CP v2

Category: Mokslas

  • Kas vyksta po Havajais: mokslininkai rado, kad Žemės mantijos „karštasis taškas“ kaista

    Kas vyksta po Havajais: mokslininkai rado, kad Žemės mantijos „karštasis taškas“ kaista

    Mokslininkai pastebi netikėtą reiškinį po Havajų salynu: giliai Žemės mantijoje esantis karštos medžiagos srautas per pastaruosius dešimtis milijonų metų, panašu, tapo karštesnis. Nauja analizė rodo, kad per maždaug 47 milijonus metų šio mantijos pluošto temperatūra galėjo padidėti iki maždaug 250 laipsnių Celsijaus.

    Šis rezultatas kelia klausimų dėl ilgai vyravusios prielaidos, kad Havajų „hotspotas“ laikui bėgant turėjo silpti. Havajai laikomi klasikiniu pavyzdžiu, kaip virš beveik stacionaraus šilumos šaltinio formuojasi vulkanų grandinė, kai Ramiojo vandenyno plokštė juda į šiaurės vakarus.

    Kaip susidarė Havajų vulkanų grandinė

    Per milijonus metų taip susiformavo apie 3 500 kilometrų ilgio grandinė, apimanti dešimtis vulkanų nuo seniausių povandeninių kalnų iki dabartinių Havajų salų. Tokią seką paprastai aiškina mantijos pluoštas, kuris iš didelių gylių atneša karštą medžiagą, maitinančią magmos susidarymą.

    Nauji duomenys rodo priešingą kryptį: vietoje laipsniško vėsimo fiksuojamas kaitimas. Tai svarbu ne tik Havajams, bet ir bendrai tam, kaip mokslas supranta vulkaninių salų kilmę ir procesus Žemės gelmėse.

    Ką parodė uolienų ir dugno žemėlapių analizė

    Tyrėjai analizavo olivino turinčių bazaltų mėginius iš 16 Havajų vulkanų. Šių uolienų cheminė sudėtis padeda atkurti, kokiomis sąlygomis ir kokioje temperatūroje giliai mantijoje formavosi pirminė magma.

    Tuomet geocheminiai duomenys buvo sugretinti su naujesniais vandenyno dugno žemėlapiais, leidusiais tiksliau įvertinti atskirų vulkanų apimtį. Tam buvo pritaikytas geotermometras, kuris padeda apskaičiuoti magmos formavimosi temperatūrą pagal uolienų sudėtį.

    Kodėl kai kurie ugnikalniai milžiniški

    Didžiausia staigmena buvo ryšys tarp mantijos medžiagos temperatūros ir susiformuojančių vulkanų dydžio. Komanda tikrino kelias galimas priežastis, kodėl vieni Havajų vulkanai išliejo milžiniškus lavos kiekius, o kiti liko santykinai nedideli.

    Buvo vertinami litosferos storio pokyčiai, magmos šaltinio cheminė sudėtis, Ramiojo vandenyno plokštės judėjimo greičio kaita ir paties mantijos pluošto temperatūra. Tyrimo išvada tokia, kad stebimą skirtumą geriausiai paaiškina būtent temperatūros pokyčiai, o ne kiti veiksniai.

    „Duomenys rodo, kad Havajų mantijos pluoštas ne silpo, o tapo karštesnis, ir tai tiesiogiai susiję su vulkanų mastu“, – teigiama tyrimo išvadų interpretacijoje.

    Analizė taip pat rodo, kad kaitimas vyko ne tolygiai: per pastaruosius 47 milijonus metų fiksuojamos dvi aiškesnės šilimo bangos. Pirmoji siejama su laikotarpiu prieš maždaug 14–20 milijonų metų, o antroji, prasidėjusi maždaug prieš 6 milijonus metų, siejama su šiandieninių Havajų salų ir aktyvių vulkanų, tokių kaip Kīlauea ir Mauna Loa, formavimusi.

    Mokslininkų vertinimu, tai leidžia įtarti, kad prie Žemės branduolio ir mantijos ribos vyksta procesai, kurių poveikis paviršiui gali būti didesnis, nei manyta anksčiau. Tokie rezultatai gali keisti tai, kaip aiškinama mantijos dinamika ir ilgalaikė vulkaninių „hotspotų“ evoliucija.

  • Uzbekistane atkasė pradingusį VIII amžiaus rūmų kompleksą: radiniai gali perrašyti regiono istoriją

    Uzbekistane atkasė pradingusį VIII amžiaus rūmų kompleksą: radiniai gali perrašyti regiono istoriją

    Uzbekistane archeologai aptiko didelio, įtvirtinto miesto centro dalyje buvusio rūmų komplekso liekanas. Tyrimus vykdo Samarkande veikiantis Yahyi Gulyamovo archeologijos institutas, o radiniai siejami su Mingtepos archeologine vietove.

    Kasdienėse kasinėjimų ataskaitose pabrėžiama, kad darbai dar ankstyvoje stadijoje, tačiau pirminis datavimas komplekso statybą nukelia į VIII amžiaus pirmąją pusę. Pastatų planas ir statybos technika leidžia manyti, kad tai galėjo būti reprezentacinė valdžios rezidencija arba administracinis centras.

    Rūmai Ark dalyje

    Kompleksas atidengtas centrinėje, kadaise gynybiniais įtvirtinimais apsaugotoje miesto dalyje, tradiciškai vadinamoje Ark. Tokios zonos Vidurinėje Azijoje dažnai būdavo skirtos elitui ir valdžios institucijoms, todėl vieta sustiprina hipotezę apie oficialią pastato funkciją.

    Mokslininkai vertina ne tik sienų fragmentus, bet ir erdvių išdėstymą, kuris gali atskleisti, kaip buvo organizuojamas valdymas, priėmimai ir administracinė veikla. Jei interpretacija pasitvirtins, tai bus svarbi užuomina apie politinės galios centrus regione prieš galutinai įsitvirtinant arabų valdymui.

    Skulptūrų fragmentai ir valdžios simboliai

    Vienu reikšmingiausių radinių laikomi reprezentacinėje salėje aptikti skulptūrų fragmentai. Tyrėjai tikisi, kad jie padės tiksliau suprasti valdžios simboliką, dvaro meną ir platesnį Sogdianos kultūrinį kontekstą.

    Artefaktai perduoti konservavimo ir laboratoriniams tyrimams, kurie turėtų patikslinti jų amžių, medžiagas ir gamybos technologijas. Tokie duomenys leidžia atkurti vietinių dirbtuvių tradicijas bei ryšius su kaimyninėmis kultūromis, ypač prekybos kelių įtakos zonoje.

    Sogdiana ir Šilko kelias

    Mingtepa laikoma viena svarbiausių archeologinių vietovių Uzbekistane, o pats miestas istoriniuose kontekstuose siejamas su Sogdiana. Šį regioną šimtmečius formavo iranėnų tautos, o sogdų pirkliai atliko išskirtinį vaidmenį Šilko kelio prekyboje, jungusioje Kiniją su Artimaisiais Rytais.

    Rūmų atradimas gali suteikti naujų žinių apie vietos elitų veikimą ir administracinę struktūrą tuo laikotarpiu, kai regione vyko dideli politiniai virsmai. Taip pat tikimasi, kad architektūros analizė padės palyginti Mingtepą su kitais Vidurinės Azijos centrais, kuriuose pastaraisiais metais taip pat identifikuotos valdovų rezidencijų liekanos.

    Uzbekistano institucijos pastaruoju metu aktyviai investuoja į Šilko kelio paveldo tyrimus ir apsaugą, siekdamos ir kultūrinio išsaugojimo, ir turizmo plėtros. Jei naujasis kompleksas bus išsamiai ištirtas ir pritaikytas lankymui, Mingtepa gali tapti vienu ryškiausių ankstyvųjų viduramžių Sogdianos liudijimų regione.

  • Olimpijoje rasta plyta su Homero Odisėjos eilėmis: mokslininkai kalba apie unikalią mįslę

    Olimpijoje rasta plyta su Homero Odisėjos eilėmis: mokslininkai kalba apie unikalią mįslę

    Radinių vieta nustebino tyrėjus

    Archeologų dėmesį patraukė iš pažiūros paprasta plyta, rasta kasinėjant netoli Dzeuso šventyklos šventovės Olimpijoje. Ši vieta buvo vienas svarbiausių antikinio pasaulio religinių centrų ir senųjų olimpinių žaidynių lopšys.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Romos imperijos laikotarpiu Olimpija išliko reikšmingu kultūriniu tašku, į kurį atvykdavo piligrimai ir išsilavinę keliautojai. Būtent šiame kontekste aptiktas artefaktas gali padėti geriau suprasti, kaip klasikinė literatūra cirkuliavo kasdienėje aplinkoje.

    Ant plytos išliko Odisėjos eilutės

    Ant plytos paviršiaus išliko keli kruopščiai išraižyti Homero Odisėjos posmai. Odisėja, pasakojanti apie Odisėjo kelionę į Itakę, daugiau nei 2 500 metų laikoma vienu svarbiausių Europos kultūros tekstų.

    Nors Homero epai buvo nuolat perrašinėjami ir naudojami mokymuisi graikų bei romėnų pasaulyje, materialių jų sklaidos pėdsakų išliko nedaug. Įprastai tekstai būdavo rašomi ant papiruso ar pergamento, kurie ypač lengvai suyra, todėl tokie radiniai archeologams yra itin vertingi.

    Kodėl tekstas atsidūrė ant statybinės medžiagos?

    Išskirtinumas slypi ne tik pačiame tekste, bet ir neįprastoje laikmenoje: plytos pirmiausia buvo statybinė medžiaga, o ne rašymo paviršius. Dėl to literatūros fragmentas ant tokio daikto laikomas labai reta ir netikėta užuomina apie raštingumą ir mokymąsi.

    Pasak tyrėjų, plyta nebuvo aptikta monumentaliame pastate ar iškilmingame paminkle, o greičiau įprastos romėniško laikotarpio gyvenvietės aplinkoje. Tai leidžia spėti, kad įrašas galėjo būti ne oficialus, o asmeninis.

    „Tokie užrašai gali parodyti, kaip garsūs tekstai veikė kasdienę žmonių kultūrą ir kaip buvo mokomasi literatūros“, – teigia tyrėjai, aiškindami radinio reikšmę.

    Viena hipotezė sieja įrašą su edukacija: galbūt mokinys treniravosi rašyseną ar atmintinai kartojo žinomus posmus. Kita versija numato, kad tai galėjo būti išsilavinusio žmogaus asmeninis įrašas, rodantis jo tapatybę ir ryšį su klasikine tradicija.

    Taip pat neatmetama ir simbolinė funkcija, nes citatos iš Homero kūrinių graikų ir romėnų pasaulyje buvo plačiai atpažįstamos ir dažnai naudotos erudicijai pabrėžti. Vis dėlto kol kas nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima patikimai patvirtinti vieną interpretaciją.

    Ką dar tikimasi išsiaiškinti?

    Dabar planuojamos detalesnės plytos ir įrašo analizės: tyrėjai sieks tiksliau nustatyti artefakto amžių, įrėžimo techniką ir galimas jo atsiradimo aplinkybes. Papildomų užuominų gali suteikti rašmenų palyginimas su kitomis to laikotarpio inskripcijomis.

    Mokslininkų vertinimu, net keli posmai ant tokio netikėto objekto gali praplėsti žinias apie raštingumo mastą ir klasikinių tekstų vaidmenį Romos valdomoje Graikijoje. Tokie atradimai dažnai tampa pradžia platesnėms diskusijoms apie tai, kur baigiasi oficiali kultūra ir prasideda kasdienė žmogaus patirtis.

  • Vikingų Ulfberht kardų paslaptis pagaliau atskleista: kuo jie lenkė laikmetį ir kas juos klastojo

    Vikingų Ulfberht kardų paslaptis pagaliau atskleista: kuo jie lenkė laikmetį ir kas juos klastojo

    Legenda, kuri glumino šimtmečius

    Europoje tarp IX ir XI amžiaus pasirodę kardai su įrašu +VLFBERH+T ilgą laiką buvo laikomi vienu didžiausių vikingų laikų metalurgijos mįslių. Archeologai iki šiol yra identifikavę apie 170 tokių kardų ar jų fragmentų, daugiausia Skandinavijoje, bet pavienių radinių aptikta ir kitose Europos dalyse.

    Istorikai sutaria, kad Ulfberht greičiausiai nebuvo vieno žmogaus vardas, o veikiau dirbtuvių, meistrų giminės ar kokybės ženklo pavadinimas. Toks ženklinimas viduramžiais veikė panašiai kaip reputaciją kuriantis prekės ženklas: jis signalizavo, ko pirkėjas gali tikėtis iš gaminio.

    Kuo šie kardai buvo išskirtiniai

    Tuo metu, kai didžioji dalis Europos kalvių ginklus kaldavo iš geležies su dideliu šlako ir priemaišų kiekiu, geriausi Ulfberht tipo kardai buvo gaminami iš itin švaraus, anglingo plieno. Tokia sudėtis leido suderinti kietumą, elastingumą ir atsparumą lūžiams, todėl ašmenys galėjo atlaikyti stiprius smūgius neprarasdami formos.

    Ilgą laiką didžiausias klausimas buvo paprastas: iš kur Europoje atsirado tokios kokybės metalas, jei panašios technologijos čia plačiau paplito tik gerokai vėliau. Tyrimai rodo, kad dalis aukščiausios kokybės ašmenų greičiausiai buvo kalami iš importuoto plieno, atkeliaudavusio prekybos keliais iš regionų prie Kaspijos jūros ar Artimųjų Rytų, kur tuo laikotarpiu buvo labiau pažengusi tiglinio plieno gamyba.

    Kaip atkurtas senasis gamybos procesas

    Atkurti gamybos metodą mėgino JAV kalvis Rickas Furreris, specializuojantis istorinių metalurgijos technologijų rekonstrukcijose. Dirbdamas su PBS laidos „NOVA“ projektu, jis rėmėsi archeologiniais duomenimis ir metalurginėmis analizėmis, o tada bandė pakartoti visą procesą tokiomis priemonėmis, kokias teoriškai galėjo turėti viduramžių meistrai.

    Esminis iššūkis buvo pasiekti reikiamas plieno savybes, nes tam reikia labai tiksliai valdyti temperatūrą ir cheminę sudėtį ilgo lydymo metu. Po daugybės bandymų pavyko gauti plieną, labai artimą tam, kuris nustatomas geriausiuose istoriniuose Ulfberht pavyzdžiuose, o iš jo nukalti ašmenys leido praktiškai įvertinti, kodėl šie kardai tapo legenda.

    Ne visi Ulfberht buvo vienodi

    Rekonstrukcijos ir tyrimų kontekste išryškėjo dar viena detalė: dalis kardų su Ulfberht įrašu buvo pagaminti iš gerokai prastesnio metalo. Tokiuose pavyzdžiuose aptinkama daugiau priemaišų, mažesnė anglies koncentracija, o mechaninės savybės nepriartėja prie geriausių egzempliorių.

    Tai stiprina versiją, kad jau viduramžiais rinkoje cirkuliavo klastotės: kalviai galėjo kopijuoti garsų užrašą, siekdami pasinaudoti reputacija. Tokia praktika paaiškintų, kodėl dalis radinių išliko tik skilusiais fragmentais ir kodėl skirtingų egzempliorių kokybė taip smarkiai varijuoja.

  • Po 85 metų atskleidė Baltijos paslaptį: netoli Ustkos rado nacių povandeninį laivą U-583

    Po 85 metų atskleidė Baltijos paslaptį: netoli Ustkos rado nacių povandeninį laivą U-583

    Baltijos jūros dugne, maždaug 50 jūrmylių į šiaurę nuo Ustkos, aptiktas Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių povandeninio laivo U-583 vrakas. Skaičiuojama, kad jis guli apie 70 metrų gylyje, o jo paieškos užtruko dešimtmečius dėl netikslių istorinių koordinačių.

    Atradimą siejama su Lenkijos narų ir tyrėjų komanda, dirbusia kartu su hidrografijos specialistais. Prieš ekspediciją buvo kelis mėnesius iš naujo analizuojami archyviniai dokumentai ir karo laikų pranešimai, nes ankstesnėse ataskaitose nurodyta vieta, kaip įtarta, galėjo būti klaidinga.

    Paieškose lemiamą vaidmenį suvaidino moderni jūros dugno kartografavimo įranga, įskaitant daugiaspindulį sonarą, leidžiantį detaliai atvaizduoti reljefą. Būtent tokios technologijos šiandien vis dažniau tampa pagrindiniu įrankiu identifikuojant istorinius objektus, kai vien archyvų informacijos nepakanka.

    Pirminiai skenavimai rodo, kad korpusas gali būti išlikęs stebėtinai gerai. Tai siejama su specifinėmis Baltijos jūros sąlygomis gilesniuose sluoksniuose, kur mažesnis druskingumas, ribotas deguonies kiekis ir menkesnė biologinė veikla dažnai lėtina metalo irimą, palyginti su atviresniais vandenynais.

    U-583 buvo VIIC tipo Kriegsmarine povandeninis laivas, pradėtas statyti 1940 metais Hamburgo „Blohm & Voss“ laivų statykloje. Į tarnybą jis priimtas 1941 metais ir daugiausia naudotas kaip mokomasis laivas Baltijoje, nespėjęs atlikti kovinių patrulių.

    Laivo istorija baigėsi 1941 metų lapkričio 15 dieną vakare per pratybas, kai įvyko susidūrimas su kitu vokiečių povandeniniu laivu U-153. U-583 nuskendo kartu su visa 45 žmonių įgula, išgyvenusių nebuvo, o tikroji katastrofos vieta ilgai išliko neaiški.

    Tyrėjai teigia planuojantys bendradarbiauti su jūrinėmis institucijomis, kad vieta būtų apsaugota nuo neleistinos veiklos. Neatmetama, jog vėliau gali būti rengiamos papildomos ekspedicijos su nuotoliniu būdu valdomais povandeniniais aparatais, kurie padėtų tiksliau dokumentuoti būklę ir patikslinti nelaimės aplinkybes.

  • Mokslininką pritrenkė: paprastas miško augalas siunčia signalus, primenančius smegenų veiklą

    Mokslininką pritrenkė: paprastas miško augalas siunčia signalus, primenančius smegenų veiklą

    Nepastebimas miško paklotės augalas – samanos – mokslininkams pateikė netikėtą mįslę: laboratorijoje užfiksuoti jų elektriniai signalai pasirodė esantys ne atsitiktinis triukšmas, o pasikartojantys impulsai ir lėtos bangos. Tyrimą atlikęs Vakarų Anglijos universiteto Bristolio profesorius Andrew Adamatzky teigia, kad kai kurie dėsningumai primena tai, kaip signalai sklinda neuronų tinkluose.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Royal Society Open Science. Jame analizuota samanų rūšis Brachythecium rutabulum, dažnai sudaranti žalias pagalvėles miškuose, ant medžių kamienų ir drėgnų paviršių. Svarbu pabrėžti: tai nereiškia, kad samanos turi smegenis ar geba mąstyti, tačiau rodo sudėtingesnę jų vidinę signalų dinamiką, nei įprastai tikėtasi.

    Kas tiksliai užfiksuota laboratorijoje?

    Eksperimento metu į samanų mėginius buvo įterpti elektrodai, o įtampos pokyčiai registruoti kelias dienas. Užfiksuoti reguliarūs impulsai ir lėtos, per audinius plintančios bangos, leidusios įtarti, kad signalai gali būti koordinuoti visos kerpės ar kupsto mastu, o ne atsirandantys pavienių ląstelių lygiu.

    Mokslininkų dėmesį patraukė ne vien pats elektrinis aktyvumas, bet ir jo struktūra. Tyrime aprašoma, kad signalai pasireiškė skirtingomis laiko skalėmis, o jų pasikartojimas kai kuriais aspektais priminė dėsningumus, matomus biologinėse tinklinėse sistemose, įskaitant nervinių ląstelių aktyvumą.

    Kodėl tai nereiškia, kad samanos mąsto?

    Augalai neturi neuronų ir neturi gyvūnams būdingos nervų sistemos, todėl jų signalai kyla ir sklinda kitais mechanizmais. Augaluose elektriniai impulsai dažnai siejami su jonų srautais ląstelių membranose, vandens balanso pokyčiais ir biocheminių reakcijų grandinėmis, kurios padeda koordinuoti atsaką į aplinką.

    Elektriniai signalai augaluose nėra naujiena: mokslinėje literatūroje seniai aprašoma, kad jie gali būti susiję su reakcija į pažeidimą, kenkėjų poveikį, temperatūros svyravimus ar drėgmės stygių. Tačiau samanų atveju tyrėjai akcentuoja mastą ir dėsningumų sudėtingumą, nes signalai gali apimti visą kupstą kaip vieną funkcinę sistemą.

    Kur tai gali nuvesti: nuo biologijos iki skaičiavimo?

    Andrew Adamatzky siūlo interpretaciją, kad samanų kupstas tam tikra prasme gali veikti kaip išsklaidyta, labai lėta informacijos apykaitos sistema. Tokia idėja artima biokompiutingo krypčiai, kur ieškoma, kaip biologiniai dariniai gali įkvėpti naujus, netradicinius skaičiavimo ir signalų apdorojimo modelius.

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia vadinamasis netradicinis skaičiavimas, kai informacijos apdorojimo analogų ieškoma ne tik silicio lustuose, bet ir gyvuose ar gyvybę imituojančiuose tinkluose. Vis dėlto kol kas tai pirmiausia fundamentinis mokslas: tyrimas praplečia supratimą apie tai, kaip net paprasti, nervų sistemos neturintys organizmai gali koordinuoti procesus per elektrinių signalų dinamiką.

    „Tai nėra įrodymas, kad samanos turi smegenis, tačiau tai rodo, jog jų elektrinis aktyvumas gali būti daugiasluoksnis ir dėsningas“, – sakė Andrew Adamatzky.

  • Sacharoje aptiktas akmenų ratas glumina mokslininkus: senesnis už Stounhendžą ir su žvaigždėmis

    Sacharoje aptiktas akmenų ratas glumina mokslininkus: senesnis už Stounhendžą ir su žvaigždėmis

    Atokiame pietų Egipto dykumos regione esanti Nabta Plaja šiandien atrodo kaip negyva Sacharos dalis, tačiau prieš maždaug 7 000 metų čia plytėjo visai kitoks kraštovaizdis. Neolito laikotarpiu vadinamojoje Žaliojoje Sacharoje buvo daugiau kritulių, telkšojo ežerai, o savanos sudarė sąlygas žmonėms gyventi ir laikyti gyvulius.

    Būtent šiame kontekste atsirado vienas mįslingiausių Afrikos priešistorės objektų – akmenų ratas, kurio amžius laikomas gerokai didesniu nei Stounhendžo. Tyrinėtojai pabrėžia, kad tai nėra atsitiktinė riedulių sankaupa: dalis akmenų buvo atgabenti ir pastatyti sąmoningai, o jų padėtis rodo apgalvotą planą.

    Atradimas, pakeitęs požiūrį

    Nabta Plajos tyrimai intensyviau prasidėjo 20 amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai archeologai ieškojo užuominų apie ankstyvuosius procesus, lėmusius civilizacijos raidą Nilo regione. Iš pradžių daugiausia rasta akmens įrankių, keramikos, puošybos detalių iš stručio kiaušinių lukštų, gyvūnų kaulų ir laužaviečių pėdsakų, rodančių ilgalaikį žmonių buvimą.

    1973 metais ekspedicija, padedama vietinio vedlio, pasiekė išdžiūvusį senovinio ežero dugną, kuriame pastebėti vertikaliai pastatyti akmenys. Iš pradžių jie galėjo priminti natūralias uolienas, tačiau vėlesnė analizė leido daryti išvadą, kad formacijos buvo sukurtos žmogaus rankomis, o ne atsirado dėl gamtinių procesų.

    Ryšys su dangumi ir metų laikais

    Vėlesni kasinėjimai atskleidė, kad akmenų ratas sudarytas ne atsitiktinai: atskiri elementai orientuoti taip, kad galėtų žymėti kryptis, siejamas su vasaros saulėgrįža. Taip pat aptariama hipotezė, jog dalis akmenų galėjo būti suderinti su ryškiausių žvaigždžių padėtimis danguje, matomomis prieš tūkstantmečius.

    Tokios žinios neolito bendruomenėms galėjo būti praktiškai svarbios. Jei žmonės gebėjo numatyti, kada artėja lietingasis sezonas, tai didino šansus išgyventi aplinkoje, kur vanduo buvo lemiamas išteklius tiek kelionėms, tiek gyvulių ganymui.

    Gyvulių kultas ir klimato lūžis

    Archeologai taip pat aptiko pilkapių ir kapaviečių, kuriose rasta galvijų liekanų, o vienoje vietoje – beveik vientisas gyvulio skeletas, interpretuojamas kaip aukojimo pėdsakas. Dalis tyrėjų tai sieja su galvijų svarba to meto bendruomenėms ir tikėtinais ritualais, kurie galėjo būti skirti prašyti lietaus sausros metu.

    Maždaug prieš 5 000 metų regiono klimatas ėmė sparčiai sausėti: kritulių mažėjo, ežerai traukėsi, o savanos pamažu virto dykuma. Tai galėjo paskatinti žmones persikelti arčiau Nilo, o kai kurie mokslininkai svarsto, kad kartu galėjo keliauti ir sukauptos žinios bei tradicijos, vėliau tapusios platesnių kultūrinių procesų dalimi.

    Nabta Plaja ir šiandien išlieka mokslinių diskusijų objektu: vieni tyrėjai akcentuoja astronominę orientaciją, kiti ragina atsargiai vertinti tikslias interpretacijas ir pabrėžia platesnį ritualinį bei socialinį šios vietos vaidmenį. Vis dėlto dėl vieno sutariama: tai vienas įspūdingiausių liudijimų apie sudėtingą priešistorės bendruomenių gyvenimą dar gerokai prieš faraonų laikus.

  • Lenkai pakeitė požiūrį į mokslą: kas slepiasi už „Focus“ kategorijos Nauka?

    Lenkai pakeitė požiūrį į mokslą: kas slepiasi už „Focus“ kategorijos Nauka?

    Lenkijos portalo „Focus“ skiltyje Nauka pateikiami redakcijos tekstai, skirti mokslo ir kasdienio gyvenimo temoms. Tokie skyriai paprastai apima sveikatą, žmogaus psichologiją, technologijų poveikį, keliones ir kultūrą, tačiau turinio kryptis dažnai priklauso nuo konkretaus leidinio redakcinės linijos.

    Pastaraisiais metais mokslo naujienų vartojimas Europoje kinta: auditorija vis dažniau ieško ne vien sensacingų antraščių, bet ir aiškių paaiškinimų, kaip tyrimai veikia kasdienius sprendimus. Dėl to vis didesnę reikšmę įgauna paaiškinamoji žurnalistika, kai sudėtingos temos pateikiamos suprantamai, bet neaukojant tikslumo.

    Ši tendencija ypač sustiprėjo išpopuliarėjus dirbtiniam intelektui ir sparčiai plintant klaidinančiai informacijai socialiniuose tinkluose. Redakcijoms tenka atsakomybė aiškiai atskirti, kur baigiasi mokslu grįstos išvados ir kur prasideda interpretacijos, rinkodara ar pramoginis turinys.

    Todėl mokslo rubrikose vis dažniau akcentuojamas šaltinių patikimumas, metodų paaiškinimas ir kontekstas: ką reiškia tyrimo imtis, ar rezultatai pakartojami, ar tai ankstyvos stadijos darbas. Skaitytojui tai padeda suprasti, kodėl viena naujiena verta dėmesio, o kita dar neturėtų tapti pagrindu skubotoms išvadoms.

    Nors pateiktame tekste nėra konkrečių straipsnių ar faktų apie atskirus tyrimus, pats rubrikos aprašymas rodo siekį kalbėti apie temas, kurios, redakcijos vertinimu, realiai veikia gyvenimo kokybę. Tokiam turiniui keliami aukšti reikalavimai: tikslumas, aiškumas ir atsparumas manipuliacijoms, ypač kalbant apie sveikatą ar visuomenės gerovę.

  • Hanų kapuose aptiko paslaptingą 2 000 metų stalo žaidimą: jo taisyklės iki šiol mįslė

    Hanų kapuose aptiko paslaptingą 2 000 metų stalo žaidimą: jo taisyklės iki šiol mįslė

    Kinijoje archeologai tyrinėdami Hanų dinastijos laikotarpio kapavietes aptiko dvi išraižytas stalo žaidimo lentas, kurios, jų teigimu, atitinka senovinį žaidimą liubo. Hanų dinastija valdė nuo 206 metų prieš mūsų erą iki 220 metų, o šis laikotarpis siejamas su stiprėjančia valstybe, prekybos plėtra ir ryškėjančiu elitinės kultūros vaidmeniu.

    Vienas radinys išraižytas ant lygios plytos, kitas – ant plytos su geometriniais ornamentais. Tyrėjai pabrėžia, kad tai ne atsitiktiniai brūkšniai: išlikęs laukelių ir linijų išdėstymas sutampa su kitur Kinijoje anksčiau rastais liubo lentų pavyzdžiais, todėl identifikacija laikoma pagrįsta.

    Kas liubo darė ypatingu?

    Faktas, kad lentos rastos kapuose, archeologams leidžia daryti išvadą, jog žaidimas galėjo turėti daugiau nei pramoginę reikšmę. Senovės Kinijoje į kapus neretai buvo dedami daiktai, kurie, tikėta, pravers mirusiajam pomirtiniame gyvenime, tad žaidimo lentos gali rodyti ir simbolinę, ritualinę ar statuso funkciją.

    Istoriniai šaltiniai ir ikonografija liubo mini kaip vieną populiariausių senovės Kinijos stalo žaidimų: jis vaizduotas piešiniuose, reljefuose, minimas tekstuose. Ankstesniuose archeologiniuose radiniuose aptikta ne tik lentų, bet ir žaidimo figūrėlių bei specialių lazdelių, kuriomis, manoma, buvo „metamas“ atsitiktinumo rezultatas vietoj kauliukų.

    Taisyklės išliko, bet žaisti nemokame

    Mokslininkams iki šiol nepavyko patikimai atkurti tikslių liubo taisyklių, nors bendras principas apytikriai žinomas. Remiantis fragmentiškais aprašymais, žaidė du žmonės, kiekvienas turėjo po šešias figūrėles, o ėjimai priklausė nuo lazdelių metimo rezultato.

    Spėjama, kad tikslas buvo rinkti taškus strategiškai judinant figūrėles lentoje, tačiau neaišku, kaip taškai buvo skaičiuojami, kokios buvo pergalės sąlygos ir kokie konkretūs apribojimai galiojo ėjimams. Tyrėjams trūksta vieno esminio dalyko: nėra išlikusio teksto, kuriame žaidimo eiga būtų aprašyta taip detaliai, kad taisykles būtų galima atkurti be prielaidų.

    Kodėl žaidimas dingo iš istorijos?

    Istorikai liubo kilmę sieja su pirmuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą, o vėliau žaidimas išpopuliarėjo imperatorių dvare ir aristokratijoje. Brangūs komplektai, gaminti iš vertingų medžiagų, rodo, kad tai buvo ir prestižo simbolis, ir intelektualios laisvalaikio kultūros dalis.

    Maždaug V amžiuje liubo pamažu ėmė nykti, o jo vietą užėmė weiqi, pasaulyje geriau žinomas kaip go. Keičiantis epochoms nunyko ir praktinė žaidimo tradicija, todėl vėlesnės kartos atpažino tik pavadinimą bei lentų vaizdus, o ne pačią žaidimo logiką.

    Nauji radiniai kapavietėse archeologams suteikia papildomų duomenų apie tai, kaip plačiai žaidimas buvo paplitęs ir kokią vietą užėmė visuomenėje. Tačiau paradoksas išlieka: lentų schema žinoma, žaidimo populiarumas dokumentuotas, o taisyklės vis dar laikomos viena įdomiausių senovės Kinijos kultūros mįslių.

  • Mokslininkai paliko lauką ramybėje: po 10 metų pamatę, kas išaugo, sunkiai patikėjo

    Mokslininkai paliko lauką ramybėje: po 10 metų pamatę, kas išaugo, sunkiai patikėjo

    Mokslininkai Rytų Anglijoje, Norfolko grafystėje, daugiau nei dešimtmetį stebėjo, kas nutiks buvusiam žemės ūkio laukui, jei jis bus paliktas natūraliai atsigauti. Tikslas buvo patikrinti, ar vertingoms, rūšių gausioms pievoms atkurti visada būtina brangi sėklų sėja ir intensyvūs žemės darbai.

    Tyrimo teritorija buvo apie 2 hektarų ploto. Ji 2005 metais nustojo būti dirbama po rapsų auginimo, nes ūkininkavimą apsunkino vandens nutekėjimo problemos.

    Vietoje įprastų atkūrimo priemonių, tokių kaip specialūs sėklų mišiniai, viršutinio dirvožemio sluoksnio nuėmimas ar gili arimo technologija, pasirinktas itin paprastas režimas. Kartą per metus augalija buvo nušienaujama šienui, o nupjauta biomasė išvežama.

    Sistemingi stebėjimai vyko nuo 2011 iki 2022 metų. Kas kelerius metus tyrėjai fiksavo augalų rūšinę sudėtį visame plote ir iš anksto pažymėtose tyrimo aikštelėse, kad matytų ne pavienius pokyčius, o ilgalaikę ekosistemos kaitą.

    Rezultatai pranoko lūkesčius

    Per stebėjimo laikotarpį augalų rūšių skaičius nuosekliai didėjo. Maždaug po dešimtmečio pievoje ėmė rastis vietovėje retesnėmis laikomos rūšys, įskaitant orchidėjas ir kitus rūšių turtingoms žydinčioms pievoms būdingus augalus.

    Tyrimo aikštelėse vidutinis rūšių skaičius beveik padvigubėjo. Jei 2011 metais jose buvo apie 10 rūšių, tai po 11 metų jų fiksuota jau beveik 20.

    Ypatingo dėmesio sulaukė orchidėjos, kurios iš pradžių pasirodė pavieniui. Mokslininkai net registravo kiekvieno augalo GPS koordinates, tačiau vėliau populiacija išaugo taip, kad individualus skaičiavimas tapo nebeįmanomas.

    Kaip retos rūšys atsidūrė pievoje?

    Viena įdomiausių tyrimo mįslių yra tai, kaip dalis retų augalų apskritai pasiekė šį plotą, kai artimiausios žinomos jų augavietės yra gana toli. Tyrėjai daro prielaidą, kad sėklas galėjo pernešti laukiniai gyvūnai, ypač elniai, migruojantys tarp skirtingų buveinių.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tokia natūrali regeneracija gali turėti svarbų pranašumą prieš komercinių sėklų mišinių sėjimą. Nors sėjimas leidžia greičiau gauti vizualiai žaliuojantį plotą, jis gali suformuoti mažiau įvairią bendriją ir ne visada padeda išsaugoti vietinę genetinę įvairovę.

    Kodėl tai svarbu visai Europai

    Rūšių turtingos žydinčios pievos laikomos vienomis vertingiausių buveinių apdulkintojams ir daugeliui kitų organizmų. Tokios buveinės Europoje nyksta, todėl vis dažniau ieškoma būdų, kaip atkuriant apleistas žemes suderinti efektyvumą, kainą ir biologinės įvairovės tikslus.

    Tyrimas rodo, kad kai kuriais atvejais didžiausias pokytis gali ateiti ne iš brangių intervencijų, o iš nuoseklaus, kuklaus valdymo ir laiko. Vienas kasmetinis šienavimas ir biomasės pašalinimas, panašu, gali sudaryti sąlygas pievai natūraliai įgauti vertingoms buveinėms būdingų bruožų.