Category: Mokslas

„Jastrzębie“ kalnai – vaizdinga Vidurinių Sudetų kalnagūbrio dalis, įsikūrusi Lenkijos ir Čekijos pasienyje. Nors pagrindinis keteros ruožas su aukščiausia viršūne Žaltmanu (739 m) yra Čekijoje, šiaurės vakarinis pakraštys pasiekia Lenkiją ties Okrzeszyno apylinkėmis.

Aukščiausias „lenkiškas“ šio masyvo akcentas – Jańskio Virchas (697 m), kuriuo eina valstybinė siena. Šie kalnai išsiskiria stačiais šlaitais, giliomis slėnėmis, o kraštovaizdį papildo buvusios kasybos veiklos pėdsakai. Dėl kamerinės atmosferos ir nedidelio masinio turizmo srauto „Jastrzębie“ kalnai tinka ramiam žygiui – čia galima rasti tylos, atšiauresnių sudečių vaizdų ir įdomių maršrutų, jungiančių Lenkijos bei Čekijos takus.

Populiarus maršrutas – žiedinis. Su vežimėliu jį įveikti būtų sudėtinga, tačiau trasa nėra nei per ilga, nei per staigi, todėl kiek vyresni vaikai dažniausiai turėtų susidoroti. Takas labai vaizdingas ir veda per vietoves, kurios kadaise buvo susijusios su kasyba.

Žygis prasideda Okrzeszyne – nedideliame kaime, kuriame paprastai nesunku rasti vietą automobiliui. Svarbu žinoti, kad maršrute nėra kalnų pastogės, todėl verta pasiimti užkandžių ir vandens. Ėjimas trunka apie 2,5–3 val., o visas atstumas siekia maždaug 7,5 km.

Kelionę pradedame kaimo centre. Verta atkreipti dėmesį į apleistą Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią – ji apylinkėms suteikia kiek šiurkštoką, paslaptingą nuotaiką. Toliau einame lauko keliu link sienos, laikydamiesi pietų krypties į Jańskio Virchą (697 m). Pasiekus pasienio stulpus, lenkiškas takas baigiasi, o toliau prasideda žaliasis čekiškas maršrutas „Stezka Českem“.

Kurį laiką ėję juo, susijungiame su geltonuoju taku (jis veda iš čekiško Bernarticės kaimo), kuriuo pasiekiama Jańskio Vircho viršūnė. Visai netoli viršaus atsiveria plačios panoramos, o poilsiui tinka būdingos uolų grupės.

Kitas etapas – keteros takas, kuriame galima išvysti uolinį iškyšulį su nedidele ola. Kiek toliau įrengta turistinė stoginė „Krausova vyhlídka“, nuo kurios leidžiamasi statesniu nusileidimu iki takų išsišakojimo. Geltonasis maršrutas veda į čekišką Petříkovicės kaimą, o žaliasis – link pasienio perėjos. Pastarasis kai kur eina uolų plokštėmis. Vėliau galima pasukti į lenkišką žaliąjį taką, kuris tiesiai nuveda iki plento Okrzeszyne, kur ir pradėtas žygis.

Norintiems ilgesnio maršruto siūloma kilpa iš Okrzeszyno per „Jastrzębie“ kalnus ir Zavorus. Jos ilgis – apie 22,5 km, bendras sukilimas – apie 500 m, o žygiui prireikia maždaug 7–9 val.

Ilgesnę kelionę taip pat pradedame Okrzeszyne. Pirmoji atkarpa veda pasivaikščiojimo taku link sienos: praeiname upelį ir miško medelyną, grožėdamiesi panorama į vadinamąjį „okrzeszyno maišą“ bei už „Kruczych“ kalnų išnyrančiais Karkonošais su Sniežka. Toliau kylame į Bijakovą (533 m). Šioje vietoje takas kartais būna apžėlęs, todėl patogu pasinaudoti greta esančia čekiška pieva. Nuo Bijakovos viršūnės matyti Jańskio Vircho ketera.

Vėliau žaliuoju taku traukiame į Zavorus. Laukia status įkopimas, kuriame pradeda rastis uolų formacijų, primenančių Stalo kalnų reljefą. Pasiekus keterą, išeinama į akmenuotą ruožą su gražiais uoliniais likučiais. Nuo čia sukame į dešinę ir netikėtai išeiname į kelią Adršpacho kryptimi. Maždaug po 200 metrų vėl sukame į miško keliuką.

Ši atkarpa gana monotoniška – daugiausia einama pušynu. Ties vienišu miško ūkiu sukame į kairę, praeiname pro proskyną su vaizdu į Černą horą ir pradedame leistis į Radvanicų geležinkelio stotį (560 m). Radvanicuose, už pervažos, plokščių keliu pasiekiame plentą ir randame mėlynąjį taką. Toliau laukia apie 1 km ėjimo asfaltu per kaimą. Ties apsauginiu nuo potvynių tvenkiniu takas suka į kairę, o kilimas tęsiasi iki „Pańska Droga“.

Ten pereiname į žaliąjį maršrutą ir sukame į dešinę iki stoginės sankryžoje. Toliau kylame į Žaltmaną (740 m) – aukščiausią žygio tašką. Verta užlipti į viršūnę dėl Karkonošų panoramos. Tuomet einame žaliuoju taku palei buvusių čekoslovakiškų bunkerių liniją, leidžiamės į proskyną su gyvenviete ir pastoge, nuo kurios atsiveria vaizdai į Sniežką, „Krucze“ kalnus ir Zavorus.

Žaliasis takas veda pro naują apžvalgos bokštą ir bunkerį „Na Pagórku“. Iš čia pradedame nusileidimą į Pietrzykowices – tai ilgas ruožas per plačias pievas, kur ypač įspūdingi vaizdai į Karkonošus ir čekišką Sudetų pusę. Maršrutas baigiasi ties geležinkelio stotimi virš Pietrzykowicių. Iš gyvenvietės nusileidžiame į plentą, paeime apie 250 m ir sankryžoje pasirenkame geltonąjį taką. Jis veda pro paskutines Jańskio Vircho uolas tiesiai į valstybės sieną ir starto vietą.

Prieš milijardus metų Visata buvo apgaubta tamsos. Tik įsižiebus pirmosioms žvaigždėms erdvė tapo skaidri, o šviesa galėjo laisvai sklisti.

Paradoksalu, tačiau nė viena iš pačių pirmųjų žvaigždžių, vadinamų III populiacijos žvaigždėmis, iki šiol dar nebuvo tiesiogiai aptikta.

Dabar astronomai praneša radę artimiausią įmanomą „pakaitalą“: žvaigždę, kurios cheminė sudėtis tokia skurdi, kad ji, tikėtina, susiformavo netrukus po tos kartos, kuri iš esmės pakeitė Visatos raidą.

Tokios žvaigždės priskiriamos II populiacijai ir yra itin retos. Mokslininkų ypač sudomino žvaigždė „PicII-503“ – tai mažiausiai geležies turinti žvaigždė, kada nors rasta už Paukščių Tako ribų. Ji aptikta senovinėje nykštukinėje galaktikoje, kurios amžius siekia daugiau nei 10 mlrd. metų.

„Aptikti žvaigždę, kuri vienareikšmiškai išsaugo pirmųjų žvaigždžių pagamintų sunkiųjų elementų pėdsakus, buvo beveik ties riba to, ką manėme esant įmanoma, turint omenyje, kokie reti yra tokie objektai“, – teigė Stanfordo universiteto astrofizikas Anirudhas Chiti.

„Kadangi II populiacijos nykštukinėse itin blankiose galaktikose dar niekada nebuvo nustatytas toks mažas geležies kiekis, „PicII-503“ suteikia precedento neturintį langą į pirminę elementų gamybą ankstyvoje sistemoje“, – pridūrė jis.

Visata neturi centro, todėl, jeigu pirmosios žvaigždės vis dar egzistuotų, jos turėtų būti pasiskirsčiusios gana tolygiai. Vis dėlto mokslininkai mano, kad III populiacijos žvaigždės buvo gerokai masyvesnės nei šiandien matomos, todėl jų gyvenimas turėjo būti labai trumpas.

Ankstyvojoje Visatoje medžiaga, iš kurios formavosi žvaigždės, buvo beveik vienalytė – daugiausia vandenilis ir helis. Tačiau žvaigždėms užgimus jų gelmėse prasidėjo branduolinės reakcijos, kurių metu atomai buvo jungiami, kol susidarydavo elementai net iki geležies.

Kai žvaigždėse baigdavosi branduoliniam sintezės procesui reikalinga „kuro“ atsarga, jos sprogstant išmesdavo į aplinką susidariusius elementus. Be to, supernovų sprogimai yra ypač ekstremalios „krosnys“, kuriose susiformuoja ir už geležį sunkesni elementai.

Šie sunkesni elementai – astronomų vadinami „metalais“ – vėliau įsimaišo į dujas, iš kurių formuojasi naujos kartos žvaigždės. Kuo žvaigždė jaunesnė, tuo daugiau joje metalų. Kuo ji senesnė, tuo metalų joje mažiau.

„PicII-503“ yra maždaug už 150 tūkst. šviesmečių. Ji priklauso mažai, blankiai nykštukinei galaktikai „Pictor II“, skriejančiai aplink Paukščių Taką. „Pictor II“ priskiriama vadinamosioms fosilinėms galaktikoms: joje esančios žvaigždės yra itin senos, o naujų žvaigždžių formavimasis ar „šviežių“ žvaigždžių prisijungimas nevyko milijardus metų.

Dėl šios priežasties tai – puiki vieta ieškoti žvaigždžių, kurios galėjo susiformuoti iš medžiagos, praturtintos pačių pirmųjų žvaigždžių „pelenais“. Būtent taip elgėsi A. Chiti ir jo kolegos.

Tyrėjai rėmėsi „MAGIC“ apžvalgos duomenimis, surinktais naudojant „US National Science Foundation“ „Víctor M. Blanco“ 4 metrų teleskopo „Dark Energy Camera“ kamerą. Jie ieškojo žvaigždžių, kuriose metalų kiekis būtų ypač mažas.

„PicII-503“ iš karto išsiskyrė. Išanalizavus jos spektrą nustatyta, kad žvaigždėje geležies yra apie 43 tūkst. kartų mažiau nei Saulėje, o kalcio – apie 160 tūkst. kartų mažiau. Tuo pat metu anglies gausa buvo neįprastai didelė – santykinai apie 3 tūkst. kartų didesnė, lyginant su tais elementais.

Tyrėjų teigimu, toks menkas sunkiųjų elementų kiekis geriausiai dera su aiškinimu, kad tai II populiacijos žvaigždė, susiformavusi iš dujų, kurias praturtino pačios pirmosios žvaigždės.

Šis disbalansas yra svarbi užuomina: jis leidžia manyti, kad žvaigždė gimė iš neįprastai silpnos supernovos likučių. Tokiu atveju sunkesni elementai, kaip geležis ir kalcis, galėjo „sukristi“ atgal į sprogimo liekaną, o lengvesni, pavyzdžiui, anglis, ištrūko į aplinkinę erdvę.

Jeigu supernova būtų buvusi didesnės energijos, elementai būtų išsviesti tokiu greičiu, kad mažai galaktikai, tokiai kaip „Pictor II“, jų nepavyktų išlaikyti – tuomet „PicII-503“ greičiausiai apskritai nebūtų galėjusi susiformuoti.

Toks atradimas gali padėti geriau suprasti ir senąsias žvaigždes, slypinčias Paukščių Tako hale. Per savo istoriją Paukščių Takas „sugėrė“ daug mažesnių galaktikų ir šis procesas tebevyksta. Galiausiai panašus likimas gali ištikti ir „Pictor II“.

„Labiausiai mane jaudina tai, kad pamatėme patį pirmųjų elementų gamybos rezultatą pirmykštėje galaktikoje – tai fundamentaliai svarbus stebėjimas“, – sakė A. Chiti.

„Tai taip pat aiškiai susieja signalą, kurį matome Paukščių Tako halės mažiausio metalingumo žvaigždėse, su jų kilme ir rodo, kad šie objektai buvo praturtinti pirmųjų žvaigždžių suformuotais elementais“, – pridūrė jis.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature Astronomy.

„Oleica krówka“ (Meloe proscarabaeus) – aliejinių (Meloidae) šeimos vabalas, užaugantis iki 3,5 cm ilgio. Jį lengva atpažinti iš išskirtinės išvaizdos: stambaus, pūstaus pilvelio ir sutrumpėjusių antsparnių. Chitininis šarvas dažniausiai būna juodas, metalinio blizgesio, tačiau pasitaiko ir juodmėlynų ar juodvioletinių atspalvių.

Šio vabalo lytį taip pat nesunku atskirti. Patinėliai būna mažesni, o jų antenos – lūžtančios, tarsi sulenktos. Patelės antenos išlieka tiesios.

Jei vaikščiodami saulėtoje pievoje pastebėsite lėtai per žolę ropojantį, tarsi apsunkusį vabalą, yra nemaža tikimybė, kad tai – „oleica krówka“. Šis vabzdys mėgsta šiltas, sausas vietas ir atviras erdves. Dažniausiai aptinkamas pievose, dirvonuose, laukuose, žolynuose bei miškų pakraščiuose visoje Lenkijoje.

„Oleica krówka“ pasirodo jau balandį, o stebėti ją galima iki birželio. Nors šis vabalas gali skraidyti, tai daro retai – kur kas dažniau keliauja žeme.

Įdomu tai, kad patelė gali padėti net iki 10 tūkst. kiaušinėlių. Išsiritusios lervos įsikuria ant žiedų: minta nektaru ir laukia. Kai ant žiedo nutupia bitė, lervos prisikabina prie jos ir kartu nuskrenda į avilį. Ten jos minta surinktu nektaru, o po virtimo pradeda maitintis bičių kiaušinėliais.

Tačiau šis mechanizmas ne visada veikia. Jei ant žiedo nusileidžia kitas vabzdys ir lervos prisikabina prie jo, jos dažniausiai neatsiduria tinkamoje aplinkoje ir neišgyvena.

Pajutęs grėsmę, „oleica krówka“ iš kojų išskiria aliejingos konsistencijos gelsvą skystį. Jame yra kantaridino – vienos stipriausių natūralių gyvūnų pasaulio toksinių medžiagų. Ji dirgina odą ir gleivines, o kontaktas gali sukelti skausmingą paraudimą bei pūsles, primenančias nudegimus.

Skysčio kiekis, kurį išskiria vabalas, paprastai nekelia pavojaus žmogaus gyvybei, tačiau patirtis gali būti itin nemaloni. Jei įvyko kontaktas, rankas ir sudirgusias vietas reikia nedelsiant nuplauti švariu vandeniu. Jei medžiagos pateko į akis, nosį ar burną, būtina kuo skubiau kreiptis į gydytoją. Pastebėjus alerginės reakcijos požymius, pavyzdžiui, dusulį ar tinimą, reikia nedelsiant kviesti pagalbą.

Dažnai minima, kad „oleica krówka“ laikoma toksiškiausiu vabzdžiu Lenkijoje. Vis dėlto realų pavojų žmonėms dažniau kelia kiti vabzdžiai – ypač širšės, bitės ir vapsvos. Jie yra gerokai labiau paplitę, su jais sunkiau išvengti kontakto, o jų įgėlimai dažniau sukelia stiprias alergines reakcijas. Taip pat verta saugotis erkių, kurios platina pavojingas ligas.

Svarbu žinoti, kad „oleica krówka“ nėra agresyvus vabalas. Jį galima ramiai stebėti iš atstumo, tačiau nereikėtų jo erzinti, liesti ar bandyti sugauti. Išsigandęs vabalas ginsis išskirdamas aliejingą medžiagą, o neprovokuojamas dažniausiai į žmogų nereaguoja.

Ansi (pranc. Annecy) įsikūręs netoli Šveicarijos sienos ir išsiskiria ypatinga atmosfera, kurią kuria greta esantis Ansi ežeras. Jis laikomas vienu švariausių Europoje, o pats miestelis dažnai vadinamas vartais į aplinkinius Alpių kalnų kurortus. Dėl to čia atvyksta tiek vandens sporto mėgėjai, tiek architektūros bei istorijos gerbėjai.

Ansi pravardė „Alpių Venecija“ siejama su senamiesčiu: viduramžiška architektūra, kanalais ir akmeniniais pėsčiųjų tilteliais, kurie primena Italijos Veneciją. Miestą taip pat dalija Thiou upė, o Alpių artumas ir ežero pakrantės suteikia vietovei jaukų, kamerinį charakterį.

Vienas svarbiausių maršrutų mieste – pasivaikščiojimas po Senamiestį (pranc. Vieille Ville). Jis garsėja spalvingais pastatų fasadais, išskirtinėmis langinėmis, arkadomis ir jaukiais tilteliais, jungiančiais skirtingas kvartalo dalis. Verta užsukti į vadinamąjį penkių varpinių rajoną bei apsilankyti „Le Pâquier“ – didelėje žaliojoje erdvėje, kuri neretai lyginama su Ansi centriniu parku.

Atpažįstamiausias miesto pastatas – „Palais de l’Ile“. Tai XII amžiaus akmeninis ant vandens pastatytas rūmas, primenantis laivo priekį. Šiandien jo viduje veikia istorijos muziejus. Ne mažiau dėmesio sulaukia ir Ansi pilis – „Chateau d’Annecy“. XIII amžiuje pastatyta tvirtovė kadaise buvo Ženevos grafų, vėliau – Savojaus kunigaikščių rezidencija ir turėjo svarbų administracinį vaidmenį. Dabar čia įrengtas regiono liaudies meno muziejus bei Alpių ežerų observatorija.

Ansi turi ir „Le Pont des Amours“ – vadinamąjį meilės tiltą, taip pat gausybę bažnyčių. Tarp jų išsiskiria Šv. Petro katedra (pranc. Cathédrale Saint‑Pierre d’Annecy), pastatyta gotikos ir renesanso stilių sandūroje. Katedros statusą ji įgijo tik 1822 metais, tapusi vyskupijos, perkeltos iš Ženevos, centru. Ypatingas dėmesys skiriamas XIX amžiaus vargonams, pripažintiems istoriniu paminklu.

Norint pasigrožėti Ansi ežeru ir kalnų panorama, rekomenduojama apsilankyti „Jardin de l’Europe“ – parke, iš kurio atsiveria vieni gražiausių vaizdų į pakrantę ir Alpių peizažą.

Juodasis gandras – itin slapukas ir baikštus paukštis, todėl jį pamatyti gamtoje pasiseka ne kiekvienam. Vis dėlto specialistų duomenys rodo dar liūdnesnę tendenciją: laikui bėgant šio reto paukščio gali būti vis mažiau. Apie tai metų pradžioje pranešė „Bebžos nacionalinis parkas“.

Juodojo gandro populiacija parke pamažu traukiasi – tai patvirtina ilgalaikis monitoringas. Per pastaruosius du dešimtmečius ryškiai sumažėjo tiek paukščių skaičius, tiek jų perėjimo sėkmė.

2024 metais parko specialistams pavyko identifikuoti tris juodųjų gandrų poras, tačiau perėti pradėjo tik dvi. Vienu atveju perėjimas nesėkmingai baigėsi dar kiaušinių stadijoje – jaunikliai neišsirito. Kitu atveju iš trijų kiaušinių išsirito du jaunikliai, bet vienas jų nugaišo pirmosiomis dienomis. Likęs jauniklis, sulaukęs 35 dienų, buvo paženklintas žiedu ir aprūpintas GPS siųstuvu. Deja, beveik užaugęs gandras po 57 gyvenimo dienų tapo suaugusio jūrinio erelio auka. Visas perėjimo procesas buvo užfiksuotas, įskaitant ir fotospąstų nuotraukas.

2025 metais monitoringas apėmė septynias juodojo gandro perėjimo vietas su nustatytomis lizdų lokacijomis parko teritorijoje. Tačiau tik trijose vietose apsigyveno poros, sudėjo kiaušinius ir pradėjo perėti. Deja, visi trys perėjimai baigėsi nesėkmingai dar inkubacijos laikotarpiu.

Situacija kelia nerimą, ypač prisiminus 2023 metų duomenis. Tuomet perėti taip pat pradėjo dvi poros, tačiau perėjimas buvo sėkmingas – į ekosistemą pateko iš viso septyni jaunikliai.

Visoje Lenkijoje šios rūšies gausumas vertinamas maždaug 2000 porų. Vis dėlto 2024–2025 metų „Bebžos nacionalinio parko“ duomenys aiškiai rodo, kad paukščiams sunkiai sekasi užauginti jauniklius, o taikomos apsaugos priemonės gali būti nepakankamos.

Juodasis gandras – išskirtinė rūšis, dažniausiai aptinkama plačiuose, drėgnuose miškuose, kuriuos neretai išraižo pelkės ir upės. Lizdus jis krauna aukštai medžių lajose, taip pat ant uolų bei uolų atbrailų. Tai ypač slapus ir žmogaus vengiantis paukštis. Įdomu tai, kad žiemoti jis išskrenda anksčiau nei geriau žinomas baltasis gandras. Kaip ir jis, žiemoja Afrikoje.

Juodasis gandras paplitęs visoje Lenkijoje, o atpažinti jį galima iš būdingo plunksnų rašto. Jis kiek mažesnis už baltąjį gandrą, jo kūno ilgis siekia apie 95–100 cm. Didžioji kūno dalis yra juoda, su metaliniu blizgesiu, pilvas – baltas. Snapas, oda aplink akis ir kojos – ryškiai raudoni.

Paprastai šis paukštis vengia kontakto su žmogumi, tačiau dėl žmonių veiklos plėtros vis dažniau įsikuria netoli gyvenamų ar intensyviau naudojamų teritorijų. Mažėjanti populiacija skatina atidžiau stebėti juodąjį gandrą, nes ateityje jis gali tapti dar retesniu mūsų regiono gamtos vaizdo elementu.

Šaltinis: „Bebžos nacionalinis parkas“

Baltasis kiškis – retas gyvūnas, Lenkijoje aptinkamas tik kai kuriuose regionuose. Kaip atpažinti šį išskirtinį žvėrelį?

Nepaisant pavadinimo, baltasis kiškis nėra baltas visus metus. Pavasarį ir vasarą jo kailis būna pilkai rusvas, panašus į gerokai dažniau sutinkamo pilkojo kiškio. Vis dėlto baltąjį kiškį išduoda balta pilvo dalis ir juodi ausų galiukai. Jis taip pat kiek mažesnis – kūnas užauga iki maždaug 65 cm ilgio, o svoris paprastai svyruoja nuo 2,5 iki 6 kg.

Žiemą šis kiškis keičia spalvą ir tampa visiškai baltas, todėl plėšrūnams jį pastebėti gerokai sunkiau. Tai itin greitas gyvūnas: ne tik dėl stiprių kojų, bet ir dėl tankesnio kailio ties letenomis – jis padeda geriau judėti per sniegą ir mažiau klimpti.

Lenkijoje kur kas lengviau sutikti pilkąjį kiškį, gyvenantį beveik visoje šalies teritorijoje. Baltasis kiškis daugiausia aptinkamas šiaurės rytų Lenkijoje – Palenkėje ir Suvalkijoje. Jį galima pamatyti vietos miškuose, tokiose giriose kaip Augustavo, Belovežo ar Knyszyno.

Tai šiaurinių kraštų rūšis, o Lenkija žymi pietinę jo paplitimo ribą. Tyrėjai nuogąstauja, kad dėl klimato kaitos ir kylančios temperatūros šis kiškis gali būti priverstas pasitraukti iš šalies.

Be Lenkijos, baltųjų kiškių aptinkama ir Britų salose, Islandijoje, Skandinavijoje bei šiaurinėse Baltijos regiono valstybėse.

Įspūdinga maskuotė – ne vienintelis šios rūšies išskirtinumas. Kitas, dar retesnis gebėjimas siejamas su dauginimusi ir ypač patelėmis. Teigiama, kad po apvaisinimo patelės nėštumas trunka apie 30–40 dienų, o vadoje vidutiniškai būna apie 6 jauniklius, kuriais motina rūpinasi maždaug mėnesį. Vėliau jaunikliai palaipsniui tampa savarankiški ir pradeda patys ieškotis maisto.

Nurodoma, kad tuomet gali prasidėti dar vienas nėštumas, kuriam nebereikia patino. Šis reiškinys vadinamas superfetacija – tai procesas, kai ovuliacija įvyksta dar kartą, o antrame gimdos rage gali pradėti vystytis naujas embrionas. Tokia biologinė „atsarga“ padeda rūšiai išlikti net tada, kai populiacijoje trūksta patinų. Dėl to per visą veisimosi laikotarpį patelė gali užauginti nuo vienos iki trijų vadų, būdama apvaisinta tik dviejų patinų.

Taip pat minima, kad pats vaisiaus nešiojimas patelėms gali tapti savotišku saugikliu. Jei pritrūksta maisto ar vandens, arba gyvūnas suserga, gali įvykti vaisiaus rezorbcija – taip patelė gauna papildomos energijos ir lengviau išgyvena sudėtingą laikotarpį. Vis dėlto pabrėžiama, kad taip nebūna prarandama visa vada – jaunikliai vis tiek gimsta.

Šaltiniai: „hub.pl“, „ekologia.pl“

Paprastoji kukučka (Cuculus canorus), dar vadinama kukučka ir gžegžūlka, yra išskirtinis paukštis: ji nestato lizdų, neperi kiaušinių ir neaugina savo jauniklių. Vietoje to ji taiko vadinamąjį perėjimo parazitizmą. Patelė padeda kiaušinius į kitų paukščių lizdus, o šie, to nežinodami, tampa „įtėviais“.

Kukučka „šeimininkų“ nepasirenka atsitiktinai. Ji pirmiausia stebi būsimus savo palikuonių globėjus ir dažniausiai taikosi į mažesnių rūšių paukščius. Taip kukučkos jaunikliai nuo pat pradžių įgyja reikšmingą pranašumą.

Kai lizdo šeimininkai pasitraukia, kukučka priskrenda, per kelias sekundes padeda kiaušinį ir iškart nuskrenda. Dažnai tuo pačiu ji išmeta vieną originalų kiaušinį, kad apgaulė būtų mažiau pastebima.

Tokia strategija leidžia maksimaliai padidinti palikuonių išgyvenimo tikimybę, tėvams įdedant minimalias pastangas. Kadangi kukučkos neperi, joms nereikia saugoti kiaušinių ar rūpintis jaunikliais. Dėl to jos gali padėti gerokai daugiau kiaušinių nei dauguma kitų paukščių – neretai per sezoną jų būna 15–20, ir kiekvienas paliekamas vis kitame lizde.

Šis modelis didina kukučkų reprodukcinę sėkmę: net jei dalis lizdų žūsta, „įtėviai“ atpažįsta įsibrovėlį arba jaunikliui nepasiseka, tikėtina, kad likusieji vis tiek išgyvens. Be to, visas jauniklių maitinimo, šildymo ir apsaugos krūvis tenka nieko neįtariantiems lizdo šeimininkams.

Kukučka prisitaikiusi ir dar vienu svarbiu būdu: ji padeda kiaušinius, panašius į tuos, kurie jau yra pasirinkto lizdo dėjime. Dėl to šeimininkams dažnai sunku pastebėti klastą. Vis dėlto, jei įsibrovėlis atpažįstamas, kiaušinis gali būti išmestas, o kraštutiniais atvejais paukščiai palieka visą dėtimą kartu su savo palikuonimis.

Tuo viskas nesibaigia – prisitaikę yra ir kukučkos jaunikliai. Jie dažniausiai išsirita anksčiau nei kiti lizdo gyventojai. Vienas pirmųjų jų veiksmų po išsiritimo – atsikratyti likusių kiaušinių. Tai jiems pavyksta ypač todėl, kad jie auga mažesnių ir silpnesnių paukščių lizduose.

Galiausiai lizde lieka vienas kukučkos jauniklis, ir visas „įtėvių“ dėmesys sutelkiamas į jį. Tai labai svarbu, nes jam reikia daug maisto. Kukučka yra šildoma, maitinama ir saugoma iki tol, kol gali pati palikti lizdą. Įdomu tai, kad „įtėviai“ ja rūpinasi net ir tada, kai jauniklis akivaizdžiai juos pralenkia dydžiu.

Šaltiniai: „hub.pl“, „ekologia.pl“.

Sandomiero pilis buvo pastatyta XIV amžiuje, valdant Kazimierui Didžiajam, kaip gynybinė tvirtovė, turėjusi ir rezidencinį pobūdį. Didžiausią reikšmę ji įgijo XVI amžiuje, Jogailaičių laikais, kai pilis tapo karališkojo dvaro vasaros rezidencija. Čia rinkdavosi bajorai ir didikai – vykdavo pasitarimai bei puotos.

Per šimtmečius Sandomiero pilis atliko išskirtinį vaidmenį miesto gyvenime: būtent joje telkėsi ne tik karališkoji valdžia, bet ir regiono administraciniai centrai – nuo provincijos ar kunigaikštystės iki vaivadijos ir paties miesto valdymo.

Sandomiero tvirtovės „aukso amžius“ baigėsi XVII amžiuje, kai pastatas patyrė didelių sugriovimų. Tuomet, karaliaus Jono III Sobieskio nurodymu, buvo pradėta atstatyti pilį, suteikiant jai baroko ir klasicizmo bruožų. Vis dėlto vėlesni šalies istorijos sukrėtimai lėmė, kad XVIII amžiuje tvirtovė buvo nusiaubta ir ilgainiui virto griuvėsiais, tapusiais kadaise buvusios didybės nuosmukio simboliu.

Skubios apsaugos ir restauravimo pilis sulaukė tik po 1945 metų. Darbai truko apie 30 metų. Šiandien objektas priklauso „Sandomiero apygardos muziejui“ ir yra atviras lankytojams.

Lankantis Sandomiero pilyje galima susipažinti ne tik su jos istorija, bet ir apžiūrėti pilies meno galeriją, aprėpiančią XVIII–XX amžių laikotarpį. Joje sukaupta beveik 8 tūkst. darbų: tapybos, skulptūros, piešinių ir grafikos kolekcijos. Taip pat pristatoma šalmo tipo karūnos kopija – originalas buvo rastas 1910 metais netoli Sandomiero benediktinių vienuolyno. Šį eksponatą galima pamatyti parodoje „Sandomiero karūna“.

Be to, pilies ekspozicijoje yra ir skulptūrinių bei architektūrinių detalių fragmentų, datuojamų 1520–1527 metais. Jie siejami su renesansine tvirtovės pertvarka, kuriai vadovavo karališkasis architektas Benediktas. Pilies mūruose saugomi ir viduramžių šachmatai, rasti archeologinių tyrimų metu 1962 metais. Pilnas komplektas laikomas vienu mažiausių viduramžių šachmatų rinkinių Lenkijoje, todėl turi išskirtinę istorinę vertę.

Prancūzų rašytojo Alexandre’o Dumas 1844 m. nuotykių romanas Trys muškietininkai nebuvo vien fantazija.

Kiekvienas pagrindinis veikėjas turėjo realų XVII a. Prancūzijos kareivį kaip prototipą. Dabar archeologai skelbia galbūt aptikę ketvirtojo ir bene garsiausio jų bendražygio – d’Artanjano – palaikus. Manoma, kad jie galėjo būti palaidoti po bažnyčia Nyderlanduose.

D’Artanjanas iš tiesų buvo nedidelio rango bajoras Charles’is de Batz de Castelmore d’Artagnan, Liudviko XIV muškietininkų kapitonas. Jo palaikai buvo dingę daugiau kaip 350 metų – nuo 1673 m. birželio, kai per Mastrichto apgultį jis žuvo, kaip teigiama, nuo muškietos šūvio į kaklą.

Po vieta, kur anksčiau stovėjo altorius „Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje“ Wolderio rajone Mastrichte, archeologai rado žmogaus griaučius, kurie gali priklausyti legendiniam muškietininkui. Vis dėlto tyrėjai neskuba daryti galutinių išvadų, kol tapatybė nebus patvirtinta DNR palyginimu su d’Artanjano giminės linija.

„Tai tapo tikrai aukščiausio lygio tyrimu – norime būti visiškai tikri, arba kiek įmanoma tikresni, ar tai yra garsusis muškietininkas, kuris žuvo čia, netoli Mastrichto“, – agentūrai „Reuters“ sakė archeologas Wimas Dijkmanas.

Pasak jo, galimo kapo paieškos truko 28 metus. Viena iš svarbių užuominų – Liudviko XIV tikėjimas: Saulės karalius buvo Romos katalikas, o d’Artanjanas priklausė artimiausiam jo karininkų ratui.

Vasaros kaitroje gabenti žuvusiojo kūną atgal į Prancūziją būtų buvę sudėtinga, todėl neatmetama, kad jis buvo garbingai palaidotas pašventintoje žemėje netoli žūties vietos.

„Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia“ seniai buvo laikoma vienu realiausių variantų. Ji stovi netoli vietos, kur buvo įsikūrusi prancūzų kariuomenė, o istorikės Odile Bordaz teigimu, iš mūšio negrįžę aukšto rango asmenys paprastai būdavo laidojami artimiausioje bažnyčioje.

Vis dėlto ilgą laiką trūko dokumentų – bažnyčios registras buvo dingęs, o istoriniuose pastatuose negalima vykdyti kasinėjimų be rimtos priežasties. Todėl klausimas liko atviras.

Situacija pasikeitė, kai bažnyčioje ėmė sėsti gruntas: dalis grindų pasislinko, suskilo plytelės. Atliekant remonto darbus ir buvo aptikti kaulai.

„Bažnyčioje viena grindų dalis įgriuvo, o remonto metu aptikome skeletą“, – Nyderlandų žiniasklaidai pasakojo diakonas Josas Valke. „Iškart paskambinau Wimui, nes jis su d’Artanjanu dirba jau daugiau kaip 20 metų.“

Atsargiai, kaulą po kaulo, archeologas atidengė palaikus, kurie, sprendžiant iš situacijos, nuo palaidojimo buvo nepajudinti – jie gulėjo po altoriumi.

Nors kaukolė buvo smarkiai apgadinta, likę kaulai išliko stebėtinai geros būklės. Be to, atsirado ir papildomų ženklų, leidžiančių spėti, kas galėjo būti palaidotas.

„Jis palaidotas po altoriumi, pašventintoje žemėje. Kape buvo prancūziška to meto moneta (datavimas – 1660 m.). O kulka, kuri jį nužudė, buvo krūtinės lygyje. Būtent taip, kaip aprašyta istorijos šaltiniuose. Požymiai labai stiprūs“, – teigė J. Valke.

Tačiau tyrėjai pabrėžia, kad karo laikotarpiu rasta kulka ir moneta savaime dar nereiškia, jog palaikai tikrai priklauso Charles’iui de Batz de Castelmore d’Artagnan.

Iš žandikaulio kaulo buvo paimtas DNR mėginys. Jį planuojama palyginti su d’Artanjano tėvo giminės palikuonių genetine medžiaga – jie sutiko prisidėti prie tyrimo.

Atsakymo, panašu, ilgai laukti nereikės.

„Labai laukiu oficialaus patvirtinimo – jis turėtų pasirodyti per kelias savaites“, – Nyderlandų žiniasklaidai sakė W. Dijkmanas. „Šiuo metu vyksta įvairios analizės ir tyrimai tiek šalyje, tiek užsienyje. Norime būti visiškai tikri, kad tai d’Artanjanas.“

Jajcės (Bosnija ir Hercegovina) krioklys, dar vadinamas Plivos kriokliu, yra viena iš nedaugelio vietų Europoje, kur natūrali vandens kaskada krinta tiesiog miesto centre – greta viduramžių pilies. Čia Plivos upė įteka į Vrbasą, o vanduo nusileidžia maždaug 20 metrų aukščio kritimu. Šis krioklys neretai minimas tarp įspūdingiausių pasaulyje ir išsiskiria tuo, kad kartu žymi ir upės žiotis.

Dabartinį krioklio vaizdą suformavo karstiniai procesai bei žmogaus veikla viduramžiais. Per laiką kaskada ne kartą keitė aukštį ir struktūrą, o vienas ryškesnių pokyčių užfiksuotas 1963 metais, kai vietovę paveikė žemės drebėjimas. Plivos krioklys laikomas vienu svarbiausių Jajcės simbolių ir dažnai naudojamas Bosnijos ir Hercegovinos turizmo pristatymuose.

Virš miesto iškilusi tvirtovė – vienas geriausiai išsilaikiusių viduramžių fortifikacijos pavyzdžių šiame regione. Pilis pastatyta ant kalvos, todėl anksčiau užtikrino tiek apsaugą, tiek puikų matomumą į Vrbaso slėnį ir apylinkes. Šiandien tai populiarus turistų traukos taškas ir apžvalgos vieta: nuo viršaus atsiveria miesto panorama bei Plivos krioklys, tapęs pagrindiniu kraštovaizdžio akcentu.

Tvirtovė buvo ne kartą plečiama ir stiprinama. Jos sienos, bastionai ir vartai išliko pakankamai geros būklės, todėl čia galima iš arti susipažinti su viduramžių gynybinių statinių logika. Architektūros ir gamtos derinys Jajcę paverčia išskirtine vieta Balkanuose.

Jajcė – nedidelis miestas centrinėje Bosnijos ir Hercegovinos dalyje. Jis yra maždaug 70 km nuo Banja Lukos ir apie 160 km nuo Sarajevo. Patogiausia atvykti automobiliu arba viešuoju transportu. Daugiausia įspūdžių krioklys palieka pavasarį ir vasarą, kai upėse vandens lygis būna aukščiausias.

Lankantis verta skirti laiko ir apylinkėms. Be vaizdingos gamtos, čia gausu įdomių objektų: šalia Jajcės pilies galima pamatyti viduramžių katakombas, o kitas kelionės etapas – Plivos ežerai netoli miesto. Iš centro tereikia nueiti mažiau nei 5 km, kad išvystumėte viduramžių medinius vandens malūnus, įsikūrusius tarp dviejų telkinių. Norint apeiti abu ežerus, reikėtų įveikti apie 15 km maršrutą – kiekvienas žingsnis čia atveria naujas vietas ir vaizdingus kampelius.

Šaltiniai: „hub.pl“, „osmol.pl“