Category: Pasaulis

  • Orbano žmogus Briuselyje neiškrenta: kodėl komisaras Olivér Várhelyi kol kas saugus

    Orbano žmogus Briuselyje neiškrenta: kodėl komisaras Olivér Várhelyi kol kas saugus

    Europos Sąjunga norėtų greičiau užversti Viktoro Orbáno laikotarpio puslapį, tačiau viena jo palikimo detalė, panašu, dar kurį laiką išliks – Vengrijos deleguotas Europos Komisijos narys.

    Sveikatos ir gyvūnų gerovės komisaras Olivér Várhelyi laikomas ištikimu „Fidesz“ rėmėju. Jam taip pat buvo metami įtarimai, kad tuo metu, kai jis buvo aukščiausias Vengrijos pasiuntinys Europos Sąjungoje, iš Vengrijos ambasados Briuselyje galėjo būti koordinuojamas šnipinėjimo tinklas.

    Vis dėlto Briuselyje jis spėjo pelnyti ir kitokią reputaciją: darbštaus, į detales besigilinančio technokrato mieste, kuriame sprendimus dažnai lemia procedūros ir taisyklės. Be to, Europos Komisija remiasi principu, kad komisarai dirba Sąjungai, o ne sostinei, kuri juos delegavo.

    „Jis yra vienas iš tų komisarų, kurie iš tiesų įsigilina į medžiagą“, – anonimiškai teigė vienas Europos Parlamento pareigūnas.

    Prie Várhelyi stabilumo prisideda ir politinis „bumerango“ efektas. Péter Magyar, po rinkimų paskelbęs apie „režimo pasikeitimą“ Vengrijoje, gali imtis plataus masto permainų. Tačiau Europos Komisija atsargiai vertina precedento kūrimą, kuris ateityje galėtų suteikti svertų ir kitoms politinėms jėgoms, pavyzdžiui, jei kitais metais Prancūzijoje sustiprėtų Marine Le Pen įtaka ir būtų siekiama keisti aukšto rango Komisijos pareigūnus.

    Keli aukšto rango Europos Komisijos pareigūnai teigė, kad institucijos viduje nebuvo jokių diskusijų apie Várhelyi nušalinimą ar pašalinimą nei prieš rinkimus, nei po jų.

    Po įtikinamos pergalės Magyar signalizavo norą „apsivalyti“ valstybės aparate, ragindamas Orbáno paskirtus pareigūnus trauktis iš postų. Tačiau antradienio vakarą vienas Magyar „Tisza“ partijos atstovas pabrėžė, kad Várhelyi ateitis priklauso nuo Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen sprendimo.

    „Tai jos prerogatyva spręsti dėl savo komandos, o mums ne vieta kištis į šį klausimą“, – anonimiškai kalbėjo „Tisza“ atstovas.

    Rinkimų kampanijos metu Magyar viešai kaltino komisarą tuo, kad šis esą nuslėpė informaciją apie galimą šnipinėjimo tinklą, kuris, kaip teigiama, galėjo veikti Várhelyi vadovaujamoje aplinkoje, kai jis 2015–2019 m. dirbo Vengrijos atstovu Briuselyje. Pats Magyar su Várhelyi esą dirbo tuo pačiu metu Vengrijos atstovybėje 2011–2015 m., kai Várhelyi ėjo ir ambasadoriaus pavaduotojo pareigas.

    Europos Komisijos atstovas Balazs Ujvari antradienį žurnalistams sakė, kad šioje byloje „padaryta pažanga“, o Europos Parlamentas apie tyrimo rezultatus esą bus informuotas „atlikus visus administracinius veiksmus“.

    Teisiškai Ursula von der Leyen turi galią atleisti komisarą. Tačiau praktikoje tai būtų beprecedentis žingsnis, nes iki šiol nėra buvę atvejo, kai būtų atleistas individualus Europos Komisijos narys. Todėl tam greičiausiai reikėtų itin rimtų ir aiškių tyrimo išvadų – o tokių įrodymų šiuo metu viešai nepateikiama.

    Pats Várhelyi, pasirodžius pirmiesiems kaltinimams spalį, teigė von der Leyen sakęs, kad apie tariamas Orbáno pastangas Briuselyje verbuoti šnipus jis „nežinojo“.

    Sausį, atsakydamas į Europos Parlamento narių klausimus komiteto posėdyje, Várhelyi savo pozicijos nekeitė.

    „Ar į mane kreipėsi Vengrijos ar kokios nors kitos tarnybos? Ne, nesikreipė“, – sakė jis. „Aš nežinojau apie šį teiginį, kuris pasirodė spaudoje“, – pridūrė komisaras.

    Vis dėlto Magyar tvirtina, kad buvęs vadovas „neatskleidė visos tiesos“, kai tai neigė oficialaus tyrimo metu.

    Várhelyi turi oponentų Europos Parlamente. Nors Parlamentas neturi formalių galių atleisti komisarą, jis gali didinti politinį spaudimą. Žaliųjų frakcijos europarlamentaras Daniel Freund, vienas ryškiausių Orbáno kritikų Briuselyje, teigė, kad Várhelyi priklausė buvusio Vengrijos lyderio „vidiniam ratui“ ir, jo nuomone, iš pareigų turėjo pasitraukti „jau seniai“.

    Paklaustas, ar sieks, kad Parlamentas oficialiai pareikalautų Várhelyi atsistatydinimo, Freund to nekomentavo.

    Galiausiai, kiek įtakos Várhelyi išlaikys Europos Komisijoje, didele dalimi priklausys nuo jo paties. Vienas komisaras, kalbėjęs anonimiškai, aiškino, kad komisarų atleisti praktiškai neįmanoma, tačiau jie gali būti „pastumiami į šalį“: jei pradeda veikti prieš savo kilmės šalį, pavyzdžiui, pasikeitus politinei krypčiai namuose, jie praranda pasitikėjimą ir autoritetą tarp kolegų.

    Briuselis ne kartą matė, kad pareigūnas gali tapti nereikšmingas net ir formaliai išlikdamas poste.

    Kaip pavyzdį pareigūnai mini buvusį Lenkijos žemės ūkio komisarą Janusz Wojciechowski, kurį 2019 m. pasiūlė nacionalistinė „Teisė ir teisingumas“. Kai 2023 m. pabaigoje valdžią perėmė Donaldo Tusko proeuropietiška koalicija, Varšuva pakeitė kryptį, tačiau Wojciechowski liko poste ir baigė kadenciją iki 2024 m. lapkričio.

    Jo vaidmuo ilgainiui menko: svarbiausi sprendimai būdavo priimami jam nedalyvaujant, o didesni politiniai mūšiai Europos Komisijoje vyko kitose rankose. Galiausiai jis daugiausia koncentravosi į subsidijų skirstymą ir viešą komunikaciją, dažnai akcentuodamas savo gimtosios Lenkijos ūkininkų temas.

    Skirtumas tas, kad Várhelyi, anot pašnekovų, yra itin aktyvus. Dalis Briuselio pareigūnų mano, kad jis savo darbą atlieka gerai.

    Komisaras pastaruoju metu sparčiai stūmė iniciatyvas, skirtas didinti Europos savarankiškumą vaistų gamybos srityje ir padaryti regioną patrauklesnį farmacijos investuotojams. Jo pastangos stiprinti Europos pramonę pelnė simpatijų, nors kai kurie kairiųjų pažiūrų politikai kaltina jį pernelyg palankiu verslui.

    Vis dėlto lemiamu faktoriumi gali tapti ne jo darbo rezultatai, o tai, ar Várhelyi sugebės atsiriboti nuo „Orbáno žmogaus“ etiketės.

    Medžiaga parengta remiantis tarptautinių šaltinių informacija; straipsnis papildytas „Tisza“ komentarais ir patikslinimais dėl atsakymo šaltinio.

  • „Ferrero“ reidas Europoje: EK įtaria šokolado rinkos dalybas, įmonė sako bendradarbiaujanti

    „Ferrero“ reidas Europoje: EK įtaria šokolado rinkos dalybas, įmonė sako bendradarbiaujanti

    Europos Komisija atliko netikėtus patikrinimus bendrovės „Ferrero“ biuruose, vykdydama antimonopolinį tyrimą šokolado sektoriuje, trečiadienį pranešė įmonės atstovas.

    Italijos konditerijos milžinė, gaminanti „Nutella“ ir „Kinder“, patvirtino patikrinimus po pirmadienį paskelbto Europos Komisijos pranešimo apie reidus dviejose Europos Sąjungos valstybėse.

    „Ferrero“ pareiškė žinanti, kad Europos Komisijos pareigūnai šiuo metu atlieka patikrinimus įmonės patalpose. „Įmonė visiškai bendradarbiauja ir teikia prašomą informaciją“, – nurodoma bendrovės pranešime.

    Patikrinimai vyksta tuo metu, kai Briuselis vis daugiau dėmesio skiria vidaus rinkos prekybos kliūtims, ypač ribojimams, kurie lemia, kur Europos Sąjungos vidaus rinkoje gali būti parduodami prekių ženklų produktai.

    Europos Komisija teigė, kad tyrimas susijęs su galimu rinkos segmentavimu – tai gali būti apribojimai prekėms judėti tarp valstybių narių ir kliūtys vykdyti pirkimus keliose šalyse vienu metu.

    Primename, kad 2024 metais Europos Komisija bendrovei „Mondelēz International“ skyrė 337,5 mln. eurų baudą dėl tarpvalstybinės prekybos apribojimų.

    Europos Komisija iš karto nekomentavo situacijos. Apie „Ferrero“ dalyvavimą tyrime pirmoji pranešė agentūra „Bloomberg“.

  • Europa vėl ties katastrofos riba: „Hormuzo“ blokada gali smogti degalams, maistui ir pramonei

    Europa vėl ties katastrofos riba: „Hormuzo“ blokada gali smogti degalams, maistui ir pramonei

    Europa dar nebuvo iki galo atsigavusi po ankstesnės energetikos ir pragyvenimo brangimo bangos, kai į ją smogė nauja krizė – ir šįkart ji gali būti dar skaudesnė.

    Londone vis dažniau skamba pyktis, o ne vien nuovargis. Britams pasakymas, kad jie yra „fed up“, reiškia ne šiaip susierzinimą – tai rimtas įniršis. Ir taip jaučiasi ne tik Jungtinės Karalystės gyventojai.

    Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keir Starmer praėjusią savaitę kalbėjo taip, kaip, regis, mąsto daugelis europiečių: jis teigė esantis pavargęs nuo situacijos, kai rinkėjai ir verslas patiria finansinį smūgį „dėl Putino ar Trumpo veiksmų visame pasaulyje“.

    Europa vos pradėjo atsigauti po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą sukeltos energetikos kainų šoko ir infliacijos šuolio, kai situaciją paaštrino Donald Trump, Benjamin Netanyahu ir karinė eskalacija prieš Iraną.

    Analitikai perspėja, kad jei Hormuzo sąsiauris – viena svarbiausių pasaulio prekybos arterijų – laivybai liks faktiškai uždarytas dar savaitę ar dvi, energijos kainų šokas gali peraugti į realius degalų, trąšų ir pramonės žaliavų trūkumus. Pirmieji smūgį pajustų Azijos importuotojai, tačiau pasekmės greitai persimestų į Europą. Kartu kiltų ir maisto kainos.

    JAV, blokuodamos Iraną ir jo eksportą, prisideda prie pasiūlos spaudimo, kuris Europos vyriausybėms gali sukelti apčiuopiamą ekonominį, socialinį ir politinį skausmą. Tai vyksta tuo metu, kai rinkėjai jau dabar ypač nepatenkinti pragyvenimo kaina.

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pirmadienį nurodė, kad Europos Sąjungos išlaidos iškastinio kuro importui per 44 konflikto dienas išaugo daugiau kaip 22 mlrd. eurų.

    „Hormuzo sąsiauris iš esmės yra uždarytas ir žmonės iš karto pajunta poveikį. Degalinėje, parduotuvėje ir namų ūkių sąskaitose. Tai, ką matome Artimuosiuose Rytuose, nėra tolima krizė. Pasaulyje, kuriame viskas susiję, poveikis yra tiesioginis ir momentinis“, – sakė U. von der Leyen.

    Nors kainos jau kilo daugiau nei mėnesį, ekonominis karo poveikis, pasak apžvalgininkų, dar tik stiprės. Naftos kroviniai, išplaukę iš Persijos įlankos iki konflikto pradžios, daugiausia jau pasiekė paskirties vietas, o tai reiškia, kad rinka pereina į pavojingesnę fazę.

    Jungtinių Arabų Emyratų pramonės ministras Sultan al Jaber ketvirtadienį įspėjo, kad rinka atsidūrė „kritinėje kryžkelėje“, o greitas ir besąlygiškas Hormuzo sąsiaurio atidarymas būtinas „pasaulio ekonomikos stabilumui“. Tačiau taip neįvyko.

    JAV ir Irano deryboms žlugus, D. Trumpas paskelbė Irano blokadą, kuri persidengia su paties Irano vykdomu sąsiaurio blokavimu. Aiškios išeities kol kas nematyti.

    Europoje tai reiškia dar ilgiau trunkančias aukštesnes kainas degalinėse, kai naftos kaina vėl perkopė 100 JAV dolerių už barelį. Daugelis Europos valstybių taip pat smarkiai priklauso nuo dujų – tiek namų ūkiams, tiek pramonei – todėl prognozuojama, kad žiemos šildymo sezonas gali atnešti dar didesnes išlaidas.

    Jungtinėje Karalystėje vienas svarbiausių analitinių centrų „Resolution Foundation“ skaičiuoja, kad vidutinis namų ūkis šiemet bus 480 svarų sterlingų skurdesnis, nei būtų buvęs, jei karo nebūtų. Organizacijos vyriausiasis ekonomistas James Smith pabrėžė, kad žala namų ūkių finansams šiais metais „didžiąja dalimi jau padaryta“.

    Tačiau netrukus skausmingas kainų augimas gali virsti ir realiais trūkumais. Oro uostai praėjusią savaitę perspėjo, kad jei sąsiauris liks uždarytas dar tris savaites, Europos Sąjungoje „sisteminis reaktyvinių degalų trūkumas gali tapti realybe“.

    Čikagos universiteto politologijos profesorius Robert Pape prognozavo, kad Azijos importuotojai, kurie yra labiausiai paveikti ir iš Artimųjų Rytų importuoja daugiausia naftos bei dujų, „agresyviai konkuruos dėl alternatyvių tiekimo šaltinių“. Tokiu atveju, pasak jo, Europos importuotojai susidurs ir su aukštesnėmis kainomis, ir su mažesniu prieinamumu.

    Jo vertinimu, energijai imlios šakos – chemijos pramonė, metalurgija ir gamyba – gali pradėti mažinti apimtis.

    Augančios energijos kainos gali smogti ir maisto krepšeliui. Maisto kainoms įtaką daro brangstančios trąšos bei jų pasiūlos ribojimai – tai taip pat vienas iš sąsiaurio uždarymo padarinių.

    Jungtinėje Karalystėje maisto ir gėrimų gamintojus vienijanti organizacija skelbia tikinti, kad iki 2026 m. pabaigos maisto infliacija gali siekti iki 10 proc., nors iki karo buvo prognozuota 3,2 proc. Net ir ši nauja prognozė buvo parengta prieš dvi savaites, remiantis prielaida, kad sąsiauris bus atvertas per dvi–tris savaites. Kol kas tokio scenarijaus nematyti.

    Kai kurie naftos rinkos stebėtojai jau ruošiasi blogiausiam. Tyrimų paslaugos „Commodity Context“ analitikas Rory Johnston praėjusį mėnesį teigė, kad užsitęsęs sąsiaurio uždarymas Vakarams ir dideles pajamas turinčioms Azijos šalims reikštų „kankinančiai aukštas kainas“, o skurdesnėms valstybėms – „ūmų fizinį degalų trūkumą“.

    Tokios krizės neretai sukelia nenuspėjamą politinę reakciją. Airijoje, kuri yra viena turtingiausių Europos Sąjungos valstybių pagal BVP vienam gyventojui, vyriausybė savaitgalį buvo priversta paskelbti 500 mln. eurų vertės degalų mokesčių mažinimą. Taip siekta numalšinti protestuotojus, blokavusius pagrindinius uostus ir kelius dėl augančių kainų – protestai tuo pačiu dar labiau pakurstė baimes dėl degalų trūkumo.

    „Nesuprantama, kad atsidūrėme ant slenksčio prarasti naftos perdirbimo pajėgumus šalyje būtent per precedento neturintį pasaulinį energijos tiekimo trūkumą. Tai visiškai nelogiška“, – sakė Airijos ministras pirmininkas Micheál Martin.

    Keir Starmer teigė, kad jo vyriausybė „kol kas“ laikysis esamų priemonių. Tuo pat metu Jungtinės Karalystės iždo vadovė kritikavo buvusios ministrės pirmininkės Liz Truss plataus masto pagalbą dėl išaugusių sąskaitų už energiją, pavadindama ją klaida. Energetikos sektoriaus atstovai tikisi, kad naujas planas gali būti pristatytas kitą antradienį.

    Jungtinė Karalystė finansiškai gali nebeišgalėti dar kartą kompensuoti visų sąskaitų. Tačiau politiškai Keir Starmer gali nebeišgalėti to nedaryti.

  • Trumpo blokada Iranui kelia sumaištį sąjungininkams: ar JAV ryšis stabdyti Kinijos laivus?

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas siekia dar labiau padidinti spaudimą Teheranui, tačiau sąjungininkai ir pareigūnai skuba išsiaiškinti, kaip jūrų blokada turėtų veikti ir kokią realią naudą ji duos.

    Pirmadienį JAV pajėgos pradėjo Irano uostų blokadą. Vis dėlto išlieka neaišku, kaip ji bus įgyvendinama praktikoje ir kaip D. Trumpo administracija ketina išvengti naujų pavojingų susidūrimų, kuriuos tokia operacija galėtų išprovokuoti.

    Vieno JAV pareigūno teigimu, regione yra daugiau nei tuzinas JAV karo laivų, galinčių dalyvauti operacijoje. Tarp jų – „USS Tripoli“, kuriame dislokuotas jūrų pėstininkų dalinys, apmokytas vykdyti laivų sulaikymo ir patikrinimo operacijas.

    Detalių vis dar trūksta: neaišku, kiek laiko blokada truks ir kokie tikslūs jos strateginiai tikslai. Tačiau D. Trumpas pareiškė, kad ji turėtų užkirsti kelią laivams, kurie yra išplaukę iš Irano uostų arba planuoja į juos įplaukti, taip pat laivams, kurie, kaip teigiama, sumokėjo Iranui rinkliavas už saugų perplaukimą.

    Toks manevras gali pradėti pavojingą naują karo etapą: JAV kariams tektų vykdyti didelės rizikos įlaipinimo operacijas intensyviai naudojamame Persijos įlankos regione. Be to, didėja platesnio tarptautinio konflikto rizika, jei JAV bandytų stabdyti užsienio vėliavomis plaukiojančius laivus, pavyzdžiui, iš Kinijos ar Rusijos.

    Pasak vieno užsienio diplomato iš valstybės, turinčios ekonominių interesų Artimuosiuose Rytuose, kai kurie pareigūnai abejoja, kaip JAV kariuomenės vadai realiai įgyvendins blokadą.

    „Ypač jei Iranas nuspręstų praleisti daugiau laivų – ir nebūtinai tų, kurie sumokėjo rinkliavas – kad tiesiog „užtvindytų“ blokadą“, – sakė diplomatas.

    „Ar JAV karinis laivynas sulaikys kiekvieną jų, ir ar tam užteks pajėgumų? Ir kaip jie patikrins, kas esą sumokėjo rinkliavas?“ – pridūrė jis. Kaip ir kiti šaltiniai, diplomatas sutiko kalbėti anonimiškai dėl jautrios informacijos.

    Esminis klausimas – Hormūzo sąsiauris, itin svarbus energetikos sektoriui. Teigiama, kad Iranas iš esmės perėmė kontrolę šiame ruože, dėl ko šoktelėjo naftos kainos ir išaugo sąnaudos pasaulio ekonomikai. Baltieji rūmai, regis, tikisi, kad Teheranas nusileis ir atvers sąsiaurį, jei JAV pavyks apriboti Irano galimybes eksportuoti naftą tanklaiviais.

    Tačiau šis kelias yra gyvybiškai svarbus ir daugeliui kitų valstybių, tarp jų – Kinijai ir Japonijai, kurios importuoja naftą laivais, plaukiančiais per sąsiaurį. Be to, kai kurios šalys, pavyzdžiui, Rusija, naudojasi vadinamosios „šešėlinės flotilės“ laivais, kuriuos kontroliuoja Maskva ar Teheranas, nors jie gali būti registruoti trečiųjų šalių vardu.

    Nors JAV galėtų mėginti sulaikyti „šešėlinės flotilės“ laivus, analogiški veiksmai prieš komercinį laivą, pavyzdžiui, plaukiantį su Kinijos vėliava, galėtų sukelti tarptautinį incidentą.

    Į atsargos admirolą Johną Millerį, anksčiau vadovavusį JAV laivams JAV Centrinėje vadovybėje, remiantis, tokia situacija galėtų greitai peraugti į kitokio masto konfliktą.

    „Jei tai laivas su Indijos vėliava ar laivas su Kinijos vėliava, kuris pasirenka pralaužti blokadą, arba jei jie atsiveda karo laivą kaip eskortą, kad juos apsaugotų, tuomet jau atsiduriame visai kitame scenarijuje“, – sakė J. Milleris. „Ir dar pamatysime, ar išvis norėtume priverstinai taikyti blokadą, pavyzdžiui, prieš laivą su Kinijos vėliava.“

    Pekinas JAV blokadą atmetė ir pabrėžė savo teisę prekiauti su bet kuria valstybe be JAV įsikišimo. Kinijos gynybos ministras admirolas Dong Jun pirmadienį pareiškė, kad Kinijos laivai juda į Hormūzo sąsiaurio vandenis ir iš jų, o Kinija esą laikysis prekybos ir energetikos susitarimų su Iranu bei tikisi, kad kiti nesikiš į jos reikalus. Jis taip pat teigė, kad Iranas kontroliuoja Hormūzo sąsiaurį ir Kinijai jis yra atviras.

    Blokada taip pat gali padidinti riziką JAV pajėgoms patirti naujas Irano dronų atakas ar susidurti su greitaeigiais puolamaisiais kateriais. Dėl to JAV jūrų pajėgos, tikėtina, veiktų už siauro sąsiaurio ribų.

    „Mums nereikia įplaukti į patį sąsiaurį, kad tai padarytume, – sakė J. Milleris. – Nes jis natūraliai suformuoja „piltuvą“, kuriame galime juos pasiekti dar prieš jiems patenkant toli į šiaurines Omano įlankos dalis ar į patį Hormūzo sąsiaurį.“

    Pasak J. Millerio, JAV laivai greičiausiai liks pietinėje sąsiaurio dalyje, Šiaurės Arabijos jūroje, kur galės stebėti jūrų eismą ir, esant poreikiui, pasitelkti jūrų pėstininkus laivų patikrinimams. Kuo toliau nuo Irano pakrantės veiktų šie laivai, tuo mažiau pažeidžiami jie būtų galimų Irano atakų.

    JAV kariuomenė taip pat turi pakrančių apsaugos komandas, apmokytas įlaipinimo operacijoms, tačiau neaišku, ar tokie vienetai jau yra regione ar bus ten dislokuoti.

    Teigiama, kad JAV laivynas laivams, išplaukusiems iš Irano uostų arba planuojantiems į juos įplaukti, gali nurodyti švartuotis draugiškame uoste – greičiausiai Dūqme Omane, kuris tapo svarbiu JAV laivyno logistiniu centru, pasakojo su JAV karinėmis operacijomis regione susipažinęs asmuo.

    Tokiu atveju JAV taip pat turėtų pasirūpinti sulaikytų laivų įgulomis uoste, tačiau pareigūnai kol kas nepaaiškino, kaip konkrečiai tai būtų organizuojama.

    Be to, blokada gali kelti ir logistikos iššūkių Pentagonui, o ypač JAV laivynui, kuris jau patiria didelę įtampą dėl karo su Iranu ir atskiros kelis mėnesius trunkančios operacijos Karibų regione, skirtos stabdyti įtariamus narkotikų kontrabandininkus.

    Kol kas JAV sąjungininkai nerodo didelio noro prisidėti prie Irano blokados.

    Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris pirmadienį pareiškė, kad jo šalis misijos „nepalaiko“, ir pabrėžė, jog jam svarbiau „suburti valstybes tam, kad sąsiauriai būtų atviri, o ne uždaryti“.

    Kiti pasisakymai buvo dar griežtesni. Ispanijos gynybos ministrė Margarita Robles pirmadienį Ispanijos televizijai teigė:

    „Nuo pat karo pradžios viskas buvo beprasmiška. Niekas nežino, kodėl šis karas prasidėjo – karas, kuris, kaip buvo teigiama, turėjo būti greitas. Tai tik dar vienas epizodas nuosmukio spiralei, į kurią buvome įtraukti ir į kurią mėginta įtraukti visą pasaulį.“

  • Macronas ir Starmeris rengia planą dėl Hormūzo sąsiaurio: ką tai reiškia pasauliui?

    Macronas ir Starmeris rengia planą dėl Hormūzo sąsiaurio: ką tai reiškia pasauliui?

    Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris penktadienį kartu rengs vaizdo konferenciją, kurioje bus tariamasi, kaip užtikrinti laivybos saugumą Hormūzo sąsiauryje, pranešė abiejų šalių lyderių biurai.

    Pasak Eliziejaus rūmų, derybose planuojama aptarti „daugiašalės ir grynai gynybinės misijos“ formavimą. Ji turėtų padėti „atkurti laivybos laisvę Hormūzo sąsiauryje, kai saugumo sąlygos tai leis“.

    Pranešime taip pat nurodoma, kad prie iniciatyvos prisijungtų „nekariaujančios“ valstybės, pasirengusios prisidėti prie misijos. Vis dėlto nei Londonas, nei Paryžius kol kas neįvardijo, kurios konkrečiai šalys būtų kviečiamos dalyvauti pokalbyje.

    E. Macronas antradienį socialiniame tinkle „X“ pranešė, kad pirmadienį kalbėjosi su JAV prezidentu Donaldu Trumpu ir Irano prezidentu Masoudu Pezeshkianu.

    Po savaitgalį vykusių Teherano ir Vašingtono taikos derybų, kurios nesibaigė susitarimu, D. Trumpas pareiškė, jog Jungtinės Valstijos blokuotų laivus, įplaukiančius į sąsiaurį arba iš jo išplaukiančius, siekdamos padidinti spaudimą Iranui sudaryti susitarimą dėl branduolinės programos ribojimo ir atverti šį strategiškai svarbų vandens kelią jūrų transportui.

    Vis dėlto Prancūzija ir Jungtinė Karalystė signalizavo nepritarimą tokiam D. Trumpo žingsniui.

    Penktadienio susitikimo tikslas – „paskatinti tarptautines pastangas, kurias pastarosiomis savaitėmis kūrėme siekdami užtikrinti laivybos laisvę“, teigė Jungtinės Karalystės ministro pirmininko atstovas. Tačiau kol kas neaišku, kaip prancūzų ir britų pasiūlymas galėtų prisidėti prie įtampos mažinimo regione.

    JAV ir Izraelio smūgiai Iranui vasarį paskatino regioninį konfliktą Artimuosiuose Rytuose ir praktiškai sustabdė laivybą Hormūzo sąsiauryje, o tai visame pasaulyje pakėlė naftos ir dujų kainas. Vėliau abi pusės sutarė dėl dviejų savaičių paliaubų, tačiau savaitgalį vykusios derybos dėl platesnio susitarimo žlugo.

  • TVF įspėja: karas Artimuosiuose Rytuose gali smogti ekonomikai – scenarijai iki ypač bjauraus

    TVF įspėja: karas Artimuosiuose Rytuose gali smogti ekonomikai – scenarijai iki ypač bjauraus

    Karas Artimuosiuose Rytuose gali sukelti didelių sukrėtimų pasaulio ekonomikai, jei artimiausiu metu nebus išspręstas, antradienį perspėjo Tarptautinis valiutos fondas (TVF).

    TVF teigimu, labiausiai nukentėtų skurdžiausios valstybės, o JAV ekonomika, palyginti su kitais regionais, išliktų santykinai atsparesnė. Apie tai fondas rašo savo pagrindinėje pasaulio ekonomikos apžvalgoje.

    Vašingtone įsikūręs TVF įspėjo, kad pasaulio ekonomikos augimas šiemet, nesibaigiant šešias savaites trunkančiam konfliktui Irane, galėtų sulėtėti iki vos 2 proc. Tokį scenarijų, pasak TVF, lemtų staigus energijos ir maisto kainų šuolis bei reikšmingas rinkos palūkanų normų kilimas, galintis užgniaužti kapitalo srautus į didelę dalį pasaulio valstybių.

    TVF taip pat pažymėjo, kad tie patys veiksniai kitais metais galėtų pakelti pasaulinę infliaciją virš 6 proc.

    Tikėtina, kad apie šiuos rizikos veiksnius daugiausia bus kalbama šią savaitę Vašingtone vyksiančiuose TVF ir Pasaulio banko pavasario susitikimuose, kuriuose dalyvaus finansų ministrai ir centrinių bankų vadovai iš viso pasaulio. TVF skaičiai, kaip ir daugelio privačių prognozuotojų vertinimai, parodo, kokios rimtos gali būti užsitęsusio plataus masto konflikto pasekmės.

    Vis dėlto TVF bazinė prognozė vis dar remiasi prielaida, kad iki metų vidurio padėtis stabilizuosis. Tokiu atveju pasaulio ekonomikai būtų padaryta tik palyginti nedidelė žala, juolab kad per pastaruosius metus ekonomika laikėsi tvirčiau, nei daug kas baiminosi tada, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas pradėjo prekybos karą su likusiu pasauliu.

    Pagal pagrindinį TVF scenarijų, pasaulio ekonomika šiemet augtų 3,1 proc. – tai tik 0,2 proc. punkto mažiau, nei fondas prognozavo sausį. 2027 m. augimas siektų 3,2 proc., t. y. prognozė, palyginti su sausio vertinimu, nesikeistų.

    Tačiau pagal griežtesnį scenarijų, jei užsitęstų laivybos sutrikimai į Persijos įlanką ir iš jos, o energetikos gavybos bei eksporto infrastruktūra patirtų platesnių pažeidimų, TVF perspėja, kad naftos kaina iki kitų metų vidutiniškai galėtų šoktelėti iki 125 JAV dolerių už barelį, o gamtinių dujų kainos Europoje ir Azijoje galėtų išaugti tris kartus. Tokia situacija, pasak TVF, priverstų centrinius bankus visame pasaulyje smarkiai kelti palūkanų normas, siekiant suvaldyti naują pasaulinę infliacijos bangą.

    TVF pabrėžė, kad tokio sukrėtimo poveikis pasiskirstytų netolygiai: „Tiek nepalankiame, tiek griežtame scenarijuose poveikis besivystančioms rinkoms vėl būtų didesnis nei išsivysčiusioms ekonomikoms.“

    JAV ekonomika, TVF vertinimu, nuo šoko būtų apsaugota geriau – dėl to, kad šalis yra grynoji energijos eksportuotoja, o investicijas ir vartojimą bent kol kas palaiko švelnesnė fiskalinė politika bei optimizmas dėl dirbtinio intelekto diegimo.

    Visai kitaip, anot TVF, atrodytų energiją importuojančių valstybių padėtis. Fondas sumažino bazinę Jungtinės Karalystės ekonomikos augimo prognozę šiems metams 0,5 proc. punkto iki 0,8 proc., o euro zonos augimo prognozę šiems ir kitų metų laikotarpiui pakoregavo iki kiek daugiau nei 1 proc., abiem atvejais sumažindamas vertinimą po 0,2 proc. punkto.

    Kalbėdamas apie besivystančias rinkas (neįskaitant Kinijos), TVF įspėjo, kad griežto scenarijaus atveju jų augimas iš viso galėtų sumažėti beveik 2 proc. punktais. Didėjančios maisto ir energijos importo sąskaitos, pasak fondo, galėtų „kelti riziką toms šalims, kurios turi ribotas atsargas, patirti mokėjimų balanso įtampą ir socialinius neramumus“. TVF išskyrė į pietus nuo Sacharos esančią Afriką kaip ypač pažeidžiamą regioną.

    TVF pripažino, kad visas prognozes lydi itin didelis neapibrėžtumas dėl išskirtinai aukšto geopolitinio nestabilumo lygio.

    Vis dėlto praėjusią savaitę kalboje TVF vadovė Kristalina Georgieva įspėjo, kad konfliktas ir jo poveikis maisto bei trąšų rinkoms galėtų lemti, jog iki 360 mln. žmonių atsidurtų bado situacijoje arba rizikos zonoje. Ji taip pat teigė, kad šalims gali prireikti iki 50 mlrd. JAV dolerių papildomos TVF paramos mokėjimų balanso problemoms spręsti.

    Analitikų vertinimu, jau padarytą žalą – tiek fizinę, tiek psichologinę – gali prireikti mėnesių atitaisyti. Tuo metu Europos Centrinio Banko pareigūnai ir ES lyderiai svarstys, kaip reaguoti į naujus duomenis, rodančius kainų augimą.

    Rinkų dalyviai taip pat vertina, kad palūkanų didinimas galėtų prasidėti jau balandį. Užsitęsusios energetikos krizės grėsmė gali sužlugdyti vartotojų, verslo ir investuotojų viltis, kad palūkanų normos šiemet bus mažinamos.

  • Zelenskis žada iki balandžio pabaigos atkurti „Družba“: mainais tikisi Vengrijos posūkio

    Zelenskis žada iki balandžio pabaigos atkurti „Družba“: mainais tikisi Vengrijos posūkio

    BERLINAS — Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis antradienį pareiškė, kad po žalos „Družba“ naftotiekis iki balandžio pabaigos vėl turėtų veikti, tačiau už tai tikimasi ir politinių sprendimų.

    Pasak V. Zelenskio, naftotiekis nebus sutvarkytas pilnai, tačiau tiek, kad juo būtų galima atnaujinti naftos srautą. Tuo pat metu Ukrainos vadovas tikisi, kad Vengrija atsisakys veto dėl 90 mlrd. eurų Europos Sąjungos paskolos, skirtos finansuoti Kyjivo pastangas kare su Rusija.

    „Pažadėjome, kad iki balandžio pabaigos [„Družba“ naftotiekis] bus sutvarkytas. Ne visiškai, bet tiek, kad jis galėtų veikti“, – per bendrą spaudos konferenciją Berlyne su Vokietijos kancleriu Friedrichu Merzu sakė V. Zelenskis.

    „Manome, kad tai sutampa su kitais Europos Sąjungos valstybių narių įsipareigojimais, ypač Vengrijos, kuri blokuoja tam tikrus sprendimus, mums itin svarbius“, – pridūrė jis, omenyje turėdamas paskolą.

    „Družba“ naftotiekis, kuriuo rusiška nafta per Ukrainą tiekiama į Vengriją ir Slovakiją, pastaraisiais mėnesiais tapo vienu iš ES ir Vengrijos ginčo epicentrų. Po to, kai sausį per dronų ataką infrastruktūra buvo apgadinta, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas atšaukė savo paramą 90 mlrd. eurų paskolai, kurios Ukrainai reikia tęsiant gynybą, Rusijai pradėjus plataus masto invaziją jau penktus metus.

    Vis dėlto, po praėjusį savaitgalį vykusių rinkimų Vengrijoje, kuriuos triuškinamai laimėjo ministru pirmininku išrinktas Péteris Magyaras, Europos lyderiai ėmė reikšti daugiau optimizmo dėl galimo greitesnio politinio posūkio Budapešte. P. Magyaras pirmadienį taip pat leido suprasti, kad yra pasirengęs nutraukti Vengrijos blokadą.

    Vokietijos kancleris F. Merzas pabrėžė, kad paskolos mechanizmas turi būti įgyvendintas kuo greičiau, o karinei paramai skirti pinigai – nedelsiant išmokėti.

    „Mes taip pat norime greitai paleisti ES paskolą Ukrainai, dėl kurios susitarta gruodį“, – sakė F. Merzas. „Lėšos karinei pagalbai dabar turi būti išmokėtos greitai. Ukrainai jų skubiai reikia.“

    F. Merzas ir V. Zelenskis Berlyne susitiko su svarbiausiais abiejų vyriausybių ministrais per pirmąsias tarpvyriausybines konsultacijas per daugiau nei 20 metų. Susitikimo metu buvo sutarta dėl kelių susitarimų, įskaitant bendrą naujų ginklų sistemų kūrimą ir siekį mažinti priklausomybę nuo JAV tiekimų.

  • Prancūzija nebeskuba: „Labor Day“ įstatymas įstrigo, o „Les Républicains“ pyksta

    Prancūzija nebeskuba: „Labor Day“ įstatymas įstrigo, o „Les Républicains“ pyksta

    Prancūzijos vyriausybė neskubės priimti įstatymo, kuris būtų leidęs tokioms įmonėms kaip kepyklos, gėlių parduotuvės ir mėsinės gegužės 1-ąją dirbti įprastai.

    Praėjusią savaitę konservatyvios partijos „Les Républicains“ bei Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono centristinės partijos atstovai bandė pagreitinti teisėkūros procesą, tikėdamiesi, kad pataisos įsigalios jau šių metų Darbo dieną.

    Tačiau ministras pirmininkas Sébastien Lecornu pirmadienio vakarą pareiškė, kad procesas bus lėtinamas, siekiant surengti išsamias konsultacijas su suinteresuotomis grupėmis.

    „Reformos yra įmanomos – su pagarba ir sistemiškai“, – teigė S. Lecornu.

    Šiuo metu Prancūzijoje gegužės 1-ąją pilnai dirbti leidžiama tik būtiniausiomis laikomoms paslaugoms, įskaitant restoranus. Ne pirmo būtinumo parduotuvės gali veikti, tačiau tik tuo atveju, jei nedirba samdomi darbuotojai – prekybą gali vykdyti patys savininkai.

    S. Lecornu sprendimas sukėlė viešą nesutarimą su jo politinės stovyklos lyderiu, buvusiu ministru pirmininku Gabriel Attal. Pastarasis, laikomas vienu aktyviausių siūlomo įstatymo šalininkų, sukritikavo vyriausybės sprendimą stabdyti skubos tvarka planuotą priėmimą.

    Tuo metu kairiosios partijos ir profsąjungos premjero žingsnį įvertino palankiai.

    Siūlomos pataisos būtų leidusios daugiau verslų per šventę veikti be įprastų apribojimų.

  • Can Germany restart its nuclear power program? A peek inside a decommissioned reactor suggests it could.

    Can Germany restart its nuclear power program? A peek inside a decommissioned reactor suggests it could.

    Germany’s leaders insist the atomic exit is final. Inside a dismantled reactor, that certainty looks less than convincing.

    By MARC FELIX SERRAO
    in Lingen, Germany

    Illustration by Natália Delgado/ POLITICO

    AI generated Text-to-speech

    Marc Felix Serrao is a Global Reporter with The Axel Springer Global Reporters Network.

    The entrance to Germany’s former Emsland nuclear power plant leads straight back in time. Visitors step into an elevator that displays not floors but altitude. The corridors are lined with telephone booths and phone books, as if the internet was never invented.

    Everything that belongs to ordinary life has to stay outside, tucked in a locker: clothes, watches, phones, wedding rings… In return, visitors are issued clean but used underwear, socks, rubber slippers, a yellow hard hat and a pair of orange coveralls with yellow zippers.

    Once this garish uniform is donned, the journey continues through a passageway with meter-thick doorframes into the heart of the complex, the controlled area. Above the entrance flutters a small plastic strip. Even the air, for safety reasons, is drawn inward.

    Beneath the domed roof, the vast hall feels like a cathedral of high technology. From 1988 to 2023, atoms were split here to generate electricity — more than 400 billion kilowatt-hours of it, nearly as much power as Germany consumes in a year. Today, amid an infernal din, workers are taking the plant apart.

    In the 15 years since Germany declared it would phase out nuclear power, scenes like this have been taking place all around the country, as workers toil to decommission its 33 remaining reactor units. Recently, however, the wars in Ukraine and Iran have pushed up energy prices in Germany, raising the question of whether turning away from nuclear energy was a good idea.

    In 2011, after a tsunami caused the meltdown of a Japanese nuclear power plant in Fukushima, nearly nine out of 10 Germans said they favored a rapid nuclear exit. By 2023, 59 percent already believed the phase-out had been the wrong decision. In 2025, a representative survey showed a majority, 55 percent, supporting a return to nuclear power.

    Perhaps sensing the political winds, two senior German politicians recently criticized the country’s retreat from nuclear power. European Commission President Ursula von der Leyen — a minister in the German government when the decision was taken — called the move a “strategic mistake.” 

    German Chancellor Friedrich Merz went further, describing it as a “grave strategic mistake.” 

    And yet, he added, the decision is now “irreversible.”

    It was that last statement that brought me to the Emsland plant in the town of Lingen, near the Dutch border. It struck me as the perfect place to ask the question: To what extent does Merz’s perfunctory dismissal reflect the technical and political reality? Is it too late for Germany’s nuclear phase-out to be, well, phased out? Is the decision truly “irreversible?” 

    My goal in coming here wasn’t to weigh the pros and cons of nuclear energy. Nor was I seeking to answer the still unresolved question of where Germany should permanently store its highly radioactive waste. What I wanted to know was if the country could reverse its nuclear exit. As a question, it is complicated enough — now it’s becoming increasingly urgent.

    German industry is hungry for energy. The country already needs vast amounts of electricity. And in the years ahead, as it builds data centers powering technologies like artificial intelligence, it will need even more.

    At the same time, the country has embarked on an energy transition — known as the Energiewende — that relies primarily on wind and solar. Last year, renewables accounted for 56 percent of the country’s electricity generation. In the past, nuclear energy,  a low-carbon mode of production, helped make up the rest of the mix. Today, coal and gas have to fill the gap. Germany still mines lignite domestically. Hard coal and natural gas, by contrast, come overwhelmingly from abroad.

    This creates two problems: The first is emissions from fossil fuels. The second is dependence on natural gas suppliers that are, in some cases, authoritarian, unstable or both. Wars — whether in Ukraine or in the Middle East — can send prices flying. 

    German electricity is already expensive. In recent years, it’s been among the priciest in the European Union. In the first half of 2025, the price was above 38.35 cents per kilowatt-hour; the EU average was almost 10 cents lower.

    This doesn’t have to be the case. In Europe, Germany is largely alone in its quest to phase out nuclear power. Many countries continue to back the technology. From France and the United Kingdom to Finland, Sweden and the Czech Republic, governments are building new reactors or laying the groundwork to do so. Others, such as Poland, are either entering the field for the first time, or they are exploring a return, like Italy.

    Of the 33 reactor units Germany is decommissioning, three were shut down just three years ago. If those sites alone — Emsland, Neckarwestheim 2 and Isar 2 — were still operating, they would generate around 32 terawatt-hours of electricity per year. That would be enough to cover the annual consumption of roughly 9 million households, a significant part of the German population. 

    So, it was worth asking: What would it take to get those plants back online?

    To the untrained eye, the decommissioned Emsland plant still looks largely intact, both the outside and within. At the center of the controlled area, the deep blue water of the spent-fuel pool still shimmers. At the bottom sit 718 fuel assemblies, which must continue cooling even after the end of power generation.

    “Emsland was a state-of-the-art flagship plant, one of the best in the world,” says Andreas Friehe. A tall engineer with gray stubble, Friehe knows the site’s every detail. He started here as a student in 1996, wrote his thesis at the neighboring fuel-assembly factory, and now oversees the decommissioning. After talking in his office, we head together into the innermost part of the plant.

    One might expect a man like Friehe to be melancholy. He chose a profession in a sector he believed had a future. Some years later, he learned the end was coming. Now, in the final third of his career, he is in charge of laying this plant to rest.

    But the 56-year-old is either a pragmatist or an excellent actor. The decommissioning, he says, is an “enormous challenge that I enjoy.” As for reversing the phase-out, “if you ask me, the point of no return was passed long ago,” he says.

    To make his case, he leads me to a tarpaulin in the controlled area. Behind it lies a gigantic metal hemisphere: the lid of the reactor pressure vessel, the steel container that houses the reactor core.

    Emsland relied on a pressurized water reactor in which nuclear fission is used to heat water under high pressure. That water transfers its heat to a second circuit, which drives the turbine and generator. When I visited in early March, workers were in the process of sawing apart the lid. Deep cuts had already been sliced into the metal.

    The lid, weighing 109 tons, was custom built, made specifically for this plant. “You cannot just order something like that off the shelf,” says Friehe. “Nobody in Germany today could build one for you.”

    At this point, I might have been tempted to stop my reporting. If the manager in charge of dismantling one of Germany’s most recently shuttered reactors says the process is irreversible, why should I doubt him? Anti-nuclear politicians often make exactly that argument: Look, they say, even experts from the industry consider a return impossible.

    But it is not that simple. Friehe’s employer, the Germany-headquartered energy multinational RWE, is hardly a neutral observer in this matter. It once operated Emsland and is now managing its decommissioning. For a decade and a half, politics have forced the company to prepare economically, technically and organizationally for the dismantling of its nuclear plants.

    RWE CEO Markus Krebber has rejected a return to nuclear power in Germany; the era of the most recently shut-down plants, he has said, is “over.” One of his spokespersons put it this way: “German politicians decided to phase out nuclear energy, and as a company we are implementing that decision. We are not participating in any debate about a return to nuclear power.”

    My visit to Emsland showed just how sensitive the issue remains for RWE. The company dispatched two press officers to accompany me and the plant manager at every step. Friehe’s line about the “point of no return” matches the company’s official position.

    This wasn’t always the company’s view, of course. After German Chancellor Angela Merkel declared the risk of a Fukushima-style event “unmanageable” in 2011, RWE’s then-CEO Jürgen Grossmann warned that a phase-out “could have massive consequences for Germany as a business location.” 

    Indeed, many in the industry are still making a case for the restoration of plants like Emsland. “Individual existing German nuclear power plants that are in an early stage of decommissioning can be returned to operation,” said KernD, an industry association that represents the interests of the sector. 

    Components that have already been dismantled could be reproduced and reinstalled. “Up to a certain point in the decommissioning process, this is even economically advantageous compared with building new,” said the association.

    KernD recommends a two-track approach: First, Germany should prepare for a future with new mini-reactors (small modular reactors, or SMRs), which manufacturers say could reach the market in the 2030s. Second, older nuclear plants should be refurbished where that remains feasible.

    Many supposed obstacles, the association said, are in fact surmountable. Fuel assemblies could be procured anew. Key positions, such as shift supervisors and reactor operators, could be refilled before operations resumed. 

    Tarik Choho, chief commercial officer of the American nuclear company Westinghouse, is optimistic that Germany’s nuclear exit could be reversed. His firm is supplying the reactor technology for Poland’s nuclear energy effort. In Germany, meanwhile, it is involved in decommissioning. 

    A component like the freshly sawn-open reactor pressure vessel lid at Emsland, he says, could be replaced by Westinghouse “without difficulty.”

    So, if the problem isn’t technical, what is it?

    I sent detailed questions to key players in Berlin: What legal steps would be required to halt the decommissioning of plants like Emsland? What timelines would be realistic? What safety and licensing requirements would operators have to meet? What would be the biggest hurdles — and the decisive stop signs?

    The federal government and the relevant regulatory authority both responded evasively. The Ministry for Economic Affairs, led by Katherina Reiche from the chancellor’s conservative Christian Democratic Union (CDU), referred inquiries to the Ministry for the Environment, which is headed by Carsten Schneider of Merz’s coalition partner, the Social Democratic Party (SPD). 

    BASE, the Federal Office for the Safety of Nuclear Waste Management, did the same. And a spokesperson for the environment ministry sent no real answers at all — only a description of the current status quo.

    All nuclear power plants in Germany, the ministry said, have decommissioning licenses, and dismantling is well advanced. The federal government is neither considering nor reviewing any option to restart decommissioned plants. Former operators, it added, have repeatedly publicly stated that they are not available for further operation. And finally: “We do not comment on hypothetical scenarios.”

    The obstacle is clearly political.

    Ahead of the 2025 parliamentary election that made Merz chancellor, the CDU pledged to keep the “nuclear option” alive. “We will examine the resumption of operations at the most recently shut-down nuclear power plants,” announced his party’s platform.

    But after an unexpectedly disappointing result, Merz was forced to form a coalition with the SPD, which opposes the return of nuclear power. 

    Nina Scheer, the SPD parliamentary group’s spokesperson on energy policy, told me a return is “not realistic.” Restarting a decommissioned plant, she argued, is something entirely different than merely extending operations. Old licenses could not simply be prolonged. Instead, highly complex new procedures would be required, ones that could drag on for years. 

    Nuclear power, she added, is the most expensive form of electricity generation anyway. It is ill-suited to a system based on renewables, she continued. Waste disposal and safety issues remain unresolved. And Germany would not improve its resilience by creating new dependencies for fuel imports.

    These points are, at best, debatable. It’s true that new builds are costly. That’s less obvious for existing plants, where construction costs have already been paid off. And countries like Spain show that nuclear power can, in principle, coexist with wind and solar. 

    Germany would, indeed, depend on foreign uranium imports, but not in a way that’s fundamentally different from other energy sources; uranium ore was even mined domestically until 1990. At the same time, the solar industry Scheer champions illustrates just how deep such dependencies can run: In 2024, 86 percent of the photovoltaic systems imported into Germany came from China.

    I asked Scheer whether there was any scenario that might prompt the SPD to reassess nuclear power. An extreme supply crisis, for example? She said no.

    In the face of this opposition, Merz’s conservatives have declined to push. 

    A return to operating the most recently shut-down plants would be “extremely difficult,” Andreas Lenz, the CDU/CSU parliamentary group’s energy-policy spokesperson, wrote to me. Like Scheer, he pointed to the advanced state of decommissioning, the loss of personnel and the lack of licenses. 

    Above all, however, he pointed to the SPD.

    “It has to be said plainly — the coalition partner lacks the political will,” he said.

    Fatih Birol, head of the International Energy Agency in Paris, is among the sharpest critics of Germany’s energy policy. Speaking on the sidelines of a conference in Berlin, the 68-year-old also rejected the doctrine of finality. Restarting the most recently shut-down reactors would be “very challenging,” he acknowledged. Still, he argues for “a sober second look.” If even a single nuclear plant could return to the grid, he says, that would be “an important gain for Germany.”

    One country that has taken the right path, in Birol’s view, is Poland. While Germany tears down its nuclear plants, Poland’s state-owned company Polskie Elektrownie Jądrowe, or PEJ, is building its first one. For now, the site is little more than a cleared strip through a coastal forest, a few hundred meters from the Baltic Sea. The first concrete is to be poured at the end of 2028, and the first of three reactor units are scheduled to begin operating in 2036.

    In conversation, PEJ chief Marek Woszczyk explains Poland’s turn to nuclear power with a single word: sovereignty. For decades, coal carried the country’s power system, but Poland also learned how risky dependence on Russian gas could be. Therefore, as coal declines, nuclear energy has become the obvious answer. It offers electricity that is reliably available, affordable over the long term and largely emissions-free. Poland, he says, is betting on proven and modern Generation III+ reactors that can run for 60 to 80 years, perhaps longer, and that become highly competitive once the steep upfront investment has been made.

    What does Woszczyk make of Germany’s course? “I do not want to lecture Germany,” he says. “But I can explain Poland’s momentum.” In his country, he explains, the debate is not driven by ideology but by a simple question: “What else can guarantee clean, safe and predictable electricity on a large scale for decades?” Most Poles share his optimism. In surveys, support for nuclear energy has remained exceptionally high for years.

    Back in Lingen, however, the decommissioning continues. Every dismantled component and every screw from the former power plant is logged and packed into compact metal containers. A red lid means the contents still need to be cleaned in the site’s own decommissioning facility. A green lid means clean and decontaminated — that is, cleared of any potentially radioactive particles on the surface.

    Once officially cleared for release, most of these materials enter the normal recycling stream. A small portion is burned or melted down. That leaves the radioactive waste. According to RWE, it accounts for only about 1 percent of the total material from a nuclear plant.

    Since decommissioning began in 2024, Friehe says, his team has removed nearly 1,000 tons of material. In the end, the total will come to around 800,000 tons, not including the cooling tower. The job is supposed to be finished by the mid-2030s. Once the facility then “falls out of the Atomic Energy Act,” as Friehe puts it, conventional demolition will follow.

    But if I’ve learned anything from researching this article, it’s that it’s worth contemplating the alternative.

    If Germany wanted to produce nuclear electricity again, the Bundestag would first have to amend the Atomic Energy Act. As things stand, the law effectively says that the license for commercial operation has expired. That sentence would have to be deleted or changed. A simple parliamentary majority would suffice.

    If the law were amended this year, KernD estimates that a rough timeline might look like this: In 2027 and 2028, a political decision would need to be taken on which sites should be brought back online. In parallel, the relevant authorities would adapt their regulatory frameworks. A new operating organization could begin work — hiring and training staff, for example.

    By the end of 2029, operators would then have time to recruit private investors and industrial offtakers. And if the final licenses were granted, the first reactors could be back online between 2031 and 2033, before the Emsland plant would even be fully decommissioned.

    But to get there, German politicians would have to move now — and it’s not looking likely. As the CDU’s Lenz put it: “Every additional day of dismantling makes it harder and more expensive.”

    The phase-out of nuclear power in Germany might, indeed, turn out to be “irreversible,” as Merz said. That, however, is not a hard reality but a political choice. 

    In the meantime, a nuclear power plant in decommissioning is a strange in-between thing. No longer a source of energy but not yet a pile of scrap —  like Schrödinger’s cat, it still contains the possibility of both.

    The Axel Springer Global Reporters Network is a multi-publication initiative publishing scoops, investigations, interviews, op-eds and analysis that reverberate across the world. It connects journalists from Axel Springer brands — including POLITICO, Business Insider, WELT, BILD, and Onet — on major stories for an international audience. Its ambitious reporting stretches across Axel Springer platforms: online, print, TV, and audio. Together, these outlets reach hundreds of millions of people worldwide.

  • ES skubiai švelnins paramos taisykles: po JAV sprendimo dėl Hormūzo kainos šauna į viršų

    ES skubiai švelnins paramos taisykles: po JAV sprendimo dėl Hormūzo kainos šauna į viršų

    Europos Sąjunga dar šį mėnesį ketina pristatyti siūlymą sušvelninti valstybės pagalbos taisykles. Tai būtų dalis priemonių paketo, skirto padėti valstybėms narėms suvaldyti energijos krizę, kilusią dėl karo su Iranu, pirmadienį pranešė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

    Šie planai paskelbti po to, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas sekmadienį pareiškė, jog Jungtinės Valstijos blokuos Hormūzo sąsiaurį. Toks sprendimas esą priimtas žlugus taikos deryboms su Iranu.

    ES valstybių vyriausybės jau kurį laiką reikalavo keisti valstybės pagalbos taisykles. Hormūzo sąsiauris yra vienas svarbiausių pasaulio energetikos prekybos koridorių, o jo uždarymas smarkiai pakėlė energijos kainas ir sustiprino tiekimo trikdžių riziką. Pasak U. von der Leyen, nuo karo pradžios ES energijos sąskaita išaugo 22 mlrd. eurų.

    Europos Komisija šią savaitę ketina konsultuotis su valstybėmis narėmis dėl galimų valstybės pagalbos taisyklių pakeitimų.

    Be to, Komisija planuoja balandžio 22 d. pristatyti vadinamąjį priemonių rinkinį, kuriame numatytos dujų saugyklų pildymo gairės bei laikinos rekomendacijos, kaip mažinti mokesčius energijos sąskaitoms ir kartu mažinti vartojimą. U. von der Leyen teigimu, paklausos mažinimo priemonės galėtų būti siejamos su pastatų renovacija ir pramonės įrangos atnaujinimu.

    Komisijos pirmininkė taip pat paragino Europos Parlamentą ir valstybes nares iki vasaros pradžios užbaigti darbą ties ES elektros tinklų paketu – planu, kuriuo siekiama modernizuoti ir plėsti Europos elektros perdavimo infrastruktūrą. Jos teigimu, ekonomikos elektrifikacija yra ilgalaikis atsakas į augančias naftos ir dujų kainas.

    Europos Komisija taip pat rengia teisėkūros pasiūlymą dėl elektros mokesčių ir tinklų mokesčių pakeitimų, kurį ketinama pateikti gegužę. Be to, iki vasaros planuojama patvirtinti visos ES elektrifikacijos tikslą, kad būtų mažinama priklausomybė nuo iškastinio kuro.

    Artimiausiu metu Komisija žada paskelbti atnaujintus orientyrus ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemai (ETS), kurie nustatys, kiek nemokamų anglies dioksido leidimų bus skiriama pramonės sektoriams. U. von der Leyen pridūrė, kad planuojama ETS peržiūra ir toliau numatyta liepą.