Category: Mokslas

Šis vėdryninių šeimos augalas pražysta ankstyvą pavasarį – balandžio–gegužės mėnesiais. Lenkijoje sasankos yra griežtai saugoma rūšis, nors kai kuriose vietovėse ji laikoma išnykusia, o nuo 1946 metų šio augalo paplitimas šalyje nebebuvo patvirtintas. Vis dėlto įvairių rūšių sasankas – paprastąsias, alpiines, pievines, atvirąsias, slovakiškąsias ir pavasarines – žmonės neretai augina soduose.

Duomenys rodo, kad populiariausia paprastoji sasanka dar aptinkama Liublino regione. Dažniausiai ji auga sausose, smėlingose arba molingose dirvose. Kaip atpažinti paprastąją sasanką?

Šios rūšies žiedai paprastai būna rausvai violetinės arba melsvai violetinės spalvos, o išorinė jų pusė – plaukuota. Dar neprasiskleidę žiedai savo forma primena varpelį. Tuo tarpu prekyboje galima rasti veislių, kurios sode žydi baltais, raudonais ar rožiniais žiedais.

Kitos sasankų rūšys taip pat dažniausiai pasižymi melsvai violetiniais žiedynais, tačiau išsiskiria alpinė sasanka – ji žydi baltai. Mažiau žinoma tai, kad augalui nužydėjus susiformuoja vaisynas, iš tolo primenantis purų kamuolėlį, o sėklas išnešioja vėjas.

Be spalvingų žiedų verta atkreipti dėmesį ir į paprastosios sasankos lapus. Jie sudaro skrotelę, lapkočiai yra plaukuoti, o lapalakštis gali užaugti iki 10 cm ilgio. Per šimtmečius sasankos buvo naudojamos įvairiais tikslais, be to, tikėta, kad jos gali atbaidyti piktąsias dvasias.

Minima, kad sasankos sudėtyje yra protoanemonino, triterpenų, flavonoidų, saponinų ir alkaloidų, todėl jai priskiriamas antioksidacinis, antibakterinis ir priešuždegiminis poveikis. Vis dėlto netinkamas lapų naudojimas gali neduoti laukiamos naudos, todėl savarankiškai eksperimentuoti nerekomenduojama.

Zamko Bierzglovskio statyba siejama su 1260 metais, kai kryžiuočiai užėmė šioje vietoje stovėjusį medinį statinį. Tvirtovė pirmiausia turėjo atlikti gynybinę funkciją, todėl idealia vieta tapo Vyslos proslėnio šlaitas, ženkliai apsunkinęs prieigą prie pilies. Iki 1415 metų Zamkas Bierzglovskis buvo konvento rezidencija, o maždaug po 40 metų nustojo priklausyti kryžiuočiams. Tuomet pirmą kartą buvo duotas nurodymas sugriauti tvirtovę – karaliaus Kazimiero Jogailaičio įsakymas taip ir nebuvo įvykdytas.

Verta prisiminti, kad iki XIV a. pabaigos ši kryžiuočių tvirtovė turėjo didelę administracinę reikšmę, kurią prarado dėl Torunės miesto plėtros ir tuo metu vykusių politinių įvykių. 1520 metais karalius Žygimantas I perdavė Zamką Bierzglovskį Torunės miesto tarybos žinion mainais į „Šviečio pilį“, o po 1840 metų tvirtovė tapo privačia nuosavybe. Būtent tada pilis buvo restauruota: priešpilyje iškilo vartų bokštas, o pagrindinėje pilyje – pietvakarių sparnas, pastatytas neogotikiniu stiliumi.

Nepaisant bandymų atkurti, pilis vėliau vėl nukentėjo, todėl 1908 metais ji buvo perduota bažnyčiai ir pritaikyta Chelmno vyskupijos pensininkų kunigų namams. Šiandien Zamkas Bierzglovskis priklauso Torunės vyskupijai, o jo patalpose veikia Vyskupijos kultūros centras.

Nors tvirtovės istorija audringa, iki šiol išliko istorinės sienos, sausa gynybinė fosa, primenanti šios vietos gynybinį pobūdį, taip pat vertinga portalinė keramikinė skulptūra, datuojama 1305 metais. Pastato architektūra rodo, kad tai – puikus pavyzdys, kaip pereita nuo netaisyklingo plano pilies prie kryžiuočiams būdingo keturių korpusų konventinio tipo pilies, kurią galima pamatyti ir šiandien. Be to, šioje buvusioje kryžiuočių tvirtovėje galima rengti priėmimus ir net apsistoti poilsiui gotikinės architektūros apsuptyje.

Naujausi tyrimai rodo, kad šunys žmonių palydovais galėjo tapti gerokai anksčiau, nei manyta iki šiol. Mokslininkai skelbia aptikę seniausią žinomą šuns DNR, o tai leidžia daryti išvadą, kad žmogaus ir šuns ryšys siekia beveik 16 tūkst. metų – maždaug 5 tūkst. metų anksčiau, nei buvo manoma.

Nors šunys yra įprasti daugelio žmonių namuose ir gyvenime, jų kilmė iki šiol išlieka viena įdomiausių mokslo mįslių. Pasak švedų genetiko Pontuso Skoglundo iš Jungtinės Karalystės „Francis Crick Institute“, aiškaus atsakymo, kada ir kaip šunys atsiskyrė nuo vilkų, vis dar trūksta.

Mokslininkai teigia, kad šunys greičiausiai susiję su dviejų pilkųjų vilkų grupių genetiniu paveldu. Tačiau tikslią šunų atsiradimo pradžią nustatyti sudėtinga ir dėl to, kad senoviniai šunų ir vilkų kaulai dažnai būna panašūs, todėl archeologiniuose radiniuose juos sunku patikimai atskirti.

Šią spragą bandė užpildyti dvi naujos studijos, kurių autoriai sekoskaitė archeologinių radinių genomus ir taip siekė geriau suprasti šunų kilmę.

Pirmojo tyrimo duomenimis, seniausia žinoma šuns DNR aptikta kaukolės fragmente Pınarbaşı vietovėje dabartinės Turkijos teritorijoje. Tyrimo bendraautoris Laurent’as Frantzas iš Miuncheno Ludwigo Maksimiliano universiteto nurodė, kad tai buvo patelė, tikėtina, kelių mėnesių amžiaus. Manoma, jog ji gyveno maždaug prieš 15 800 metų ir išvaizda galėjo priminti nedidelį vilką.

Iki šiol seniausia žinoma šuns DNR buvo datuojama maždaug 10 900 metų senumo radiniais.

Tyrėjai taip pat aptiko genetinių įrodymų pietvakarių Anglijoje, datuojamų maždaug 14 300 metų. Šie duomenys padėjo geriau suprasti, kaip ankstyvieji šunys plito Europoje.

L. Frantzas pabrėžė, kad mokslininkai negali tiksliai įrodyti, kokį vaidmenį šunys atliko žmonių bendruomenėse paskutinio ledynmečio laikotarpiu. Vis dėlto, jo teigimu, galima daryti prielaidą, kad šie gyvūnai turėjo būti svarbūs: juos reikėjo maitinti, todėl jų išlaikymas kainavo.

Mokslininkas spėjo, kad šunys galėjo būti naudojami medžioklei arba apsaugai. Net jei tuo metu jie nebuvo laikomi augintiniais taip, kaip dabar, ryšys su žmonėmis, tikėtina, buvo stiprus. L. Frantzas pridūrė, kad vaikai veikiausiai ir tada žaisdavo su šuniukais.

Artimą ryšį, pasak tyrėjų, gali rodyti ir archeologiniai radiniai: Pınarbaşı vietovėje aptikta šuniukų, palaidotų virš žmonių kapų.

Kito tyrimo metu didelė mokslininkų komanda palygino 216 šunų ir vilkų palaikų genomus iš įvairių Europos vietovių. Tai leido atsekti, kaip šunys vystėsi žemyne ir kaip keitėsi jų populiacijos.

Maždaug prieš 10 tūkst. metų Europoje vyko didelė žmonių migracija iš pietvakarių Azijos, siejama su neolito žemdirbystės revoliucija. Tuo metu skirtingų regionų žmonės susitiko, kūrė šeimas, vyko reikšmingas genetinis susimaišymas.

Tačiau tyrėjai nustebo, kad panašus genetinis susimaišymas tarp šunų nevyko tuo pačiu metu. Panašu, jog dar iki ūkininkų atvykimo Europoje gyvenę medžiotojai-rinkėjai jau augino šunis.

„Šunys buvo aiškiai svarbūs mūsų protėviams, nes pirmieji ūkininkai, panašu, perėmė ankstesnių medžiotojų-rinkėjų šunis į savo grupes, judėdami į Europą“, – teigė vienas iš tyrimo bendraautorių P. Skoglundas.

Tai leidžia manyti, kad šunys buvo prijaukinti gerokai anksčiau. Vis dėlto, pasak P. Skoglundo, tarp šunų ir vilkų vis dar išlieka ryški genetinė takoskyra.

„Trūkstamos grandies paieškos tęsiasi“, – pridūrė jis.

Pilis, stovinti Vdos ir Vyslos upių santakoje, buvo pastatyta 1335–1350 m. Iki šių dienų joje išliko viduramžiška struktūra: vienuolyno konvento namas ir priešpilis. Išskirtiniausias statinio akcentas – pagrindinis bokštas, 106 cm pasviręs nuo vertikalės ir siekiantis 34,75 m aukštį. Jį puošia neįprasta viršūnė su kreneliažu (plytiniais „dantimis“). Teigiama, kad tai – aukščiausias lankytojams atviras „kreivas“ bokštas Lenkijoje.

Pilis Švečėje buvo suprojektuota taip, kad užtikrintų veiksmingą šoninę gynybą, o upių apsuptis turėjo atriboti ją nuo sausumos. Tvirtovėje veikė refektoriumas, koplyčia, dormitoriumas, galerijos, taip pat buvo rūsys, šulinys, dvi vartų sistemos ir pakeliamasis tiltas. 1461–1520 m. pilis priklausė Torūnės miestui, vėliau tapo Lenkijos seniūnų rezidencija.

Bėgant amžiams statinys nyko ir virto griuvėsiais, o po 1772 m. net buvo duotas nurodymas jį ardyti. Vis dėlto rimtesni remonto darbai pradėti tik 1970 m. – jie, su pertraukomis, tęsiasi iki šiol. Dabar miesto valdžia piliai ruošia ambicingus planus.

Numatoma ne tik atgaivinti pačią tvirtovę, bet ir sustiprinti jos ryšį su miesto turgaus aikšte, Švečės panorama bei plačia Vyslos slėnio erdve. Projekte taip pat įvertinamas „Natura 2000“ saugomas plotas, traktuojamas kaip neatsiejama kultūrinio ir gamtinio kraštovaizdžio dalis.

Masterplanas rengtas atsižvelgiant į UNESCO Pasaulinės konferencijos rekomendacijas dėl kultūros politikos ir darnaus vystymosi. Architektų teigimu, tai turėtų atsispindėti tiek erdviniuose sprendimuose, tiek visoje pilies teritorijos vizijoje.

„Koncepcija atitinka naujausias mąstymo apie paveldą kryptis po 2030 metų, kur kultūra integruoja socialinę, edukacinę ir aplinkosauginę raidą. Su dėmesiu ir pagarba istoriniam paveldui žvelgėme į Kryžiuočių pilies ateitį, kurdami jos pritaikymo kultūrinėms ir meninėms veikloms koncepciją, kuri yra neatsiejama masterplano dalis. Projekte numatėme moduliškumą – atskiri elementai galės būti įgyvendinami nuosekliai ir nepriklausomai vieni nuo kitų“, – teigė architektas ir „APA Wojciechowski Architekci“ valdybos pirmininkas Szymonas Wojciechowskis.

Miesto valdžia pabrėžia, kad masterplanas bus įgyvendinamas etapais. Pirmasis etapas apims pilies atgaivinimą ir rekreacinių teritorijų plėtrą. Vėlesniuose etapuose pilis, pagal architektūrines ir urbanistines gaires, turėtų virsti moderniu, ateičiai pritaikytu traukos centru.

„Norėjome ne tik visuminio požiūrio, kuris sugrupuotų plėtros kryptis ir padidintų projekto įgyvendinamumą, bet ir nuoseklios istorijos, kuri šį procesą kryptingai vestų ateinančiais metais. Makro mastu tai – didelės apimties sumanymas, apimantis ne tik pačią pilį, bet ir visą jos kraštovaizdinių bei funkcinių ryšių teritoriją“, – sakė Švečės meras Krzysztofas Kułakowskis.

Įprastai visiški Saulės užtemimai trunka maždaug 2 minutes. Tačiau 2027 metais reiškinys bus išskirtinis: visiško Saulės disko uždengimo fazė totalumo juostos centre truks net 6 minutes ir 23 sekundes. Tai bus ilgiausia visiško Saulės užtemimo fazė XXI amžiuje, todėl šis įvykis neretai vadinamas „šimtmečio užtemimu“.

Tokį ilgą užtemimą lems reta kelių svarbių veiksnių kombinacija. Tuo metu Mėnulis bus perigejuje, t. y. arčiausiame savo orbitos taške Žemės atžvilgiu. Jis atsidurs tarp Žemės ir Saulės, o jo šešėlis slinks neįprastai lėtai. Kulminacijos metu bus matoma Saulės korona – išorinis Saulės atmosferos sluoksnis, sukuriantis švytintį aureolės efektą aplink Mėnulį.

Visiško užtemimo kelias drieksis per pietinį Ispanijos pakraštį, Maroką, Šiaurės Afriką, Egiptą ir baigsis Indijos vandenyne. Geriausios sąlygos stebėjimui prognozuojamos Egipte – Karalių slėnio ir Luksoro apylinkėse, kur bus galima pamatyti visišką ir itin ilgai trunkantį Saulės užtemimą.

Europoje totalumo juosta palies tik pietinę Ispanijos dalį. Daugumoje Europos Sąjungos šalių bus matomas dalinis užtemimas, o Saulės diskas bus uždengtas skirtingu laipsniu. Lenkijoje Mėnulis taip pat uždengs dalį Saulės, ir tai, nepaisant dalinės fazės, astronomijos entuziastams kelia dideles emocijas.

Aprašymai, nuotraukos ar tiesioginės transliacijos iki galo neperteikia atmosferos, kurią sukuria visiškas Saulės užtemimas. Tuo metu akimirksniu sutemsta, o oro temperatūra gali staigiai nukristi keliais laipsniais. Gyvūnai dažnai ima elgtis taip, lyg būtų atėjusi naktis – nurimsta ir ruošiasi poilsiui. Dangus įgauna specifinį, vėsų atspalvį, visai kitokį nei įprastų saulėlydžių metu.

Visiško Saulės užtemimo metu žmonės neretai patiria dezorientaciją, nes organizmas nėra pratęs prie staigaus dienos šviesos išnykimo. Dėl to nenuostabu, kad senovėje tokie reiškiniai dažnai buvo laikomi antgamtiniais.

2027 metų rugpjūtį vyksiantis užtemimas sutaps su augančia astroturizmo banga – kelionėmis, planuojamomis specialiai dėl išskirtinių astronominių reiškinių. Žmonės iš įvairių šalių jau iš anksto planuoja maršrutus, perka bilietus ir rezervuoja nakvynes, kad pamatytų visišką Saulės užtemimą. Viena populiariausių krypčių – pietinė Ispanija, ypač Gibraltaro apylinkės, per kurias drieksis totalumo juosta. Čia Mėnulis visiškai uždengs Saulę 4 minutėms ir 24 sekundėms.

Įdomu tai, kad visiškas Saulės užtemimas numatomas ir 2026 metais – jis bus matomas, be kita ko, dalyje Ispanijos, Portugalijoje ir Islandijoje. Preliminarūs vertinimai rodo, kad kelionę šiam reiškiniui stebėti gali planuoti keli šimtai tūkstančių žmonių. Vis dėlto 2026-aisiais visiško užtemimo fazė truks mažiau nei 2 minutes – gerokai trumpiau nei 2027 metais.

Net ir dalinio užtemimo metu žiūrėti į Saulę gali būti pavojinga akims: pakanka trumpo žvilgsnio, kad būtų pažeista tinklainė. Paprasčiausias sprendimas – specialūs Saulės stebėjimo akiniai su tinkamu filtru. Taip pat saugu stebėti per fotoaparatus, teleskopus ar žiūronus, tačiau tik su tam pritaikytais filtrais.

Šaltiniai: timeanddate.com, eclipse.gsfc.nasa.gov, astrocd.pl, theskylive.com

Anglijoje oficialiai atidarytas naujas pėsčiųjų maršrutas „King Charles III England Coast Path“. Jo ilgis siekia apie 2689 mylias, arba maždaug 4327 kilometrus. Tai laikoma ilgiausiu pasaulyje pažymėtu pėsčiųjų taku, vedančiu pakrante. Jis driekiasi nuo šiaurės rytinių pasienio su Škotija ruožų iki pietvakarinio šalies pakraščio, o keliautojams žada įspūdingus skardžius, paplūdimius, kopas ir pelkynus.

Maršrutas suprojektuotas taip, kad kiek įmanoma priartintų žygeivius prie kranto linijos. Dėl to einantieji didžiąją kelio dalį nuolat išlaiko ryšį su jūra ir pakrantės kraštovaizdžiu.

Šio tako kūrimas pradėtas prieš 18 metų. Tai buvo vienas sudėtingiausių pėsčiųjų turizmo infrastruktūros projektų Europoje, o didžiausias iššūkis buvo ne vien trasos žymėjimas, bet ir prieigos užtikrinimas per privačias valdas, priklausančias beveik 25 tūkst. žemės savininkų.

Daugelyje vietų teko įrengti naujus infrastruktūros elementus – tiltus, lieptelius, sutvirtintas ar grįstas atkarpas. Taip pat buvo šalinamos kliūtys, pavyzdžiui, tvoros, kad judėjimas būtų sklandus. Projektuojant maršrutą papildomai įvertinti ir klimato bei aplinkos pokyčiai: kai kurios atkarpos suplanuotos taip, kad prireikus jas būtų galima perkelti toliau į sausumą, jei kiltų jūros lygis ar vyktų pakrantės erozija. Šis principas numatytas ir Anglijos teisėje.

Nors takas oficialiai atidarytas, dar ne visos jo dalys yra prieinamos. Skelbiama, kad apie 20 proc. maršruto išlieka iš dalies uždaryta arba dar tik atveriama lankytojams. Dažniausios priežastys – ginčai su kai kuriais žemės savininkais, saugumo bei logistikos klausimai. Vis dėlto didžioji dalis kelio jau atvira, o pėsčiomis galima įveikti daugiau kaip 3 tūkst. kilometrų. Likusios atkarpos turėtų būti atveriamos palaipsniui.

Didžiausias šio maršruto privalumas – tęstinumas. Pirmą kartą istorijoje atsirado galimybė pereiti visą Anglijos pakrantę beveik nenukrypstant į šalies gilumą. Be to, trasa sujungia daugybę lankytinų vietų: gamtos rezervatus, istorinius uostamiesčius, taip pat žinomus kraštovaizdžio objektus, tarp jų – Jurinio periodo pakrantę ir „Seven Sisters“ skardžius.

Visas maršrutas apjuosia Angliją, tačiau akivaizdu, kad tokia kelionė paprastai planuojama etapais. Skaičiuojama, kad einant po 20 km per dieną, visą trasą būtų galima įveikti per maždaug 215 dienų. Daugeliui keliautojų patogiausia maršrutą dalyti į atskiras atkarpas, palaikant nuolatinį ryšį su jūra.

Įdomu ir tai, kad „King Charles III England Coast Path“ jungiasi su „Wales Coast Path“ bei kai kuriomis Škotijos pakrantės trasomis. Sujungus šiuos maršrutus, susidaro maždaug 14,5 tūkst. kilometrų ilgio tinklas, kuris teoriškai leistų apkeliauti visos Didžiosios Britanijos pakrantę.

Prognozuojama, kad naujasis takas gali reikšmingai prisidėti prie vietos bendruomenių plėtros, ypač mažesniuose pajūrio miesteliuose, kuriuose tikimasi didesnių turistų srautų. Vis dėlto esminė idėja išlieka ta pati – užtikrinti nuolatinę ir kuo mažiau trikdomą prieigą prie laukinės gamtos.

Šis įspūdingas švyturys, manoma, buvo pastatytas II mūsų eros amžiuje pagal luzitanų architekto Cayo Sergio Lupo projektą ir pašvęstas senovės italų dievybei Marsui. Įdomu tai, kad Heraklio bokštas buvo kuriamas kaip švyturio Faruose – vieno iš septynių senovės pasaulio stebuklų – atitikmuo. Ispaniškas pavadinimas „Torre de Hércules“ siejamas su žodžiu „faro“, reiškiančiu švyturį.

Iki XVII amžiaus seniausias pasaulyje švyturys buvo vadinamas „Farum Brigantium“, vėliau – „El Faro“, paskui – „Castillo Viejo“, kol galiausiai prigijo dabartinis pavadinimas „Torre de Hércules“. Švyturio atstatymas pradėtas 1788 metais karaliaus Karolio IV nurodymu, pagal Eustaquio Gianninį projektą – tuomet pastatas įgavo klasicizmui būdingų architektūrinių bruožų. Tačiau kodėl dabartinis švyturio pavadinimas siejamas su mitiniu herojumi, jei jis buvo pašvęstas Marsui?

Su šiuo objektu susijusi legenda, kurią Kastilijos karalius Alfonsas X Išmintingasis pateikė kronikoje „Estoria de España“. Pasak jos, Heraklis, atlikęs dvylika žygdarbių, siekė įamžinti pergalę prieš milžiną Gerioną. Dėl to jis esą pastatė švyturį ir įkūrė gyvenvietę „Cruña“ šiaurės vakarų Ispanijoje.

Heraklio bokštas yra maždaug 68 metrų aukščio, o iš jo skleidžiami šviesos signalai jūroje matomi net iš 32 jūrmylių atstumo. Švyturys atviras lankytojams, tačiau norint pasiekti viršūnę tenka įveikti 234 laiptelius. Pastangos atsiperka – nuo viršaus atsiveria įspūdinga panorama į Orzán įlanką, Ártabro įlanką ir A Korunjos miestą.

Po seniausiu pasaulio švyturiu įrengtas Skulptūrų parkas, kuriame pristatomi kūriniai, susiję su Galisijos istorija ir legendomis. Taip pat verta atkreipti dėmesį į Vėjų rožę, išsiskiriančią keltų tautų simboliais: dobilu (Airija), drakonu (Velsas), triskelionu (Meno sala), dagiu (Škotija), taure (Kornvalis), šermuonėliu (Bretonė) ir šventojo Jokūbo kriaukle, atstovaujančia Galisijai.

„Gangkhar Puensum“ stūkso Himalajuose, Butano ir Tibeto pasienyje. Tai aukščiausia regiono viršūnė ir kartu aukščiausias neįkopęs kalnas Žemėje – jo aukštis siekia 7570 m virš jūros lygio. Nors žmonės ne kartą įveikė gerokai aukštesnį Everestą (8849 m), „Gangkhar Puensum“ alpinistams vis dar lieka nepasiekiamas: čia nėra pažymėtų takų, bazinių stovyklų ar ryškesnių žmonių veiklos pėdsakų.

Šio kalno aukštis pirmą kartą išmatuotas 1922 metais, o pavadinimas reiškia Baltąjį trijų dvasinių brolių viršūnę. Pagal aukštį tai – 47-a aukščiausia viršukalnė pasaulyje.

Butane kalnai laikomi šventais: jie suvokiami kaip dievų ir dvasių buveinės, kurių nevalia trikdyti. Vietos gyventojai tiki, kad „Gangkhar Puensum“ viršūnėje gyvena legendinis drakonas Drukas – Butano nacionalinis simbolis.

1994 metais šalies valdžia uždraudė kopti į viršūnes, aukštesnes nei 6000 m virš jūros lygio, o nuo 2003 metų šalyje visiškai uždraustas alpinizmas. Toks sprendimas aiškintas pagarba kultūrai, tradicijoms ir gamtai. Oficialiai taip pat nurodyta, kad valstybė neturi pakankamai išteklių, jog prireikus galėtų operatyviai vykdyti gelbėjimo operacijas kalnuose.

„Gangkhar Puensum“ vilioja savo grožiu, todėl daugelis alpinistų iki šiol svajoja jį įveikti. Vis dėlto praeityje bandymai baigėsi nesėkme. Dar XX a. 9-ajame dešimtmetyje kalnui iššūkį metė keturios ekspedicijos, tačiau nė viena nepasiekė viršūnės, nors britų grupė buvo priartėjusi prie sėkmės. Staigus orų pablogėjimas privertė alpinistus sugrįžti: stiprūs vėjai, gausus snygis, tikslių žemėlapių stoka ir nepažymėti maršrutai smarkiai apsunkino žygį. Pirmoji ekspedicija pasitraukė gana anksti, nes net negalėjo tiksliai nustatyti, kuri iš matomų viršūnių iš tiesų yra ta, į kurią reikia kopti.

1998 metais atsirado ir japonų himalaistų grupė, bandžiusi apeiti galiojančius apribojimus. Ekspedicija gavo „Kinijos alpinizmo asociacijos“ leidimą kopti į „Gangkhar Puensum“ iš Tibeto pusės, tačiau po Butano valdžios įsikišimo leidimas buvo atšauktas, o planų teko atsisakyti.

Tai reiškia, kad alpinistams belieka ieškoti kitų iššūkių: Butano Himalajai – ne tik „Gangkhar Puensum“, bet ir kitos aplinkinės viršūnės – himalaistams iš esmės yra neprieinami.

Šaltiniai: „stronapodrozy.pl“, „biurorekordow.pl“, „himalayanwonders.com“.

Miško žygių mėgėjams gerai pažįstamas meškinis česnakas – ryškaus, gaivaus skonio augalas, dažnai naudojamas virtuvėje. Vis dėlto ne visi prisimena, kad šis augalas yra saugomas: jam taikoma dalinė rūšies apsauga, o iki 2014 metų jis buvo griežtai saugomas.

Tokiu statusu siekiama pažaboti pernelyg intensyvų rinkimą natūraliose augimvietėse ir taip didinti šios rūšies populiaciją. Meškinis česnakas prisideda prie miško ekosistemos biologinės įvairovės ir buveinių stabilumo, todėl laikomas jautriai reaguojančia, nykstančia rūšimi.

Natūraliai meškinis česnakas dažniau aptinkamas drėgnesnėse, derlingose dirvose, mėgsta dalinį pavėsį. Jis auga lapuočių miškuose, ypač ten, kur vyrauja turtingi humusingi dirvožemiai.

Rinkti meškinį česnaką rankomis galima tik laikantis aiškių taisyklių: teritorijoje turi likti ne mažiau kaip 75 proc. šios rūšies populiacijos. Dėl to itin svarbu elgtis atsakingai, įvertinti savo veiksmų poveikį gamtai ir prisiminti, kad taisyklių nesilaikymas gali užtraukti atsakomybę.

Be to, prieš skynimą būtina gauti atitinkamą leidimą iš Regioninės aplinkos apsaugos institucijos, o jei augalas auga nacionalinio parko teritorijoje – leidimas turi būti derinamas su už saugomas teritorijas atsakinga institucija.

Norint išvengti rizikos ir nereikalingų problemų, yra paprastesnė alternatyva – meškinį česnaką auginti savo sode. Sodinukų ar svogūnėlių galima įsigyti sodo prekių vietose ir sveiko maisto parduotuvėse.

Šis augalas tinka ne tik kaip dekoratyvinis, bet ir kaip kulinarinis: jo skonis ir aromatas švelnesni nei įprasto česnako, todėl puikiai dera salotose, sriubose ar padažuose. Lapai turi sieros junginių, pasižyminčių antioksidaciniu poveikiu, taip pat fenolinių rūgščių, magnio, geležies, kalio, fosforo, vitaminų A, C ir B grupės vitaminų. Dėl šių savybių meškinis česnakas dažnai siejamas su imuniteto palaikymu ir virškinimo sistemos veikla.

Populiariausia vieta, kur Mazovijoje galima pamatyti vilnonę (Eriophorum), yra ilga pelkė „Kampinoso girioje“. Būtent čia, plačiuose durpynuose, šis augalas sudaro įspūdingas sąžalynų juostas, kurios palankiomis sąlygomis atrodo tarsi purus kilimas. Ilga pelkė – tai rūgštus aukštapelkės tipo durpynas, maitinamas tik kritulių vandeniu. Daugeliui augalų tokios sąlygos sudėtingos, tačiau vilnonei jos – idealios, todėl pavasarį ji čia masiškai sužydi ir sukuria išskirtinį kraštovaizdį.

Ilga pelkė yra rytinėje „Kampinoso nacionalinio parko“ dalyje. Patogiausia ją pasiekti iš šiaurės, važiuojant Palmirių keliu. Iš pietų galima ateiti Česlavo Skibinskio gatve (nuo Truskavo), o iš rytų iki pelkės veda raudonasis pėsčiųjų maršrutas.

Vilnonė plačiai paplitusi įvairiuose Lenkijos regionuose. Daugiausia jos buveinių aptinkama Liubušo, Pamario, Lodzės, Šventokšysko, Silezijos, Mažosios Lenkijos ir Varmijos–Mozūrų vaivadijose. Vis dėlto jų pasiskirstymas nėra tolygus. Palaipsnis vilnonės nykimas siejamas su aplinkos pokyčiais ir mažėjančiu aukštapelkinių durpynų plotu Lenkijoje.

Vilnonė – išskirtinis augalas, pražystantis dar balandį. Tačiau didžiausią žavesį jis įgauna po žydėjimo, kuris dažniausiai baigiasi gegužę, o reginys gali tęstis iki birželio. Tuomet augalas suformuoja purius vaisynus, primenančius baltą vatą. Dėl jų durpynai ir šlapynės atrodo lyg būtų užkloti minkštu, baltu kilimu, kas kasmet pritraukia fotografus ir gamtos mylėtojus.

Visa tai sukuria ypatingą nuotaiką: nesuskaičiuojami balti „vatos“ kuokšteliai, išsibarstę po durpyną, atrodo beveik magiškai. Esant tinkamam apšvietimui ir vėjui, jie gali priminti ramias jūros bangas arba baltuojančio ežero paviršių.

Vilnonė yra daugiametis augalas, priklausantis viksvuolinių šeimai. Paprastai užauga nuo 20 iki 60 cm aukščio ir auga tankiais kupsteliais šlapiose vietose. Augalo pavadinimas siejamas su puriais plaukeliais, gaubiančiais vaisynus – jie primena baltą vilną. Anksčiau šis pūkas būdavo naudojamas pagalvėms kimšti ir dagtims gaminti.

Šis augalas mėgsta rūgščius ir drėgnus, neretai net užmirkusius dirvožemius. Geriausiai jis auga aukštapelkėse ir pereinamuosiuose durpynuose, kur vandens lygis didžiąją metų dalį išlieka stabilus. Vilnonė puikiai jaučiasi atvirose, gerai saulės apšviečiamose vietose, tačiau pakelia ir dalinį pavėsį. Tokia aplinka riboja kitų augalų konkurenciją, todėl vilnonė gali sudaryti plačius ir tankius sąžalynus.