Category: Kultūra

  • Kirgizijos Pasaulio klajoklių žaidynės palieka ilgalaikį pėdsaką: statomas nuolatinis amatininkų kaimas

    Kirgizijos Pasaulio klajoklių žaidynės palieka ilgalaikį pėdsaką: statomas nuolatinis amatininkų kaimas

    Kirgizijoje pasibaigus Pasaulio klajoklių žaidynėms, renginio organizatoriai kalba apie poveikį, kuris nesibaigs uždarymo ceremonija. Šalies valdžia ir rengėjai planuoja, kad specialiai žaidynėms sukurta etnografinė erdvė taps nuolat veikiančiu traukos objektu.

    Žaidynės startavo Biškeko arenoje, o vėliau daugiau kaip 3 000 sportininkų iš 110 valstybių persikėlė į Issyk Kul regioną. Varžybos ir kultūrinė programa vyko prie ežero ir Kirčyno tarpeklyje, kuris jau seniai laikomas vienu svarbiausių turistinių taškų šalyje.

    Kaip žaidynės virsta palikimu

    Renginio metu skirtingi Kirgizijos regionai pastatė savo simbolinius kaimus su tradiciniais būstais, įskaitant jurtas, dekoruotas pagal vietos amatus ir raštus. Tarp jų amatininkai demonstravo siuvinėjimą, kilimų audimą, odos ir metalo dirbinius bei kitas tautodailės formas.

    Per pirmąsias dvi dienas žaidynių erdvėse apsilankė daugiau nei 150 000 lankytojų. Žiūrovams buvo siūlomos tradicinės dainos, folkloro pasirodymai ir nacionaliniai patiekalai, kuriuos kai kuriais atvejais buvo galima paragauti vietoje, stebint gaminimo procesą.

    Vienas ryškiausių akcentų tapo teatrališkas šou ant šlaito, kuriame atkurta kaimo užpuolimo scena ir pademonstruoti sudėtingi jojimo gynybiniai manevrai. Organizatoriai teigia, kad tokie pasirodymai padeda tradicijas pateikti ne kaip muziejinį eksponatą, o kaip gyvą, patiriamą kultūrą.

    Premjero žinutė turistams

    Kirgizijos ministras pirmininkas Adylbekas Kasymalijevas atidarymo metu pabrėžė, kad etnografinis kaimas neturėtų būti laikinas. Jo teigimu, planuojama palikti erdvę veikti ir po žaidynių, kad ji taptų edukacine ir turistine vieta.

    „Mes nesaugome protėvių paveldo vien už muziejaus stiklo, mes grąžiname jį į žmonių gyvenimą“, – sakė Adylbekas Kasymalijevas.

    „Šiandien statome jurtas, audžiame, dirbame metalą, gaminame žirgo pakinktus, o įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą“, – pridūrė jis.

    Nuo lankininkų iki jėgos rungčių

    Greta kaimo buvo įrengta senovinės tvirtovės rekonstrukcija su turgumi, kur buvo kuriamas senamiesčio šurmulio įspūdis. Netoliese vyko sportinės rungtys, įskaitant lankininkų varžybas ir jėgos išbandymus, tokius kaip virvės traukimas ar rankų lenkimas.

    Didelio dėmesio sulaukė ir neįprasta rungtis, kurioje dalyviai demonstravo jėgą laužydami gyvūnų nugaros kaulus, naudojamus kaip tradicinė išbandymo priemonė folkloro šventėse. Organizatorių teigimu, ši disciplina yra paplitusi Mongolijoje ir dalyje Vidurinės Azijos, o šiemet čempionas per minutę sulaužė 58 kaulus.

    Žaidynės pristatomos kaip sporto ir kultūros sintezė, skirta klajoklių paveldui populiarinti ir parodyti jo įtaką skirtingoms civilizacijoms. Šalia varžybų paprastai vyksta ir mokslo bei kultūros renginiai, o šiemet vienu svarbiausių įvardyta tarptautinė konferencija, nagrinėjusi klajoklių civilizacijų palikimą ir perspektyvas.

    Kirgizijos atstovai akcentuoja, kad tradicijų tyrimai įgauna papildomą prasmę klimato kaitos ir išteklių naudojimo kontekste. Pasak jų, istorinis klajoklių gyvenimo būdas neretai siejamas su prisitaikymu prie gamtos sąlygų, todėl ši patirtis vis dažniau aptariama ir šiuolaikiniuose tvarumo debatuose.

  • Oksfordo universiteto muziejus grąžins Indijos nagų bendruomenei 39 žmonių palaikus: kas pasikeitė

    Oksfordo universiteto muziejus grąžins Indijos nagų bendruomenei 39 žmonių palaikus: kas pasikeitė

    Sprendimas po metų derybų

    Jungtinėje Karalystėje veikiantis Oksfordo universiteto Pitt Rivers muziejus sutiko grąžinti Indijos šiaurės rytuose gyvenančiai nagų bendruomenei 39 žmonių palaikus, į muziejų patekusius kolonijiniu laikotarpiu. Sprendimas priimtas po kelerius metus trukusių derybų ir bendradarbiavimo su bendruomenės atstovais.

    Muziejus teigia, kad šiuo metu su nagų atstovais derinama perdavimo ceremonijos data, o po jos delegacija turėtų palydėti palaikus į Indiją. Institucija pabrėžia, jog repatriacija vyksta kaip platesnio darbo dalis, peržiūrint kolekcijų kilmę ir kaupimo aplinkybes.

    Kodėl grąžinami palaikai

    Pasak muziejaus, didelė dalis nagų kultūros rinkinių į Oksfordą pateko XX amžiaus pradžioje, kai Britų imperijos administracija regione vykdė savo politiką. Muziejus pripažįsta, kad tokie rinkimo procesai neretai nebuvo neutralūs ir ne visada vyko laisvo sutikimo pagrindu.

    Pitt Rivers muziejus nurodo, kad žmogaus palaikai buvo išimti iš ekspozicijų 2020 metais, o sprendimai dėl jų ateities priimami vadovaujantis etikos standartais ir konsultuojantis su kilmės bendruomenėmis. Pastaraisiais metais tai tapo viena ryškiausių muziejų sektoriaus tendencijų Europoje.

    Ką apima nagų kolekcija

    Pitt Rivers muziejus yra sukaupęs vieną didžiausių nagų kultūrinio paveldo rinkinių pasaulyje, apimantį tūkstančius objektų. Muziejaus duomenimis, kolekcijoje registruoti 219 su žmogaus palaikais susiję vienetai: 39 protėvių palaikai, daugiausia kaukolės, ir 178 objektai, kuriuose yra arba gali būti žmogaus plaukų.

    Dabartinis susitarimas susijęs būtent su 39 protėvių palaikais. Dėl dar vieno prašymo objekto universitetas nurodė, kad jo kilmė nėra pakankamai aiški, jog būtų galima neabejotinai patvirtinti ryšį su nagais.

    Nagų organizacijų reakcija

    Sprendimą palankiai įvertino Forum for Naga Reconciliation ir kitos nagų organizacijos, pabrėžusios, kad repatriacija jiems reiškia daugiau nei fizinį palaikų grąžinimą. Bendruomenės atstovai akcentuoja, kad tai yra istorinio teisingumo, atminties ir orumo klausimas.

    „Nagams repatriacija nėra vien kaulų ar protėvių palaikų sugrįžimas į žemę, tai yra atminties sugrįžimas ten, kur jai ir vieta“, – teigiama nagų organizacijų pareiškime.

    Kas laukia toliau

    Muziejus tikina, kad su nagų bendruomene dirba „glaudžiai“ ir siekia, kad perdavimas vyktų pagarbiai, laikantis bendruomenės tradicijų ir teisinių procedūrų. Praktikoje tokie procesai dažnai apima kilmės tyrimus, dokumentų patikslinimą, konservavimo klausimus bei logistiką.

    Šis atvejis atspindi platesnę kryptį, kai Europos muziejai vis dažniau grįžta prie kolonijinio laikotarpio kolekcijų kilmės ir sprendžia, ką daryti su jautriausiais eksponatais. Vis daugiau institucijų pripažįsta, kad vien saugoti rinkinius nepakanka, jei jų atsiradimo istorija kelia etinių ir istorinių klausimų.

  • DI keičia fotografijos ribas: apdovanota menininkė Nóra Bereczki atvirai apie kūrybą ir mokyklas

    DI keičia fotografijos ribas: apdovanota menininkė Nóra Bereczki atvirai apie kūrybą ir mokyklas

    Dirbtinis intelektas per kelerius metus iš nišinės technologijos tapo kasdienybe, kuri keičia ne tik verslą ar mediciną, bet ir vizualiuosius menus. Kūrėjai vis dažniau pasitelkia vaizdų generavimo modelius, o kartu stiprėja diskusija, kur baigiasi įrankis ir prasideda autorystė.

    Vengrų kūrėja Nóra Bereczki, dirbanti slapyvardžiu Digital Umami, išgarsėjo socialiniuose tinkluose serijomis, kuriose DI pagalba atgaivina vengrų poetus ir rašytojus. 2026 metais ji laimėjo „Reve“ vaizdų generavimo konkursą, kuriame varžėsi apie 52 000 dalyvių, ir gavo maždaug 85 000 eurų pagrindinį prizą.

    Kaip gimsta DI vaizdas

    Apdovanota serija „Dolce Impossible“ įkvėpta Viduržemio jūros vasaros: atostogų scenos joje atpažįstamos daugeliui, tačiau kiekvieną kadrą papildo sąmoningai įterpta siurrealistinė detalė. Pasak menininkės, toks rezultatas atsiranda ne iš atsitiktinumo, o iš nuoseklaus darbo su idėja, kompozicija ir šviesa.

    N. Bereczki pabrėžia, kad DI jai nepakeitė fotografijos, o tapo papildomu instrumentu. Ji derina analoginę ir skaitmeninę fotografiją su generuojamais vaizdais, o kiekvieną kartą renkasi priemonę pagal sumanymą, o ne pagal madas.

    „Svarbu ne tai, ar įrankis dirbtinis, o tai, ar mintis už jo yra žmogiška“, – sakė Nóra Bereczki.

    Kūrybos procese esminiu ji laiko autoriaus kontrolę: aiškiai apibrėžtą viziją ir iteracijas, kai rezultatas tikslinamas keliais etapais. Ilgas aprašas pats savaime, anot jos, negarantuoja kokybės, o per daug nurodymų gali net pabloginti rezultatą, nes skirtingi modeliai tekstą interpretuoja nevienodai.

    Kada prasideda menas, o kada tik turinys

    Menininkė atkreipia dėmesį, kad techninis slenkstis šiandien itin žemas: įspūdingą vaizdą galima gauti per kelias sekundes, todėl internete daugėja masiškai gaminamo žemos kokybės turinio. Būtent dėl šios priežasties, jos vertinimu, labiausiai išsiskiria tie, kurie turi vizualinės kalbos pagrindus ir geba kryptingai valdyti rezultatą.

    Ji teigia pastebinti, kad tarptautinėje scenoje ryškūs DI kūrėjai dažnai ateina iš fotografijos, kino, grafikos ar dailės. Tokia patirtis padeda ne tik sukurti gražų kadrą, bet ir papasakoti istoriją, suvaldyti ritmą bei emociją.

    DI mokyklose ir darbo rinkoje

    N. Bereczki sako, kad DI gali būti naudingas mokymosi procese, tačiau pirmiausia reikia pasirengti patiems mokytojams. Jos vertinimu, svarbu ne vien praktiniai įgūdžiai, bet ir supratimas, kada DI tinka, kaip tikrinti atsakymus, kokios kyla autorių teisių, duomenų apsaugos ir etikos rizikos.

    Kalbėdama apie vaikų naudojimą namuose, ji akcentuoja pamatinių kompetencijų svarbą: gebėjimą mokytis savarankiškai, kritiškai vertinti informaciją ir suprasti, kaip veikia DI. Tik tuomet, pasak menininkės, atsiveria personalizuoto mokymosi galimybės, kai ta pati tema paaiškinama skirtingais būdais ir pritaikoma prie tempo.

    Darbo rinkos tema kūrėja ragina neignoruoti pokyčių: kai kurios profesijos jaučia spaudimą, bet kartu atsiranda ir naujų vaidmenų. Ji pabrėžia, kad prisitaikymui lemiami tampa nuolatinis mokymasis, technologinis raštingumas ir gebėjimas perkelti patirtį į naujas užduotis.

    Nors DI įrankiai tampa vis įtikinamesni ir sunkiau atskirti tikrą vaizdą nuo sugeneruoto, menininkė ragina nepainioti technologijos su asmenybe. Jos požiūriu, kūrybinė intencija, sprendimų priėmimas ir atsakomybė privalo likti žmogui, o DI turi būti aiškiai suvokiamas kaip įrankis.

  • Rasta M. de Unamuno laiško detalė: rašytojas Londone vakarieniavo su H. G. Wells ir kartu ėjo į kiną

    Rasta M. de Unamuno laiško detalė: rašytojas Londone vakarieniavo su H. G. Wells ir kartu ėjo į kiną

    Salamankos universiteto Casa-Museo Unamuno archyve aptiktas iki šiol neskelbtas Miguelio de Unamuno laiškas papildė vieną įdomesnių XX amžiaus kultūros istorijos epizodų. Dokumentas patvirtina, kad ispanų rašytojas 1936 metais Londone vakarieniavo su H. G. Wells ir po to kartu nuėjo į kiną.

    Laiškas, rašytas 1936 metų kovo 2 dieną ir adresuotas Unamuno vaikams, fiksuoja vakaro eigą itin lakoniškai, tačiau aiškiai. Jame rašytojas mini vakarienę su britų autoriumi ir tai, kad po jos abu vyko į kino seansą.

    Filmas, kurį parodė pats autorius

    Pasak tyrėjų, Unamuno ir Wells lankėsi Londono Lesterio aikštės teatre, kur buvo rodomas filmas Things to Come. Šio filmo scenarijų parašė pats H. G. Wells, o siužetas paremtas jo knyga The Shape of Things to Come.

    Tai nebuvo atsitiktinis pasirinkimas: Wells aktyviai domėjosi tuo meto technologijų pažanga ir jos poveikiu visuomenei, o kinas jam buvo patogi platforma idėjoms skleisti. Unamuno laiške vaikams šį vakarą apibūdino trumpa pastaba.

    „Wells mane nusivedė pažiūrėti savo filmo“, – rašė Miguelis de Unamuno.

    Kodėl šis radinys svarbus

    Istorikams ir literatūrologams šis laiškas svarbus tuo, kad iki šiol trūko tiesioginio Unamuno liudijimo apie susitikimą su Wells. Anksčiau buvo remiamasi netiesioginiais šaltiniais, tarp jų Unamuno kūryboje aptinkamomis užuominomis ir to meto spaudos publikacijomis.

    Papildomą kontekstą suteikė ir 2025 metais iškilęs dokumentas, siejamas su pačiu Wells: ranka rašytas kvietimas Unamuno vakarieniauti ir kartu vykti į filmo peržiūrą. Naujausias laiško radinys leidžia tvirtai teigti, kad kvietimas virto realiu susitikimu.

    Nuo Oksfordo iki parodos Bilbao

    Unamuno tuo metu viešėjo Jungtinėje Karalystėje dėl jam suteikto garbės daktaro laipsnio Oksfordo universitete. Laiške užfiksuota Londono viešnagės dalis sutampa su įtemptu Europos laikotarpiu, kai kultūros ir mokslo autoritetų ryšiai neretai peržengdavo valstybių ribas.

    Skelbiama, kad originalus laiškas bus eksponuojamas parodoje Bilbao nuo rugsėjo 29 dienos iki spalio 30 dienos. Paroda nagrinėja Unamuno santykį su mokslu ir to meto intelektualais, tarp kurių minimi Albertas Einšteinas, Marie Skłodowska-Curie ir kiti, taip pat H. G. Wells.

  • Daugiau nei 1 000 suaugusiųjų LEGO gerbėjų susirinko Danijoje: kodėl žaislai tapo rimtu hobiu

    Daugiau nei 1 000 suaugusiųjų LEGO gerbėjų susirinko Danijoje: kodėl žaislai tapo rimtu hobiu

    Daugiau nei 1 000 suaugusiųjų LEGO gerbėjų iš 36 šalių susirinko Skærbæke, nedideliame Danijos miestelyje netoli Billundo, kur įsikūrusi „LEGO“ istorijai svarbi vieta. Į renginį atvykę entuziastai pristatė savus modelius, keitėsi detalėmis ir patirtimi, o svarbiausia – ieškojo bendruomenės.

    Skærbæk Fan Weekend vadinamas vienu didžiausių suaugusiųjų LEGO gerbėjų susitikimų Europoje. Čia laukiami ir kuriantys originalius projektus, ir kolekcininkai, kaupiantys rinkinius, kurie neretai kainuoja šimtus eurų.

    „Tai vieta, kur suaugę LEGO gerbėjai susitinka nepaisant šalies, kalbos ar įsitikinimų“, – sakė vienas renginio organizatorių Stephanas Sanderis.

    „Juos sieja vienas dalykas – meilė kaladėlei“, – pridūrė jis.

    Daugelį metų LEGO buvo siejamas pirmiausia su vaikais, tačiau suaugusiųjų auditorija sparčiai auga. Rinkos analitikai šį pokytį aiškina keliais veiksniais: pandemijos laikotarpiu išaugusiu namų pramogų poreikiu, nostalgija ir noru turėti apčiuopiamą, nuo ekranų atitrūkusį hobį.

    Ilgamečiai entuziastai pastebi ir visuomenės požiūrio kaitą. Kai kurie pripažįsta, kad anksčiau apie konstravimą namuose vengdavo kalbėti darbe, nes bijodavo būti palaikyti keistuoliais, tačiau šiandien tai vis dažniau laikoma kūrybišku, net prestižiniu laisvalaikiu.

    Prie populiarėjimo prisidėjo ir popkultūra: filmai apie LEGO bei televizijos projektai, kuriuose varžomasi konstruojant įspūdingas kompozicijas. Tokie formatai iškėlė hobį į viešumą ir parodė, kad konstravimas gali būti ne tik žaidimas, bet ir dizaino, inžinerijos bei meno forma.

    Žaislų rinka atsigręžė į suaugusiuosius

    Auganti suaugusiųjų paklausa tapo svarbia žaislų pramonės dalimi. „LEGO“ skelbė, kad 2026 metų pirmąjį pusmetį jos grynasis pelnas siekė apie 1,15 milijardo eurų ir buvo 32 proc. didesnis nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.

    Gamintojai vis aktyviau kuria produktus vyresnei auditorijai: sudėtingesnius modelius, didesnius rinkinius ir teminius leidimus pagal filmus, sportą ar muziką. Tokie rinkiniai dažnai skirti ne vaikų žaidimui, o kolekcionavimui ir demonstravimui namuose ar biuruose.

    Rinkos tyrimų bendrovė Circana skaičiuoja, kad beveik 40 proc. Europos vartotojų 2025 metais pirko žaislus sau arba kitam suaugusiajam. Ši tendencija apima ne tik LEGO, bet ir kolekcines lėles, modelius, pliušinius žaislus bei kitą popkultūros atributiką.

    Circana atstovai pabrėžia, kad tai nėra trumpalaikė mada. Gamintojai mato ilgalaikį suaugusiųjų įsitraukimą ir ieško vis naujų temų, kurios atlieptų skirtingus pomėgius, nuo sporto iki muzikos ar automobilių pasaulio.

    Tokie renginiai kaip Skærbæk Fan Weekend tampa šios krypties simboliu: suaugusieji čia atvyksta ne tik pirkti ar rodyti rinkinius, bet ir mokytis vieni iš kitų, megzti ryšius bei dalyvauti kūrybinėje veikloje. Organizatoriai tikisi, kad augantis susidomėjimas padės dar labiau normalizuoti hobį, kuris vis dažniau laikomas rimta, bendruomenę vienijančia veikla.

  • Madride atidarytas „Casa de México“ 2026 metų Mirusiųjų dienos altorius: Michoakano motyvai ir Agustín Lara

    Madride atidarytas „Casa de México“ 2026 metų Mirusiųjų dienos altorius: Michoakano motyvai ir Agustín Lara

    Madrido „Casa de México“ fondas pristatė devintąją Mirusiųjų dienos altoriaus ekspoziciją, kuri kasmet sutraukia daugiausia lankytojų. 2026 metų instaliacija pavadinta „Viva la vida!“ ir skirta meksikiečių kompozitoriaus Agustín Lara atminimui.

    Šių metų altorių sukūrė Meksikos menininkė Beatriz Redo, o scenografija įkvėpta Michoakano kalnų ir kapinių vaizdinių. Ekspozicija lankoma nemokamai nuo spalio 2 dienos iki lapkričio 8 dienos.

    Altorius, paremtas Michoakano simboliais

    Instaliacija atkuria kalnų kapines Michoakane naktį per Mirusiųjų dieną, kai šeimos tradiciškai susirenka simboliškai susitikti su mirusiųjų artimųjų atminimu. Altoriuje svarbi vieta skiriama ryškioms spalvoms, rankdarbiams ir atminimo detalėms.

    Beatriz Redo pasakojo, kad norėjo ypatingai pagerbti monarchinį drugelį, kuris laikomas vienu ryškiausių regiono simbolių. Jo migracija rudenį sutampa su Mirusiųjų dienos laikotarpiu, todėl Michoakano tradicijose drugelių sugrįžimas neretai siejamas su išėjusiųjų sielų sugrįžimu.

    Agustín Lara atminimas ir muzikinė kelionė

    Altorius dedikuotas Agustín Lara, vienam žymiausių XX amžiaus Meksikos kūrėjų, kurio dainos išpopuliarėjo ir už Lotynų Amerikos ribų. Jo kūryboje ryškus ryšys su Ispanija, o daina apie Madridą tapo vienu atpažįstamiausių kūrinių.

    Viršutinėje altoriaus dalyje Lara vaizduojamas kaip popieriaus masės kaukolės figūra šalia pianino, kurį sukūrė amatininkai Raimundo Amezcua ir Marta Linares. Organizatoriai pabrėžia, kad šiemet lankytojų maršrutą pirmą kartą nuosekliai lydės kompozitoriaus muzika, kuri sustiprina vizualinę patirtį.

    Rankdarbiai, simbolika ir naujas altorius augintiniams

    Ekspozicijoje akcentuojamas ir papel picado, tradicinis dekoratyvinis popieriaus karpinių amatas, dažnai naudojamas šventėse. Mirusiųjų dienos kontekste jis simbolizuoja vėjo judesį ir, pagal tikėjimus, momentą, kai sielos pasiekia auką.

    „Kai papel picado pakabinamas ir pradeda judėti, tai laikoma ženklu, kad sielos atėjo prie altoriaus priimti aukos“, – sakė „Casa de México“ komunikacijos atstovė Citlali Pérez.

    Be pagrindinės instaliacijos, lankytojams siūloma apžiūrėti ir kitas liaudies meno erdves bei papildomus altorius. 2026 metais atsirado naujovė – atskiras altorius augintiniams, skirtas prisiminti naminius gyvūnus, kurie buvo svarbi šeimos dalis.

    Taip pat įrengta vieta, kur lankytojai gali palikti žinutę mirusiems artimiesiems. Pasibaigus ekspozicijai, šios žinutės, organizatorių teigimu, sudeginamos atskiros ceremonijos metu.

    Šventė plečiasi už fondo ribų

    „Casa de México“ iniciatyva Mirusiųjų dienos altoriai pristatomi ne tik pačios institucijos erdvėse. Bendradarbiaujant su Madrido miesto savivaldybe, mieste numatyti keli papildomi altoriai, veiksiantys nuo spalio 23 dienos iki lapkričio 2 dienos.

    Organizatoriai taip pat nurodo, kad altorius numatytas ir Santanderyje, naujai atidarytame kultūros centre, taip siekiant Meksikos tradicijas priartinti platesnei auditorijai Ispanijoje.

    Unesco pripažinta tradicija

    Mirusiųjų dienos tradicija Meksikoje yra pripažinta Unesco nematerialiuoju žmonijos kultūros paveldu. Ši šventė siejama su ikikolumbinėmis tradicijomis, o altorius laikomas ne gedulo, bet atminties ir ryšio tarp kartų išraiška.

    Altoriai dažniausiai kuriami iš nuotraukų, žvakių, gėlių ir mirusiajam reikšmingų daiktų. Šios detalės padeda pasakoti asmeninę istoriją ir išlaikyti gyvą artimųjų atminimą.

    Datos ir lankymo tvarka

    2026 metų Mirusiųjų dienos altorių „Casa de México“ Madride galima aplankyti nuo spalio 2 dienos iki lapkričio 8 dienos. Įėjimas nemokamas, o lankymas vyksta eilės tvarka, atsižvelgiant į užimtumą.

    Organizatoriai nurodo, kad galimos ir trumpos ekskursijos su gidu, kurių metu apimamos kelios pastato erdvės. Dalis apsilankymų gali būti organizuojama su išankstine registracija.

  • Asyžius mini šv. Pranciškaus mirties 800-metį: kodėl jo taikos žinia Europai vėl aktuali

    Asyžius mini šv. Pranciškaus mirties 800-metį: kodėl jo taikos žinia Europai vėl aktuali

    Italijos Asyžiuje šį rudenį prasideda pagrindiniai renginiai, skirti šv. Pranciškaus Asyžiečio mirties 800-mečiui. Miestas, tapęs piligrimų ir kultūros turistų traukos centru, jubiliejų pasitinka kaip progą iš naujo kalbėti apie taiką, dialogą ir socialinį solidarumą.

    Šv. Pranciškaus diena, minima spalio 4 dieną, Italijoje siejama su visuotinėmis vertybėmis: brolybe, pagalba silpnesniems ir pagarba kūrinijai. Šių metų minėjimuose Asyžiuje laukiama ne tik dvasininkų, bet ir valstybės vadovų bei diplomatinio korpuso atstovų.

    Kodėl jo vardas skamba šiandien?

    Istorikai pabrėžia, kad šv. Pranciškaus įvaizdis per amžius kito: nuo asketiško vienuolio iki plataus masto simbolio, siejamo su taikos idėja. Ypač ryškiai „taikos Pranciškaus“ interpretacija sustiprėjo moderniaisiais laikais, kai Europai teko iš naujo apmąstyti karų kainą ir susitaikymo prasmę.

    Šiandien, kai viešojoje erdvėje daugėja susipriešinimo, o tarptautiniai konfliktai vėl daro įtaką Europos saugumui, šv. Pranciškaus pavyzdys dažnai minimas kaip alternatyva jėgos logikai. Jo laikysena siejama ne su naiviu idealizmu, o su praktiniu gebėjimu matyti žmogų kitoje barikadų pusėje.

    Susitikimas Egipte, virtęs simboliu

    Viena labiausiai aptariamų istorijų yra šv. Pranciškaus kelionė į Egiptą Penktojo kryžiaus žygio metu ir susitikimas su sultonu al-Maliku al-Kamiliu. Šaltiniai rodo, kad tai vyko Damjetoje, strategiškai svarbiame uoste, kur susikirto ne vien religiniai, bet ir ekonominiai bei kariniai interesai.

    Pasakojimuose akcentuojama, kad Pranciškus įžengė į priešininko stovyklą ne su ginklu, o su žodžiu, tikėdamas, kad dialogas gali pakeisti priešiškumą. Nors jokio atsivertimo neįvyko, tradicija pabrėžia pagarbų priėmimą ir tai, kad pats susitikimo faktas tapo pavyzdžiu, kaip įmanoma kalbėtis net karo aplinkybėmis.

    Vėlesniais amžiais ši istorija įsitvirtino kaip tarpreliginio dialogo simbolis: ne apie principų atsisakymą, o apie bandymą suprasti kitą pusę ir mažinti smurto spiralę. Šiandien ji dažnai prisimenama ir Bažnyčios, ir akademinėje aplinkoje, svarstant, kaip kurti bendrabūvį daugiakultūrėse visuomenėse.

    Aktualu ne tik tikintiesiems

    Jubiliejiniai minėjimai Asyžiuje išryškina ir kitą šv. Pranciškaus palikimo pusę: socialinį jautrumą bei atjautą. Jo biografijoje svarbią vietą užima susitikimai su visuomenės paribyje atsidūrusiais žmonėmis, o tokia laikysena šiandien skamba kaip priminimas apie bendruomeniškumo stoką ir augantį individualizmą.

    Dėl to šv. Pranciškus dažnai pristatomas kaip figūra, kuri gali būti suprantama ir už religinės tradicijos ribų. Jo vardu grindžiama mintis, kad taika prasideda ne nuo deklaracijų, o nuo kasdienės praktikos: gebėjimo atleisti, atsisakyti keršto ir pripažinti kito žmogaus orumą.

    Asyžiuje vykstantys renginiai šiemet tampa ne vien istoriniu minėjimu, bet ir bandymu aktualizuoti klausimą, ką reiškia taika XXI amžiuje. Jubiliejus primena, kad net po 800 metų simboliai išlieka gyvi tada, kai jie padeda atsakyti į šiandienos nerimą keliančius klausimus.

  • KDR Ebolos protrūkis perkopė 4 000 mirčių ribą: plitimą stabdo konfliktai ir nepasitikėjimas

    KDR Ebolos protrūkis perkopė 4 000 mirčių ribą: plitimą stabdo konfliktai ir nepasitikėjimas

    Kongo Demokratinėje Respublikoje (KDR) fiksuojamas didžiausias šalyje Ebolos protrūkis jau nusinešė daugiau kaip 4 000 gyvybių. Kaip skelbia KDR pareigūnai, nuo gegužės viduryje oficialiai nustatyto protrūkio patvirtinta per 8 000 užsikrėtimo atvejų.

    Naujausiais oficialiais duomenimis, mirė 4 018 žmonių iš 8 300 patvirtintų atvejų, o 2 162 pacientai pasveiko. Tai reikštų apie 48,4 proc. iki šiol fiksuojamą mirštamumą, nors realūs rodikliai gali kisti dėl ribotos prieigos prie sveikatos paslaugų atokiose vietovėse.

    Protrūkis prasidėjo Iturio provincijoje šalies šiaurės rytuose, tačiau vėliau išplito į septynias šiaurės ir rytų provincijas. Sveikatos apsaugos institucijos pabrėžia, kad plitimą ypač apsunkina saugumo situacija ir nuolatiniai gyventojų judėjimai.

    Pagalbą trikdo smurtas

    Pastarosiomis dienomis Ituryje sustiprėję vietos ginkluotų grupuočių susirėmimai trukdo medikams ir humanitarinėms organizacijoms pasiekti židinius. Jungtinės Tautos pranešė, kad dėl smurto regione buvo perkelta daugiau kaip 5 000 žmonių.

    JT taip pat informavo, kad antradienį Ituryje sudegė Ebolos pacientams skirtas tranzito centras. Incidentas kilo po to, kai kariai įėjo į perkeltųjų asmenų stovyklos teritoriją, o žmonės skubiai pasitraukė.

    KDR pareigūnai nurodė, kad Šiaurės Kivu provincijoje per išpuolį prieš sveikatos įstaigą žuvo rangovas, dirbęs su užsikrėtimo atvejų nustatymu. Tuo pat metu pranešta apie keturias mirtis iš šešių atvejų Šiaurės Kivu vietovėse, kurias kontroliuoja sukilėlių grupuotė M23.

    Vakcinos ir gydymas

    Medikai pabrėžia, kad vienas didžiausių iššūkių yra ne tik konfliktas, bet ir gyventojų nepasitikėjimas valdžios institucijomis bei sveikatos apsaugos sistema. Dėl to tampa sudėtingiau vykdyti kontaktų atsekimą, pacientų izoliaciją ir skiepijimo kampanijas.

    Pranešama, kad Prancūzija šių metų pradžioje kovai su Ebolos plitimu skyrė apie 13,4 mln. eurų. Jungtinės Amerikos Valstijos papildomai paskelbė skiriančios dar maždaug 237 mln. eurų priemonėms, kurios turėtų padėti stabdyti protrūkį ir stiprinti reagavimo pajėgumus.

    Šiuo metu tiriamos kelios vakcinos ir gydymo priemonės, nukreiptos prieš Bundibugyo atmainą, siejamą su dabartiniu protrūkiu. Tuo pačiu vykdomi klinikiniai tyrimai, kurių metu daliai pirmosios linijos darbuotojų pastarosiomis savaitėmis skiriamos „Ervebo“ vakcinos dozės, anksčiau įrodžiusios veiksmingumą prieš Zaire atmainą.

    Sveikatos ekspertai atkreipia dėmesį, kad medikai išlieka viena labiausiai pažeidžiamų grupių, ypač skurdžiuose ir sunkiai pasiekiamuose regionuose. Dėl silpnos infrastruktūros ir saugumo rizikų čia sudėtinga užtikrinti tiek apsaugos priemones, tiek nepertraukiamą pacientų priežiūrą.

  • Į paskutinį kibirą įlašinkite kelis lašus: grindys ims blizgėti, bet svarbu nepersistengti

    Į paskutinį kibirą įlašinkite kelis lašus: grindys ims blizgėti, bet svarbu nepersistengti

    Net ir kruopščiai išplovus grindis jos kartais atrodo matinės, o ant paviršiaus lieka dryžių. Tokiais atvejais ne visada būtina pirkti naują specializuotą priemonę – kai kurie renkasi paprastą priedą, dažniau siejamą su kosmetika, o ne su valymu.

    Kalbama apie glicerolį, dar vadinamą glicerinu. Tai bespalvis, tirštas skystis, gerai susimaišantis su vandeniu ir dažnai naudojamas kaip drėgmę sulaikanti medžiaga kosmetikoje, muiluose ar kai kuriuose buities produktuose.

    Kaip naudoti glicerolį?

    Pirmiausia grindis reikėtų išsiurbti ir išplauti įprasta priemone, skirta konkrečiai dangai. Tik tuomet paruošiamas atskiras kibiras su švariu drungnu vandeniu, skirtas galutiniam perbraukimui.

    Dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo itin mažo kiekio – kelių lašų maždaug 5 litrams vandens, gerai išmaišant. Prieš valant visą plotą verta pabandyti mažiau matomoje vietoje ir palaukti, kol visiškai išdžius.

    Kodėl paviršius atrodo gražiau?

    Valant stipriai praskiestu tirpalu vanduo išgaruoja, o ant paviršiaus gali likti labai plona glicerolio plėvelė. Ji gali pakeisti šviesos atspindį, todėl grindys po džiūvimo neretai atrodo lygesnės ir labiau blizga.

    Vis dėlto tai nėra grindų atnaujinimas ar apsauginė danga. Glicerolis nepašalina įbrėžimų, neįsigeria taip, kad „sutaisytų“ pažeidimus, ir nepakeičia profesionalių impregnantų ar lakų.

    Kada geriau susilaikyti?

    Didžiausia rizika – persistengti su kiekiu. Per didelė koncentracija gali palikti dryžius, lipnų sluoksnį, ryškesnes pėdų žymes ir net padidinti slidumą, o tai ypač svarbu namuose su vaikais ar vyresnio amžiaus žmonėmis.

    Jei po džiūvimo jaučiamas apnašas arba šluostė ir šluota „kimba“, paviršių patariama dar kartą pervalyti švariu vandeniu ir gerai nusausinti. Tuomet, jei reikia, bandyti iš naujo, bet su mažesniu kiekiu.

    Daug dėmesio laminatui

    Laminuotoms grindims svarbiausia taisyklė – kuo mažiau vandens. Perteklinė drėgmė gali patekti į sujungimus, išbrinkinti kraštus ir ilgainiui sugadinti dangą, todėl šluostę ar šluotą būtina labai gerai nuspausti.

    Taip pat nereikėtų tirpalo pilti tiesiai ant grindų. Prieš bandant bet kokius naminius metodus verta pasitikrinti dangos gamintojo rekomendacijas, nes daliai paviršių gali būti taikomi konkretūs priežiūros ir leidžiamų priemonių reikalavimai.

  • Neskubėkite išmesti senos moliūgo: padarykite tai ir sode gausite nemokamų trąšų

    Neskubėkite išmesti senos moliūgo: padarykite tai ir sode gausite nemokamų trąšų

    Moliūgas gali tapti kompostu

    Pasibaigus moliūgų sezonui ar išskobus dekoracijoms, dažnai lieka minkštimo, sėklų ir žievės likučių. Užuot viską išmetus į buitines atliekas, šias organines liekanas galima panaudoti komposte ir taip sumažinti šiukšlių kiekį.

    Svarbiausia įsitikinti, kad moliūgas nebuvo apdorotas priemonėmis, kurios netinka kompostavimui. Jei jis buvo naudotas kaip dekoracija, verta įvertinti, ar ant paviršiaus nėra dažų, blizgučių ar kitų cheminių sluoksnių.

    Kaip paruošti prieš kompostuojant

    Kuo smulkesni gabalai, tuo greičiau jie suyra, todėl didesnes žievės ar minkštimo dalis geriausia supjaustyti. Taip padidinamas paviršius, prie kurio lengviau prieina kompostą skaidantys mikroorganizmai.

    Jei kompostuoti norite visą moliūgą, jį pirmiausia reikėtų perpjauti, pašalinti netinkamas dalis ir susmulkinti. Patartina likučius paskirstyti komposto krūvoje per kelias vietas, kad nesusidarytų vienas storas, sunkiai vėdinamas sluoksnis.

    Dažytas moliūgas reikalauja atsargumo

    Ant dekoracijoms naudoto moliūgo dažai, markerio žymės, klijai ar blizgučiai komposte nėra pageidaujami. Tokios medžiagos gali užteršti kompostą ir pabloginti jo kokybę, ypač jei vėliau kompostas bus naudojamas daržui ar šiltnamiui.

    Jeigu dažai ar kitos priemonės yra tik ant žievės, saugiausia išeitis yra kruopščiai pašalinti dekoruotą sluoksnį ir kompostuoti tik švarią, neapdorotą dalį. Taip pat būtina nuimti lipdukus, virveles ir kitus dirbtinius priedus.

    Daug drėgmės: svarbios proporcijos

    Moliūgų liekanos yra labai drėgnos, todėl didesnis jų kiekis komposte gali suformuoti šlapią, susispaudusį sluoksnį. Tai sulėtina irimą, o kartais gali sukelti nemalonų kvapą dėl prastesnio oro patekimo.

    Kad kompostas išliktų purus, moliūgą verta maišyti su sausesnėmis medžiagomis, pavyzdžiui, sausais lapais, šiaudais ar smulkintomis šakelėmis. Tokia pusiausvyra padeda palaikyti tinkamą drėgmę ir spartina skaidymąsi.

    Praktikoje tai reiškia paprastą taisyklę: jei į kompostą keliauja daug moliūgo, reikėtų iškart įmaišyti tiek pat ar daugiau sausos, „rudos“ medžiagos. Taip organinės atliekos sode virsta naudinga trąša, o ne papildoma problema.