CP v2

Category: Mokslas

  • Mįslinga romėnų milžiniška budova Budapešte glumina archeologus: kas tai buvo iš tiesų?

    Mįslinga romėnų milžiniška budova Budapešte glumina archeologus: kas tai buvo iš tiesų?

    Radijo Aquincum šešėlyje

    Budapešto šiaurinėje dalyje, Óbuda rajone, buvusios distilerijos teritorijoje archeologai aptiko neįprastai gerai išlikusią romėnų laikų konstrukciją. Ši vieta patenka į senovinio Aquincum ribas, vieną svarbiausių Romos centrų prie Dunojaus dabartinės Vengrijos teritorijoje.

    Radinius išprovokavo planuojama naujo gyvenamojo kvartalo statyba, todėl prieš darbus atlikti žvalgomieji kasinėjimai. Aquincum muziejaus specialistai skelbia, kad išliko apie 40 proc. pirminės konstrukcijos, o tai šio regiono romėniškiems objektams yra retas atvejis.

    Ilga, siaura ir su keistu „bokštu“

    Tyrėjų vertinimu, statinys galėjo būti pastatytas III amžiaus pabaigoje arba IV amžiuje, vėlyvuoju Romos imperijos laikotarpiu. Pagrindinė dalis – ilgas, siauras objektas, kuris, sprendžiant iš atidengtų atkarpų, galėjo tęstis šimtais metrų.

    Konstrukcija orientuota maždaug lygiagrečiai Dunojui, o šiauriniame gale baigiasi neįprasta daugiakampio plano dalimi, primenančia bokštą. Kiek toli statinys driekėsi į pietus, kol kas neaišku, nes dalis jo, tikėtina, tebėra po žeme.

    Kodėl mokslininkai sutrikę

    Didžiausią nuostabą kelia mūrų būklė: kai kurios sienų atkarpos išlikusios beveik žmogaus ūgio. Vengrijoje dauguma romėniškų liekanų dažniausiai tėra iki kelių, todėl toks išsilaikymo lygis verčia kelti klausimą, kodėl būtent šis objektas nebuvo suardytas vėlesniais amžiais.

    Aquincum muziejaus vyriausiasis archeologas Gergely Kostyál teigia, kad tai vargu ar buvęs privatus namas – greičiau viešos paskirties statinys. Ekspertai taip pat mano, kad statyboje galėjo dalyvauti romėnų kariuomenė, nes vėlyvuoju imperijos laikotarpiu didelių projektų dažnai imdavosi kariniai inžineriniai daliniai.

    Vis dėlto archeologai atmeta tvirtovės versiją: apie 65 centimetrų storio sienos, jų vertinimu, būtų buvusios per plonos rimtai gynybinei paskirčiai net ir vėlyvojo laikotarpio standartuose. Tai palieka platų interpretacijų lauką – nuo administracinio ar logistikos objekto iki su kariniu gyvenimu susijusios, bet ne gynybinės infrastruktūros.

    „Turime statinį, kurio mastas ir išlikimas rodo viešą reikšmę, tačiau jo funkcijos kol kas negalime pagrįstai įvardyti“, – sakė Gergely Kostyál.

    Trūksta užuominų istoriniuose planuose

    Paslaptį didina tai, kad tokio masto konstrukcija neaptikta išlikusiuose romėnų planuose ir žinomuose to laikotarpio kariniuose žemėlapiuose. Tyrėjai nurodo tikrinę kelis žinomus karinius žemėlapius, tačiau juose nėra akivaizdžių nuorodų į šį objektą, nors Aquincum, kaip civilinis ir karinis centras, paprastai laikomas gana gerai dokumentuotu.

    Archeologai pabrėžia, kad atsakymus gali duoti tolesni kasinėjimų etapai ir po žeme likusių konstrukcijos dalių analizė. Šiuo metu atidengtos atkarpos buvo užpiltos žemėmis, siekiant jas apsaugoti nuo irimo, o miesto valdžia teritorijai jau pritaikė archeologinės apsaugos režimą.

    Tokie atradimai, ypač sparčiai plečiantis miestams, tampa vis dažnesni ir Europoje: prieš didelius statybų projektus atliekami tyrimai neretai atveria iki tol nežinotus istorijos sluoksnius. Budapešto atvejis išsiskiria tuo, kad radinys ne tik masyvus, bet ir netikėtai gerai išlikęs, todėl jo „biografiją“ gali tekti perrašyti remiantis naujais duomenimis.

  • Archeologai Maroke atkasė stulbinantį gynybos kompleksą: pasirodė, jis tūkstantmečiais senesnis

    Tarptautinė archeologų komanda Maroke, Oued Beht vietovėje, paskelbė aptikusi įspūdingą įtvirtinimų sistemą, kuri, kaip rodo nauji datavimai, buvo pastatyta gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Tyrimai atlikti vykdant Oued Beht Archaeological Project, o rezultatai publikuoti mokslo žurnale Libyan Studies.

    Esminis atradimo elementas yra platus gynybinis griovys ir už jo supiltas žemių pylimas, saugojęs pietinę gyvenvietės dalį. Anksčiau matomos akmeninės struktūros ilgą laiką klaidino tyrėjus ir trukdė tiksliai nustatyti, kada įtvirtinimai atsirado ir kokią funkciją atliko.

    2023 metais vykę kasinėjimai atvėrė ankstesnį vietovės raidos etapą ir leido peržiūrėti senas prielaidas. Net 17 naujų radiokarboninių datų įtvirtinimų statybą nukėlė į II tūkstantmetį prieš mūsų erą, o tai reiškia, kad ši gynybos architektūra regione yra viena seniausių tokio tipo.

    Įtvirtinimai buvo derinami su natūraliu reljefu: gyvenvietė įsikūrė ant kalvos virš Oued Beht upės, todėl pati vieta jau turėjo aiškių gynybinių pranašumų. Vis dėlto papildomi pylimai rodo sąmoningą kraštovaizdžio pertvarkymą ir siekį sukurti dar saugesnę, labiau kontroliuojamą erdvę.

    Oued Beht laikoma išskirtinai svarbia Vakarų Šiaurės Afrikos priešistorei: 2021 metais čia identifikuota apie 10 hektarų ploto gyvenvietė, siejama su žemdirbyste ir gyvulininkyste. Rasti radiniai leidžia spręsti ir apie tolimus ryšius, galėjusius siekti net Pirėnų pusiasalį, o ankstyviausias apgyvendinimas šioje teritorijoje siejamas su IV tūkstantmečiu prieš mūsų erą.

    Nauji duomenys keičia ankstesnį vaizdą, nes ilgą laiką daugiausia dėmesio buvo skiriama vėlyvajam neolitui. Dabar patvirtinama, kad II tūkstantmetyje prieš mūsų erą veikla čia taip pat buvo reikšminga, o įtvirtinimų mastas leidžia kalbėti apie planavimą, darbo jėgos telkimą ir sudėtingesnę bendruomenės organizaciją.

    Archeologai pabrėžia, kad tai ne pavienis griovys ar atsitiktinė siena, o dalis nuoseklios gyvenvietės erdvės struktūros. Tyrėjų vertinimu, laikui bėgant gyvenimas galėjo slinkti iš atviresnės šiaurinės zonos į labiau uolėtą pietinę kalvos dalį, kur natūralios gynybinės sąlygos buvo palankesnės.

    Ypatinga ir tai, kad vietos strateginė reikšmė išliko per amžius: vėlesniais laikotarpiais įtvirtinimų idėja buvo perimta iš naujo. Viduramžiais šioje vietoje pastatyta masyvi akmeninė siena sustiprino ankstesnę gynybinę logiką, rodydama, kad tas pats reljefo pranašumas buvo akivaizdus skirtingoms bendruomenėms tūkstantmečių tėkmėje.

  • Atlantas be uraganų pasiekė 60 metų rekordą: kas nutiko ir kodėl tyla gali būti apgaulinga

    Atlantas be uraganų pasiekė 60 metų rekordą: kas nutiko ir kodėl tyla gali būti apgaulinga

    Atlanto uraganų sezonas šiemet pasiekė neįprastą ribą: iki rugsėjo 12 dienos Atlanto baseine nebuvo susiformavęs nė vienas uraganas. Tai vėliausia data be uragano nuo 1966 metais prasidėjusio nuolatinio stebėjimo palydovais, todėl meteorologai ją vadina istorine.

    Nors Atlante fiksuotos kelios tropinės audros, jų intensyvumas ir trukmė buvo menkesni nei įprasta. Ankstyvas ruduo paprastai yra sezono pikas, todėl toks užsitęsęs štilis signalizuoja apie neįprastai nepalankias sąlygas audroms stiprėti.

    Kas užgniaužė Atlanto audras

    Pagrindiniu veiksniu įvardijamas itin stiprus El Ninjo reiškinys Ramiajame vandenyne, keičiantis atmosferos cirkuliaciją visame pasaulyje. Tokiomis sąlygomis virš Atlanto dažnėja vertikalus vėjo poslinkis, kuris ardo besiformuojančių ciklonų struktūrą ir neleidžia jiems „susiklijuoti“ į uraganą.

    Prie to prisideda ir sausesnio oro įsiveržimai bei žemyn nukreiptos oro srovės, kurios slopina galingų perkūnijų židinius. Meteorologai pabrėžia, kad tropiniam ciklonui neužtenka vien šilto vandens: jam būtina ir palanki vėjo, drėgmės bei atmosferos stabilumo kombinacija.

    „Atlanto vandenynas dabar itin nedraugiškas bet kam, kas galėtų tapti tropiniu ciklonu“, – sakė Albanio universiteto atmosferos mokslų profesorė Kristen Corbosiero.

    Kodėl rekordas nereiškia saugumo

    Ramesnis Atlanto sezonas nereiškia, kad rizika išnyko: net ir vėlyvas vienas uraganas gali sukelti milžinišką žalą pakrantėms. Be to, uraganų statistiką lemia ne tik jų skaičius, bet ir bendra sukaupta ciklonų energija, atspindinti audrų stiprumą bei gyvavimo trukmę.

    Kol Atlante vyravo štilis, Ramiajame vandenyne aktyvumas buvo didesnis nei įprasta, o kai kuriuose regionuose El Ninjo siejamas ir su sausrų bei karščio bangų paaštrėjimu. Pasaulio meteorologijos organizacija prognozuoja, kad šis El Ninjo gali tęstis iki 2027 metų vasario, todėl ekstremalių orų rizikos persiskirstymas išlieka aktualus.

    Ką tai gali reikšti kitam sezonui

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad klimato kaita kelia vandenynų šilumos foną, o tai ilgainiui didina potencialą stiprioms audroms, kai tik atmosfera tampa palankesnė. Dalis mokslininkų įspėja, kad po El Ninjo nurimus vėjo poslinkiui Atlante kitas sezonas gali tapti gerokai aktyvesnis.

    Dėl to gyventojams ir institucijoms rekomenduojama neatsipalaiduoti vien dėl statistiškai ramaus laikotarpio. Ankstyvas perspėjimas, pasirengimo planai ir aiški komunikacija išlieka svarbiausios priemonės mažinant tiek ekonominius, tiek žmonių saugumo nuostolius.

  • Astronomai aptiko 84 paslaptingus objektus: slepiasi galaktikose ir gali keisti supernovų istoriją

    Astronomai aptiko 84 paslaptingus objektus: slepiasi galaktikose ir gali keisti supernovų istoriją

    Astronomai, analizuodami NASA orbitinės observatorijos Chandra rentgeno teleskopo archyvinius duomenis, netoliese esančiose galaktikose aptiko 84 neįprastus šaltinius, kurių spinduliuotė iki šiol praslydo pro akis. Tyrėjų teigimu, tai gali būti gerokai didesnės, anksčiau nepastebėtos objektų populiacijos tik „matomiausi“ atstovai.

    Šie objektai pavadinti hiperminkštais rentgeno šaltiniais. Nors jie gali išspinduliuoti šimtus tūkstančių ar net milijonus kartų daugiau energijos nei Saulė, didžioji dalis jų spinduliuotės, tikėtina, tenka itin trumpabangiams ultravioletiniams spinduliams, kuriuos sugeria tarpžvaigždinės dujos ir dulkės.

    Kas juos daro beveik nematomus?

    Chandra teleskopas tokiu atveju užfiksuoja tik silpną, žemos energijos rentgeno spindulių „uodegą“, todėl šaltiniai atrodo blankūs ir lengvai supainiojami su triukšmu. Be to, teleskopo jautrumas pačiose žemiausiose energijose laikui bėgant mažėjo dėl detektorių taršos, tad panašių objektų gali būti gerokai daugiau.

    Komanda hiperminkštus šaltinius aptiko šešiose galaktikose, vienoje jų skaičius siekė nuo 7 iki 21. Tarp tirtų sistemų minimos Andromedos galaktika ir M101, o dalis šaltinių pasikartojo tose pačiose koordinatėse skirtingų laikotarpių stebėjimuose, kas rodo, kad tai nėra atsitiktinės detektoriaus paklaidos.

    Kokie tai objektai?

    Mokslininkai pabrėžia, kad hiperminkštumas greičiau apibūdina stebimą spinduliuotę, o ne vieną konkretų dangaus kūnų tipą. Tarp kandidatų minimos baltosios nykštukės, neseniai įvykę novų proveržiai, taip pat sistemos su neutroninėmis žvaigždėmis ar juodosiomis skylėmis, kurios aktyviai „maitinasi“ medžiaga iš kompaniono.

    Objektų padėtis galaktikose suteikia papildomų užuominų. Pavyzdžiui, M101 dalis šaltinių rikiuojasi palei spiralines vijas, kur gausu jaunų žvaigždžių formavimosi sričių, o elipsinėse galaktikose jų daugiau ten, kur dominuoja senesnės žvaigždžių populiacijos; tyrėjų vertinimu, su foniniais, nesusijusiais šaltiniais gali būti supainiota mažiau nei 3 proc. aptiktų taškų.

    Kodėl tai gali būti svarbu supernovoms?

    Viena svarbiausių hipotezių sieja dalį šių šaltinių su baltosiomis nykštukėmis, kurios ilgą laiką kaupia dujas iš kompanionės žvaigždės. Toks kaupimas gali priartinti baltąją nykštukę prie ribos, kai įvyksta Ia tipo supernova, ypač svarbi kosminių atstumų matavimams ir Visatos plėtimosi tyrimams.

    Astrofizikoje ilgą laiką aptariamas neatitikimas: Ia tipo supernovų stebima daug, tačiau potencialių „paruoštų“ jų pirmtakų aptinkama per mažai. Jei bent dalis hiperminkštų šaltinių yra būtent tokios, branduolinį degimą palaikančios ir medžiagą kaupiančios baltosios nykštukės, tai galėtų užpildyti dalį šios spragos.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ne visi šie 84 šaltiniai būtinai baigsis supernova, o populiacija, tikėtina, yra mišri. Vis dėlto net keli patikimai identifikuoti būsimų Ia tipo supernovų kandidatai suteiktų retą galimybę stebėti procesus, vykstančius dar iki sprogimo.

    Norint tiksliau nustatyti, kas slepiasi už hiperminkšto spindesio, reikės geriau įvertinti šaltinių temperatūras ir spektrus, ypač derinant beveik vienalaikius ultravioletinių ir rentgeno spindulių stebėjimus. Tyrimas paskelbtas žurnale Nature Astronomy.

  • Mokslininkus pritrenkė vaizdas gelmėse: mažyliai vėžiagyviai joja ant milžiniškų jūros vorų

    Mokslininkus pritrenkė vaizdas gelmėse: mažyliai vėžiagyviai joja ant milžiniškų jūros vorų

    Tūkstančių metrų gylyje Pietryčių Ramiajame vandenyne mokslininkai užfiksavo neįprastą reginį: smulkūs vėžiagyviai amfipodai kabinasi prie milžiniškų jūros vorų kojų ir, panašu, keliauja kartu. Vaizdai gauti tyrimų misijoje prie Čilės šelfo, naudojant nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą.

    Tokį elgesį tyrėjai pastebėjo du kartus per keturias dienas, o stebėjimo taškai buvo nutolę maždaug 225 kilometrus. Šis pasikartojimas leidžia įtarti, kad tai ne atsitiktinumas, o sąmoninga strategija, galinti padėti išgyventi ekstremaliomis giliavandenių sąlygomis.

    Kas iš tiesų vyko gelmėse?

    Ant milžiniškų jūros vorų, priskiriamų Colossendeis genčiai, buvo aptikti amfipodai Mesopleustes abyssorum, plačiai paplitę įvairiuose pasaulio vandenynuose. Pirmuoju atveju 3 155 metrų gylyje prie vieno jūros voro kojų kabėjo trys amfipodai, o antruoju atveju 2 698 metrų gylyje prie kito voro buvo prisitvirtinę du.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad vėžiagyviai laikėsi ypač tvirtai, pasitelkdami pailgą, nagą primenančią galūnių struktūrą. Net surinkus gyvūnus tyrimams, amfipodai nenoriai atleido sukibimą, o tai rodo, kad toks prisitvirtinimas jiems gali būti svarbus.

    Pavėžėjimas, vadinamas forezija

    Mokslininkai šį reiškinį sieja su forezija, kai vienas gyvūnas naudojasi kitu kaip transportu. Giliavandeniame pasaulyje, kur maisto šaltiniai reti, o partnerį susirasti sudėtinga, bet koks judėjimą palengvinantis sprendimas gali tapti lemtingas.

    Mesopleustes abyssorum nėra laikomi stipriais plaukikais ir neturi ryškios planktoninės lervos stadijos, kurią srovės lengvai išnešiotų dideliais atstumais. Vis dėlto ši rūšis fiksuojama Ramiajame, Atlanto, Indijos ir Pietų vandenynuose, todėl klausimas, kaip ji taip plačiai išplito, ilgą laiką išliko atviras.

    „Nors negalima atmesti, kad tai atsitiktinis sutapimas, elgesio pasikartojimas ir akivaizdus selektyvumas leidžia įtarti iki šiol nepakankamai įvertintą ekologinę strategiją“, – teigiama tyrėjų aprašyme.

    Kodėl „autobusas“ gali būti naudingas?

    Jūros vorai, nors ir panašūs į vorus tik iš pirmo žvilgsnio, pasižymi ilgomis kojomis ir gali judėti tiek dugnu, tiek, priklausomai nuo rūšies ir sąlygų, būti nunešami srovių ar net aktyviau plaukti. Tai reiškia, kad prisikabinęs amfipodas gali įveikti didesnius atstumus, nei pajėgtų vienas, ir pasiekti naujas mitybos ar slėptuvių vietas.

    Dar viena versija susijusi su dauginimusi: abiem užfiksuotais atvejais šalia vienas kito buvo du stambesni individai, kurie, kaip nurodo tyrėjai, galėjo būti suaugęs patinas ir patelė. Pirmojo stebėjimo metu trečias individas buvo patelė su kiaušiniais, todėl neatmetama, kad jūros voras tampa ne tik transportu, bet ir patogia judančia susitikimo vieta.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų stebėjimų dar nepakanka tvirtoms išvadoms, todėl reikės daugiau vaizdinės medžiagos ir papildomų mėginių. Vis dėlto giliavandenėse ekosistemose, kur energijos ištekliai riboti, net subtilios gyvūnų sąveikos gali turėti didelę reikšmę išlikimui ir resursų paieškai.

  • Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Mokslininkai aptiko pietiniausius dinozaurų kiaušinius: įtariama, turėjo komposto inkubatorius

    Radimas, kuris perrašo žemėlapį

    Pietų Patagonijoje, Chorrillo formacijoje, mokslininkai aptiko daugiau kaip 250 didžiulių dinozaurų kiaušinių lukštų fragmentų. Tyrėjai teigia, kad tai kol kas piečiausiai pasaulyje nustatyti dinozaurų kiaušinių pėdsakai.

    Šie radiniai datuojami vėlyvuoju kreidos periodu, vadinamu Mastrichtu, kai teritorija buvo gerokai arčiau Pietų ašigalio nei dauguma žinomų dinozaurų perėjimo vietų. Tai rodo, kad kai kurios rūšys gebėjo veistis aukštose platumose, kur šilumos ir saulės būdavo mažiau.

    Kas dėjo šiuos kiaušinius?

    Tyrime kiaušiniai siejami su titanozaurais – paskutine milžiniškų ilgakaklių sauropodų grupe, gyvenusia iki dinozaurų išnykimo pabaigos. Kiaušiniai, priskirti tipui Fusioolithus, buvo maždaug futbolo kamuolio dydžio.

    Tyrėjų vertinimu, perėjimo vieta tuo metu galėjo būti maždaug 55–60 laipsnių pietų platumoje. Tokiose platumose sezoniškumas ryškesnis, o žiemos metu šviesaus paros meto valandų mažiau, todėl natūraliai kyla klausimas, kaip kiaušiniai buvo išlaikomi pakankamai šilti.

    Komposto šiluma vietoj saulės

    Didelę reikšmę hipotezei suteikė labai porėta lukštų struktūra. Toks porėtumas paprastai siejamas su kiaušiniais, kurie būna užkasti ar pilnai uždengti, nes tuomet embrionams reikia daugiau deguonies apykaitai per lukštą.

    Mokslininkai svarsto, kad kiaušiniai galėjo būti perinami sampiluose iš augalinės medžiagos, kuri irdama skleidžia šilumą. Tokie vadinamieji komposto inkubatoriai yra žinomi ir šiandien, pavyzdžiui, kai kurie paukščiai bei krokodilų giminaičiai kiaušinius uždengia pūvančia augmenija, o šilumą sukuria mikrobinė irimo veikla.

    „Aukšta platuma leidžia manyti, kad kiaušiniai buvo užkasti sampilo tipo lizde, kur pagrindinis šilumos šaltinis buvo mikrobinis irimas, o ne saulės spinduliuotė“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad milžiniški titanozaurai vargu ar galėjo kiaušinius šildyti kūnu kaip paukščiai. Dėl jų masės toks elgesys galėjo būti neįmanomas, todėl alternatyvūs perėjimo sprendimai, tokie kaip šilumą generuojantys sampilai, tampa logiška išeitis.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Šis atradimas stiprina idėją, kad dinozaurų reprodukcinės strategijos buvo įvairesnės, nei ilgą laiką manyta, o kai kurios rūšys galėjo prisitaikyti prie vėsesnių regionų ne vien migruodamos, bet ir keisdamos perėjimo elgseną. Tai taip pat padeda tikslinti vėlyvosios kreidos ekosistemų vaizdą pietiniame pusrutulyje.

    Tyrimas publikuotas žurnale Royal Society Open Science, o tolesni atradimai Patagonijoje gali padėti tiksliau nustatyti, kurios rūšys čia perėjo ir kaip plačiai buvo paplitę tokie mikrobinės šilumos „inkubatoriai“.

  • 2300 metų kapas Kinijoje ir akmuo prie danties: mokslininkai narplioja netikėtą mįslę

    2300 metų kapas Kinijoje ir akmuo prie danties: mokslininkai narplioja netikėtą mįslę

    Archeologų dėmesį Kinijos Šaansi provincijoje patraukė maža, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti detalė: senoviniame kape prie krūminio danties aptiktas cilindro formos akmuo. Radinys užfiksuotas Beishenjiaqiao kapinyne, kape, pažymėtame M280, siejamame su Čin bendruomenėmis Kariaujančių valstybių laikotarpiu.

    Akmens vieta atrodė provokuojančiai tiksli: jis gulėjo prie viršutinio dešiniojo krūminio danties, pakitusioje danties ertmėje. Dėl to tyrėjai svarstė neįprastą hipotezę, ar tai negalėjo būti primityvus danties pakaitalas, įstatytas žmogui dar esant gyvam.

    Kas parodė laboratoriniai tyrimai

    Komanda ištyrė radinį ir nustatė, kad jis pagamintas iš karbonatinės uolienos. Visgi vien forma ir vieta nepakako, todėl ieškota požymių, kurie rodytų ilgalaikį kontaktą su burnos aplinka, pavyzdžiui, kramtymo nusidėvėjimo ar specialaus apdirbimo žymių.

    Tokie įkalčiai nepasitvirtino: akmens paviršius neparodė būdingų kramtymo žymių, taip pat nerasta aiškių požymių, kad jis buvo sąmoningai paruoštas ar pritvirtintas. Dar svarbiau, kaulas aplink radinį nerodė adaptacijos požymių, kurių tikėtasi, jei svetimkūnis ilgą laiką būtų buvęs organizme.

    Liga, kuri painioja interpretaciją

    Situaciją komplikuoja ir pati žandikaulio būklė. Tyrėjai fiksavo rimtą pūlinį danties alveolėje bei šaknies struktūrų praradimą, o toks vaizdas labiau atitinka pažengusį uždegimą nei sėkmingą funkcinį implantą.

    Dėl šių priežasčių akmens panaudojimas kaip danties pakaitalas, įdėtas žmogui gyvam esant, vertinamas kaip mažai tikėtinas. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad vienareikšmio atsakymo šiuo metu nėra.

    Kaip akmuo galėjo atsidurti dantyje

    Tyrime svarstomos ir kitos versijos: akmuo galėjo patekti į burnos sritį po mirties, pavyzdžiui, dėl laidojimo praktikų ar simbolinės reikšmės. Visgi tokiai prielaidai taip pat trūksta tiesioginių įrodymų.

    Taip pat neatmetama paprastesnė galimybė, kad akmenį į ertmę „įnešė“ procesai kape po palaidojimo. Judantis gruntas, audinių irimas ar ertmių formavimasis galėjo pakeisti smulkių objektų padėtį, o šį kartą lemtinga tapo tai, kad kasinėjimų metu nebuvo detaliai užfiksuotas akmens santykis su kaulu ir nuosėdomis dar iki jo išėmimo.

    Šis atvejis parodo, kaip viena menka detalė gali iškelti didelį klausimą apie senovės žmonių sveikatą, dantų ligas ir galimus ankstyvus bandymus spręsti skausmo bei prarastų dantų problemą. Tyrėjai tikisi, kad panašūs radiniai ateityje bus dokumentuojami kruopščiau, nes būtent kontekstas kape dažnai lemia, ar mįslę pavyks išnarplioti iki galo.

  • Mokslininkai nustebo: tirpstanti amžinoji įšalo žemė ne visą anglį paleidžia į atmosferą

    Mokslininkai nustebo: tirpstanti amžinoji įšalo žemė ne visą anglį paleidžia į atmosferą

    Arkties amžinasis įšalas saugo milžiniškus organinės anglies kiekius, kurie tūkstančius metų buvo „užrakinti“ įšalusioje žemėje. Klimatui šylant, vis daugiau šios anglies per pakrančių eroziją ir tirpsmo vandenis patenka į upes, jūras ir vandenynus. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad kelias į atmosferą nėra toks tiesus, kaip ilgai manyta.

    Alfredo Wegenerio instituto ir Brėmeno universiteto mokslininkai analizavo, kas nutinka angliai, išlaisvinamai Arkties pakrantėse ties Qikiqtaruk sala Kanadoje, dar vadinama Herschel Island. Jie paėmė jūros dugno nuosėdų gręžinius ir pagal jų „sluoksnius“ atsekė, kaip sausumos kilmės medžiaga elgiasi patekus į vandenyną.

    Kiek anglies virsta dujomis?

    Tyrėjų vertinimu, mikroorganizmai jūros dugno nuosėdose į dujas paverčia apie 10 proc. ten esančios organinės anglies. Likusi dalis daugiausia nusėda ir lieka „užkasta“ nuosėdose, todėl gali būti ilgam izoliuota nuo greitos apykaitos su atmosfera. Tai svarbi detalė bandant tikslinti, kiek papildomų šiltnamio efektą sukeliančių dujų realiai prisidės prie klimato kaitos.

    Skaičiai kontekste įspūdingi: Arkties dirvožemiuose sukaupta apie 1 300 gigatonų organinės anglies, o dar maždaug 400 gigatonų siejama su vandenynų nuosėdomis ir upių deltų sankaupomis. Šylant Arkties regionui, dalis šio rezervo pradeda „judėti“ į vandens sistemas, o tai reiškia ne tik galimas emisijas, bet ir didelius pokyčius pakrančių bei jūrų ekosistemose.

    Mikroorganizmai renkasi „šviežesnį“ maistą

    Vienas netikėčiausių paaiškinimų susijęs su tuo, ką mokslininkai vadina mikroorganizmų „mitybos pasirinkimu“. Vietoje to, kad aktyviai skaidytų labai seną anglį iš įšalo, jie dažniau „teikia pirmenybę“ šviežesnei, jūrinės kilmės organikai, pavyzdžiui, dumblių liekanoms.

    Šią išvadą leido pagrįsti anglies izotopų analizė, padedanti atskirti santykinai naują jūrinį organinį anglies šaltinį nuo labai seno, anksčiau įšale buvusio anglies „paveldo“. Tai reiškia, kad dalis sausumos kilmės anglies, patekusios į jūrą, gali būti ne taip greitai perdirbama į anglies dioksidą ar metaną, kaip manyta.

    Grėsmė nedingsta, bet vaizdas sudėtingesnis

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog įšalo tirpsmas tapo mažiau pavojingas. Dalis organinės anglies gali būti suskaidoma dar pakeliui į jūros dugną, vandenyje ar pakrantės zonoje, todėl vien nuosėdų analizė neparodo viso balanso. Dėl to reikalingi papildomi tyrimai kituose Arkties regionuose, nes vietinės sąlygos gali smarkiai keisti rezultatą.

    Be to, tirpstant įšalui stiprėja pakrančių erozija, į vandenį patenka daugiau nuosėdų, mažėja skaidrumas ir į gilesnius sluoksnius prasiskverbia mažiau šviesos. Tai gali slopinti dumblių augimą, kuris yra daugelio mitybos grandinių pagrindas, o pasekmės gali paliesti žuvis, vėžiagyvius, ruonius ir kitus Arkties ekosistemų organizmus.

    Bendras signalas aiškus: anglies istorija, prasidedanti tirpstančiame amžinajame įšale, nėra vien kryptis į atmosferą. Dalis jos, bent jau tam tikrose vietovėse, gali būti sulaikoma jūros dugne, tačiau klimato ir ekosistemų rizikos dėl sparčiai šylančios Arkties išlieka didelės.

  • 4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    Mokslininkams pavyko perskaityti maždaug 4 000 metų senumo dantiraščio laiškus jų nesunaikinant. Tai padaryta pasitelkus nešiojamą rentgeno kompiuterinės tomografijos skenerį ENCI, leidžiantį „virtualiai“ pažvelgti į molines korespondencijos „vokų“ vidų.

    Tyrimai susiję su radiniais iš Kültepe, senovės Kanešo, vieno svarbiausių Anatolijos prekybos centrų XIX–XVIII amžiuje prieš mūsų erą. Ten gyveno asirų pirkliai, plėtoję plačią mainų sistemą, o žinutes rašė ant molinių lentelių ir įdėdavo jas į specialiai nulipdytus molinius apvalkalus.

    Tokie „vokai“ archeologams ilgai kėlė dilemą: norint perskaityti tekstą, apvalkalą paprastai reikėdavo sudaužyti. Taip negrįžtamai prarasdavo išorinį paviršių, antspaudų įspaudus ir technologinius pėdsakus, rodančius, kaip objektas buvo pagamintas ir užantspauduotas.

    ENCI pavadinimas reiškia neardomą dantiraščio įrašų išgavimą. Tai į muziejus atgabenamas rentgeno tomografas, kuris sukuria labai detalius vidinės struktūros vaizdus, o vėliau programinė įranga leidžia skaitmeniškai atskirti viduje esančią lentelę ir atkurti jos paviršių trimatėje erdvėje.

    Skelbiama, kad įrenginys pirmą kartą plačiau pritaikytas 2024 metais Luvre, o vėliau perkeltas į Anatolijos civilizacijų muziejų Ankaroje. Per maždaug tris savaites ten atlikti 64 skenavimai 48 lentelėms ir kitiems objektams, dalis jų iki tol buvo laikomi „užrakinti“ moliniuose apvalkaluose.

    Vienas įdomiausių rezultatų buvo laiškas, kurį parašė Anna-anna savo vyrui Ennum-Aššurui, tuo metu prekiavusiam Anatolijoje. Jame ji aiškina, kad skolininkas Laqēpumas atsisako grąžinti skolą, teigdamas, jog atsiskaitys tik grįžus vyrui, todėl moteris prašo kuo greičiau spręsti situaciją.

    Iš pirmo žvilgsnio tai kasdieniška žinutė apie skolą, tačiau istorikams ji svarbi dėl socialinio konteksto. Laiškas rodo, kad asirų pirklių bendruomenėse moterys galėjo perimti finansinius ir teisinių įsipareigojimų reikalavimo klausimus, kai vyrai išvykdavo, o tai praplečia supratimą apie to meto šeimų ir prekybos tinklų veikimą.

    Skenavimas atnešė ir kitų netikėtumų: viename artefakte aptikta papildoma maža lentelė, tarsi antras pranešimo lapas, paslėptas apvalkalo viduje. Kitu atveju tomografija atskleidė net miežio grūdą, kuris apvalkale išgulėjo apie 4 000 metų, suteikdamas papildomų duomenų apie aplinką ir saugojimo sąlygas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia neardomoji tomografija keičia paveldo tyrimų praktiką, nes leidžia vienu metu išsaugoti ir tekstą, ir patį objektą su antspaudais. Tai ypač svarbu ten, kur kiekvienas įspaudų milimetras gali atskleisti prekybos ryšius, asmenų tapatybes, administracines procedūras bei autentiškumo požymius.

    Šis metodas siejamas su platesne tendencija paveldo tyrimuose, kai derinami rentgeno, 3D rekonstrukcijos ir skaitmeninės analizės sprendimai. Tokie projektai vis dažniau pasitelkia ir DI, kad būtų greičiau segmentuojami sluoksniai, atpažįstami paviršiai bei tiksliau atvaizduojami pažeisti ar sunkiai įskaitomi įrašai.

    Mokslinis darbas apie ENCI taikymą publikuotas žurnale npj Heritage Science. Tyrėjai tikisi, kad panašūs mobilūs skeneriai ateityje bus pritaikyti ir kitų tipų uždaroms istorinių objektų struktūroms, kuriose slypi tekstai ar smulkūs radiniai, tačiau jų negalima ardyti.

  • Šokas paleontologams: rasta pirma suaugusio T. rexo pėdsakų seka – įspaudai kaip žmogus

    Šokas paleontologams: rasta pirma suaugusio T. rexo pėdsakų seka – įspaudai kaip žmogus

    Mokslininkai Šiaurės Dakotoje aptiko tai, ko paleontologijoje beveik nebūna: pirmą patikimai identifikuotą suaugusio Tyrannosaurus rex pėdsakų seką. Iki šiol T. rexo atveju dažniau buvo randami kaulai, o ne nuoseklūs pėdsakai, leidžiantys atkurti gyvūno judėjimą.

    Tyrime aprašyta pėdsakų seka yra apie 7 metrų ilgio ir joje užfiksuoti keturi aiškūs įspaudai. Kiekvienas jų siekia maždaug 1 metrą ilgio ir iki 0,8 metro pločio, o tai rodo itin stambų gyvūną, greičiausiai suaugusį individą.

    Kas daro radinį išskirtinį

    Specialistai pabrėžia, kad pėdsakai fiksuoja elgsenos momentą, kurio kaulai neperteikia: kryptį, žingsnio ilgį, judėjimo tempą. Tokių radinių vertė ypač didelė, nes pėdsakų „takai“ gamtoje lengvai suardomi erozijos, kitų gyvūnų ar vėlesnių nuosėdų judėjimo.

    Radinys datuojamas maždaug 66,5 milijono metų senumu, tai yra laikotarpiu prieš pat masinį išnykimą kreidos periodo pabaigoje. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad pėdsakai ir kaulinės liekanos dažnai nesusiformuoja tose pačiose vietose, nes jiems reikia skirtingų išlikimo sąlygų.

    Ką pėdsakai pasako apie greitį

    Nors įspaudai yra smarkiai paveikti atmosferos, jų tarpai leido įvertinti žingsnio ilgį, kuris, mokslininkų skaičiavimu, vidutiniškai siekė apie 4 metrus. Remiantis pėdsakų geometrija, suaugęs T. rexo individas greičiausiai ėjo maždaug 1,5–2 metrais per sekundę greičiu.

    Toks tempas prilygsta ramiam judėjimui ir yra artimas žmogaus ėjimo greičiui, todėl radinys papildo diskusijas apie tai, kada ir kokiomis sąlygomis didieji teropodai galėjo bėgti. Mokslininkai pabrėžia, kad tai yra būtent ėjimo, o ne sprinto rekonstrukcija.

    Kaip nustatoma, kieno tai pėdsakai

    Tyrėjai primena, kad pėdsakas nėra tiesioginis pėdos „atspaudas“: nuosėdų slinkimas ir susispaudimas gali pakeisti formą, o trijų pirštų pėdsakai būdingi ne vienai dinozaurų grupei. Vis dėlto šiuo atveju pėdsakų dydis, amžius, vietovė ir kiti požymiai labiausiai atitinka suaugusį Tyrannosaurus rex.

    Dalį įspaudų planuojama išsaugoti ir perkelti į Denverio gamtos ir mokslo muziejų, kad jie būtų prieinami tyrimams ir visuomenei. Darbus paskelbė mokslinis žurnalas Journal of Vertebrate Paleontology, o autoriai neatmeta, kad ateityje panašūs radiniai padės tiksliau suprasti didžiųjų plėšrūnų judėjimo biomechaniką.

    „Kaulai pasakoja labai daug apie gyvūną, tačiau pėdsakai užfiksuoja elgesio akimirką“, – sakė vienas tyrimo bendraautorių Tyleris Lysonas.

    „Moksle viskas prasideda nuo smalsumo, aistros ir atidaus stebėjimo, bet niekada nemaniau, kad tai nuves prie tokio atradimo“, – sakė mokytojas ir radinio bendraautoris Kentas Hupsas.