Category: Mokslas

Peru Amazonėje mokslininkai užfiksavo reiškinį, kuris primena trumpalaikį, bet itin veiksmingą informacijos tinklą: plėšrūnui pasirodžius, pavojaus signalai ore sklinda nuo paukščių prie paukščių ir kartais pasiekia net beždžiones. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra vaizdinga metafora, o realus, išmatuojamas signalų perdavimo mechanizmas.

Darbo autoriai eksperimentuose sąmoningai sukeldavo pavojaus situacijas, o vėliau įrašytus perspėjimo garsus atkartodavo miške ir stebėdavo, kaip reaguoja skirtingos gyvūnų rūšys. Tokia metodika leido atsekti ne tik pirmuosius pavojaus šaltinius, bet ir tai, kurie gyvūnai signalą perima, pakartoja ir perduoda toliau.

Kas yra svarbiausi tinklo mazgai?

Ryškiausias rezultatas buvo tas, kad svarbiausiais perspėjimų perdavėjais tapo smulkūs, medžių lajose gyvenantys paukščiai, ypač sveriantys mažiau nei 100 gramų. Būtent jie dažniausiai sureaguodavo į pavojų ir sukurdavo grandininę reakciją, kuri įtraukdavo daugiau rūšių.

Tuo metu didesni gyvūnai, įskaitant kapucinų ir vorinių beždžionių rūšis, kartais taip pat sureaguodavo į signalus, tačiau, sprendžiant iš stebėjimų, jie nėra pagrindiniai šio tinklo varikliai. Beždžionės veikiau naudojasi jau veikiančia perspėjimų sistema, o ne ją formuoja.

Miškas nėra viena akustinė erdvė

Tyrimas parodė, kad signalai ne visur sklinda vienodai, nes skirtingi miško aukščiai veikia tarsi atskiri aukštai pastate. Lajose gyvenančių rūšių perspėjimai dažniau būdavo perimami kitų gyvūnų, o iš žemesnių sluoksnių kylantys signalai rečiau išprovokuodavo panašiai platų atsaką.

Tai leidžia daryti išvadą, kad miško struktūra pati savaime lemia informacijos srautus: lajose perspėjimai gali plisti greičiau ir patikimiau. Kitaip tariant, aukščiau virš žemės formuojasi savotiškos informacijos magistralės, padedančios bendruomenei akimirksniu pereiti į atsargumo režimą.

Kai pavojaus ženklas yra tyla

Ne mažiau įdomu tai, kad informacija perduodama ne vien šauksmais. Mokslininkai pastebėjo, jog smulkūs paukščiai lajose, išgirdę perspėjimą, neretai staigiai nutildavo ir beveik liaudavosi giedoti, o tai pakeisdavo visą miško garsovaizdį per kelias sekundes.

Tokiais atvejais tyla tampa ne ramybės, o grėsmės indikatoriumi. Tyrėjų teigimu, tropikų miško garsai daugeliui rūšių yra ne fonas, o nuolat veikianti ankstyvo perspėjimo sistema, leidžianti greitai koreguoti elgesį ir sumažinti riziką tapti plėšrūno grobiu.

Rezultatai publikuoti mokslo žurnale Current Biology. Autoriai pabrėžia, kad šiame tinkle nėra vieno vadovo ar centrinio valdymo, tačiau vietinės, greitos reakcijos susijungia į efektyvų bendruomeninį saugumo mechanizmą, kuriuo naudojasi skirtingos rūšys.

Šaltiniai:

– https://www.cell.com/current-biology/fulltext/S0960-9822(26)00XXX-X

– https://phys.org/news/2026-04-birds-monkeys-amazon-internet-forest.html

– https://www.sciencealert.com/amazonian-internet-of-the-forest-helps-birds-and-monkeys-communicate

Naujos kartos kompiuterinė tomografija leido mokslininkams pažvelgti į senovės Egipto mumijas jų nepažeidžiant. Semmelweis universiteto komanda panaudojo fotonų detektorių turintį tomografą, kuris sukuria gerokai detalesnius vaizdus nei įprasti KT tyrimai.

Tokie skenavimai tampa svarbūs ne tik dėl ryškesnių „nuotraukų“. Jie leidžia įžvelgti smulkias kaulų struktūras, skirtingus tvarstymo sluoksnius, galimus ligų pėdsakus ir tiksliau įvertinti, kiek metų žmogus galėjo būti mirties metu.

Muziejaus eksponatai grįžta į mokslą

Tirti palaikai saugomi Semmelweis medicinos istorijos muziejuje Budapešte ir į kolekciją pateko prieš daugelį dešimtmečių. Tai ne naujas archeologinis radinys, o seniai žinomi eksponatai, kurie, atsiradus pažangesnei įrangai, įgauna naują mokslinę vertę.

Dalis pavyzdžių buvo datuoti radiokarbono metodu, o vienas seniausių priskiriamas laikotarpiui tarp 401 ir 259 metų prieš mūsų erą. Tai reiškia, kad kai kuriems tiriamiesiems objektams yra daugiau nei 2 300 metų.

Buvo „paslaptingas ryšulys“, paaiškėjo pėda

Didžiausią dėmesį patraukė ilgą laiką neaiškios kilmės įvyniotas ryšulys, muziejuje buvęs aprašomas kaip „mummy bundle“. Anksčiau jis buvo laikytas žmogaus galva, vėliau buvo spėta, kad tai galėtų būti paukščio mumija.

Jau ankstesni KT tyrimai parodė, kad iš tikrųjų tai suaugusio žmogaus pėda, o naujasis skenavimas suteikė galimybę įvertinti tvarstymo techniką ir ieškoti papildomų užuominų apie mirusiojo amžių bei sveikatą. Tokie patikslinimai, nors ir skamba kukliai, yra esminiai, nes klaidinga identifikacija gali iškreipti išvadas apie laidojimo papročius.

Kaulai ir dantys atskleidžia amžių bei ligas

Detalesni vaizdai leido geriau apžiūrėti dantis ir kaukolės siūles dviejose mumifikuotose galvose. Būtent tokios anatominės smulkmenos dažnai naudojamos apytiksliam biologiniam amžiui nustatyti, tačiau anksčiau jų nebuvo įmanoma pakankamai aiškiai įvertinti.

Viename galūnės fragmente mokslininkai įžvelgė požymių, kurie gali būti susiję su osteoporoze, nors pabrėžiama, kad tai dar nėra galutinė diagnozė. Vis dėlto pats faktas, kad iš nepažeistų palaikų galima atsargiai svarstyti apie sveikatos būklę, rodo, kaip sparčiai keičiasi bioarcheologijos galimybės.

Tvarsčiai taip pat pasakoja istoriją

Nauji skenavimai išryškino ir pačių įvyniojimų reikšmę. Tyrėjai aiškiau mato skirtingus tvarstymo sluoksnius ir jų struktūrą, o tai gali padėti atskirti skirtingas mumifikavimo praktikas, laikotarpius ar net dirbtuves.

Mumija šiuo požiūriu yra ne tik išlikę palaikai, bet ir „sukonstruotas“ objektas, sukurtas pagal ritualo taisykles. Galimybė sluoksnius analizuoti jų neišvyniojant padeda tirti ne vien anatomiją, bet ir senovės Egipto laidojimo amato detales.

Šaltiniai:

– https://www.sciencealert.com/medical-scans-reveal-hidden-secrets-inside-ancient-egyptian-mummies

Lenkijoje esančioje Stajnios (Stajnia) oloje rasti dantys ir genetinė medžiaga patvirtino, kad čia gyveno neandertaliečiai. Mokslininkai nustatė, jog mažiausiai 7, o gal net 9 individų palaikai priklausė neandertaliečiams, gyvenusiems maždaug prieš 92 000–119 000 metų.

Šį kartą atsakymus davė ne tik kaulų forma, bet ir genetika. Tyrime sujungta dantų morfologijos analizė ir mitochondrinės DNR sekoskaita, todėl ankstesnės abejonės dėl radinių kilmės buvo išsklaidytos.

Kas rasta Stajnios oloje?

Tyrėjai ištyrė keturis naujai identifikuotus dantis ir aštuonis mitochondrinius genomus. Mitochondrinė DNR paveldima tik per motinos liniją, todėl ji ypač naudinga siekiant suprasti giminystę, kai turima nedaug kaulinės medžiagos.

Didžiausia intriga paaiškėjo genetiniuose duomenyse: trims individams nustatytas identiškas mitochondrinės DNR profilis. Tai leidžia manyti, kad jie buvo artimi giminaičiai, tikėtina, susiję motinos linija, pavyzdžiui, motina ir jos vaikai.

Ką tai keičia neandertaliečių istorijoje?

Neandertaliečių tyrimuose dažnai remiamasi pavieniais radiniais iš skirtingų laikotarpių ir vietovių, todėl sunku atkurti realius bendruomenių ryšius. Stajnios olos atvejis išsiskiria tuo, kad kelių individų pėdsakai siejami su tuo pačiu regionu ir panašiu laiku.

Palyginus gautus mitochondrinius genomus su kitų neandertaliečių, denisoviečių ir Homo sapiens genetiniais duomenimis, nustatyta, kad Stajnios grupė artimiausia Vakarų Europos ir Šiaurės Kaukazo neandertaliečiams. Tai rodo, kad neandertaliečių grupės buvo mobilesnės, nei kartais manoma, o dabartinės Lenkijos teritorija galėjo būti svarbi migracijų ir kontaktų zona.

Gyveno per atšalimą, prisitaikė išlikti

Kartu su žmonių liekanomis analizuoti ir tame pačiame nuogulų sluoksnyje rasti gyvūnų kaulai. Jie leidžia sieti neandertaliečių buvimą oloje su vėsesnio klimato laikotarpiu, vadinasi, šios grupės buvo prisitaikiusios prie atšiauresnių vėlyvojo pleistoceno sąlygų.

Mokslininkai pabrėžia, kad tai vienas iš retų atvejų, kai galima kalbėti ne tik apie rūšį ar apytikrį amžių, bet ir apie socialinę struktūrą. Tokie radiniai padeda tikslinti, kaip neandertaliečiai gyveno mažomis grupėmis, kaip judėjo žemyne ir kaip mezgė ryšius tarp skirtingų regionų.

Publikacijoje teigiama, kad pirmą kartą pavyko sudėti nuoseklesnį mažos neandertaliečių grupės genetinį paveikslą Vidurio ir Rytų Europoje maždaug prieš 100 000 metų. Tai stiprina argumentą, kad regionas nebuvo vien periferija, o galėjo atlikti reikšmingą vaidmenį neandertaliečių migracijų ir genetinių mainų istorijoje.

„Šie duomenys suteikia unikalų žvilgsnį į neandertaliečių gyvenimą ir jų bendruomenės ryšius“, – teigiama tyrimą aprašančioje medžiagoje.

Šaltiniai:

– https://uwr.edu.pl/neandertalczycy-z-jaskini-stajnia/

– https://www.cell.com/current-biology/fulltext/S0960-9822(26)00389-1

[title]
Tūkstantmečių paslaptis miško glūdumoje: lenkų archeologai aptiko netikėtą radinių lobį
[/title]

[content]

Lenkijos šiaurės rytuose, Boreckos girios gilumoje, archeologai aptiko radinių, kurie gali iš esmės papildyti žinias apie šio regiono senąsias bendruomenes. Nors pirmieji objektai atrodo nedideli, jų mokslinė vertė vertinama kaip itin didelė.

Tyrimai vykdomi Borkų urėdijos teritorijoje, Zavadų girininkijoje, kur dirba su fondu Terra Desolata siejama archeologų komanda. Pasak tyrėjų, jau ankstyvame kasinėjimų etape aptikti maždaug 2 000 metų senumo artefaktai.

Radiniai prabyla apie kasdienybę

Tarp aptiktų daiktų minimos metalinės drabužių segės, vadinamos fibulomis, ir molinis dubuo. Tokie radiniai padeda atkurti ne tik aprangos detales, bet ir kasdienius įpročius, amatų tradicijas bei medžiagų apdirbimo lygį.

Archeologai pabrėžia, kad tokie daiktai miške neatsiranda atsitiktinai: jie dažnai signalizuoja buvusias gyvenvietes, stovyklavietes ar senųjų kelių ir mainų maršrutų zonas. Tai leidžia kelti prielaidą, jog dabartinių Mozūrų miškų teritorijoje prieš du tūkstantmečius galėjo veikti svarbūs kontaktų taškai.

Galimi ryšiai su platesne Europa

Radiniai svarbūs ir platesniame istoriniame kontekste, nes segės bei keramika neretai siejamos su kultūrinėmis įtakomis ir prekyba, kuri ankstyvaisiais mūsų eros amžiais jungė Baltijos regioną su Vidurio Europa. Net kuklūs, be išskirtinių puošybos elementų objektai, laboratorijoje ištyrus lydinių sudėtį ar gamybos technologiją, gali parodyti, iš kur atkeliavo žaliavos ir kokie buvo mainų tinklai.

Boreckos giria ilgą laiką laikoma daugiasluoksne istorine erdve, siejama su vakarų baltų gentimis, tokiomis kaip prūsai, jotvingiai ar galindai. Naujieji radiniai gali būti tiesioginis šių bendruomenių buvimo pėdsakas arba ženklas, kad jos palaikė ryšius su kaimyninėmis kultūromis, kurios jautė Romos imperijos įtaką.

Kasinėjimai tik įsibėgėja

Tyrėjai akcentuoja, kad archeologijoje net mažiausios detalės gali pakeisti bendrą vaizdą: radinių kontekstas, jų išsidėstymas ir sluoksniai leidžia spręsti apie socialinę struktūrą, gyvenviečių pobūdį ir technologinę raidą. Darbai miške tęsiami, o artimiausios savaitės, anot komandos, gali atnešti daugiau atradimų po miško paklote.

Jei bus patvirtinta, kad vietovėje būta nuolatinės gyvenvietės ar svarbaus kelio, tai sustiprintų hipotezę, jog šiandien atokios, tankiai miškingos teritorijos anksčiau buvo aktyviai įtrauktos į regioninius judėjimo ir mainų maršrutus. Tokie duomenys ypač vertingi, nes padeda tiksliau suprasti, kaip formavosi kultūrinis peizažas Baltijos regione ankstyvaisiais amžiais.

Šaltiniai:

– https://www.facebook.com/permalink.php?story_fbid=122175705062799601&id=61573988034026

Lyridų meteorų lietus artėja prie piko, o šiemet stebėtojams prognozuojamos palankesnės sąlygos nei įprastai. NASA duomenimis, piko metu antradienio naktį į trečiadienio rytą danguje galima tikėtis maždaug 10–20 meteorų per valandą.

Matomumą pagerins tai, kad danguje bus tik plonas Mėnulio pjautuvas, kuris dar ir nusileis prieš pat aktyviausią laiką. Dėl to nakties tamsa bus didesnė, o silpnesni meteorai turėtų būti lengviau pastebimi, ypač toliau nuo miestų šviesų.

Kodėl krinta Lyridai?

Meteorų lietūs susidaro Žemei kertant kosminių dulkių ir smulkių dalelių takus. Šios dalelės, patekusios į atmosferą, įkaista ir sukuria ryškius šviesos ruožus, vadinamus meteorais, o kasdienėje kalboje dažnai vadinamus krintančiomis žvaigždėmis.

Nors kartais manoma, kad meteorų lietūs susiję su asteroidais, dauguma jų kyla iš kometų paliktų pėdsakų. Lyridai siejami su kometa Thatcher, kuri prie Saulės grįžta maždaug kas 415 metų, tačiau jos paliktas dalelių takas Žemę pasiekia kasmet panašiu metu.

„Kometą galime pamatyti tik kartą per 415 metų, bet per jos paliktas daleles praskriejame kasmet tuo pačiu metų laiku“, – sakė meteoritų tyrėja Maria Valdes.

Kur ir kada stebėti?

Lyridai matomi visame pasaulyje, tačiau geriausios sąlygos paprastai būna Šiaurės pusrutulyje. Daugiausia meteorų įprastai pamatoma po vidurnakčio, kai žiūrovų pusėje dangus būna aukščiau, o tariamas meteorų radiantas pakilęs virš horizonto.

Stebėjimui patariama rinktis vietą, kuo toliau nuo ryškių žibintų ir aukštų pastatų. Akims prisitaikyti prie tamsos dažniausiai prireikia 15–30 minučių, todėl verta būti kantriems ir kuo mažiau žiūrėti į telefono ekraną.

Nors meteorai danguje gali pasirodyti bet kur, Lyridų radiantas yra netoli Lyros žvaigždyno. Praktikoje tai reiškia, kad žiūrint į didesnę dangaus dalį ir gulint ar patogiai atsilošus tikimybė pamatyti daugiau meteorų yra didesnė nei nuolat ieškant vieno konkretaus taško.

Kitas ryškus reiškinys jau netrukus

Po Lyridų netrukus laukiama kito didesnio meteorų lietaus. NASA nurodo, kad gegužės pradžioje aktyvėja Eta Akvaridų meteorų srautas, siejamas su Halio kometos paliktomis dalelėmis.

Abi šios liūtys primena, kad ryškūs dangaus reiškiniai nebūtinai reikalauja specialios įrangos. Dažniausiai pakanka tamsesnės vietos, šiltesnių drabužių ir laiko, kad akys prisitaikytų prie nakties.

Šaltiniai:
– https://science.nasa.gov/solar-system/meteors-meteorites/lyrids/
– https://apnews.com/article/how-to-watch-lyrid-meteor-shower-e6f1992b4827262b55c2670e791dc70a

NASA planuoja Mėnulyje atlikti kontroliuojamą degumo bandymą, kuris turėtų atsakyti į vieną pavojingiausių klausimų būsimoms įguloms: kaip elgsis ugnis dalinės gravitacijos sąlygomis. Tyrėjai įspėja, kad tai, kas Žemėje vos rusena, Mėnulyje gali degti ilgiau ir kitaip, nei tikimasi pagal įprastus bandymus.

Mėnulio gravitacija yra maždaug šeštadalis Žemės, todėl keičiasi oro ir karštų dujų judėjimas liepsnoje. Žemėje karštos dujos kyla aukštyn, atnešdamos naujo deguonies į liepsnos pagrindą, o kartais srautai būna tokie, kad ugnis net užgęsta. Mėnulyje šie srautai lėtesni, todėl degimas gali išlikti stabilesnis, o kai kurios medžiagos gali degti ilgiau.

Planuojamas eksperimentas vadinamas Flammability of Materials on the Moon, sutrumpintai FM2. Jį rengia NASA Glenn tyrimų centras ir NASA Johnson kosmoso centras kartu su Case Western Reserve universitetu, o į Mėnulį jis turėtų keliauti per NASA komercinių Mėnulio krovinių programą, kuria į paviršių gabenami moksliniai prietaisai.

Kas bus daroma Mėnulyje?

FM2 esmė yra sandari kamera, kurioje bus deginami keturi kietojo kuro arba medžiagų pavyzdžiai. Įranga turės kameras, spinduliuotės matuoklius ir deguonies jutiklius, kad realiu laiku fiksuotų, kaip keičiasi liepsna ir jos aplinka. Pagrindinis tikslas yra gauti ne kelių sekundžių, o kelių minučių trukmės duomenis.

Toks trukmės skirtumas svarbus todėl, kad Žemėje dalinės gravitacijos sąlygas dažniausiai pavyksta imituoti tik labai trumpai. Pavyzdžiui, kritimo bokštai suteikia kelias sekundes tariamo nesvarumo, o paraboliniai skrydžiai leidžia stebėti procesus keliasdešimt sekundžių. Ilgesnės trukmės bandymas Mėnulyje padėtų įvertinti, kaip gaisras galėtų vystytis gyvenamojoje aplinkoje, kai žala kaupiasi laikui bėgant.

Kodėl Žemės standartų gali nepakakti?

NASA medžiagų degumui vertinti ilgą laiką taiko standartizuotą metodiką, kai liepsna trumpai veikiamas vertikaliai pritvirtintas bandinys, o rezultatas vertinamas pagal tai, kiek toli išplinta degimas ir ar krenta degančios nuosėdos. Tačiau toks bandymas atliekamas Žemės sąlygomis, kur konvekcija ir aiškus aukštyn bei žemyn krypties skirtumas smarkiai veikia liepsną.

Tarptautinėje kosminėje stotyje ugnis elgiasi kitaip: liepsna gali formuotis labiau sferiškai, plisti lėčiau, o degimą stipriai nulemia ventiliacijos sukuriami oro srautai. NASA jau anksčiau rinko duomenis apie degimą mikrogravitacijoje, įskaitant Saffire eksperimentus, kai nekontroliuojami bandymai buvo daromi neįguluose krovininiuose aparatuose, kad rizika žmonėms būtų minimali.

Šių tyrimų rezultatai parodė, kad kai kurie procesai mikrogravitacijoje būna netikėti, pavyzdžiui, liepsna gali plisti ne ta kryptimi, kurios tikimasi pagal oro srautą, o plonesnės medžiagos kartais dega intensyviau. FM2 turėtų užpildyti spragą tarp mikrogravitacijos ir Žemės 1 g sąlygų, nes Mėnulis suteikia tarpinę, dalinės gravitacijos aplinką.

Ką tai keičia būsimoms misijoms?

Artėjant ilgalaikėms Mėnulio bazėms ir dažnesniems įgulos skrydžiams, gaisrinė sauga tampa ne vien teoriniu, o praktiniu išlikimo klausimu. Gyvenamosiose kapsulėse, laboratorijose ir sandėliavimo moduliuose bus naudojama daug polimerų, tekstilės, izoliacijos ir kitų medžiagų, o degimo produktai uždaroje erdvėje kelia papildomą grėsmę žmonių sveikatai.

FM2 duomenys gali prisidėti prie saugesnių medžiagų atrankos, patikimesnių jutiklių, efektyvesnių gesinimo sprendimų ir realistiškesnių bandymų standartų. Nors tokie eksperimentai brangūs ir sudėtingi, kosmoso saugos specialistai pabrėžia, kad tikras elgesys realioje aplinkoje yra sunkiai pakeičiamas modeliavimu ar trumpalaikėmis imitacijomis.

„Negalime pasikliauti vien Žemėje gautais rezultatais, kai kalbame apie gyvenamąją aplinką Mėnulyje“, – sakė tyrėjai, pristatydami FM2 koncepciją mokslinėje konferencijoje.

Artimiausiais metais, plečiantis Mėnulio logistikai ir komerciniams skrydžiams, tokie bandymai gali tapti svarbia grandimi tarp laboratorinių standartų ir realios kosminių buveinių saugos. Jei FM2 patvirtins, kad dalinės gravitacijos sąlygomis kai kurios medžiagos dega ilgiau ar stabiliau, tai gali reikšti griežtesnius reikalavimus būsimoms Mėnulio gyvenvietėms.

Šaltiniai:

– https://www.hou.usra.edu/meetings/lpsc2026/pdf/1799.pdf

– https://www.nasa.gov/missions/station/iss-research/studying-combustion-and-fire-safety/

– https://www.nasa.gov/humans-in-space/space-stations-quest-for-the-secrets-of-fire/

– https://www.nasa.gov/centers-and-facilities/glenn/nasa-ignites-fire-experiment-aboard-space-cargo-ship/

– https://www.nasa.gov/glenn/glenn-expertise-space-exploration/physical-sciences-program/combustion-science/

NASA marsaeigis Curiosity, keliaudamas link Antofagastos kraterio, užfiksavo neįprastą uolienų paviršiaus raštą, primenantį žvynus ar korį. Nuotraukose matyti tūkstančiai daugiakampių, kurie tęsiasi per kelis metrus ir yra gerokai gausesni nei panašūs raštai, anksčiau fiksuoti Gale kraterio apylinkėse.

Šį radinį NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos projekto mokslininkė Abigail Fraeman apibūdino kaip korio formos daugiakampius. Pasak jos, Curiosity komandos turimi vaizdai rodo, kad tokia tekstūra vietomis dengia labai didelį plotą, todėl kyla klausimas, kokios sąlygos galėjo suformuoti tokį išskirtinį raštą.

„Esame matę panašiai daugiakampiais suskeldėjusių uolienų ir anksčiau, tačiau šį kartą jų gausa atrodo neįprastai įspūdinga, o raštas tęsiasi metrais“, – sakė Abigail Fraeman.

Kaip gimsta daugiakampiai raštai

Žemėje tokie daugiakampiai dažniausiai susidaro, kai gruntas kartotinai plečiasi ir traukiasi. Tai nutinka, kai prisotintas vandens dumblas išdžiūsta ir suskyla, o vėliau procesas pasikartoja dar ne kartą, brandindamas vis taisyklingesnį raštą.

Mokslininkai aiškina, kad vienkartinis džiūvimas dažniau palieka T formos susikirtimus, o kartotinių drėgimo ir džiūvimo ciklų metu įtrūkimai ima jungtis Y formomis ir ilgainiui suformuoja šešiakampiams artimą struktūrą. Būtent tokia branda siejama su pasikartojančiomis, sezoninėmis ar ciklinėmis aplinkos sąlygomis.

Kodėl Marse tai ypač svarbu

Marse skeldėjimai, būdingi džiūstančiam dumblui, laikomi retesniais, nes planeta seniai prarado stabilų skysto vandens buvimą paviršiuje. Vis dėlto Curiosity jau anksčiau Gale krateryje buvo aptikęs senovinių purvo įtrūkimų požymių, parodančių, kad bent kai kur vanduo galėjo pasirodyti epizodiškai.

Antofagastos kraterio atveju papildomą intrigą kelia tai, kad dalis daugiakampių atrodo išryškinti tarsi keteromis. Tokios keteros gali susidaryti, kai mineralai užpildo senus plyšius, o vėliau tampa atsparesni erozijai nei aplinkinė uoliena, todėl įtrūkimų vietos ilgainiui ima iškilti reljefe.

Paralelės su Pontours vietove

Panašus, ryškiai taisyklingų šešiakampių raštas buvo aprašytas Pontours vietovėje, kuri mokslinėje literatūroje siejama su daugkartiniais drėgimo ir džiūvimo epizodais praeityje. Ten nustatyti požymiai rodė, kad procesas nebuvo vienkartinis, o veikiau kartotinis ir galėjęs atspindėti ciklinį klimatą.

Ar Antofagastos ir Pontours atvejai iš tiesų analogiški, kol kas neaišku, nes būtina palyginti mineraloginę ir cheminę sudėtį. Pontours vietovėje, pavyzdžiui, buvo aptikta druskų, siejamų su garuojančių sūrymų nuogulomis, o Antofagastos duomenys dar tik analizuojami.

„Toliau rinkome daug vaizdų ir cheminės sudėties duomenų, kurie padės atskirti skirtingas hipotezes, kaip susiformavo korio tekstūros“, – sakė Abigail Fraeman.

Curiosity komanda jau surinko papildomų Mastcam vaizdų ir cheminių matavimų, kurie turėtų padėti nustatyti, ar raštus sukūrė džiūvęs dumblas, su šalčio procesais susiję įtrūkimai, ar mineralų prisodrinti plyšiai, vėliau išryškėję dėl erozijos. Kuo daugiau tokių vietų aptinkama, tuo labiau ryškėja vaizdas, kad Marso vandens istorija galėjo būti sudėtingesnė, nei rodo šiandieninis sausas planetos paviršius.

Šaltiniai:

– https://science.nasa.gov/blog/curiosity-blog-sols-4859-4866-one-small-crater-and-thousands-of-polygons/

– https://www.nature.com/articles/s41586-023-06220-3

– https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0032063324000XXX

Kita misija į Marsą gali turėti ir nenumatytų pakeleivių. Naujas tyrimas rodo, kad NASA švaros kambariuose, nepaisant dezinfekcijos, aptikto grybo sporos gali būti pakankamai atsparios, kad ištvertų kosmoso sąlygas ir teoriškai pasiektų Marsą.

Mokslininkai nagrinėjo rūšį Aspergillus calidoustus, išskirtą iš patalpų, kuriose ruošiama įranga kosminėms misijoms. Eksperimentai parodė, kad šio grybo sporos gali atlaikyti intensyvią ultravioletinę spinduliuotę, labai žemą slėgį, Marso sąlygas primenančias dulkes ir reikšmingą jonizuojančios spinduliuotės dozę.

Kas rasta po dezinfekcijos?

Tyrimo autoriai ėmė mėginius iš NASA švaros kambarių, susijusių su Marsas 2020 programa. Net ir po taikomų nukenksminimo procedūrų buvo aptiktos 27 grybų atmainos, o vėliau jų sporos buvo išaugintos ir nuosekliai testuotos laboratorijoje.

Bandymuose buvo taikyta itin stipri ultravioletinė spinduliuotė, slėgis, artimas Marso atmosferos lygiui, ir šaltis iki minus 60 laipsnių Celsijaus. Taip pat naudota spinduliuotė, prilyginama kosminių kelionių metu patiriamam fonui, kad būtų įvertinta rizika ilgesnių skrydžių kontekste.

Didžioji dalis atmainų pasirodė esą atsparios bent daliai bandymų, tačiau išsiskyrė būtent Aspergillus calidoustus. Jo sporos išgyveno ultravioletinę spinduliuotę, ilgalaikį jonizuojančios spinduliuotės poveikį ir Marso atmosferą primenančias sąlygas.

Kada grybas nebeišgyvena?

Tyrėjai nustatė, kad patikimiausiai šį grybą sunaikino ilgalaikis dviejų veiksnių derinys: didesnė spinduliuotė ir ekstremalus šaltis, panašus į Marse galimas žemų temperatūrų bei radiacijos sąlygas. Tai leidžia tiksliau suprasti, kokios kombinacijos realiai riboja mikroorganizmų išgyvenimą tarpplanetinėse kelionėse.

„Tai nereiškia, kad Marso užteršimas yra tikėtinas, tačiau padeda tiksliau įvertinti galimas mikroorganizmų išgyvenimo rizikas“, – sakė NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos mikrobiologas Kasthuri Venkateswaran.

„Mikroorganizmai gali pasižymėti išskirtiniu atsparumu aplinkos stresui“, – pridūrė jis.

Kodėl tai svarbu planetų apsaugai?

Tarptautinėje kosmoso teisėje įtvirtintas principas, kad tiriant kitus dangaus kūnus būtina vengti kenksmingo jų užteršimo. Praktikoje tai reiškia griežtas planetų apsaugos procedūras, nes net keli mikroorganizmai, patekę į tinkamą nišą, gali iškreipti būsimų misijų ieškomus biologinius signalus.

NASA taikomos švaros ir sterilizavimo taisyklės siekia sumažinti „prie kablio“ prikimbančių sporų skaičių, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad visiškai eliminuoti taršos rizikos beveik neįmanoma. Dabartinėse gairėse, skirtose Marso misijoms, numatoma labai maža leistina sporų koncentracija ant erdvėlaivių paviršių.

Tyrėjai pabrėžia, kad planetų apsaugos tyrimuose daugiau dėmesio tradiciškai skiriama bakterijoms, ypač sporoms, kurios gali išbūti nepalankiomis sąlygomis. Šis darbas išryškina spragą, nes kai kurie grybai gali būti ne mažiau atsparūs, o jų biologinės savybės skiriasi ir gali reikalauti kitokių kontrolės metodų.

Dar vienas aspektas susijęs su žmonių sveikata: Aspergillus genties grybai siejami su kvėpavimo takų ligomis, įskaitant aspergiliozę. Ilgalaikėse misijose, kur uždarose sistemose svarbi oro kokybė ir mikrobiologinė kontrolė, tokių organizmų valdymas tampa ne tik planetų apsaugos, bet ir astronautų saugos klausimu.

„Šie tyrimai padeda tikslinti NASA planetų apsaugos strategijas ir mikrobinės rizikos vertinimo metodus dabartinėms ir būsimoms kosmoso misijoms“, – sakė K. Venkateswaran.

Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Applied and Environmental Microbiology.

Šaltiniai:

– https://asm.org/press-releases/2026/april/how-resilient-fungus-might-survive-mars-and-space

– https://doi.org/10.1128/aem.02065-25

– https://ntrs.nasa.gov/citations/20230006013

– https://www.unoosa.org/oosa/en/ourwork/spacelaw/treaties/outerspacetreaty.html

– https://sma.nasa.gov/sma-disciplines/planetary-protection

Šiuolaikinė medicininė vaizdinimo įranga vis dažniau naudojama ne tik pacientams, bet ir archeologiniams radiniams tirti. Mokslininkai dabar gali pažvelgti į senovės Egipto mumijų vidų jų neatidengdami ir nepažeisdami nė vieno lino siūlo.

Toks metodas ypač aktualus muziejams, kurių kolekcijose saugomi trapūs, dešimtmečius ar net šimtmečius kaupti eksponatai. Vietoje anksčiau taikytų invazinių tyrimų, kompiuterinė tomografija leidžia sluoksnis po sluoksnio atkurti kūno ir įkapių struktūras skaitmeniniu būdu.

Budapešte tiriamos senovės mumijos

Vengrijoje, Budapešte veikiantis Vengrijos nacionalinio muziejaus viešųjų rinkinių centras, kuriam priklauso Semmelweis medicinos istorijos muziejus, turi kelias senovės Egipto mumijas. Jos šiuo metu tiriamos Semmelweis universiteto Medicininio vaizdinimo centre, naudojant aukštos raiškos kompiuterinės tomografijos skenavimą.

Tyrėjai siekia kuo tiksliau nustatyti vidinę palaikų sandarą, galimus pakitimus, ligų pėdsakus bei balzamavimo ir konservavimo technikas. Tokie duomenys leidžia patikslinti ne tik žmogaus sveikatos būklę, bet ir mumifikavimo laikotarpį bei regionines tradicijas.

„Tyrimų tikslas yra gauti kuo tikslesnį vaizdą apie palaikų vidinę struktūrą, galimus pakitimus ir išsaugojimo metodus“, – sakė Semmelweis universiteto gydytoja radiologė Ibolyka Dudás.

Kuo svarbi naujesnė tomografija

Šiame projekte pasitelktas naujausios kartos tomografas su fotonų skaičiavimo detektoriumi, kuris gali suteikti detalesnį vaizdą nei įprasti klinikiniai aparatai. Tokia technologija geriau atskiria skirtingas medžiagas ir struktūras, todėl tyrėjai gali tiksliau atpažinti audinius, kaulus, įdėtus objektus ar balzamavimo medžiagas.

Pasak muziejaus kolekcijos kuratorės, ankstesni tyrimai jau buvo atlikti, tačiau dabartiniai vaizdai yra gerokai informatyvesni. Tikimasi, kad jie suteiks naujų moksliškai pagrįstų įžvalgų apie palaikus, kurie kolekcijoje saugomi dešimtmečius.

„Dabartiniai vaizdai suteikia detalesnį vaizdą nei bet kada anksčiau ir turėtų padėti gauti naujų moksliškai patikimų išvadų“, – sakė kolekcijos kuratorė Krisztina Scheffer.

Netikėtas radinys po tvarsčiais

Iki šiol šešios mumijos buvo datuotos radiokarbono metodu, tačiau patikimi rezultatai gauti tik trims. Seniausio pavyzdžio datavimas rodo laikotarpį tarp 401 ir 259 metų prieš mūsų erą, nors Egipte mirusieji buvo mumifikuojami gerokai anksčiau.

Vienas įdomiausių tyrimo objektų buvo sandariai suvyniotas ryšulys, kurio turinio nebuvo įmanoma nustatyti iš išorės. Tyrėjai svarstė, kad tai galėtų būti paukštis, nes senovės egiptiečiai dažnai mumifikuodavo gyvūnus, tačiau tomografija parodė visai ką kita.

Skenavimas atskleidė, kad ryšulyje buvo ne paukštis ir ne galva, o pėda. Šis atvejis parodė, kiek klaidinančios gali būti vien vizualinės prielaidos ir kaip neinvaziniai metodai padeda tiksliai identifikuoti radinius.

Kito pėdos tyrimo duomenys leido įtarti ir kaulų retėjimą, kuris šiuolaikinėje medicinoje siejamas su osteoporoze. Tokios išvados dar bus tikrinamos, tačiau pati galimybė vertinti senovės žmonių sveikatą pagal kaulų struktūrą laikoma viena svarbiausių šio metodo naudų.

„Šiuolaikinė vaizdinimo technologija atveria naujas perspektyvas mumijų tyrimuose ir leidžia sužinoti tūkstančių metų senumo radiniuose paslėptą informaciją jų nepažeidžiant“, – sakė K. Scheffer.

Tyrėjai pabrėžia, kad kompiuterinė tomografija mumijų tyrimuose jau ne kartą padėjo aptikti įvyniojimams paslėptus amuletus ar kitus daiktus, nustatyti sąnarių ligas, mažakraujystės požymius, o kitų regionų mumijų atvejais net įvertinti smurtinės mirties pėdsakus. Semmelweis universiteto komanda skelbia, kad jų projekto duomenų analizė dar vyksta, o išsamios išvados bus pateiktos vėliau.

Šaltiniai:

– https://semmelweis.hu/english/2026/04/egyptian-mummy-remains-examined-at-semmelweis-university/

– https://doi.org/10.1016/j.ejrad.2022.110229

NASA marsaeigis „Curiosity“ Marse aptiko daugiau organinių molekulių, kurios laikomos gyvybei svarbios chemijos statybiniais blokais. Tai padaryta atlikus iki šiol kitame dangaus kūne nevykdytą cheminį eksperimentą, pranešė NASA mokslininkų komanda.

Specialistai pabrėžia, kad šie radiniai nėra tiesioginis įrodymas, jog Marse kadaise buvo gyvybė. Organiniai junginiai galėjo susidaryti pačioje planetoje arba būti atnešti meteoritais, todėl išvados kol kas atsargios.

Kas rasta ir kodėl svarbu

Tyrimas paremtas 2020 metais atliktu bandymu, kai „Curiosity“ iš uolienos paėmė mėginį Geilo krateryje, vietovėje, vadinamoje Mary Anning. Mėginyje identifikuota daugiau nei 20 organinių molekulių, dalis jų Marse patvirtintos pirmą kartą.

Vienas iš paminėtų junginių yra benzotiofenas, randamas ir kai kuriuose meteorituose bei asteroiduose. Tyrėjai akcentuoja, kad tokios molekulės pačios savaime dar nereiškia biologinės kilmės, tačiau padeda atkurti Marso cheminę ir geologinę istoriją.

„Šis eksperimentas dar niekada nebuvo atliktas kitame pasaulyje“, – sakė astrobiologė Amy Williams.

„Matome gyvybės statybinius blokus, ikibiologinę chemiją Marse, išlikusią šiose uolienose milijardus metų“, – sakė Amy Williams.

Mokslininkų teigimu, svarbiausia žinia yra ta, kad tokie trapūs organiniai pėdsakai Marso paviršiuje gali išlikti ilgiau nei 3 mlrd. metų. Tai sustiprina hipotezę, jog senovėje Marso paviršiuje būta skysto vandens telkinių, o vanduo laikomas vienu esminių gyvybei palankių veiksnių.

Naujas metodas Marse

Bandymui panaudota cheminė medžiaga TMAH, kuri gali padėti „išardyti“ sudėtingesnes organines medžiagas į lengviau atpažįstamus fragmentus. Tokia prieiga leidžia detaliau įvertinti, kokios organinės chemijos formos slypi uolienose, kur įprasti kaitinimo metodai gali būti mažiau informatyvūs.

Komanda pripažino, kad užduotis buvo jautri ir rizikinga, nes marsaeigis turėjo ribotą šios cheminės medžiagos kiekį. Tyrėjai nurodė, kad turėjo tik du bandymus sėkmingai atlikti procedūrą ir gauti patikimus duomenis.

Kas toliau su Marso mėginiais

Nors organinių molekulių įvairovė plečia žinias apie Marso aplinką, ji vis tiek neatsako į pagrindinį klausimą, ar planetoje kadaise egzistavo mikrobinė gyvybė. Mokslininkai pabrėžia, kad tam reikėtų gerokai išsamesnių laboratorinių tyrimų, kuriuos realiausia atlikti Žemėje.

Vienas ambicingiausių scenarijų yra Marso uolienų pargabenimas į Žemę, tačiau šios programos ateitis pastaruoju metu tapo neaiški. Tuo pat metu „Curiosity“ rezultatai rodo, kad TMAH metodika veikia ir kitame dangaus kūne, todėl gali būti pritaikyta būsimose misijose.

NASA skelbia, kad Europos kosmoso agentūros marsaeigis „Rosalind Franklin“, turėsiantis gilesnio gręžimo galimybes nei „Curiosity“, planuojamas paleisti 2028 metų pabaigoje. Gilesni mėginiai būtų svarbūs, nes po paviršiumi organines medžiagas geriau saugo nuo radiacijos ir oksiduojančių procesų, kurie Marse ypač aktyvūs.

Kita kryptis, kur taip pat numatomas TMAH panaudojimas, yra planuojama misija į Saturno palydovą Titaną. Nors tai visai kita aplinka, organinės chemijos paieškos ir patikimi analizės metodai išlieka vienu centrinių šiuolaikinės planetologijos uždavinių.

Publikuoto darbo autoriai akcentuoja, kad nauji duomenys nepanaikina alternatyvių paaiškinimų, tačiau didina tikimybę, kad Marse užfiksuota organinė chemija yra įvairi, senovinė ir gerai išsilaikiusi. Tai laikoma svarbia prielaida tolesniems tyrimams, ieškant aplinkų, kurios senovėje galėjo būti tinkamos gyvybei.

Šaltiniai:

– https://www.nasa.gov/missions/mars-science-laboratory/curiosity-rover/nasas-curiosity-finds-organic-molecules-never-seen-before-on-mars/

– https://www.nature.com/articles/s41467-026-70656-0

– https://science.nasa.gov/blogs/mars-rosa/2026/04/16/nasa-begins-implementation-for-esas-rosalind-franklin-mission-to-mars/