Category: Mokslas

17.45 val. jūs ką tik grįžote namo po ilgos darbo dienos. Norėtųsi tik ramiai atsipūsti ir pažiūrėti mėgstamą serialą. Į virtuvę įbėga aštuonmetė Salė – drąsi ragautojа, kuriai, atrodo, nėra baisaus maisto.

„Aš alkana, kas vakarienei?“ – klausia ji. Mintyse jau piešiate vaizdą, kaip ji su pasimėgavimu ragauja aštresnius patiekalus ir noriai išbando viską, kas atsiduria lėkštėje.

Tačiau dar nespėjus atsakyti iš svetainės pasigirsta keturmečio Bilio šūksnis: „Makaronai su sūriu!“ Bilis, kaip ir daugelis išrankių valgytojų, sukasi ratu tarp kelių pasirinkimų: dėžutėje paruošiamų makaronų su sūriu, vištienos gabalėlių (geriausia dinozaurų formos) ir makaronų, bet tik spagečių.

Jūs atsidūstate ir stebitės, kaip tokie skirtingi vaikai galėjo atsidurti toje pačioje šeimoje. Jei ši situacija pažįstama, jūs ne vieni. Mitybos neuromokslų specialistai pabrėžia, kad vaikų maisto pasirinkimai formuojasi dėl daugybės priežasčių, o supratus jas tėvams lengviau padėti vaikams pamažu priimti įvairesnę ir sveikesnę mitybą.

Ar dėl išrankumo kalti genai? Genetika gali turėti įtakos, tačiau dažniausiai ji paaiškina tik nedidelę bendro vaizdo dalį.

Žmonės gimsta natūraliai linkę mėgti saldų skonį ir dažniau vengti kartaus. Manoma, kad toks polinkis yra apsauginis: saldumas dažnai siejamas su kalorijų šaltiniais, pavyzdžiui, vaisiais ar motinos pienu, o kartumas gamtoje neretai signalizuoja galimus toksinus.

Tyrimai rodo, kad skonio preferencijų užuomazgos gali atsirasti labai anksti. Pavyzdžiui, viename tyrime pastebėta, kad nėščiosioms vartojant saldaus skonio morkų kapsules, vaisiai ultragarsu dažniau „šypsodavosi“, o paragavus kartaus skonio kopūstinių daržovių kapsulių – dažniau matyta grimasą primenanti reakcija. Tai leidžia manyti, kad jautrumas kartumui pasireiškia dar iki gimimo.

Be įgimtų polinkių, yra genų, galinčių lemti, kiek jautriai žmogus jaučia kartumą. Kai kurie žmonės yra jautresni kartiems junginiams, panašiems į tuos, kurie aptinkami kopūstinėse daržovėse. Tokiems vaikams (ir suaugusiesiems) dažniau nepatinka, pavyzdžiui, žali brokoliai, kartesni gėrimai ar greipfrutai.

Vis dėlto net ir jautrūs kartumui žmonės gali išmokti pamėgti kartesnius skonius. Skonio įpročius keičia patirtis, kontekstas ir tai, su kokiomis emocijomis siejamas konkretus maistas.

Yra ir kitų genetinių veiksnių. Pavyzdžiui, daliai žmonių kalendra atrodo „muilinė“. Taip nutinka dėl uoslės receptorių ypatybių: jie jautriau reaguoja į tam tikrus aldehidus, kurių kvapas ir skonis asocijuojasi su muilu. Tokie žmonės kalendros dažnai tiesiog negali pakęsti.

Nors genai turi reikšmės, vaikų aplinka ir patirtys su maistu paprastai daro didesnę įtaką tam, ko jie nori vakarienei.

Dar XIX amžiuje fiziologas Ivanas Pavlovas parodė, kad šunys gali išmokti sieti tam tikrą signalą (pavyzdžiui, skambutį) su maistu. Vėliau psichologė Leann Birch ir kiti tyrėjai parodė, kad panašūs asociacijų formavimosi principai veikia ir žmogaus mitybos preferencijas.

Kai maisto skonis susiejamas su teigiama patirtimi – sotumu, malonia atmosfera, dėmesiu, pagyrimu ar tiesiog jaukiu bendravimu – tikimybė, kad maistas patiks, didėja. O kai valgymas susiejamas su neigiama patirtimi, pavyzdžiui, priverstiniu spaudimu („suvalgyk visas daržoves, kitaip nebus ekranų laiko“) ar nemaloniu pilvo skausmu, simpatija konkrečiam patiekalui gali sumažėti.

Įdomu tai, kad mokymasis apie maistą prasideda dar prieš gimimą. Tyrimai rodo, jog skoniai gali pasiekti vaisių per vaisiaus vandenis, o vėliau – per motinos pieną. Tai tarsi „paruošia“ kūdikį šeimos virtuvei: vėliau vaikas gali būti atviresnis skoniams, kuriuos pažino ankstyviausiais etapais.

Gera žinia ta, kad daugeliui vaikų išrankumas yra laikinas etapas, kuris dažnai silpnėja vaikui augant ir pradėjus lankyti mokyklą. Jei vaikas auga ir vystosi sklandžiai, dažniausiai nėra pagrindo dideliam nerimui.

O ką praktiškai gali padaryti tėvai, norintys praplėsti vaiko skonio ribas? Specialistai pabrėžia vieną svarbiausią dalyką: vaikui reikia sudaryti daug galimybių ragauti naujus produktus, tačiau be spaudimo, prievartos ar gąsdinimų.

Kai kuriems vaikams prireikia 12 ar net daugiau ragavimo kartų, kol naujas maistas tampa priimtinas. Taip pat pasitaiko, kad vaikai noriau išbando naujus patiekalus darželyje ar mokykloje, net jei namuose tam priešinasi.

Grįžtant prie Salės ir Bilio istorijos, vakarienė vis tiek atsiranda ant stalo. Šį kartą – improvizacija: makaronai su sūriu, papildyti kimčiais, ir keptas žiedinis kopūstas, o Salės porcijai dar ir daugiau aštresnio padažo.

Galbūt pažįstama makaronų forma paskatins Bilį bent paragauti. O jei ne – visada bus rytojus ir dar viena rami proga pabandyti iš naujo.

Kas yra bandęs tvarkyti apleistą sodą, žino: po žole ir vijokliais neretai pasitaiko sudužusių keramikos šukių ar seniai pamirštų dekoracijų. Tačiau vienai porai Naujajame Orleane toks „sodo archeologijos“ nuotykis virto tikru istoriniu atradimu.

Carrolltono rajone esančiame istoriniame name gyvenantys antropologė Daniella Santoro ir jos vyras Aaronas Lopezas augmenijoje aptiko pusiau žemėje įsmigusį marmurinį akmens luitą su lotynišku įrašu. Iš pirmo žvilgsnio jis galėjo pasirodyti kaip dekoratyvinė imitacija, skirta suteikti kiemui solidumo. Vis dėlto lotyniškas tekstas porai sukėlė įtarimų, o Santoro akimirkai net kilo baimė, kad po rankomis gali būti senas kapas.

„Tai, kad įrašas buvo lotynų kalba, privertė mus sustoti ir pagalvoti. Pamatai kažką tokio ir supranti: tai nėra paprastas daiktas“, – naujienų agentūrai „Associated Press“ pasakojo Santoro.

Vietoje to, kad radinį ignoruotų, ji kreipėsi į specialistus. Įrašą apžiūrėjo archeologė Susann Lusnia iš „Tulane University“ ir antropologas D. Ryanas Gray iš „University of New Orleans“, o informacija netrukus pasiekė ir kitus kolegas.

Tyrėjams prireikė nedaug laiko suprasti, kas tai per akmuo. Lotyniškas tekstas prasidėjo formule Dis Manibus, kuri reiškia „mirusiųjų dvasioms“ ir buvo itin dažnai naudojama romėnų antkapiniuose užrašuose. Tokių dedikacijų tūkstančiai išlikę visoje buvusioje Romos imperijos teritorijoje.

Išsamiau išvertus įrašą paaiškėjo, kad antkapis skirtas romėnų kariui – trakui, vardu Sextus Congenius Verus. Antkapį, kaip nurodoma tekste, užsakė jo įpėdiniai Atilius Carus ir Vettius Longinus. Įrašas skelbia, jog karys mirė būdamas 42 metų, po 22 metų tarnybos kariuomenėje – maždaug prieš 1 900 metų.

Intriga dar labiau sustiprėjo išaiškėjus, kad akmuo nebuvo nežinomas ir anksčiau. XX amžiaus pradžioje jis buvo užfiksuotas kaip Italijoje esančio „National Archaeological Museum of Civitavecchia“ kolekcijos dalis. Šis uostamiestyje įsikūręs muziejus per Antrąjį pasaulinį karą smarkiai nukentėjo nuo sąjungininkų bombardavimų 1943–1944 metais, o nemažai eksponatų dingo arba buvo išblaškyti.

Antkapis vėliau buvo įtrauktas į dingusių vertybių sąrašus. Muziejaus dokumentuose užfiksuoti tikslūs radinio matmenys sutapo su tuo, kas buvo rasta Santoro ir Lopezo kieme.

Kaip romėniškas antkapis iš karo nuniokotos Italijos atsidūrė Luizianoje, ilgą laiką atrodė ne mažiau mįslinga istorija. Pasak buvusios namo savininkės Erin Scott O’Brien, akmens plokštė anksčiau buvo laikoma vitrinoje kartu su kitais šeimos reliktais jos senelio Charleso Paddocko Jr. namuose. Paddockas Jr. buvo karys, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs Italijoje.

Paddockas Jr. ir jo žmona mirė aštuntajame dešimtmetyje. O’Brien teigimu, kai ji 2000-ųjų pradžioje įsikėlė į namus, mama padovanojo jai šį akmenį.

„Pasodinome medį ir pasakėme, kad tai mūsų naujų namų pradžia. Nusprendėme akmenį išnešti į sodą. Maniau, jog tai tiesiog meno kūrinys. Net nenumaniau, kad tai 2 000 metų senumo reliktas“, – ji pasakojo leidiniui „Preservation in Print“.

Praėjo daugiau nei 80 metų nuo to laiko, kai muziejus, kuriame kadaise buvo saugomas šis eksponatas, buvo nusiaubtas karo, o pagrindiniai šios istorijos veikėjai jau mirę. Tikėtina, kad tikslių aplinkybių, kaip Paddockas Jr. įgijo antkapį, sužinoti nebeįmanoma. Tačiau, panašu, svarbiausia tai, kad reliktas pagaliau grįžta ten, kur jam ir priklauso – į šalį, kuriai ištikimai tarnavo Sextus Congenius Verus.

Antkapio grąžinimą į „National Archaeological Museum of Civitavecchia“ koordinuoja „FBI“ Meno nusikaltimų komanda.

Žmonės ir neandertaliečiai prieš dešimtis tūkstančių metų kartais susitikdavo ir užmegzdavo artimus ryšius, kai gyveno tose pačiose teritorijose. Tačiau iki šiol buvo neaišku, kas su kuo poruodavosi dažniau ir kodėl.

Nauja genetinė analizė pateikia netikėtą užuominą: poravimosi atvejai, tikėtina, dažniau vyko tarp šiuolaikinių žmonių patelių ir neandertaliečių patinų.

Kaip tai vyko realybėje, lieka mįslė. Ar žmonių moterys įsiliedavo į neandertaliečių bendruomenes, ar neandertaliečių patinai traukė į didesnes žmonių gyvenvietes? Ar šie susitikimai buvo taikūs, paslaptingi, chaotiški, o gal net smurtiniai?

„Nežinau, ar kada nors gausime galutinį atsakymą, kaip tai įvyko, nes laiku atgal nukeliauti negalime“, – teigė Mičigano universiteto populiacijų genetikos ekspertas Xinjun Zhang, komentavęs naują analizę.

Tyrimas, ketvirtadienį paskelbtas žurnale „Science“, rodo, kad „kai neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės poravosi, dažniau buvo pasirenkami neandertaliečių patinai ir šiuolaikinių žmonių patelės, o ne atvirkščiai“, – sakė vienas iš autorių Alexander Platt iš Pensilvanijos universiteto.

Mokslininkai jau seniai žino, kad neandertaliečiai ir žmonės kryžminosi, nes daugumos šiandieninių žmonių genome randama nedidelė, bet reikšminga neandertaliečių DNR dalis. Kai kurie tokie genai gali padėti kovoti su ligomis, kiti – didinti polinkį į tam tikrus sutrikimus.

Tačiau taip pat nustatyta, kad neandertaliečių DNR žmogaus genome pasiskirsčiusi netolygiai. Ypač stebina tai, kad žmogaus X chromosomoje neandertaliečių DNR yra gerokai mažiau, nei būtų galima tikėtis, palyginti su kitomis, su lytimi nesusijusiomis chromosomomis.

Iki šiol buvo svarstoma, kad X chromosomoje buvę neandertaliečių genai galėjo būti nenaudingi ar net žalingi, todėl ilgainiui juos galėjo „išfiltruoti“ natūrali atranka. Kita versija – skirtumus galėjo lemti patys kryžminimosi modeliai.

Siekdami išnarplioti šią mįslę, A. Platt ir jo kolegos pažvelgė į neandertaliečių genomą ir žmogaus DNR pėdsakus, kurie galėjo atsirasti per poravimosi įvykį prieš maždaug 250 tūkst. metų.

Lygindami genetinius duomenis, mokslininkai aptiko ryškesnį šiuolaikinio žmogaus „pirštų atspaudą“ neandertaliečių X chromosomoje – būtent toje chromosomoje, kur žmogaus genome neandertaliečių DNR, priešingai, stokoja.

Pasak autorių, labiausiai tikėtinas tokio veidrodinio vaizdo paaiškinimas – poravimosi elgsena. Tai susiję su tuo, kaip X ir Y chromosomos perduodamos palikuonims.

Kadangi genetiškai moteriški individai turi dvi X chromosomas, o genetiškai vyriški – vieną X ir vieną Y, vidutiniškai du iš trijų X chromosomų variantų populiacijoje būna paveldėti iš motinų. Todėl, jei per ilgą laiką dažniau poravosi šiuolaikinių žmonių patelės su neandertaliečių patinais, tikėtina, kad neandertaliečių X chromosomose daugėtų žmogaus DNR, o žmonių X chromosomose – mažėtų neandertaliečių DNR.

„Manau, jie žengė labai svarbius žingsnius, užpildydami trūkstamas šios dėlionės dalis“, – sakė Prinstono universiteto evoliucinės genomikos tyrėjas Joshua Akey, kuris šiame darbe nedalyvavo.

Vis dėlto tyrimas visiškai neatmeta ir kitų paaiškinimų. Pavyzdžiui, X. Zhang pažymėjo, kad gali būti ir taip, jog šiuolaikinių žmonių patinų ir neandertaliečių patelių palikuonys tiesiog išgyvendavo prasčiau.

Tačiau, pasak autorių, paprasčiausias ir labiausiai tikėtinas scenarijus yra ir pats įdomiausias: tai galėjo būti ne vien „darvinistinis stipriausiųjų išlikimas“, o socialinių sąveikų, elgsenos ir kultūrinių modelių pasekmė.

Kaip ir šiandien, senovėje žmonės ieškojo atsakymo į klausimą, kaip gyventi ilgai ir išlikti sveiki. Graikai ir romėnai klausėsi pasakojimų apie tolimas tautas, kurios esą sulaukdavo gerokai daugiau nei 100 metų.

Graikų eseistas Lukianas (apie 120–180 m. po Kr.) rašė:

„Iš tiesų yra net ištisos tautos, kurios gyvena neįprastai ilgai, pavyzdžiui, seresai (kinai), apie kuriuos sakoma, kad jie gyvena 300 metų. Vieni jų senatvę aiškina klimatu, kiti – dirvožemiu, dar kiti – mityba, mat teigiama, jog visa ši tauta negeria nieko kito, tik vandenį.

Taip pat sakoma, kad Atono žmonės gyvena 130 metų, o apie chaldėjus pranešama, jog jie gyvena daugiau nei 100 metų, regėjimo aštrumą esą išsaugodami miežine duona.“

Kad ir kiek tiesos būtų šiuose pasakojimuose, daug senovės graikų ir romėnų troško ilgo bei sveiko gyvenimo. Todėl gydytojai domėjosi, kokius įpročius kasdien puoselėja ilgaamžiai ir kaip tai galėtų prisidėti prie jų sveikatos.

Graikų gydytojas Galenas (129–216 m. po Kr.) pateikė du pavyzdžius iš Romos, kuriuos esą pažinojo asmeniškai.

Pirmasis – gramatikas Telefas, gyvenęs beveik iki 100 metų. Pasak Galeno, Telefas valgė tik tris kartus per dieną, o jo mityba buvo labai paprasta. Pirmojo valgymo metu jam pakakdavo vandeniu virtos košės, sumaišytos su žaliu, aukščiausios kokybės medumi.

Vėliau, apie septintą valandą arba kiek anksčiau, jis pietaudavo: pirmiausia valgydavo daržoves, o po to ragaujant žuvies arba paukštienos. Vakare Telefas apsiribodavo vien duona, sudrėkinta praskiestu vynu.

Galenas mini ir įpročius, kurie šiandien kai kam pasirodytų neįprasti. Telefas kasdien mėgo būti įtrinamas alyvuogių aliejumi ir masažuojamas, o maudydavosi tik kelis kartus per mėnesį:

„Žiemą jis turėjo įprotį maudytis du kartus per mėnesį, vasarą – keturis kartus per mėnesį. Tarpiniais metų laikais jis maudydavosi tris kartus per mėnesį. Tomis dienomis, kai nesimaudydavo, apie trečią valandą būdavo patepamas aliejumi ir trumpai pamasažuojamas.“

Antrasis Galeno paminėtas ilgaamžis – pagyvenęs gydytojas Antiochas, sulaukęs aštuntos dešimties. Kaip ir Telefas, jis laikėsi paprastos mitybos: rytais dažniausiai valgydavo paskrudintą duoną su medumi. Pietums rinkdavosi žuvį, ypač tokią, kuri buvo sugaunama prie uolų arba gilesniuose vandenyse. Vakarienei jis valgydavo arba košę su oksimeliu (acto ir medaus mišiniu), arba paukštieną su paprastu padažu.

Be mitybos, Antiochas kasryt eidavo pasivaikščioti. Jis taip pat mėgdavo pasivažinėti vežimu arba būti nešamas po miestą kėdėje, padedant tarnams.

Galenas pridūrė, kad Antiochas atlikdavo „vyresnio amžiaus žmogui tinkamus pratimus“, ir pabrėžė, jog mankšta turi būti saikinga:

„Vienas dalykas, kurį reikėtų daryti su vyresniais žmonėmis ankstyvą rytą kaip mankštą: po masažo aliejumi skatinti juos pasivaikščioti ir atlikti pasyvius pratimus nepavargstant, atsižvelgiant į vyresnio žmogaus galimybes.“

Galiausiai Galenas darė išvadą, kad Antiocho rutina greičiausiai padėjo jam išlikti geros būklės iki pat gyvenimo pabaigos:

„Taip rūpindamasis savimi senatvėje, Antiochas tęsė iki pat galo, išlaikęs nepakenktus pojūčius ir tvirtas visas galūnes.“

Galenas pabrėžė, kad Telefą ir Antiochą siejo keli bendri bruožai: jie valgė vos kelis kartus per dieną, rinkosi paprastą maistą (duoną, grūdus, medų, laukinę mėsą) ir kasdien judėjo.

Senovės autoriai suprato, kad ne visi sulauks 100 ar daugiau. Vis dėlto Lukianas savo esė apie aštuoniasdešimtmečius siūlė paguodą:

„Kiekvienoje žemėje ir kiekviename klimate žmonės, kurie laikosi tinkamo judėjimo ir sveikatai labiausiai tinkančios mitybos, gyveno ilgai.“

Jo patarimas paprastas: jei norime gyventi ilgai ir sveikai, verta sekti tais, kurie jau įrodė, kad saikinga mityba, nuoseklus kasdienis judėjimas ir pastovūs įpročiai gali duoti rezultatų.

Konstantine Panegyres, antikos ir senovės istorijos dėstytojas, „The University of Western Australia“.

Mokslininkai atkūrė vienos garsiausių homininų fosilijų veidą.

3,67 mln. metų senumo Australopithecus egzempliorius, pramintas „Little Foot“, yra stebėtinai gerai išsilaikęs, nors jo kaukolė per ilgus tūkstantmečius buvo sutraiškyta ir deformuota, nes buvo įkalinta kieto, į betoną panašaus uolienų sluoksnio.

Naujame tyrime, kuriam vadovavo paleoantropologė Amélie Beaudet iš „Université de Poitiers“ Prancūzijoje, pirmą kartą skaitmeniniu būdu buvo sudėliotas „Little Foot“ veidas.

Vėliau komanda išanalizavo rekonstrukciją ir palygino ją su kitais homininais bei beždžionėmis. Tai padėjo užpildyti kai kurias spragas mūsų veido evoliucijos istorijoje – ir geriau suprasti senovinių giminaičių išvaizdą.

„Little Foot“ pirmą kartą buvo aptiktas 1980 m. „Sterkfontein Cave“ urve Pietų Afrikoje. Kaip sufleruoja pravardė, pirmiausia rasti keturi maži čiurnos kaulai. Tik 1990-aisiais mokslininkai aptiko likusį skeletą, įstrigusį urvo sienoje, o jo atsargus išlaisvinimas iš tvirtos uolienos užtruko dar apie 15 metų.

Paprastai manoma, kad radinys priklauso Australopithecus genčiai, tačiau tiksliai nustatyti rūšį sudėtinga. Viena priežasčių – per milijonus metų uolienų „kapo“ slėgis ir judėjimas sutraiškė bei suskaldė kaukolę.

Todėl naujajame tyrime komanda siekė grąžinti kaukolę į pirminę formą. Rentgeno mikro-KT skenavimai buvo atlikti „Diamond Light Source“ sinchrotrone Jungtinėje Karalystėje, o jų pagrindu sukurta skaitmeninė 3D rekonstrukcija, kurios raiška siekė 21 mikrometrą.

Tada kaulai ir dantys buvo virtualiai atskirti nuo aplinkinės uolienos. Kaukolė suskirstyta į penkis „blokus“, kurie 3D modelyje buvo judinami tarsi dėlionės dalys, bandant juos sugrąžinti į pradinę padėtį.

Komanda taip pat identifikavo ir išmatavo atskaitos taškus atkurtoje kaukolėje, išanalizavo jos formą ir palygino su kitų Australopithecus egzempliorių kaukolėmis, taip pat šiuolaikinio žmogaus, gorilos, šimpanzės ir orangutano kaukolėmis.

Paaiškėjo, kad nors „Little Foot“ rasta Pietų Afrikoje, kaukolės dydis ir forma labiau primena Australopithecus egzempliorius iš rytinių žemyno regionų.

Vis dėlto akiduobių (orbitų) sritis atrodo išskirtinė, palyginti su kitais pavyzdžiais, ir tai gali suteikti papildomų užuominų apie šio hominino evoliucinę istoriją.

„Evoliucinis spaudimas galėjo veikti būtent akiduobių sritį pietų Afrikos plioceno laikotarpio homininuose, galbūt kartu su aplinkos nestabilumu, kai maisto ištekliai tapo retesni ir sunkiau pastebimi, o „atsarginis“ maistas galėjo reikalauti specifinių regos gebėjimų“, – rašo mokslininkai.

Tačiau, kaip dažnai nutinka tiriant sudėtingą homininų praeitį, komanda pabrėžia, kad tvirtas išvadas daryti sudėtinga dėl kelių priežasčių.

Klausimas, kuriai rūšiai priklauso „Little Foot“, vis dar išlieka diskusijų objektu – neatmetama, kad tai netgi galėtų būti nauja rūšis. Be to, tos pačios rūšies patinų ir patelių skirtumai gali būti reikšmingi, o tai apsunkina skirtingų fosilijų priskyrimą.

Tyrėjai taip pat pripažįsta, kad jų rekonstrukcija yra preliminari ir ateityje galėtų būti patikslinta, nes kai kurių deformacijų ištaisyti nepavyko. Tolesni darbai, anot jų, galėtų padėti dar aiškiau atkurti mūsų senovinių giminaičių veidus.

Tyrimas publikuotas žurnale Comptes Rendus Palevol.

Įsivaizduokite, kad pagavote vieną lietaus lašą ir staiga supratote: jis nukrito iš audros kitoje Visatos pusėje.

Panašaus masto atradimas įvyko 2023 m. vasario 13 d., kai Viduržemio jūros gelmėse panardintas detektorius užfiksavo beveik neįtikėtinai energingos dalelės – neutrino – praskriejimą. Ši dalelė turėjo apie 220 PeV energijos ir daugiau nei dešimteriopai pranoko ankstesnį rekordą.

Neutrinai dažnai vadinami Visatos „vaiduoklių“ dalelėmis. Jie beveik neturi masės, neturi elektrinio krūvio ir su įprasta medžiaga sąveikauja taip silpnai, kad milijardai jų perėjo per jūsų kūną nuo tos akimirkos, kai pradėjote skaityti šį tekstą, jums to net nepajutus.

Užfiksuoti bent vieną itin didelės energijos neutriną – milžiniškas iššūkis. Būtent todėl buvo sukurtas „KM3NeT/ARCA“ detektorius, įtvirtintas jūros dugne netoli Sicilijos krantų, o pati Viduržemio jūra naudojama kaip aptikimo terpė.

Šis signalas fizikams buvo tarsi šaltas dušas: jokie žinomi ir į katalogus įtraukti reiškiniai atrodė netinkantys tokiai energingai dalelei paaiškinti.

Todėl „KM3NeT“ bendradarbiaujanti mokslininkų komanda ėmėsi „detektyvinio“ darbo – nuo užuominų grįžo prie galimų priežasčių, kūrė simuliacijas ir tikrino hipotezes, kol rado labiausiai tikėtiną scenarijų.

Pagrindinis įtariamasis, aprašytas naujame darbe žurnale „Journal of Cosmology and Astroparticle Physics“, yra objektų klasė, vadinama blazarais.

Blazaras – tai aktyvus galaktikos branduolys: galaktika, kurios centre esanti supermasyvi juodoji skylė ryja aplinkinę medžiagą ir į kosmosą išsviedžia plazmos čiurkšlę beveik šviesos greičiu.

Blazarus išskiria jų orientacija. Čiurkšlė būna nukreipta beveik tiesiai į mus, todėl tokie objektai danguje atrodo vieni ryškiausių ir ekstremaliausių.

Tyrėjai sumodeliavo realistišką blazarų populiaciją ir apskaičiavo, kokį neutrinų srautą ji galėtų sukurti. Tuomet šias prognozes palygino su faktiniais stebėjimais – ne tik iš „KM3NeT“, bet ir iš Antarktidoje veikiančio „IceCube“ bei „Fermi“ gama spindulių kosminio teleskopo duomenų.

Ypač svarbu buvo tai, ko instrumentai neužfiksavo. Panašių itin didelės energijos neutrinų įvykių stoka kitur uždeda griežtus apribojimus bet kokiam paaiškinimui, o blazarų modelis, pasak autorių, šiuos apribojimus atitinka.

Vienas iš reikšmingų argumentų verčia abejoti vieno konkretaus, dramatiško šaltinio versija. Kai gilioje kosminėje erdvėje įvyksta katastrofiškas reiškinys – sprogimas ar staigus žybsnis – paprastai tuo pat metu užfiksuojamas ir ryškus elektromagnetinis signalas įvairiuose bangos ilgiuose.

Tačiau šalia 2023 m. įvykio nieko panašaus nerasta. Tai stumia interpretaciją link „difuzinio fono“ idėjos: ne vienas objektas, atlikęs kažką išskirtinio, o daugybė objektų, kartu nuolat generuojančių menką, bet pastovų ekstremalios energijos dalelių srautą. Viena iš tokių dalelių tiesiog pasiekė detektorių tinkamu momentu.

Rekordinio neutrino aptikimo metu „KM3NeT“ dar veikė tik su 21 aptikimo linija – tai sudarė maždaug 10 proc. planuojamo galutinio pajėgumo. Mokslininkai tikisi, kad pilnai pradėjus veikti visam detektoriui ir sukaupus dar daugiau metų duomenų, bus įmanomos gerokai galingesnės analizės.

Kol kas blazarai išlieka pagrindiniu kandidatu. Jei paaiškėtų, kad jie iš tiesų gali įgreitinti daleles iki tokių energijų, tai iš esmės pakeistų supratimą apie ekstremaliausius Visatos „variklius“.

Mūsų supratimas apie kosmosą priklauso nuo to, kokiu būdu jį stebime. Tai, kas regimojoje šviesoje atrodo kaip įprastas nakties dangus, radijo bangose gali atsiskleisti visiškai kitaip.

Astronomai paskelbė didžiausios iki šiol radijo bangų ruože atliktos dangaus apžvalgos duomenis. Jie atskleidė beveik 13,7 mln. dangaus objektų, kurių žmogaus akis be specialios įrangos nepajėgtų pamatyti.

Tai trečiasis „LOFAR“ dviejų metrų dangaus apžvalgos projekto duomenų rinkinys, žinomas kaip „LoTSS-DR3“. Jame pateikiama itin gausi kosminių šaltinių kolekcija, skleidžianti radijo bangas – nuo įvairių galaktikų iki ekstremalių Visatos reiškinių.

Apžvalgoje matomi ir vieni dramatiškiausių procesų: galaktikos, deformuojamos galingų srautų, sklindančių iš supermasyvių juodųjų skylių aplinkos. Tokie reiškiniai padeda geriau suprasti, kaip kinta ir evoliucionuoja galaktikos.

Apžvalga apima 88 proc. šiaurinio dangaus. Duomenys rinkti metų metus, o bendra stebėjimų trukmė siekia apie 13 tūkst. valandų.

„Šis duomenų rinkinys sujungia daugiau nei dešimtmetį trukusius stebėjimus, didelio masto duomenų apdorojimą ir tarptautinės tyrėjų komandos mokslinę analizę“, – teigė pagrindinis tyrimo autorius, astronomas Timothy Shimwellas iš „ASTRON“ ir Leideno universiteto Nyderlanduose.

Kaip aprašoma žurnale Astronomy & Astrophysics publikuotame straipsnyje, apžvalga atlikta naudojant „LOFAR“ – žemų dažnių radijo antenų masyvą. Ši sistema mažai primena klasikinius didžiulius lėkštės formos radioteleskopus.

„LOFAR“ yra interferometras, sudarytas maždaug iš 20 tūkst. antenų, išdėstytų 52 stotyse: 38 Nyderlanduose ir 14 kitose Europos šalyse. Antenų tinklas driekiasi daugiau kaip 1 tūkst. kilometrų ir gali veikti tiek kaip atskirų jutiklių masė, tiek kaip vienas bendras, itin didelės skiriamosios gebos radioteleskopas.

Duomenų apimtis buvo milžiniška. „Mūsų apdorotų duomenų kiekis – iš viso 18,6 petabaito – buvo milžiniškas ir reikalavo nuolatinio apdorojimo bei stebėsenos daugelį metų, pasitelkiant daugiau nei 20 mln. branduolių valandų skaičiavimo laiko“, – aiškino astronomas Alexanderis Drabentas, Tiuringijos valstybinės observatorijos tyrėjas ir „LOFAR“ programinės įrangos kūrėjas, taip pat vienas iš darbo bendraautorių.

Surinktai informacijai analizuoti mokslininkai naudojo vieną iš galingiausių Europos superkompiuterių, esantį Vokietijoje, „Jülich“ superkompiuterių centre.

„Šiai dangaus apžvalgai pirmą kartą prireikė tokio masto duomenis kaupti, apdoroti ir padaryti prieinamus kaip astronominio stebėjimo projekto dalį. Todėl „LOFAR“ taip pat atvėrė kelią būsimiems didelio masto projektams“, – sakė „Jülich“ superkompiuterių centro techninių paslaugų vadovė Cristina Manzano, viena iš bendraautorių.

Radijo astronomijos duomenys renkami kitaip nei įprastos „nuotraukos“. Norint suformuoti vieną vaizdą, tenka sujungti dešimčių tūkstančių antenų signalus. Tam reikia skaitmeninti, perduoti ir apdoroti milžinišką žalių duomenų srautą – apie 13 terabitų per sekundę.

Šios pastangos atsiperka: gauti vaizdai pateikia neįprastą Visatos vaizdą. Pavyzdžiui, „LOFAR“ apžvalgoje Andromedos galaktika matoma tarsi vaiduokliška kosminė akis – priminimas apie jos būsimą susidūrimą su Paukščių Taku.

Radijo spinduliuotė gali atskleisti ir kitus reiškinius: egzoplanetas, galaktikų spiečių susidūrimus, supernovų suformuotus magnetinius laukus, kurie spartina daleles iki energijų, tūkstančius kartų viršijančių Žemės supergreitintuvų pasiekiamas reikšmes.

Žemų dažnių spinduliuotė taip pat geriau prasiskverbia pro tankias sritis, todėl leidžia „pažvelgti“ į dulkėmis užtemdytas Paukščių Tako ir kitų galaktikų šerdis. Dėl to astronomai gali tiksliau tirti, kaip juodosios skylės veikia kosminę evoliuciją ir kaip gimsta bei kinta jaunos žvaigždės.

Duomenų rinkinys yra viešai prieinamas, todėl, kaip rodo ankstesni „LOFAR“ leidimai, jis gali paskatinti daugybę naujų tyrimų. Ankstesnėse apžvalgose mokslininkai jau demonstravo, kiek informacijos galima išspausti iš vieno vaizdo – kai kuriuose jų aptinkama net dešimtys tūkstančių supermasyvių juodųjų skylių.

Galiausiai „LOFAR“ laikomas svarbiu pirmtaku kitam dideliam projektui – „Square Kilometre Array Observatory“. Šis tarptautinis bendradarbiavimas siekia Pietų Afrikoje ir Australijoje pastatyti du didžiausius pasaulyje radioteleskopų masyvus.

Tyrimas publikuotas žurnale Astronomy & Astrophysics.

Evoliucijos teorija iš esmės pakeitė mūsų supratimą apie žmogų, tačiau praėjus daugiau nei šimtmečiui po Č. Darvino idėjų, moters kūnas vis dar išlieka viena didžiausių biologijos mįslių.

Palyginti su daugeliu gyvūnų rūšių, žmogaus patelė yra išskirtinė, o mokslininkai iki šiol mėgina paaiškinti, kodėl taip yra. Nors kiekvieno žmogaus kūnas skirtingas, daugelio moterų kasdienybę ir sveikatą stipriai veikia tam tikros unikalios anatomijos ir fiziologijos ypatybės.

Nors lytis ir socialinė lytis yra skirtingos sąvokos, didelė dalis tyrimų apie moterų kūną vis dar koncentruojasi į biologiją, susijusią su moteriškąja lytimi: nėštumu, menstruacijomis ir menopauze.

Dalies tyrėjų teigimu, šios evoliucinės „keistenybės“ gali būti ne atsitiktiniai žmogaus raidos šalutiniai padariniai, o svarbūs veiksniai, prisidėję prie pačios mūsų rūšies susiformavimo.

Viena iš ryškiausių išimčių gamtoje – gimdymas. Žmonėms jis neretai yra neįprastai ilgas: gimdymo procesas gali trukti daug valandų, o kartais – net kelias dienas. Komplikacijos ir rizikos yra dažnos, o pagalba iš šalies neretai tampa būtinybe.

Žmogaus gimdymo takai yra sudėtingos formos, todėl gimstant kūdikiui galva turi pasisukti beveik 90 laipsnių. Dėl šio anatomijos „posūkio“ natūralus gimdymas tampa sudėtingesnis nei daugeliui kitų primatų.

Šiuolaikiniai vertinimai rodo, kad kai kuriose besivystančiose šalyse užsitęsęs arba dėl anatominių kliūčių apsunkintas gimdymas gali būti tiesiogiai susijęs su iki 30 proc. motinų sveikatos komplikacijų.

Kodėl žmogaus gimdymas moteriai toks rizikingas, iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo. Dažnai manoma, kad priežastis – didelė kūdikio galva, tačiau žmonės gimsta turėdami palyginti mažą smegenų dydį, lyginant su tuo, kokios jos bus suaugus. Tai reiškia, kad vien šis argumentas nepaaiškina visos problemos.

Kita populiari idėja siejama su tuo, kad žmogus yra vienintelis šiandien gyvenantis žinduolis, nuolat judantis dviem kojomis. Dalis mokslininkų mano, kad siauresnis dubuo galėjo būti naudingas vaikščiojimui ir laikysenai, tačiau apsunkino gimdymą.

Šis galimas kompromisas žinomas kaip akušerinės dilemos hipotezė. Vis dėlto pastaraisiais metais ji sulaukė nemažai kritikos: abejojama, ar hipotezė pakankamai įvertina anatomijos niuansus, mitybos, genetikos, hormonų ar net medicininių praktikų įtaką.

Kol kas tvirčiausia išvada – žmogaus gimdymas yra išskirtinai sudėtingas ir iki galo nepaaiškintas reiškinys.

Moters kūnui bręstant, mįslių tik daugėja. Žmogaus menstruacijos, lyginant su daugeliu kitų žinduolių, dažnai būna gausesnės ir labiau pastebimos. Apskritai manoma, kad daugiau kaip 98 proc. žinduolių rūšių visai nemenstruoja.

Tuomet kyla natūralus klausimas: kodėl žmonės vaisingais metais menstruuoja kas mėnesį, o ciklas siejamas su reikšmingais pokyčiais ne tik kūne, bet ir smegenyse? Kokia tokio reiškinio prisitaikomoji vertė, jei ji apskritai egzistuoja?

Per dešimtmečius pasiūlyta daug hipotezių, tačiau kiekviena turi silpnųjų vietų. Be to, šis mokslinių tyrimų laukas ilgą laiką buvo palyginti mažai tyrinėtas.

Viena iš galimų versijų – menstruacijos gali būti susijusios su gimdos pasirengimu embriono implantacijai. Žmogaus embriono įsitvirtinimas, palyginti su kai kurių laboratorinių gyvūnų stebėjimais, laikomas ypač „agresyviu“, todėl gimdos gleivinė gali turėti būti storesnė ir labiau diferencijuota. Tokį audinį organizmui gali būti sunkiau paprastai „sugrąžinti“ atgal, kai nėštumas neįvyksta.

Kai kurie mokslininkai svarsto, kad gimdos gleivinė gali būti pakankamai „subrendusi“, kad tam tikra prasme „apsispręstų“, ar priimti embrioną, tačiau ši idėja išlieka kontroversiška.

Panašias rizikas patiria ir kitos menstruojančios rūšys, pavyzdžiui, kai kurie šikšnosparniai ar vadinamosios dramblinės kirstukės – jų placentos kartais prisitvirtina pernelyg giliai. Tai gali rodyti, kad tokia reprodukcinė sistema yra sudėtinga ir labai išsivysčiusi.

Gali būti, kad menstruacijos tėra gimdos pasirengimo palikuonims šalutinis produktas. Tačiau kol kas tai – labiau pagrįstos spėlionės nei galutinės išvados.

Net ir pasibaigus menstruacijoms, moters kūno evoliucinė mįslė nesibaigia. Žmonės yra viena iš nedaugelio rūšių pasaulyje, patiriančių menopauzę. Gyvūnų karalystėje tai itin reta, o kodėl ji apskritai egzistuoja, iki šiol nėra aišku.

Dauguma žinduolių išlieka reprodukciškai aktyvūs visą suaugusį gyvenimą, o žmogus gali gyventi dar kelis dešimtmečius po paskutinių mėnesinių.

Tarp nedaugelio mums artimesnių pavyzdžių minimi kai kurie dantytieji banginiai, pavyzdžiui, orkos ar banginiai pilotai. Bandymas suprasti, kas bendro tarp šių rūšių ir žmogaus, gali padėti atskleisti menopauzės paslaptis.

Viena populiariausių idėjų vadinama močiutės hipoteze. Jos esmė tokia: vyresnės patelės nustoja gimdyti ir savo energiją bei resursus nukreipia anūkų auginimui, taip netiesiogiai didindamos savo genų perdavimo sėkmę.

Vis dėlto, kad toks aiškinimas būtų tvirtai pritaikytas žmonėms, reikėtų įrodyti, jog iki žemdirbystės laikų visuomenėse buvo pakankamai moterų, gyvenusių po vaisingo amžiaus ir sistemingai padėjusių auginti palikuonis. Tokius duomenis surinkti sudėtinga, o kai kurie modeliai, paremti šiuolaikinėmis medžiotojų-rankiotojų bendruomenėmis, ne visada parodė pakankamai didelę naudą, kuri kompensuotų evoliucinę reprodukcijos nutraukimo „kainą“.

Egzistuoja ir kita, labiau netikėta versija – patriarcho hipotezė. Ji teigia, kad kai patinai įgijo galimybę ilgiau išlaikyti aukštą statusą ir reprodukcinę prieigą net po fizinio piko, natūrali atranka galėjo „favorizuoti“ ilgesnę gyvenimo trukmę. Jei ilgaamžiškumą lemiantys genai būtų susiję su X, o ne Y chromosoma, tai galėjo pailginti ir patelių gyvenimą, sudarant sąlygas joms per gyvenimą išnaudoti visą turimų kiaušialąsčių rezervą.

Kitaip tariant, menopauzė galėjo būti ilgesnės gyvenimo trukmės šalutinis padarinys. Tačiau ši idėja taip pat nepaaiškina visko – pavyzdžiui, kodėl daugelyje rūšių patelės vidutiniškai gyvena ilgiau nei patinai, ir remiasi prielaida, kurios dar nepavyko galutinai patikrinti: kad svarbiausi ilgaamžiškumo genai nėra susiję su Y chromosoma.

Be menstruacijų ir nėštumo žmonės neegzistuotų. O be menopauzės gali būti, kad mūsų rūšis nebūtų buvusi tokia sėkminga. Praėjus daugiau nei 150 metų nuo natūralios atrankos teorijos suformulavimo, moters kūno evoliucija išlieka vienas didžiausių neišspręstų biologijos galvosūkių.

„Jameso Webbo“ kosminis teleskopas užfiksavo vieną įspūdingiausių ir kartu šiurpokai gražių vaizdų: švytintį dujų ir dulkių debesį, primenantį milžiniškas smegenis skaidrioje kaukolėje, tarsi pakibusias kosmose.

Oficialus šio objekto pavadinimas – PMR 1. Tai planetinis ūkas, į išorę besiplečiantis žvaigždės gyvenimo pabaigos stadijoje sukeltų procesų padarinys. Vis dėlto panašumas į žmogaus anatomiją jam pelnė ir makabrišką pravardę – atviros kaukolės ūkas.

Teleskopo infraraudonųjų spindulių rega atskleidė sudėtingas raukšles, siūlelius ir pluoštus. Taip pat matoma tamsi centrinė juosta, vertikaliai kertanti objektą ir sukurianti iliuziją, lyg tai būtų dvi didžiulės smegenų pusrutulių skiltys.

PMR 1 astronomams vis dar kelia klausimų. Apie šį ūką žinoma beveik 30 metų. Jis yra maždaug už 5 tūkst. šviesmečių Vela (Burės) žvaigždyne, o jo skersmuo siekia apie 3,2 šviesmečio. Tai dydis, panašus į mūsų Saulės sistemos mastą, jei ją skaičiuotume iki išorinio Orto debesies pakraščio.

Mokslininkai nustatė, kad šią verpetuojančią medžiagą išmeta savo gyvenimo pabaigą pasiekianti žvaigždė, sparčiai netenkanti masės. Manoma, jog iš priešingų pusių išsiveržiantys čiurkšlių pavidalo srautai ir suformuoja vertikalią tamsią juostą.

Tačiau neaišku, kokio tipo tai žvaigždė. 2001 m. publikuotame tyrime teigiama, kad jos spektras atitinka Vulfo–Rajė (Wolf–Rayet) tipo žvaigždes – itin masyvias, labai karštas ir ryškias, kurios artėja prie pagrindinės sekos pabaigos.

Vulfo–Rajė stadijai būdingas itin greitas masės praradimas: medžiagą išneša galingi žvaigždiniai vėjai, o procesą stipriai veikia spinduliuotės slėgis. Dėl to kosmose neretai susiformuoja vieni įspūdingiausių žvaigždžių „mirties“ reginių Visatoje.

Vis dėlto PMR 1 atveju tokia interpretacija gali būti klaidinga. Kiti požymiai labiau rodo santykinai mažą, į Saulę panašią žvaigždę. Tokios žvaigždės gyvenimo pabaigoje nusimeta išorinius sluoksnius, o branduolys ilgainiui virsta baltąja nykštuke.

Jei spektras iš tiesų primena Vulfo–Rajė tipą, tai gali reikšti retą planetinių ūką centrinių žvaigždžių klasę: jos panašios į masyvias Vulfo–Rajė žvaigždes, tačiau iš tikrųjų yra Saulės tipo žvaigždžių atviri branduoliai, keliaujantys link baltosios nykštukės stadijos.

O gal tai tiesiog kosminė mįslė, kuri dar ilgai vers astronomus ginčytis, ką iš tiesų matome šioje „smegenų“ formos ūko šviesoje.

Leonardas da Vinčis – garsus italų polimatas, nutapęs „Mona Lizą“, – savo laiką gerokai pralenkė ne tik mene, bet ir geometrijoje.

Manoma, kad kurdamas „Vitruvijaus žmogų“ 1490 metais – „idealaus“ žmogaus kūno iliustraciją – Renesanso menininkas galėjo remtis matematiniu santykiu, kuris oficialiai aprašytas tik XIX–XX amžiuje. Šis piešinys yra vienas atpažįstamiausių pasaulyje, tačiau daugiau kaip 500 metų niekas tiksliai negalėjo paaiškinti, kodėl da Vinčis pasirinko būtent tokias rankų ir kojų proporcijas.

Praėjusiais metais paskelbtame moksliniame darbe Londono odontologas Rory Mac Sweeney teigia pagaliau radęs atsakymą. Jo dėmesį patraukė iki šiol, anot jo, nepakankamai įvertinta detalė, paslėpta „Vitruvijaus žmogaus“ tarpkojyje: lygiakraštis trikampis, galintis paaiškinti „vieną labiausiai analizuotų, bet kartu ir paslaptingiausių meno istorijos kūrinių“.

„Vitruvijaus žmogus“ iš dalies įkvėptas romėnų architekto Vitruvijaus raštų. Vitruvijus teigė, kad tobulos žmogaus proporcijos leidžia kūnui „tilpti“ tiek į apskritimą, tiek į kvadratą.

Da Vinčio piešinyje kvadratas tiksliai apibrėžia pozą, kai rankos ištiestos į šalis, o kojos suglaustos. Tuo metu apskritimas apima kitą padėtį – kai rankos pakeltos, o kojos praskėstos.

Ilgą laiką populiariausias aiškinimas buvo siejamas su aukso pjūviu, tačiau konkrečiai šiame piešinyje matavimai ne visai sutampa su šios teorijos prognozėmis. Pasak R. Mac Sweeney, „geometrinės mįslės sprendimas visą laiką slėpėsi akivaizdžioje vietoje“.

Da Vinčis savo užrašuose, skirtuose „Vitruvijaus žmogui“, rašė:

„Jeigu praskėsite kojas… ir pakelsite rankas tiek, kad ištiestų pirštų galai paliestų viršugalvio liniją… erdvė tarp kojų sudarys lygiakraštį trikampį.“

R. Mac Sweeney apskaičiavo šio trikampio parametrus ir nustatė, kad vyro pėdų išskėtimo plotis bei bambos aukštis sukuria maždaug 1,64–1,65 santykį.

Tai labai artima vadinamajam tetraedriniam santykiui 1,633 – ypač subalansuotai geometrinei formai, kuri oficialiai aprašyta 1917 metais. Šis santykis pasitelkiamas aiškinant optimalų sferų „supakavimą“ erdvėje: pavyzdžiui, jei keturios sferos sujungiamos kuo glaudžiau į piramidės pavidalą, tuomet jų centrus jungiančios struktūros aukščio ir pagrindo santykis siekia 1,633.

Autorius spėja, kad šio skaičiaus svarbą jis galėjo įžvelgti ir dėl panašaus trikampio principo, naudojamo odontologijoje nuo 1864 metų. Žmogaus žandikaulio anatomijoje žinomas „Bonwill“ trikampis nurodo optimalią jo funkcijai būtiną padėtį, o jo santykis taip pat yra 1,633.

R. Mac Sweeney mano, kad tai nėra atsitiktinumas. Jo teigimu, panašiai kaip mineraluose, kristaluose ir kituose gamtoje aptinkamuose biologiniuose „išsidėstymo“ modeliuose, žmogaus žandikaulis gali natūraliai „organizuotis“ pagal tetraedrines geometrijas, kurios maksimaliai didina mechaninį efektyvumą.

Jeigu tetraedrinis santykis iš tiesų kartojasi įvairiose kūno dalyse, autorius daro išvadą, kad taip yra todėl, jog „žmogaus anatomija evoliucionavo pagal geometrinius principus, valdančius optimalų erdvinį organizavimą visatoje“.

Jeigu ši hipotezė pasitvirtintų, išeitų, kad da Vinčis, piešdamas „Vitruvijaus žmogų“, intuityviai aptiko universalų dėsningumą. Kaip rašoma straipsnyje, tos pačios geometrinės sąsajos, matomos optimaliuose kristalų dariniuose, biologinėse architektūrose ir koordinacinėse sistemose, „tarsi užkoduotos žmogaus proporcijose“, o tai esą rodo, kad Leonardas nujautė pamatines tiesas apie matematinę realybės prigimtį.

Ar su šia interpretacija sutiks kiti mokslininkai, dar paaiškės. Vis dėlto faktas, kad da Vinčis savo užrašuose tiesiogiai paminėjo lygiakraštį trikampį, leidžia manyti, jog detalė tarp „Vitruvijaus žmogaus“ kojų iš tiesų yra reikšminga.

Tyrimas publikuotas žurnale „Journal of Mathematics and the Arts“.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2025 metų liepą.