CP v2

Category: Mokslas

  • 1 000 metų simuliacija atskleidė, kas gali išgelbėti civilizaciją nuo žlugimo

    1 000 metų simuliacija atskleidė, kas gali išgelbėti civilizaciją nuo žlugimo

    Mokslininkų komanda sukūrė 1 000 metų trukmės simuliacijų modelį, kuriuo bandė įvertinti, kokiomis sąlygomis technologinė civilizacija išlieka stabili, o kada patiria nuosmukį. Tyrime nagrinėta 10 skirtingų ateities scenarijų, besiskiriančių valdymu, išteklių prieinamumu ir visuomenės atsparumu.

    Darbas siejamas ir su vadinamuoju Fermio paradoksu: jei Visatoje turėtų būti daug civilizacijų, kodėl nematome jų signalų. Tyrėjai pabrėžia, kad net jei technologijos atsiranda, civilizacijos gali būti trumpalaikės arba didelę laiko dalį praleisti technologinėje tyloje po sukrėtimų.

    Kaip vyko simuliacijos

    Kiekvienam scenarijui atlikta po 200 modeliuotų bandymų, o rezultatus lėmė du pagrindiniai veiksniai: kaip greitai išeikvojami ištekliai ir kiek jų pavyksta atkurti po krizių. Simuliacijose civilizacija augo, kol ištekliai seko arba ją ištikdavo atsitiktinai sugeneruotas egzistencinis sukrėtimas.

    Po žlugimo dalis scenarijų numatė atsigavimą, tačiau jis priklausė nuo to, kiek išliko infrastruktūros, žinių ir resursų. Tyrėjai naudojo sąvoką, apibūdinančią, kokią laiko dalį civilizacija išlieka technologiškai aktyvi, tai yra pajėgi kurti aptinkamus signalus ir sudėtingas sistemas.

    Du scenarijai beveik nežlugo

    Modelis parodė didelę rezultatų amplitudę: nuo maždaug 38 proc. technologinio aktyvumo iki beveik nuolatinio veikimo. Du scenarijai, apibūdinami kaip stabilūs ir labiau subalansuoti, per visą simuliuotą laikotarpį išvengė žlugimo.

    Vis dėlto daugumoje scenarijų žlugimai kartojosi nuolat, tačiau tai ne visada reiškė visišką pabaigą. Kai kuriais atvejais civilizacija patirdavo nuosmukį, atsistatydavo ir vėl augdavo, o toks cikliškumas, kaip teigiama, gali paaiškinti, kodėl kosmose gali būti tiek daug tylos.

    Ką tai sako apie mūsų ateitį

    Tyrėjų teigimu, mažos išteklių vartojimo greičio korekcijos ties kritinėmis ribomis gali lemti neproporcingai didelį atsparumo šuolį. Praktinė išvada paprasta: kuo mažiau agresyviai vartojami resursai ir kuo daugiau jų išsaugoma ateities atsigavimui, tuo didesnė tikimybė išvengti ilgalaikio nuosmukio.

    Modelyje akcentuojamas ir žinių bei infrastruktūros išsaugojimas, nes būtent tai pagreitina atstatymą po katastrofų. Kaip pavyzdys dažnai minimos ilgalaikio išsaugojimo iniciatyvos, tokios kaip Svalbardo pasaulinė sėklų saugykla, kuri skirta apsaugoti biologinę įvairovę ekstremalių sukrėtimų atvejais.

    Kartu pabrėžiama, kad tai nėra konkreti žmonijos ateities prognozė. Tyrimas paremtas supaprastintomis prielaidomis, o pats darbas pateiktas kaip išankstinė publikacija, todėl jo išvados gali kisti po recenzavimo ir tolesnių patikslinimų.

    Tačiau autoriai išskiria aiškią kryptį: ilgalaikis stabilumas labiausiai priklauso nuo gebėjimo pristabdyti išteklių alinimą, stiprinti sistemų atsparumą ir kurti mechanizmus, kurie leistų visuomenei greičiau atsigauti po neišvengiamų krizių, įskaitant technologines avarijas ar klimato sukeltus sukrėtimus.

  • Mokslininkai pagaliau paaiškino, kodėl matome 4 „grynas“ spalvas: atsakymas slypi gamtoje

    Mokslininkai pagaliau paaiškino, kodėl matome 4 „grynas“ spalvas: atsakymas slypi gamtoje

    Daugiau nei šimtmetį spalvų moksle kartojasi klausimas, kodėl mūsų regoje išsiskiria keturios „grynos“ spalvos: raudona, geltona, žalia ir mėlyna. Šią idėją dar XIX amžiuje iškėlė vokiečių fiziologas Ewaldas Heringas, o ji iki šiol atsispindi spalvų ratuose ir dailės mokymuose.

    Vis dėlto ilgą laiką trūko aiškaus paaiškinimo, kaip šios keturios spalvos susijusios su tuo, ką žinome apie akis ir smegenis. Žmogaus tinklainėje yra trijų tipų kūgeliai, jautrūs skirtingiems šviesos bangų ilgiams, todėl vien iš pirmo žvilgsnio keturių „pagrindinių“ atspalvių išskyrimas atrodė mįslingas.

    Kas pasikeitė naujame tyrime

    Naujame JAV mokslininkų darbe pasiūlyta, kad atsakymo reikia ieškoti ne laboratorijoje, o gamtos vaizduose. Tyrėjai išanalizavo daugiau nei 500 natūralaus pasaulio vaizdų ir kompiuteriniais modeliais imitavo, kaip į tokią spalvų įvairovę reaguotų žmogaus regos sistema.

    Analizė parodė, kad gamtoje spalvos pasiskirsčiusios netolygiai: tam tikri atspalviai pasitaiko dažniau, o kiti yra reti. Tyrėjų teigimu, būtent ši statistinė aplinkos struktūra galėjo „pastumėti“ smegenis pasirinkti paprastesnį, efektyvesnį kodavimo būdą.

    Kodėl smegenims naudinga supaprastinti

    Tyrime remiamasi idėja, vadinama retu kodavimu, kai smegenys stengiasi didelį informacijos kiekį aprašyti kuo mažesniu „statybinių blokų“ skaičiumi. Tokiu atveju patogu remtis poromis, kurios mūsų pojūčiuose konkuruoja tarpusavyje: raudona prieš žalią, mėlyna prieš geltoną, taip pat balta prieš juodą.

    Pasak tyrėjų, toks modelis gerai paaiškina, kodėl geltona ir mėlyna dažnai suvokiamos kaip priešybės, o raudona ir žalia – kaip kita priešingybių pora. Tai dera su seniai fiziologijoje aprašytu oponentinių kanalų principu, kai regos sistema informaciją apdoroja „priešpriešomis“.

    „Jokia žinoma šviesos savybė ar paprastas ryšys su tinklainės kūgelių darbu nepaaiškina, kodėl privilegijuotą vietą užima būtent šios keturios spalvos“, – sakė neuromokslininkas Alexanderis Belstenas.

    Ko dar trūksta iki galutinio atsakymo

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai teorinis darbas, todėl kitas žingsnis būtų eksperimentai su realiais žmonėmis, vertinant ne tik spalvų taškus, bet ir erdvinį kontekstą, formas bei apšvietimą. Taip pat keliama idėja panašiais metodais tirti kitų rūšių regą, nes gyvūnai gali turėti kitokius fotoreceptorius ir kitaip „susispausti“ aplinkos spalvų informaciją.

    Ši kryptis svarbi ne vien fundamentaliai. Gamtos spalvų statistikos ir žmogaus regos kodavimo sąsajų supratimas gali prisidėti prie tikslesnių ekranų spalvų atvaizdavimo, efektyvesnių vaizdo suspaudimo metodų ir geresnių sprendimų, kuriant priemones žmonėms su regos sutrikimais.

    „Labiausiai jaudina tai, kad pirmą kartą turime paaiškinimą, kuris sujungia visus gabalus į vieną vaizdą“, – sakė neuromokslininkas Bruno Olshausenas.

  • Šiaurės Korėja nebetestuoja nuo 2017-ųjų, bet po kalnu fiksuota beveik 1 400 drebėjimų

    Šiaurės Korėja nebetestuoja nuo 2017-ųjų, bet po kalnu fiksuota beveik 1 400 drebėjimų

    Šiaurės Korėja 2017 metais paskutinį kartą atliko požeminį branduolinį bandymą Punggye-ri poligone, po Mantapo kalnu. Tačiau seismologai nustatė, kad vietovė dar ilgus metus po to nesiliovė drebėti, o aktyvumas netgi augo.

    Mokslininkų komanda, išanalizavusi 2008–2025 metų seisminių stočių įrašus Kinijoje ir Pietų Korėjoje, aptiko 1 399 žemės drebėjimus, susijusius su tuo pačiu regionu. Dalis jų buvo tokie silpni, kad įprastos stebėsenos sistemos jų anksčiau nefiksavo.

    Kas vyko po 2017 metų bandymo?

    Požeminis sprogimas uolienose sukuria ertmę: dalis uolienų išlydoma, dalis suskeldėja, o vėliau, ertmei vėstant, jos skliautas gali įgriūti. Būtent taip, kaip nurodo tyrėjai, po 2017 metų bandymo užfiksuotas atskiras seisminis įvykis, siejamas su susiformavusios ertmės įgriuvimu.

    Tačiau didžiausia intriga kilo dėl to, kas vyko vėliau. Vietoje įprasto scenarijaus, kai sukrėtimų skaičius po stipraus įvykio palaipsniui mažėja, Šiaurės Korėjos poligono apylinkėse aktyvumas pradėjo ryškiau stiprėti maždaug po 20 dienų ir didėjo dar kelerius metus.

    „Įspūdingiausia yra ne tai, kad po požeminių bandymų sekė drebėjimai, o tai, kaip jų aktyvumas kito: jis ne slopo, o augo ištisus metus“, – sakė seismologas Kwang-Hee Kim.

    Ką atskleidė drebėjimų žemėlapis?

    Tyrėjai tiksliau lokalizavo 955 drebėjimus ir pastebėjo, kad jie nebuvo išsimėtę atsitiktinai. Epicentrai išsidėstė dviem maždaug lygiagrečiomis kryptimis, primenančiomis lūžių ar jų segmentų struktūras, vedančias nuo bandymų zonos.

    Viena struktūra sutapo su anksčiau kartografuoto lūžio tęsiniu, o kita aiškiai atrodė kaip lūžis, nors paviršiuje jis nėra gerai žinomas ar pažymėtas. Tai sustiprino prielaidą, kad sprogimai sujudino jau buvusias plutos silpnybes.

    Ar tai reiškia, kad gresia didelis drebėjimas?

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra prognozė apie artėjantį stiprų žemės drebėjimą. Vis dėlto, remiantis vienos iš nustatytų struktūrų ilgiu, hipotetiškai, jei ji būtų vientisa ir plyštų per visą ilgį, teoriškai galėtų kilti iki maždaug 6,4 magnitudės drebėjimas.

    Tyrėjų vertinimu, labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra kaupiamasis efektas: kartotiniai bandymai per vienuolika metų pakeitė įtampų pusiausvyrą plutoje, kuri ir taip galėjo būti arti lūžio ribos. Dėl to dalis poslinkių galėjo „atsidėti“ ir pasireikšti tik po kurio laiko.

    „Seisminės bangos neveikia metų metus. Mes manome, kad bandymai pakeitė mechaninę pusiausvyrą nevienalytėje plutoje, kuri jau buvo arti lūžio“, – sakė Kwang-Hee Kim.

    Šie rezultatai svarbūs ir globaliai: jie rodo, kad požeminių branduolinių bandymų geologinės pasekmės gali tęstis gerokai ilgiau, nei anksčiau manyta. Tai taip pat komplikuoja užduotį atskirti, kur baigiasi bandymų sukelti procesai ir kur prasideda natūralus tektoninis fonas.

    Tyrimas publikuotas žurnale Science.

  • Valdė Egiptą dar iki Kleopatros? Nauja hieroglifų analizė pateikė stulbinamų įrodymų

    Valdė Egiptą dar iki Kleopatros? Nauja hieroglifų analizė pateikė stulbinamų įrodymų

    Dar gerokai prieš Kleopatros laikus Egipte galėjo valdyti moteris, kurios statusas mokslininkams ilgai kėlė ginčų. Kalbama apie Meret-Neitę, gyvenusią I dinastijos laikotarpiu, maždaug apie 3 000 metus prieš mūsų erą, kai formavosi ankstyvoji Egipto valstybė.

    Meret-Neitės vardas ir jos vieta rūmuose žinomi seniai, tačiau klausimas, ar ji buvo tik įtakinga karaliaus šeimos narė, ar tikra valdovė, išliko atviras. Jos kapas Abidose išsiskiria mastu ir įranga, kuri dažnai siejama su valdovų laidojimo tradicijomis, o tai leido įtarti ypatingą politinį vaidmenį.

    Nedidelis radinys pakeitė diskusiją

    Diskusijai naują impulsą suteikė mažas molinis antspaudas, rastas Sakaroje XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Ant jo užfiksuoti keturi serechai, tai ankstyvieji rėmeliai su ženklais, kuriais buvo rašomi Egipto valdovų vardai.

    Ankstesnė antspaudo interpretacija ilgai rėmėsi prastos kokybės vienintele nuotrauka, todėl dalis ženklų buvo neįskaitomi. Dėl to nebuvo tvirtai sutariama, ar du ginčijami serechai tikrai susiję su Meret-Neite, ar tai vėlesnių tyrėjų prielaida.

    Skaitmeninis apdorojimas išryškino ženklus

    Naujausiame tyrime mokslininkės iš naujo įvertino tą pačią istorinę nuotrauką, pasitelkusios skaitmeninį vaizdo apdorojimą. Buvo izoliuoti hieroglifai, keistos spalvos, stiprintas kontrastas, o ženklai perkelti į vektorinius kontūrus, kad būtų aiškiau matoma jų forma.

    Tyrėjos teigia, kad ginčijamuose serechuose matyti ženklai, atitinkantys pagrindinį hieroglifą, naudotą Meret-Neitės vardui. Jei šis perskaitymas teisingas, tai reikštų, kad antspaude jos vardas pateiktas valdovams būdingu formatu, o tai būtų svarbus argumentas, jog ji galėjo valdyti pati.

    Kapas ir administraciniai pėdsakai

    Papildomą kontekstą suteikia Abidose esantis Meret-Neitės laidojimo kompleksas karališkojoje nekropolijoje. Jis pasižymi ne tik dydžiu, bet ir struktūra, greta pagrindinio kapo aptinkami lydintys palaidojimai bei patalpos, būdingos ankstyviesiems elitiniams laidojimams.

    Jos vardas randamas ir su valstybės administravimu siejamuose kontekstuose, todėl keliami scenarijai, kad skirtingais gyvenimo etapais ji galėjo atlikti bendravaldės, regentės ar karaliaus motinos vaidmenį. Naujausio tyrimo autorės svarsto, jog politinė karjera galėjo tęstis iki 30 metų.

    „Jei antspaudo ženklų interpretacijai pritars platesnė egiptologų bendruomenė, Meret-Neitė gali tapti vienu ankstyviausių žinomų pavyzdžių, kai Egipte aukščiausią valdžią turėjo moteris“, – teigiama tyrėjų apibendrinime.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vienas radinys dar neužbaigia ilgalaikės diskusijos, tačiau papildo įrodymų visumą ir skatina iš naujo vertinti I dinastijos laikotarpio valdžios struktūrą. Ankstyvojo Egipto istorijoje rašytinių šaltinių mažai, todėl net ir senos fotografijos peržiūra, pasitelkus šiuolaikines technologijas, gali lemti reikšmingas išvadas.

  • Mokslininkai giliai prie Čilės pamatė šokiruojantį vaizdą: jūrų „vorus“ kažkas joja

    Mokslininkai giliai prie Čilės pamatė šokiruojantį vaizdą: jūrų „vorus“ kažkas joja

    Giliavandenių tyrimų komanda prie Čilės krantų užfiksavo neįprastą elgesį: ant milžiniško jūrų voro kojų tarsi keleiviai laikėsi keli maži vėžiagyviai. Vaizdai nufilmuoti nuotoliniu būdu valdomu povandeniniu aparatu „SuBastian“, priklausančiu Schmidt Ocean Institute.

    Pirmasis stebėjimas įvyko 2024 metų lapkričio 24 dieną maždaug 3 155 metrų gylyje. Tyrėjai pamatė jūrų vorą Colossendeis colossea, o ant jo galūnių buvo įsitaisę trys obunogiai vėžiagyviai Mesopleustes abyssorum.

    Po keturių dienų panaši situacija pasikartojo maždaug 225 kilometrų atstumu, apie 2 698 metrų gylyje. Tuomet ant kito jūrų voro jau laikėsi du obunogiai, o tai sustiprino įtarimą, kad tai ne atsitiktinumas, o pasikartojanti strategija.

    Kas tie paslaptingi „keleiviai“?

    Obunogiai yra maži vėžiagyviai, paplitę įvairiuose vandenynų gelmių regionuose. Tačiau Mesopleustes abyssorum išsiskiria tuo, kad nėra geras plaukikas ir neturi planktoninės lervos stadijos, kuri daugeliui jūrų gyvūnų padeda išplisti srovėmis.

    Nepaisant to, šios rūšies atstovai aptinkami skirtingose pasaulio vietose, nuo Ramiojo vandenyno iki Atlanto, Indijos ir Pietų vandenynų. Jie fiksuoti maždaug nuo 690 iki 3 500 metrų gylyje, todėl kyla klausimas, kaip jie įveikia tokius atstumus.

    Jūrų vorai kaip transportas

    Tyrėjai kelia hipotezę, kad atsakymas gali slypėti jūrų voruose. Nors pavadinimas primena sausumos vorus, jūrų vorai priklauso kitai nariuotakojų grupei, o jų kūnas mažas, palyginti su itin ilgomis kojomis, į kurias gali nusidriekti dalis vidaus organų.

    Svarbiausia tai, kad didelės kikutnės ne tik ropoja dugnu. Jos gali judėti vandens stulpelyje ir pasinaudoti srovėmis, todėl mažiems vėžiagyviams toks „šeimininkas“ gali tapti natūralia transporto priemone.

    Toks ryšys biologijoje vadinamas forezija, kai vienas organizmas kitą naudoja pirmiausia judėjimui. Vaizduose matyti, kad obunogiai laikėsi tvirtai, kabindamiesi į jūrų voro kojas struktūromis, primenančiomis kabliukus ar nagus.

    Kodėl tai gali būti svarbu gelmėse?

    Mokslininkai pabrėžia, kad dviejų stebėjimų dar nepakanka galutinei išvadai, tačiau detalės intriguoja. Abiem atvejais didesni obunogiai, panašu, sudarė suaugusio patino ir patelės porą, todėl neatmetama, kad jūrų vorai gali būti ir mobilios susitikimų vietos partneriui rasti.

    Gelmėse, kelių kilometrų gylyje, vyrauja visiška tamsa, žema temperatūra ir milžiniškas slėgis, o maistas pasirodo nereguliariai. Tokiomis sąlygomis galimybė greičiau judėti ir plačiau išsisklaidyti gali smarkiai padidinti išgyvenimo ir dauginimosi šansus.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Ecology, o tolesni stebėjimai turėtų padėti atsakyti, ar šie „pasivažinėjimai“ yra paplitęs reiškinys, ar tik reta, atsitiktinai užfiksuota gelmių istorija.

  • Už Tutanchamono kapo sienų aptiko keistas anomalijas: egiptologai mini Nefertitę

    Už Tutanchamono kapo sienų aptiko keistas anomalijas: egiptologai mini Nefertitę

    Tutanchamono kapas Karalių slėnyje, žymimas KV62, nuo pat atradimo 1922 metais kelia klausimų archeologams. Palyginti su kitų faraonų kapais jis neįprastai mažas, todėl seniai svarstoma, ar dalis komplekso galėjo būti pritaikyta skubiai.

    2015 metais britų egiptologas Nicholas Reeves iškėlė hipotezę, kad už laidojimo kameros sienų gali slėptis papildomi koridoriai ir patalpos. Jo teigimu, pirminis kapas galėjo būti rengtas kitam karališkam palaidojimui, o vėliau pritaikytas Tutanchamonui, kuris, kaip manoma, mirė jaunas ir netikėtai.

    Tyrėjai šią versiją siejo su šiaurinėje sienoje matomomis linijomis, įtrūkimais ir galimais dekoro pakeitimais, leidžiančiais įtarti užmūrytą angą. Plačiai aptarti geofiziniai bandymai vėliau davė prieštaringų rezultatų: vieni specialistai fiksavo signalus, suderinamus su tuštumomis, kiti įtikinamų požymių nematė.

    Nauji matavimai ir mikrogavimetrija

    Naujausiuose darbuose, kuriuos atliko Kairo Ain Shams universiteto tyrėjai ir Egipto Nacionalinio astronomijos ir geofizikos instituto mokslininkai, naudotas georadaras, o surinkti duomenys lyginti su ankstesniais matavimais. Komanda analizavo ne tik laidojimo kameros sienas, bet ir kapo struktūrą platesniame kontekste.

    Daugiausia dėmesio sulaukė mikrogavimetrijos rezultatai, kai fiksuojami labai nedideli Žemės gravitacinio lauko pokyčiai, leidžiantys spręsti apie uolienų tankio skirtumus. Tyrėjai atliko daugiau nei 1 200 matavimų maždaug 35 kvadratinių metrų plote ir užfiksavo žemo tankio struktūras, kurios forma ir išsidėstymu gali priminti žmogaus suformuotas erdves.

    „Duomenys leidžia įtarti maždaug dviejų metrų pločio koridorių, galintį išeiti iš laidojimo kameros“, – sakė konstrukcijų inžinierius ir vienas iš tyrimo bendraautorių George Ballard.

    Ką tai galėtų reikšti?

    Pasak mokslininkų, ankstesnės komandos galėjo ieškoti didelės tuščios ertmės tiesiai už sienos ir todėl „pražiūrėti“ siauresnę struktūrą. Viena įdomiausių užfiksuotų vietų įvardijama kaip žemo tankio anomalija, kurios viduje matomas kompaktiškesnis, didesnio tankio plotas, galintis reikšti užpildytą patalpą.

    Vis dėlto dalis specialistų ragina neskubėti daryti galutinių išvadų. Jie pabrėžia, kad tokie signalai gali būti ribiniai taikomų metodų jautrumui, o norint patvirtinti hipotezę reikėtų daugiau nepriklausomų tyrimų ir atsargesnio duomenų interpretavimo.

    Net jei už sienų iš tiesų yra papildomos patalpos, tai dar nereiškia, kad jose slypi Nefertitės kapas. Jos galėjo būti sandėliavimo patalpos, statybinės nišos ar kitokios paskirties erdvės, o be to, mokslininkai atkreipia dėmesį į rizikas, susijusias su periodiniais potvyniais ir kintančiu gruntinio vandens lygiu Karalių slėnyje.

  • Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Mokslininkai nėrė į dar netirtą giliavandenį kanjoną: žmonių šiukšlės aplenkė ekspediciją

    Argentinos pakrantėje esantis Mar del Plata povandeninis kanjonas iki šiol buvo beveik netirtas, tačiau 2025 metais atlikti nuotoliniai nėrimai atnešė nemalonią staigmeną. Daugiau nei 1 120 metrų gylyje mokslininkai aptiko žmonių paliktų šiukšlių, kurios, panašu, į giliausius vandenis pateko anksčiau už tyrėjus.

    Ekspedicijų metu, pasitelkus Schmidt Ocean Institute valdomą nuotolinį robotą „SuBastian“, per 17 nėrimų užfiksuotos 29 žmogaus pagamintos atliekos. Net 27 iš jų buvo plastikas, o šiukšlių aptikta 10 nėrimų, 1 120–3 820 metrų gylyje.

    Kas rasta dugne?

    Tarp radinių buvo ryškiaspalvė greitai paruošiamų makaronų pakuotė, gulėjusi maždaug 1 920 metrų gylyje, taip pat plastikiniai maišeliai, maisto pakuočių likučiai, puodelis. Kiek giliau, apie 1 949 metrų gylyje, aptikta nailoninė virvė su kabliu, rodanti galimą ryšį su žvejybos veikla.

    Giliavandeniai kanjonai dažnai tampa biologinės įvairovės židiniais, nes srovės į juos suneša maistines medžiagas ir nuosėdas, kurios užsilaiko tarp kanjono šlaitų. Mar del Plata kanjonas yra dinamiškoje vietoje, kur susitinka šilta Brazilijos srovė ir šalta Malvinų srovė, todėl čia tikimasi klestinčių giliavandenių ekosistemų.

    „Pagrindinis ekspedicijos tikslas buvo tirti giliavandenės dugninės faunos biologinę įvairovę, tačiau šiukšlių buvimas buvo toks akivaizdus, kad nusprendėme tai dokumentuoti ir pasidalyti su mokslo bendruomene“, – sakė Argentinos giliavandenės jūros tyrimų grupės GEMPA jūrų biologas Diego Urteaga.

    Iš kur šiukšlės galėjo atkeliauti?

    Tyrėjai pažymi, kad kanjonas yra šimtai kilometrų nuo kranto ir atskirtas nuo žemyninio šelfo, todėl vien tik nuo pakrantės nuplautos atliekos nėra paprasčiausias paaiškinimas. Šiukšlių pobūdis, tokios kaip virvės, kabliai, batai ar ilgai išsilaikančios maisto pakuotės, labiau primena atliekas, susijusias su veikla jūroje.

    „Rastų šiukšlių ypatybės labiau atitinka atliekas, susidarančias laivuose, ypač žvejybiniuose, nei miesto taršą“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrime pabrėžiama, kad kanjonų reljefas pats savaime gali kaupti ir „įkalinti“ medžiagas, kurias atneša srovės. Dėl to šiukšlės buvo pasiskirsčiusios netolygiai ir dažniau telkėsi lokaliose vietose kanjono sienose bei „stuburo“ zonoje.

    Mažiau šiukšlių, bet ne mažesnė rizika

    Vienas paradoksas tyrėjus nustebino: šiukšlių kiekis, palyginti su kitais pasaulio povandeniniais kanjonais, nebuvo itin didelis. Kai kuriuose kanjonuose, kurie tiesiogiai susiję su sausuma, yra fiksuota apie 50–80 šiukšlių viename kilometre, o Mar del Plata kanjone vieno skaičiuoto ruožo rodiklis siekė mažiau nei 3.

    Vis dėlto poveikis ekosistemai matuojamas ne vien kiekiu. Dalis atliekų jau buvo tapusios buveinėmis: bestuburiai gyvūnai įsikūrė ant plastiko lakštų, jūrų žvaigždės ir kirmėlės buvo pastebėtos ant plastikinio maišelio bei virvės, taip formuojant dirbtinį pagrindą organizmams, kuriems natūralių substratų giliuose vandenyse gali trūkti.

    „Šiukšlių kolonizavimas sėsliais organizmais gali paversti žmogaus paliktas atliekas dirbtiniu substratu giliavandenėje jūroje ir potencialiai keisti vietos bendrijas“, – sakė D. Urteaga.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dalis smulkių atliekų galėjo likti nepastebėtos, nes jas lengva užnešti nuosėdomis arba nepataikyti į roboto kameros matymo lauką. Artimiausiu metu planuojama plėsti stebėjimus kituose Argentinos povandeniniuose kanjonuose, kad būtų aiškiau, kiek plačiai tarša paplitusi ir kokie yra pagrindiniai jos šaltiniai.

  • Mokslininkai fiksuoja: Žemė keičia formą – ir apvalėja, ir plokštėja tuo pat metu

    Mokslininkai fiksuoja: Žemė keičia formą – ir apvalėja, ir plokštėja tuo pat metu

    Žemė nėra idealiai apvali: dėl sukimąsi apie ašį ją „išpučia“ ties pusiauju ir šiek tiek suplokština ties ašigaliais. Šis efektas menkas akiai, tačiau geodeziniai ir palydoviniai matavimai leidžia tiksliai sekti, kaip kinta planetos forma.

    Nauja analizė rodo paradoksą: kietoji Žemė, vertinant plutos deformacijas, tampa kiek mažiau suplota, tačiau gravitacinė Žemės „forma“ elgiasi priešingai. Kitaip tariant, priklausomai nuo to, ką matuojame, planeta vienu metu tarsi ir apvalėja, ir darosi labiau suplota.

    Kas iš tiesų „keičiasi“?

    Tyrimuose atskiriami du dalykai: kietosios Žemės paviršiaus vertikalūs judesiai ir geoidu vadinama gravitacinio lauko „nelygi“ forma. Geoidą lemia masės pasiskirstymas, todėl jis gali kisti net tada, kai pluta juda kita kryptimi.

    Geologo Christopherio Kotsakio (Aristotelio universitetas Tesalonikuose) darbe panaudoti pasaulinio GNSS stočių tinklo duomenys. Jie leidžia milimetrų tikslumu fiksuoti, kur Žemės paviršius kyla, o kur sėda, ir kaip šie pokyčiai greitėja.

    Poliai kyla, pusiaujo zona sėda

    Skaičiavimai rodo, kad 1997–2000 metais poliariniuose regionuose kilimas siekė apie 0,5 milimetro per metus. Iki 2015 metų tempas išaugo iki maždaug 1 milimetro per metus, tad per mažiau nei du dešimtmečius jis iš esmės padvigubėjo.

    Tuo pat metu ties pusiauju fiksuotas priešingas signalas: kietoji Žemė ten vidutiniškai sėdo, o šis procesas taip pat stiprėjo. Sudėjus abu efektus, gaunamas vaizdas, kad pluta tampa mažiau „suplota“.

    Kodėl gravitacija rodo priešingai?

    Pagrindinis paaiškinimas siejamas su masės persiskirstymu dėl ledynų tirpsmo ir vandens pernašos vandenynuose. Kai Grenlandija ir Antarktida netenka ledo masės, sumažėja apkrova, todėl poledinė pluta pamažu „atsistato“ ir kyla.

    Tačiau ištirpęs vanduo pasiskirsto pasaulio vandenynuose ir dalis masės nukeliauja į žemesnes platumas. Gravitacinis laukas reaguoja į masę, todėl toks perskirstymas gali didinti „suplotumo“ signalą geoidu matuojamoje Žemės formoje, net jei kietoji pluta tuo pačiu apvalėja.

    „Mūsų rezultatai rodo spartėjantį ašigalių kilimą, lydimą panašiai augančio pusiaujo zonos sėdimo“, – rašė C. Kotsakis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie pokyčiai nėra vien akademinė detalė. Kylant ir sėdant žemei kinta vietinis santykinis jūros lygis, didėja pakrančių rizikų netolygumas, o tiksliems žemėlapiams, navigacijai ir palydoviniams aukščių modeliams reikia nuolatinių korekcijų.

    Tyrimas taip pat primena, kad klimato kaita veikia ne tik orus ar jūros lygį, bet ir planetos masės balansą. Norint suprasti bendrą vaizdą, būtina derinti GNSS, palydovinę gravimetriją ir geofizinius modelius, nes nė vienas matavimo metodas vienas pats neatskleidžia visos istorijos.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Journal of Geophysical Research: Solid Earth.

  • Pirmojo pasaulinio karo povandeninis laivas Šiaurės jūroje ima leisti sprogmenis: rizika auga

    Pirmojo pasaulinio karo povandeninis laivas Šiaurės jūroje ima leisti sprogmenis: rizika auga

    Pirmojo pasaulinio karo laikų Vokietijos povandeninio laivo nuolauža Šiaurės jūroje, kaip rodo nauji tyrimai, į aplinką leidžia sprogmenų junginius. Mokslininkai nustatė TNT pėdsakų vandenyje, dugno nuosėdose ir jūrų gyvūnijoje, o tarša, tikėtina, didės nuolaužai toliau yrant.

    Kalbama apie povandeninį laivą SM UC-30, kuris 1917 metų balandį, grįždamas į bazę, užplaukė ant britų minos ir nuskendo. Kartu žuvo 27 įgulos nariai, o laive liko kovinis krovinys, įskaitant minas ir torpedas.

    Dešimtmečius tiksli laivo vieta buvo nežinoma, kol 2016 metais nuolaužą iš naujo aptiko danų naras Gertas Normannas Andersenas. Dėl rizikos civiliniams nardymams taikomi ribojimai, todėl vietovę tirti padėjo ir Danijos karališkojo laivyno narai.

    „Nuosėdose, vandens storymėje ir jūrų organizmuose radome TNT pėdsakų. Tarša vyksta, o klausimas yra, kokio ji masto ir kaip toli nuo nuolaužos veikia jūrų aplinką“, – sakė Orhuso universiteto geologė Katrine Juul Andresen.

    Komanda rinko nuosėdų ir vandens mėginius bei ėmė jūrų organizmų mėginius skirtingose nuolaužos vietose ir aplinkiniame dugne. Taip pat buvo fiksuojama nuolaužos būklė, kiek atsidengusios minos ir ar sprogstamosios medžiagos tiesiogiai kontaktuoja su jūros vandeniu.

    Siekiant įvertinti biologinį poveikį, lauko eksperimente prie kelių Šiaurės jūros nuolaužų buvo laikomos specialiai užaugintos mėlynosios geldelės. Kadangi pradžioje jų augimo sąlygos buvo panašios, vėliau užfiksuoti skirtumai padėjo sieti poveikį su konkrečių nuolaužų aplinka.

    Tyrėjai daug dėmesio skyrė ne tik TNT, bet ir su juo susijusiems junginiams 4-ADNT ir 2-ADNT, kurie gali susidaryti TNT skylant bakterijų veikloje ar vykstant cheminėms reakcijoms jūros vandenyje. Būtent šių medžiagų koncentracijos leido aiškiau atskirti, kurios vietos kelia didesnę taršos riziką.

    Didžiausios koncentracijos užfiksuotos UC-30 vietoje, o kartu pastebėti ir biologiniai streso požymiai, siejami su oksidaciniu stresu bei medžiagų apykaitos sutrikimais. Tyrėjai pabrėžia, kad tai rodo ne vien teorinę taršą, bet ir galimą poveikį organizmų fiziologijai.

    Problema platesnė nei viena nuolauža: pasaulio jūrose guli tūkstančiai karo laikų laivų, dalis jų tebėra su šaudmenimis. Po dešimtmečių sūriame vandenyje metalinės konstrukcijos koroduoja, todėl didėja tikimybė, kad sprogmenų medžiagos ims skverbtis į aplinką.

    Vien Vokietijos akvatorijoje Šiaurės ir Baltijos jūrose, skaičiuojama, gali būti apie 1 600 000 tonų įprastinių šaudmenų, likusių po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, įskaitant ir po karo sąmoningai nuskandintus užtaisus. Šios sankaupos siejamos ne tik su sprogimo rizika, bet ir su ilgalaike chemine tarša.

    Nuolaužų ir šaudmenų tvarkymas laikomas itin sudėtingu: sprogdinimas gali paskleisti teršalus plačiau, o iškėlimas yra pavojingas ir brangus. Todėl daugelyje vietų pasirenkama stebėsena, rizikos vertinimas ir prioritetų nustatymas ten, kur tarša gali paveikti žvejybą, jūrų ekosistemas ar infrastruktūros projektus.

  • Mokslininkai įspėja: Afrika skyla greičiau nei manyta – taip gimsta naujas vandenynas

    Mokslininkai įspėja: Afrika skyla greičiau nei manyta – taip gimsta naujas vandenynas

    Afrika pamažu skyla į dvi dalis

    Rytų Afrikos riftų sistema – vienas ryškiausių pasaulyje pavyzdžių, kaip žemynas ima skilti, o tolimoje ateityje toje vietoje gali susiformuoti naujas vandenynas. Naujausi tyrimai rodo, kad kai kuriose zonose šis procesas pažengęs labiau, nei manyta anksčiau.

    Geologiniu masteliu pokyčiai vyksta greitai, nors žmonėms jie atrodo beveik nepastebimi. Mokslininkai pabrėžia, kad kalbama vis tiek apie milijonus metų, tačiau tektonikos požiūriu tai laikoma palyginti trumpu laikotarpiu.

    Turkanos riftas pasiekė kritinę stadiją

    Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė Turkanos riftui, kuris driekiasi per Keniją ir Etiopiją. Analizuojant ankstesnių seismologinių matavimų duomenis apskaičiuota, kad rifo centre Žemės pluta kai kur suplonėjusi iki maždaug 13 kilometrų.

    Palyginimui, rifo pakraščiuose plutos storis gali viršyti 35 kilometrus. Kai pluta riftų zonoje suplonėja iki maždaug 15 kilometrų ar mažiau, prasideda vadinamoji kaklelio formavimosi stadija, kuri rodo, kad skilimas tampa praktiškai nebeišvengiamas.

    „Nustatėme, kad šiame regione riftų raida pažengusi labiau, o pluta plonesnė, nei buvo pripažįstama iki šiol“, – sakė Kolumbijos universiteto geologas Christianas Rowanas.

    Kaip gimsta naujas vandenynas

    Tektoninė logika paprasta: ten, kur plokštės susiduria, kyla kalnai, o ten, kur jos tolsta viena nuo kitos, ilgainiui gimsta vandenynai. Afrika šiuo metu skeldėja į dvi pagrindines dalis: vakaruose dominuojančią Nubijos plokštę ir rytuose esančią Somalio plokštę.

    Jei pluta ir toliau plonės, riftas pereis į kitą etapą, kai iš gelmių kylanti magma ims formuoti naują dugną. Vėliau, atsivėrus pakankamai giliai ir plačiai įdubai, vanduo iš Indijos vandenyno gali pradėti veržtis į naujai susiformavusį baseiną.

    Panašūs procesai jau stebimi Afaro įduboje šiaurės rytų Afrikoje, netoli Raudonosios jūros. Ši teritorija dažnai minima kaip vieta, kur kontinentinis skilimas pereina į vandenyninės plutos formavimosi stadiją.

    Ryšys su žmonijos ištakomis

    Turkanos regionas garsėja itin turtingais ankstyvųjų homininų fosilijų radiniais, todėl jo geologinė raida domina ne tik tektonikos, bet ir paleoantropologijos tyrėjus. Mokslininkai kelia versiją, kad išskirtinis fosilijų gausumas gali būti susijęs ne vien su tuo, jog vietovė buvo ypatingai svarbi žmogaus evoliucijai, bet ir su palankiomis išlikimo sąlygomis.

    Skaičiuojama, kad Turkanos riftas į dabartinę plutos plonėjimo stadiją galėjo pereiti maždaug prieš 4 milijonus metų po ilgesnio vulkaninio aktyvumo laikotarpio. Toks laikas sutampa su kai kuriais ankstyviausiais homininų radiniais regione ir leidžia manyti, kad tektoniniai pokyčiai galėjo paskatinti intensyvesnį nuosėdų kaupimąsi.

    Spartesnė sedimentacija didina tikimybę, kad gyvūnų ir augalų liekanos bus greitai užklojamos ir geriau išsilaikys. Dėl to Turkanos riftas šiandien laikomas viena svarbiausių vietų, leidžiančių atkurti ilgą Rytų Afrikos ekosistemų ir ankstyvųjų žmonių giminaičių istoriją.

    Tyrimas publikuotas žurnale Nature Communications, o autoriai pabrėžia, kad ateities darbai turėtų tiksliau įvertinti, kaip tektonikos kaita veikė nuosėdų kaupimąsi ir fosilijų išlikimą skirtingais laikotarpiais.