Category: Mokslas

Raudongalvė dzierzba (lot. Lanius senator) – nedidelis dzierbinių šeimos paukštis, užaugantis iki 17–19 cm ilgio ir sveriantis iki 40 g. Ji išsiskiria kontrastingu apdaru: ant sparnų ir nugaros vyrauja juoda spalva, o per akis tęsiasi būdinga tamsi „kaukė“. Pagurklis ir pilvas dažniausiai būna balti arba kreminiai, sparnuose matyti pavienės baltos juostelės. Galvos viršus ir sprandas yra rusvai rausvi – būtent dėl šios detalės paukštis ir gavo savo pavadinimą.

Raudongalvės dzierzbos kūno sudėjimas kresnas. Jai būdinga santykinai didelė galva ir kabliuko formos snapas, aiškiai išduodantis plėšrią prigimtį. Uodega gana ilga, todėl paukštis gali greitai ir vikriai manevruoti skrisdamas bei vaikydamasis grobį.

Natūrali raudongalvės dzierzbos paplitimo zona – Viduržemio jūros regionai Europoje, Šiaurės Afrika ir pietvakarių Azija. Ten ji randa palankiausias sąlygas: šiltas, atviras erdves su pavieniais medžiais ir krūmais. Paukštį galima sutikti ir giraitėse, uolėtuose šlaituose, miškų pakraščiuose bei šviesiuose miškuose, kuriuose gausu proskynų.

Lenkijoje raudongalvės dzierzbos istorija klostėsi visai kitaip. XIX amžiuje ji buvo aptinkama didesnėje šalies dalyje, išskyrus šiaurinius regionus. Tačiau nuo XX amžiaus pradžios populiacija ėmė smarkiai mažėti. XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje buvo skaičiuojama, kad šalyje galėjo perėti daugiausia iki 300 porų, o 2003 m. jų beliko vos 5–10 porų. Paskutinis patvirtintas perėjimas užfiksuotas 1997 m.

Šiuo metu raudongalvė dzierzba įtraukta į Lenkijos paukščių Raudonąjį sąrašą kaip regioniškai išnykusi rūšis. Nors perėjimo laikotarpiu ji kartais stebima šalies teritorijoje, iki šiol nepatvirtinta nė viena Lenkijoje perinti pora. Šis itin retas migruojantis paukštis į šalį retkarčiais užklysta balandį ir gegužę, o išskrenda rugpjūtį ir rugsėjį. Dažniausiai jis pastebimas pietų ir rytų regionuose, o centrinėje bei šiaurinėje šalies dalyje aptikimai yra ypač reti.

Nors iš pirmo žvilgsnio paukštis gali pasirodyti neįspūdingas, raudongalvė dzierzba yra plėšrūnė. Tai patvirtina jos kabliuko formos snapas. Ji minta daugiausia vabzdžiais, tačiau taip pat gaudo driežus, peles ir kitus paukščius. Dzierzbos garsėja įpročiu grobį smaigstyti ant aštrių šakelių. Taip jos ne tik „sandėliuoja“ maistą ir, manoma, gali demonstruoti savo pajėgumą partneriui, bet ir palengvina maitinimąsi, nes šio smulkaus plėšrūno kojos per silpnos tvirtai prilaikyti grobį.

Raudongalvės dzierzbos mėgsta laikytis aukštesniuose medžiuose, kur ir krauna lizdus, naudodamos samanas, žoles, plaukus bei plunksnas. Paprastai per metus jos peri vieną kartą: patelė padeda iki 6 kiaušinių, peri 14–16 dienų, o tuo metu patinas aprūpina maistu. Maždaug po 20 dienų jaunikliai jau gali palikti lizdą.

Lenkijoje šios dzierzbos anksčiau rinkdavosi įvairialypį žemės ūkio kraštovaizdį su krūmynais ar medžių juostomis. Tokios vietos suteikdavo ir slėptuvių, ir pakankamai maisto. Manoma, kad pagrindinės populiacijos nykimo priežastys – intensyvėjantis žemės ūkis, infrastruktūros plėtra ir apželdinimas mišku. Visa tai mažina tinkamų buveinių plotą ir apsunkina galimybes rasti grobio.

Šaltiniai: „hub.pl“, „otop.org.pl“, „ekologia.pl“

Invazinių augalų problema aštrėja dėl klimato kaitos. Dėl to vis daugiau organizacijų imasi priemonių, kad apsaugotų vietinę florą ir fauną. Vienas iš augalų, į kurį raginama atkreipti dėmesį, yra apvalialapis smaugikas – jis įtrauktas į Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašą.

Apvalialapis smaugikas į Europą atkeliavo iš Azijos – natūraliai augo, pavyzdžiui, Japonijoje ir Kinijoje. Lenkijoje jis pirmą kartą užfiksuotas XX a. pirmoje pusėje: augalas buvo naudojamas karinių įtvirtinimų maskavimui, vėliau pradėtas sodinti parkuose ir miestų želdynuose dėl itin greito metinio prieaugio.

Šis vijoklis gali užaugti iki maždaug 15 metrų aukščio, o tvirti stiebai ilgą laiką buvo vertinami kaip patogi priemonė apželdinti atramas, tvoras, pastatų fasadus ar mūrus. Be to, augalas patrauklus ir vizualiai: tankus, su gražiais lapais bei ryškiais, šviesiai oranžiniais, apvaliais vaisiais.

Dar viena priežastis, kodėl jis išpopuliarėjo – atsparumas. Smaugikas gali augti skurdesnėse dirvose, pakelia tiek saulėtas vietas, tiek stiprų pavėsį, taip pat yra atsparus šalčiui. Dėl to jis lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų.

Vis dėlto populiarumas turėjo pasekmių: augalas ėmė sparčiai plisti. Dabar jis aptinkamas ir natūralioje aplinkoje – miškų pakraščiuose, šlaituose, medžių juostose tarp laukų. Jis auga tiek žemumose, tiek kalnuotose vietovėse. Nors sodo prekių parduotuvėse smaugikas vis dar pasirenkamas norint uždengti neestetiškas kiemo vietas, specialistai pabrėžia, kad toks plitimas daro žalą vietiniams ekosistemoms.

Stiprūs vijoklio stiebai ir dideli lapai užstoja šviesą šalia augantiems augalams, o šaknys konkuruoja dėl maistinių medžiagų. Miškuose smaugikas gali užimti didelius plotus, slopindamas miško paklotės augalus ir jaunuolynų augimą.

Į problemą sureagavo Europos Sąjunga: 2022 metais pradėtos priemonės, skirtos riboti šio augalo plitimą natūralioje aplinkoje. Pagal reglamentą nuo 2027 m. rugpjūčio 2 d. įsigalios apvalialapio smaugiko pardavimo, auginimo ir net laikymo draudimas. Tuomet jis oficialiai bus priskirtas invazinėms rūšims, keliančioms grėsmę Europos Sąjungos ekosistemoms.

Numatomas ir pereinamasis laikotarpis. Per artimiausius dvejus metus augalo turėtojai galės išparduoti turimas atsargas arba perduoti jas subjektams, kurie vykdo mokslinius tyrimus ar naudoja invazines rūšis medicininiais tikslais, tačiau tik turėdami specialius leidimus. Taip pat leidžiama augalą sunaikinti.

Kita galimybė – laikinai laikyti ir transportuoti smaugiką, jei tai daroma siekiant jį parduoti arba perduoti nekomerciniams tikslams, tačiau ir šiuo atveju privalomi specialūs leidimai laikymui bei gabenimui.

Nesilaikantiems naujų taisyklių gresia piniginės baudos. Skelbiama, kad jos gali siekti iki 1 mln. Lenkijos zlotų, tai yra apie 230 tūkst. eurų.

Šaltiniai: „hub.pl“, „wiescirolnicze.pl“

Lenkijos gamtoje galima sutikti du katinių šeimos atstovus: gerai žinomą eurazinę lūšį ir kur kas rečiau pastebimą miškinę katę (žbiką). Nors iš pirmo žvilgsnio ji primena naminę katę, šis plėšrūnas yra didesnis ir stambesnio sudėjimo.

Suaugusių patinų kūno ilgis siekia 52–67 cm, patelių – 44–64 cm. Miškinės katės kailis paprastai būna tankus, švelnus ir ilgesnis nei naminių kačių. Jo spalva varijuoja nuo rusvai gelsvos iki tamsiai pilkos. Gyvūną galima atpažinti pagal tamsias juostas šonuose, ant kojų ir uodegos. Uodega – gana trumpa, tačiau ypač pūkuota.

Šio gyvūno pėdsakai neretai supainiojami su naminių kačių žymėmis. Nagai, paslėpti pagalvėlėse, dažniausiai nepalieka aiškių įspaudų. Priekinės letenos yra penkiapirštės, o vidinis pirštas, esantis kiek aukščiau, dažnai taip pat neįsispaudžia į žemę, todėl skirtumus atpažinti sudėtinga.

Miškinės katės – mėsėdės vienišės. Patelės ir patinai susitinka tik rujojimo laikotarpiu. Tai patyrę medžiotojai: dažniausiai minta smulkiais graužikais, rečiau – paukščiais ir kiškinių šeimos gyvūnais. Atšiauriomis žiemomis, kai maisto trūksta, gali ėsti ir kanopinių žinduolių gaišenas.

Geriausiai jos prisitaikiusios gyventi miškingose vietovėse, kur lengviau rasti maisto ir slėptuvių. Vis dėlto medžioja dažniau atviresnėse erdvėse – laukuose ir pievose. Aktyviausios būna anksti ryte ir po saulėlydžio, kai lengviau netikėtai užklupti grobį. Su žmonėmis šie gyvūnai vengia kontaktuoti: dieną paprastai slepiasi miškuose, todėl žmogaus susitikimai su miškinėmis katėmis yra itin reti.

Šiuo metu manoma, kad Lenkijoje miškinės katės populiacija siekia ne daugiau kaip 200 individų. Daugiausia jų aptinkama rytinėje Lenkijos Karpatų dalyje, tarp jų – „Bieszczadų nacionaliniame parke“ ir „Maguros nacionaliniame parke“.

Rūšis saugoma nuo 1952 metų, o šiuo metu ji įtraukta į Europos Sąjungos buveinių direktyvą, Berno konvenciją ir Vašingtono konvenciją kaip nykstanti.

Natūraliais šių laukinių kačių priešais laikomi vilkai ir sulaukėję šunys. Jaunikliai taip pat nukenčia nuo lapių bei plėšriųjų paukščių. Tačiau specialistai pabrėžia, kad didžiausią grėsmę rūšiai kelia ne plėšrūnai.

Nors rūšis griežtai saugoma, jos populiacija Lenkijoje neauga. Pagrindinėmis priežastimis įvardijama žmogaus veikla: buveinių fragmentacija ir nykimas, greitkelių plėtra bei didėjantis kelių tinklo tankis, lemiantys negrįžtamus pokyčius natūralioje aplinkoje.

Dar viena problema – gausėjantys sulaukėję naminiai katinai, gyvenantys ekosistemoje. Miškinės katės su jais kryžminasi, todėl rūšis praranda genetinį grynumą.

Prie rūšies apsaugos kasdien gali prisidėti ir visuomenė: važiuojant miško keliais verta mažinti greitį, o naminių kačių šeimininkams rekomenduojama neleisti augintinių klajoti lauke, ypač miškuose ir laukinėse teritorijose. Likusios apsaugos priemonės – specialistų atsakomybė.

Šaltiniai: „hub.pl“, „gov.pl“ ir kiti.

Vartant vadovėlį, stebint sveikatingumo influencerius ar klausantis pokalbių sporto salėje, gali pasirodyti, kad žmogaus kūnas jau seniai išnarstytas iki smulkmenų. Kiekvienas raumuo turi pavadinimą, kiekvienas nervas – savo kelią. Atrodo, kad viskas suprasta ir lengvai pasiekiama.

Daugelis atpažįsta bent kelis anatomijos terminus – „trapecijas“, „sėdmenis“, „bicepsus“. Po šimtmečių skrodimų, mikroskopijos ir medicininio vaizdinimo būtų logiška manyti, kad darbas baigtas. Tad ar tikrai anatomija, kaip disciplina, jau užbaigta?

Ne. Net ne priartėjusi.

Nuo 1543 m., kai Andreasas Vesalius išleido veikalą De Humani Corporis Fabrica – pirmą išsamų anatomijos leidinį, paremtą tiesioginiu žmogaus kūno skrodimų stebėjimu, – anatomija įgijo ypatingą autoriteto aurą.

Vesalius garsiai taisė šimtmečiais kartotas klaidas, remdamasis ne autoritetais, o tiesioginiu žmogaus kūno stebėjimu. Jis metė iššūkį senovės gydytojui Galenui ir padėjo pagrindus anatomijai kaip įrodymais grįstam mokslui.

Praėjus dar trims šimtams metų, Henry Gray knyga Gray’s Anatomy sustiprino įspūdį, kad kūnas pagaliau suklasifikuotas, suindeksuotas ir tvarkingai sudėliotas – tarsi iki galo paaiškinta sistema.

Tačiau vadovėliai sukuria klaidinantį tikrumo jausmą. Juose kūnas pateikiamas kaip stabilus, universalus ir dėl visko sutartas. Reali anatomija yra kur kas netvarkingesnė.

Didelė dalis ankstyvosios topografinės anatomijos – kruopštaus struktūrų tarpusavio ryšių žemėlapio – rėmėsi lavonais, gautais per kapų plėšimus.

Vadinamieji „prisikėlėliai“ – kūnų grobikai – iškasdavo neseniai palaidotuosius, neproporcingai dažnai nusitaikydami į varginguosius, institucijose gyvenusius žmones ir tuos, kurie neturėjo artimųjų ar finansinių galimybių apsaugoti kapų. Šie kūnai būdavo parduodami anatomams, kurie jais rėmėsi skrodimuose ir mokyme.

Ankstyvųjų anatomų darbo sąlygos buvo sudėtingos, o galimybės – ribotos.

Apšvietimas buvo prastas. Kūnai dažnai būdavo prastai maitinęsi arba sirgę. Pomirtiniai pokyčiai jau būdavo pakeitę audinių sandarą. Imtys – mažos ir atsitiktinės. Demografinės informacijos beveik nebūdavo, išskyrus tai, ką buvo galima nuspėti iš išvaizdos. Moterų kūnai kartais būdavo skrodžiami, tačiau apie juos retai pateikiama duomenų.

Vis dėlto būtent tokiomis sąlygomis anatomai sukūrė stebėjimų pagrindą, tapusį klasikinių anatominių aprašymų pamatu.

Dėl to anatominė „norma“, susiformavusi iš tų tyrimų, buvo sukonstruota remiantis siaura ir socialiai nevienalyte imtimi.

Tai nė kiek nemažina ankstyvųjų anatomų techninio meistriškumo – jų pastabumas buvo įspūdingas. Tačiau sąlygos neišvengiamai formavo tai, ką jie matė, ir tai, ko nepamatė.

Todėl klausimą, ar anatomija jau baigta, vertėtų papildyti kitu, nepatogesniu: ar ji apskritai kada nors buvo iš tiesų pilna? Šis klausimas svarbus ir moksliškai, ir etiškai.

Didžiąją 20 a. dalį anatominių tyrimų tempas smarkiai sulėtėjo. Iki 7-ojo dešimtmečio pasaulyje buvo publikuojama palyginti nedaug kadaverinių tyrimų. Prielaida atrodė paprasta: žmogaus kūnas jau sužemėlapiuotas.

Medicinos studijos, žinoma, tęsėsi, tačiau didelė jų dalis buvo skirta nusistovėjusių žinių perteikimui, o ne naujų anatominių stebėjimų kūrimui. Tas tariamas stabilumas slėpė gilesnę problemą: nemaža dalis žinių buvo paveldėta, o ne iš naujo patikrinta.

Patobulėjus vaizdinimo technologijoms, atsinaujinus lavoniniams tyrimams ir augant supratimui apie anatominius skirtumus, anatomijos studijos išgyvena savotišką atgimimą. Struktūros, kurios anksčiau buvo ignoruotos arba aprašytos miglotai, dabar peržiūrimos iš naujo.

Tad anatomija toli gražu nėra baigta – ji iš naujo atranda, kiek nepilnas gali būti žmogaus kūno žemėlapis.

Vienas svarbiausių šiuolaikinės anatomijos poslinkių – pripažinimas, kad variacija yra taisyklė, o ne išimtis. Vadovėliuose pateikiamas „tipinis“ kūnas padeda mokyti, tačiau reali žmogaus anatomija telpa spektre.

Žmogaus anatomija skiriasi iš karto keliais matmenimis. Skirtumų yra tarp vyrų ir moterų, jie kinta per gyvenimą kūnui vystantis ir senstant, taip pat tarp populiacijų, kurias formuoja genetika ir aplinka.

Už šių bendrų dėsningumų slypi didžiulė individuali įvairovė: kraujagyslės gali eiti skirtingais keliais, raumenys gali būti neišsivystę arba padvigubėję, net smegenų raukšlių raštai skiriasi žmogus nuo žmogaus.

Dėl to „standartinė“ anatomija, vaizduojama vadovėliuose, labiau primena supaprastintą atskaitos tašką plačiame biologiniame diapazone, o ne visuotinį brėžinį.

Šie skirtumai svarbūs ne tik operacinėje. Nervų, kraujagyslių ir sąnarių variacijos gali keisti, kaip pasireiškia ligos, kaip interpretuojami tyrimų vaizdai ir kaip formuojasi judesio bei traumų modeliai.

Net subtilūs sąnarių ašies skirtumai gali daryti įtaką tokių būklių kaip osteoartritas rizikai, o kraujagyslių anatomijos variacijos – polinkiui į insultą ar aneurizmas.

Todėl anatominių skirtumų supratimas yra esminis ne tik chirurgijai, bet ir diagnostikai, medicininiam vaizdinimui, biomechanikai bei pačių ligų tyrimams.

Net ir po šimtmečių studijų žmogaus kūnas toliau atskleidžia naujų anatominių įžvalgų.

Struktūros, kurios anksčiau buvo nepastebėtos – nuo anksčiau nepripažintų limfagyslių aplink smegenis iki ilgai nuvertintų kelio raiščių, – šiandien tiriamos iš naujo. Įprasti audiniai pradedami suprasti kitaip, o kūno žemėlapis vis dar taisomas.

Žmonėms verta daugiau žinoti apie savo kūną. Geresnis supratimas padeda aktyviau rūpintis sveikata ir tvirčiau bendrauti su sveikatos priežiūros sistema.

Tačiau svarbu prisiminti, kad vadovėliuose pateikiama kanoninė anatomija geriausiai suvokiama kaip mokymo modelis, o ne tobula biologinės realybės kopija. Kuo atidžiau tyrinėjame žmogaus kūną, tuo aiškiau matome: dar yra labai daug ko mokytis.

Michelle Spear, anatomijos profesorė, „University of Bristol“. Straipsnis parengtas pagal „The Conversation“ publikaciją.

CAPE CANAVERAL, Florida (AP) – Keturi astronautai, ruošiami kitam „NASA“ šuoliui link Mėnulio, mažai kuo primena „Apollo“ eros įgulas.

Daugiau nei prieš pusę amžiaus kelią į Mėnulį pramynę amerikiečiai buvo baltaodžiai vyrai, atrinkti dėl karinių bandytojų pilotų patirties. Tuo tarpu pirmoji „Artemis“ įgula atspindi labiau įvairialypį astronautų korpusą: joje yra moteris, tamsiaodis astronautas ir kanadietis.

Nei vienas iš šios ketveriukės nebuvo gimęs tada, kai „NASA“ „Apollo“ programa išsiuntė į Mėnulį 24 astronautus, iš kurių 12 žengė jo paviršiumi.

Šįkart planuojamas skrydis Mėnulyje nenusileis ir net neįeis į orbitą, tačiau įgula išvyks toliau į kosmosą nei kada nors buvo nuskridę „Apollo“ astronautai. Kelionė pirmyn ir atgal turėtų suteikti dar nematytus vaizdus į tolimąją Mėnulio pusę.

Misija, kuri turėtų trukti beveik 10 dienų, skirta nutiesti kelią būsimoms Mėnulio nusileidimo programoms. Štai kas žinoma apie „Artemis“ astronautus.

Misijai vadovaus 50 metų našlys, teigiantis, kad didžiausias ir prasmingiausias jo iššūkis yra ne kelionė prie Mėnulio, o vieniša tėvystė.

„Wiseman“ – į atsargą išėjęs JAV karinio jūrų laivyno kapitonas iš Baltimorės. Prieš trejus metus, kai jo buvo paprašyta vadovauti pirmajai žmonijos kelionei link Mėnulio nuo 1972-ųjų, jis tuo metu ėjo „NASA“ vyriausiojo astronautų vadovo pareigas. Visgi po žmonos Carroll mirties nuo vėžio 2020 m. jis akimirkai suabejojo.

2014 m. jis daugiau nei penkis mėnesius praleido Tarptautinėje kosminėje stotyje, o dvi jo paauglės dukros, ypač vyresnioji, naujo skrydžio „visiškai nenorėjo“.

„Pasikalbėjome ir aš pasakiau: žiūrėk, iš visų žmonių Žemėje šiuo metu yra keturi, kurie turi galimybę skristi aplink Mėnulį. Aš negaliu pasakyti „ne“ tokiai progai“, – sakė jis.

Kitą dieną jo laukė namuose kepti Mėnulio keksiukai ir dukrų palaikymas. Anot jo, sunkiausia ne išvykti, o „stresas, kurį užkraunu joms“. Jis su dukromis atvirai kalbasi apie viską ir neseniai pasakė, kur laiko savo testamentą.

Vienas iš nedaugelio tamsiaodžių „NASA“ astronautų „Glover“ teigia, kad jo buvimas misijoje jam reiškia „jėgą gėriui“.

49 metų JAV karinio jūrų laivyno kapitonas ir buvęs kovos pilotas iš Pomonos (Kalifornija) sako, kad kartais klausosi Gil Scott-Heron kūrinio „Whitey on the Moon“ ir Marvino Gaye dainos „Make Me Wanna Holler“ – dainų, atsiradusių tuo metu, kai „Apollo“ programoje dominavo baltaodžiai.

„Klausausi jų dėl perspektyvos. Tai atspindi, ką padarėme gerai, o ką – prastai“, – teigė jis.

Anot „Glover“, galimybė suteikti kitiems viltį jam yra „nuostabi palaima ir privilegija“.

Nors jis jau turi vieną skrydį į kosmosą – ankstyvą „SpaceX“ įgulos misiją į Tarptautinę kosminę stotį – šįkart jis atsidūrė naujoje asmeninėje situacijoje.

Jo keturios dukros – vėlyvos paauglystės ir ankstyvos jaunystės amžiaus, todėl, pasak jo, jis „tiek pat laiko ir minčių skiria jų paruošimui, kiek „NASA“ skiria mano paruošimui“.

„Glover“ pabrėžia, kad svarbiausia – atlikti misiją maksimaliai gerai, kad būtų galima „perduoti estafetę kitam etapui“: 2027 m. planuojamai bandomajai prisijungimo misijai Žemės orbitoje tarp „Orion“ įgulos kapsulės ir vieno ar dviejų Mėnulio nusileidimo aparatų.

Pats nusileidimas Mėnulyje būtų numatytas vėliau – 2028 m., su kita astronautų įgula.

Paskutinį kartą į kosmosą pakilusi „Koch“ buvo išvykusi beveik metus, todėl trumpa kelionė iki Mėnulio ir atgal jai nekelia didelio nerimo.

47 metų elektros inžinierė iš Džeksonvilio (Šiaurės Karolina) turi ilgiausio vieno skrydžio kosmose moteriai rekordą – 328 dienas. 2019 m., ilgai būdama kosminėje stotyje, ji dalyvavo pirmame vien moterų kosminiame išėjime.

„Koch“ teigia, kad tai – ne apie vieną asmenį, o apie istorinio momento šventimą, kai moterys gali skristi prie Mėnulio.

Prieš tapdama „NASA“ astronaute, ji metus dirbo Pietų ašigalio tyrimų stotyje. Ji sako, kad po šios patirties ir skrydžio į kosmosą šeimą bei draugus tarsi „užgrūdino“.

„Kol kas nejaučiu daug kitų žmonių nervingumo. Galbūt tik mano šuo, bet jį patikinau, kad tai tik 10 dienų – ne tiek, kiek praėjusį kartą“, – sakė ji.

Jos ir vyro priglaustas šuo vardu Sadie Lou.

Kanados naikintuvo pilotas ir fizikas „Hansen“ kosmose dar neskrido, o dabar jam teks ir papildoma atsakomybė – būti pirmuoju savo šalies atstovu misijoje link Mėnulio.

„Galbūt esu naivus, bet nejaučiu didelio asmeninio spaudimo“, – sakė jis.

50 metų „Hansen“ užaugo ūkyje netoli Londono (Ontarijas), vėliau persikėlė į Ingersoll ir pasirinko skrydžių karjerą. „Canadian Space Agency“ jį atrinko astronautu 2009 m., o į „Artemis“ įgulą jis paskirtas 2023 m.

Jis prisipažįsta tik dabar iki galo suprantantis, kiek pastangų pareikalavo žmonių nuskraidinimas į Mėnulį „Apollo“ laikais.

„Kai dabar išeinu į lauką ir žiūriu į Mėnulį, jis atrodo ir jaučiasi šiek tiek toliau nei anksčiau“, – sakė jis.

„Tiesiog, įsigilinęs į detales, suprantu, kiek tai sunkiau, nei man atrodė žiūrint vaizdo įrašus“, – pridūrė „Hansen“.

Rizikos niekur nedingusios – apie tai jis kalbėjosi su studijuojančiu sūnumi ir dukromis dvynėmis.

„Labiausiai tikėtinas rezultatas – kad sugrįšime saugiai. Tačiau yra tikimybė, kad ne, ir jūs vis tiek galėsite eiti per gyvenimą, net jei taip nutiktų“, – sakė jis.

Internete kilo ažiotažas po to, kai Tarptautinėje kosminėje stotyje (ISS) buvo nufotografuotas keistai atrodantis purpurinis „organizmas“ su tarsi „čiuptuvais“.

Praėjusią savaitę „NASA“ astronautas Donas Pettitas pasidalijo nuotrauka, kurioje matyti svetimkūnį primenantis objektas, plūduriuojantis stoties viduje. Socialiniuose tinkluose netruko pasipilti juokai ir spėlionės: vieni lygino vaizdą su fantastinių filmų pabaisomis, kiti ragino „nedelsiant sunaikinti“.

Vis dėlto šio „padaro“ išvaizda klaidino. Iš tikrųjų tai – paprasčiausia purpurinė bulvė.

„Čiuptuvais“ palaikyti dariniai yra daigai, dar vadinami „akutėmis“, kurie ieško, kur galėtų įsitvirtinti. O nedidelis baltas lopinėlis nuotraukoje – tik „Velcro“ juostelė, skirta tam, kad bulvė neišplauktų iš jai paruoštos talpos.

Šis kosminis gumbas, pramintas „Spudnik-1“, – D. Pettito laisvalaikio projekto rezultatas. Astronautas, laikomas vyriausiu aktyviu „NASA“ astronautu, per savo ilgalaikę misiją 2024–2025 m. nusprendė ISS išbandyti bulvių auginimą.

Naujausiuose įrašuose socialiniuose tinkluose jis pasidalijo savo „derliaus“ nuotraukomis. Po jomis – ir nustebusių komentatorių reakcijos. Į vieną iš žinučių pats astronautas atsakė, kad kai kurie pomėgiai puikiai dera su kosmoso tyrinėjimu.

Kaip aiškina D. Pettitas, bulves jis augino hidroponiniu būdu – ne dirvožemyje, o maistinėmis medžiagomis prisotintame vandenyje.

Jis pasakoja, kad ankstesnių misijų metu ISS jam yra pavykę auginti ir kitus augalus: žemės riešutus, cukinijas, brokolius, saulėgrąžas. Kartą jis buvo išsiauginęs baziliko bei pomidorų daigų, tam panaudojęs ausų kamštukus.

Prieš kelerius metus astronautas taip pat rašė „NASA“ tinklaraštį „Diary of a Space Zucchini“, kuriame dalijosi kosminės daržininkystės įspūdžiais. Viename iš įrašų jis yra teigęs:

„Nėra nieko panašaus į gyvos žalumos kvapą šiame sukonstruotos technikos miške“, – rašė D. Pettitas.

D. Pettitas prisijungia prie ilgos astronautų, besidominčių augalų auginimu kosmose, gretos – ypač kalbant apie bulves. Kaip ne kartą buvo akcentuota ir knygoje bei filme „Marsietis“, bulvės gali būti naudingos kosminėms kelionėms, nes pasižymi didele maistine verte, palyginti su jų mase.

Pirmosios bulvės kosmose buvo užaugintos dar 1995 m. Tuomet gautas derlius nustebino – jis buvo stebėtinai panašus į Žemėje auginamas bulves, net ir po ilgo laiko orbitoje.

Vis dėlto mikrogravitacijoje augalai, įskaitant bulves, bręsta lėčiau nei Žemėje.

D. Pettitas teigia pastebėjęs, kad augimas vyksta vangiau, tačiau tikslios priežasties dar nėra nustatęs. Pasak jo, tai gali lemti stoties atmosfera, hidroponika, mikrogravitacija ar kiti veiksniai.

„Lėtas augimas gali būti susijęs su atmosfera, hidroponika, mikrogravitacija ir panašiai. Dar nesu iki galo išsiaiškinęs, bet greičiausiai tai streso sukeltas poveikis“, – aiškino astronautas.

Jis taip pat pridūrė nepastebėjęs jokio radiacijos poveikio bulvėms.

Belieka tik pasvajoti, kad kas nors kada nors sukurtų ISS tinkamą gruzdintuvę.

Tatrai laikomi vienais sudėtingiausių kalnų Lenkijoje ir net vasarą neatleidžia elementarių klaidų. „TOPR“ statistika rodo, kad 2025 metais gelbėtojai į įvykius vyko 1098 kartus, o dauguma jų buvo susiję su įprastu pėsčiųjų turizmu, o ne techniniu alpinizmu. Dažniausios nelaimių priežastys – kritimai, paslydimai, staigūs sveikatos sutrikimai, taip pat nepakankamas fizinis pasirengimas ir netinkama įranga. Svarbus veiksnys išlieka ir orai: audros Tatruose kyla greitai ir gali nustebinti net patyrusius žygeivius. Dėl to pradedantiesiems rekomenduojama pradėti nuo paprastesnių takų, leidžiančių pamažu priprasti prie reljefo, o ne iš karto rinktis pernelyg ambicingus tikslus.

Šiame kontekste Strąžyskos slėnis jau daugelį metų išlieka viena populiariausių vietų pirmajai pažinčiai su Tatruose esančiais maršrutais. Įėjimas į taką yra netoli Zakopanės centro, Strąžyskos gatvėje, o maršruto pradžia gerai paruošta ir aiškiai sužymėta, todėl orientuotis lengva nuo pirmųjų minučių. Atkarpa iki Siklavicos krioklio yra apie 2,4 km ilgio ir ramiu tempu užtrunka maždaug valandą, o aukščio skirtumas siekia kiek daugiau nei 200 metrų. Tokie parametrai nereikalauja išskirtinės ištvermės, bet leidžia pajusti tikrą kalnų žygio ritmą.

Pačioje pradžioje pasitinka Młyniskos aikštelė su būdinga girininkija ir apžvalgos platforma. Toliau takas veda pro Jelinkos uolą iki Strąžyskos aikštelės, kur atsiveria vaizdas į šiaurinę Gievonto sieną. Nuo čia galima ir baigti pasivaikščiojimą, arba per keliolika minučių pasiekti Siklavicos krioklį – labiausiai atpažįstamą šio slėnio tašką. Maršrutas patogus tuo, kad jo ilgį ir tempą galima lanksčiai pritaikyti pagal patirtį bei savijautą. Dėl to ši vieta derina prieinamumą, saugumą ir gražius vaizdus, kuriems Tatruose dažnai prireikia gerokai daugiau pastangų.

Pradedantiesiems taip pat dažnai rekomenduojama Rusinovos aikštelė, pasiekiama nuo automobilių stovėjimo vietos Wiercho Poronieco rajone. Iš pradžių takas vingiuoja per mišką, o vėliau išeina į atvirą aikštelę, kur ir baigiasi pagrindinis išvykos variantas, nors nemaža dalis keliautojų tęsia žygį iki šventovės Viktorovkose. Ši versija sudaro kiek mažiau nei 6 km ir ramiu tempu užtrunka apie 2 valandas, o aukščio skirtumas nedidelis. Maršrute nėra sudėtingų atkarpų, tačiau galima pamatyti vieną žinomiausių Tatrų panoramų, todėl tai dažnai laikoma geru pasirinkimu žygius pradedantiems žmonėms.

Dar viena alternatyva – Wielkio Kopienieco viršūnė, į kurią dažniausiai kylama iš Toporovos Cyrhlos Zakopanėje. Takas eina per mišką ir pamažu kyla iki viršūnės, kur įrengtas apžvalgos taškas. Grįžti galima tuo pačiu keliu arba leistis į Olčyskos slėnį, o maršrutą užbaigti Jaščuruvkoje. Pagrindinis variantas siekia apie 3,5 km ir trunka mažiau nei 2 valandas, o ilgesnė žiedinė trasa viršija 5 km ir apima didesnį aukščio skirtumą. Tai žygis, leidžiantis išeiti į atviresnį reljefą ir pamatyti Tatras iš aukštesnės perspektyvos, vis dar išvengiant techniškai sudėtingų vietų.

Tiems, kurie pasirengę ilgesniam krūviui, tinkamas pasirinkimas – maršrutas iš Kuźnic į Gąsienicovos aikštelę, o vėliau iki Juodojo Gąsienicovos ežero. Takas prasideda Kuźnicose ir vienu iš dviejų variantų veda į aikštelę, kur stovi kalnų prieglauda „Murowaniec“, natūraliai tampanti poilsio vieta. Iš ten iki ežero lieka apie 1,6 km, o ši atkarpa paprastai užtrunka mažiau nei valandą ir baigiasi prie vandens telkinio, kurį supa aukšti kalnų masyvai. Visa išvyka, priklausomai nuo pasirinkto varianto ir tempo, trunka kelias valandas ir reikalauja gerokai didesnio aukščio įveikimo, todėl dažniausiai siūloma kaip kitas žingsnis po lengvesnių slėnių ir trumpesnių pakilimų.

Šaltiniai: „hub.pl“, „zakopane.pl“, „muzeumtatrzanskie.pl“.

Kiekvieną „March Madness“ turnyrą pasikartoja ta pati scena: žaidėjas stoja prie baudų metimo linijos, atlieka metimą ir nepataiko. O kartu dažnai subyra ir sirgalių viltys dėl tobulo spėjimų lentelės.

Šie sportininkai – aukščiausio lygio. Tą patį metimą jie yra atlikę tūkstančius kartų. Tad kas nutinka, kai lemiamu momentu kamuolys nepasiekia tikslo?

Mūsų laboratorijos tyrimai rodo, kad skirtumas tarp pataikyto ir pramesto metimo gali priklausyti nuo stabilumo – ne tik judesių, bet ir mąstymo.

Komanda siekė suprasti, kaip žmonės įgyja krepšinio metimo įgūdį. Todėl analizavome ankstyvąją mokymosi fazę, kai smegenų ir kūno koordinacija dar tik formuojasi, o ne atliekama automatiškai.

Daugybė dešimtmečių tyrimų apie elito sportininkų veiklą rodo, kad jų sportui būdingi judesiai yra labai nuoseklūs, o smegenų veikla – tarsi optimizuota konkrečiai užduočiai. Paprastai tariant, matyti mažiau nereikalingo smegenų aktyvumo ir daugiau susitelkimo į veiksmą.

Vis dėlto iki šiol nebuvo aišku, ar tokios smegenų būsenos būdingos tik elitui, ar jų užuomazgos gali pasirodyti jau ankstyvame įgūdžio mokymesi.

Norėdami tai patikrinti, fiksavome pradedančiųjų ir vidutinio lygio krepšininkų kūno judesius bei smegenų aktyvumą jiems metant į krepšį. Judesių mechanikai vertinti pasitelkėme judesio fiksavimo technologiją, o smegenų veiklai – elektroencefalografiją. Po trumpos praktikos ir susipažinimo su užduotimi kiekvienas žaidėjas atliko 50 metimų. Tuomet palyginome pataikytus ir nepataikytus bandymus.

Rezultatai buvo iškalbingi.

Pataikyti metimai visų žaidėjų grupėse buvo susiję su nuoseklesniais judėjimo modeliais. Pėdos ir apatinė kūno dalis dažniau sudarydavo stabilesnę atramą – tai gerino pusiausvyrą ir leido efektyviau perduoti jėgą kamuoliui. Visame kūne sąnarių judesiai buvo geriau suderinti, o kintamumas sumažėdavo svarbiausiose judesio grandyse, ypač riešo ir alkūnės srityse.

Smegenų lygmeniu sėkmingi metimai taip pat siejosi su stabilesniu neuronu aktyvumu. Be to, pastebėtas didesnis aktyvumas, susijęs su jutiminės informacijos integravimu ir judesių kontrole.

Nepataikyti metimai, priešingai, buvo gerokai labiau nepastovūs: judesyje matėsi smulkūs svyravimai, tarsi žaidėjas koreguotų veiksmą jau vykdymo metu. Smegenų aktyvumo vaizdas taip pat rodė sistemą, kuri vis dar „aiškinasi“ – nuolat vertina, derina ir taiso.

Toks bandymas po bandymo kintantis koregavimas yra būdingas ankstyvajam įgūdžio įsisavinimui. Klasikiniai mokymosi modeliai teigia, kad pradedantieji labiau remiasi sąmoningu, pastangų reikalaujančiu žodinės, vizualinės ir erdvinės informacijos apdorojimu, kol mokosi suderinti suvokimą ir veiksmą. Kitaip tariant, jie aktyviai „apgalvoja“ judesį.

Tačiau net ir šiame chaotiškame mokymosi procese sėkmingi bandymai jau rodė didesnę kontrolę. Pataikymas priklausė ne tiek nuo to, ar smegenys buvo daugiau ar mažiau aktyvios, kiek nuo to, kaip nuosekliai jos veikė.

Pataikyti metimai išsiskyrė stabilesne, mažiau kintančia smegenų būsena, o aktyvumo raštai leido manyti, kad smegenys buvo geriau prisitaikiusios prie užduoties reikalavimų.

Vis dėlto čia slypi paradoksas: tai, kas padeda mokytis, gali pakenkti atliekant veiksmą.

Elito sportininkai paprastai nesistengia sąmoningai „mikrovaldyti“ kiekvieno judesio. Jie pasikliauja sistemomis, kurios per daugybę pakartojimų yra preciziškai suderintos. Tobulėjant įgūdžiui, veiksmą vis mažiau lemia pastangos, o vis daugiau – nuoseklumas. Kintamumas mažėja, nes nervinis apdorojimas tampa efektyvesnis.

Tačiau spaudimo sąlygomis būtent šis stabilumas ir gali subyrėti. Kolegijų žaidėjai gali būti labai talentingi, bet jie dar vystosi fiziškai ir psichologiškai. Didelio statymo, didelio spaudimo momentais – ypač tokiais, kurių jie praktiškai nepatyrė treniruotėse – įtampa gali „grąžinti“ sportininką į pernelyg sąmoningą kontrolę. Tuomet jis ima atidžiau stebėti ir valdyti judesį, o tai suardo automatišką koordinaciją, didina judesių ir minčių kintamumą bei mažina tikslumą.

Treniruotės, kurios apimtų ne tik techniką, bet ir psichologinę pasirengimo pusę, galėtų padėti sportininkams įeiti į būseną, palaikančią nuoseklų atlikimą, ir joje išlikti net patiriant spaudimą.

Mūsų laboratorija šiuo metu tiria biologinio grįžtamojo ryšio ir neurogrįžtamojo ryšio priemones, kurios padėtų „nematomus“ rodiklius paversti matomais ir taip pritaikyti juos treniruotėse. Jei sportininkai išmoktų suprasti, kaip jų smegenys ir kūnas reaguoja į įtampą, ir praktikuotų sugrįžimą į stabilesnę būseną, tai galėtų būti vienas kelias į labiau nuoseklų žaidimą.

Galiausiai tikslas – ne tik išmokti teisingą judesį, bet ir išmokti, kada bei kaip nustoti bandyti jį kontroliuoti.

Davidas Van den Heeveris, žemės ūkio ir biologinės inžinerijos docentas, „Mississippi State University“.

Straipsnis parengtas pagal „The Conversation“ medžiagą.

Tūkstančius metų žemėje slėpęsis keistas metalo gabalas gali padėti naujai pažvelgti į vieną paslaptingiausių senovės Kinijos kultūrų.

Maždaug 3 tūkst. metų senumo „Sanxingdui“ artefaktas panašus į kirvį primenantį įrankį ar ginklą, pagamintą iš geležies. Mokslininkai teigia, kad ši geležis greičiausiai į Žemę atkeliavo iš kosmoso – meteorito pavidalu.

Tyrėjų vertinimu, tai išskirtinis radinys, suteikiantis naujų žinių ir apie „Sanxingdui“ kultūrą, ir apie geležies naudojimą brangiems dirbiniams gerokai anksčiau, nei geležies lydymas tapo plačiai paplitęs.

„Kaip ankstyviausias bronzos amžiaus meteoritinės geležies artefaktas, rastas Pietvakarių Kinijoje, šis radinys užpildo svarbią spragą regiono metalurgijos įrašuose ir suteikia naujų įžvalgų apie ankstyvą geležies naudojimą tiek regione, tiek pasauliniu mastu“, – rašo Sičuano universiteto archeologo Haichao Li vadovaujama komanda.

„Sanxingdui“ – reikšminga archeologinė vietovė Pietvakarių Kinijoje, datuojama laikotarpiu nuo 2800 iki 600 metų pr. m. e. Didžiausią klestėjimą ji pasiekė Šangų dinastijos laikais, maždaug 1600–1050 metais pr. m. e., o po savęs paliko įsimintinų, savotiškai šiurpių meno kūrinių ir ryškių ritualinės kultūros pėdsakų.

Vienas iš svarbiausių šios vietovės radinių tipų – vadinamosios aukojimo duobės ritualinėje aptvertos miesto teritorijoje. Iš aštuonių tokių duobių archeologai iškasė apie 17 tūkst. išskirtinių ritualinių objektų: bronzines kaukes, statulėles, dramblio kaulo dirbinius, taip pat nefrito įrankius.

Tiksli šių duobių paskirtis iki šiol neaiški, tačiau pelenų, anglių ir kai kurių objektų apdegimo pėdsakai leidžia manyti, kad jos galėjo būti naudojamos ritualinėms aukoms.

Kad ir kokia buvo jų funkcija, šie radiniai tapo itin vertingu šaltiniu, padedančiu suprasti, kokios estetinės ir medžiaginės vertybės buvo svarbios „Sanxingdui“ žmonėms.

Vis dėlto viena iš duobių pateikė išskirtinį lobį, nepanašų į nieką kitą tarp šio komplekso radinių.

„Tarp daugybės „Sanxingdui“ aptiktų artefaktų iš 7-osios duobės buvo iškeltas neįprastas geležinis dirbinys (K7QW-TIE-1)“, – nurodo tyrėjai.

Jų teigimu, objektas buvo rastas vertikaliai įsmigęs rytinės sienos pietinėje dalyje, pačiame duobės dugne. Dirbinys pailgas, savo forma primena kirvį – galimą įrankį arba ginklą.

Artefaktas yra maždaug 20 centimetrų ilgio ir 5–8 centimetrų pločio. Dėl prastos būklės mokslininkai atsargiai iškėlė duobės sienos dalį, kurioje jis buvo įstrigęs, ir visą bloką išgabeno į laboratoriją tyrimams.

Šalia rastų objektų chronologija leidžia datuoti radinį Šangų dinastijos laikotarpiu, kai geležies lydymas Kinijoje dar nebuvo paplitęs. Tačiau rentgeno fluorescencijos analizė parodė, kad dirbinį sudaro mažiausiai 90 proc. geležies pagal masę, 7,41 proc. nikelio, o likusią dalį – pėdsakiniai elementai.

Tyrėjai pažymi, kad tokios sudėties metalą vėlyvojo Šangų laikotarpio metalo apdirbimo technologijomis būtų buvę sunku pagaminti.

Bronzos amžiuje pagrindinis metalas įrankiams, ginklams ir papuošalams buvo bronza – būtent nuo jos ir kilo epochos pavadinimas. Kinijoje bronzos amžius prasidėjo apie 2000 metus pr. m. e. Bronza buvo patvari ir palyginti lengvai gaunama: ji gaminama lydant varį ir maišant jį su alavu bei kitais metalais.

Ketaus lydymas Kinijoje įgavo pagreitį tik apie 800 metus pr. m. e., kai išplito technologija išlydyti geležį iš rūdos, pasiekus procesui būtinas itin aukštas temperatūras.

Vis dėlto geležies panaudojimas bronzos amžiuje – ne vienetinis reiškinys. Įvairiose pasaulio vietose, įskaitant kai kurias Kinijos teritorijas, rasta retų ir brangių dirbinių, kurie, kaip manoma, pagaminti ne iš po žeme išgautos geležies, o iš „iš dangaus“ nukritusios meteoritinės geležies.

Tačiau „Sanxingdui“ radinys leidžia manyti, kad šioje vietovėje ši reta medžiaga galėjo būti naudojama kitaip. Skirtingai nuo Kinijos centrinėse lygumose aptinkamų dirbinių, kuriuose meteoritinė geležis neretai būdavo derinama su bronza, „Sanxingdui“ artefaktas, panašu, pagamintas vien tik iš geležies.

„Meteoritinės geležies buvimas „Sanxingdui“ vietovėje dar labiau pabrėžia išskirtinę Pietvakarių Kinijos metalurgijos praktiką, lyginant su tuo pat metu vyravusiomis tradicijomis centrinėse lygumose“, – rašo tyrėjai.

Radimo vieta – ritualinė duobė – kelia intriguojančią prielaidą, kad meteoritinė geležis „Sanxingdui“ žmonėms galėjo būti ne kasdienė žaliava, o itin vertinga medžiaga, tinkama įtraukti į veiklą, susijusią su brangenybių kaupimu duobėje ir jų deginimu.

„Trapi artefakto būklė kelia didelių išsaugojimo iššūkių, ypač atliekant tolesnį valymą“, – teigia mokslininkai.

„Ateityje būtina atlikti didelės raiškos tyrimus, kurie padėtų tiksliau klasifikuoti artefaktą ir išsiaiškinti jo funkcines bei ritualines reikšmes“, – priduria jie.

Tyrimo rezultatai publikuoti leidinyje Archaeological Research in Asia.

Lankuto pilis iškilo dar viduramžiais. Iš pradžių tai buvo medinė tvirtovė, saugojusi vietos gyventojus nuo užpuolikų. XVI amžiuje ji priklausė Pileckių giminei, o vėliau Stadnickiai ją perstatė „palazzo in fortezza“ stiliumi. Tuomet pastatas tapo modernia rezidencija, apsupta bastionų, o projektą rengė italų architektas Maciejus Trapola.

Gynybiniai įtvirtinimai padėjo piliui atsilaikyti prieš švedus. Netrukus rezidenciją perėmė Lubomirskių giminė. Būtent Izabelės Čartoryskos Lubomirskos dėka Lankuto pilis virto rokoko epochos perliuku. Kunigaikštienė kolekcionavo meną, domėjosi kultūra, atnaujino interjerus, modernizavo ūkinius pastatus, o parką praturtino alėjomis ir sodais, turėjusiais stebinti svečius iš visos Europos.

XIX–XX amžiuje rūmus atstatinėjo ir plėtojo Potockių giminė. Jie įvedė elektrą, įrengė centrinį šildymą, modernias pirtis ir atnaujino fasadus, suteikdami jiems neobaroko bruožų. Pilis laimingai išgyveno Antrąjį pasaulinį karą beveik nenukentėjusi, todėl iki šiol ją galima pamatyti itin autentišką.

Daugeliui lankytojų didžiausią įspūdį palieka interjerai, dėl kurių Lankutas neretai vadinamas gražiausia Lenkijos pilimi. Rezidencijoje išliko originali įranga: baldai, audiniai, porcelianas, sietynai, muzikos instrumentai, tapybos ir skulptūros rinkiniai. Ypač daug emocijų sukelia klasicistinė Pobūvių salė ir Didžioji valgomoji, datuojamos XIX amžiaus pradžia. Šias šviesias ir monumentalias erdves suprojektavo Chrystianas Piotras Aigneris.

Greta jų lankytojų laukia teminiai apartamentai, tokie kaip Turkų apartamentai, Rokoko salonas ar kunigaikštienės maršalkienės miegamasis. Pilies kolekcijose saugomi ir itin vertingi kūriniai, tarp jų – Sofonisba Anguissolos 1556 metų autoportretas bei Antonio Canovos skulptūra, vaizduojanti Henriką Lubomirskį kaip Amorą. Atskiras dėmesys tenka bibliotekai – vienai didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių didikų bibliotekų Lenkijoje, kurioje sukaupta apie 22 tūkst. tomų.

Lankutas – tai ne vien pilis. Šalia veikia moderni multimedijų paroda buvusioje oranžerijoje, pasakojanti apie didikų rezidencijos kasdienybę. Maneže ir karietinėje galima pamatyti vieną turtingiausių karietų kolekcijų Europoje: nuo puošnių karietų ir sportinių vežimų iki rogių bei vaikiškų ekipažų. Visas kompleksas įsikūręs įspūdingame parke, kurį papildo rožynai ir itališko stiliaus sodai.

Dar viena išskirtinė vieta – didelė orchidėjų šiltnamių erdvė. Tai egzotiškas pasaulis po stiklu, kuriame auga antžeminės, ant medžių augančios ir uolose įsitvirtinančios orchidėjos. Fotografijos mėgėjams čia netrūksta įkvėpimo. Šiandien Lankuto pilis veikia ne tik kaip muziejus, bet ir kaip kultūros centras: čia rengiami koncertai bei kiti renginiai, pritraukiantys minias – panašiai kaip Izabelės Čartoryskos Lubomirskos laikais.