: kodėl poveikis ribotas?

    Rūdys yra geležies junginiai, tačiau tai nereiškia, kad rožės šaknys greitai ir lengvai gaus augalui tinkamos formos geležies. Korozija dirvoje vyksta lėtai, o išsiskiriantis kiekis yra nevaldomas, todėl rezultatas dažnai būna menkas arba nepastebimas.

    Be to, chlorozę gali sukelti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, magnio ar azoto trūkumas, šaknų pažeidimai, užmirkimas, dirvos suslėgimas ar ligos. Tokiais atvejais surūdijęs metalas tik atitraukia dėmesį nuo realios problemos ir prarandamas laikas.

    Ką daryti saugiai ir efektyviau?

    Jei vis dėlto norima išbandyti šį metodą, į žemę tinka tik paprastas, nedažytas ir nepadengtas jokiomis dangomis geležies gabalėlis. Dažai, cinkavimas ar nežinomos dangos gali patekti į dirvą ir kelti papildomų rizikų, todėl tokio metalo naudoti nereikėtų.

    Metalą geriau dėti šalia krūmo, paliekant atstumą nuo stiebo pagrindo ir nekasant giliai, kad nebūtų sužalotos šaknys. Tačiau jei lapai gelsta ryškiai ir ilgai, patikimiau įvertinti dirvos būklę, drėgmės režimą ir pH, o esant poreikiui rinktis tikslines priemones, skirtas chlorozės priežasčiai šalinti.

    Surūdijęs vinis gali būti įdomus senosios sodininkystės pavyzdys, bet jo nereikėtų laikyti universaliu vaistu rožėms. Stebint augalą kompleksiškai ir sprendžiant tikrąsias priežastis, šansai atkurti rožių gyvybingumą būna gerokai didesni.

  • Renku miške nemokamai ir barstau sode: paprastas triukas padeda žemei ilgiau neišdžiūti

    Renku miške nemokamai ir barstau sode: paprastas triukas padeda žemei ilgiau neišdžiūti

    Miške po spygliuočiais gausu kankorėžių, kuriuos daugelis parsineša tik rudens dekoracijoms. Tačiau sode jie gali tapti praktiška, beveik nieko nekainuojančia priemone, padedančia ilgiau išlaikyti drėgmę dirvoje ir mažinti piktžolių plitimą. Toks sprendimas ypač aktualus šiltuoju sezonu, kai dirva greitai perdžiūsta.

    Kankorėžiai tinka mulčiavimui panašiai kaip medžio žievė: juos galima berti tarp augalų lysvėse arba ant žemės paviršiaus didesniuose vazonuose. Lėtai yranti organinė danga sumažina dirvos įkaitimą, slopina vandens garavimą ir padeda stabilizuoti temperatūrą, todėl augalams lengviau ištverti karščio bangas. Tiesa, net ir mulčiuojant laistymo visiškai atsisakyti nepavyks, tad vandens kiekį verta derinti pagal konkrečių augalų poreikius.

    Mulčiuojant svarbu pasiruošti vietą: pašalinti piktžoles ir nepriartinti kankorėžių pernelyg arti augalo stiebo. Palikta nedidelė laisva zona aplink stiebą sumažina drėgmės pertekliaus riziką ir padeda išvengti puvinio, ypač jautresniems augalams. Geriausia naudoti sausus, švarius kankorėžius, be pelėsio ir irimo požymių.

    Dėl savo struktūros kankorėžiai praverčia ir biologinės įvairovės skatinimui. Tarp žvynelių susidarančios ertmės gali tapti slėptuve vabzdžiams, todėl juos galima dėti į vabzdžių namelį kartu su kitomis natūraliomis medžiagomis, pavyzdžiui, šiaudais ar bambuku. Sausi kankorėžiai ir lapai dažnai sudaro tinkamas sąlygas peržiemoti naudingiems sodo pagalbininkams.

    Dideli, prasivėrę kankorėžiai gali būti panaudoti ir kaip paprasta lesyklėlė paukščiams. Tarp žvynelių galima įspausti riebalų ir sėklų mišinį, o patį kankorėžį pakabinti ramesnėje vietoje, kur jis sunkiau pasiekiamas katėms. Tokia lesyklėlė labiausiai pasiteisina žiemą, kai dėl šalčio ar sniego paukščiams sudėtingiau rasti natūralaus lesalo.

    Prieš naudojant kankorėžius verta juos peržiūrėti, iškratyti žemes, spyglius ir kitus nešvarumus, o drėgnus egzempliorius išdžiovinti gerai vėdinamoje vietoje. Pelėsio apimti ar aiškiai pūvantys kankorėžiai netinka nei mulčiui, nei vabzdžių buveinėms. Taip pat nereikėtų aklai pasikliauti populiariais patarimais, esą kankorėžių aštrūs žvyneliai patikimai atbaido šliužus ar graužikus, nes tokiems teiginiams dažnai pritrūksta tvirto pagrindo.

  • Rugsėjį pasodinsite šiuos krūmus ir pavasarį stebėsitės: žydėjimas bus įspūdingas

    Rugsėjį pasodinsite šiuos krūmus ir pavasarį stebėsitės: žydėjimas bus įspūdingas

    Rugsėjis sode nereiškia darbų pabaigos: tai vienas palankiausių laikotarpių sodinti dekoratyvinius krūmus, kurie žydės kitą sezoną. Po vasaros karščių dirva dažniausiai būna pakankamai šilta, o dažnesni krituliai padeda augalams lengviau įsišaknyti.

    Sodinant svarbiausia ne vien žiedų nuotrauka, o vieta ir dirvos savybės. Daug žydinčių krūmų geriausiai startuoja tuomet, kai šaknys spėja įsitvirtinti iki įšalo, o pavasarį augalas energiją nukreipia ne į išgyvenimą, o į augimą ir žydėjimą.

    Rhododendronas: rūgšti dirva

    Rhododendrai geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, vietoje, apsaugotoje nuo vėjo ir kaitrios vidurdienio saulės. Jiems būtinas rūgštus, nuolat lengvai drėgnas, bet laidus vandeniui substratas, nes užmirkimas didina šaknų pažeidimų riziką.

    Dažniausiai jie žydi gegužę ir birželį, o spalvų pasirinkimas platus: nuo baltos iki rožinės ar sodriai raudonos. Prieš perkant verta įvertinti veislės galutinį dydį, nes kai kurie krūmai per kelerius metus smarkiai išplatėja ir jiems reikia daugiau erdvės.

    Japoninis kerijas: saulė ir drėgmė

    Japoninis kerijas išsiskiria ryškiai geltonais žiedais ir gali tapti aiškiu gėlyno akcentu, kai ankstyvesni pavasario augalai jau peržydi. Geriausia jam parinkti saulėtą vietą, kur krūmas sukrauna daugiau žiedų ir formuoja tankesnę lają.

    Šiam krūmui tinka derlinga, humusinga, vidutiniškai drėgna dirva. Jei sklypo vieta vasaromis greitai perdžiūsta, kerijas dažniau skurs ir žydės silpniau, todėl vertėtų iš anksto įvertinti drėgmės režimą.

    Azalijos: spalvų įvairovė

    Rugsėjį taip pat sodinamos azalijos, vertinamos dėl gausaus žydėjimo ir didelės veislių įvairovės. Tai patogu, nes dažnai galima priderinti krūmą prie jau esamos kompozicijos, neperdarant viso gėlyno.

    Azalijoms paprastai reikia rūgščios, purios, laidžios dirvos, kuri nei perdžiūsta, nei užmirksta, o vieta turėtų būti saulėta arba pusiau pavėsinga ir apsaugota nuo stiprių vėjų. Renkantis sodinuką pravartu pasitikrinti, ar jis pritaikytas žiemoti lauke ir kokių sąlygų reikalauja konkreti veislė.

    Sodinant rudenį verta nepamiršti ir praktinių dalykų: po pasodinimo krūmą reikėtų gausiai palaistyti, o šaknų zoną mulčiuoti, kad drėgmė laikytųsi tolygiau. Toks startas dažnai lemia, kad pavasarį krūmai greičiau atželia ir žydi ryškiau.

  • Nepraleiskite rudens: 3 žingsniai, kurie išgelbės šilauoges žiemą ir sustiprins derlių

    Nepraleiskite rudens: 3 žingsniai, kurie išgelbės šilauoges žiemą ir sustiprins derlių

    Šilauogės po derliaus nuėmimo dar nėra paliekamos ramybėje: rudenį jos ruošiasi žiemojimui, o jų seklus šaknynas ypač jautrus drėgmės svyravimams ir staigiems temperatūros pokyčiams. Sodininkai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla ne tik per šalčius, bet ir tada, kai augalas į žiemą įžengia nusilpęs ar išdžiūvusiu substratu.

    Praktikoje šilauogių paruošimas šaltajam sezonui dažniausiai remiasi trimis darbais: drėgmės atkūrimu, mulčio atnaujinimu ir jautriausių krūmų pridengimu. Šie veiksmai ypač aktualūs pastaraisiais metais dažnėjant ilgesniems sausiems laikotarpiams rudenį, kai kritulių nepakanka sukaupti drėgmės atsargų prieš įšąlant dirvai.

    Drėgmė prieš įšalą

    Vien tai, kad uogos jau nuskintos, nereiškia, jog laistymas nebereikalingas. Jei ruduo lietingas ir dirva nuolat drėgna, papildomai laistyti paprastai nereikia, tačiau užsitęsus sausrai verta patikrinti dirvos drėgnumą ir prireikus palaistyti dar prieš dirvai įšąlant.

    Svarbu vandens nepilti ant ūglių, o sudrėkinti zoną aplink krūmą, kad drėgmė pasiektų šaknis. Specialistai pataria vengti laistymo pagal kalendorių: jei substratas po lietaus šlapias, papildomas vanduo naudos neduos, o per šlapiame grunte padidėja šaknų pažeidimų ir ligų rizika.

    Mulčias saugo seklų šaknyną

    Šilauogių šaknys auga negiliai, todėl mulčio sluoksnis veikia kaip izoliacija: sumažina temperatūros svyravimus, saugo nuo dirvos perdžiūvimo ir pavasarį padeda išlaikyti pastovesnę drėgmę. Rudenį pravartu įvertinti, ar senas mulčias nesuslūgęs, nesupelijęs ir ar jo pakanka šaknų zonai uždengti.

    Dažniausiai rekomenduojama atnaujinti mulčio sluoksnį iki maždaug 10 cm storio, naudojant pušų žievę, spyglius, medžio drožles ar pjuvenas iš spygliuočių, taip pat rūgštesnį kompostą. Mulčio nereikėtų glausti prie pat stiebų: palikta kelių centimetrų juosta padeda išvengti perteklinės drėgmės prie pagrindo ir sumažina puvinių tikimybę.

    Kada krūmus verta pridengti

    Ne visoms šilauogėms būtina papildoma apsauga, tačiau jauni krūmai ir augalai atvirose, vėjuotose vietose yra jautresni šalčiui ir žiemą džiovinantiems vėjams. Tokiais atvejais gali pagelbėti agrodanga, kuri sukuria papildomą barjerą, bet leidžia augalui kvėpuoti.

    Pridengiant svarbu ne per stipriai apvynioti ūglių: praktiškas sprendimas yra agrodangą tvirtinti ant kuoliukų aplink krūmą, suformuojant tarsi užuovėją. Taip apsauga veikia efektyviau, o krūmas nepatiria nuolatinio spaudimo, kuris žiemą gali pažeisti šakas.

    Galutinis sprendimas turėtų priklausyti nuo realių sąlygų sode: dirvos drėgnumo, vėjo, vietos reljefo ir artėjančių orų. Laiku patikrinus substratą ir mulčio būklę dar iki stipresnių šalčių, dažniausiai pavyksta išvengti situacijų, kai gelbėti tenka jau po staigaus temperatūros kritimo.

  • Įmeskite butelę į bakelį: paprastas triukas, kuris senose klozetuose gali sumažinti vandens sąnaudas

    Įmeskite butelę į bakelį: paprastas triukas, kuris senose klozetuose gali sumažinti vandens sąnaudas

    Tualetas namuose naudojamas daug kartų per dieną, todėl net nedidelis vieno nuleidimo vandens kiekio sumažinimas per mėnesį gali virsti apčiuopiamu sutaupymu. Ypač tai aktualu senesniems bakeliams, kuriuose nėra dviejų mygtukų arba reguliuojamo nuleidimo režimo.

    Vienas paprasčiausių būdų paremtas fizikos principu, kai į bakelį įdėtas daiktas sumažina jo talpą. Į bakelį įdedama sandariai užsukta plastikinė butelė, pripildyta vandens, ir paliekama viduje, kad užimtų dalį tūrio.

    Praktikoje tai reiškia, kad, pavyzdžiui, 1 litro butelė bakelyje „pakeičia“ maždaug 1 litrą vandens, kuris anksčiau būtų buvęs pripildomas po kiekvieno nuleidimo. Tačiau svarbu nepradėti nuo per didelės talpos, nes per smarkiai sumažinus vandens kiekį gali tekti nuleisti du kartus ir jokios naudos nebeliks.

    Prieš dedant butelę verta nuimti bakelio dangtį ir įvertinti, kur yra judančios dalys. Butelė negali trukdyti plūdei, įleidimo vožtuvui ar nuleidimo mechanizmui, kitaip bakelis gali nebeužsidaryti, nuolat pildytis arba nuleisti vandenį netolygiai.

    Butelę reikėtų pripildyti vandeniu, tvirtai užsukti ir pastatyti taip, kad ji neplūduriuotų ir neslystų bakelyje. Po to kelis kartus nuleiskite vandenį ir stebėkite, ar klozetas išplaunamas iš karto, ar bakelis normaliai prisipildo, ir ar vandens tiekimas visiškai sustoja.

    Jei po užpildymo girdite nuolatinį vandens šnypštimą arba į klozetą teka plona srovė, problema dažnai būna ne per didelis nuleidimo kiekis, o nesandarus mechanizmas. Tokiu atveju pirmiausia verta sutaisyti vožtuvą ar pakeisti susidėvėjusias tarpines, nes nuolatinis pratekėjimas gali sudaryti didžiausią sąnaudų dalį.

    Butelės metodas labiausiai tinka seniems bakeliams su vienu nuleidimo režimu, kai kiekvieną kartą naudojamas tas pats vandens kiekis. Naujesniuose sprendimuose dažnai būna dvigubas nuleidimas arba gamykliškai nustatytas taupesnis režimas, todėl papildomas tūrio mažinimas gali būti nereikalingas.

    Dar viena alternatyva yra plūdės sureguliavimas, jei konkretaus bakelio konstrukcija tai leidžia. Nustačius, kad vanduo būtų uždaromas ties žemesniu lygiu, galima sumažinti prisipildymo kiekį nededant jokių daiktų į bakelį, tačiau reguliuoti reikia atsargiai ir tik įsitikinus, kad nuleidimas išlieka efektyvus.

  • Į bakelį įdėjo paprastą butelį: šis triukas gali sumažinti vandens sąnaudas ir sąskaitas

    Į bakelį įdėjo paprastą butelį: šis triukas gali sumažinti vandens sąnaudas ir sąskaitas

    Tualetas – vienas dažniausiai naudojamų įrenginių namuose, todėl net nedidelis vandens kiekio sumažinimas per nuleidimą ilgainiui gali atsispindėti sąskaitose. Ypač tai aktualu senesnėms nuleidimo talpoms, kur nėra dviejų režimų mygtuko ir kiekvieną kartą sunaudojamas tas pats vandens kiekis.

    Vienas paprasčiausių namų triukų remiasi skysčių išstūmimo principu: į nuleidimo bakelį įdedamas sandariai užsuktas plastikinis butelis, pripildytas vandens. Jis neužpildo bakelio papildomu vandeniu, o kaip tik sumažina jo naudingą tūrį, todėl po nuleidimo mechanizmui reikia pripildyti mažiau vandens.

    Kaip veikia butelio triukas

    Dažniausiai pradedama nuo maždaug 1 litro talpos butelio: jis užima vietą, kuri anksčiau būdavo užpildoma vandeniu. Taip vienam nuleidimui teoriškai sumažinamas sunaudojamo vandens kiekis, nes bakelis po kiekvieno nuleidimo prisipildo iki nustatyto lygio, tik dabar jame „trūksta“ dalies tūrio.

    Vis dėlto svarbu nepersistengti: per didelis butelis gali lemti, kad vandens nuleidimas taps neefektyvus ir prireiks nuleisti du kartus. Tokiu atveju tariama ekonomija virsta didesnėmis sąnaudomis, todėl sprendimą verta testuoti palaipsniui ir stebėti rezultatą.

    Kur dėti butelį, kad nepakenktumėte mechanizmui

    Pirmiausia reikia nuimti bakelio dangtį ir įvertinti, kur yra judančios detalės: plūdė, įleidimo vožtuvas ir nuleidimo mechanizmas. Butelis neturi jų liesti, spausti ar trukdyti judėti, kitaip bakelis gali neprisipildyti, neužsidaryti vandens padavimas arba nuleidimas gali strigti.

    Butelį būtina pripildyti vandens ir sandariai užsukti, kad jis neiškiltų į paviršių ir nejudėtų bakelio viduje. Įdėjus reikia kelis kartus nuleisti vandenį ir įsitikinti, kad bakelis normaliai prisipildo, vanduo visiškai sustoja tekėti, o nuleidimas išlieka efektyvus.

    Kada geriau ieškoti kitos priežasties

    Jei ir po bakelio prisipildymo girdite nuolatinį šnypštimą arba į klozeto dubenį nuolat bėga plona vandens srovė, problema gali būti ne per didelis sunaudojimas, o gedimas. Tokiais atvejais dažnos priežastys yra susidėvėję tarpikliai, nesandarus vožtuvas ar netinkamai sureguliuota plūdė, o butelio triukas gedimo neišspręs.

    Verta prisiminti, kad daugelyje naujesnių tualetų jau būna mažo ir didelio nuleidimo režimai, todėl papildomas tūrio mažinimas dažnai neturi prasmės. Jei jūsų bakelyje yra plūdės reguliavimo galimybė, kartais efektyviau ir saugiau sumažinti pripildymo lygį pačiu mechanizmu, tik tai daryti reikėtų atsargiai, neperlenkiant detalių per jėgą.

  • Trys rudeninės klaidos sode silpnina augalus prieš žiemą: jas kasmet daro daugelis

    Trys rudeninės klaidos sode silpnina augalus prieš žiemą: jas kasmet daro daugelis

    Ruduo sode nėra vien lapų grėbimas ar gėlynų tvarkymas. Būtent šiuo metu daugelis augalų kaupia atsargas žiemai, todėl net keli įprasti įpročiai gali juos susilpninti ir padidinti nušalimo bei išdžiūvimo riziką.

    Dažniausiai bėdos prasideda nuo netinkamo tręšimo ir pamiršto laistymo. Specialistai pabrėžia, kad rudeninė priežiūra turi skatinti augalų ramybės periodą, o ne naują augimą.

    Azotas rudenį gali pakenkti

    Viena dažniausių klaidų yra rudenį naudoti pavasarines ar universalias trąšas, kuriose gausu azoto. Azotas skatina naujų ūglių ir minkštų audinių formavimąsi, o jie nespėja sumedėti iki šalčių.

    Tokie jauni augimo taškai tampa jautresni šalnoms, ligoms ir audinių pažeidimams, todėl augalas į žiemą įžengia ne sustiprėjęs, o išsekintas. Renkantis trąšas verta tikrinti sudėtį ir prioritetą teikti kalio bei fosforo dominavimui, jei tai numatyta konkrečiai kultūrai.

    Pertręšimas blogina dirvą

    Kita klaida yra trąšas berti iš akies, galvojant, kad didesnis kiekis duos geresnį rezultatą. Per didelė mineralinių medžiagų koncentracija gali didinti dirvos druskingumą, o tuomet šaknims tampa sunkiau pasisavinti vandenį.

    Praktikoje tai reiškia, kad net ir esant drėgnai dirvai augalas gali patirti vadinamąjį fiziologinį sausros stresą. Todėl rudenį ypač svarbu laikytis gamintojo normų, trąšas dozuoti tiksliai ir nebandyti kompensuoti vasaros klaidų didesnėmis dozėmis.

    Laistymas svarbus ir rudenį

    Trečia klaida susijusi ne su trąšomis, o su vandeniu: atvėsus orams laistymas dažnai visai nutraukiamas. Visžaliai augalai ir spygliuočiai vandenį per lapus ar spyglius praranda ir rudenį, o žiemą, įšalus dirvai, jo papildyti nebegali.

    Jei prieš šalčius dirva būna išsausėjusi, padidėja pavasarinio parudavimo ir išdžiūvimo rizika, ypač saulėtose, vėjuotose vietose. Prieš įšalą verta įvertinti drėgmę ir, jei rudenį ilgai nebuvo kritulių, augalus gausiau palaistyti, kad jie į žiemą išeitų su pakankamu drėgmės rezervu.

  • Močiutės triukas svogūnams: trys paprasti priedai dėžėje ir atsargos laikosi gerokai ilgiau

    Močiutės triukas svogūnams: trys paprasti priedai dėžėje ir atsargos laikosi gerokai ilgiau

    Sode užauginti svogūnai gali išsilaikyti ne vieną savaitę, tačiau tam reikia tinkamai juos paruošti ir sudaryti geras laikymo sąlygas. Praktika rodo, kad didžiausi priešai yra drėgmė, prasta ventiliacija ir viena sugedusi galvutė, galinti greitai „užkrėsti“ kitas.

    Prieš kraunant svogūnus į dėžę svarbiausia juos gerai išdžiovinti. Derlius turėtų kelias dienas ar ilgiau pastovėti šiltoje, sausoje ir gerai vėdinamoje vietoje, o į laikymą atrenkamos tik kietos, sveikos galvutės be įtrūkimų, minkštų vietų ar pelėsio požymių.

    Laikymui geriausiai tinka dėžės ar krepšiai, kurie leidžia laisvai cirkuliuoti orui, o ne sandarūs indai. Svogūnus verta laikyti vėsiai, sausai ir atokiau nuo drėgmės šaltinių, nes kondensatas ir tvankumas paspartina gedimą.

    Drėgmę mažinantys priedai

    Vienas paprasčiausių būdų sumažinti drėgmės perteklių dėžėje yra druska. Nedidelį jos kiekį galima berti tarp svogūnų sluoksnių, nes ji sugeria dalį drėgmės ir padeda išlaikyti sausesnę aplinką, kurioje sunkiau daugintis gedimą skatinantiems mikroorganizmams.

    Vis dėlto druska nekompensuos blogo paruošimo: jei svogūnai į dėžę sudedami nepakankamai išdžiovinti arba laikomi prastai vėdinamoje vietoje, gedimo rizika išlieka didelė. Dėl to svarbu ir toliau stebėti, ar dėžėje nesikaupia drėgmė, o patalpoje nevyksta temperatūros svyravimai.

    Kitas praktikoje naudojamas priedas yra gerai išdžiovinta mėta. Jos intensyvus kvapas gali padėti atbaidyti kenkėjus, o sausi stiebai dėžėje neturėtų didinti drėgmės, jei tik naudojama būtent džiovinta, o ne šviežia žolė.

    Šviežia mėta netinka, nes joje daug vandens, todėl ilgainiui ji gali sudaryti priešingą efektą ir skatinti drėgmę. Jei džiovintos žolės ryšulėliai pradeda drėkti, juos verta nedelsiant pakeisti sausais.

    Pelenai: tik švarūs ir persijoti

    Dar viena priemonė, kurią kai kurie daržininkai naudoja ilgalaikiam laikymui, yra medžio pelenai. Persijoti, smulkūs pelenai gali padėti sausinti svogūnų paviršių ir sumažinti drėgmės kaupimąsi, o tai svarbu siekiant išvengti pelėsio.

    Tokiam tikslui tinka tik švarūs pelenai iš neimpregnuotos, nedažytos medienos. Nereikėtų naudoti pelenų, likusių deginant lakuotą medieną, plokštes ar kitas medžiagas, kurios gali turėti nepageidaujamų priemaišų.

    Reguliari patikra – būtina

    Net ir taikant papildomas priemones, svarbiausia taisyklė išlieka paprasta: atsargas reikia reguliariai perrinkti. Pastebėjus minkštėjančią galvutę, nemalonų kvapą ar apnašas, ją geriausia iš karto pašalinti, kad gedimas neplistų.

    Jei svogūnas pažeistas ar pradėjęs gesti, saugiausia jį suvartoti artimiausiu metu, o ne laikyti toliau. Tinkamas džiovinimas, vėdinama tara ir periodinė kontrolė dažniausiai duoda didžiausią efektą, o druska, mėta ar pelenai gali būti tik papildoma pagalba.