Category: Mokslas

Šiljono (Chillon) pilies ištakos siekia XI amžių, kai Savojaus dinastija prie Ženevos ežero pastatė tvirtovę svarbiame prekybos kelyje iš Apeninų pusiasalio į Šiaurės Europą. Pilis įgavo ovalo formą, atitinkančią tikros salos, ant kurios ji buvo pastatyta, kontūrus, o jos matmenys siekia apie 100 metrų ilgį ir 50 metrų plotį.

Šiljono pilies istorijoje išskiriami trys laikotarpiai: Savojaus giminės valdymas, Berno valdytojų era ir Vo (Vaud) kantono etapas. Didžiausią reikšmę tvirtovė įgijo XIII amžiuje, kai, Petro II Savojaus nurodymu, tapo vasaros rezidencija. Taip buvo iki 1536 metų, kai pilis perėjo Berniečių žinion.

Berno valdymo laikotarpiu tvirtovė buvo feodalų buveinė, sandėlis, o vėliau – ir grūdų saugykla. Tik 1798 metais Šiljono pilį perėmė Vevey ir Montrė (Montreux) gyventojai, o 1806-aisiais ji pripažinta Vo kantono nacionaliniu turtu. Vis dėlto ar vien audringa istorija paaiškina šios vietos šlovę?

Pilis, įsikūrusi prie ežero, nuo seno traukė menininkus. Ypač ją išgarsino George’as Gordonas Byronas, įkvėptas XVI amžiuje gyvenusio Françoiso Bonivardo likimo, sukūręs žymų poemą „The Prisoner of Chillon“ (Šiljono kalinys). Tačiau Šiljonas sužavėjo ne tik Byroną – stiprų įspūdį jis paliko ir Victorui Hugo, Josephui Mallordui Williamui Turneriui, Levui Tolstojui, Gustavui Courbet, Salvadorui Dalí bei Josephui Hornungui.

Nors praėjo šimtmečiai, tvirtovė prie Ženevos ežero iki šiol laikoma viduramžių galios, romantizmo ir vietos kultūrinio paveldo simboliu. Šiljono pilis yra vienas geriausiai išsilaikiusių ir gražiausių objektų Europoje: joje galima išvysti originalių baldų, gobelenų, dokumentų ir meno kūrinių ekspozicijas.

Daugelis eksponatų priklauso Lozanos Kantono archeologijos ir istorijos muziejui ir buvo rasti archeologinių tyrimų metu 1896–1903 metais. O 1887 metais įkurta Šiljono pilies atkūrimo asociacija, kurios veikla prisidėjo prie tvirtovės restauravimo.

Laiko keitimas – tai įsikišimas į natūralų žmogaus biologinį ritmą. Paros ritmą reguliuoja vidinis biologinis laikrodis, esantis pagumburyje, kaukolės pamate. Pagumburis yra tarpsmegenų dalis. Ši nedidelė, maždaug 4–5 g masės struktūra atsakinga už svarbiausias gyvybines funkcijas – miegą, termoreguliaciją, alkio ir sotumo pojūtį – ir prisitaiko prie šviesos bei tamsos ciklo.

Laikrodžio pasukimas viena valanda išderina šią sistemą. Organizmas dar kurį laiką veikia pagal „seną“ laiką, todėl pasireiškia švelnaus reaktyvinio vėlavimo (jet lag) pojūtis, nors žmogus ir lieka toje pačioje laiko juostoje. Didžiausią vaidmenį čia atlieka melatoninas, kurio išsiskyrimas priklauso nuo šviesos kiekio. Pasikeitęs paros ritmas gali sutrikdyti melatonino gamybą, o tai tiesiogiai veikia miego kokybę ir organizmo atsistatymą.

Laiko keitimas dažnai sukelia miego problemų. Daugumai žmonių pakanka kelių dienų ar savaitės, kad priprastų prie naujo ritmo, tačiau daliai prireikia net kelių mėnesių, kol vėl pavyksta normaliai funkcionuoti. Dažniausi sunkumai po perėjimo į vasaros laiką – sunkiau užmigti, ankstyvas prabudimas arba stiprus nuovargis, net jei, atrodytų, miegota pakankamai.

Miego sutrikimai atsiliepia visam organizmui: atsiranda koncentracijos, atminties ir sprendimų priėmimo sunkumų. Kai kuriems žmonėms padidėja dirglumas, pablogėja savijauta, gali sustiprėti nerimo pojūtis.

Moksliniai tyrimai rodo, kad laiko keitimas gali reikšmingai paveikti sveikatą. Pirmosiomis dienomis po laikrodžių persukimo į vasaros laiką fiksuojamas didesnis eismo įvykių skaičius, siejamas su suprastėjusia koncentracija ir prastesne savijauta. Taip pat pateikiama duomenų apie padidėjusią širdies ir kraujagyslių problemų riziką ar jų paūmėjimą. Nurodoma, kad po perėjimo iš žiemos į vasaros laiką gali padaugėti pacientų, kuriems prireikia skubios pagalbos, o tai siejama su staigiu paros ritmo sutrikdymu ir fiziologiniu stresu.

Vis dėlto poveikis nėra vienodas visiems. Neigiamoms pasekmėms labiau jautrūs vaikai ir paaugliai, taip pat vyresnio amžiaus žmonės, sergantys ar turintys silpnesnį imunitetą. Tai pastebima ir darbe, ir mokykloje: suprastėjusi koncentracija bei atmintis reiškia mažesnį produktyvumą ir sunkesnį mokymosi medžiagos įsisavinimą.

Prisitaikyti prie laiko pokyčių galima palengva koreguojant dienos ritmą. Rekomenduojama pradėti likus 6–7 dienoms iki laikrodžių persukimo: kasdien eiti miegoti maždaug 10 minučių anksčiau. Taip organizmas patiria mažesnį „šoką“ ir lengviau prisitaiko prie naujo režimo.

Miego higienai svarbu ir tai, kas vyksta vakare. Prieš miegą vertėtų vengti ekranų, skleidžiančių mėlyną šviesą, mažiausiai valandą iki užmigimo. Taip pat patartina atsisakyti kofeino ir sunkiai virškinamo maisto vakare.

Dar viena problema – pavasarį ilgiau trunkanti dienos šviesa. Šviesos poveikis vakare slopina melatonino išsiskyrimą, todėl gali būti sunkiau užmigti. Dėl to naudinga prieš miegą pritemdyti ar užtemdyti miegamąjį – taip organizmui siunčiamas aiškus signalas, kad diena baigėsi ir metas ilsėtis.

Šaltiniai: „hub.pl“, „naukawpolsce.pl“, „ora.ox.ac.uk“

Miesto centre stovi išskirtiniai rūmai, laikomi vienu unikaliausių visoje Čekijoje. Jie pastatyti XVI amžiuje Vratislavo Pernšteino iniciatyva, o projektą parengė italų architektas Giovanni Batista Aostalli. Rūmų fasadus ir frontonus puošia sgraffito technika atlikti ornamentai ir figūrinės kompozicijos su augalų, vaisių bei kasdienio gyvenimo scenų motyvais.

Vis dėlto rūmai garsėja ne vien architektūra. Čia veikia ir vienas seniausių rūmų teatrų Čekijoje, įkurtas 1775 metais. Scenografiją jam sukūrė Vienos dailininkas Józefas Platzeris. Iki šiol teatre galima išvysti dvi originalias uždangas ir šešiolika dekoracijų komplektų, todėl jis priskiriamas siauram pasaulio barokinių teatrų ratui. Nenuostabu, kad 1999 metais Litomyšlio rūmai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kitas išskirtinis Litomyšlio objektas – „Portmoneum“. Iš pirmo žvilgsnio tai kuklus namas netoli centro, tačiau šiandien jame įrengtas grafiko ir rašytojo Josefo Váchalo muziejus. Pastatas išgarsėjo dėl autoriaus sukurtų įspūdingų sieninių tapybos darbų.

Šių kūrinių istorija prasidėjo tuomet, kai namo savininkas Josefas Portmanas, didelis meno gerbėjas ir Váchalo kūrybos gerbėjas, paprašė dailininko ištapyti du kambarius. 1920–1924 metais sienos, lubos ir net baldai pasipuošė neįprastais simboliais bei alegorijomis, siejančiomis įvairių religijų personažus ir mitines būtybes.

Litomyšlis svarbus ir muzikos gerbėjams – būtent čia gimė vienas žymiausių romantizmo laikotarpio čekų kompozitorių Bedřichas Smetana. Mieste galima aplankyti jo kūrybai skirtą muziejų, pamatyti kompozitoriaus vardu pavadintą aikštę bei teatro pastatą.

Be to, Litomyšlyje vyksta antras pagal senumą muzikos festivalis Čekijoje – „Smetanos Litomyšlis“, laikomas vienu didžiausių reguliariai rengiamų klasikinės muzikos festivalių. Miestas taip pat garsėja vietiniu gaminiu „Bedřichova Jedenastka“, pavadintu Smetanos garbei.

Maždaug prieš 7 mln. metų mažas padaras, rizikuodamas susidurti su laukinėmis katėmis ir hienomis, kirto dabartinės Bulgarijos užliejamas lygumas. Mokslininkai svarsto, kad ši suaugusi patelė galėjo tai daryti vaikščiodama dviem kojomis.

Neseniai aprašytas šlaunikaulio fosilinis radinys leidžia manyti, kad išnykusi beždžionė, svėrusi apie 24 kg, turėjo kelis dvikojam judėjimui būdingus anatominius bruožus. Ji preliminariai priskiriama rūšiai Graecopithecus freybergi.

Tyrėjai, išanalizavę senovinį šlaunikaulį, teigia, kad šis kompaktiškas primatas galėjo būti vienas ankstyviausių žmonių giminės pirmtakų. Vis dėlto tokia išvada kelia diskusijų – dalis specialistų ją vertina atsargiai ir pabrėžia įrodymų stoką.

„Šis 7,2 mln. metų senumo protėvis, kurį priskiriame genčiai Graecopithecus, galėtų būti seniausias žinomas žmogus“, – teigė Toronto universiteto paleoantropologas Davidas Begunas.

Graecopithecus kaip galimos žmonių giminės dalies idėja mokslo bendruomenėje ginčijama jau ne vienerius metus. Kritikai atmeta ir iš to kylančią prielaidą, kad žmonijos ištakos galėjo būti Balkanuose, o ne Afrikoje, akcentuodami, jog iki šiol trūksta pakankamai patikimų radinių.

Anksčiau Graecopithecus buvo žinomas tik iš dviejų fosilijų: 1944 m. Graikijoje aptikto apatinio žandikaulio ir 2012 m. Bulgarijoje rasto prieškrūminio danties. Pastarasis buvo iškastas Azmakos vietovėje – ten pat 2016 m. rastas ir šlaunikaulis.

Naujausiame tyrime šlaunikaulio savininkė apibūdinama kaip nedidelio šimpanzės dydžio suaugusi patelė. Palyginimui, jos šlaunikaulis dydžiu buvo panašus į to meto lygumose gyvenusių mėsėdžių žinduolių kaulus – tarp jų minimos milžiniškos ūdrės, ankstyvosios hienos ir į barsukus panašūs gyvūnai.

Vis dėlto mokslininkams svarbiausia ne kaulo dydis, o jo sandara. Pavyzdžiui, šlaunikaulis turi palyginti ilgą šlaunikaulio kaklelį – dalį, kuri jungia kaulo kūną su galvute, įsistatančia į klubą. Ilgesnis kaklelis paprastai siejamas su dvikojyste, nes leidžia kojai laisviau judėti.

Tyrėjų teigimu, tai atspindi evoliucinį kompromisą tarp tvirtumo ir judrumo: žmogui artėjant prie šiuolaikinės formos, didėjo judesių amplitudė, tačiau mažėjo stabilumas ir gebėjimas efektyviai laipioti.

Be to, dėmesys atkreiptas į sėdmenų raumenų prisitvirtinimo vietas, kurios, anot autorių, galėjo būti palankios vertikaliai eisenai. Taip pat išorinės kaulo sienelės storis, kaip teigiama, rodo apkrovas, būdingas judėjimui stačia laikysena.

Kita vertus, fosilijoje matyti ir keturkojams įprastų bruožų. Tyrimo autoriai nurodo, kad šis šlaunikaulis gali žymėti „pereinamąją padėtį tarp Afrikos didžiųjų beždžionių ir įprastai dviem kojomis vaikščiojusių homininų“.

Vėlyvajame miocene Azmakos regionas, kaip manoma, buvo menkai miškinga savana. Tai dera su hipoteze, jog dvikojystė galėjo rastis tuomet, kai miškingos vietovės retėjo ir virto atviresnėmis žolynų erdvėmis.

Tačiau net jei šis primatas dalį laiko praleido ant žemės, jis greičiausiai nejudėjo taip, kaip šiuolaikinis žmogus. Šlaunikaulio požymiai leidžia spėti, kad ji galėjo turėti vadinamąją pasirenkamąją dvikojystę – gebėjimą vaikščioti stačia, kai tai naudinga, bet prireikus judėti ir keturiomis galūnėmis.

Mokslininkai svarsto, kad stačia laikysena galėjo būti naudinga stebint plėšrūnus, efektyviau ieškant maisto retėjančiose buveinėse arba nešant jauniklius tarp medžiuose įrengtų lizdaviečių.

Atsižvelgiant į to laikotarpio aplinkos ir klimato pokyčius, tyrėjai kelia hipotezę, jog Graecopithecus atstovai galėjo migruoti iš Balkanų į Afriką.

„Žinome, kad didelio masto klimato pokyčiai rytinėje Viduržemio jūros dalyje ir Vakarų Azijoje prieš 8–6 mln. metų lėmė periodiškai susiformuojančias plačias pusdykumes ir dykumas“, – teigė Tiubingeno universiteto paleontologė Madelaine Böhme.

„Tai sukėlė kelias Eurazijos žinduolių sklaidos į Afriką bangas ir padėjo pagrindą šių dienų Afrikos savanų žinduolių faunai“, – pridūrė ji.

Vis dėlto skeptikų netrūksta. Kaip jau anksčiau buvo pažymėję kai kurie ekspertai, geografiškai sunku paaiškinti, kaip gana izoliuota pietų Europos populiacija galėtų būti šiuolaikinių Afrikos beždžionių ar ankstyviausių Afrikos homininų protėvė.

Apskritai šis radinys primena, kiek daug neapibrėžtumo tebėra kalbant apie žmonių kilmę: naujos fosilijos gali ne tik papildyti žinias, bet ir vėl įžiebti senas diskusijas.

Tyrimas publikuotas žurnale „Paleobiodiversity & Paleoenvironments“.

„NASA“ vadovas antradienį pranešė, kad JAV kosmoso agentūra investuos 20 mlrd. JAV dolerių į bazės Mėnulyje kūrimą, kartu sustabdydama planus įgyvendinti Mėnulio orbitos stoties projektą „Gateway“.

„Agentūra ketina pristabdyti „Gateway“ dabartine forma ir sutelkti dėmesį į infrastruktūrą, leidžiančią užtikrinti ilgalaikes operacijas Mėnulio paviršiuje“, – pareiškime per visą dieną trukusį renginį „NASA“ būstinėje Vašingtone sakė Jaredas Isaacmanas.

Jis pridūrė, kad, nepaisant kai kurios turimos techninės įrangos iššūkių, agentūra planuoja pritaikyti tinkamą įrangą kitiems tikslams ir pasitelkti tarptautinių partnerių įsipareigojimus šiems uždaviniams įgyvendinti.

Tai naujausias pokytis „NASA“ po pastarųjų korekcijų programoje „Artemis“. Ši programa siekia grąžinti amerikiečius į Mėnulį ir sukurti ilgalaikį buvimą, o ateityje tai turėtų atverti kelią misijoms į Marsą.

„Gateway“ buvo numatyta kaip tarpinė stotelė astronautams, vykstantiems į Mėnulį, ir kaip mokslinių tyrimų platforma. Vis dėlto iniciatyvos sustabdymas nėra visiškai netikėtas: kritikai teigė, kad projektas gali būti pernelyg brangus arba atitraukiantis dėmesį nuo kitų Mėnulio tikslų.

Pasak J. Isaacmano, sprendimas pristabdyti „Gateway“ leis perorientuoti pastangas ir išteklius į bazės statybą strategiškai svarbiame Mėnulio pietų ašigalio regione – tai ir anksčiau buvo vienas iš pagrindinių siekių.

„NASA“ dabar planuoja per artimiausius septynerius metus skirti 20 mlrd. JAV dolerių bazės statybai, ją vykdant per dešimtis misijų ir bendradarbiaujant su komerciniais bei tarptautiniais partneriais.

„Bus evoliucinis kelias kuriant pirmąjį žmonijos nuolatinį forpostą už Žemės ribų, ir mes į šią kelionę įtrauksime visą pasaulį“, – sakė jis.

Tarp planuoto „Gateway“ projekto partnerių buvo ir „Europos kosmoso agentūra“. Atsakydama į žurnalistų užklausą, ji nurodė, kad šiuo metu vykdo glaudžias konsultacijas su valstybėmis narėmis, tarptautiniais partneriais ir Europos pramone, siekdama įvertinti šio pranešimo pasekmes.

J. Isaacmanas, „NASA“ vadovauti pradėjęs praėjusių metų pabaigoje, mažiau nei prieš mėnesį paskelbė apie „Artemis“ programos pertvarką. Pastaraisiais metais ji patyrė ne vieną vėlavimą, o agentūra siekia, kad amerikiečiai į Mėnulio paviršių sugrįžtų iki 2028 metų. Šis tikslas, anot jo, nesikeičia.

Vis dėlto keičiamas skrydžių planas: numatoma įtraukti papildomą bandomąją misiją prieš galutinį nusileidimą Mėnulyje, kad būtų pagerinta pasirengimo kokybė ir, kaip teigiama, sustiprinta paleidimų „raumenų atmintis“.

Ši strateginė korekcija paskelbta pasikartojant vėlavimams misijoje „Artemis 2“. Ji iš pradžių turėjo startuoti dar vasarį, tačiau dabar taikomasi į balandžio pradžią. Misijos tikslas – pirmasis Mėnulio praskriejimas per daugiau nei pusšimtį metų.

Dar pirmosios kadencijos metu JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo pareiškęs norą, kad amerikiečiai vėl iškeltų koją Mėnulyje. Tuo pat metu Kinija sparčiai vykdo planus iki vėliausiai 2030 metų surengti pirmąją pilotuojamą misiją į Mėnulį.

JAV pastangos iš dalies priklauso ir nuo privačių „NASA“ partnerių pažangos. Bendrovės „SpaceX“ ir „Blue Origin“, priklausančios atitinkamai Elonui Muskui ir Jeffui Bezosui, yra pasirašiusios sutartis kurti Mėnulio nusileidimo modulius, naudojamus programoje „Artemis“.

© „Agence France-Presse“

Jau pusę amžiaus astronomai stebi vieną keisčiausių dangaus reiškinių: milžiniška žvaigždė netikėtai ir labai galingai blyksi rentgeno spinduliais, o šių pliūpsnių pobūdis ilgai nepasidavė paaiškinimui.

Dabar surinkti pakankamai tikslūs duomenys patvirtino seniai svarstytą hipotezę. Paaiškėjo, kad masyvios mėlynos žvaigždės gama Kasiopejos (γ Cas) rentgeno spinduliuotė kyla ne iš pačios žvaigždės, o iš mažos, plika akimi nematomos baltosios nykštukės, kuri „siurbia“ medžiagą iš didesnės savo porininkės. Krintanti medžiaga įkaista iki ekstremalių temperatūrų ir taip sukuria neįprastai stiprią rentgeno spinduliuotę.

„Daugybė mokslinių grupių daugelį dešimtmečių intensyviai bandė išspręsti γ Cas mįslę. O dabar, dėl itin tikslių „XRISM“ stebėjimų, mums pagaliau pavyko“, – teigia astrofizikė Yaël Nazé iš Lježo universiteto Belgijoje.

γ Cas sistema iš tiesų yra kelių žvaigždžių darinys, esantis maždaug už 550 šviesmečių. Dangaus skliaute ji matoma Kasiopejos žvaigždyne, „W“ raidės vidurinėje viršūnėje. Ryškiausias sistemos objektas – melsvai balta Be tipo žvaigždė, apie 15 kartų masyvesnė už Saulę. Beje, tai buvo pirmoji identifikuota Be klasės žvaigždė – dar 1866 metais.

Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais ši „pavyzdinė“ savo klasės žvaigždė ėmė kelti klausimų. Kadangi Žemės atmosfera sugeria rentgeno spinduliuotę, ją patikimai stebėti buvo įmanoma tik pradėjus kosminius rentgeno observatorijų skrydžius 8-ajame dešimtmetyje. Būtent tuomet astronomai užfiksavo keistą, didelės energijos rentgeno „parašą“, sklindantį iš γ Cas.

Ši spinduliuotė buvo maždaug 40 kartų ryškesnė, nei tikėtasi tokio tipo žvaigždei. Vėlesnė analizė rodė, kad ją sukuria plazma, įkaitinta net iki 150 mln. kelvinų.

Ilgainiui susiformavo dvi pagrindinės konkuruojančios teorijos, bandančios paaiškinti tokį įkaitimą. Pasak Y. Nazé, viename scenarijuje buvo svarstoma vietinė magnetinė rekonekcija tarp Be žvaigždės paviršiaus ir ją supančio disko. Kituose scenarijuose rentgeno spinduliuotė buvo siejama su palydovu: žvaigžde, praradusia išorinius sluoksnius, neutronine žvaigžde arba medžiagą akrecijuojančia baltąja nykštuke.

Tokio mažo palydovo prie ryškios, didelės ir karštos žvaigždės aptikimas yra ypač sudėtingas – ypač γ Cas atveju, nes ji viena iš ryškiausių savo žvaigždyne ir lengvai matoma plika akimi. Tuo tarpu baltosios nykštukės yra mažos, maždaug Žemės dydžio, todėl tiesiogiai jas įžvelgti šalia tokios ryškios kaimynės beveik neįmanoma.

Reikėjo rentgeno teleskopo, galinčio pakankamai tiksliai susieti aukštos energijos spinduliuotę su orbitiniu judėjimu. Tam pasitarnavo bendra „JAXA“, „ESA“ ir „NASA“ misija – rentgeno vaizdinimo ir spektroskopijos palydovas „XRISM“.

Tyrėjai stebėjo γ Cas 2024 metų gruodį, o vėliau – 2025 metų vasarį ir birželį. Duomenys atskleidė, kad rentgeno spinduliuotės signalas seka orbitinį ritmą, kurio periodas siekia apie 203 dienas.

„Spektrai parodė, kad aukštos temperatūros plazmos požymiai tarp trijų stebėjimų keičia greitį, sekdami baltosios nykštukės orbitinį judėjimą, o ne Be žvaigždės“, – aiškina Y. Nazé.

„Šis poslinkis išmatuotas labai patikimai statistiškai. Iš esmės tai pirmasis tiesioginis įrodymas, kad už rentgeno spinduliuotę atsakinga ypač įkaitusi plazma yra susijusi su kompaktišku palydovu, o ne su pačia Be žvaigžde.“

Rentgeno šviesos analizė taip pat rodo, kad kaltininkė – baltosios nykštukės prigimties žvaigždė, turinti magnetinį lauką. Žvaigždėms skriejant viena aplink kitą, tankios baltosios nykštukės gravitacija pritraukia medžiagą iš labiau „išsipūtusios“ Be žvaigždės. Ši medžiaga nukreipiama baltosios nykštukės magnetinio lauko linijomis į polius, kur krisdama į atmosferą smarkiai įkaista.

Mokslininkus tai ypač džiugina, nes patvirtinta seniai prognozuota dvejetainių sistemų rūšis – Be žvaigždės ir baltosios nykštukės pora. Iš pirmo žvilgsnio toks „duetas“ atrodo keistai: 15 Saulės masių žvaigždė paprastai gyvena tik apie 10 mln. metų, o tai reikštų, kad ji yra palyginti jauna.

Tačiau baltosios nykštukės kilmė dažniausiai kur kas senesnė. Baltoji nykštukė – itin tankus, „miręs“ žvaigždės branduolys, likęs po to, kai žvaigždė (iki maždaug 8 Saulės masių) išmetė didžiąją dalį savo medžiagos. Tokios žvaigždės gali egzistuoti milijardus metų.

Vis dėlto jau seniai manoma, kad Be ir baltosios nykštukės poros gali susidaryti iš anksčiau labiau subalansuotos dvinarės sistemos. Pagal modelius, jei iš pradžių sistema turėjo dvi pakankamai masyvias žvaigždes, iš kurių viena buvo tik šiek tiek didesnė, didesnioji savo evoliuciją galėjo užbaigti anksčiau ir išsipūsti taip, kad mažesnioji pradėtų „siurbti“ jos masę.

Laikui bėgant mažesnioji galėjo „užaugti“ iki Be tipo žvaigždės, o didesniosios likutis susitraukti į baltąją nykštukę, kurios masė gali siekti iki 1,4 Saulės masės.

Panašių sistemų užuominų buvo pastebėta ir anksčiau, tačiau γ Cas – kaip ir dera šios klasės etalonui – pateikia tvirtą patvirtinimą. Tai suteikia naują atskaitos tašką aiškinant analogiškus signalus prie kitų Be žvaigždžių.

„Manome, kad raktas slypi supratime, kaip tiksliai vyksta sąveika tarp šių dviejų žvaigždžių. Dabar, kai žinome tikrąją gama Kasiopejos prigimtį, galime kurti modelius, skirtus būtent šiai sistemų klasei, ir atnaujinti mūsų supratimą apie dvinarę žvaigždžių evoliuciją“, – sako Y. Nazé.

Atradimas publikuotas mokslo žurnale „Astronomy & Astrophysics“.

Norvegijos jūros dugne nuskendęs Šaltojo karo laikų branduolinis povandeninis laivas pamažu leidžia radioaktyvias medžiagas, parodė specialus tyrėjų atliktas tyrimas.

Sovietų K-278 „Komsomolec“ nuskendo 1989 m. balandį po laive kilusio gaisro. Kartu su laivu į 1680 metrų gylį nugrimzdo ne tik jį varęs branduolinis reaktorius, bet ir dvi branduolinės torpedos.

Tyrimą koordinavo jūrų radioekologas Justinas Gwynnas iš „Fram Centre“ priklausančios Norvegijos radiacinės ir branduolinės saugos institucijos. Mokslininkai nustatė, kad nors laivo korpusas toliau nyksta, šiuo metu nėra ženklų, jog būtų įvykusi ekologinė katastrofa, kuri teoriškai galėtų kilti.

Pasak tyrėjų, torpedų skyrius išlieka sandarus, tačiau reaktoriaus būklė prastėja – iš jo periodiškai išsiskiria matomi radioaktyvių medžiagų pliūpsniai į aplinkinį vandenį.

„Išmetimai iš reaktoriaus vyksta jau daugiau kaip 30 metų, tačiau yra mažai įrodymų, kad radionuklidai kauptųsi artimiausioje aplinkoje aplink povandeninį laivą, nes, panašu, jie greitai praskiedžiami aplinkiniame jūros vandenyje“, – rašo tyrėjai.

„Komsomolec“ katastrofa buvo tragiška – žuvo didžioji dalis įgulos, o nuolaužos tapo ilgalaikiu radiologiniu pavojumi tamsioje jūros gelmėje. Nuo 10-ojo dešimtmečio vykdoma stebėsena jau anksčiau rodė, kad radioaktyvios medžiagos kartkartėmis nuteka. Pirmieji tyrimai atskleidė, kad laivas buvo smarkiai apgadintas, korpuse buvo įtrūkimų, o jūros vanduo turėjo kontaktą su branduolinėmis torpedomis.

1994 m. buvo atlikti dideli darbai siekiant užsandarinti pažeistą torpedų skyrių. Nuo to laiko, pasak stebėsenos duomenų, nebuvo požymių, kad į aplinką pateko ginkluotės klasės plutonis.

Vis dėlto kasmetinės Norvegijos institucijų apžiūros fiksavo vandenyje aplink nuolaužas aptinkamus radioaktyvius cezio izotopus. 2019 m. mokslininkai atliko išsamesnę ekspediciją, pasitelkę nuotoliniu būdu valdomą povandeninį aparatą „Ægir 6000“. Juo buvo imami vandens ir gyvūnijos mėginiai, taip pat vertinama paties laivo būklė.

Baigę analizuoti surinktus duomenis, mokslininkai įvertino nuotėkio intensyvumą, jo šaltinius ir poveikį dugno ekosistemai. Nustatyta, kad nuotėkis nėra pastovus – jis pasireiškia sporadiniais pliūpsniais iš konkrečių vietų, įskaitant ventiliacijos vamzdį ir zoną šalia reaktoriaus skyriaus. Aparato vaizdo įrašuose užfiksuoti aiškiai matomi išsiliejimų debesys.

Iš tų debesų paimtuose mėginiuose aptikta stroncio, cezio, urano ir plutonio izotopų. Visai prie laivo stroncio ir cezio koncentracijos buvo atitinkamai 400 000 ir 800 000 kartų didesnės nei įprastas šių radionuklidų fonas Norvegijos jūroje.

Mokslininkų teigimu, padidėję urano ir plutonio kiekiai bei jų santykiai rodo, kad reaktoriaus viduje esantis branduolinis kuras aktyviai koroduoja. Tačiau jau už kelių metrų nuo nuolaužų radiacinė tarša smarkiai sumažėja – tai leidžia manyti, kad izotopai greitai išsisklaido.

Taip pat tirti ant nuolaužų augantys kempiniai, koralai ir jūriniai aktinijai: jų mėginiuose fiksuotas šiek tiek padidėjęs radioaktyvaus cezio kiekis, tačiau akivaizdžių deformacijų ar kitų pažeidimų požymių nenustatyta. Aplinkinių nuosėdų mėginiai taip pat rodė menką užterštumą.

Tyrėjai pažymi, kad ankstesnis torpedų skyriaus sandarinimas vis dar išlieka veiksmingas. Vis dėlto situacija kelia nerimą: nors kol kas žala, panašu, minimali, apie tokio gylio jūrų ekosistemas žinoma nedaug, o laikui bėgant laivo konstrukcija neišvengiamai silpnės.

Nuolaužos guli šaltoje, didžiulio slėgio bathypelaginių gelmių zonoje – vietoje, kurią žmonėms pasiekti itin sudėtinga, o bet kokiems remonto darbams prireiktų kruopštaus planavimo ir sudėtingų inžinerinių sprendimų.

„Reikėtų atlikti tolesnius tyrimus, kad būtų nustatyti pastebėtų išmetimų mechanizmai, reaktoriuje vykstantys korozijos procesai ir tai, kokias pasekmes jie gali turėti būsimiems išmetimams bei likusios branduolinės medžiagos likimui reaktoriuje“, – rašo autoriai.

Pasak jų, „Komsomolec“ yra išskirtinis atvejis, leidžiantis geriau suprasti rizikas, susijusias su kitais Arkties regione nuskendusiais ar paskandintais reaktoriais, taip pat galimų incidentų su branduoline energija varomais laivais ir kitomis jūroje naudojamomis branduolinėmis technologijomis pasekmes. Todėl, anot mokslininkų, būtina tęsti nuolatinę povandeninio laivo būklės ir situacijos stebėseną.

Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „PNAS“.

Gali pasirodyti, kad Marse nevyksta nieko ypatingo, tačiau ši dulkėta, rausva planeta nuolat pateikia įdomių vaizdų. Dažniausiai jie susiję su uolienomis – jų ten tiek daug, o per milijardus metų vykusi erozija kartais suformuoja darinius, kurie, pažvelgus tam tikru kampu, primena dirbtines ar net biologines struktūras.

Tai kiek primena „beždžionių ir rašomųjų mašinėlių“ metaforą: ne visada gausi šedevrą, bet kartais pasitaiko vaizdų, kurie priverčia suabejoti, ką iš tiesų matai. Marsas ne kartą sukėlė diskusijų dėl netikėtų formų, o naujausias triukšmas kilo dėl akį traukiančio darinio, primenančio trijų pusių piramidę. Jis yra vėjo išgraužtame slėnyje, vadinamame Kandoro chasma.

Šis darinys pirmą kartą pastebėtas dar 2002 m., tačiau pastaruoju metu vėl atsidūrė dėmesio centre po to, kai socialiniuose tinkluose juo pasidalijo kino kūrėjas Brianas Cory Dobbsas. Anksčiau jis yra skleidęs idėją, kad „NASA“ nuotraukose esą matyti dirbtinių struktūrų Marse įrodymai. Įrašas greitai išplito, o apkarpytos darinio nuotraukos ėmė cirkuliuoti socialiniuose tinkluose ir bulvarinėje žiniasklaidoje.

Svarbu tai, kad patys vaizdai yra tikri – tai „NASA“ orbitinių aparatų duomenys, pirmą kartą regioną užfiksavę 2001 m. Ankstyviausias dokumentuotas „piramidės“ identifikavimas siekia 2002 m., kai nepriklausomas tyrėjas Wilmeris Faustas atkreipė dėmesį į keistą detalę „Mars Global Surveyor“ nuotraukoje. Vėlesni teiginiai apie dar ankstesnį atradimą laikui bėgant kito ir nebuvo nuoseklūs, tačiau vienas dalykas išliko: vadinamasis Kandoro tetraedras atrodė išties intriguojančiai.

Nuo to laiko šį regioną fotografavo ir kiti orbitiniai aparatai, ypač „HiRISE“ kamera, esanti „NASA“ zonde „Mars Reconnaissance Orbiter“. Didelės raiškos vaizdai išties įspūdingi, tačiau pažvelgus plačiau ir įvertinus aplinkinį reljefą, „tetraedras“ ima atrodyti vis mažiau paslaptingas: tai greičiau kiek nelygus kalnas, suformuotas tų pačių erozijos procesų, kurie suformavo ir aplinkines bedugnes.

Kandoro chasma yra vienas didžiausių Marso kanjonų. Manoma, kad per milijardus metų jį formavo vanduo, nuošliaužos, vėjas ir galbūt net tektoninis aktyvumas. Šioje teritorijoje gausu geologinių darinių, kuriuos mokslininkai vadina iškiliais reljefo „gumbais“ – tai anksčiau po nuosėdomis slėptos uolienos, pasirodžiusios paviršiuje, kai aplinkinė mažiau atspari uoliena buvo išnešiota erozijos. Tokie dariniai nėra maži: jų skersmuo gali siekti iki kilometro, o aukštis – keliasdešimt metrų.

Kandoro tetraedras, kaip skelbiama, yra maždaug 290 metrų skersmens ir apie 145 metrų aukščio. Tai kiek aukštesnis nei įprasti tokio tipo iškilimai, tačiau vis tiek dera bendrame vaizde, kuriame sluoksniuotos uolienos ilgainiui virsta atskiromis kalvomis.

Be to, panašių natūralių „piramidžių“ galima rasti ir Žemėje. Pavyzdžiui, Kolumbijoje esantis kalnas Cerro Tusa iškyla 457 metrus virš aplinkinio reljefo, o jo pagrindo plotis siekia apie 1,8 kilometro. Kinijos Guidžou provincija taip pat garsėja piramidės formos kalnais.

Atidžiau įsižiūrėjus į Marso darinio nuotraukas matyti, kad jis stūkso tarp vėjo suformuotų smėlio bangelių – reljefo briaunų, rodančių, jog erozija vyksta ir dabar. Taip pat pastebima, kad „piramidės“ šlaitai nėra geometriškai tikslūs: jie nelygūs, su gūbriais, o trys pusės tarpusavyje nėra vienodo dydžio – tai mažai primena žmogaus rankomis sukurtą objektą.

Žmogaus gebėjimas atpažinti raštus yra itin stiprus – dažnai ieškome prasmės ten, kur jos gali ir nebūti. Šis reiškinys vadinamas pareidolija: dėl jo žmonėms kartais atrodo, kad uolienose ar šešėliuose mato veidus, figūras ar „konstrukcijas“. Geometrinės formos ypač greitai patraukia dėmesį, todėl nenuostabu, kad kai kurie Marso vaizdai taip greitai tampa sensacija.

Vis dėlto Marsui nereikia mūsų vaizduotės pagražinimų, kad būtų įdomus. Planetos geologija ir klimatas sukūrė kraštovaizdžius, kurie vienu metu atrodo ir pažįstami, ir visiškai svetimi. O tokios technologijos kaip „Mars Reconnaissance Orbiter“ leidžia juos tyrinėti ypač detaliai – tarsi mintimis nusikelti prie stačių uolų, slėnių ir atšiaurių lygumų, kur milijardus metų skamba tik vėjas.

„NASA“ ir Kinijos nacionalinė kosmoso agentūra „CNSA“ planuoja siųsti astronautus į Marsą jau kitą dešimtmetį.

Toks ambicingas tikslas reikalauja itin kruopštaus planavimo, didelio masto tyrimų ir iš anksto parengtų sprendimų galimiems iššūkiams. Vienas svarbiausių klausimų – astronautų sveikata ir saugumas.

Be rizikų, susijusių su ilga kelione – padidėjusia radiacijos doze ir ilgalaikio buvimo mikrogravitacijoje poveikiu – yra ir pats Marsas. Jo gravitacija siekia apie 38 proc. Žemės gravitacijos.

Tokios sąlygos gali kelti ilgalaikių sveikatos grėsmių, todėl tarptautinė mokslininkų komanda aiškinasi, kaip Marso gravitacija paveiktų vieną svarbiausių žmogaus sveikatos komponentų – griaučių raumenis.

Griaučių raumenys yra gausiausias žmogaus kūno audinys, sudarantis daugiau nei 40 proc. visos kūno masės. Jie būtini judėjimui ir metabolinei sveikatai. Be to, šis audinys ypač jautrus sumažintai mechaninei apkrovai: mažesnė gravitacija gali lemti ryškų raumenų jėgos, dydžio ir funkcijos praradimą. Todėl svarbu suprasti, kaip raumenų audinys prisitaikytų prie Marso aplinkos.

Tyrimą vykdė mokslininkai iš Cukubos universiteto Medicinos instituto, „Tohoku Medical Megabank Organization“, „Advanced Research Center for Innovations in Next-Generation Medicine (INGEM)“, „Beth Israel Deaconess Medical Center“, „Brigham and Women’s Hospital“, Japonijos kosmoso tyrimų agentūros „JAXA“ Kosminės aplinkos panaudojimo centro ir kelių universitetų. Rezultatai paskelbti žurnale „Science Advances“.

Eksperimento metu komanda analizavo, kaip sumažinta gravitacija veikia griaučių raumenis 24 pelėms, kurios buvo išsiųstos į „JAXA“ eksperimentinį modulį „Kibo“.

Ten jos buvo patalpintos „JAXA“ sukurtame centrifugos įrenginyje „Multiple Artificial-gravity Research System (MARS)“. Per 28 dienas pelės buvo veikiamos keturiais skirtingais gravitacijos lygiais: mikrogravitacija, 0,33 g, 0,67 g ir 1 g.

Prieš skrydį pelėms atlikti tyrimai „NASA“ Kenedžio kosminiame centre, o grįžus jos ten pat buvo pakartotinai ištirtos ir paimti mėginiai.

Mėginius vėliau analizavo Rod Ailando universiteto „University of Rhode Island (URI)“ Mitybos katedros Metabolizmo ir raumenų biologijos laboratorijos „Metabolism and Muscle Biology Lab (MMBL)“ mokslininkai. Kaip teigė MMBL vadovė profesorė Marie Mortreux:

„Nors Žemėje galime imituoti kosminį skrydį su žmonėmis, tai yra itin sudėtinga ir brangu. Turime centrifugas, kurios gali laikinai paveikti žmones tam tikrais gravitacijos lygiais, tačiau poveikis nėra nei vienalytis, nei pastovus.

Pasirinkome vienodais intervalais atskirtus gravitacijos lygius, kad geriau matytume kiekvienos sistemos reakciją į gravitaciją. Grupė, veikiama 0,33 g, buvo itin arti Marso gravitacijos (0,38 g). Šios grupės rezultatus galima paversti praktiniais veiksmais, kurie padėtų įgyvendinti Marso tyrinėjimą.“

Grįžus pelėms į Žemę, Mortreux ir jos komanda įvertino jų svorį, jėgą bei judėjimą. Analizė parodė, kad 0,33 g reikšmingai sumažino skrydžio sukeltą raumenų nykimą, o esant 0,67 g raumenų atrofijos buvo išvengta visiškai.

Taip pat buvo matuojama priekinių galūnių suėmimo jėga, pasitelkiant elektrinės varžos miografiją (EIM). Šie duomenys rodė, kad 0,67 g pakanka raumenų veiklai palaikyti.

Apibendrinti rezultatai leidžia teigti, kad 0,67 g gali būti kritinė riba, padedanti sumažinti ilgalaikio kosminio skrydžio sukeltą raumenų atrofiją.

Be to, analizuojant pelių kraujo plazmą identifikuota 11 metabolitų, kurių pokyčiai priklausė nuo gravitacijos lygio. Mokslininkai mano, kad ateityje jie galėtų tapti biomarkeriais, padedančiais stebėti astronautų fiziologinį prisitaikymą.

Šis darbas tęsia ankstesnius Mortreux tyrimus, atliktus kartu su profesore Mary Bouxsein (viena iš straipsnio bendraautorių) Harvardo medicinos mokykloje. Bouxsein dar 2010-ųjų pradžioje sukūrė antžeminį pelių dalinės gravitacijos modelį, o Mortreux Harvarde sukūrė žiurkių dalinės gravitacijos modelį. Todėl abi tyrėjos gerai pažįsta skirtingų gravitacijos lygių poveikį kaulų ir raumenų audiniams.

Kaip pažymėjo Mortreux, vienas svarbiausių šio tyrimo aspektų – galimybė patikrinti, ar antžeminiai rezultatai pasikartoja orbitoje, kai sumažinama mechaninė apkrova:

„Kadangi šios misijos tikslas buvo įvertinti gravitaciją kaip tęstinį spektrą, turėjome idealią galimybę pamatyti, ar mūsų antžeminiai rezultatai duoda panašius efektus, kai orbitoje taikoma sumažinta mechaninė apkrova“, – sakė M. Mortreux.

Tyrimo išvada aiški: būsimoms misijoms į Marsą teks rimtai spręsti raumenų masės ir jėgos mažėjimo problemą per ilgą kelionę tarp Žemės ir Marso.

Astronautams reikia nuolat atlikti mokslines užduotis, išlaikyti judrumą ir raumenų jėgą. Tai svarbu ne tik misijos metu, bet ir sugrįžus į Žemę, kai organizmui tenka iš naujo prisitaikyti prie įprastos gravitacijos.

Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad ateities kosminių kelionių planuose gali praversti dirbtinės gravitacijos sprendimai, pavyzdžiui, besisukančios konstrukcijos, kurios padėtų sumažinti ilgalaikės mikrogravitacijos žalą.

Pietų Afrikoje ir pietų Namibijoje rasti kruopščiai išraižyti stručių kiaušinių lukštų fragmentai leidžia manyti, kad žmonės dar prieš maždaug 60 tūkst. metų mąstė gerokai struktūruočiau ir geometriškiau, nei manyta iki šiol.

Šie dekoruoti lukštai, pirmą kartą aprašyti 2010 m., nėra atsitiktiniai brūkštelėjimai. Tyrėjai juose įžvelgia sąmoningai kuriamus geometrinius elementus – tinklelį primenančias struktūras, rombų motyvus ir pasikartojančius raštus.

Naujame Italijos mokslininkų tyrime teigiama, kad tokie piešiniai leidžia pažvelgti į labai senų laikų žmonių mąstyseną ir jų gebėjimą planuoti vaizdą erdvėje.

„Šie ženklai atskleidžia stebėtinai struktūruotą, geometrinį mąstymą“, – teigia Bolonijos universiteto archeologė, tyrimo vyresnioji autorė Silvia Ferrara.

„Kalbame apie žmones, kurie ne šiaip brėžė linijas, bet organizavo jas pagal pasikartojančius principus – lygiagretumą, tinklelius, pasukimus ir sistemingus kartojimus. Tai tarsi užuomazginė vizualinė gramatika“, – priduria ji.

Siekdami iššifruoti šią „geometrinę gramatiką“, mokslininkai įvertino 112 išraižytų stručių kiaušinių lukštų fragmentų ženklų išsidėstymą. Radiniai aptikti dviejose priedangose Pietų Afrikoje ir vienoje oloje pietų Namibijoje. Manoma, kad anuomet sveiki kiaušiniai galėjo būti naudojami kaip vandens talpos – taip kai kurie rinkėjai ir šiandien daro šiame regione.

Ar raštai buvo sąmoningai sudėtingi? Išanalizavę beveik 1 300 lukštuose išraižytų linijų, tyrėjai padarė išvadą, kad jų kūrėjai demonstravo išskirtinį gebėjimą organizuoti informaciją.

Daugiau nei 80 proc. įrėžimų pasižymi nuosekliais erdviniais dėsningumais: gausu lygiagrečių linijų, stačių kampų bei ritmiško linijų ir raštų kartojimo. Sudėtingesniuose fragmentuose matyti brūkšniuotos juostos, tinkleliai ir rombų motyvai.

Tyrėjų teigimu, tokie piešiniai rodo, kad ankstyvieji žmonės turėjo ne tik tvirtą ranką, bet ir kūrybingą protą, gebantį atlikti tokias kognityvines operacijas kaip pasukimas, poslinkis ir elementų įterpimas. Tai leidžia paprastas linijas paversti įvairiomis, hierarchiškai organizuotomis kompozicijomis.

Be to, tai apčiuopiamas įrodymas apie kognityvinį pagrindą, būtina abstraktaus mąstymo raidai. Gebėjimas konceptualizuoti dalykus už asmeninės patirties ribų – įskaitant tai, ko nematome ar kas galbūt net neegzistuoja – laikomas vienu esminių žmogaus bruožų.

Tyrimas papildo ankstesnes įžvalgas, kad žmonės turi intuityvų geometrinių savybių – linijos, taško, lygiagretumo ar stačių kampų – suvokimą, o tokios „geometrinės intuicijos“ yra dalis bazinių žinių, būdingų žmonijai.

„Šie įrėžimai yra organizuoti ir nuoseklūs, jie rodo geometrinių ryšių įvaldymą“, – sako S. Ferrara.

„Čia matyti ne vien ženklų kartojimas – yra tikras vizualinis ir erdvinis planavimas, tarsi autoriai prieš raižydami jau turėjo bendrą figūros vaizdą“, – aiškina ji.

Kol kas neaišku, ar šie raštai turėjo gilesnę simbolinę ar ritualinę prasmę – tai nebuvo šio darbo tikslas. Vis dėlto jie išryškina svarbų žmogaus mąstymo evoliucijos etapą, padėjusį pamatus vėlesnei meno, išradimų ir simbolinių sistemų raidai.

„Mūsų analizė rodo, kad Homo sapiens jau prieš 60 tūkst. metų turėjo išskirtinį gebėjimą organizuoti vizualinę erdvę pagal abstrakčius principus“, – teigia Bolonijos universiteto doktorantė ir pirmoji tyrimo autorė Valentina Decembrini.

„Paprastų formų pavertimas sudėtingomis sistemomis, vadovaujantis apibrėžtomis taisyklėmis, yra giliai žmogiškas bruožas, lydėjęs mūsų istoriją tūkstantmečius – nuo dekoracijų kūrimo iki simbolinių sistemų ir galiausiai rašto atsiradimo“, – priduria ji.

Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „PLOS One“.