Archeologus jau ne vieną dešimtmetį intriguoja pasikartojantis reiškinys Europos urvuose: skirtingose vietovėse aptinkami tie patys kelių dešimčių tipų ženklai, kurių amžius siekia maždaug 40–45 tūkstančius metų. Tyrėjai suskaičiuoja apie 32 pagrindinius simbolių tipus, randamus nuo Pirėnų pusiasalio ir Prancūzijos iki Italijos bei Balkanų.
Toks nuoseklus pasikartojimas dideliame plote leidžia manyti, kad tai ne atsitiktinės įbrėžos ar piešinių fonas. Dalis mokslininkų kelia prielaidą, kad ženklai buvo atpažįstami skirtingoms medžiotojų ir rinkėjų bendruomenėms ir veikė kaip bendras simbolinis kodas, susietas su praktiniais poreikiais ar socialine komunikacija.
Viena dažniausiai aptariamų hipotezių sieja šiuos ženklus su ankstyva informacijos fiksavimo sistema. Analizuojant gyvūnų atvaizdus iš vėlyvojo paleolito pastebėta, kad šalia jų neretai atsiranda taškų ar vertikalių brūkšnių sekos, o Y formos ženklas kartais interpretuojamas kaip su jauniklių atsiradimu susijusi nuoroda.
Jei tokia interpretacija teisinga, simboliai galėjo veikti kaip savotiškas sezoninis kalendorius, paremtas mėnulio ciklais. Tai būtų padėję prognozuoti gyvūnų migraciją ir rujojimo ar jauniklių vedimo laiką, nuo kurių tiesiogiai priklausė žmonių išgyvenimas ir medžioklės planavimas.
Vis dėlto ne visi tyrėjai sutinka, kad šiuos ženklus galima vadinti proto-rašto forma. Skeptikai pabrėžia, jog trūksta patikimų įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai priskirti kiekvienam simboliui konkrečią reikšmę arba parodyti, kad jie sudarė nuoseklią vizualinę kalbą, lygiavertę vėlesnėms rašto sistemoms.
Alternatyvūs paaiškinimai taip pat išlieka tikėtini: ženklai galėjo būti skaičiavimo ir apskaitos žymos, medžioklės sėkmės ar grobio fiksavimo būdas, teritorijos ar grupės atpažinimo ženklai, o kai kuriais atvejais ir ritualinės praktikos dalis. Tai, kad simboliai pasitaiko ir ant figūrėlių, įrankių bei kitų objektų, rodo, jog jie buvo naudojami ne vien urvų sienose.
Naujesni tyrimai, apimantys tūkstančius išraižytų ženklų, vis dažniau akcentuoja pasikartojančias sekas ir struktūras. Tokie dėsningumai leidžia kalbėti apie išplėtotą simbolinės komunikacijos sistemą, kuri galėjo būti vienas iš žingsnių kelyje į vėlesnį rašto atsiradimą, bet dar ne pats raštas šiuolaikine prasme.
Mokslininkai pabrėžia, kad proveržį gali atnešti platesnis kontekstas: tikslesnis ženklų datavimas, jų ryšys su gyvūnų vaizdavimu, radaviečių funkcija ir palyginimai tarp regionų. Kuo daugiau bus sukaupta kruopščiai dokumentuotų pavyzdžių, tuo aiškiau bus galima atsakyti, ar 32 simboliai buvo universalus kodas, ar tik panašiai mąstančių bendruomenių sutapimai.
Leave a Reply