CP v2

Category: Maistas

  • Konditeriai atskleidė triuką: žiupsnelis iš spintelės padeda grietinėlę išplakti standžiai

    Plakta grietinėlė yra vienas dažniausių desertų pagrindų, tačiau net ir patyrusiems virtuvėje ji kartais „nepakyla“ iki standžių viršūnėlių. Konditeriai primena, kad svarbiausia čia ne vien mikserio galia, o riebalų kiekis, temperatūra ir plakimo momentas.

    Stabiliausią putą paprastai sukuria 36 proc. riebumo grietinėlė, nes didesnis riebalų kiekis padeda masei sutvirtėti. Apie 30 proc. riebumo grietinėlė taip pat išsiplaka, bet ji dažniau būna minkštesnė ir greičiau praranda formą, ypač jei ja tenka ilgiau dekoruoti.

    Svarbiausia yra šaltis

    Konditeriai pataria gerai atšaldyti ne tik grietinėlę, bet ir dubenį bei plakiklio šluoteles. Šaltis sulėtina riebalų tirpimą ir padeda susiformuoti stabilesnei struktūrai, todėl plakta masė geriau laiko formą.

    Dar viena dažna klaida – cukraus įbėrimas per anksti. Cukraus pudrą verta dėti tik tada, kai grietinėlė jau padidėjusi, pastebimai tirštėja ir pradeda „laikyti“ lengvus pėdsakus nuo šluotelių.

    Žiupsnelis citrinų rūgšties

    Konditerių naudojamas triukas – labai mažas žiupsnelis citrinų rūgšties, kai grietinėlė jau prisotinta oro ir tirštesnė, bet vis dar nuslysta nuo šluotelių. Tokia minimali dozė paprastai nepakeičia skonio, tačiau gali padėti masei greičiau sutvirtėti.

    Šis metodas tinka tik tada, kai grietinėlė dar nėra perplakta. Jei dubenyje matosi gumulėliai, atsiskyręs skystis ar smulkūs gelsvi riebalų taškeliai, tai ženklas, kad masė jau ima virsti sviestu ir toliau plakant situacija tik blogės.

    Kaip paruošti namuose

    Pradėkite nuo atšaldyto metalinio dubens ir šluotelių, palaikytų šaldytuve apie 15 minučių. Į dubenį supilkite 500 mililitrų 36 proc. riebumo grietinėlės ir plakite vidutiniu greičiu, kol ji taps puri ir tirštesnė.

    Tada palaipsniui įberkite apie 40 gramų cukraus pudros ir plakite toliau, stebėdami konsistenciją. Jei masė vis dar per minkšta, įdėkite mažą žiupsnelį citrinų rūgšties ir plakite trumpai, tik iki standžių viršūnėlių.

    Paruoštą plaktą grietinėlę geriausia naudoti iškart, o jei reikia palaukti, ją verta laikyti šaldytuve. Norint švelnaus aromato, kartu su cukraus pudra galima įmaišyti truputį vanilės ekstrakto.

  • Pamirškite blynus: mini česnakinės duonelės iš keptuvės be mielių – pavyks per 20 min.

    Kai norisi šilto naminio kepinio, bet nėra laiko kildinti tešlos ar jungti orkaitės, išeitis gali būti mini duonelės iš keptuvės. Jos primena sluoksniuotus kiniškus svogūnų blynelius, tik šįkart skonis kuriamas česnakais pagardintu aliejumi.

    Pagrindas paprastas: kvietiniai miltai, druska, aliejus ir verdantis vanduo. Karštas vanduo padeda greitai suformuoti elastingą tešlą, kuri lengvai kočiojama ir nereikalauja nei mielių, nei ilgo poilsio.

    Kas lemia sluoksnius?

    Triukas slypi formavime: plonas tešlos lakštas patepamas česnakiniu aliejumi, susukamas į ritinėlį, o tada į sraigę. Iškočiojus dar kartą, viduje susidaro ploni sluoksniai, kurie kepdami švelniai atsiskiria.

    Dėl to duonelės neprimena plokščios tortilijos: jos tampa minkštos, bet kartu turi lengvą lapelių struktūrą. Geriausiai pavyksta, kai keptuvė gerai įkaitinta, o miltų kočiojant naudojama minimaliai.

    Receptas: česnakinės duonelės keptuvėje

    Jums reikės 250 gramų kvietinių miltų, 125 mililitrų verdančio vandens, 3 šaukštų aliejaus, žiupsnio druskos ir 2 česnako skiltelių. Česnaką sutrinkite ir sumaišykite su 2 šaukštais aliejaus, kad gautumėte aromatingą užtepą.

    Miltus sumaišykite su druska, įpilkite 1 šaukštą aliejaus ir verdantį vandenį, išmaišykite, o kai masė šiek tiek atvės, trumpai išminkykite iki vientisos tešlos. Padalykite ją į 8 dalis, iškočiokite plonus paplotėlius, patepkite česnakiniu aliejumi, susukite, suformuokite sraigę ir dar kartą iškočiokite.

    Kepkite ant įkaitintos keptuvės be papildomų riebalų, kol abi pusės lengvai parus. Patiekite su tiršta grybų ar pievagrybių padažo versija, sriuba, o į česnakinį aliejų galite įmaišyti petražolių, raudonėlio ar šiek tiek aitriosios paprikos.

  • Į morkų salotas įberkite šio traškaus priedo: skonis nustebins labiau nei parduotuvinės

    Morkos puikiai dera su saldžiais, rūgščiais ir lengvai aštresniais skoniais, todėl iš jų paruoštos salotos gali būti gerokai įdomesnės nei įprastas garnyras. Citrinos sultys paryškina natūralų morkų saldumą, medus sušvelnina garstyčių aštrumą, o petražolės suteikia gaivos ir aromato.

    Tokią greitą morkų salotų versiją patogu patiekti prie keptos vištienos, žuvies, kotletų ar paprastų patiekalų su bulvėmis. Paruošimas trunka kelias minutes, o rezultatas dažnai pranoksta jau pagamintas salotas, nes skonių pusiausvyrą galima reguliuoti pagal save.

    Traškus priedas, kuris keičia viską

    Pagrindinis akcentas šiame recepte yra skrudinti svogūnai. Jie suteikia sūrumo, lengvo saldumo ir ryškų traškumą, todėl kiekvienas kąsnis tampa įdomesnis, o morkos neatrodo vien tik saldžios.

    Svarbi taisyklė paprasta: skrudintų svogūnų nedėkite iš anksto viso kiekio. Pabuvę padaže jie pradeda minkštėti, todėl geriausia didžiąją dalį įmaišyti pabaigoje, o likusiais pabarstyti prieš pat patiekiant.

    Kaip paruošti, kad salotos nepaskęstų sultyse

    Morkas verta tarkuoti stambesne tarka arba pjaustyti plonais julienne tipo šiaudeliais. Taip jos mažiau leidžia sultis ir geriau išlaiko tekstūrą, o salotos atrodo gaivesnės ir „nesusėda“ dubens dugne.

    Garstyčių padažas turėtų tik apgaubti daržoves, o ne kauptis apačioje. Jei matote, kad padažo per daug, įdėkite dar šiek tiek morkų arba papildomai saują smulkintų petražolių.

    Morkų salotos su skrudintais svogūnais

    Patogiausia salotas ruošti maždaug 15 minučių prieš pietus: skoniai spėja susijungti, o tekstūra išlieka traški. Skrudintus svogūnus berkite pabaigoje, kad jie liktų maloniai trapūs ir valgant.

    Jums reikės apie 500 gramų morkų, 2 šaukštų smulkintų petražolių ir 3 šaukštų skrudintų svogūnų. Padažui tinka 1 valgomasis šaukštas Dižono arba sūrių garstyčių, 2 šaukštai rapsų aliejaus arba švelnaus alyvuogių aliejaus, 1 šaukštas citrinos sulčių, 1 arbatinis šaukštelis medaus, druska ir šviežiai maltų pipirų žiupsnis.

    Morkas nulupkite ir sutarkuokite stambiai arba supjaustykite plonais šiaudeliais, sumaišykite su petražolėmis. Atskirai išmaišykite garstyčias, aliejų, citrinos sultis, medų, druską ir pipirus, užpilkite ant morkų, išmaišykite ir palikite 10 minučių, tuomet įmaišykite dalį skrudintų svogūnų, o likusius užberkite viršuje.

    Jei norisi dar daugiau traškumo, galima įmaišyti šaukštą saulėgrąžų sėklų ar smulkintų graikinių riešutų. Aštresniam variantui tinka ryškesnės garstyčios ir nedidelis kiekis tarkuotų krienų.

  • Milane tai daro su maltiniais: 2 prieskoniai pakeičia skonį, o žolelių beveik nereikia

    Milane populiarūs nedideli maltinukai vadinami mondeghili. Jie išsiskiria tuo, kad ryškų skonį suteikia ne žolelių gausa, o keli tiksliai parinkti priedai ir tinkama mėsos masės struktūra. Tokie kotletukai dažniausiai gaminami iš maltos mėsos, piene mirkyto batono ir kelių klasikinių itališkų ingredientų.

    Šio patiekalo esmė yra du prieskoniai: citrinos žievelė ir muskato riešutas. Citrinos žievelė suteikia gaivos, subalansuoja riebesnius ingredientus ir padeda išryškinti mėsos skonį, o muskato riešutas prideda švelnų, šildantį aromatą, todėl jo pakanka visai mažo žiupsnelio.

    Dar vienas svarbus triukas – piene pamirkytas duonos minkštimas. Jis veikia kaip natūralus rišiklis ir drėgmės „saugiklis“, todėl kotletukai po kepimo nelieka sausi ar kieti. Dėl to masės nereikia perdirbti per ilgai: pakanka kelių minučių, kad ingredientai susijungtų.

    Autentiško skonio įspūdį sustiprina smulkiai kapota arba sumalta mortadelė ir kietasis sūris, pavyzdžiui, „Grana Padano“. Mortadelė suteikia švelnaus sūrumo ir mėsos sodrumo, o sūris prideda umami poskonį, todėl papildomų prieskonių paprastai reikia mažiau.

    Kepant svarbu neskubėti ir neperkrauti keptuvės. Kotletukus verta kepti dalimis, kad džiūvėsėlių apvalkalas išliktų traškus ir neprisigertų riebalų. Patiekti juos galima su salotomis, keptomis bulvėmis arba paprastu pomidorų padažu, o atvėsę tinka ir sumuštiniams.

    Mediolano mondeghili receptas

    Patogiausia naudoti kiek pasenusį batoną be kietos plutelės, nes jis geriau sugeria pieną. Masę išminkykite tik tiek, kad ji taptų vientisa, tada formuokite mažus, lengvai suplokštintus kotletukus ir apvoliokite džiūvėsėliuose.

    Ingredientai: 300 g maltos jautienos, kiaulienos arba mišinio, 80 g mortadelės, apie 2 stiklinės batono minkštimo, 1/3 stiklinės riebaus pieno, 1 didelis kiaušinis, 3 šaukštai smulkiai tarkuoto „Grana Padano“, 1 citrinos žievelė, 1/4 arbatinio šaukštelio malto muskato riešuto, 1 šaukštas petražolių, druska ir pipirai, džiūvėsėliai, lydytas sviestas kepimui.

    Gaminimas: pamirkykite duoną piene apie 5 minutes ir lengvai nuspauskite. Smulkiai sukapokite mortadelę, sumaišykite su mėsa, duona, kiaušiniu, sūriu, citrinos žievele, muskatu, petražolėmis, druska ir pipirais, minkyti pakanka 2–3 minutes. Suformuokite mažus kotletukus, apvoliokite džiūvėsėliuose ir kepkite lydytame svieste po 4–5 minutes iš kiekvienos pusės.

  • Vengrai į guliašą nededa nei miltų, nei grietinės: tirštumą suteikia pigus svogūnų triukas

    Autentiškas vengriškas pörkölt, kurį daugelis užsienyje vadina tiesiog guliašu, tirštėja ne nuo miltų ar grietinės, o nuo paprastos daržovės. Pagrindinis tirštos, sodrios konsistencijos „triukas“ yra didelis kiekis ilgai troškintų svogūnų, kurie padažą sutirština natūraliai.

    Vengrijos virtuvėje galioja sena taisyklė: svogūnų kiekis dažnai sudaro maždaug pusę mėsos svorio, o kartais priartėja ir prie lygių proporcijų. Smulkiai supjaustyti svogūnai lėtai kaitinami riebaluose palaipsniui suyra, išskiria natūralius cukrus ir sukuria tirštą, vientisą pagrindą be papildomų tirštiklių.

    Kas iš tikrųjų yra pörkölt?

    Vengrijoje pörkölt yra troškinys, o klasikinis gulyás dažniau laikomas sočia guliašine sriuba. Abu patiekalai remiasi panašiais skonio principais, tačiau pörkölt paprastai būna tirštesnis, koncentruotas ir gaminamas taip, kad mėsa troškintųsi savo sultyse bei daržovių drėgmėje.

    Skoniui itin svarbi ir prieskonių įdėjimo seka. Saldžią maltą papriką vengrai dažniausiai suberia į jau suminkštintus svogūnus trumpam nukėlę puodą nuo kaitros, kad paprika nesudegtų ir neįgautų kartumo, o riebalai „išnešiotų“ jos aromatą ir spalvą.

    Kaip pasiekti tirštą, sodrų padažą?

    Gaminant pörkölt, svogūnai pirmiausia ilgiau kepinami ar troškinami ant mažos kaitros, kol tampa salstelėję ir beveik kreminiai. Tuomet jie tampa natūraliu padažo tirštikliu, todėl nereikia nei miltų, nei grietinės, nei krakmolo.

    Dar vienas principas yra vandens kontrolė: mėsa paprastai neužpilama dideliu kiekiu skysčio. Tikslas yra lėtas troškinimas uždengus, retkarčiais pamaišant, o prireikus įpilant tik minimaliai karšto vandens, kad patiekalas neišsausėtų, bet ir neprarastų sodrumo.

    Kokie ingredientai dažniausiai naudojami?

    Klasikiniam variantui dažnai pasirenkama kiauliena, pavyzdžiui, mentė arba sprandinė, taip pat naudojami svogūnai, česnakas ir kelių rūšių paprika. Skonį papildo kmynai, šviežios paprikos ir pomidorai, o galutinį balansą suteikia druska bei šviežiai malti juodieji pipirai.

    Patiekiant įprasti priedai yra bulvės, duona arba tradiciniai vengriški nokedli tipo kleckai. Tirštumas čia turėtų būti toks, kad padažas apgaubtų mėsą, o ne primintų sriubą, ir būtent svogūnų pagrindas leidžia tai pasiekti be papildomų priedų.

  • Parmezanas brangsta, bet yra išeitis: lenkiški „Spomlek“ sūriai kainuoja beveik perpus pigiau

    Brangstantis parmezanas skatina ieškoti alternatyvų

    Kietieji ilgai brandinti sūriai, tokie kaip Parmigiano Reggiano ar Grana Padano, daugeliui tapo kasdieniu pasirinkimu, tačiau jų kaina parduotuvėse dažnai verčia ieškoti pigesnių sprendimų. Todėl dėmesio sulaukia vietiniai ar kaimyninėse šalyse gaminami kieti brandinti sūriai, kuriuos galima naudoti panašiai.

    Lenkijos gamintojo „Spomlek“ linijoje „Skarby Serowara“ esantys sūriai „Bursztyn“ ir „Rubin“ nėra itališkų DOP sūrių analogai pagal technologiją, bet virtuvėje dažnai praverčia tais pačiais atvejais. Juos patogu tarkuoti ant makaronų, tirpinti padažuose ar patiekti sūrių lentoje.

    Kuo skiriasi „Bursztyn“ ir „Rubin“?

    „Bursztyn“ brandinamas mažiausiai šešis mėnesius, todėl jo skonis paprastai ryškesnis, tekstūra trapesnė, o poskonis pikantiškesnis. Toks sūris labiau tinka, kai norisi aiškiai juntamo sūrio akcento ant karšto patiekalo ar užkandžių lėkštėje.

    „Rubin“ brandinamas trumpiau, mažiausiai tris mėnesius, ir dažniau apibūdinamas kaip švelnesnis, sviestinis. Jis dažnai pasirenkamas apkepams, salotoms, šiltoms sumuštiniams ar lengvesniems patiekalams, kuriuose sūris neturi dominuoti.

    Kaina, sudėtis ir ką verta žinoti perkant

    Parduotuvėse šie sūriai dažniausiai sutinkami 180 gramų pakuotėmis, o akcijų metu kaina paprastai krenta ypač juntamai. Pavyzdžiui, 180 gramų pakuotė gali kainuoti apie 2,70 euro, tai yra maždaug 15 eurų už kilogramą, todėl skirtumas, lyginant su importiniais brandintais sūriais, gali būti reikšmingas.

    Sudėtis abiem atvejais labai panaši: pasterizuotas pienas, druska, pienarūgštės fermentacijos bakterijos, kalcio chloridas, karotenai. Skirtumai dažniau susiję su žievele, kurioje gali būti konservantų ir dažiklių, o pati žievelė nėra skirta vartoti, todėl prieš valgant ją reikėtų nupjauti.

    Maistinė vertė taip pat artima: 100 gramų „Bursztyn“ turi apie 383 kilokalorijas, apie 30 gramų riebalų ir apie 27 gramus baltymų, o „Rubin“ turi apie 365 kilokalorijas, apie 28 gramus riebalų ir taip pat apie 27 gramus baltymų. Ant pakuočių paprastai nurodoma ir tai, kad laktozės kiekis yra labai mažas, mažiau nei 0,01 gramo 100 gramų produkto.

    Kasdieniam gaminimui svarbiausia lyginti ne pakuotės, o kilogramo kainą, nes mažos pakuotės gali klaidinti. Jei tikslas yra kietas brandintas sūris tarkavimui ar padažams, pigesnės alternatyvos leidžia sutaupyti nepaukojant patogumo virtuvėje.

  • Vaikystės traškūs langeliai vėl grįžta: parduotuvėse juos randa už maždaug 2 eurus

    Lenkijoje nostalgišką bangą kelia seniai pažįstamas užkandis Przysmak Świętokrzyski – kvietinių miltų granulės, kurias reikia trumpai iškepti aliejuje. Įkaitintame riebale žali „langeliai“ per kelias sekundes išsipučia kelis kartus, pabąla ir tampa traškūs, beveik neutralaus skonio.

    Šį gaminį daug metų gamina Vytwórcza Spółdzielnia Pracy „Społem“ iš Kielc, o dėl paprasto paruošimo jis dažnai siejamas su namų virtuve ir vaikystės prisiminimais. Panašūs greitai išsipučiančių užkandžių produktai Europoje populiarėja ir dėl to, kad leidžia patiems kontroliuoti prieskonius bei porcijos dydį.

    Kur jo ieškoti? Straipsnyje minimos prekybos vietos – didieji prekybos tinklai ir mažesnės parduotuvės, taip pat „Społem“ parduotuvės, o periodiškai šis produktas pasirodo ir teminėse akcijose. Dėl ilgesnio galiojimo ir nedidelės kainos jis dažnai perkamas kaip greitas užkandis namams.

    Kaina Lenkijos parduotuvėse paprastai siekia 5–7 zlotus, o akcijose – apie 4,99 zloto, tai yra maždaug 1–2 eurus. Už maždaug 400 gramų pakuotę gaunamas didelis kiekis iškepusių traškučių, nes kepant jų tūris padidėja kelis kartus.

    Viena priežasčių, kodėl šis užkandis taip giriamas, yra itin trumpa sudėtis: kvietiniai miltai, vanduo, druska ir kildinamoji medžiaga, dažniausiai natrio karbonatas. Tačiau galutinis kaloringumas ir riebalų kiekis labiausiai priklauso nuo to, kiek aliejaus sugeriama kepant ir kokį aliejų pasirenkate.

    Paruošimas paprastas, bet reikalaujantis dėmesio: aliejų rekomenduojama įkaitinti iki maždaug 180 laipsnių, o „langelius“ kepti mažomis porcijomis, nes jie akimirksniu išsipučia. Kepimas trunka apie 5–10 sekundžių, po to užkandį svarbu greitai išimti ir nusausinti.

    Prieskonius geriausia berti dar ant karšto užkandžio, kad jie geriau priliptų. Dažniausiai renkamasi druska, saldžioji ar aštrioji paprika, o namų virtuvėse populiarūs ir daržovių prieskonių mišiniai, suteikiantys ryškesnį sūrumą.

  • „Aldi“ lentynose slepiasi tikras atradimas: šernienos kumpis už 7 eurus, bet pirkėjai praeina

    „Aldi“ parduotuvėse dėmesio gali nesulaukti produktas, kuris pagal sudėtį ir maistinę vertę išsiskiria iš įprastos kiaulienos ar vištienos pasirinkimo. Kalbama apie be kaulo šerno kumpį, parduodamą 500 gramų pakuotėmis. Tokia pakuotė kainuoja apie 7 eurus, o kilogramo kaina siekia maždaug 14 eurų.

    Ant etiketės nurodoma, kad mėsa yra lenkiškos kilmės, o produktas buvo kontroliuojamai užšaldytas ir atšildytas, kaip dalis paruošimo prekybai. Pirkėjams svarbu atkreipti dėmesį į įspėjimą, jog atšildyto produkto pakartotinai užšaldyti negalima, nes tai didina mikrobiologinę riziką ir blogina kokybę.

    Kuo šerniena skiriasi nuo kiaulienos

    Šerniena paprastai yra liesesnė, tamsesnės spalvos ir intensyvesnio skonio nei kiauliena, todėl ją lengviau perkepti ir išsausinti. Dėl mažesnio riebalų kiekio ji dažnai vertinama kaip alternatyva tiems, kurie nori mažiau riebaus mėsos patiekalo, tačiau nenori atsisakyti sodraus skonio.

    Mitybos požiūriu šerniena yra visavertis baltymų šaltinis, joje taip pat randama geležies bei B grupės vitaminų. Vis dėlto tiksli maistinė sudėtis priklauso nuo konkrečios skerdenos dalies ir paruošimo, todėl šernienos nereikėtų laikyti universaliu visų kitų mėsos rūšių pakaitalu.

    Kontrolė ir saugus paruošimas

    Prekybai skirta laukinių gyvūnų mėsa Europos Sąjungoje turi būti patikrinta veterinarijos specialistų, o tai ypač aktualu šernienai. Šernai gali būti trichineliozės nešiotojai, todėl tokia mėsa turi būti tiriama ir tinkamai termiškai apdorojama, kad būtų saugi vartoti.

    Virtuvėje svarbiausia taisyklė paprasta: šernienos neverta ruošti skubotai, bandant išlaikyti sultingumą trumpinant kepimo ar troškinimo laiką. Patikimiausias kelias yra pilnas iškepimas ar ilgesnis troškinimas, ypač jei mėsa ruošiama didesniais gabalais.

    Kaip iškepti, kad neišsausėtų

    Šerno kumpis nėra tas gabalas, kurį verta trumpai apkepti keptuvėje ir tikėtis rezultato, panašaus į klasikinį karbonadą. Dėl liesumo jis greitai netenka sulčių, todėl geriausiai tinka lėtesniems gaminimo būdams, kai temperatūra ir drėgmė kontroliuojamos ilgiau.

    Praktinis sprendimas yra marinavimas kelioms valandoms ar per naktį, pasirenkant prieskonius, kurie dera prie laukinės mėsos, pavyzdžiui, kadagį, česnaką ar rozmariną. Kumpį galima pjaustyti ir troškinti kaip guliašą su svogūnais bei šakninėmis daržovėmis, o kepant orkaitėje verta rinktis uždarą indą ir, jei norisi švelnesnio rezultato, papildyti riebalu, kad mėsa neišsausėtų.

    Kaina gali tapti argumentu tiems, kurie nori paragauti žvėrienos neperkant didelio gabalo ar neužsakant patiekalo restorane. Pusės kilogramo pakuotės dažnai pakanka pietums keliems žmonėms, o tinkamai paruoštas šerno kumpis gali tapti malonia įvairove, kai įprasti patiekalai jau pabosta.

  • „Aldi“ kavos akcija muša rekordus: perkant dvi pakuotes kaina krenta beveik perpus

    Kavos mėgėjams šią savaitę verta atkreipti dėmesį į „Aldi“ taikomą nuolaidų mechaniką, kai mažesnė kaina įsigalioja tik perkant daugiau nei vieną vienetą. Toks modelis prekybininkams leidžia greitai didinti apyvartą, o pirkėjams suteikia progą pigiau papildyti namų atsargas.

    Ryškiausias pasiūlymas taikomas „Barissimo“ kavos pupelėms „Espresso Classico“ 1 kilogramo pakuotėje. Įprastai ši prekė kainuoja apie 13 eurų, tačiau perkant dvi pakuotes vienos kaina sumažėja iki maždaug 7,6 euro, todėl bendrai už 2 kilogramus susidaro apie 15,2 euro vietoje maždaug 26 eurų.

    Ši kava pozicionuojama kaip intensyvi, dažniausiai tinkama automatiniams ir rankiniams espresso aparatams, ypač ruošiant espresso bei gėrimus su pienu, kai reikia ryškesnio skonio. Parduotuvė numato ir kiekių ribojimą, kad prekės greičiau neištuštintų lentynų, todėl vienam pirkėjui taikomas maksimalus pakuočių skaičius.

    Akcijoje taip pat dalyvauja „MK Café“ produktai. Maltos „MK Café Premium“ 500 gramų pakuotės įprasta kaina siekia apie 9 eurus, o perkant dvi pakuotes vienos kaina nukrenta iki maždaug 6,4 euro, tad nuolaida sudaro apie 28 proc.

    Perkant dvi „MK Café“ 1 kilogramo pupelių pakuotes, „Premium“ ir „Crema“ varianto vienos kaina sumažėja nuo maždaug 19,3 euro iki apie 13,8 euro. Skirtumas svarbus tiems, kurie kasdien ruošia kavą namų aparatu, nes didesnės pakuotės paprastai yra palankesnės kainos, o nuolaidų metu efektas dar labiau išryškėja.

    Mėgstantiems švelnesnį skonį siūloma ir malta „Barissimo Mild“ 500 gramų kava. Įprastai ji kainuoja apie 8 eurus, tačiau perkant dvi pakuotes vienos kaina sumažėja iki maždaug 4,6 euro, todėl nuolaida siekia apie 42 proc., nors ir čia galioja pirkimo limitas.

    Renkantis kavą per akcijas verta įsivertinti, kaip ją ruošite, nes espresso aparatams labiau tinka kokybiškos pupelės, o kavinukui ar filtriniam kavinukui praktiškesnė gali būti malta kava. Taip pat pravartu patikrinti pakuotės sandarumą, galiojimo terminą ir, jei nurodyta, skrudinimo datą, nes nuo šviežumo labiausiai priklauso aromatas ir skonis.

    Pastaraisiais metais kavos kainas Europoje dažnai veikia keli veiksniai: žaliavos svyravimai pasaulinėse rinkose, transporto ir energijos kaštai, taip pat pasiūlos rizikos dėl klimato sąlygų didžiuosiuose auginimo regionuose. Dėl to prekybos tinklai vis dažniau taiko trumpas, aiškiai apibrėžtas akcijas ir skatina pirkti didesniais kiekiais, kad pirkėjai jaustų akivaizdžią naudą.

  • Močiutės triukas su raugintais kopūstais stiklainiuose: traškūs visą žiemą, tinka ir bigosui

    Rudenį baltagūžiai kopūstai dažniausiai būna tvirtesni ir saldesni, todėl tai vienas geriausių laikų rauginimui. Kopūstus galima raugti ne tik statinėje, bet ir paprastuose stiklainiuose, jei laikomasi švaros ir užtikrinama, kad daržovės būtų panardintos savo sultyse. Būtent tai padeda išvengti pelėsio ir išlaikyti traškumą.

    Rauginimui verta rinktis vėlyvų veislių kopūstus su sunkesnėmis, tankiomis gūžėmis ir šviesiais, sultingais lapais. Prieš pjaustant rekomenduojama nuimti tik pažeistus išorinius lapus, o kietą kotą išpjauti, nes jis rūgsta netolygiai. Kopūstus geriausia pjaustyti plonais, bet ne itin smulkiais gabalėliais, kad nesuminkštėtų per greitai.

    Skoniui dažnai dedama tarkuotos morkos, kuri subtiliai pasaldina ir subalansuoja rūgštumą. Prieskoniai turėtų neužgožti natūralaus skonio, todėl paprastai pakanka kmynų, lauro lapų ir kvapiųjų pipirų. Svarbiausia dalis yra druska ir kruopštus masės sugniaužymas, kad kopūstai greičiau išleistų sultis.

    Dažnai taikoma proporcija yra 20 gramų nejoduotos akmens druskos 1 kilogramui daržovių, tai atitinka 2 proc. druskos koncentraciją. Druska įmaišoma į kopūstus ir morkas, o tuomet kelias minutes viskas minkoma švariomis rankomis, kol aiškiai pasirodo sultys. Perkėlus į stiklainius, masę reikia labai stipriai suspausti, kad viršuje neliktų oro tarpų.

    Pirmosiomis dienomis rūgimo metu stiklainius verta statyti ant lėkštės ar padėklo, nes sultys gali kilti ir išbėgti. Stiklainius laikykite kambario temperatūroje 3–5 dienas ir kasdien patikrinkite, ar kopūstai vis dar apsemti skysčiu, o susidariusias dujas išleiskite mediniu pagaliuku arba švariu įrankiu. Pasiekus norimą rūgštumą, stiklainius sandariai užsukite ir perkelkite į vėsią vietą.

    Rauginti kopūstai tinka salotoms su obuoliu, svogūnu ir aliejumi, taip pat troškiniams ar įdarams, tik prieš naudojant juos galima lengvai nuspausti. Likusios kopūstų sultys taip pat vertingos, nes jose natūraliai susidaro pieno rūgšties bakterijos, o pačiuose raugintuose kopūstuose išlieka dalis vitamino C. Jei turite jautrų skrandį ar ribojate druską, tokius produktus verta vartoti saikingai.