CP v2

Category: Maistas

  • Mokyklos valgyklos virėja išdavė triuką: taip barščiai visada išlieka rubino spalvos

    Sotus barščių variantas

    Ukrainietiški barščiai dažnai vadinami vienu sočiausių burokėlių sriubos variantų, nes į puodą keliauja ne tik burokėliai, bet ir kopūstai, bulvės, morkos, pupelės bei prieskoniai. Skirtingai nei skaidrus burokėlių sultinys, ši sriuba vertinama už tirštumą, daržovių įvairovę ir subalansuotą saldumo bei rūgštumo derinį.

    Mitybos požiūriu toks derinys reiškia daugiau skaidulų ir ilgiau trunkantį sotumo jausmą, ypač jei naudojamos pupelės. Burokėliai suteikia natūralaus saldumo ir spalvą, o rūgštis iš citrinos sulčių ar kito rūgštiklio padeda išlaikyti ryškesnį atspalvį.

    Triukas, kurį naudojo valgyklose

    Vienas dažniausių nusivylimų verdant barščius namuose yra tai, kad sriuba praranda sodrią, rubininę spalvą ir tampa blankesnė. Valgyklų virtuvėse tam buvo taikomas paprastas, bet veiksmingas principas: burokėliai pirmiausia trumpai apdorojami atskirai, o tik tada keliauja į puodą.

    „Svarbiausia burokėlius pirmiausia trumpai patroškinti keptuvėje ir tik tuomet dėti į puodą, tada spalva išlieka gili“, – sakė buvusi mokyklos valgyklos virėja.

    Praktikoje tai dažniausiai reiškia, kad tarkuoti burokėliai kelias minutes troškinami su sviestu ir rūgštimi, pavyzdžiui, citrinos sultimis. Švelnus troškinimas padeda „užrakinti“ spalvą, o rūgštinė terpė sumažina tikimybę, kad ilgai verdant burokėlių pigmentai praras intensyvumą.

    Kaip išgauti subalansuotą skonį

    Klasikiniame variante pirmiausia verdamas sultinys iš mėsos su kaulu, kad sriuba turėtų gilesnį skonį. Vėliau eilės tvarka dedamos daržovės, kurios verda skirtingą laiką: kopūstai, bulvės, tarkuotos šakninės daržovės, o galiausiai troškinti burokėliai, pupelės ir pomidorų koncentratas.

    Užbaigimui dažnai pasirenkama grietinė, česnakas ir mairūnas, tačiau svarbu jų nepervirti. Grietinę verta įmaišyti nuėmus puodą nuo kaitros arba prieš tai ją „pratempti“ karštu sultiniu, kad nesuštoktų, o prieskonius dėti pabaigoje, kad kvapas išliktų ryškus.

    Ingredientai ir gaminimas

    Gaminimui dažniausiai naudojama apie 500 gramų mėsos su kaulu, apie 400 gramų burokėlių, kopūstai, bulvės, morkos, petražolės šaknis, saliero gabalėlis, svogūnas, česnakas, pomidorų koncentratas, citrinos sultys, grietinė, lauro lapai, kvapieji pipirai, druska, pipirai ir mairūnas. Pupelės gali būti iš anksto išvirtos arba naudojamos konservuotos.

    Pirmiausia mėsa verdama su prieskoniais apie 45 minutes ant mažos kaitros, tuomet sudedamos daržovės ir verdama, kol suminkštėja bulvės. Atskirai trumpai patroškinami tarkuoti burokėliai su sviestu ir citrinos sultimis, o tada jie sudedami į puodą kartu su pupelėmis ir pomidorų koncentratu, viskas dar kelias minutes lėtai paverdama ir užbaigiama prieskoniais bei grietine.

    Patiekiant dažnai pasirenkami žalumynai, pavyzdžiui, krapai, kurie suteikia gaivumo. Toks paruošimas leidžia išlaikyti sodresnę spalvą, aiškesnį daržovių skonį ir malonią, ne per aštrią rūgštelę.

  • Graikai jį valgo visur: halloumi sūris nekrečia pokštų keptuvėje ir stebina skoniu

    Halloumi sūris pastaraisiais metais sparčiai populiarėja ir Lietuvoje, nes tai vienas nedaugelio sūrių, kurį galima drąsiai kepti ar grilinti. Jo struktūra sukurta taip, kad kaitinamas jis neištirpsta ir nesubyra, o ant paviršiaus greitai susiformuoja apskrudusi plutelė.

    Šis sūris siejamas su Kipro ir platesnio Rytų Viduržemio jūros regiono virtuve, todėl dažnai vadinamas graikiškų patiekalų žvaigžde. Dėl švelniai sūraus skonio ir elastingos tekstūros jis tinka ir kaip greitas užkandis, ir kaip pilnavertė patiekalo dalis.

    Kepant ar grilinant svarbiausia neskubėti: geriausiai pavyksta, kai halloumi pjaustomas storesnėmis riekėmis ir trumpai apskrudinamas ant vidutinės kaitros. Taip išgaunama traški, auksinė plutelė, o vidus išlieka minkštas ir sultingas.

    Virtuvėje halloumi ypač universalus: jį galima dėti į salotas su pomidorais, agurkais ir alyvuogių aliejumi arba patiekti su keptomis daržovėmis. Jis dera ir su šviežiomis žolelėmis, citrina, o netikėtas, bet populiarus derinys – su medumi, figomis ar arbūzu.

    Mitybos požiūriu halloumi vertinamas dėl baltymų ir kalcio, tačiau kartu reikėtų atkreipti dėmesį į druskos kiekį, būdingą daugeliui sūrių. Jei ribojate druską, verta rinktis mažiau sūrų variantą arba prieš kepant trumpai perlieti sūrį vandeniu ir nusausinti.

    Norint namuose pasigaminti halloumi lazdeles, sūrį patogu supjaustyti 1,5–2 centimetrų storio juostelėmis, lengvai apvolioti miltuose su prieskoniais ir kepti orkaitėje ar karšto oro gruzdintuvėje. Patiekiant dažnai pasirenkamas jogurtinis padažas su citrina ir žolelėmis – jis subalansuoja sūrio sūrumą ir paryškina skonį.

  • Šias rudens uogas daugelis apeina, bet po vieno triuko jos tampa saldžiu hitu su juoduoju šokoladu

    Kodėl šermukšnio uogos žalios netinka

    Ryškiai raudonos šermukšnio uogos rudenį vilioja spalva, tačiau ką tik nuskintos jos dažniausiai būna labai karčios ir sutraukiančios. Tai lemia natūralios augalo medžiagos, tarp jų ir parasorbino rūgštis, kuri vartojama didesniais kiekiais gali dirginti virškinamąjį traktą.

    Dėl šios priežasties šermukšnio uogų nereikėtų valgyti tiesiai nuo medžio. Vis dėlto tinkamai paruoštos jos tampa ne tik valgomos, bet ir maloniai saldžiarūgštės, todėl vis dažniau atrandamos namų virtuvėse.

    Užšaldymas ir trumpas apvirimas

    Norint sumažinti kartumą, uogas pirmiausia rekomenduojama nuplauti ir užšaldyti kelioms dienoms. Šalčio poveikis padeda sušvelninti aštrų skonį ir paruošia uogas tolesniam apdorojimui.

    Po šaldymo uogas verta trumpai apvirti verdančiame vandenyje kelias minutes, tuomet nukošti ir atvėsinti. Taip jos tampa švelnesnės, o ryški, rūgštoka nata išlieka ir puikiai dera su saldžiais ingredientais.

    Desertas, kuris nustebina skoniu

    Vienas paprasčiausių būdų šermukšnį paversti desertu yra apvirtas uogas įmaišyti arba panardinti į tirpintą juodąjį šokoladą. Rezultatas primena saldainius: šokolado kartumas susitinka su uogų rūgštele, o aromatas tampa netikėtai sodrus.

    Toks užkandis tinka ir kaip nedidelė dovana, ir kaip priedas prie kavos, ypač kai norisi ko nors neįprasto, bet ne per saldaus. Svarbiausia nepersistengti su kiekiu ir rinktis gerai paruoštas uogas.

    Kur dar pritaikyti paruoštas uogas

    Tinkamai apdorotos šermukšnio uogos tinka ne tik šokoladui. Jos gali būti naudojamos cukravimui, tirštoms uogienėms ar konfitūroms, kurios dera su blynais, varške, brandintais sūriais ar net mėsos patiekalais.

    Taip pat jos dažnai maišomos su kitomis uogomis, kad suteiktų ryškesnį charakterį džemams, o namuose gaminami sirupai ar užpilai vertinami dėl išraiškingo aromato. Renkant uogas verta rinktis ryškiai raudonas ir tvirtas, geriausia ankstyvą rudenį.

  • Sovietmečiu buvo delikatesas, dabar primiršome: jautienos šoninė su garstyčių padažu nustebins

    Jautienos šoninė, dar vadinama pilvo dalimi, sovietmečiu daugeliui buvo vienas įperkamesnių, bet vertinamų gabalų. Ši mėsa yra skaidulėta, su nedideliu riebalų ir plėvių kiekiu, todėl geriausiai atsiskleidžia lėtai ruošiama. Tinkamai troškinant ji tampa sultinga ir minkšta, o ne kieta, kaip dažnai nutinka paskubėjus.

    Šis gabalas artimas tiems, kurie virtuvėje ieško ne brangiausios nugarinės, o sodraus skonio ir universalumo. Iš jautienos šoninės dažnai gaminami troškiniai, guliašai, plėšyta jautiena, o kai kuriose virtuvėse iš jos kepamas bavette tipo kepsnys. Esminė taisyklė paprasta: kuo ilgesnis ir švelnesnis karštis, tuo geresnė tekstūra.

    Mitybos požiūriu tai baltymų šaltinis, tačiau kartu tai ir riebesnė jautienos dalis. Maždaug 100 gramų porcijoje gali būti apie 20 gramų baltymų ir apie 17 gramų riebalų, todėl sotumo jausmas ateina greitai. Ši mėsa taip pat siejama su kolagenu, kuris ypač vertinamas ilgai verdamuose sultiniuose ir troškiniuose.

    Pastaraisiais metais grįžta vadinamųjų pamirštų pjūvių mada: žmonės dažniau renkasi ne tik filė, bet ir dalis, kurios reikalauja technikos, tačiau atsilygina skoniu. Tam įtakos turi lėto gaminimo įranga, didesnis dėmesys maisto švaistymo mažinimui ir noras išnaudoti visą žaliavą. Jautienos šoninė į šią kryptį pataiko idealiai, ypač jei ruošiama su aromatingu padažu.

    Vienas iš klasikinių būdų išgauti minkštumą yra troškinimas garstyčių padaže su svogūnais, sultiniu ir prieskoniais. Garstyčios suteikia lengvo aštrumo, o ilgai kaitinant skoniai suapvalėja ir tampa švelnūs. Dažniausiai mėsa pirmiausia nuvaloma ir nusausinama, supjaustoma juostomis, patepama garstyčiomis ir suformuojama taip, kad prieskonis liktų viduje.

    Puode ar troškintuve įkaitinami riebalai, pakepinami svogūnai, tuomet dedama mėsa ir žolelės, o viskas užpilama sultiniu bei nedideliu kiekiu vyno. Svarbu, kad skystis apsemtų mėsą, o kaitra būtų nedidelė, nes būtent lėtas troškinimas per kelias valandas suminkština skaidulas. Jei skystis išgaruoja, įpilama dar sultinio arba karšto vandens.

    Kai mėsa jau minkšta, dažnai pridedama morkų ir troškinama, kol suminkštėja daržovės. Pabaigoje padažas derinamas druska ir pipirais, o skoniui subalansuoti tinka šaukštelis medaus. Jei padažas per skystas, jis sutirštinamas miltais, prieš tai juos atskirai išmaišius su trupučiu karšto padažo.

    Patiekiant tokia jautiena geriausiai dera su bulvėmis, kruopomis ar virtiniais, nes jie sugeria sodrų padažą. Tai patiekalas, kuris reikalauja laiko, bet ne sudėtingų įgūdžių, todėl tinka ir savaitgalio pietums, ir didesniam puodui kelioms dienoms. Svarbiausia nepagailėti troškinimo laiko ir leisti mėsai pasiekti tą būdingą, šaukštu yrantį minkštumą.

  • Egiptietiška cukinijų užkepėlė su malta mėsa: sotus receptas, kuris išgelbės šeimos pietus

    Cukinija Lietuvoje dažniausiai atsiduria troškiniuose, blyneliuose ar ant grilio, tačiau Artimųjų Rytų virtuvė siūlo kur kas sotesnę jos versiją. Egipte populiari užkepėlė, kurioje cukinijos sluoksniuojamos su malta mėsa pomidorų padaže ir užpilamos klasikiniu bešameliu.

    Šis patiekalas dažnai lyginamas su graikiška musaka, tačiau egiptietiškas variantas išsiskiria prieskoniais ir tekstūra. Svarbiausia taisyklė paprasta: rinkitės mažesnes, tvirtesnes, tamsesne odele cukinijas, nes jos turi mažiau vandens ir kepant geriau išlaiko formą.

    Kuo ypatingas skonis?

    Patiekalo „širdis“ yra mėsos padažas, kuris verdamas iki tirštos, koncentruotos konsistencijos. Egipte jis dažnai gardinamas baharatu – aromatingu mišiniu, kuriame dominuoja juodieji pipirai, kuminas, kalendra, cinamonas ir gvazdikėliai.

    Dar vienas triukas, pasitaikantis namų virtuvėse, yra kietojo sūrio plutelės įdėjimas į pomidorų padažą. Verdant ji suteikia gilesnį umami skonį, o prieš sluoksniuojant užkepėlę plutelę galima tiesiog išimti.

    Kaip paruošti, kad nepaskystų?

    Didžiausias iššūkis gaminant cukinijų užkepėles – per didelis drėgmės kiekis, todėl padažą verta virti 20–25 minutes, kol jis sutirštėja. Cukinijų iš anksto kepti nebūtina, jei jos jaunos ir tvirtos: orkaitėje jos suminkštės, bet netaps tyre.

    Bešamelį svarbu gaminti kantriai, pieną pilant pamažu ir nuolat maišant, kad neliktų gumuliukų. Tirštas, vientisas padažas vėliau veikia kaip „klijai“, sutvirtinantys sluoksnius ir leidžiantys užkepėlei gražiai pjaustytis.

    Receptas: egiptietiška cukinijų užkepėlė

    Mėsos padažui reikės apie 1 kg cukinijų, 600 g maltos jautienos, 2 šaukštų aliejaus, 2 vidutinių svogūnų, 3 česnako skiltelių, 500 g trintų pomidorų, 30 g pomidorų pastos, prieskonių ir druskos su pipirais. Jei norisi sodresnio skonio, į padažą galima įdėti nedidelį gabalėlį kietojo sūrio plutelės.

    Bešameliui tiks 40 g sviesto, 40 g kvietinių miltų, 600 ml riebaus pieno, apie 80 g kreminio sūrio ir žiupsnelis muskato. Viršui dažnai naudojama apie 100 g tarkuotos „Mozzarella“ ir apie 30 g tarkuoto „Parmesan“.

    Cukinijas supjaustykite maždaug 1 cm griežinėliais. Keptuvėje apkepkite maltą mėsą su baharatu, sudėkite svogūną ir česnaką, tada supilkite pomidorus, įmaišykite pastą, pagardinkite ir virkite, kol padažas sutirštės.

    Atskirame puode ištirpinkite sviestą, suberkite miltus ir trumpai pakepinkite, tuomet pamažu supilkite pieną, nuolat maišydami, kol padažas sutirštės. Įmaišykite kreminį sūrį, muskato, pasūdykite ir pagardinkite pipirais.

    Į kepimo indą dėkite dalį mėsos padažo, išdėliokite cukinijas, užpilkite likusiu padažu, tuomet užtepkite bešamelį ir pabarstykite sūriais. Kepkite apie 35 minutes 190 laipsnių temperatūroje, pabaigoje dar 5 minutes be dangčio, kad viršus gražiai apskrustų.

    Prieš pjaustydami palaukite apie 15 minučių, kad sluoksniai sutvirtėtų. Užkepėlė tinka su lengvomis daržovių salotomis, ryžiais ar plonais makaronais, o kitą dieną skonis dažnai būna dar sodresnis.

  • Lengvesnis skrandžiui, bet yra niuansas: šį pieną vis dažniau pila į kavą kasryt

    Ožkų pienas, dar neseniai daugeliui sietas su ūkiu ir ryškiu aromatu, vis dažniau atsiranda prekybos centrų lentynose ir namų virtuvėse. Jį renkasi žmonės, ieškantys įvairesnio skonio, o dalis – tikėdamiesi lengvesnio virškinimo, ypač geriant kavą.

    Vis dėlto teiginys, kad ožkų pienas visada turi mažiau riebalų nei karvės, nėra tikslus. Pilno riebumo ožkų ir karvės pieno riebalų kiekis gali būti labai panašus, o kai kuriais atvejais ožkų pienas net būna riebesnis.

    Ar tikrai mažiau riebalų?

    Riebalų kiekis priklauso nuo gyvūno veislės, sezono, pašaro ir to, ar produktas yra standartizuotas gamintojo. Todėl renkantis verta ne pasikliauti bendra nuostata, o palyginti maistingumo lenteles ant pakuočių.

    Skiriasi ne tik riebalų procentas, bet ir jų struktūra. Ožkų piene riebalų lašeliai dažnai būna smulkesni, o tai gali lemti kitokį pojūtį virškinant, nors individuali organizmo reakcija vis tiek išlieka labai skirtinga.

    Laktozė: jos mažiau, bet ji yra

    Ožkų piene paprastai būna šiek tiek mažiau laktozės nei karvės piene, tačiau tai nėra pienas be laktozės. Dėl to žmonėms, turintiems laktozės netoleravimą, jis nebūtinai bus tinkamas pasirinkimas.

    Jei išgėrus pieno pasireiškia pilvo skausmas, pūtimas ar viduriavimas, praktiškesnis sprendimas dažnai būna produktai be laktozės arba simptomų aptarimas su sveikatos priežiūros specialistu. Savidiagnostika čia dažnai suklaidina, nes panašius požymius sukelia ir kitos virškinimo problemos.

    Skonis kavoje ir maistinė vertė

    Kavoje ožkų pienas dažniausiai geriausiai atsiskleidžia su intensyvesniu espresso, nes gali suteikti švelniai salstelėjusį, kartais primenantį riešutus poskonį. Pilant į gėrimą jis gali kiek suapvalinti kartumą, tačiau aromato visiškai neužgožia, jei dozė nedidelė.

    Maistiniu požiūriu tai nėra vien skoniui skirtas priedas: ožkų pienas yra baltymų ir kalcio šaltinis, svarbus raumenų funkcijai bei kaulų ir dantų mineralizacijai. Tačiau didžiausią reikšmę turi bendra mityba, o ne vienas produktas, net jei jis atrodo „sveikesnis“.

    Svarbu atskirti netoleravimą nuo alergijos: ožkų pienas nėra saugus pakaitalas alergiškiems karvės pieno baltymams. Baltymai yra panašūs, todėl gali sukelti kryžminę alerginę reakciją.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios gydytojo ar dietologo konsultacijos. Jei simptomai kartojasi ar stiprėja, vertėtų įvertinti ne tik pieno pasirinkimą, bet ir bendrą mitybą bei sveikatos būklę.

  • Į sorų kruopas įmaišykite šią daržovę: kotletai tokie gardūs, kad niekas neprašo maltinukų

    Rudenį moliūgas dažniausiai keliauja į sriubas ar kepinius, tačiau jis puikiai tinka ir sotiesiems kotletams be mėsos. Iškeptas moliūgas tampa saldokas, vientisas ir neperdrėkina masės, todėl paplotėlius lengva formuoti ir apkepti. Sorų kruopos sušvelnina skonį, o prieskoniai suteikia ryškumo.

    Toks derinys dažnai pasiteisina tiems, kuriems įprasti daržovių kotletai būna per minkšti ir kepant subyra. Kepimas orkaitėje sumažina vandens kiekį daržovėje, todėl masė natūraliai sutvirtėja ir geriau laikosi keptuvėje. Be to, moliūgo kepimas išryškina karamelizuotas natas ir lengvą riešutinį aromatą.

    Sorų kruopos suteikia kompleksinių angliavandenių, kurie padeda ilgiau išlikti sotiems. Moliūgas yra beta karoteno šaltinis, iš kurio organizmas gamina vitaminą A, svarbų regėjimui ir odos būklei. Jei į masę įmaišysite pupelių, padidės baltymų ir skaidulų kiekis.

    Kodėl verta kepti moliūgą

    Virinant moliūgą vandenyje jis lengvai praranda skonį ir prisigeria drėgmės, o tai apsunkina kotletų formavimą. Kepant dalis vandens išgaruoja, o minkštimas tampa tirštesnis, todėl užtenka mažiau miltų ar kruopų rišimui. Tai aktualu ir tiems, kurie nori lengvesnio, bet vis tiek stabilaus rezultato.

    Praktinis triukas paprastas: moliūgą supjaustykite gabalais, pašlakstykite aliejumi ir kepkite iki suminkštėjimo bei lengvo apskrudimo. Atvėsusį minkštimą sutrinkite šakute, kad liktų šiek tiek tekstūros, o ne visiška tyrė. Taip kotletai bus malonesni kąsti.

    Skonis ir sotumas vienoje lėkštėje

    Į masę tinka juodosios ar raudonosios konservuotos pupelės, taip pat špinatai, kurie subalansuoja moliūgo saldumą. Kiaušinis padeda surišti, o avižiniai dribsniai ar avižiniai miltai sugeria likusią drėgmę. Prieskoniams tinka saldžioji paprika, kuminas, česnakas, druska ir pipirai.

    Kotletus galima kepti keptuvėje, kol gražiai apskrus, arba užbaigti orkaitėje, jei norisi mažiau riebalų. Patiekiant dažniausiai tinka jogurtinis česnakinis padažas, pomidorų salotos ar orkaitėje keptos bulvės. Šiuos kotletus patogu dėti ir į bandelę, taip paruošiant sotų naminį burgerį be mėsos.

  • Keistas užkandis „Biedronkoje“: tarp kumpio ir pašteto guli žalia metka – kas ją dar perka?

    Lenkijos diskontų tinkle „Biedronka“ šalia įprastų kumpių ir paštetų galima rasti produktą, kuris daugeliui kelia klausimų: vadinamąją svogūninę metką. Tai žalias kiaulienos gaminys, tradiciškai valgomas ne termiškai apdorotas, o tepamas ant duonos.

    Ant pakuotės paprastai nurodoma, kad tai žalias, vidutiniškai smulkintas kiaulienos gaminys nevalgomame apvalkale. Tokią metką žmonės dažniausiai paskleidžia ant šviežios riekės, pagardina raugintu agurku, svogūnu ar aštresnėmis garstyčiomis.

    Nors pavadinime minimas svogūnas, sudėtyje jo dažniausiai būna labai mažai. Gamintojų etiketėse įprastai dominuoja kiauliena, o svogūnas veikia labiau kaip skonio akcentas, greta druskos, prieskonių ekstraktų ir kitų technologinių priedų.

    Tokie gaminiai neretai turi nemažai riebalų ir druskos, todėl mitybos specialistai rekomenduoja juos vertinti kaip retkarčiais pasirenkamą užkandį, o ne kasdienį pusryčių pagrindą. Per didelis druskos kiekis siejamas su padidėjusia kraujospūdžio rizika, todėl ypač svarbus saikas.

    Kaina „Biedronkoje“ už 170 gramų pakuotę siekia apie 1,20 euro, o perskaičiavus kilogramui – maždaug 7,10 euro. Tai nėra pigiausias pasirinkimas, tačiau pats faktas, kad produktas laikosi asortimente, rodo stabilų pirkėjų ratą.

    Kadangi metka yra žalia, svarbiausia laikytis šaldymo grandinės ir galiojimo termino. Valstybinės maisto saugos institucijos Europoje ne kartą yra skelbusios atskirų žalių mėsos gaminių partijų atšaukimus dėl galimos bakterinės taršos, todėl namuose būtina kuo greičiau dėti produktą į šaldytuvą ir atidarius suvartoti tą pačią dieną.

  • Pigu, gardu ir pigu: ši keptuvėje kepama jūrinė žuvis pajūryje dažnai tampa pasirinkimu Nr. 1

    Flandra laikoma liesa jūrine žuvimi, todėl ji dažnai pasirenkama ieškant lengvesnės vakarienės ar pietų. Joje gausu lengvai įsisavinamų baltymų, o kalorijų paprastai mažiau nei riebesnėse žuvyse, todėl patiekalai iš flandros tinka ir subalansuotai mitybai.

    Mitybos požiūriu flandroje yra svarbių mikroelementų, tarp jų seleno, kuris prisideda prie normalios skydliaukės veiklos, taip pat vitamino B12 ir fosforo. Kaip ir daugelyje jūrinių žuvų, joje aptinkama omega-3 riebalų rūgščių, siejamų su širdies ir kraujagyslių sveikata.

    Dar vienas flandros privalumas yra tai, kad ji paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio nei stambios plėšrios žuvys, tokios kaip kardžuvės ar didieji tunai. Dėl to, laikantis bendrų mitybos rekomendacijų ir saiko, flandra dažnai įvardijama kaip saugesnis pasirinkimas šeimoms, taip pat nėščiosioms ir vaikams.

    Kur jos ieškoti ir kiek kainuoja

    Flandrą dažniausiai galima rasti didesnių prekybos tinklų žuvies skyriuose arba šaldytų produktų vitrinoje. Lenkijoje ji reguliariai minima kaip prekė, pasiekiama „Auchan“, „Carrefour“, „Kaufland“ ir „E.Leclerc“ parduotuvėse, o kai kuriuose diskontuose pasirodo rečiau, dažniausiai teminių akcijų metu.

    Kainos priklauso nuo to, ar perkate visą žuvį, skrostą skerdeną ar filė, taip pat nuo to, ar ji šviežia, ar šaldyta. Lenkijos rinkoje minėtos kainos siekė apie 4–6 eurus už kilogramą šaldytos žuvies, maždaug 4–7 eurus už kilogramą šaldytos filė ir apie 8–12 eurų už kilogramą šviežios filė.

    Kaip iškepti keptuvėje, kad neišdžiūtų

    Flandros mėsa yra švelni, todėl ją lengva perkepti ir išsausinti. Prieš kepimą žuvį verta gerai nusausinti, lengvai pasūdyti, įberti pipirų ir labai plonai apvolioti miltuose arba bulvių krakmole, kad susidarytų plona, traški plutelė.

    Norint sumažinti prilipimo riziką, galima pritaikyti kepimo popieriaus triuką. Ant įkaitintos keptuvės užtiesiamas pagal dugną iškirptas kepimo popieriaus lapas, įpilama šiek tiek aliejaus, o žuvis kepama tiesiai ant popieriaus, kad mažiau irti ir lengviau apversti.

    Dažniausiai pakanka 3–4 minučių iš kiekvienos pusės ant vidutinės kaitros, ypač jei kepama filė. Pačioje pabaigoje galima įdėti šaukštą šalto sviesto ir įspausti citrinos sulčių, kad keptuvėje greitai susiformuotų paprastas sviestinis padažas.

  • Kiek iš tikrųjų galima laikyti žalią mėsą šaldiklyje: terminas nustebins ne vieną

    Žalią mėsą šaldiklyje teoriškai galima laikyti labai ilgai, nes žema temperatūra sustabdo bakterijų dauginimąsi. Tačiau tai nereiškia, kad po kelerių metų ištrauktas kepsnys išliks sultingas ir skanus.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad šaldymas labiausiai „saugo“ nuo gedimo, bet ne nuo kokybės prastėjimo. Laikui bėgant mėsa praranda drėgmę, keičiasi tekstūra, o riebalai gali įgyti nemalonų prieskonį, ypač jei pakuotė nėra sandari.

    Kiek laiko laikyti, kad būtų skanu?

    Optimaliam skoniui ir konsistencijai svarbu laikytis rekomenduojamų terminų, nes kuo ilgiau mėsa guli šaldiklyje, tuo didesnė vadinamojo šaldiklio nudegimo rizika. Tai atsitinka, kai drėgmė iš mėsos „ištraukiama“ šalčio ir oro, o paviršius tampa sausas, pilkšvas.

    Dauguma žalių mėsos rūšių geriausią kokybę išlaiko nuo kelių mėnesių iki maždaug vienų metų. Ilgiausiai paprastai laikosi dideli gabalai, o trumpiausiai – malta mėsa ir riebesni, labiau apdoroti gaminiai.

    Kiaulienos kepsniai ar karbonadai dažniausiai rekomenduojami suvartoti per 4–6 mėnesius, o neapdorotas žalias kumpis gerą kokybę paprastai išlaiko apie 6 mėnesius. Šviežia jautiena dažnai gali išlikti tinkama kokybei apie 6–12 mėnesių, o aviena – apie 6–9 mėnesius.

    Maltai mėsai rekomenduojamas trumpesnis laikotarpis, dažniausiai apie 3–4 mėnesius, nes didesnis paviršiaus plotas greičiau praranda drėgmę ir sugeria kvapus. Bekonas bei dešros šaldiklyje paprastai kokybę išlaiko trumpiau, dažnai apie 1–2 mėnesius.

    Paukštienos gabalai dažnai rekomenduojami iki maždaug 9 mėnesių, o visa višta ar kalakutas gali išlaikyti gerą kokybę iki maždaug 12 mėnesių. Vis dėlto labai svarbu, kaip mėsa supakuota ir ar šaldiklyje palaikoma stabili temperatūra.

    Žuvis ir jūros gėrybės: terminai trumpesni

    Žuvies kokybė šaldiklyje krenta greičiau nei daugelio mėsų, ypač jei žuvis riebi. Riebios žuvys dažnai rekomenduojamos suvartoti per 2–3 mėnesius, o liesesnės, baltos žuvys – maždaug per 4–8 mėnesius.

    Krevetės ir vėžiai, priklausomai nuo rūšies ir paruošimo, gali išlaikyti kokybę ilgiau, tačiau kitų moliuskų ir dalies vėžiagyvių terminas dažnai trumpesnis, apie 2–4 mėnesius. Čia didžiausią įtaką daro riebalų oksidacija ir pakuotės sandarumas.

    Kaip užšaldyti teisingai?

    Jei mėsa šaldytuve jau artėja prie gedimo ribos, šaldymas nepadarys jos „šviežesnės“. Geriausiam rezultatui rekomenduojama mėsą užšaldyti kuo greičiau po įsigijimo, dažnai per 24 valandas, kad šaltyje „užfiksuotumėte“ geriausią kokybę.

    Kad mėsa neprarastų drėgmės, verta papildomai apsaugoti originalią pakuotę, sandariai apvyniojant plėvele ar folija, o tuomet įdėti į šaldymo maišelį ir išspausti kuo daugiau oro. Ant pakuotės pravartu užrašyti mėnesį ir metus, o šaldiklyje laikyti giliausiai, kur temperatūra stabiliausia.

    Maisto saugos rekomendacijose dažniausiai akcentuojama, kad šaldiklyje turėtų būti palaikoma apie minus 18 laipsnių temperatūra. Kuo dažniau varstomos durelės ir kuo labiau svyruoja temperatūra, tuo greičiau prastėja produktų kokybė, net jei jie formaliai išlieka saugūs.