Category: Maistas

Kreminiai, ryškaus skonio ir maloniai traškūs – įdaryti kiaušiniai su tunu ir raugintais agurkais yra klasika, kuri nuo stalo dažniausiai pranyksta pati pirmoji. Švelnus baltymas puikiai kontrastuoja su intensyviu įdaru, kuriame žuvies sūrumas dera su agurko rūgštele. Tai puikus pasirinkimas pusryčiams, vakarienei ar elegantiškam užkandžiui. Paprasti ingredientai ir greitas paruošimas – priežastys, dėl kurių prie šio recepto norisi grįžti vėl ir vėl.

Šiuos kiaušinius ypač mėgstu patiekti ant šviežių daigų ar sodo pipirnės – taip užkandis tampa lengvesnis ir įgauna pavasariško gaivumo. Šalia dažnai dedu perpus perpjautus sultingus vyšninius pomidorus: jų saldumas gražiai subalansuoja įdaro skonį. Visa lėkštė atrodo apetitiškai ir tiesiog kviečia pasiimti dar vieną puselę.

Tunas savo sultyse yra puikus baltymų ir omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, o neutralus jo skonis puikiai „priima“ priedus. Raugintas agurkas suteikia ryškią rūgštelę ir lengvą traškumą, todėl įdaras nebūna prėskas. Svarbiausias triukas – agurką supjaustyti labai smulkiai, o tuną kruopščiai nusausinti: tuomet masė bus vientisa, standesnė ir kremiška. Garstyčių šaukštelis sustiprina skonį ir suteikia daugiau charakterio, neapkraunant prieskoniais.

Patikimas patiekimas gali visiškai pakeisti įspūdį ant šventinio stalo. Paruoštas kiaušinių puseles gražiausia sudėti ant šviesios, elegantiškos lėkštės ar pailgo padėklo, iškloto šviežiais daigais. Tinka ridikėlių, liucernos ar brokolių daigai – jie suteiks užkandžiui pavasariškos lengvumo nuotaikos. Kompoziciją verta papildyti sultingomis vyšninių pomidorų puselėmis, kurios pagyvina ramesnę patiekalo spalvinę gamą. Pačioje pabaigoje ant kiekvieno įdaro kauburėlio uždėkite po vieną plokščią šviežios petražolės lapelį.

Jaunasis česnakas (dažnai vadinamas šviežiu arba žaliuoju) – tai česnakas, nuimtas dar iki visiško subrendimo, kai išorinės lukštų plėvelės dar nespėja išdžiūti. Skirtingai nei įprastos, visus metus parduotuvėse randamos galvutės, jaunasis česnakas turi sultingas, balta rožines skilteles ir ilgą žalią stiebą, primenantį storesnį laiškinį česnaką ar porą. Dėl tokios sandaros augalas būna labiau prisotintas drėgmės, o jo audiniai – minkšti ir maloniai traškūs.

Jaunojo česnako sezonas gana trumpas, bet intensyvus. Pirmieji egzemplioriai parduotuvėse ir turguose dažniausiai pasirodo gegužės ir birželio sandūroje. Skonis geriausias tuomet, kai česnakas ką tik išrautas – lukštai dar drėgni ir minkšti. Nors iki tikrojo sezono kartais dar lieka šiek tiek laiko, prekybos centruose jo galima aptikti ir akcijose – verta paragauti, jei norisi pavasariško skonio lėkštėje.

Jaunasis česnakas pasižymi švelnesniu, kiek salstelėjusiu ir „žalesniu“ skoniu. Jam trūksta aitriai deginančio kartumo, todėl tai puikus pasirinkimas tiems, kurie mėgsta česnako aromatą, bet vengia agresyvaus aštrumo. Dėl šio subtilumo jis ne taip stipriai užgožia kitus ingredientus, o veikiau juos harmoningai papildo.

Svarbu prisiminti, kad ankstyvas česnakas turi būti laikomas šaldytuve: dėl to, kad neturi sausos apsauginės luobelės, jis greičiau praranda stangrumą.

Didžiausia jo vertė siejama su natūraliu imuniteto stiprinimu. Jaunasis česnakas yra gausus alicino – sieros junginio, pasižyminčio stipriu antibakteriniu, antivirusiniu ir priešgrybeliniu poveikiu, neretai lyginamu su natūraliu antibiotiku. Reguliariai įtraukiant jį į mitybą, galima prisidėti prie kovos su viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, taip pat paremti organizmo atsistatymą po ligos. Be to, aliciną lydintys eteriniai aliejai skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą, todėl gerėja visos virškinimo sistemos veikla.

Jaunajame česnake taip pat yra nemažai vitamino C, B grupės vitaminų ir vertingų mineralų – kalio, magnio bei geležies. Šios medžiagos siejamos su teigiamu poveikiu kraujotakai: gali padėti palaikyti normalų kraujospūdį ir gerinti kraujagyslių elastingumą. Flavonoidai ir selenas stiprina antioksidacinę apsaugą, saugodami ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio.

Dar vienas didelis privalumas – panaudoti galima visą augalą: nuo sultingų skiltelių iki žalio stiebo. Plonais griežinėliais pjaustytas jaunasis česnakas puikiai tinka ant sumuštinių su varške ar pomidorais, taip pat pavasarinėse salotose. Jei visą galvutę iškepsite su alyvuogių aliejumi, ji taps kremiška, sviestinė ir idealiai tiks tepti ant duonos. Tokia kepto česnako užtepėlė bus ne tik skani, bet ir gerokai subtilnesnio kvapo nei žali česnako gabalėliai.

Įdėtas kepimo pabaigoje į makaronus, rizotą ar kiaušinienę, jaunasis česnakas suteikia gaivų aromatą, bet neužgožia patiekalo. Žalius lapus galima smulkinti ir naudoti kaip laiškinius česnakus – prie bulvių, į sriubas ar jogurtinius padažus. Jie tinka ir naminei česnakinei druskai ar aromatizuotam aliejui gaminti.

Šis ingredientas – paprastas actas. Pakanka maždaug 10 ml vienam kilogramui bulvių, kad iškart pastebėtumėte ryškų skirtumą: bulviniai blynai tampa traškesni ir ne tokie riebūs. Žinoma, tai ne vienintelė taisyklė, kurios verta laikytis kepant, tačiau ji – viena svarbiausių.

Bulvėse daugiausia yra krakmolo ir vandens. Kai tarkių masė patenka į įkaitintą aliejų, vanduo turi greitai išgaruoti, o paviršiuje susiformuoti traški plutelė. Actas, kaip rūgštis, pagreitina baltymų ir krakmolo „sutraukimą“ blynų paviršiuje, todėl plutelė susidaro akimirka greičiau ir tampa tarsi barjeras aliejui. Dėl to riebalai ne taip lengvai įsigeria į vidų.

Actą kai kas keičia kitu sprendimu – didelio stiprumo alkoholiu, pavyzdžiui, spiritu. Įmaišytas į masę, jis nuo karščio staigiai garuoja ir padeda sukurti apsauginį sluoksnį aplink blyną, kuris fiziškai mažina aliejaus patekimą į tešlos vidų.

Vis dėlto sėkmę lemia ne vien actas. Jei norite, kad bulviniai blynai būtų traškūs ir nepermirkę riebaluose, verta laikytis ir kitų kepimo principų.

Ingredientai:

Paruošimo būdas:

Viena vertus, švieži kiaušiniai yra privalumas, kita vertus – tikras galvos skausmas, nes būtent juos nulupti nuo lukšto dažniausiai būna sunkiausia. Taip yra todėl, kad šviežių kiaušinių pH yra žemas, o plona plėvelė, dengiantis baltymą, itin stipriai priglunda prie lukšto. Kiekvieną dieną kiaušinio pH didėja, ryšiai silpnėja ir kiaušinį lupti darosi lengviau. Vis dėlto pusryčiams juk nesinori patiekti senų kiaušinių, todėl pH galima padidinti kitu būdu.

Luputi šviežius kiaušinius padeda valgomoji soda, kurios dažnas turi virtuvės spintelėje. Verdant pakanka įberti apie pusę mažo šaukštelio sodos – ji padidina vandens pH, o vanduo per porėtą lukštą gali veikti kiaušinio vidų. Dėl to baltymo terpė tampa šarmingesnė, o ryšys tarp plėvelės ir lukšto susilpnėja.

Rezultatas – net ir labai šviežius virtus kiaušinius galima nulupti beveik vienu judesiu, o baltymo paviršius lieka lygesnis ir blizgesnis nei verdant be sodos. Skoniui tai nekenkia: sodos prieskonio beveik nesijaučia, o kiaušiniai ypač dailiai atrodo patiekti ant šventinio stalo.

Kad triukas suveiktų, didelio sodos kiekio nereikia, tačiau svarbus momentas, kada ją suberti į vandenį.

Po virimo karštą vandenį nedelsdami nupilkite ir kiaušinius užpilkite lediniu vandeniu (galima įdėti ir ledo kubelių). Toks temperatūros šokas priverčia baltymą šiek tiek susitraukti, todėl tarp jo ir lukšto susidaro dar didesnis tarpas, o lupti tampa dar paprasčiau.

Jei norite auksinės, traškios paniruotės ir švelnios, sultingos žuvies, verta atidžiai pasirinkti riebalus, kuriuose kepsite. Tinkamas pasirinkimas padeda išvengti situacijos, kai žuvis tampa permirkusi riebalais, tarsi iš prastos užkandinės. Kad pietūs tikrai pavyktų, dažniausiai rekomenduojama rinktis lydytą sviestą.

Lydytas sviestas laikomas vienu geriausių variantų. Pirmiausia todėl, kad tai santykinai sveikesnis pasirinkimas kepimui: jame nelieka pieno baltymų (kazeino) ir pieno cukraus (laktozės), kurie paprastame svieste ima svilti maždaug ties 150 laipsnių Celsijaus riba ir gali sudaryti nepageidaujamas medžiagas. Be to, lydytas sviestas turi itin aukštą dūmų tašką – apie 250 laipsnių Celsijaus. Tai reiškia, kad žuvį galima kepti aukštesnėje temperatūroje nebijant, kad riebalai ims rūkti ir skleis nemalonius junginius. Tokie riebalai yra stabilesni ir kepimui saugesni.

Kepimo principas paprastas: kad riebalai mažiau susigertų į maistą, produktas turi greitai gauti pakankamai karščio – taip susiformuoja paviršinis sluoksnis, kuris „užrakina“ drėgmę ir sumažina riebalų įsigėrimą. Dažnai tai vadinama terminiu šoku.

Antruoju numeriu dažnai minimas rapsų aliejus. Jis pasižymi neutraliu skoniu, todėl neužgožia žuvies, taip pat yra pakankamai atsparus temperatūrai – žuvis kepa tolygiai ir neįgauna pernelyg ryškaus riebalų poskonio. Jei žuvį kepate trumpai ir žemesnėje temperatūroje (pavyzdžiui, plonus filė gabalėlius), galima naudoti ir alyvuogių aliejų.

Kaip lydytas sviestas yra puikus pasirinkimas, taip paprastas sviestas laikomas vienu prasčiausių kepimui. Jame esantys baltymai ir vanduo greitai pridega (maždaug nuo 150 laipsnių Celsijaus), todėl toks kepimas ne tik mažiau palankus sveikatai, bet ir praktiškai nepatogus: žuvis gali dar nespėti iškepti viduje, o paviršiuje jau atsiranda juodų pridegusių dėmelių. Dar vienas prastas pasirinkimas – margarinas: jame dažnai būna vandens ir įvairių priedų, kurie kepant taškosi, o skonis gali suprastėti. Dėl to verčiau rinktis kitus riebalus.

Kai ant pakuotės matome garsaus kulinarinio keliautojo vardą, lūkesčiai automatiškai išauga. Už 17,99 zl gauname produktą, pozicionuojamą kaip premium klasės – ir, kas svarbu, tai ne šaldyta, o atšaldyta pica, kuri, bent jau teoriškai, turėtų siūlyti daugiau šviežumo ir kokybės. Pirkėjams siūlomi du klasikiniai variantai: aštresnė „Diavola“ ir sūrių mėgėjams skirta „Quattro Formaggi“.

Socialiniuose tinkluose kilęs skandalas susijęs būtent su „Diavola“ versija. Internautai ėmė masiškai dalintis nuotraukomis, kuriose, nuėmus popierinę juostą nuo pakuotės, atsiveria visai kitoks vaizdas nei tas, kurį žada permatomas langelis etiketėje.

Ištraukus picą iš dėžutės, įspūdis greitai subliūkšta. Mūsų bandytame egzemplioriuje, kaip ir daugeliui kitų pirkėjų, pavyko suskaičiuoti tiksliai keturias „spianata“ saliamio riekeles. Jos buvo išdėliotos itin tiksliai kraštuose (po dvi viršuje ir apačioje) taip, kad idealiai užpildytų permatomas pakuotės vietas. Tuo tarpu picos vidurys, kuris parduotuvėje lieka paslėptas po kartonu, buvo beveik be mėsos. Pirkėjai tai įvertino kaip nesėkmingą vizualinį marketingą ir bandymą manipuliuoti.

Prekės ženklo reakcija buvo greita – tai nestebina, turint omenyje didelį visuomenės pasitikėjimą, kurį yra sukaupęs Robertas Makłowiczius. Oficialioje „Makłowicz ir sūnūs“ paskyroje socialiniuose tinkluose pasirodė pareiškimas.

Pažvelgus į „Diavola“ pakuotės nugarėlę (390 g), sudėtis iš pirmo žvilgsnio atrodo tvarkinga ir „švari“ – tai vienas iš šio prekės ženklo bruožų. Nors 9 proc. saliamio dalis šioje kategorijoje laikoma nebloga, būtent jo paskirstymas ant picos tapo konflikto priežastimi. Lieka klausimas, kaip tai atsispindi realiame skonyje.

Nusprendėme patikrinti, ar skonis kompensuos „saliamio paieškas“ po pakuotės juosta. Picą paruošėme pagal gamintojo instrukciją, tačiau degustacija paliko daugiau klausimų nei susižavėjimo.

Nors picos padas plonas, kraštai – nepaisant žadančios struktūros – po iškepimo pasirodė gan kieti. Iki elastingos, aromatingos tešlos, kokią įprasta sieti su itališkais receptais, šiam produktui buvo toli. Didžiausias nusivylimas – priedų skurdumas. Kaip bandymo metu pastebėjo mano vyras: „Stebuklo nėra – ponas Robertas pagailėjo ne tik saliamio, bet ir sūrio.“

Iš tiesų mocarela nesudarė sodraus, kreminio sluoksnio, o keturios pavienės saliamio riekelės visumai charakterio nesuteikė. Be to, žadėtas „Diavola“ aštrumas buvo vos juntamas. Tie, kurie tikėjosi „velniško“ aitrumo, gavo veikiau blankią, drungną versiją.

Nusivylimas dar didesnis dėl to, kad ankstesni „Makłowicz ir sūnūs“ produktai – pavyzdžiui, populiarūs padažai (ypač azijietiški) ar alyvuogių aliejus – dažnai būdavo visai pavykę savo kainos kategorijoje. Atšaldytos picos atveju pritrūko kruopštumo ir dosnumo ingredientams, todėl galutinis rezultatas palieka ryškų nepasitenkinimą.

Už 17,99 zl parduotuvėse nesunku rasti produktų su gausesniu uždaru ir skanesne tešla. „Salami-gate“ parodė, kad socialinių tinklų laikais bet koks taupymas ingredientams greitai išlenda į viešumą. Belieka tikėtis, kad gamybos pakeitimai apims ne vien riekelių dėliojimą, bet ir jų kiekį. Atrodo, kad ši pica pirmiausia skirta tiems, kurie simpatiją mėgstamam kritikui kelia aukščiau už skonį.

Od lat wydawało mi się, że sałatka jarzynowa ma jeden, niezmienny charakter – taki “świąteczny klasyk”, do którego automatycznie trafia groszek z puszki. Dopiero kiedy spróbowałem wersji z mrożonym groszkiem u mojej kuzynki, zrozumiałem, jak ogromną różnicę potrafi zrobić jeden detal. Właśnie dlatego dziś pokazuję, dlaczego sałatka jarzynowa z mrożonym groszkiem smakuje świeżej, lżej i po prostu lepiej niż tradycyjna wersja.

Kiedyś sięgałem po groszek konserwowy automatycznie, bez zastanowienia. Był szybki, dostępny i “zawsze taki sam”. Problem w tym, że ta powtarzalność działała na niekorzyść smaku. Ziarna były miękkie, czasem wręcz papkowate, a ich kolor bardziej oliwkowy niż zielony.

Dziś wiem, że sałatka jarzynowa z mrożonym groszkiem zyskuje zupełnie inny wymiar, gdy sięgnę po mrożonkę. Groszek zachowuje naturalną słodycz, intensywną zieleń i przyjemną sprężystość. Po lekkiej obróbce jest jędrny, delikatnie chrupiący i nie rozpada się w sałatce.

To właśnie ta tekstura sprawia, że cała kompozycja staje się bardziej “świeża” – nawet jeśli bazuje na klasycznych składnikach jak ziemniaki, marchew czy jajka.

Sekret udanej wersji nie tkwi tylko w samym wyborze produktu, ale też w jego przygotowaniu. W przypadku mrożonego groszku stosuję prostą metodę, którą podpatrzyłem właśnie u rodziny i od tamtej pory zawsze się sprawdza.

Najpierw nie gotuję go długo, bo to największy błąd. Zamiast tego:

Dzięki temu procesowi sałatka jarzynowa z mrożonym groszkiem nie traci koloru, a sam groszek pozostaje sprężysty i pełen smaku. Co ważne – zachowuje też więcej naturalnej słodyczy niż wersja z puszki.

Z czasem zacząłem też eksperymentować z dodatkami i zauważyłem, że klasyczna sałatka jarzynowa może być dużo ciekawsza, jeśli odpowiednio ją “podkręcimy”.

W mojej wersji zawsze pojawiają się:

Ogórki zawsze dokładnie odciskam z nadmiaru wody, bo nie chcę, żeby sałatka zrobiła się wodnista. Jabłko kroję tuż przed mieszaniem, żeby nie zdążyło ściemnieć i zachowało swoją strukturę.

Dzięki tym prostym zabiegom sałatka jarzynowa z mrożonym groszkiem przestaje być ciężką, świąteczną klasyką, a staje się lekką, bardziej nowoczesną wersją dobrze znanego dania.

Kopūstas lapinis (kale) – išskirtinė kopūstų rūšis, atpažįstama iš garbanotų, raukšlėtų lapų. Jis buvo auginamas dar senovėje – ir kaip maistinis, ir kaip dekoratyvinis augalas. Nors lapinis kopūstas tikrai puošnus, didžiausia jo vertė slypi poveikyje sveikatai: lapuose gausu antioksidantų, jis yra puikus vitamino K, vitamino C ir beta karoteno šaltinis. Kaip ir brokoliai ar žiediniai kopūstai, jis taip pat turi sulforafano – junginio, siejamo su organizmo detoksikacijos procesais ir vėžinių susirgimų rizikos mažinimu.

Sveiki žmonės, norintys palaikyti gerą savijautą, lapinį kopūstą gali įtraukti į mitybą tada, kai tik norisi. Dėl didelio skaidulų kiekio ir nedidelio kaloringumo jis tinka ir svorį mažinantiems. Antioksidantai svarbūs onkologinių ligų prevencijai, taip pat prisideda prie širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatos. Mokslininkai daug dėmesio skiria sulforafanui: manoma, kad jis gali padėti saugoti nervų sistemą, stiprinti kraujagysles, prisidėti prie kraujospūdžio kontrolės ir mažinti MTL (blogojo) cholesterolio kiekį kraujyje. Lapiniame kopūste esanti geležis gali padėti mažinti mažakraujystės riziką, o vitaminas C gerina šio mikroelemento įsisavinimą.

Be to, lapiniame kopūste yra liuteino ir zeaksantino – natūralių „filtrų“, padedančių saugoti akių tinklainę nuo UV spinduliuotės bei nuovargio, kurį sukelia mėlyna šviesa. Todėl žmonėms, kurie daug valandų per dieną praleidžia prie kompiuterio, šią daržovę verta dažniau įtraukti į mitybą. Lapinis kopūstas taip pat tinka šarminės mitybos principų besilaikantiems žmonėms, nes gali padėti palaikyti rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme. Vaisių ir daržovių kokteilis su lapiniu kopūstu ar lengvos salotos pusryčiams – paprasti būdai kasdien pasirūpinti natūraliu „detoksu“ ir imuniteto stiprinimu.

Norint išsaugoti kuo daugiau vertingų medžiagų, lapinio kopūsto nereikėtų ilgai kaitinti. Sulforafanas yra jautrus aukštai temperatūrai, todėl daugiausia naudos suteikia žalias lapinis kopūstas – pavyzdžiui, kokteiliuose ar salotose. Vis dėlto švieži lapai dažnai būna kieti ir kartoki. Skonį ir tekstūrą galima greitai pagerinti: lapus apšlakstykite citrinų sultimis arba alyvuogių aliejumi ir lengvai pamasažuokite rankomis – jie suminkštės, praras šiurkštumą ir taps švelnesnio skonio. Taip pat verta prisiminti, kad vitaminai A ir K bei beta karotenas tirpsta riebaluose, todėl lapinį kopūstą naudinga derinti su avokadu, riešutais ar kokybiškais aliejais.

Vis dėlto ši daržovė tinka ne visiems. Dėl joje esančių goitrogenų žalias lapinis kopūstas nerekomenduojamas žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų – tokiais atvejais geriau jį termiškai apdoroti, pavyzdžiui, kepti traškučius ar virti sriubą. Atsargūs turėtų būti ir sergantys inkstų akmenlige, nes lapiniuose kopūstuose yra oksalatų. Kadangi didelis vitamino K kiekis gerina kraujo krešėjimą, ši daržovė gali būti netinkama žmonėms, vartojantiems kraują skystinančius vaistus.

Ši informacija pateikiama švietimo tikslais ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl mitybos ar sveikatos sprendimų pasitarkite su specialistu.