Category: Mokslas

Klimato mokslininkai perspėja, kad Atlanto vandenyno cirkuliacijos sistema AMOC artėja prie pavojingos ribos, o jos sutrikimas galėtų ne tik pakeisti Europos orus, bet ir sustiprinti globalų atšilimą. Potsdamo klimato poveikio tyrimų instituto mokslininkų skaičiavimai rodo, kad dėl AMOC žlugimo Pietų vandenynas gali iš anglies sugėrėjo virsti papildomu anglies dvideginio šaltiniu.

AMOC neretai vadinama vandenynų šilumos konvejeriu, nes ji perneša šiltesnį paviršinį vandenį iš tropikų į šiaurę, o šaltą, tankų giluminį vandenį grąžina į pietus. Ši cirkuliacija padeda formuoti regioninį klimatą, ypač Šiaurės Atlante ir Vakarų Europoje, ir yra susijusi su tuo, kaip vandenynai kaupia anglį.

Iki šiol vandenynai buvo vienas svarbiausių žmonijos sąjungininkų lėtinant atšilimą, nes sugeria apie ketvirtadalį žmonių išmetamo anglies dvideginio. Tačiau naujos simuliacijos rodo, kad esant tam tikroms sąlygoms ši pusiausvyra gali persiversti, o dalis giliai sukauptos anglies ilgainiui galėtų grįžti į atmosferą.

Pietų vandenynas gali pakeisti vaidmenį

Tyrime akcentuojama, kad kritinis mechanizmas siejamas su Pietų vandenynu aplink Antarktidą, kuris įprastai yra vienas svarbiausių anglies „laidojimo“ regionų. Jei AMOC pereitų į nusilpusios ar išjungtos būsenos režimą, vandens masių maišymasis prie Antarktidos gali sustiprėti ir dažniau iškelti anglies turtingus giluminius vandenis į paviršių.

Tuomet dalis anglies dvideginio, kuris anksčiau buvo saugomas vandenyno gelmėse, galėtų išsiskirti į atmosferą. Modeliavimas rodo, kad toks grįžtamasis ryšys galėtų pridėti apie 0,17–0,27 laipsnio prie globalios temperatūros didėjimo, o poveikis tęstųsi ilgą laiką.

Kodėl svarbi 350 ppm riba

Mokslininkai analizavo, kaip AMOC stabilumas kinta priklausomai nuo anglies dvideginio koncentracijos atmosferoje. Jie nurodo vadinamąjį bistabilumo režimą, kai sistema gali turėti dvi stabilias būsenas, o perėjimas iš vienos į kitą gali tapti sunkiai grįžtamas.

Tyrime teigiama, kad priešindustriniais laikais, kai anglies dvideginio koncentracija siekė apie 280 ppm, net ir smarkiai sutrikus cirkuliacijai sistema turėjo daugiau šansų atsistatyti. Tačiau viršijus 350 ppm rizika, kad sustojusi cirkuliacija nebeatsikurs, reikšmingai išauga, o šiandien koncentracija yra apie 430 ppm.

Regioniniai pokyčiai būtų aštrūs

Nors vidutinis globalus papildomas atšilimas gali atrodyti nedidelis, regioniniai padariniai būtų kur kas ryškesni. Modeliuojant scenarijus su maždaug 450 ppm anglies dvideginio koncentracija, skaičiuojama, kad Arktyje temperatūra galėtų kristi iki 7 laipsnių, o Antarktidoje kilti iki 6 laipsnių.

Tokie kontrastai reikštų didelius atmosferos ir vandenynų cirkuliacijos persitvarkymus, galinčius paveikti kritulių režimą, žemės ūkį ir ekosistemas. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad dabartinės emisijos didina tikimybę, jog suveiks stiprūs ir ilgalaikiai klimato sistemos grįžtamieji ryšiai.

AMOC tema pastaraisiais metais vis dažniau minima ir tarptautinėse klimato vertinimo ataskaitose, kuriose pabrėžiama didelė rizika toliau silpnėti Šiaurės Atlanto cirkuliacijai šiame amžiuje. Mokslininkų žinutė išlieka ta pati: kuo greičiau mažinamos šiltnamio dujų emisijos, tuo mažesnė tikimybė priartėti prie negrįžtamų klimato sistemos lūžio taškų.

Šaltiniai:

https://www.nature.com/articles/s43247-026-03427-w

https://www.ipcc.ch/report/ar6/wg1/chapter/chapter-9/

https://gml.noaa.gov/ccgg/trends/

Kosminis teleskopas Jamesas Webbas pirmą kartą leido itin tiksliai įvertinti dviejų uolėtų egzoplanetų klimatą TRAPPIST-1 sistemoje, esančioje maždaug už 40 šviesmečių nuo Žemės. Tarptautinė mokslininkų komanda iš Berno universiteto ir Ženevos universiteto parodė, kad arčiausiai žvaigždės esančios planetos, tikėtina, neturi reikšmingos atmosferos.

TRAPPIST-1 jau beveik dešimtmetį laikoma viena svarbiausių vietų ieškant į Žemę panašių pasaulių, nes joje aplink vėsią raudonąją nykštukę skrieja net septynios panašaus dydžio planetos. Bent trys jų yra vadinamojoje gyvybinėje zonoje, kur teoriškai galėtų egzistuoti skystas vanduo, jei sąlygos būtų palankios.

Kas apsunkina gyvybę prie raudonųjų nykštukių?

Raudonosios nykštukės yra dažniausias žvaigždžių tipas Paukščių Take, todėl būtent aplink jas aptinkama daug uolėtų planetų. Tačiau tokios žvaigždės ypač jaunystėje gali būti aktyvios, o intensyvi spinduliuotė ir dalelių srautai gali ardyti planetų atmosferas.

Kita problema – labai artimos orbitos. Kad gautų pakankamai šilumos, planetos turi skrieti arti blankesnės žvaigždės, todėl dažnai tampa potvyniškai užrakintos: viena pusė nuolat būna dienoje, kita – nuolatinėje naktyje. Tokiu atveju atmosfera yra kritiškai svarbi, nes ji perneša šilumą ir mažina temperatūrų ekstremumus.

„Atmosfera tokiose planetose galėtų pernešti energiją iš dieninės pusės į naktinę ir sušvelninti temperatūrų skirtumus“, – sakė Berno universiteto tyrėjų grupės atstovas Brice-Oliver Demory.

60 valandų stebėjimų ir aiškus signalas

Mokslininkai susitelkė į dvi vidines planetas – TRAPPIST-1b ir TRAPPIST-1c, nes jos labiausiai veikiamos žvaigždės spinduliuotės. Naudojant Jameso Webbo infraraudonųjų spindulių prietaisus, planetos buvo stebėtos nenutrūkstamai apie 60 valandų, fiksuojant jų šiluminį spinduliavimą per visą orbitą.

Gauti duomenys atskleidė itin didelius temperatūrų skirtumus tarp dieninės ir naktinės pusės, viršijančius 500 laipsnių Celsijaus. TRAPPIST-1b dienoje temperatūra viršija 200 laipsnių Celsijaus, o naktį krenta iki maždaug minus 200 laipsnių Celsijaus, todėl šiluma akivaizdžiai nėra pernešama aplink planetą.

Tokie kontrastai laikomi stipriu požymiu, kad šios planetos neturi tankios atmosferos. Jei atmosferos ir buvo, tikėtina, jos buvo prarastos dėl atšiaurios kosminės aplinkos taip arti raudonosios nykštukės.

Viltis persikelia toliau nuo žvaigždės

Nors dvi vidinės TRAPPIST-1 sistemos planetos, panašu, yra plikos uolėtos dykumos, tai nereiškia, kad visa sistema nepalanki gyvybei. Tyrėjai pabrėžia, jog rezultatai atitinka teorinius modelius: arčiausiai žvaigždės esantys pasauliai atmosferą praranda greičiausiai, o toliau esantys gali ją išsaugoti.

Dėl to didesnis dėmesys nukrypsta į TRAPPIST-1e, esančią arčiau gyvybinės zonos centro. Analogiškai Saulės sistemai, Merkurijus atmosferos praktiškai neturi, tačiau Venera ir Žemė ją išlaikė, todėl realios sąlygos gali smarkiai skirtis net ir vienoje sistemoje.

Jameso Webbo gebėjimas sudaryti mažų uolėtų egzoplanetų šiluminius žemėlapius laikomas svarbiu žingsniu, nes leidžia ne tik spėlioti, bet ir matuoti, ar atmosfera egzistuoja. Tolimesni TRAPPIST-1 sistemos stebėjimai gali tapti vienu aiškiausių testų, ar raudonųjų nykštukių planetos gali ilgainiui išlaikyti klimatą, tinkamą skystam vandeniui ir galbūt gyvybei.

Šaltiniai:
https://www.nature.com/articles/s41550-026-02806-9
https://phys.org/news/2026-04-eternal-night-day-cousins-earth.html

Berlyne 13 metų paauglys per įprastą pasivaikščiojimą aptiko radinį, kurio pavydėtų ne vienas archeologas. Nuo žemės pakelta nedidelė bronzinė moneta, patekus į specialistų rankas, pasirodė esanti daugiau kaip 2 200 metų senumo.

Kaip pranešė Berlyno archeologijos institucija, moneta datuojama 281–261 metais prieš mūsų erą ir buvo kaldinta senovės Trojoje, dabartinės Turkijos teritorijoje. Būtent kilmė ir amžius sukėlė didžiausią nuostabą, nes radinys aptiktas Vokietijos sostinėje, toli nuo Viduržemio jūros regiono.

Moneta išdavė savo kilmę

Paauglys, supratęs, kad rado neįprastą daiktą, monetą nusinešė į muziejų per mokyklos vizitą. Ten ją apžiūrėję ekspertai patvirtino autentiškumą ir atkreipė dėmesį į ikonografiją, padėjusią tiksliau nustatyti laikotarpį.

Vienoje pusėje pavaizduota deivė Atėnė su korintietišku šalmu, kitoje Atėnė vaizduojama iškilmingiau, su ietimi ir verpste. Tokie atvaizdai būdingi helenistinio laikotarpio monetų kaldinimui, kai miestuose ir regionuose plačiai paplito vietinės emisijos.

Klausimas, kuris neduoda ramybės

Iš pradžių svarstyta, ar moneta tikrai ilgai gulėjo radimo vietoje, ar galėjo būti šiuolaikiniais laikais pamesta iš privačios kolekcijos. Lemiamu argumentu tapo tai, kad radėjas tiksliai prisiminė vietą, todėl archeologai galėjo atlikti patikrinimą ir tyrimus.

Vietovės analizė parodė, kad teritorija skirtingais laikotarpiais naudota laidojimui: nuo bronzos amžiaus iki romėniškojo laikotarpio. Tolimesni tyrimai atskleidė keramikos fragmentų, metalinių detalių ir degintų žmonių palaikų, leidžiančių daryti išvadą, kad tai buvo kapinynas.

Kaip Trojos moneta atsidūrė Berlyne?

Didžiausia mįslė išlieka monetos kelias į Šiaurės Europą. Viena hipotezė sieja radinį su senoviniais prekybos maršrutais, įskaitant gintaro kelią, kuris įvairiais laikotarpiais jungė Viduržemio jūros regioną su šiauresnėmis Europos teritorijomis.

Kita versija numato asmeninę istoriją: moneta galėjo priklausyti kariui ar samdiniui, keliavusiam su helenistinio pasaulio kariuomenėmis ir vėliau grįžusiam į savo gimtąsias žemes. Archeologai pabrėžia, kad net jei moneta nebuvo itin vertinga kaip mokėjimo priemonė, ji galėjo turėti simbolinę reikšmę, pavyzdžiui, būti įdėta į kapą kaip ritualinis objektas.

Specialistų teigimu, tokie radiniai padeda atkurti ryšius tarp nutolusių regionų ir suprasti, kaip žmonės, prekės ir idėjos judėjo per Europą dar gerokai prieš rašytinių šaltinių gausą. Šiuo metu moneta saugoma ir pristatoma Berlyne, o tyrimai dėl tikslesnio jos patekimo kelio tęsiami.

Šaltiniai:
https://www.petri.berlin/presse/griechische-muenze-aus-dem-3-jahrhundert-v-chr-in-berlin-spandau-entdeckt/

Większyčių rūmai Opolės vaivadijoje Lenkijoje dažnai vadinami ryškiu neogotikos pavyzdžiu regione. Pasakojama, kad ši rezidencija tapo savotišku atspirties tašku vėliau išgarsėjusiems Mosznos rūmams, o panašumų ieškantys keliautojai iki šiol lygina abiejų kompleksų siluetus.

Rūmai Większyčėse pastatyti 1871 metais, kai Marc Heymann medinio dvaro vietoje pasirinko mūrinę, reprezentacinę architektūrą. Pastatas išsiskiria keturiais aukštais, aukštais stogais, rizalitais, erkeriais su apvaliu bokšteliu ir sodo terasa, o fasade dominuoja klinkerio plytos.

Neogotikinę išvaizdą sustiprina spalvotos keraminės detalės, kurioms parinkti raudoni, žali ir mėlyni akcentai. Vis dėlto labiausiai dėmesį traukia legenda apie Heymanno užmojį vienos salės grindis iškloti auksinėmis monetomis ir net kreipimąsi į Rusijos carą dėl leidimo.

„Gavęs sutikimą, Heymannas išgirdo vieną sąlygą: monetas reikėjo sustatyti vertikaliai, vieną šalia kitos, kad nebūtų paniekintas valdovo atvaizdas“, – taip ši istorija dažniausiai perteikiama vietiniuose pasakojimuose.

Skaičiavimai esą parodė, kad tokia sąlyga reikalautų gerokai daugiau aukso, nei statytojas galėjo sau leisti, todėl auksinių grindų idėjos atsisakyta. Tačiau rūmuose liko kitas iki šiol minimas akcentas: įėjimo bokšto laiptuose įrengtas įrašas, pabrėžiantis to meto ekonominio pakilimo dvasią ir ambiciją kurti „didžių laikų“ architektūrą.

Dar prieš iškylant rūmams, 19 amžiaus šeštajame dešimtmetyje čia pradėtas formuoti kraštovaizdžio parkas, kurio plotas siekė apie 22 hektarus. Šaltiniuose minimi dešimtys medžių ir krūmų rūšių, tvenkinys, maitinamas požeminio šaltinio, ir balta pavėsinė su Adomo ir Ievos skulptūrine kompozicija.

1912 metais kompleksas perėjo Emilo Phyrkoscho, su chemijos pramone siejamo verslininko iš Ratiboro, nuosavybėn. Tarpukariu rezidencija vasaromis atgydavo, čia leisdavosi šeima, o parko šaltinio vandeniui priskiriama net simbolinė reikšmė šeimos tradicijose.

Po Antrojo pasaulinio karo rūmai kurį laiką naudoti visuomeninėms reikmėms, o pastate veikė ir liaudies universitetas. Nuo 2003 metų rūmai priklauso privačiam savininkui, o nuo 2004 metų pradėti nuoseklūs restauravimo darbai, siekiant atkurti 19 amžiaus antrosios pusės išvaizdą.

Atnaujintuose interjeruose akcentuojamas dvitraktis planas, juodai balta marmuro grindų kompozicija, vienaeigiai marmuro laiptai ir marmurinė laiptinė. Taip pat išryškinami regionui būdingi spalviniai sprendimai bei dekoruoti mediniai lubų elementai su heraldikos motyvais.

Restauracija apėmė ir išorės darbus: klinkerio mūro pažeidimų tvarkymą, stogo dangos keitimą, terasų rekonstrukciją, takų dangų atnaujinimą ir fasadų apšvietimo sprendimus. Šiandien rūmai minimi ir kaip erdvė renginiams bei fotosesijoms, o jų „įkvėpimo Mosznai“ istorija išlieka viena labiausiai aptariamų vietinių legendų.

Šaltiniai:
https://palacwiekszyce.pl/ (apie rūmų istoriją ir restauraciją)
https://www.visitopolski.pl/ (regiono lankytinos vietos ir paveldo objektai)
https://www.polskiezabytki.pl/ (paveldo objekto aprašas ir faktai)

Mažasis vandeninis kirstukas yra vienas įdomiausių Europos smulkiųjų žinduolių: jis nuodingas, tačiau žmogui realios grėsmės nekelia. Šis gyvūnas vos apie 7 centimetrų ilgio, o jo masė paprastai siekia 15–19 gramų, todėl gamtoje dažnai lieka nepastebėtas.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali priminti artimą giminaitį vandeninį kirstuką, mažasis vandeninis kirstukas yra mažesnis ir laikomas ramesnio būdo. Jis gyvena vienišiaus gyvenimą, žiemos miegu neužmiega, o aktyviausias dažniausiai būna naktį.

Išvaizda ir elgsena

Gyvūno kūnas kresnas, dengiamas tankiu kailiu: nugara ir šonai dažniausiai tamsiai rudi, o pilvas šviesesnis, balsvas. Būdingas požymis yra pailgas snukutis, o mažos ausys paprastai pasislepia kailio fone.

Uodega palyginti trumpa ir paprastai neviršija kūno ilgio. Skirtingai nei didesnio giminaičio, standžių plaukų kilis, padedantis plaukti, pas mažąjį vandeninį kirstuką ryškesnis tik uodegos gale, be to, jis apskritai labiau vengia plaukimo ir dažniau juda sekliame vandenyje.

Kur gyvena ir kuo minta

Mažasis vandeninis kirstukas renkasi drėgnas ir užmirkusias buveines: ežerų pakrantes, pelkes, šlapynes, lėtai tekančius upelius ir upes. Maisto jis ieško braidydamas seklumoje, ypač ten, kur gausu pakrančių augalijos ir slėptuvių.

Šis kirstukas minta tik gyvūniniu maistu. Dažniausiai jo racione būna smulkūs bestuburiai, tokie kaip vabzdžiai ir jų lervos, voragyviai, sliekai bei sraigės, tačiau pasitaiko, kad suėda ir smulkius varliagyvius ar roplius.

Kaip veikia nuodai ir ar tai pavojinga?

Skirtingai nei nuodingi ropliai, kirstukai neturi specialių nuodinių dantų. Nuodingos medžiagos gaminamos pažandinėse seilių liaukose, vėliau susimaišo su seilėmis ir patenka į žaizdą įkandimo metu.

Jų nuodai daugiausia veikia paralyžiuojančiai ir gali turėti poveikį širdies veiklai, todėl padeda greitai imobilizuoti smulkų grobį. Vis dėlto pabrėžiama, kad žmogui toks įkandimas nėra laikomas pavojingu, nors gali būti skausmingas ir nemalonus.

Rūšis dažniau aptinkama tam tikruose regionuose, kur išlikusios šlapynės ir natūralūs pakrančių ruožai. Kaip tinkamos buveinės pavyzdys dažnai minimas Słowiński nacionalinis parkas Lenkijos pajūryje, kuriame gausu pelkių, drėgnų miškų ir tankios augalijos.

Šaltiniai:
https://www.gov.pl/web/gdos/ssaki
https://bio.umk.pl/~zoopl/ssaki/
https://www.encyklopedialesna.com/haslo/rzesorek-mniejszy/
https://www.ekologia.pl/wiedza/zwierzeta/rzesorek-mniejszy/
https://pomorskie.travel/artykuly/slowinski-park-narodowy/

Slepovronas, dar vadinamas naktine garša, yra reta ir itin slapta garnių šeimos rūšis, dėl savo gyvenimo būdo ilgai kėlusi klausimų ornitologams. Pastaraisiais metais Lenkijos tyrėjai, pasitelkę GPS ir GSM siųstuvus, detaliai aprašė šių paukščių migracijos ypatumus.

Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Journal of Ornithology, o svarbiausia išvada paprasta ir kartu netikėta: slepovronų kelionė į žiemavietes vyksta beveik vien naktimis. Dieną paukščiai daro pertraukas ir ilsisi, todėl jų migracija iš esmės suskaidyta į naktinius skrydžio etapus.

Kur peri ir kodėl retas?

Lenkijoje slepovronų populiacija nėra gausi, o perinčių porų skaičius, kaip nurodo vietos specialistai, siekia mažiau nei 900. Reguliarūs perėjimo plotai minimi pietinėje šalies dalyje, tarp jų Osvencimo ir Skočuvo apylinkės, kurios laikomos vienomis šiauriausių šios rūšies perimviečių Europoje.

Slepovronai renkasi su vandeniu glaudžiai susijusias buveines: užpelkėjusias upių slėnių vietas, tankiai apaugusius ežerų ir upių krantus, taip pat žuvininkystės tvenkinių kompleksus. Dėl polinkio slėptis tankmėse jų lizdavietes aptikti sunku, o rūšies stebėjimai dažnai būna nereguliarūs.

Naktinė migracija per Saharą

Lenkijoje šiuos paukščius dažniausiai galima pamatyti šiltuoju sezonu, nuo pavasario pabaigos iki rudens. Tyrime aprašyta, kad pažymėti paukščiai rudenį išskrenda į Afriką, o jų maršrutas driekiasi per Viduržemio jūros regioną ir Saharą.

Siųstuvų duomenys parodė, kad per vieną naktį slepovronai gali įveikti kelis šimtus kilometrų, o tai leidžia efektyviai judėti į pietus vengiant dienos karščio ir sumažinant plėšrūnų keliamą riziką. Toks elgesys dera su pačios rūšies naktiniu aktyvumu, dėl kurio paukštis dažnai lieka nepastebėtas.

Kaip atpažinti slepovroną?

Slepovronas yra vidutinio dydžio paukštis, kūno forma kiek primenantis varną, tačiau turintis ilgesnį kaklą, kurį dažnai įtraukia, todėl atrodo tarsi šiek tiek kuprotas. Būdingas požymis yra tamsi, melsvai juoda galva ir ilgi balti plunksnų kuokštai, nusitęsiantys atgal.

Viršutinė kūno dalis tamsi, su žalsvu blizgesiu, sparnai ir uodega pilkšvai melsvi, o apatinė kūno pusė šviesesnė. Kartais paukštį lengviau išgirsti nei pamatyti: kolonijose jo balsas apibūdinamas kaip primenantis krankimą arba duslų, varlišką kvarkimą.

Šaltiniai:

https://link.springer.com/journal/10336

https://www.iucnredlist.org/species/22697005

https://birdsoftheworld.org/bow/species/bcnher/cur/introduction

Kas yra baravykas tinkliškasis?

Baravykas tinkliškasis (Boletus reticulatus) yra vienas vertingiausių valgomųjų baravykų, dažnai priskiriamas tikriesiems baravykams. Ilgą laiką jis buvo laikomas artima tikrojo baravyko (Boletus edulis) atmaina, tačiau šiuolaikinėje klasifikacijoje dažniausiai pateikiamas kaip atskira rūšis.

Šis grybas vertinamas dėl tvirto, aromatingo minkštimo ir švelnaus, kiek riešutus primenančio skonio. Virtuvėje jis tinka kepti, virti ir džiovinti, o skonis paprastai gerai išlieka ir po apdorojimo.

Kaip atpažinti: svarbiausi požymiai

Baravyko tinkliškojo kepurėlė gali užaugti iki maždaug 25 centimetrų skersmens, jos spalva varijuoja nuo šviesiai rudos iki ochrinės. Paviršius dažniausiai matinis, o sausringu metu gali lengvai suskilinėti.

Ryškiausias atpažinimo bruožas yra kotas: jis per visą ilgį padengtas aiškiu tinklišku raštu. Būtent ši „tinklelio“ struktūra dažniausiai leidžia patikimiausiai atskirti jį nuo panašių rūšių.

Minkštimas yra baltas ir perpjautas paprastai nekeičia spalvos. Vamzdeliai jaunuose grybuose būna šviesūs, vėliau tampa gelsvi ir su amžiumi gali įgauti alyvuogių atspalvį.

Kur ir kada jo ieškoti?

Baravykas tinkliškasis laikomas šilumamėgiu grybu, todėl pasirodo anksčiau nei daugelis kitų baravykų. Pirmųjų vaisiakūnių kai kuriais metais galima aptikti jau balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, o sezonas dažniausiai tęsiasi iki rugpjūčio ar rugsėjo.

Dažniausiai jis auga lapuočių miškuose, ypač po ąžuolais ir bukais, taip pat miškuose, kur medžiai auga rečiau ir į paklotę patenka daugiau saulės. Jo paieškoms dažnai tinka miško pakraščiai, aikštelės, proskynos ir mišrūs miškai, jei tik vieta nėra labai užžėlusi aukšta žoline augalija.

Šiai rūšiai būdingos kalkingos dirvos ir saulėtos, šiltesnės augimvietės, kas iš dalies ją išskiria iš grybų, kurie dažniau mėgsta drėgmę ir šešėlį. Kartais tinkliškąjį baravyką galima rasti ir miesto parkuose, jei ten yra tinkama miško paklotę primenanti aplinka ir pakankamai šviesos.

Su kuo painiojamas ir kaip neapsirikti?

Dažniausiai baravykas tinkliškasis painiojamas su tikruoju baravyku, tačiau tai nėra pavojinga klaida, nes abi rūšys valgomos. Daug daugiau problemų gali sukelti panašumas į karčiąją tulžgrybę (Tylopilus felleus), kuri nėra laikoma mirtinai nuodinga, bet yra nevalgoma dėl itin kartaus skonio.

Norint atskirti nuo tulžgrybės, verta atidžiai apžiūrėti kotą ir poras. Tulžgrybės tinkliškas raštas ant koto paprastai būna tamsesnis, o poros dažnai turi rausvą atspalvį, kai tuo tarpu tinkliškojo baravyko poros labiau linksta į gelsvas ir alyvuogines spalvas.

Rečiau jis painiojamas su šėtoniškuoju baravyku (Rubroboletus satanas), kurį išduoda ryškesni raudoni atspalviai ant koto ir minkštimas, kuris perpjautas melsvėja. Vis dėlto praktikoje saugiausia taisyklė išlieka ta pati: jei kyla bent menkiausia abejonė, grybo geriau neimti.

Renkant grybus svarbiausia neskubėti, apžiūrėti požymius skirtingoje šviesoje ir nepasikliauti vienu kriterijumi. Patyrę grybautojai dažniausiai vertina visumą: augavietę, koto raštą, porų spalvą ir minkštimo reakciją perpjovus.

Šaltiniai:
https://www.gbif.org/species/2524700
https://www.mycobank.org/page/Name%20details%20page/field/Mycobank%20%23/107204
https://www.first-nature.com/fungi/boletus-reticulatus.php

Naujas tyrimas rodo, kad lėktuvo evakuaciją gali reikšmingai paspartinti ne tik įgulos mokymai ar papildomos instrukcijos, bet ir tai, kaip salone paskirstomi skirtingo amžiaus keleiviai. Mokslininkų teigimu, geriausi rezultatai pasiekiami, kai vyresnio amžiaus žmonės nesusitelkia vienoje vietoje, o išdėstomi tolygiau.

Aviacijoje galioja griežtas reikalavimas: keleiviai per 90 sekundžių turi palikti orlaivį ir pasiekti žemę. Šį standartą yra nustačiusi JAV Federalinė aviacijos administracija, tačiau kritikai seniai pabrėžia, kad realiose avarijose sąlygos dažnai būna gerokai chaotiškesnės nei bandymuose.

Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad evakuacijai įtakos turi keleivių demografija, ypač amžius ir judėjimo galimybės. Vyresni žmonės dažniau susiduria su mobilumo ir vikrumo apribojimais, todėl bendras srautas siauruose praėjimuose gali sulėtėti, net jei jie sėdi arčiau išėjimų.

Modeliuotas „Airbus A320“ scenarijus

Mokslininkai modeliavo evakuaciją „Airbus A320“ tipo lėktuve vieno pavojingiausių scenarijų metu, kai dėl dviejų variklių gaisro negalima naudotis virš sparnų esančiais avariniais išėjimais. Tokiu atveju keleiviai priversti judėti link priekinių ir galinių durų, o tai sukuria vadinamąsias butelio kaklelio situacijas.

Modeliuojant buvo vertinami skirtingi salono išdėstymai iki 180 keleivių, taip pat keleivių grupės pagal amžių ir lytį, atsižvelgiant į vidutinius ūgio ir ėjimo greičio skirtumus. Analizuota, kaip keleivių pasiskirstymas keičia evakuacijos laiką, kai dalis salono išėjimų yra neprieinami.

Greičiausias ir lėčiausias rezultatai

Iš viso įvertinus 27 scenarijus, greičiausia evakuacija truko 141 sekundę. Ji fiksuota tuomet, kai vyresni nei 60 metų keleiviai sudarė 20 proc. ir buvo tolygiai pasodinti arčiau išėjimų, tačiau ne vienoje salono zonoje.

Ilgiausias laikas siekė 218,5 sekundės ir buvo užfiksuotas tada, kai vyresnio amžiaus keleivių dalis buvo didelė. Tyrėjai pabrėžia, kad net ir sodinant tokius keleivius arčiau išėjimų, bendras srautas gali strigti, jei salone susidaro didelės lėčiau judančių žmonių sankaupos.

Kodėl tema darosi vis aktualesnė

Tyrimo autoriai argumentuoja, kad aviacijos saugos procedūras būtina atnaujinti atsižvelgiant į visuomenės senėjimą ir realias komercinių skrydžių sąlygas, įskaitant ribotą tarpą tarp eilių ir siaurus praėjimus. JAV Kongrese 2022 metais pristatytas teisės aktas EVAC ragina atnaujinti evakuacijos sertifikavimo taisykles, kad jos labiau atspindėtų tikrą keleivių įvairovę.

Neuro mokslininkas Chenyang (Luca) Zhang iš Kalgario universiteto, tyrinėjantis žmogiškuosius veiksnius aviacijoje, pabrėžia, kad nors dviejų variklių gaisras yra reta situacija, istorija rodo, jog kritinės avarijos vis dėlto įvyksta. Pasak jo, supratus, kaip keleivių pasiskirstymas veikia evakuaciją, oro bendrovės galėtų aktyviau valdyti rizikas, neaukojant veiklos efektyvumo.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „AIP Advances“.

Šaltiniai:
https://doi.org/10.1063/5.0310405
https://www.aip.org/the-safest-cabin-layout-for-efficient-aircraft-evacuation
https://www.congress.gov/bill/117th-congress/house-bill/8250

Adrijos jūroje prie dabartinės Kroatijos krantų aptiktas senovinis laivo sudužimas leidžia mokslininkams geriau suprasti, kaip romėnų epochos laivadirbiai užtikrindavo, kad mediniai laivai tarnautų ilgai ir išliktų sandarūs. Tyrėjai nustatė, kad laivo korpusas buvo dengiama specialiomis organinėmis dangomis, kurios ne tik saugojo nuo vandens, bet ir buvo atnaujinamos kelionių metu skirtinguose uostuose.

Sudužimas, pavadintas Ilovik-Paržine 1, buvo aptiktas 2016 metais vos maždaug 4 metrų gylyje. Laivas buvo smarkiai suiręs ir ilgainiui užneštas akmenimis bei nuosėdomis, todėl ilgą laiką liko nepastebėtas. Būtent toks užnešimas padėjo išsaugoti medieną, nes po dugno nuosėdomis sumažėja deguonies, o tai sulėtina irimą bei riboja mikroorganizmų veiklą.

Kuo laivas buvo dengiamas?

Strasbūro universiteto mokslininkų komanda, vadovaujama archeometrijos specialistės Armelle Charrié-Duhaut, išlikusiuose medienos fragmentuose rado aiškių apsauginių dangų pėdsakų. Iš viso ištirta 10 dangos mėginių, taikant molekulinius, struktūrinius, žiedadulkių ir statistinius metodus. Tokia metodų kombinacija leido ne tik nustatyti sudėtį, bet ir atskirti skirtingus dangos sluoksnius.

Visuose mėginiuose aptikta pušų deguto, dar vadinamo pikio, kuris nuo senovės buvo vienas svarbiausių medinių laivų sandarinimo ir apsaugos ingredientų. Viename mėginyje papildomai nustatytas bičių vaškas, o tai rodo, kad dalis dangos buvo ne vien degutas, bet ir deguto bei vaško mišinys. Toks mišinys galėjo būti patogesnis dengti, elastingesnis ir geriau užpildantis smulkius plyšius.

Laivų dangas savo tekstuose minėjo ir Antikos autoriai, tarp jų Plinijus Vyresnysis, aprašęs nuo laivų dugnų nugramdomą medžiagą, siejamą su pikiu, druskų vandeniu ir vašku. Nauji duomenys rodo, kad tokie aprašymai gali turėti labai konkrečių technologinių atitikmenų realiuose archeologiniuose radiniuose.

Žiedadulkės išdavė laivo maršrutą?

Vienas įdomiausių tyrimo aspektų tapo žiedadulkių analizė. Kadangi pikis yra lipnus, jame gali įstrigti žiedadulkės iš vietovių, kuriose medžiaga buvo gaminama ar naudojama. Ilovik-Paržine 1 dangose aptikta skirtingų augalų žiedadulkių, būdingų pakrančių ir slėnių augmenijai visame Adrijos ir platesniame Viduržemio jūros regione.

Tarp identifikuotų augalų grupių minima pušis, ąžuolas, kadagys, alyvmedis, įvairūs krūmynams būdingi augalai, taip pat šlapynių rūšys, pavyzdžiui, alksnis. Tokia įvairovė nesusiveda į vieną konkrečią vietą ir leidžia daryti prielaidą, kad danga buvo atnaujinama kelis kartus, skirtinguose taškuose, o ne vien laivo statybos vietoje.

Statistiniai duomenys papildomai sustiprino šią išvadą: mokslininkai išskyrė bent 4 ar 5 skirtingus dengimo sluoksnius. Tai rodo ne vienkartinę procedūrą, o nuolatinę techninę priežiūrą, kuri senovėje buvo būtina ilgų reisų laivams.

Ką tai keičia jūrų archeologijoje?

Tyrėjų teigimu, organinės vandeniui atsparios medžiagos archeologijoje dažnai lieka antrame plane, nors būtent jos buvo kritiškai svarbios navigacijai ir laivų ilgaamžiškumui. Ilovik-Paržine 1 atvejis parodo, kad, nagrinėjant ne tik medieną ar krovinį, bet ir dangų sluoksnius, galima atkurti laivo gyvenimo istoriją, techninės priežiūros etapus ir net judėjimą tarp uostų.

Komanda nurodo, kad laivas greičiausiai buvo pastatytas Brundisium, dabartiniame Brindisi Italijoje, o dalis apsauginių darbų galėjo būti atlikta ir vėliau, kelionės metu, skirtingose vietose. Tokia išvada dera su tuo, ką istoriškai žinome apie intensyvią prekybą ir uostų tinklą Adrijos bei Viduržemio jūrose romėnų respublikos laikotarpiu.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Frontiers in Materials“ ir išryškina tarpdisciplininių metodų reikšmę jūrų archeologijoje. Mokslininkai pabrėžia, kad tokia analizė leidžia laivą vertinti kaip visumą, o ne kaip atskirų medžiagų rinkinį, ir suteikia daugiau faktinių įrodymų, kaip senovės technologijos buvo prižiūrimos praktikoje.

Šaltiniai:

https://www.eurekalert.org/news-releases/1123473

https://doi.org/10.3389/fmats.2026.1758862

Į Saulės sistemą iš kitos žvaigždės atklydusi kometa 3I/ATLAS, pasak astronomų, greičiausiai susiformavo itin šaltoje ir izoliuotoje Paukščių Tako vietoje. Tokia išvada paskelbta po stebėjimų, kuriuos atliko Mičigano universiteto vadovaujama tyrėjų komanda.

3I/ATLAS yra tik trečiasis patvirtintas tarpžvaigždinis objektas, užfiksuotas praskriejęs pro mūsų kosminę kaimynystę. Mokslininkai taip pat svarsto, kad jis gali būti vienas seniausių: amžius gali siekti iki 11 milijardų metų, tai yra daugiau nei du kartus daugiau nei Saulės.

Kas išdavė kometos kilmę

Tyrėjai, pasitelkę Čilėje, Atakamos dykumoje veikiančią ALMA observatoriją, kometą stebėjo praėjusių metų rudenį. Analizė parodė neįprastai didelę deuterio, vadinamojo sunkaus vandenilio, koncentraciją kometos vandenyje.

Toks izotopų santykis paprastai rodo susidarymą labai žemoje temperatūroje, kai ledo chemija kinta kitaip nei šiltesnėse protoplanetinėse sistemose. Tyrimo autorė Teresa Paneque-Carreno pažymėjo, kad tai leidžia įtarti kilmę regione, kuris buvo gerokai šaltesnis nei aplinka, kurioje formavosi mūsų Saulės sistema.

„Sujungus šias dėlionės detales galima geriau suprasti, kokios buvo planetų formavimosi sąlygos labai ankstyvaisiais laikais“, – sakė T. Paneque-Carreno.

Ką apie 3I/ATLAS dar žinome

Kometą praėjusią vasarą aptikus astronomams, NASA ir Europos kosmoso agentūra spėjo nukreipti į ją kelis kosminius teleskopus. Spalį objektas praskriejo pro Marsą, o gruodį priartėjo arčiausiai Žemės, nors pavojaus nekėlė.

Dabar 3I/ATLAS jau yra už Jupiterio orbitos ribų ir tolsta iš Saulės sistemos visam laikui, todėl ją be specialios įrangos gali stebėti tik profesionalai. Pagal Hubble kosminio teleskopo vertinimus, branduolio skersmuo gali siekti maždaug nuo 440 metrų iki 5,6 kilometro.

Kometos greitis taip pat įspūdingas: ji tolsta maždaug 220 000 kilometrų per valandą greičiu. Tiksli jos kilmės vieta kol kas nenustatyta, tačiau cheminiai „pirštų atspaudai“ rodo, kad ji atsirado aplinkoje, kur galėjo būti mažiau žvaigždžių kaimynystės šildymo ir daugiau izoliuoto šalčio.

Kontekstas: dar tik trečias toks svečias

Pirmasis plačiai aptartas tarpžvaigždinis svečias buvo 2017 metais Havajuose teleskopais pastebėtas Oumuamua. 2019 metais užfiksuota kometa 2I/Borisov, pavadinta ją pastebėjusio astronomo vardu. 3I/ATLAS šią trumpą eilę papildo kaip dar vienas retas pavyzdys, leidžiantis tiesiogiai tirti medžiagą, atkeliavusią iš kitų planetinių sistemų.

Mokslininkų teigimu, tokie objektai yra natūralūs „mėginiai“, padedantys lyginti, kaip skirtingose galaktikos vietose formuojasi ledas, dulkės ir planetas kurianti medžiaga. Kuo daugiau bus aptinkama tarpžvaigždinių kometų ir asteroidų, tuo tiksliau bus galima vertinti, ar mūsų Saulės sistemos cheminė raida yra išskirtinė, ar greičiau tipiška.

Šaltiniai:
https://apnews.com/article/interstellar-comet-31atlas-earth-approach-nasa-627a50b44f7a81336c37ff5b8b32f589
https://news.umich.edu/the-interstellar-comet-3i-atlas-was-born-somewhere-much-different-from-our-solar-system/
https://public.nrao.edu/news/3i-atlas-contains-30x-more-semi-heavy-water-than-comets-in-our-solar-system/