CP v2

Category: Mokslas

  • Retas mėlynasis mikromėnulis šią savaitę: toks sutapimas kartosis tik 2053 metais

    Retas mėlynasis mikromėnulis šią savaitę: toks sutapimas kartosis tik 2053 metais

    Gegužės 30 ir 31 dienomis danguje pasirodys ypatingas pilnaties derinys – vadinamasis mėlynasis mikromėnulis. Tai reiškia, kad pilnatis sutaps su Mėnulio buvimu netoli apogėjaus, kai jis nuo Žemės yra toliausiai.

    Mikromėnulis vizualiai atrodo kiek mažesnis ir blankesnis nei įprasta pilnatis, nes Mėnulio orbita nėra idealiai apskrita. Dėl elipsės formos per mėnesį kinta atstumas iki Žemės, o didžiausio atstumo taškas ir vadinamas apogėjumi.

    Šiuo atveju pilnatis bus maždaug apie 406 135 kilometrų atstumu, todėl tai turėtų būti mažiausiai atrodanti metų pilnatis. Astronomijos kalendoriuose pabrėžiama, kad panašus mėlynojo mikromėnulio sutapimas vėl pasikartos tik 2053 metais.

    Kas yra mėlynasis Mėnulis?

    Mėlynasis Mėnulis nėra Mėnulis, nusidažantis mėlynai. Taip vadinama situacija, kai per vieną kalendorinį mėnesį įvyksta dvi pilnatys – tai nutinka kas kelerius metus, nes sinodinis mėnesis trunka apie 29,53 dienos, o kalendorinis mėnuo dažniausiai yra 30 ar 31 dienos.

    Kai pilnatis įvyksta pakankamai anksti mėnesio pradžioje, kita pilnatis „telpa“ į to paties mėnesio pabaigą. Dėl šio kalendoriaus ir Mėnulio ciklo nesutapimo terminas ir prigijo populiariojoje astronomijoje.

    Kodėl mikromėnulis vadinamas retu?

    Griežtos, vienos visiems privalomos mikromėnulio ribos nėra, todėl skirtingi šaltiniai taiko kiek skirtingus kriterijus. Dažnai mikromėnuliu vadinama pilnatis, kuri įvyksta labai arti apogėjaus, o kai kur micromėnulio riba brėžiama maždaug nuo 405 000 kilometrų atstumo iki Žemės centro.

    Retumas šįkart siejamas ne su pačiu mikromėnuliu, o su dvigubu sutapimu: kad pilnatis būtų ir mėlynoji, ir tuo pačiu metu vyktų netoli apogėjaus. Toks kalendorių ir orbitos fazių suderinamumas pasitaiko gerokai rečiau nei atskirai mėlynoji pilnatis ar apogėjui artima pilnatis.

    Kaip stebėti Lietuvoje?

    Pilnaties geriausia dairytis vakare, kai Mėnulis kyla rytinėje dangaus pusėje, priešingoje nei leidžiasi Saulė. Stebėjimui pakanka plika akimi, o žiūronai ar teleskopas padės geriau pamatyti detales, nors pats Mėnulio „dydžio“ skirtumas labiau juntamas lyginant su kitomis pilnatimis.

    Didelę įtaką įspūdžiui daro vadinamoji Mėnulio iliuzija: prie horizonto jis dažnai atrodo didesnis vien dėl žmogaus regos ypatybių. Todėl norint objektyviau palyginti, verta pasižiūrėti į Mėnulį ir jam pakilus aukščiau, arba palyginti nuotraukas, darytas vienodais nustatymais.

  • „Focus.pl“ apvertė viską: dėl šio mokslo posūkio keičiasi požiūris į kasdienybę

    „Focus.pl“ apvertė viską: dėl šio mokslo posūkio keičiasi požiūris į kasdienybę

    Lenkijos portalas „Focus.pl“ skelbia savo mokslo skilties turinį, kuris apima temas nuo sveikatos ir žmogaus kūno iki technologijų bei kasdienio gyvenimo įpročių. Redakcija pabrėžia, kad orientuojasi į praktiškai pritaikomas žinias, darančias realią įtaką gyvenimo kokybei.

    Toks požiūris atspindi platesnę tendenciją Europoje: mokslas vis dažniau pateikiamas ne tik kaip laboratorijų naujienos, bet ir kaip sprendimai, padedantys žmonėms geriau suprasti miegą, stresą, mitybą, fizinį aktyvumą ar net santykių dinamiką. Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama ir tam, kaip mokslinė informacija pritaikoma kasdieniuose sprendimuose.

    Greta sveikatos temų ryškėja ir technologijų kryptis, kurioje svarbi vieta tenka DI. Redakcijos praktika rodo, kad auditorijai aktualiausia tampa ne abstraktūs pažadai, o konkreti nauda: kaip keičiasi darbo įpročiai, informacijos paieška, turinio kūrimas ir duomenų sauga.

    Vis dėlto mokslo komunikacijoje didėja ir atsakomybė: visuomenei svarbu aiškiai atskirti patikrintus faktus nuo spekuliacijų, o rekomendacijos turi remtis patikimais tyrimais. Dėl to redakcijos vis dažniau akcentuoja kontekstą, tyrimų ribotumus ir praktinius patarimus, kurie neperžengia moksliškai pagrįstų išvadų.

    „Focus.pl“ taip pat pristato save kaip gyvenimo būdo žurnalą, kuriame greta mokslo temų aptariami namai, kelionės, kultūra ir santykiai. Tai signalizuoja auditorijos lūkestį gauti vienoje vietoje susietą turinį, kuriame mokslas paaiškina, kodėl vieni ar kiti kasdieniai pasirinkimai veikia savijautą ir rezultatus.

  • Keistas 400 metų įrašas ant puodo Rusijoje: archeologai mano, kad rado meistro pėdsaką

    Keistas 400 metų įrašas ant puodo Rusijoje: archeologai mano, kad rado meistro pėdsaką

    Archeologai, kasinėję vieną svarbiausių Rusijos stačiatikių centrų – Trejybės Sergijaus laurą, aptiko keraminio indo fragmentą su senąja kirilica išraižytu įrašu. Radinys datuojamas maždaug XVII amžiumi, o tyrėjai sako, kad keli žodžiai gali slėpti tai, ko tokio laikotarpio buityje beveik niekada nebūna – konkretaus žmogaus vardą.

    Pasak mokslininkų, įrašas yra apgadintas, tačiau jame įžiūrimos raidės leidžia spėti, kad galėjo būti paminėtas Ivanas arba su konkrečia dirbtuve susijęs užrašas. Tokia detalė archeologams ypač vertinga, nes dauguma kasinėjimuose randamų kasdienių objektų lieka anoniminiai, net jei jų pagaminimo vieta aiški.

    Retas šansas prakalbinti amatą

    XVII amžiuje kasdieniai indai dažniausiai nebuvo pasirašinėjami, todėl net trumpa žymė gali tapti raktu į amatininkų pasaulį. Įrašas galėjo būti išraižytas paties puodžiaus, indo savininko arba žmogaus, atsakingo už keramikos gamybą vienuolynui, todėl dabar svarbiausia nustatyti, kokiai funkcijai jis buvo skirtas.

    Tokie radiniai leidžia ne tik priskirti daiktą konkrečiam asmeniui, bet ir tiksliau suprasti, kaip veikė vienuolynų ūkis bei dirbtuvės. Trejybės Sergijaus laura šimtmečius buvo ne vien religinis, bet ir kultūrinis bei ekonominis centras, kuriame dirbo įvairių amatų meistrai, tiek vienuoliai, tiek pasauliečiai.

    Ką parodys tyrimai?

    Artimiausias etapas – rašmens analizė ir keramikos sudėties tyrimai, kurie gali padėti tiksliau datuoti fragmentą ir nustatyti jo kilmę. Lyginant molio sudėtį, degimo technologiją ir ornamentiką su kitais radiniais, archeologai gali atsekti, ar indas buvo pagamintas vietoje, ar atkeliavo iš kito regiono.

    Ne mažiau svarbi ir pati inskripcija: specialistai paprastai vertina raidžių formas, braižymo gylį, žodžių trumpinimus ir to meto raštvedybos ypatybes. Jei pavyktų nustatyti, kad tai buvo vardas ar dirbtuvės žyma, atsirastų galimybė ieškoti paralelių kituose sluoksniuose ir tikėtis rasti daugiau panašiai pažymėtų fragmentų.

    Laurą kasinėjimai stebina ne pirmą kartą

    Šios vietovės archeologiniai tyrimai jau anksčiau pateikė retų radinių, susijusių su viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Rusijos istorija. Skelbiama, kad per pastaruosius metus čia aptikta ir neįprastų religinių ženklų spaudų, ir ankstyvųjų antkapių su išlikusiais įrašais, todėl naujasis fragmentas įsirašo į reikšmingų atradimų grandinę.

    Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausia šio atradimo vertė – galimybė priartėti prie konkretaus žmogaus, kuris paprastai istorijos šaltiniuose lieka nematomas. Jei hipotezė pasitvirtins, keli įbrėžti žodžiai ant indo gali tapti reta proga „prakalbinti“ XVII amžiaus amatininką ir jo darbą vienuolyno kasdienybėje.

  • Rumunijoje aptiko 6 000 metų paslaptį: po žeme slėpėsi milžiniška neolitinė megastruktūra

    Rumunijoje aptiko 6 000 metų paslaptį: po žeme slėpėsi milžiniška neolitinė megastruktūra

    Rumunijoje, Stăuceni-Holm archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko išskirtinį Cucuteni–Trypillia kultūros laikotarpio statinį, datuojamą daugiau nei prieš 6 000 metų. Po žeme buvusi konstrukcija išsiskiria mastu ir vieta gyvenvietėje, todėl keičia supratimą apie ankstyvųjų Europos bendruomenių organizaciją.

    Skelbiama, kad statinys siekė apie 350 kvadratinių metrų ir buvo iki keturių kartų didesnis už kitus to paties komplekso namus. Tyrimai vyko 2021–2024 metais, apjungiant geofizinius matavimus ir kasinėjimus, kurie leido tiksliau atkurti gyvenvietės planą.

    Be centrinės megastruktūros, identifikuota maždaug 45 gyvenamųjų pastatų, o visa teritorija buvo apjuosta griovių ir palisadų sistema. Tokia gynybinė ir planavimo logika rodo, kad bendruomenė investavo į saugumą bei aiškią erdvinę tvarką, o svarbiausi objektai buvo išdėstyti strategiškai.

    Didžiausias pastatas stovėjo centriniame taške prie pagrindinio įėjimo, todėl, mokslininkų vertinimu, vargu ar tai buvo eilinis būstas. Labiausiai tikėtinos funkcijos siejamos su bendruomenės susirinkimais, ceremonijomis ar administravimu, nes dydis ir padėtis labiau primena viešą, o ne privačią erdvę.

    „Vien pastato vieta prie pagrindinio įėjimo ir jo mastas rodo, kad tai galėjo būti visos bendruomenės reikmėms skirtas objektas“, – teigia tyrėjai, apibendrindami kasinėjimų interpretaciją.

    Šis atradimas svarbus ir platesniame Cucuteni–Trypillia kultūros kontekste: ši neolitinė civilizacija žinoma didelėmis gyvenvietėmis, kuriose galėjo gyventi tūkstančiai žmonių, o dalis mokslininkų jas vadina ankstyvomis Europos proto-miesto formomis. Vis dėlto tokio dydžio bendruomeninių pastatų regione aptinkama itin retai, todėl nauji duomenys tampa reikšmingu argumentu diskusijose apie socialinę organizaciją.

    Ypač intriguoja tai, kad kol kas nepateikiama aiškių įrodymų apie prabangą ar griežtą hierarchiją, kuri dažnai siejama su didelio masto viešais statiniais. Tai stiprina prielaidą, kad kolektyvinės infrastruktūros projektai galėjo rastis ir bendruomenėse, kuriose valdžios koncentracija nebuvo ryški, o sprendimai galėjo būti labiau sutelkti į bendrą susitarimą.

    Pastaraisiais metais tokius atradimus vis dažniau išjudina technologijos: geofizika padeda „pamatyti“ po žeme neardant sluoksnių, o palydoviniai vaizdai ir nuotoliniai metodai leidžia aptikti didelius kraštovaizdžio pokyčius. Panašus proveržis fiksuojamas ir kituose regionuose, pavyzdžiui, tiriant senovines drėkinimo sistemas Kaukaze, kai istorinių palydovinių nuotraukų analizė padeda rekonstruoti dešimtis ar net šimtus kilometrų kanalų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad geofizinių tyrimų, kasinėjimų ir nuotolinės analizės derinimas tampa nauju standartu, leidžiančiu greičiau patikrinti hipotezes ir tiksliau suplanuoti darbus. Rumunijoje aptikta megastruktūra rodo, kad priešistorės bendruomenės galėjo turėti kur kas sudėtingesnes viešąsias erdves ir valdymo modelius, nei ilgą laiką buvo manoma.

  • JWST aptiko žvaigždės išdegintą uolinę superžemę: ji didesnė už Žemę, bet beveik plika

    JWST aptiko žvaigždės išdegintą uolinę superžemę: ji didesnė už Žemę, bet beveik plika

    Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWST) užfiksavo itin tamsų, žvaigždės kaitros išdegintą uolinį pasaulį LHS 3844 b, kuris savo savybėmis gali priminti Merkurijų ar Mėnulį. Planetos dydis išsiskiria: ji laikoma maždaug 30 proc. didesne už Žemę, tačiau, panašu, beveik neturi atmosferos.

    Šis objektas nuo Žemės nutolęs apie 50 šviesmečių ir aplink raudonąją nykštukę apskrieja vos per maždaug 11 valandų. Toks artumas reiškia milžinišką spinduliuotės ir žvaigždinio vėjo poveikį, todėl bet kokia kadaise buvusi atmosfera galėjo būti tiesiog „nupūsta“ į kosmosą.

    Vienoje pusėje amžina diena

    Mokslininkai aiškina, kad LHS 3844 b greičiausiai yra gravitaciškai „pririšta“ prie savo žvaigždės, todėl viena pusė visada atsukta į ją, o kita skendi amžinoje naktyje. Dieninėje pusėje temperatūra gali siekti apie 1 000 kelvinų, tad paviršius tampa ypač nedraugiškas bet kokiems mums įprastiems procesams.

    JWST negali nufotografuoti tokios planetos taip, kaip matome Saulės sistemos kūnus, tačiau gali išmatuoti jos skleidžiamą infraraudonąją spinduliuotę. Iš jos sudaromas spektras, leidžiantis spręsti apie paviršiaus sudėtį, nes skirtingos medžiagos skleidžia ir sugeria šviesą skirtingais bangos ilgiais.

    Ką išdavė infraraudonasis spektras

    Stebėjimams panaudotas JWST vidutinio infraraudonojo diapazono prietaisas MIRI, o rezultatai sulyginti ir su ankstesniais NASA „Spitzer“ teleskopo duomenimis. Tyrėjai padarė išvadą, kad planetos paviršius gali būti panašus į bazaltą, uolieną, susidarančią greitai stingstant magniu ir geležimi praturtintai laviai.

    Kita vertus, spektras taip pat suderinamas su scenarijumi, kad viršuje gali vyrauti ne šviežios uolienų plokštės, o senas, smūgių ir spinduliuotės suardytas dulkinis sluoksnis. Kadangi planeta, tikėtina, neturi atmosferos, jos paviršius neapsaugotas nuo meteorų, kietųjų dalelių ir radiacijos, todėl per ilgą laiką gali susidaryti storas suirusių uolienų sluoksnis.

    Tektonika ir vulkanizmas – didelis klausimas

    Ankstesniuose darbuose buvo svarstoma, ar LHS 3844 b gali turėti tektoninį aktyvumą, tačiau naujesnė analizė pateikia atsargesnį vaizdą. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad Žemei būdinga plokščių tektonika šiai planetai greičiausiai netaikoma arba yra neveiksminga, o vandens joje turėtų būti labai mažai.

    „Galima daryti išvadą, kad Žemei būdinga plokščių tektonika šiai planetai netaikoma arba yra neveiksminga“, – sakė NASA Sagan Fellow Harvardo ir Smithsono astrofizikos centre Sebastianas Zieba.

    „Šioje planetoje, tikėtina, yra labai mažai vandens“, – pridūrė jis.

    Norėdami suprasti, ar pasaulis vis dar geologiškai aktyvus, astronomai ieško netiesioginių ženklų, pavyzdžiui, dujų, kurios Saulės sistemoje dažnai siejamos su vulkanizmu. Tyrėjai nurodo, kad šiuo metu JWST duomenys nepateikė aiškaus anglies dioksido ar sieros junginių signalo, kuris galėtų rodyti aktyvų išsiskyrimą iš gelmių.

    Mokslininkai jau yra surinkę papildomų JWST stebėjimų, kurie turėtų padėti tiksliau atskirti, ar spinduliuotės spektrą formuoja kietos uolienos, ar skirtingo grūdėtumo ir tekstūros dulkės. Tokie metodai remiasi patirtimi, sukaupta tiriant Saulės sistemos beveik beorę aplinką turinčius kūnus, pavyzdžiui, asteroidus.

    Tyrimo rezultatai publikuoti „Nature Astronomy“, o pats metodas laikomas svarbiu žingsniu siekiant tiksliau apibūdinti uolines egzoplanetas. Ilgainiui tai gali priartinti atsakymą, kaip skirtingose žvaigždžių sistemose formuojasi planetų paviršiai, ar jos išlaiko atmosferas ir kokia jų geologinė istorija.

  • NASA pradeda Mėnulio bazės statybas: „Blue Origin“ ir „SpaceX“ vaidmuo – štai visas planas

    NASA pradeda Mėnulio bazės statybas: „Blue Origin“ ir „SpaceX“ vaidmuo – štai visas planas

    NASA pradėjo pirmąjį Mėnulio bazės kūrimo etapą ir jau užsako nusileidimo aparatus, mėnuleigius, visureigius bei dronus infrastruktūrai prie Mėnulio pietų ašigalio. Agentūros tikslas – dar iki pirmųjų ilgalaikių įgulų užtikrinti logistiką, ryšį ir darbui reikalingą techniką.

    Pirmojo etapo darbams NASA skyrė šimtus milijonų eurų vertės sutartis keturioms JAV bendrovėms. Tarp svarbiausių rangovų – „Blue Origin“, taip pat techniką kuriantys partneriai „Astrolab“ ir „Lunar Outpost“, o pirmuosius dronus į Mėnulį turėtų pristatyti „Firefly Aerospace“.

    Pagal planą „Blue Origin“ nusileidimo aparatai į Mėnulio paviršių atgabens vadinamąsias Mėnulio reljefo transporto priemones – visureigius, kurie bus naudojami tiek tyrimams, tiek krovinių pervežimui. NASA akcentuoja, kad mobilumas ir autonomiškai veikianti technika yra būtina sąlyga, jei norima pereiti nuo pavienių misijų prie nuolatinio buvimo.

    „Tada galėsime pasakyti: mes čia esame nuolat ir šios vietos neatsisakysime“, – sakė NASA Mėnulio bazės programos vadovas Carlosas Garcia-Galanas.

    Vienas iš numatomų sprendimų – dronais pažymima ir stebima teritorija, kad šalia esanti kitų valstybių technika ar moksliniai įrenginiai būtų gerbiami ir nepažeidžiami. NASA vadovybė pabrėžia, kad toks principas turėtų veikti abipusiškai, nes Mėnulyje daugėja tiek valstybinių, tiek privačių misijų.

    Mėnulio bazės tvarkaraštis siejamas su „Artemis“ programa. NASA tikisi, kad „Artemis III“ misija, kurios metu planuojamas nusileidimas, galėtų įvykti 2027 metais, o pirmieji astronautai Mėnulyje vėl galėtų išsilaipinti jau nuo 2028 metų, jei testai ir technikos parengtis vyks pagal planą.

    Artimiausiose misijose numatoma praktikuoti „Orion“ kapsulės sujungimą orbitoje su įgulos nusileidimo moduliais, kuriuos kuria „Blue Origin“ ir „SpaceX“. Šie bandymai laikomi kritiškai svarbiais, nes nuo jų priklausys ne tik nusileidimo sauga, bet ir vėlesnės krovinių grandinės patikimumas.

    Antrasis etapas, planuojamas nuo 2029 metų iki ankstyvųjų 2030-ųjų, turėtų pereiti prie nuolatinės infrastruktūros kūrimo. Tarp prioritetų įvardijamas energijos tiekimas ir bazinės sistemos, kurios leistų palaikyti įrangą bei pradėti ilgiau trunkančius mokslinius darbus.

    Trečiasis etapas, kurį NASA sieja su 2030-aisiais, apimtų specializuotas gyvenamąsias erdves ir sąlygas ilgesniam astronautų buvimui. Agentūra pabrėžia, kad Mėnulio bazė būtų ne tik mokslinių tyrimų platforma, bet ir žingsnis kuriant Mėnulio ekonomiką bei ruošiantis būsimoms misijoms į Marsą.

  • Piratai nublanktų: prie Kadiso rado XVII a. laivą su 27 patrankomis ir puse tonos sidabro

    Piratai nublanktų: prie Kadiso rado XVII a. laivą su 27 patrankomis ir puse tonos sidabro

    Prie Kadiso uosto Ispanijoje, vykdant gilinimo darbus dėl konteinerių terminalo plėtros, aptiktas iki šiol nežinomas XVII amžiaus laivo vrakas. Laikinai jis pavadintas Delta I, o archeologiniai tyrimai atskleidė įspūdingą radinių mastą ir galimą kontrabandos istoriją.

    Aplink laivo konstrukcijas rasta 27 geležinės patrankos, 18 sidabro luitų ir įvairių to meto jūreivystės daiktų. Tyrėjai skaičiuoja, kad sidabro krovinys siekia apie pusę tonos, o vienas luitas pažymėtas 1667 metų įrašu, padedančiu tikslinti laikotarpį.

    Datavimui svarbus ir bronzinis laivo varpas su užrašu Jesús, María y José 1671. Tai leidžia manyti, kad laivas nuskendo XVII amžiaus antroje pusėje, o jo krovinys buvo surinktas iš skirtingų Europos ir Amerikos prekybos grandinių.

    Sidabro kelias iš Amerikos

    Specialistai kelia versiją, kad sidabras galėjo būti atgabentas iš dabartinės Bolivijos kasyklų regionų, įskaitant Potosí ir Oruro, kurie tuo metu priklausė Ispanijos kolonijinei sistemai. XVII amžiuje tauriųjų metalų srautai buvo griežtai kontroliuojami karūnos, tačiau realybėje klestėjo šešėlinė prekyba ir kyšininkavimas.

    Kadisas tuo laikotarpiu buvo vienas svarbiausių Atlantinės prekybos centrų, todėl kartu tapo patogia vieta apeiti oficialias taisykles. Tyrėjų teigimu, Delta I galėjo būti platesnio kontrabandos tinklo dalis, veikusi tarp Europos uostų ir Naujojo pasaulio.

    Švediškos patrankos ir olandiški tarpininkai

    Didelį dėmesį patraukė patrankos, kurios, kaip nustatyta, pagamintos Švedijoje. XVII amžiuje Švedija buvo viena reikšmingiausių ginkluotės eksportuotojų Europoje, o prekyboje dažnai dalyvaudavo Nyderlandų pirkliai ir tarpininkai.

    Archeologai identifikavo penkis skirtingus kalibrus, todėl neatmetama, kad ginkluotė buvo komplektuojama iš kelių šaltinių. Dalis patrankų apgadintos, o tai leidžia svarstyti ir apie mūšį, avariją ar bandymą skubiai atsikratyti krovinio.

    Sudėtinga gelbėjimo operacija

    Vrakas daugiau nei 300 metų gulėjo po dumblu ir smėliu, maždaug šešių metrų gylyje po uosto dugnu, todėl ilgą laiką buvo nematomas. Tik šiuolaikiniai hidrotechniniai darbai atidengė konstrukcijų fragmentus, o tolesni veiksmai pareikalavo itin tikslios gelbėjimo operacijos.

    Nardytojai dirbo beveik nulinio matomumo sąlygomis, o laivo liekanos buvo keliamos naudojant didelės galios kranus ir plūdrumo platformas. Po iškėlimo pradėtas 3D skenavimas, fotogrametrinė dokumentacija ir medienos analizė, galinti padėti nustatyti laivo statybos regioną.

    Kol kas neaišku, kokiu vardu laivas buvo vadinamas ir dėl kokių priežasčių nuskendo: audra, gaisras, mūšis ar bandymas pabėgti nuo patikros išlieka realios hipotezės. Tyrėjai taip pat pažymi, kad ankstesni gilinimo darbai galėjo pajudinti dalį artefaktų ir apsunkinti paskutinių laivo valandų rekonstrukciją.

    Ši istorija gali būti tik pradžia: toje pačioje įlankoje jau fiksuojami ir kiti panašiai žymimi radiniai, vadinami Delta II ir Delta III. Jei jų tyrimai patvirtins ryšį, Kadiso vandenys gali atskleisti dar platesnį XVII amžiaus prekybos, karo ir kontrabandos paveikslą.

  • Po Opolės katedra rastas sensacingas kapas: DNR atskleidė, kas iš tiesų gulėjo apkabinus

    Po Opolės katedra rastas sensacingas kapas: DNR atskleidė, kas iš tiesų gulėjo apkabinus

    Po viduramžių katedra Opolėje archeologai aptiko neįprastą kapą, kuris iš pradžių buvo palaikytas vyro ir moters bendru palaidojimu. Skeletai gulėjo taip, lyg būtų paskutiniame apkabinime, todėl radinys iškart sukėlė daug klausimų. Naujausi tyrimai parodė, kad ankstesnė interpretacija buvo klaidinga.

    Kaip skelbia mokslininkai, senovinės DNR analizė visiškai pakeitė istoriją: abi palaidotosios buvo biologinės moterys. Be to, genetiniai duomenys patvirtino, kad jos nebuvo giminaitės, tad tai nebuvo nei seserys, nei mama ir dukra, nei artimesnės giminės.

    Palaidojimas buvo aptiktas 2022–2023 metais vykdant archeologinius darbus, kurių metu iš viso identifikuoti 46 kapai, siejami su XIII amžiaus kapinėmis ir pačia šventove. Vis dėlto būtent šis kapas išsiskyrė kūnų padėtimi, kuri viduramžių Europoje laikoma itin netipiška.

    Viena moteris buvo paguldyta pagal įprastą krikščionišką tradiciją: ant nugaros, rankas ištiesus palei kūną. Antroji gulėjo ant šono, ranką pakišusi po kitos kaklu, o delną padėjusi jai ant krūtinės, tarsi sąmoningai atkuriant artumo gestą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio palaidojimo negalima automatiškai aiškinti kaip romantiškų santykių įrodymo. Viduramžiais socialinės normos buvo kitokios, o stiprūs ryšiai galėjo būti dvasiniai, globos, bendruomeniniai ar ekonominiai, ypač jei žmonės gyveno ar dirbo kartu.

    Reikšminga ir kapo vieta: jis buvo labai arti katedros sienų, o tai viduramžiais paprastai reiškė prestižą ir išskirtinį statusą. Dėl to mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jeigu palaidotosios būtų buvusios laikomos socialiai atstumtomis, tikėtina, jog tokios garbingos vietos būtų negavusios.

    Antropologiniai metodai ilgą laiką neleido patikimai nustatyti lyties, nes kaulai buvo prastos būklės. Situaciją išsprendė senovinės DNR mėginiai, paimti iš dantų ir smilkinio kaulo fragmentų, kurie dažnai geriau išsaugo genetinę medžiagą.

    Tyrėjai taip pat nurodo, kad nerasta aiškių smurto ar infekcinių ligų pėdsakų, kurie galėtų paaiškinti išskirtinį bendrą palaidojimą. Abi moterys, sprendžiant pagal turimus duomenis, buvo apie 40 metų amžiaus ir, tikėtina, priklausė vietinei Vidurio ir Rytų Europos populiacijai.

    Pasak mokslininkų, daug požymių rodo, kad jos buvo palaidotos vienu metu ir rūpestingai, o tai leidžia įtarti ypatingą ryšį, kurio pobūdžio dabar tiksliai nustatyti nebeįmanoma. Vis dėlto šis atvejis jau laikomas vienu iš retų genetiškai patvirtintų tos pačios lyties asmenų bendro palaidojimo pavyzdžių regione, todėl jis svarbus ir archeologijai, ir platesniam viduramžių visuomenės ryšių supratimui.

  • Vokietijos Gau-Weinheim bokštas lenkia Pizos rekordą: jo pasvirimas siekia apie 5,43 laipsnio

    Vokietijos Gau-Weinheim bokštas lenkia Pizos rekordą: jo pasvirimas siekia apie 5,43 laipsnio

    Rekordas mažame vynuogynų regione

    Gau-Weinheim yra nedidelė gyvenvietė Reino krašte-Pfalce, Rheinhessen regione, garsėjančiame vynuogynais ir istoriniu paveldu. Būtent čia stovi viduramžių laikų bokštas, kuris pastaraisiais metais vis dažniau minimas kaip vienas labiausiai pasvirusių statinių Europoje.

    Vietiniai bokštą neoficialiai praminė reiniškąja Piza, nes jo nuokrypis nuo vertikalės matomas iš tolo. Tačiau šįkart kalbama ne tik apie pravardę: matavimai rodo, kad bokšto pasvirimas gali būti didesnis nei garsiojo Pizos bokšto.

    Kiek pasviręs bokštas ir kuo jis išskirtinis

    Pagal 2022 metais atliktus matavimus, Gau-Weinheim bokšto pasvirimas siekia apie 5,43 laipsnio. Palyginimui, Pizos bokštas po stabilizavimo darbų yra pasviręs maždaug 4 laipsniais, tad vokiškas statinys šiuo rodikliu jį lenkia.

    Vokietijos rekordų institucija bokštą pripažino labiausiai pasvirusiu bokštu savo kategorijoje, pabrėždama, kad pasvirimas nebuvo suplanuotas architektų. Tokia detalė svarbi, nes dalis pasaulio rekordų sąrašų atskirai vertina tyčia pakreiptus arba specialiai suprojektuotus statinius.

    Kodėl bokštai ima svirti

    Kaip ir daugeliu panašių atvejų Europoje, pasvirimas atsirado ne dėl dizaino, o dėl grunto ir pamatų sėdimo. Per šimtmečius nestabilus pagrindas, drėgmės pokyčiai ir nevienodas apkrovos pasiskirstymas gali lėtai „ištraukti“ konstrukciją iš vertikalės.

    Gau-Weinheim bokšto istorija taip pat keitėsi: jis buvo susijęs su senomis gynybinėmis struktūromis, o vėliau pritaikytas kitoms funkcijoms. Skirtingose bokšto pusėse fiksuojamas nevienodas nuokrypis, todėl inžinierių vertinimu tai nėra paprastas vienos krypties pasvirimas.

    Dar 1990-aisiais buvo atlikti darbai, skirti konstrukcijai sutvirtinti ir stabilizuoti, kad statinys išliktų saugus. Dėl to bokštas tapo ne tik vietos simboliu, bet ir traukos objektu keliautojams, ieškantiems mažiau žinomų, bet įspūdingų istorinių vietų.

    Kartu diskusijos nesibaigia: kartais minimi ir kiti labiau pasvirę statiniai, tačiau jie ne visada priskiriami tai pačiai kategorijai arba matavimo metodikos skiriasi. Vis dėlto Gau-Weinheim atvejis jau dabar laikomas vienu ryškiausių pasvirusių bokštų pavyzdžių Vokietijoje.

  • Kaip Mazovijoje užaugina tikrą wasabi: vienintelės Lenkijos plantacijos triukai ir kantrybės kaina

    Kaip Mazovijoje užaugina tikrą wasabi: vienintelės Lenkijos plantacijos triukai ir kantrybės kaina

    Wasabi, kurį sunku priversti augti

    Wasabi, dar vadinamas japonišku krienu, natūraliai auga vėsiame ir drėgname klimate prie kalnų upelių, kur vanduo nuolat švarus ir vėsus. Dėl šių reikalavimų ilgą laiką vyravo nuomonė, kad tokios kultūros auginti Vidurio Europoje praktiškai neįmanoma.

    Tačiau Mazovijoje, netoli Radomo, veikianti šeimos ūkio plantacija parodė, kad labai tiksliai suvaldžius mikroklimatą ir drėgmę galima priartėti prie natūralių sąlygų. Ūkininkai sistemą kūrė ne vienerius metus, daug sprendimų atsirado per bandymus ir klaidas.

    Švarus vanduo ir pastovi temperatūra

    Vienas svarbiausių principų, kuriuo remiasi ši plantacija, yra vadinamoji sawa auginimo praktika, kai augalams užtikrinamas pastovus vėsios ir švarios vandens tėkmės judėjimas. Japonijoje tam dažnai pasitelkiami natūralūs kalnų šaltiniai, o Mazovijoje teko sukurti dirbtinai valdomą vandens cirkuliaciją.

    Wasabi jautriai reaguoja į temperatūros svyravimus, todėl augintojams būtina išlaikyti palankų režimą maždaug nuo 8 iki 20 laipsnių. Per didelis karštis stabdo augimą, o šalčiai gali pažeisti šaknų sistemą, todėl nuolatinė stebėsena ir korekcijos tampa kasdienybe.

    Plantacijos vieta pasirinkta neatsitiktinai: miškų apsuptose vietovėse dažnai juntama didesnė oro drėgmė nei atvirose erdvėse. Toks vietinis mikroklimatas padeda sumažinti stresą augalams, kuriems ypač svarbus pusšešėlis ir pastovi drėgmė.

    Kodėl tikras wasabi retas

    Augintojai pabrėžia, kad net sudarius tinkamas sąlygas didžiausias iššūkis yra laikas. Subrendusiam šakniastiebiui susiformuoti gali prireikti iki 2 metų, o visą šį laikotarpį reikia saugoti augalus nuo ligų, užtikrinti vandens kokybę ir stabilų substratą.

    Dėl sudėtingo auginimo ir lėto augimo tikras wasabi yra brangus ir sunkiai prieinamas, todėl daugelis žmonių jo net nėra ragavę. Restoranuose dažnai pateikiama žalia pasta paprastai būna pagaminta iš paprastų krienų, garstyčių ir dažiklių, o ne iš wasabi šakniastiebio.

    Šviežiai tarkuotas wasabi skiriasi ne tik kilme, bet ir skoniu: jo aštrumas yra ryškus, tačiau trumpalaikis, o aromatas sudėtingesnis. Dėl to restoranuose, kurie naudoja tikrą produktą, jis dažniausiai tarkuojamas prieš pat patiekimą.

    Lenkijos plantacijos produkcija, pasak augintojų, daugiausia pasiekia atrinktus restoranus ir virtuvės profesionalus, besispecializuojančius japoniškoje virtuvėje. Tai didina tikimybę paragauti tikro wasabi, tačiau kartu parodo, kodėl masinei rinkai jis vis dar išlieka retenybe.