CP v2

Category: Mokslas

  • Mokslininkų atradimas nustebino: čihuahua genuose aptiko kojotų pėdsakų – ką tai reiškia?

    Mokslininkų atradimas nustebino: čihuahua genuose aptiko kojotų pėdsakų – ką tai reiškia?

    Nauja genetikos analizė parodė, kad čihuahua veislės šunys savo genome turi segmentų, artimų laukiniams kojotams. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog čihuahua yra laukinis gyvūnas, tačiau rodo sudėtingesnę Šiaurės Amerikos šunų kilmę, nei manyta anksčiau.

    Darbas publikuotas mokslo žurnale „Nature Communications“, o analizėje buvo taikomi vietinės kilmės nustatymo metodai, leidžiantys įvertinti, iš kurių protėvių atėjo konkrečios DNR dalys. Tokie metodai vis plačiau naudojami tiek laukinių, tiek naminių gyvūnų evoliucinei istorijai atsekti.

    Kaip aptinkami protėvių pėdsakai?

    Mokslininkai tyrime naudojo programinę įrangą „Gnomix“ ir „Gnofix“, kuri gali lyginti daugelio gyvūnų genomus ir nustatyti, kurioms populiacijoms ar rūšims artimiausios atskiros DNR atkarpos. Tai ypač svarbu, kai istorijoje būta kryžminimosi ir genetinis paveldas yra fragmentuotas.

    Toks požiūris leidžia matyti ne tik bendrą giminystę, bet ir tai, kuriose genomo vietose išliko specifinių protėvių signalas. Čihuahua atveju aptikti keli genomo segmentai, siejami su kojotais, o tai rodo, kad senesnėje linijoje galėjo būti hibridizacijos epizodų.

    Kada tai galėjo įvykti?

    Tyrimas tiksliai nenurodo, kada kojotų genai pateko į čihuahua protėvių liniją, tačiau aptariama tikimybė, kad tai galėjo įvykti dar iki europiečių atvykimo į Ameriką. Tokį scenarijų sustiprina ir ankstesni duomenys, kad kai kurios Meksikos kilmės veislės išlaikė ikikolumbinių šunų genetinius pėdsakus.

    Genetikos tyrimai taip pat rodo, jog dauguma šiuolaikinių šunų veislių turi stiprų europinės kilmės indėlį, o Šiaurės Amerikos vietinės linijos kai kuriais atvejais išliko tik fragmentais. Dėl to net nedidelės DNR atkarpos gali būti svarbios atkuriant migracijos ir prijaukinimo istoriją.

    Ar tai paaiškina čihuahua elgesį?

    Viešojoje erdvėje dažnai ieškoma paprasto paaiškinimo, kodėl čihuahua laikomi drąsiais, savarankiškais ar ypač balsingais, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad elgesys paprastai priklauso nuo daugelio genų ir aplinkos veiksnių. Net jei dalis genetinės informacijos sutampa su kojotų, tai savaime neleidžia tiesiogiai priskirti konkrečių charakterio bruožų.

    Zoologė Jacqueline Boyd, kuri tyrime nedalyvavo, anksčiau yra pažymėjusi, kad laukiniai kojotai ir vilkai kai kuriose teritorijose gali natūraliai hibridizuotis, ypač jei tam tikri elgesio bruožai yra naudingi aplinkoje.

    „Laukiniai kojotai ir vilkai kai kuriose vietovėse gali natūraliai kryžmintis, ypač ten, kur naudingi vilkams būdingi elgesio bruožai“, – sakė Jacqueline Boyd.

    Tuo pačiu pabrėžiama, kad čihuahua mažas ūgis greičiausiai yra kryptingos žmonių atrankos rezultatas, kai buvo veisiama dėl konkrečių pageidaujamų požymių. Kitaip tariant, net jei kilmės istorija sudėtinga, dabartinis veislės „miniatiūriškumas“ labiausiai sietinas su žmogaus vykdyta selekcija, o ne su laukinių protėvių dydžiu.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad šunų genetika šiuo metu išgyvena spartų proveržį, nes vis dažniau pasitelkiami dideli genomų duomenų rinkiniai, pažangūs skaičiavimo metodai ir DI. Tai leidžia tiksliau atskirti, kur baigiasi legendos apie veisles ir prasideda patikrinti biologiniai faktai.

  • Mokslininkai įtaria: giliai po Žeme gali slypėti milžiniškos vandens atsargos – net 2 900 km

    Mokslininkai įtaria: giliai po Žeme gali slypėti milžiniškos vandens atsargos – net 2 900 km

    Vanduo gali būti paslėptas mineraluose

    Mokslininkai vis rimčiau svarsto, kad Žemės gelmėse gali būti sukaupta didžiulė vandens „atsarga“ – ne kaip skystas vanduo, o kaip vandenilis ir hidroksilo grupės, įstrigusios mineralų struktūroje. Naujausi eksperimentai rodo, kad toks vanduo galėtų slypėti net prie mantijos ir išorinio branduolio ribos.

    Tai reikštų, kad Žemės vandens apytaka gali būti gerokai gilesnė, nei ilgą laiką manyta. Tokios įžvalgos svarbios aiškinantis ne tik planetos istoriją, bet ir procesus, kurie lemia plokščių tektoniką bei ilgalaikį klimato stabilumą.

    Kur ieškoma šių atsargų?

    Apatinė mantija driekiasi maždaug nuo 660 iki 2 900 kilometrų gylio, ir tradiciškai laikyta gana „sausa“, nes joje vyrauja mineralai, kurie neva sunkiai kaupia vandenį. Tačiau geofizikiniai matavimai prie mantijos ir branduolio ribos fiksuoja vadinamąsias itin mažo greičio zonas, kurios iki šiol kelia daug klausimų.

    Nauji tyrimai siūlo hipotezę, kad dalis šių keistų struktūrų gali būti susijusios su vandeningais, itin tankiais junginiais. Jei taip, vanduo gelmėse būtų „užrakintas“ ne ertmėse, o kristalinėje medžiagų sandaroje.

    Kokius junginius pavyko sukurti laboratorijoje?

    Tyrėjai, naudodami lazeriu kaitinamas deimantines spaustuves, atkūrė milžinišką slėgį ir temperatūrą, būdingus giliausiai mantijai. Tokiuose bandymuose identifikuotos dvi anksčiau neaprašytos geležies okshidroksidų fazės, galinčios „surišti“ vandenį net ekstremaliomis sąlygomis.

    Ypač reikšminga tai, kad šie junginiai susiformavo net tada, kai pradinių medžiagų vandens kiekis buvo menkas, mažesnis nei 0,1 proc. Tai sustiprina idėją, kad net labai mažos vandenilio priemaišos gali stabilizuoti vandeningus junginius giliai Žemėje.

    „Skystas vanduo yra esminė Žemės tinkamumo gyvybei sąlyga“, – komentare apie tyrimą teigė geomokslininkas Alfredas Wilsonas.

    Ką tai keistų mūsų supratime?

    Jei tokie mineralai iš tiesų egzistuoja Žemės viduje, jie galėjo susiformuoti ankstyvojoje planetos istorijoje, kai vėso ir kristalizavosi vadinamasis bazinis magmos vandenynas. Kadangi šios fazės yra tankesnės už aplinkines uolienas, jos galėjo grimzti žemyn ir kauptis ties mantijos ir branduolio riba.

    Vanduo šiuose junginiuose nebūtinai liktų amžinai „paslėptas“. Mantijos cirkuliacijai keliant medžiagą aukštyn, slėgis mažėtų, mineralai galėtų destabilizuotis, o vanduo persiskirstytų į kitas mantijos fazes ir dalimi atvejų grįžtų į paviršių per mantijos pliumus bei vulkanizmą.

    „Akivaizdu, kad net labai maži vandenilio kiekiai pakankami stabilizuoti šiuos stipriai hidratuotus geležies junginius“, – sakė mineralų fizikas ir kristalografas Leonidas Dubrovinsky.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad laboratoriniai rezultatai dar nėra tiesioginis įrodymas, jog šios fazės tikrai paplitusios Žemės gelmėse. Kitas žingsnis būtų tiksliau įvertinti, kiek vandens jos gali sukaupti, kaip elgiasi branduolio ir mantijos sandūroje ir per kiek laiko toks vanduo realiai gali sugrįžti į viršutinius sluoksnius.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Geoscience“, o jo išvados papildo vis gausėjantį darbų lauką, siekiantį paaiškinti, kaip Žemė gavo vandenį ir kodėl jį išlaikė milijardus metų.

  • „Focus“ skaitytojams žinia: kas iš tiesų slepiasi po „Nauka“ skiltimi ir kodėl tai svarbu

    „Focus“ skaitytojams žinia: kas iš tiesų slepiasi po „Nauka“ skiltimi ir kodėl tai svarbu

    „Focus“ svetainės skiltyje „Nauka“ pateikiamas redakcinis archyvas, kuriame sugrupuotas turinys apie mokslą ir su juo susijusias temas. Matomas aprašymas rodo, kad tai nėra vien siauras mokslo naujienų kanalas, o platesnio gyvenimo būdo žurnalo rubrika.

    Skiltyje akcentuojamas turinys apie sveikatą, namus, keliones, kultūrą ir santykius, t. y. sritis, kurios dažnai remiasi mokslo tyrimais ir ekspertų rekomendacijomis. Tokia kryptis atitinka pastarųjų metų tendenciją, kai mokslo komunikacija vis dažniau pateikiama per praktiškai pritaikomus paaiškinimus.

    „Kasdien rašome apie tai, kas realiai veikia gyvenimo kokybę“, – nurodoma „Focus“ aprašyme.

    Tokio formato rubrikos skaitytojui signalizuoja du dalykus: pirma, kad bus siekiama aiškinti sudėtingas temas paprastai, antra, kad dalis publikacijų gali būti artimos populiariajai psichologijai, sveikatingumui ar vartojimo įpročiams. Dėl to ypač svarbu tikrinti, ar teiginiai pagrįsti tyrimais, ar nuomonėmis.

    Skaitmeninės žiniasklaidos aplinkoje mokslo turinys taip pat vis dažniau siejamas su dirbtinis intelektas temomis, duomenų apsauga ir technologijų įtaka kasdienybei. Auditorijai tai reiškia didesnę naudą, jei prie tekstų pateikiamas aiškus kontekstas, apibrėžimai ir paaiškinama, kuo remiasi išvados.

  • Mokslininkus pribloškė radinys Indonezijoje: dantys išdavė 25 tūkst. metų „stimuliantą“

    Mokslininkus pribloškė radinys Indonezijoje: dantys išdavė 25 tūkst. metų „stimuliantą“

    Mokslininkai skelbia aptikę seniausią iki šiol tiesioginį įrodymą, kad žmonės reguliariai vartojo psichoaktyviai veikiančias medžiagas. Indonezijos Sulavesio saloje rastų priešistorinių žmonių dantys atskleidė požymius, siejamus su betelio, arba arekos riešutų, kramtymu ar laikymu burnoje.

    Tyrime analizuoti dviejų asmenų palaikai, rasti Leang Bulu Bettue urve. Tai buvo medžiotojų ir rinkėjų bendruomenės nariai, gyvenę gerokai iki žemdirbystės atsiradimo šiame regione, o jų dantys išsiskyrė neįprastai giliomis vagomis ir specifiniu nusidėvėjimu.

    Mokslininkų vertinimu, tokie pakitimai sunkiai paaiškinami vien mityba ar įprastais darbo įrankiais. Labiausiai tikėtina versija yra pasikartojantis kietų arekos riešutų naudojimas, kai jie ilgą laiką laikomi burnoje, sukeliant būdingą emalio ir dentino dilimą.

    Kas yra betelis ir kodėl svarbu

    Arekos riešutuose yra arekolino – medžiagos, veikiančios nervų sistemą ir galinčios sukelti stimuliuojantį, nuotaiką keičiantį efektą. Dėl to betelio vartojimas daugelyje Azijos ir Okeanijos vietovių iki šiol siejamas su socialiniais ritualais ir kasdieniais įpročiais.

    Archeologams šis radinys svarbus todėl, kad medžiotojų ir rinkėjų laikotarpiu psichoaktyvių augalų naudojimas palieka labai mažai patvarių pėdsakų. Augalinės kilmės medžiagos greitai suyra, o dantų paviršiaus pokyčiai tampa viena iš nedaugelio galimybių fiksuoti tokio elgesio pėdsakus.

    Galimos priežastys: nuo ritualų iki skausmo malšinimo

    Viena iš hipotezių yra praktinė: betelis galėjo būti naudojamas dantų skausmui ar diskomfortui mažinti, nes kai kurios jo savybės gali suteikti trumpalaikį nuskausminantį pojūtį. Tačiau ilgalaikis vartojimas, kaip rodo šiuolaikinės medicinos žinios apie arekos produktus, gali būti siejamas su burnos ertmės audinių pažeidimais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad iš dviejų atvejų neįmanoma tiksliai atsakyti, kodėl konkretūs žmonės rinkosi šią medžiagą. Vis dėlto pats faktas, kad aiškūs požymiai datuojami maždaug prieš 25 000 metų, leidžia manyti, jog žmonių susidomėjimas savijautą keičiančiais augalais galėjo būti gerokai senesnis, nei manyta iki šiol.

    Kaip tai keičia ankstesnį vaizdą

    Iki šiol dažnai minėti ankstyviausi tiesioginiai psichoaktyvių medžiagų vartojimo pėdsakai buvo gerokai jaunesni, pavyzdžiui, su ankstyvo alkoholio vartojimo įrodymais siejami radiniai. Sulavesio dantų analizė perkelia diskusiją tūkstančiais metų atgal ir rodo, kad tokie įpročiai neprivalėjo atsirasti tik kartu su žemdirbyste ar sėslumu.

    Pasak mokslininkų, šis atradimas nebūtinai reiškia, kad Sulavesio gyventojai buvo pirmieji, vartoję psichoaktyvias medžiagas. Greičiau tai yra seniausias iki šiol išlikęs ir aiškiai interpretuojamas įrodymas, o panašūs įpročiai galėjo egzistuoti ir kitur, tik nepaliko atpažįstamų pėdsakų.

  • Nuleido Kachovkos tvenkinį ir nustėro: po vandeniu – Aukso ordos miestas ir kazokų pėdsakai

    Nuleido Kachovkos tvenkinį ir nustėro: po vandeniu – Aukso ordos miestas ir kazokų pėdsakai

    Kachovkos vandens telkinys Dniepro upėje, suformuotas XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, ilgus dešimtmečius slėpė milžinišką istorijos sluoksnį. Užlieta teritorija siekė apie 200 000 hektarų, o joje žmonės gyveno nuo vėlyvojo paleolito iki naujųjų laikų.

    Dar prieš vandens telkinio sukūrimą archeologai fiksavo svarbius radinius, tarp jų ir bronzos amžiaus Babino III gyvenvietę. Ji datuojama maždaug 2100–1600 metais prieš mūsų erą, o aptikta keramika tapo reikšmingu orientyru tiriant Ukrainos stepės bronzos amžiaus kultūras.

    Vėlesnius laikus atspindi Aukso ordos miesto liekanos, siejamos su Mamai-Sarai, dar vadintu Shehr al-Jedid. Dalis šio XIV amžiaus centro pateko po vandeniu, o tyrėjai mano, kad arčiausiai buvusios Dniepro vagos glūdi ypač daug informacijos apie gyvenvietes, priklausiusias nuo žvejybos ir užliejamų pievų išteklių.

    Didžiojo Lūgo kazokų istorija

    Atsivėręs kraštovaizdis svarbus ir Zaporožės kazokų istorijai. Dniepro slėnis ir Didysis Lūgas nuo XVI iki XVIII amžiaus buvo vienas pagrindinių jų veiklos regionų, o salose ir pakrantėse veikė sicės, savivaldūs kariniai centrai.

    Nors kelios sicės jau aprašytos, archeologai neatmeta, kad ateityje gali būti identifikuota daugiau iki šiol nežinomų vietų. Tokie radiniai padėtų tiksliau suprasti, kaip buvo organizuojamas kazokų gyvenimas ir gynyba, kokie maršrutai jungė salų tinklą ir kaip kito regiono ekonomika.

    Radinių daug, bet tyrimus riboja karas

    Pirmieji atradimai parodė, kokio masto paveldas gali slėptis buvusio telkinio dugne. 2023 metais Chortycios saloje aptikta medinė valtis, o pradžioje svarstyta, kad tai galėtų būti ankstyvoji kazokų čaika.

    Vėliau nustatyta, kad tai senesnė išskobta luotas tipo valtis, pagaminta iš vieno medžio kamieno, apie 6,7 metro ilgio. Vis dėlto radinys laikomas svarbiu, nes leidžia geriau suprasti laivadirbystės raidą, kuri vėliau galėjo lemti ir būdingų kazokų laivų atsiradimą.

    Didžiausia problema ta, kad archeologai negali laisvai dirbti visose vietose. Karas riboja prieigą prie dalies teritorijų, kai kurios jų pažeistos karinių veiksmų, o papildomą grėsmę kelia nelegalūs kasinėjimai, kai radiniai išimami be konteksto fiksavimo.

    Mokslininkams tai reiškia prarastą informaciją apie radinių sluoksnius, datas ir ryšius tarp objektų, nes be tikslios dokumentacijos net ir vertingas daiktas praranda didelę dalį mokslinės vertės. Dėl to vis dažniau akcentuojama būtinybė kuo greičiau inventorizuoti atsivėrusias teritorijas, pasitelkiant ir nuotolinius metodus, pavyzdžiui, aerofotografiją bei palydovinius vaizdus.

    Kol kas neaišku, koks bus galutinis Kachovkos infrastruktūros likimas ir ar vandens telkinys bus atkurtas. Nuo politinių ir inžinerinių sprendimų priklausys, ar atsivėręs dugnas taps trumpalaikiu langu į praeitį, ar suteiks daugiau laiko sistemingiems tyrimams.

  • Mokslininkai nustatė, kurios apokalipsės sėklos išlieka ilgiausiai – rezultatai stebina

    Mokslininkai nustatė, kurios apokalipsės sėklos išlieka ilgiausiai – rezultatai stebina

    Pasaulio sėklų bankai dažnai vadinami civilizacijos draudimu: jie saugo pasėlių įvairovę tam atvejui, jei karai, klimato krizė ar ligos smarkiai suardytų maisto grandines. Tačiau nauji bandymai rodo, kad net giliai užšaldytos sėklos gali senti greičiau, nei ilgą laiką manyta.

    Australijoje veikiančio Australian Grains Genebank mokslininkai įvertino, kaip realiomis sąlygomis laikui bėgant kinta tropinių kultūrų sėklų daigumas. Tyrimas parodė ryškius skirtumus tarp rūšių: vienų sėklos išlieka gyvybingos dešimtmečius, kitų kokybė krenta gerokai sparčiau.

    Kokios sėklos pasirodė tvirčiausios

    Mokslininkai atliko daiginimo testus su 3 861 sėklų partijomis, saugotomis nuo praeito amžiaus septintojo dešimtmečio. Vertintos šešios kultūros: sorgai, paprastosios pupelės, mung pupelės, sojos, balandžinės pupos ir adzuki pupelės.

    Geriausiai išsilaikė mung pupelės: vienoje partijoje net po 45 metų saugojimo daigumas siekė bent 90 proc. Tarp ilgaamžiškiausių taip pat minimos sorgų, paprastųjų pupelių ir sojų sėklos, kurios kai kuriais atvejais išlaikė aukštą daigumą dešimtmečiais.

    Silpniausiai pasirodė balandžinių pupų sėklos: po vidutiniškai 36 metų saugojimo tik keturios partijos viršijo 85 proc. daigumo ribą. Tai signalizuoja, kad daliai kolekcijų reikėtų ankstesnio atnaujinimo, kad genetiniai ištekliai neliktų prarasti.

    Ką keičia nauji duomenys

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad ankstesni teoriniai modeliai kai kurioms rūšims prognozavo itin ilgus patikrų intervalus, net tūkstantmečiais. Tačiau realaus laiko bandymai rodo, kad tokie lūkesčiai gali būti per optimistiški, o sėklų bankams būtina dažniau tikrinti daigumą.

    Seed bankuose sėklos paprastai džiovinamos iki žemos drėgmės ir laikomos apie minus 20 laipsnių temperatūroje, kad sulėtėtų senėjimo procesai. Vis dėlto net ir tokiomis sąlygomis skirtingų rūšių sėklos sensta nevienodai, o jų ilgaamžiškumą gali lemti genetika, pradinė kokybė, derliaus nuėmimo ir paruošimo sąlygos.

    Svarbus niuansas – daigumas yra tik vienas rodiklis. Sėkla gali sudygti laboratorijoje, bet tai dar negarantuoja, kad augalas bus pakankamai stiprus, subrandins derlių ir prisitaikys prie aplinkos, todėl sėklų bankai dažnai derina kelis kokybės testus.

    Kodėl tai svarbu pasauliniam maistui

    Tokie rezultatai aktualūs ne tik Australijai: pasaulyje veikia ir kiti strateginiai sėklų saugojimo centrai, tarp jų ir Svalbardo pasaulinė sėklų saugykla Norvegijoje. Šios sistemos tikslas – apsaugoti augalų genetinę įvairovę, kuri būtina kuriant veisles, atsparias sausroms, karščiui, naujiems kenkėjams ar ligoms.

    Mokslininkų teigimu, nuosekliai kaupiami daigumo duomenys ir bendradarbiavimas tarp genofondų institucijų leidžia tikslinti prognozes, planuoti atnaujinimo darbus ir užtikrinti, kad kritiniu momentu sėklos būtų ne tik saugomos, bet ir realiai panaudojamos.

    Praktinė išvada aiški: vien užšaldyti sėklas neužtenka. Norint, kad sėklų bankai iš tiesų veiktų kaip ilgalaikis draudimas, reikia reguliarių patikrų, laiku atnaujinamų kolekcijų ir tiksliau, duomenimis paremtų ilgaamžiškumo modelių.

  • Tailande aptiko „velnio gėlę“: ji beveik juoda, neturi chlorofilo ir išgyvena be saulės

    Tailande aptiko „velnio gėlę“: ji beveik juoda, neturi chlorofilo ir išgyvena be saulės

    Vakarų Tailande, Thong Pha Phum nacionaliniame parke, mokslininkai aprašė naują itin neįprastą augalų rūšį – Thismia daemona, pramintą „velnio gėle“. Ji išsiskiria beveik juoda žiedo spalva, trimis ragus primenančiomis ataugomis ir ryškiais oranžiniais plotais, dėl kurių augalas atrodo tarsi iš fantastinio filmo.

    Ši rūšis laužo vieną pagrindinių augalų „taisyklių“: jai nereikia saulės šviesos, nes ji neturi chlorofilo. Tai reiškia, kad augalas nefotosintetina ir pats nepasigamina maisto, kaip tai daro dauguma mums pažįstamų augalų.

    Kaip augalas išgyvena be šviesos?

    Atsakymas slypi po žeme: Thismia daemona minta per grybus, gyvenančius dirvožemyje. Tokia strategija vadinama mikohterotrofija – augalas per grybų tinklą gauna anglies junginių ir kitų maistinių medžiagų, kurių pats pasigaminti negali.

    Dėl šios priežasties didžiąją gyvenimo dalį augalas praleidžia pasislėpęs po miško paklote. Virš žemės jis pasirodo trumpam – dažniausiai tik pražysti ir subrandinti vaisius, todėl tokias rūšis aptikti ypač sunku.

    Netikėta vieta ir svarbi išvada

    Rūšis aptikta 930–970 metrų aukštyje virš jūros lygio, sezoniniame kalnų miške. Tyrėjams tai buvo staigmena, nes Thismia genties augalai dažniau siejami su nuolat drėgnais žemumų atogrąžų miškais, o ne su aukštesnėmis ir sezoniškesnėmis buveinėmis.

    „Thismia daemona atradimas buvo didžiulė staigmena“, – sakė Princas of Songkla universiteto botanikas Sahutas Chantanaorrapintas, pabrėžęs, kad tai rodo platesnį šios grupės ekologinį prisitaikymą, nei manyta anksčiau.

    Kodėl mokslininkai jau kalba apie grėsmę?

    Nors augalas aptiktas saugomoje teritorijoje, žinoma tik viena jo populiacija, kurioje – mažiau nei 50 individų. Ji užima mažesnį nei 0,05 kvadratinio kilometro plotą, todėl net menkiausi buveinės pokyčiai gali turėti didelį poveikį.

    Nacionalinis parkas yra lankomas turistų, o tokie augalai lengvai nepastebimi ir gali būti tiesiog netyčia sumindomi. Be to, jiems būtinas stabilus miško paklotės mikroklimatas ir dirvožemio grybų bendrijos, tad pažeidus aplinką rizikuojama nutraukti visą mitybos grandinę.

    Tyrimo autoriai rūšį preliminariai įvertino kaip kritiškai nykstančią pagal Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos kriterijus, nors tai dar nereiškia automatinio įtraukimo į IUCN Raudonąjį sąrašą. Pasak mokslininkų, tokie atradimai primena, kad net gerai žinomos ir saugomos vietovės gali slėpti iki šiol mokslui nežinomų rūšių.

  • Netikėtas radinys prie Isyk Kulio: akmens skulptūra pribloškė archeologus – ką slepia?

    Netikėtas radinys prie Isyk Kulio: akmens skulptūra pribloškė archeologus – ką slepia?

    Prie Kirgizijos Isyk Kulio ežero, Džuku upės slėnyje, tarptautinė archeologų ekspedicija aptiko iki šiol nežinomą akmens skulptūrą. Radinys siejamas su ankstyvaisiais viduramžiais ir turkų kilmės klajoklių bendruomenėmis, kadaise gyvenusiomis Centrinėje Azijoje.

    Skulptūra rasta tiriant kompleksą, kuriame užfiksuotos devynios akmeninės aptvaros. Tokios struktūros regione laikomos būdingomis turkiškų paminklų aplinkai ir neretai aptinkamos šalia akmens figūrų, stelų bei kitų memorialinių objektų.

    Sprendimas nejudinti skulptūros

    Mokslininkai nusprendė radinio kol kas neiškasti ir neperkelti, kad būtų išsaugotas pirminis archeologinis kontekstas. Vietoje to skulptūra detaliai dokumentuota jos radimo vietoje, pasitelkiant fotogrametriją.

    Šis metodas leidžia iš daugybės nuotraukų sukurti tikslų trimačio objekto modelį, užfiksuojant paviršiaus faktūrą ir pažeidimus. Tokia praktika pastaraisiais metais tampa vis svarbesnė, nes leidžia tyrinėti ir lyginti radinius jų nepažeidžiant.

    Vis dėlto palikimas atviroje vietovėje reiškia ir rizikas, nes akmenį veikia temperatūrų kaita, krituliai, erozija bei galimi mechaniniai pažeidimai. Altajaus valstybinio universiteto atstovai užsiminė, kad ateityje skulptūra galėtų būti perkelta į Orgočoro muziejų, kur būtų geriau apsaugota ir taptų papildoma traukos vieta lankytojams.

    Didelis projektas: skaitmeninis turkų paveldo archyvas

    Tyrimai Isyk Kulio apylinkėse yra platesnio projekto dalis, skirto turkų paveldo dokumentavimui ir sisteminimui Centrinėje Azijoje. Ekspediciją organizavo Altajaus istorijos ir turkų tyrimų centras, bendradarbiaudamas su Kirgizijos nacionaliniu universitetu.

    Vienas svarbiausių tikslų yra sukurti kuo išsamesnį skaitmeninį akmeninių paminklų archyvą, kuris vėliau galėtų virsti virtualiu muziejumi. Tokia duomenų bazė padeda tyrėjams lyginti ikonografiją ir atlikimo manierą skirtinguose regionuose, o tai ypač aktualu, kai paminklai yra fragmentiški arba sunkiai pasiekiami.

    Kiti ekspedicijos radiniai ir 3D dokumentavimas

    Šių metų darbai neapsiribojo vien naująja skulptūra. Tyrėjai bendradarbiavo ir su Kirgizijos nacionaliniu istorijos muziejumi, kuris pastaruoju metu į savo rinkinius įtraukė dvi turkų laikotarpio akmenines skulptūras.

    Burana archeologiniame ir architektūriniame komplekse fotogrametrijos būdu užfiksuota daugiau kaip 80 akmens figūrų. Taip pat dokumentuoti eksponatai Orgočoro istorijos ir genealogijos muziejuje, o ypatingo dėmesio sulaukė fragmentiškai išlikusi akmeninė stela su dviejų susipynusių drakonų atvaizdu.

    Specialistai pabrėžia, kad 3D fiksavimas leidžia ne tik kurti ekspozicijas virtualioje erdvėje, bet ir stebėti, kaip laikui bėgant kinta paminklų būklė. Tokie modeliai tampa svarbia tyrimų ir apsaugos priemone, ypač regionuose, kur klimatas ir žmogaus veikla gali greitai pakeisti atviroje aplinkoje esančius objektus.

  • Po Italija vyksta keistas lūžis: geologai paaiškino, kodėl Apeninai vienu metu kyla ir smunka

    Po Italija vyksta keistas lūžis: geologai paaiškino, kodėl Apeninai vienu metu kyla ir smunka

    Apeninai driekiasi maždaug 1 200 kilometrų per visą Italijos pusiasalį, tačiau geologams ilgai kėlė galvosūkį, kodėl šioje zonoje vienu metu fiksuojami, atrodytų, vienas kitam prieštaraujantys procesai. Vienur žemės pluta tempiama, kitur spaudžiama, o dalis teritorijų kyla, kai gretimi plotai sėda.

    Ne mažiau mįslingi ir žemės drebėjimai: skirtingose Apeninų pusėse jų mechanizmai rodo nevienodą deformaciją. Tai reiškia, kad tame pačiame kalnų sistemos regione veikia skirtingos jėgos, kurios paprastai siejamos su skirtingais tektoniniais režimais.

    Naujas raktas į Apeninų mįslę

    Florencijos universiteto geologų grupė, vadovaujama Stefano Tavanio, siūlo paaiškinimą, siejamą su procesu, vadinamu delaminacija. Tai laipsniškas tankios apatinės plutos dalies ir su ja susijusios litosferos atsiskyrimas, kai atskilusi medžiaga ima grimzti gilyn Žemės mantijos kryptimi.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis procesas nevyksta vienu metu po visais Apeninais. Jis slenka tarsi frontas, o zona, kur prasideda atsiskyrimas, apibūdinama kaip delaminacijos vyrių sritis, kur apatiniai sluoksniai pradeda skirtis nuo viršuje esančios plutos.

    Ką parodė GPS, palydovai ir seisminiai duomenys

    Tyrėjai rėmėsi kelių tipų duomenimis: GPS matavimais, palydoviniais stebėjimais bei žemės drebėjimų įrašais. Taip pat lygino rezultatus su informacija apie ribą tarp plutos ir mantijos, vadinamą Mohorovičičiaus neįtaisa, arba Moho.

    Analizė parodė per daugiau nei 500 kilometrų besitęsiančią struktūrą po Apeninais, kur Moho riba Tirėnų jūros pusėje persidengia su riba Adrijos pusėje. Tokia geometrija, mokslininkų vertinimu, gali būti pėdsakas vietos, kur tankesnė apatinė pluta atsiskiria ir grimzta į gilesnius Žemės sluoksnius.

    Plutos judesių duomenys papildo šį vaizdą. GPS rodo, kad Apeninų vidinėje dalyje vyksta tempimas, siekiantis apie 4 milimetrus per metus, o išoriniame pakraštyje tuo pat metu matomas maždaug 2 milimetrų per metus trumpėjimas.

    Toks derinys mokslininkų apibūdinamas kaip akordeono judesys: kalnų sistemos vidus tarsi plečiasi, o priekinė dalis dar patiria suspaudimą. Būtent delaminacija, jų teigimu, gali sukurti sąlygas vienu metu vykti abiem deformacijos tipams.

    Kodėl vienur kyla, o kitur sėda?

    Kai delaminacijos frontas slenka po kalnynu, sunkesni apatiniai sluoksniai, kurie anksčiau „spaudė“ plutą, pradeda nykti, nes atsiskiria ir grimzta. Juos gali pakeisti lengvesnė mantijos medžiaga, todėl pluta viršuje linkusi kilti ir lengviau temptis.

    Tačiau prieš slenkantį frontą dalis plutos vis dar lieka susieta su gilyn grimztančiomis struktūromis, todėl ji gali būti traukiama žemyn ir patirti suspaudimą. Tai paaiškina, kodėl gretimuose regionuose fiksuojami priešingi vertikalūs ir horizontalūs judesiai.

    Mokslininkai taip pat šį modelį sieja su ilgesne regiono raida, kai Apeninų formavimą milijonus metų veikė plokščių sąveika ir gilyn smengančios plokštės traukimasis. Tai prisidėjo prie plutos tempimo vakarinėje pusėje ir Tirėnų jūros baseino raidos, o vėlesniais laikais delaminacija galėjo tapti trūkstamu paaiškinimu, kodėl deformacijos tęsėsi ir po ankstesnių etapų.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad pateiktas scenarijus dar nėra galutinis atsakymas į visus klausimus apie giliąją Italijos sandarą. Norint tiksliau atkurti, kaip sąveikauja pluta ir mantija, reikės detalesnių skaitinių modelių ir papildomų geofizinių duomenų.

  • Kodėl lėktuve maistas netenka skonio: mokslas paaiškina tris netikėtus kaltininkus

    Kodėl lėktuve maistas netenka skonio: mokslas paaiškina tris netikėtus kaltininkus

    Ne vienas keleivis pastebi, kad net įprastas patiekalas ar užkandis lėktuve atrodo blankesnis nei ant žemės. Tai nėra vien oro linijų virtuvės klausimas: skonis keičiasi net tuomet, kai valgome iš anksto paragautą maistą. Mokslininkai aiškina, kad skoniui lemiamą įtaką daro kabinos mikroaplinka ir tai, kaip joje dirba mūsų pojūčiai.

    Didelė dalis to, ką vadiname skoniu, iš tikrųjų yra kvapas. Liežuvis atpažįsta saldų, sūrų, rūgštų, kartų ir umami, tačiau specifinis patiekalo aromatas daugiausia gimsta nosyje, kai kramtant kvapiosios medžiagos patenka į receptorius. Todėl net ir menkas nosies gleivinės išsausėjimas gali „numušti“ bendrą skonio įspūdį.

    Kabinos sausra ir slėgis

    Lėktuvo salone oras paprastai būna labai sausas, o santykinė oro drėgmė gali kristi žemiau 20 proc. Dėl to greičiau džiūsta nosies ir burnos gleivinė, o kvapai suvokiami silpniau. Rezultatas paprastas: patiekalas atrodo mažiau aromatingas, tad ir skonio pojūtis tampa skurdesnis.

    Įtakos turi ir slėgis. Nors lėktuvas skrenda maždaug 10–12 kilometrų aukštyje, kabina palaikoma taip, kad jaustumėmės lyg būtume apie 1 800–2 500 metrų virš jūros lygio. Toks „kalnų“ režimas, kartu su sausumu, gali keisti kvapų sklidimą ir skonio jutimo slenksčius, todėl saldumas ir sūrumas neretai juntami silpniau.

    Triukšmas, kuris keičia skonį

    Kabinos foninis triukšmas nėra tik nuovargio priežastis. Tyrimai rodo, kad garsas gali modifikuoti tai, kaip smegenys sujungia skonio ir kvapo signalus į vieną bendrą pojūtį. Ypač pastebima, kad triukšmingoje aplinkoje saldūs skoniai gali atrodyti blankesni.

    Keičiasi ir tekstūros pojūtis, nes valgymas yra daugiasensorė patirtis. Kai sunkiau girdime traškesį ar juntame daugiau vibracijos, maistas gali atrodyti mažiau šviežias, o pojūtis burnoje tampa „plokštesnis“. Prie to prisideda ir nuovargis, ribota erdvė bei valgymas iš vienkartinių pakuočių.

    Kodėl pomidorų sultys laimi?

    Įdomu tai, kad ne visi skoniai lėktuve slopsta vienodai. Eksperimentuose pastebėta, kad umami kai kuriose sąlygose išlieka stabilesnis, o kartais net suvokiamas ryškiau nei saldumas ar sūrumas. Būtent todėl lėktuve populiarios pomidorų sultys: jose gausu medžiagų, siejamų su umami skoniu.

    Į šias ypatybes atsižvelgia ir oro linijų maisto tiekėjai, kurdami receptūras skrydžiams. Dažniau pasirenkami intensyvesni prieskoniai, ryškesni aromatai, ingredientai, turintys daugiau umami natų, kad patiekalas išliktų patrauklus sauso oro, mažesnio slėgio ir triukšmo sąlygomis. Vis dėlto net geriausiai sureguliuotas meniu neapgaus fiziologijos: lėktuve mūsų pojūčiai tiesiog veikia kitaip.