CP v2

Category: Maistas

  • Perkate, įpjaunate ir kepate: paprastas triukas leis kaštonus nulupti be kietos odelės

    Valgomieji kaštonai rudenį vėl grįžta į virtuvę: juos galima kepti, virti, trinti į tyrę ar naudoti desertams. Skirtingai nei arklių kaštonai, valgomi yra tik saldžiojo kaštono vaisiai, todėl perkant svarbu aiškiai įsitikinti, kad tai valgomieji kaštonai.

    Šie riešutai tradiciškai paplitę Pietų Europoje, bet prekybos tinkluose jų vis dažniau randama ir Lietuvoje, ypač sezonu nuo rugsėjo iki lapkričio. Populiarumą kelia paprastas paruošimas namuose ir tai, kad kaštonai tinka tiek užkandžiams, tiek rimtesniems patiekalams.

    Renkantis kaštonus parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į kelis požymius. Geras kaštonas dažniausiai būna sunkus, tvirtas ir blizgus, be įtrūkimų, skylučių ar minkštų vietų, kurios gali išduoti gedimą ar išdžiūvusį vidų.

    Kaip iškepti, kad luptųsi lengvai

    Vienas svarbiausių žingsnių yra įpjova: ant išgaubtos kaštono pusės peiliu padarykite kryžiaus formos įpjovą. Ji padeda garams išeiti kepant ir neleidžia kaštonui sprogti, o svarbiausia, vėliau gerokai palengvina lupimą.

    Prieš kepimą kaštonus nuplaukite, nusausinkite ir, jei turite laiko, pamirkykite vandenyje apie 30 minučių. Išmirkę kaštonai dažnai iškepa tolygiau, o lukštas greičiau atsiveria.

    Kepkite iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20–30 minučių, kol įpjauti kraštai aiškiai prasivers ir lukštas ims raitotis. Norint daugiau drėgmės, orkaitėje galima pastatyti karščiui atsparų indą su karštu vandeniu.

    Nulupkite iš karto, kol kaštonai dar karšti: atvėsę jie dažniausiai luptis ima sunkiau, nes vidinė odelė greičiau prilimpa. Jei dalis kaštonų vis tiek nelupa lengvai, trumpas papildomas pašildymas orkaitėje ar garuose dažnai išsprendžia problemą.

    Kuo vertingi ir kur panaudoti

    Valgomieji kaštonai yra sotūs, juose nemažai angliavandenių ir skaidulų, todėl jie dažnai pasirenkami kaip šildantis rudeninis užkandis. Jie taip pat turi vitaminų ir mineralų, tačiau dėl kaloringumo verta laikytis saiko, ypač jei kaštonai valgomi kaip desertas.

    Virtuvėje kaštonus galima valgyti vienus, trinti į tyrę, dėti į sriubas, naudoti įdarams ar padažams tirštinti. Iš kaštonų taip pat gaminami miltai, kremai ir įvairūs desertai, o kai kuriose Europos virtuvėse jie laikomi įprastu sezoniniu produktu.

    Jei kaštonus ragaujate pirmą kartą, saugiausia pradėti nuo keptų: skonis švelnus, šiek tiek salstelėjęs, o tekstūra primena tvirtą bulvę ar riešutą. Tinkamai įpjovus ir iškepus, didžiausia baimė dėl kietos odelės paprastai dingsta.

  • Ši pekino kopūstų salota prie pietų pavergia vaikus: lengvas padažas ir traškus derinys

    Šviežios daržovių salotos prie pietų šeimose dažnai tampa iššūkiu, ypač kai vaikai vengia intensyvesnio ar kartesnio skonio. Tokiais atvejais padeda neutralūs, sultingi produktai ir švelnus padažas, kuris nesužlugdo daržovių skonio.

    Pekino kopūstai tam tinka ypač gerai, nes jų lapai minkšti, lengvai kramtomi ir turi mažiau aštrumo nei tradiciniai baltagūžiai kopūstai. Dėl didelio vandens kiekio jie suteikia gaivumo, o salotos išlieka lengvos ir neapsunkina po pagrindinio patiekalo.

    Prie pekino kopūstų dažnai derinami ridikėliai, kurie prideda traškumo ir lengvos aitrumo natos, bei kukurūzai, suteikiantys saldumo. Tokia skonių pusiausvyra paprastai priimtinesnė vaikams, nes nėra nei dominuojančios rūgšties, nei ryškaus kartumo.

    Svarbi detalė – padažas. Vietoje sunkių majonezo ar grietinės pagrindo užpilų dažnai pasirenkamas natūralus jogurtas: jis suteikia kremiškumo, bet išlaiko gaivą ir lengviau įsilieja į kasdienį meniu.

    Praktiškai tokios salotos geriausiai tinka kaip garnyras prie kotletų, keptos vištienos ar orkaitėje ruošiamų mėsos patiekalų. Kad tekstūra būtų maloni, daržoves verta pjaustyti plonai, o padažu užmaišyti prieš pat patiekiant, kad kopūstai nespėtų suglebti.

  • Itališkos „puccia“ bandelės užkariavo virtuvę: traški plutelė ir purus vidus kaip kavinėje

    Włoska kuchnia opiera się na prostych składnikach najwyższej jakości, a pieczenie chleba czy bułek to tam niemal codzienna, rodzinna tradycja. W przeciwieństwie do ciężkich, zbitych bochenków, włoskie pieczywo charakteryzuje się dużą elastycznością i lekkością ciasta, co osiąga się dzięki odpowiedniemu wyrabianiu oraz dłuższemu czasowi wyrastania.

    Tradycyjna puccia pochodzi z południowych Włoch, gdzie początkowo wypiekano ją jako proste jedzenie dla rolników i robotników. Dziś serwuje się ją w wersjach street food – faszerowaną oliwkami, suszonymi pomidorami, włoskimi wędlinami, świeżą mozzarellą oraz ziołami.

    W tym przepisie ważne jest to, aby dobrze napowietrzyć ciasto oraz piec bułki w odpowiednio wysokiej temperaturze, która sprawia, że skórka staje się złocista i chrupiąca, a środek pozostaje delikatny jak chmurka. Zrobienie ich w domu wcale nie jest trudne, a zapach świeżo pieczonego chleba unoszący się w kuchni szybko zgromadzi przy stole całą rodzinę.

    Składniki:

    Sposób przygotowania:

    Przekrój je na pół i wypełnij ulubionymi włoskimi dodatkami, na przykład z szynką parmeńską, rukolą, pomidorami i ciągnącym się serem. Smacznego!

  • Italai valgo šias bandeles kasdien: traški pluta ir puri širdis – pasigaminsite namuose

    Itališkoje virtuvėje duona ir bandelės dažnai kepamos namuose, o receptai perduodami šeimose iš kartos į kartą. Vienas populiariausių pietų Italijos kepinių – puccia, vertinama dėl traškios plutelės ir minkšto, purumo nestokojančio vidaus.

    Šios bandelės iš pradžių buvo paprastas, sotus maistas ūkininkams ir darbininkams, nes tešlą lengva paruošti iš bazinių produktų. Šiandien puccia dažnai sutinkama kaip gatvės maistas, kai perpjauta bandelė gausiai įdaroma vietiniais priedais.

    Puccia skonis ir tekstūra labiausiai priklauso nuo dviejų dalykų: gerai išvystytos glitimo struktūros ir pakankamai ilgo kildinimo. Dėl to tešla tampa elastinga, joje susiformuoja daugiau oro kišenių, o iškepus vidus išlieka lengvas, o pluta gražiai apskrunda.

    Ne mažiau svarbi ir aukšta kepimo temperatūra, kuri padeda sukurti ryškesnį apskrudimą. Jei orkaitė kepa netolygiai, verta kaitinti skardą iš anksto ir bandeles dėti į jau įkaitusią, kad šilumos smūgis būtų stipresnis.

    Kaip iškepti itališką puccia

    Dažniausiai naudojami paprasti ingredientai: kvietiniai miltai, vanduo, mielės, alyvuogių aliejus, druska ir truputis cukraus. Italijoje neretai pasirenkami itin smulkūs „00“ tipo miltai, tačiau namuose puikiai tinka ir stipresni kvietiniai miltai, skirti duonai.

    Tešlą verta minkyti pakankamai ilgai, kol ji tampa lygi ir elastinga, o tada leisti jai pakilti, kol tūris padvigubėja. Antras, trumpesnis kildinimas jau suformuotoms bandelėms padeda išlaikyti purumą ir kepant.

    Dažnas patiekimo būdas – perpjauti bandelę ir įdaryti alyvuogėmis, džiovintais pomidorais, mocarela, itališkais vytintais gaminiais ar žolelėmis. Tokį variantą patogu ruošti ir namuose, kai norisi greitų, bet išraiškingo skonio sumuštinių.

    Ingredientai ir paruošimas

    Ingredientai: 500 gramų kvietinių miltų, 7 gramai sausų mielių arba 25 gramai šviežių, apie 300 mililitrų šilto vandens, 2 šaukštai ypač tyro alyvuogių aliejaus, 1 arbatinis šaukštelis cukraus, 1,5 arbatinio šaukštelio druskos, šiek tiek miltų arba manų kruopų pabarstymui.

    Paruošimas: jei naudojate šviežias mieles, ištirpinkite jas šiltame vandenyje su cukrumi ir trupučiu miltų, palikite apie 10 minučių, kol suputos. Sausas mieles galima maišyti tiesiai su miltais.

    Dideliame inde sumaišykite miltus, druską, aliejų, mieles ir vandenį, tuomet minkykite apie 10–15 minučių, kol tešla taps glotni. Suformuokite rutulį, dėkite į aliejumi pateptą dubenį, uždenkite ir kildinkite 1,5–2 valandas.

    Pakilusią tešlą lengvai paspauskite, padalinkite į 4–6 dalis, suformuokite rutuliukus ir kiek suplokite, kad gautųsi apvalios maždaug 2 centimetrų storio bandelės. Sudėkite ant skardos, uždenkite ir palikite 20–30 minučių.

    Orkaitę įkaitinkite iki 220 laipsnių, bandeles galima lengvai pabarstyti miltais. Kepkite apie 15–20 minučių, kol stipriai apskrus, o atvėsinkite ant grotelių.

  • Močiutės triukas po sultinio: šie krokietai išeina itin minkšti, o įdaras nelieka sausas

    Po sekmadienio sultinio dažnuose namuose likdavo nemažai virtos mėsos ir daržovių. Iš jų lengva paruošti įdarą krokietams ar virtiniams, tačiau dažniausia klaida – per sausas, blankaus skonio faršas, kuris valgant byra ir praranda sultingumą.

    Ilgai virtos vištienos ar jautienos gabalai būna minkšti, todėl jų nereikia smulkinti „iki dulkių“. Svarbiau išlaikyti drėgmę ir aromatą, nes mėsa, atvėsusi ir sumalta, greitai praranda sultingumą, o įdaras tampa miltingas.

    Kas iš tiesų pakelia skonį?

    Vien sumalti mėsą su virtomis daržovėmis dažniausiai neužtenka. Klasikinis namų triukas – atskirai apkepinti smulkintą svogūną ir tik tada jį maišyti į įdarą: karštis išryškina saldumą ir suteikia sodresnį kvapą.

    Ne mažiau svarbus žingsnis – reguliuoti konsistenciją sultiniu. Įdaras turi būti vientisas, bet drėgnas, todėl sultinį verta pilti po truputį, kad masė netaptų skysta, o blynai ar tešla vėliau nepradėtų mirkti.

    Kaip paruošti įdarą iš sultinio

    Pirmiausia kruopščiai atskirkite mėsą nuo kaulų, pašalinkite odą ir kietesnes dalis. Jei sultinyje buvo kiek riebesnių gabalėlių, jie gali praversti, nes riebalas yra vienas iš veiksnių, suteikiančių įdarui minkštumo.

    Svogūnus apkepkite nedideliame kiekyje riebalų iki auksinės spalvos ir atvėsinkite. Tuomet mėsą, virtas daržoves ir svogūnus sumalkite mėsmale arba susmulkinkite trintuvu, bet ne iki visiškai glotnios pastos, kad įdaras išliktų malonios tekstūros.

    Galiausiai įberkite druskos, pipirų ir įmaišykite kelis šaukštus sultinio, kol masė taps sultinga, bet laikys formą. Jei planuojate krokietus kepti be paniruotės, ypač svarbu nepadauginti skysčio, kad įdaras neišbėgtų.

    Ką verta žinoti apie kepimą

    Jei įdarą vyniosite į blynus, kepdami palikite juos šviesius, nes vėliau krokietai dar bus apkepami. Krokietus galima kepti be paniruotės ant sviesto ar aliejaus, o norint traškumo, apvolioti kiaušinyje ir džiūvėsėliuose.

    Dažniausiai jie patiekiami su barščiais ar grybų sriuba, tačiau tinka ir su lengvu padažu. Jei norite itin švelnaus varianto, krokietus galima sudėti į kepimo indą ir trumpai užkepti su bešamelio tipo padažu.

  • Šiuos grybus verta džiovinti dabar: aromatas sustiprėja, bet viena klaida sugadina viską

    Džiovinimas yra vienas paprasčiausių būdų išsaugoti miško gėrybes ilgesniam laikui, tačiau ne visi grybai jam tinka vienodai. Geriausiai džiūsta tvirti, mažiau vandens turintys ir ryškaus aromato grybai, nes jų skonis išlieka koncentruotas. Todėl verta iš karto atrinkti grybus, kurie keliaus į džiovyklę, o kuriuos geriau marinuoti ar kepti.

    Dažniausiai džiovinimui rekomenduojami baravykai, nes jų minkštimas storas, kvapas ryškus, o po džiovinimo aromatas dar labiau sustiprėja. Ne mažiau tinkami ir kiti tvirtesnės struktūros grybai, pavyzdžiui, kazlėkai ar lepšės, kai jie yra jauni, sveiki ir neperdrėkę. Džiovinti verta tik tuos egzempliorius, kurie nėra sukirmiję, suminkštėję ar ilgai gulėję krepšyje.

    Kaip paruošti grybus džiovinimui

    Vienas svarbiausių žingsnių yra tinkamas valymas, nes vanduo pailgina džiovinimą ir gali pabloginti minkštimo struktūrą. Grybų geriau neplauti po tekančiu vandeniu, o nuvalyti šepetėliu, minkštu šepetuku ar popieriniu rankšluosčiu, pašalinant smėlį, spyglius ir miško paklotės likučius. Jei grybai didesni, juos verta pjaustyti išilgai panašaus storio riekelėmis, kad džiūtų tolygiai.

    Mažesnius grybus galima džiovinti ir nepjaustytus, tačiau svarbu, kad jie būtų vienodo dydžio ir gerai vėdintųsi. Sudėjus per storu sluoksniu, drėgmė užsilaiko, o tai didina pelėsio riziką ir gadina skonį. Džiovinimui labiausiai tinka sveiki, tvirti, nepažeisti grybai, surinkti ir apdoroti tą pačią dieną.

    Džiovyklė ar orkaitė: kas svarbiausia

    Patogiausia naudoti grybų džiovyklę, nes ji užtikrina pastovią šilumą ir oro cirkuliaciją. Orkaitėje taip pat galima pasiekti gerą rezultatą, jei grybai išdėliojami vienu sluoksniu, o durelės paliekamos šiek tiek praviros, kad pasišalintų drėgmė. Svarbiausia neperkaitinti: tinkamai išdžiovinti grybai turi būti sausi ir trapūs, bet ne parudavę ar pridegę.

    Atvėsusius džiovintus grybus reikėtų laikyti sandariame inde, sausoje ir tamsioje vietoje, kad jie nepritrauktų drėgmės ir kvapų. Jei indo viduje atsiranda kondensato, tai ženklas, kad grybai dar per drėgni ir juos reikia papildomai padžiovinti. Tinkamai laikomi džiovinti grybai aromatą išlaiko mėnesius, o kartais ir ilgiau.

    Saugumas: taisyklė, kurios nepamirškite

    Renkant grybus svarbiausia taisyklė yra paprasta: rinkite tik tuos, kuriuos atpažįstate be jokių abejonių. Jei kyla nors menkiausia įtampa dėl rūšies, geriau tokio grybo neimti, nes apsinuodijimai laukiniais grybais gali būti labai pavojingi. Jei turite galimybę, savo laimikį verta parodyti specialistui ar grybų žinovui.

    Vaikams grybų patiekalai apskritai turėtų būti siūlomi itin atsargiai, o kai kuriais atvejais jų geriau vengti. Taip pat nereikėtų pasikliauti atsitiktinių žmonių patarimais miške ar turguje, jei nėra aiškios kilmės ir patikimumo. Džiovinimas pagerina skonį, tačiau jis nepadaro nesaugaus grybo saugiu.

  • „Szlachetna“ po Magdos Gessler revoliucijų: kuo vilioja meniu ir kokios kainos Szpetale Górnyje

    Restoranas „Szlachetna“ Szpetale Górnyje, įsikūręs kelyje tarp Vloclaveko ir Plocko, po televizinių „Kuchenne rewolucje“ pokyčių aktyviai viešina atnaujintą koncepciją ir patiekalus socialiniuose tinkluose. Laidos vedėja ir restoratorė Magda Gessler šiam lokalui parengė meniu, orientuotą į tradicinę lenkišką virtuvę ir ryškius, atpažįstamus skonius.

    Apie sugrįžimą po pertvarkos restorano savininkai Ilona ir Tomasz Kotwiccy paskelbė gegužės 8 dieną, tuomet pasirodė ir naujojo meniu nuotraukos. Pagal viešai skelbiamą informaciją, tarp užkandžių siūlomas pomidorų tartaras su namine rauginto duonos rieke, o pirmiesiems patiekalams – pomidorų barščiai, verdami ant veršienos ir kiaulienos sultinio.

    Pagrindinių patiekalų dalyje akcentuojami veršienos kotletai su pievagrybiais ir grūstomis bulvėmis, o desertų kortelėje – Belle Helen interpretacija: kriaušė, virta baltame vyne, patiekiama su tartos gabalėliu ir kremu. Magda Gessler savo komunikacijoje yra pažymėjusi, kad šis restoranas Kujavijoje ją maloniai nustebino.

    „Tai buvo didelė staigmena ir priminimas, kad net pakeliui galima rasti vietą su stipriu charakteriu“, – sakė Magda Gessler, komentuodama vizitą į restoraną.

    Po pertvarkos „Szlachetna“ taip pat plečia pasiūlą ir už laidos ribų: socialiniuose tinkluose reguliariai rodoma atnaujinta salė, naujų patiekalų nuotraukos ir trumpi vaizdo įrašai iš virtuvės. Tarp papildomai pristatomų patiekalų minimas sprandinės kepsnys su Silezijos kukuliais ir kepsnio padažu, taip pat sezoniniai sprendimai, pavyzdžiui, voveraičių kremas su lęšių kroketu ir abrikosų putėsiu.

    Ne mažiau dėmesio sulaukia ir kainos, kurios po tokių projektų dažnai tampa diskusijų tema. Paskelbtame meniu pomidorų tartaras kainuoja apie 7 eurus, pomidorų barščiai – apie 5 eurus, o veršienos patiekalas – apie 15 eurų; desertas su kriauše – apie 7 eurus. Kainodara iš esmės atitinka didesnių Lenkijos miestų vidurkius, ypač kalbant apie veršieną, kuri paprastai išlieka brangesnė žaliava.

    Restoranas tikisi didesnio lankytojų srauto ir po laidos serijos transliacijos rudenį, kai įprastai suaktyvėja smalsaujančiųjų banga. Tokiais atvejais sėkmę lemia ne vien startinis dėmesys, bet ir gebėjimas stabiliai išlaikyti kokybę, aptarnavimo greitį bei aiškią tapatybę, kurią svečiai atpažįsta ir sugrįžta patirti dar kartą.

  • Šis paprastas glajus pakeis vištienos blauzdeles: oda apskrus, o mėsa liks sultinga

    Kepta vištiena dažnai nuvilia dėl vienos priežasties: mėsa greitai išsausėja, o oda ne visada tampa traški. Tačiau namuose nesunku pasiekti restoraninį rezultatą, jei naudojamas tinkamas glajus, kuris kepant apsaugo mėsą ir suteikia jai sodrią spalvą.

    Svarbiausias šio metodo principas yra saldumo, rūgšties ir prieskonių pusiausvyra. Medus kepant karamelizuojasi ir formuoja ploną, aromatingą sluoksnį, o riebalai bei druska padeda šilumai tolygiau pasiskirstyti ir išlaikyti sultis mėsos viduje.

    Kodėl glajus veikia?

    Kepant aukštoje temperatūroje paviršiuje greitai susidaro karamelizuota plėvelė, kuri sulaiko dalį drėgmės ir neleidžia mėsai pernelyg išsausėti. Papildoma nauda ta, kad prieskoniai ir česnakas geriau prilimpa prie odelės, todėl skonis tampa ryškesnis.

    Kad rezultatas būtų patikimas, svarbu ne tik glajus, bet ir laikas. Jei vištieną palaikysite marinate bent 30 minučių, prieskoniai spės įsigerti, o kepant aromatas bus tolygesnis.

    Receptas sultingoms blauzdelėms

    Jums reikės 4 didelių vištienos blauzdelių, 2 valgomųjų šaukštų skysto medaus, 3 valgomųjų šaukštų alyvuogių aliejaus, 1 valgomojo šaukšto sojų padažo, 1 arbatinio šaukštelio saldžiosios paprikos, pusės arbatinio šaukštelio aitriosios arba rūkytos paprikos, 1 arbatinio šaukštelio džiovinto mairūno arba čiobrelio, 2 česnako skiltelių, 1 arbatinio šaukštelio citrinos sulčių, druskos ir juodųjų pipirų.

    Blauzdeles nuplaukite, gerai nusausinkite ir pašalinkite riebalų perteklių. Glajui sumaišykite medų, aliejų, sojų padažą, citrinos sultis, sutrintą česnaką ir prieskonius, tada įtrinkite mėsą iš visų pusių, prireikus dalį glajaus įmasažuokite ir po odele.

    Palikite marinuotis šaldytuve bent 30 minučių. Kepkite iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 50–60 minučių, 1–2 kartus apipildami kepimo metu susidariusiu padažu, kad oda gražiai karamelizuotųsi ir neišsausėtų.

    Su kuo patiekti?

    Šios blauzdelės ypač gerai dera su orkaitėje keptomis bulvėmis ir žolelėmis, taip pat su šviežiomis salotomis ar lengvu vinigretu. Jei norisi sočiau, tinka ryžiai ar kruopos, kurios sugeria kvapnų padažą nuo skardos.

    Jei siekiate traškesnės odelės, paskutinėmis kepimo minutėmis galima šiek tiek padidinti kaitrą ir stebėti, kad glajus nepradėtų svilti. Taip pat verta nepersistengti su papildomu saldumu, kad skonis išliktų subalansuotas.

  • Šie grybai idealiai tinka marinuoti: išlieka traškūs, nesukrenta ir tinka žiemai

    Rudenį daugelis grybautojų ir šeimininkių ieško tokių grybų, kurie stiklainyje išlaikytų formą ir tekstūrą. Vieni iš dažniausiai tam pasirenkamų yra kelmučiai: tinkamai paruošti jie lieka standūs, elastingi ir maloniai traškūs.

    Marinuojant svarbiausia ne tik pati užpilo sudėtis, bet ir paruošimo disciplina. Kelmučiai turi būti kruopščiai nuvalyti nuo miško šiukšlių, o kietą koto galą verta nupjauti, kad stiklainiuose neliktų sumedėjusių, nemalonių gabalėlių.

    Prieš marinuojant šiuos grybus būtina apvirti pasūdytame vandenyje ir nupilti nuovirą. Toks žingsnis padeda pašalinti nešvarumus, sumažina kartumą, o svarbiausia užtikrina didesnį saugumą, nes kelmučiai priskiriami prie grybų, kuriems rekomenduojamas išankstinis virimas.

    Kas lemia gerą rezultatą?

    Marinato skonis priklauso nuo balanso tarp rūgšties, saldumo ir prieskonių. Dažniausiai pasirenkamas klasikinis derinys su lauro lapais, kvapiaisiais pipirais, garstyčių sėklomis ir svogūnu, kurie suteikia aromato ir padeda išryškinti grybų skonį.

    Norint, kad grybai nesukristų, verta rinktis jaunus, tvirtus egzempliorius ir nepervirti jų nei pirmame, nei antrame virimo etape. Taip pat svarbu grybus dėti į jau verdantį marinatą ir virti trumpai, kad jie neprarastų stangrumo.

    Paprastas kelmučių marinavimas

    Pradėkite nuo maždaug 1 kilogramo šviežių kelmučių: nuvalykite, perrinkite, didesnes kepurėles perpjaukite. Tuomet sudėkite į puodą su šaltu vandeniu, įberkite druskos ir užvirę virkite apie 15–20 minučių, nugraibydami susidariusias putas.

    Grybus nukoškite ir perplaukite šaltu vandeniu. Atskirame puode užvirkite marinatą iš vandens, acto, cukraus ir druskos, sudėkite svogūną ir prieskonius, pavirkite kelias minutes, tada suberkite apvirtus grybus ir dar trumpai pavirkite.

    Karštus grybus su marinatu sudėkite į švarius, iškaitintus stiklainius, sandariai užsukite ir pasterizuokite apie 15 minučių. Atvėsintus stiklainius laikykite vėsiai ir tamsiai, o atidarytus suvartokite per kelias dienas, laikydami šaldytuve.

    Saugumas renkant ir valgant

    Grybų sezonu specialistai nuolat primena, kad rinkti reikia tik gerai atpažįstamus grybus, o kilus abejonių geriau jų atsisakyti. Maži, dar neišsiskleidę grybai dažnai būna sunkiau identifikuojami, todėl didėja supainiojimo rizika.

    „Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo rūšies, jo geriau neimti ir neragauti, nes tai gali baigtis apsinuodijimu“, – pabrėžia maisto saugos specialistai.

    Taip pat rekomenduojama nepirkti miško gėrybių iš neaiškių pardavėjų ir nepatiekti grybų mažiems vaikams. Tinkamas terminis apdorojimas, švara ir atsargumas renkant yra trys pagrindiniai dalykai, nuo kurių priklauso ir skonis, ir saugumas.

  • Lietuvoje retas japoninis loquat: kalio ir pektinų bomba, kurią verta paragauti

    Japoninis loquat, dar vadinamas japonine mišpule, Lietuvos parduotuvėse ir turguose vis dar sutinkamas retai, tačiau pasaulyje tai seniai vertinamas vaisius. Jis kilęs iš Rytų Azijos, o plačiai auginamas ir Viduržemio jūros regione, kur dažnai parduodamas kaip sezoninis pavasario ir ankstyvos vasaros gardumynas.

    Iš pirmo žvilgsnio loquat primena nedidelę persiką ar gelsvą slyvą, tačiau jo skonis kitoks: saldus, sultingas ir su lengva rūgštele. Prinokęs vaisius dažniausiai būna ryškiai geltonas ar oranžinis, o minkštimas gali būti itin aromatingas, todėl jis tinka tiek valgyti vienas, tiek derinti su kitais produktais.

    Kas jame vertingo?

    Loquat dažnai minimas kaip kalio šaltinis, o šis mineralas svarbus normaliai raumenų ir nervų veiklai, taip pat prisideda prie normalaus kraujospūdžio palaikymo. Subalansuota mityba, kurioje netrūksta kalio turinčių produktų, siejama su geresne širdies ir kraujagyslių sistemos būkle.

    Ne mažiau svarbus loquat privalumas yra pektinai, tai tirpiosios skaidulos, randamos daugelyje vaisių. Pektinai prisideda prie virškinamojo trakto veiklos, o skaidulų gausi mityba padeda ilgiau jaustis sotiems ir palaikyti palankesnius kraujo lipidų rodiklius.

    Vaisiuje taip pat yra vitaminų ir antioksidantų, kurių kiekiai gali skirtis priklausomai nuo veislės bei sunokimo. Tokios medžiagos mityboje vertinamos dėl jų vaidmens apsaugant ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Kaip valgyti ir kur panaudoti?

    Dažniausiai loquat skaniausias šviežias, kai yra minkštas, bet dar neištižęs. Prieš valgant patogu perpjauti vaisių ir išimti dideles sėklas, o jei žievelė kietesnė ar kartoka, ją galima nulupti.

    Dėl natūralių pektinų loquat tinka naminiams gaminiams, uogienėms, tirštoms vaisių tyrėms ar žele tipo desertams. Jis taip pat dera su jogurtu, varške, avižine koše ar vaisių salotomis, ypač kai norisi švelniai tropinės, bet neįkyrios natos.

    Į ką svarbu atkreipti dėmesį?

    Loquat viduje esančios sėklos nėra valgomos, todėl jas būtina pašalinti prieš valgant ar ruošiant patiekalus. Taip pat verta rinktis prinokusius vaisius, nes neprinokę gali būti kieti ir ryškiai sutraukiantys.

    Kaip ir su kitais egzotiniais produktais, pirmą kartą ragaujant pravartu pradėti nuo mažesnio kiekio, ypač jei esate jautresni naujiems maisto produktams. Jei turite specifinių sveikatos sutrikimų ar laikotės dietos, individualių patarimų geriausia kreiptis į gydytoją ar dietologą.