CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • 7 ženklai, kad atrodote jaunesnė už savo amžių: veidas išduoda net daugiau nei manėte

    7 ženklai, kad atrodote jaunesnė už savo amžių: veidas išduoda net daugiau nei manėte

    Du to paties amžiaus žmonės gali atrodyti taip, tarsi juos skirtų ištisas dešimtmetis. Mokslininkai tai sieja su vadinamuoju suvokiamu amžiumi, kai kiti žmonės mūsų amžių vertina pagal veido bruožus, o ne pagal metus dokumentuose.

    Tyrimai rodo, kad vertinant amžių ypač svarbūs odos pokyčiai, pigmentacija ir veido kontūrų kaita. Skirtumai tarp realaus ir suvokiamo amžiaus gali siekti daug metų, nors tai nereiškia, kad vien pagal veidą galima tiksliai nustatyti biologinį organizmo amžių.

    Vis dėlto yra keli dažni požymiai, dėl kurių veidas aplinkiniams atrodo aiškiai jaunesnis. Dalis jų susiję ne su pavienėmis raukšlėmis, o su bendra odos ir veido audinių būkle, kuri keičiasi veikiama genetikos, saulės, gyvenimo būdo ir natūralių senėjimo procesų.

    Odos kokybė svarbiau už raukšles

    Vienas stipriausių jaunatviškos išvaizdos signalų yra gera odos kokybė. Paradoksalu, bet ankstyvos mimikos linijos ar nedidelės raukšlelės nebūtinai sendina, jei oda išlieka elastinga, stangri ir neatrodo išsausėjusi.

    Dažniau amžių išduoda gilesnės vagos, ryškus suglebimas ir plonėjanti oda, kuri praranda stangrumą. Tokius pokyčius spartina ultravioletinė spinduliuotė, rūkymas, miego stoka, dideli svorio svyravimai ir ilgalaikis stresas.

    Ne mažiau svarbus požymis yra tolygesnis odos atspalvis. Su amžiumi dažniau ryškėja pigmentinės dėmės, fotopažeidimų pėdsakai, netolygus paraudimas, o veidas gali įgauti pilkšvesnį, pavargusį toną.

    Praktikoje tai reiškia, kad žmogus su keliomis raukšlėmis, bet šviesesne ir tolygesne oda neretai atrodo jaunesnis už tą, kurio oda lygesnė, tačiau nusėta dėmėmis. Dėl šios priežasties dermatologijoje vis dažniau akcentuojama ne tik raukšlių mažinimo, bet ir pigmentacijos kontrolės svarba.

    Akys ir vidurinė veido dalis

    Akys yra veido dalis, į kurią žiūrime pirmiausia, todėl pokyčiai šioje srityje ypač veikia suvokiamą amžių. Bėgant metams vokų oda praranda elastingumą, viršutinis vokas gali leistis, o paakiuose ryškėja maišeliai ir įdubimai.

    Jei akys atrodo atviros, viršutiniai vokai nėra stipriai apsunkę, o po akimis nėra ryškaus įdubimo, veidas paprastai atrodo labiau pailsėjęs. Jaunesnį įspūdį kuria ir švelnesni perėjimai tarp paakių, skruostų bei nosies srities.

    Jaunatviška išvaizda dažnai siejama ir su pilnesniais, kiek aukščiau esančiais skruostais. Senėjimas vyksta ne tik odoje, bet ir gilesniuose sluoksniuose, nes kinta riebalinio audinio tūris, raiščiai, raumenys ir net kaulinės struktūros.

    Dėl šių procesų dalis veido audinių linkę slinkti žemyn, o vidurinė veido dalis plokštėja. Kai skruostai išlieka natūraliai pilnesni ir nekrenta, veidas dažniau atrodo jaunesnis, net jei yra mimikos raukšlių.

    Žandikaulio linija ir lūpų proporcijos

    Dar vienas svarbus veiksnys yra apatinės veido dalies kontūras. Aiškesnė žandikaulio linija, mažiau ryškus suglebimas ties skruostų apačia ir lengvesnė apatinė veido dalis dažnai siejama su vadinamuoju jaunystės trikampiu, kai veidas vizualiai siaurėja link smakro.

    Vėliau proporcijos neretai keičiasi, nes skruostai praranda tūrį, o apatinė veido dalis atrodo sunkesnė. Jei ir vyresniame amžiuje išlieka ryškesnis žandikaulis ir tvarkingesnis ovalas, aplinkinių akyse tai gali stipriai mažinti suvokiamą amžių.

    Jaunatvišką įspūdį veikia ir šoninės veido sritys, ypač smilkiniai. Su amžiumi jie gali įdubti, o veidas atrodo kampuotesnis, griežtesnis, todėl švelnesni perėjimai ir išlaikytas tūris šiose zonose dažnai siejami su jaunesne išvaizda.

    Galiausiai keičiasi lūpos: jos gali plonėti, kontūras tampa mažiau ryškus, o atstumas tarp nosies ir viršutinės lūpos dažnai didėja. Kai lūpų kontūras išlieka aiškesnis, o bendros veido proporcijos atrodo harmoningos, žmogus dažniau vertinamas kaip jaunesnis.

    Svarbiausia žinutė paprasta: vienas bruožas retai nusprendžia viską. Suvokiamą amžių formuoja odos kokybė ir atspalvis, paakių zona, skruostų tūris, žandikaulio linija ir bendras veido proporcijų balansas, todėl metrika ne visada sutampa su tuo, ką mato kiti.

  • 5 šukuosenos triukai: plaukai atrodys tankesni, o veidas – pastebimai lieknesnis

    5 šukuosenos triukai: plaukai atrodys tankesni, o veidas – pastebimai lieknesnis

    Šukuosena gali akimirksniu pakeisti įspūdį: suteikti plaukams apimties ir optiškai pailginti veidą. Kirpėjai primena, kad svarbiausia ne tendencijų vaikymasis, o proporcijų balansas, tinkamas sklastymas ir tekstūra, kuri pakelia plaukus nuo šaknų.

    Vienas paprasčiausių būdų atrodyti lyg po salono – švelnios bangos be karščio. Tokiam rezultatui dažnai pasirenkamas šilkinis volelis ar švelni juosta, uždedama prieš miegą ant išdžiovintų plaukų, kad ryte sruogos atrodytų purios ir elastingos.

    Apimties įspūdį stipriai keičia ir aukštas kuodas, ypač jei jis suformuojamas laisviau, paliekant kelias prie veido krintančias sruogas. Tokia forma vizualiai prailgina kaklą, o veido kontūrams suteikia lengvumo, ypač jei kuodas tvirtinamas minkšta, didesne gumyte.

    Norint nekeisti ilgio drastiškai, dažnai pasirenkamas pailgintas bobas iki raktikaulių. Šiai šukuosenai itin tinka gilesnis sklastymas į šoną, nes jis pakelia plaukus nuo šaknų ir padeda sukurti tankesnių plaukų efektą, o veidą rėminančios sruogos subtiliai sušvelnina skruostų liniją.

    Klasikinis kuodas taip pat gali veikti kaip optinė korekcija, tačiau svarbi jo vieta. Aukštai surištas kuodas dažniausiai labiau pailgina veidą nei žemai suveržtas variantas, o prieš surišant pravartu šaknis lengvai pakelti tekstūruojančia priemone ar sausu šampūnu.

    Trumpesnėms šukuosenoms patikimiausias sprendimas – asimetrija ir ilgesni į šoną krentantys kirpčiukai. Viršugalvyje palikta daugiau ilgio ir sluoksniavimas padeda pakelti plaukus, o įstrižai per veidą krentanti sruoga vizualiai suskaido apvalesnę formą ir suteikia lieknesnį įspūdį.

  • Šie senjorų mitybos įpročiai kerta per žarnyną: gydytojai įspėja, ką keisti jau šiandien

    Šie senjorų mitybos įpročiai kerta per žarnyną: gydytojai įspėja, ką keisti jau šiandien

    Vyresniame amžiuje virškinimas dažnai sulėtėja: silpnėja žarnyno motorika, keičiasi mikrobiotos sudėtis, o mažesnis fizinis aktyvumas didina vidurių užkietėjimo riziką. Situaciją gali apsunkinti ir vartojami vaistai, lėtinės ligos, dantų problemos bei silpnesnis troškulio pojūtis. Dėl to maistas, kuris anksčiau netrukdė, vėliau gali sukelti pilvo pūtimą, sunkumo jausmą ar neregulias tuštinimąsi.

    Specialistai pabrėžia, kad išeitis dažniausiai nėra griežta, ribojanti dieta. Dažnesnė problema yra pasikartojantis mitybos modelis, kuriame trūksta skaidulų, skysčių ir augalinio maisto įvairovės, o valgoma be aiškių pertraukų. Žarnynui svarbus ne vien atskiras produktas, bet ir kasdienė mitybos struktūra.

    Vienas tipinis scenarijus – vis tie patys patiekalai: sumuštiniai pusryčiams, bulvės su mėsa pietums ir vėl duona vakarienei. Toks meniu patogus, tačiau ilgainiui gali būti per skurdus skaidulomis ir naudingomis medžiagomis, kurios maitina gerąsias žarnyno bakterijas. Daugiau įvairovės suteikia daržovės, vaisiai, kruopos, avižos, rauginti pieno produktai, fermentuotos daržovės ir gerai išvirtos ankštinės kultūros.

    Dar viena dažna klaida – per mažai daržovių, vaisių ir pilno grūdo produktų. Skaidulos padeda žarnyno turiniui judėti, o mikrobiotai tampa maistu, todėl jos siejamos su geresniu tuštinimosi reguliarumu. Vyresniems žmonėms dažnai geriau toleruojamos termiškai apdorotos daržovės, sunokę vaisiai, avižos ar smulkintos sėklos, o pokyčius svarbu įvesti palaipsniui.

    Skaidulos nepadės, jei geriama per mažai skysčių, nes tuomet vidurių užkietėjimas gali tik stiprėti. Su amžiumi troškulys neretai jaučiamas silpniau, o dalis žmonių vandenį riboja bijodami dažnesnių apsilankymų tualete. Daugeliu atvejų geriau gerti nedidelėmis porcijomis reguliariai, tačiau jei gydytojas yra nurodęs riboti skysčius dėl širdies ar inkstų ligų, būtina laikytis individualių rekomendacijų.

    Žarnynui nepalankus ir racionas, kurio pagrindą sudaro saldinti gėrimai, saldi arbata, bandelės, sausainiai, baltos duonos gaminiai ar saldinti pieno desertai. Tokie produktai dažniausiai turi daug greitųjų angliavandenių, bet mažai skaidulų, todėl sotina trumpam ir kai kuriems žmonėms didina fermentaciją bei pilvo pūtimą. Vietoje draudimų dažniau pasiteisina paprasti pakeitimai, pavyzdžiui, natūralus jogurtas su vaisiais vietoje saldaus deserto.

    Vyresniame amžiuje diskomfortą gali stiprinti ir labai riebūs, sūrūs, stipriai perdirbti produktai, pavyzdžiui, riebios dešros, kepti paniruoti patiekalai ar paruošti pusfabrikačiai. Jie dažnai apsunkina skrandį, gali paaštrinti refliuksą ir neduoda pakankamai skaidulų. Dažnesnis troškinimas, virimas ar kepimas orkaitėje neretai būna lengviau virškinamas pasirinkimas nei kepimas keptuvėje.

    Įpročiai tarp valgymų taip pat svarbūs: nuolatinis užkandžiavimas visą dieną gali trikdyti natūralų virškinamojo trakto ritmą. Reguliarios pertraukos tarp valgymų padeda žarnynui dirbti tolygiau, o mažesnės, subalansuotos porcijos dažnai būna geriau toleruojamos. Pravartu vengti ir gausios vakarienės prieš pat miegą.

    Galiausiai gydytojai ragina ne viską nurašyti amžiui, jei simptomai užsitęsia. Kraujas išmatose, nepaaiškinamas svorio kritimas, mažakraujystė, naktiniai simptomai, stiprėjantis pilvo skausmas ar staigus tuštinimosi ritmo pokytis yra signalai, dėl kurių reikia kreiptis į medikus. Tokiais atvejais mitybą būtina derinti su konkrečiomis ligomis, vaistais ir individualiu toleravimu.

  • Vėžio ląsteles tirianti mokslininkė įvardijo 4 produktus, kurių pati niekada neperka

    Nėra vieno produkto, kuris pats savaime sukeltų vėžį, tačiau kai kurie mitybos įpročiai ilgainiui gali didinti riziką. Tą pabrėžia laboratorijoje su vėžio tyrimais dirbanti ukrainietė Saša Bondarenko, nagrinėjanti DNR pokyčius vėžinėse ląstelėse.

    Ji teigia vengiantis kategoriškų frazių, kad tam tikras maistas „sukelia vėžį“, nes liga yra daugiafaktorė ir priklauso nuo gyvenimo būdo, genetikos bei aplinkos. Vis dėlto ji išskyrė keturias produktų grupes, kurias asmeniškai stengiasi riboti arba visai nepirkti.

    Pirmoji grupė yra perdirbta mėsa, pavyzdžiui, šoninė, dešros, dešrelės ir rūkyti gaminiai. Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą priskiria 1 grupės kancerogenams, o tyrimuose 50 gramų per dieną siejama su maždaug 18 proc. didesne storosios žarnos vėžio rizika.

    Antroji grupė yra alkoholis, nes, pasak tyrėjos, nesvarbu, ar tai vynas, šampanas ar stiprieji gėrimai, veiklioji medžiaga išlieka ta pati. Mokslinėje literatūroje reguliarus alkoholio vartojimas siejamas su didesne kelių vėžio formų, įskaitant krūties, kepenų ir storosios žarnos, rizika.

    Trečioji tema susijusi su mėsa, ruošiamą itin aukštoje temperatūroje, kai ji apskrunda ar apdega. Tokiais atvejais gali susidaryti junginiai, galintys pažeisti ląstelių DNR, todėl vienkartinis apdegęs kepsnys, jos teigimu, nėra tragedija, tačiau įprotis nuolat valgyti stipriai apkeptą mėsą nėra palankus sveikatai.

    Ketvirtoji grupė yra labai stipriai paskrudinti ar apskrudę krakmolingi produktai, pavyzdžiui, itin tamsios bulvytės fri, traškučiai ar apdegę skrebučiai. Tokiuose gaminiuose aukštoje temperatūroje gali susidaryti akrilamidas, o Cancer Research UK pažymi, kad įrodymų apie tiesioginį akrilamido poveikį vėžio rizikai žmonėms kol kas nepakanka, nors tyrimai su gyvūnais yra parodę galimą kancerogeniškumą.

    Tyrėja akcentuoja, kad jos įvardyti pasirinkimai nėra skirti gąsdinti ar sukurti iliuziją, jog riziką lemia vienas maisto produktas. Pasak jos, rizika paprastai kaupiasi metų metus, todėl daugiausia reikšmės turi bendras mitybos ir gyvenimo būdo vaizdas, o ne pavienės išimtys.

  • Ar tikrai storėjame dėl atsparumo insulinui? Dietologas griauna mitą ir paaiškina, kas svarbiausia

    Ar tikrai storėjame dėl atsparumo insulinui? Dietologas griauna mitą ir paaiškina, kas svarbiausia

    Atsparumas insulinui dažnai apipinamas mitu, kad būtent jis automatiškai verčia žmogų storėti, apsunkina svorio metimą ir skatina riebalų kaupimą. Dėl to daliai žmonių ši diagnozė tampa patogiu atsakymu į klausimą, kodėl auga svoris, net jei mityba ir judėjimas neįvertinami.

    Dietologas Damian Parol pabrėžia, kad daugeliu atvejų priežasties ir pasekmės ryšys būna priešingas. Dažniau būtent per didelė kūno masė, kalorijų perteklius ir sėslus gyvenimo būdas didina atsparumo insulinui riziką, o ne atvirkščiai.

    „Didžiąja dalimi atvejų atsparumas insulinui yra per didelės kūno masės ir per didelio kalorijų kiekio pasekmė, o ne priežastis“, – sakė Damian Parol.

    Insulinas padeda ląstelėms pasisavinti gliukozę iš kraujo, o sumažėjus audinių jautrumui šiam hormonui organizmui tenka išskirti daugiau insulino, kad pasiektų tą patį efektą. Ilgainiui tai gali bloginti gliukozės kontrolę ir daliai žmonių didinti 2 tipo cukrinio diabeto riziką.

    Ekspertas atkreipia dėmesį į paradoksą: riebalinis audinys, kuris yra mažiau jautrus insulinui, paprastai prasčiau „sugauna“ gliukozės perteklių. Todėl populiari istorija, kad atsparumas insulinui tiesiog užrakina energiją riebaluose ir automatiškai sukelia svorio augimą, nėra tokia tiesmuka, kaip dažnai pateikiama socialiniuose tinkluose.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių, iliustruojančių sudėtingesnį vaizdą, – retos būklės, kai organizmas beveik negali kaupti riebalinio audinio. Tokie žmonės gali būti labai liekni, bet kartu patirti rimtus medžiagų apykaitos sutrikimus, įskaitant 2 tipo cukrinį diabetą, o tai rodo, kad riebalų „sandėliavimas“ organizmui turi ir apsauginę funkciją.

    Jei atsparumas insulinui pasireiškia kartu su viršsvoriu, svarbiausia yra veikti priežastis, o ne ieškoti vieno kalto hormono. Praktikoje tai reiškia ilgalaikį kūno masės mažinimą, daugiau kasdienio judėjimo ir mitybos korekcijas, kurios padeda sukurti tvarų kalorijų deficitą.

    Reikšmę turi ir raciono kokybė: gausus sočiųjų riebalų kiekis gali būti siejamas su prastesniu jautrumu insulinui. Panašiai aptariamas ir labai didelis fruktozės kiekis, tačiau dažniausiai turimos omenyje didelės dozės iš itin perdirbtų produktų ir saldintų gėrimų, o ne įprastos vaisių porcijos.

    Pasak dietologo, pernelyg griežtos taisyklės ir vieno produkto demonizavimas gali klaidinti, nes nukreipia dėmesį nuo esminių dalykų. Daug didesnį poveikį turi bendras suvartojamos energijos kiekis, kūno masės pokyčiai, mitybos kokybė ir reguliarus fizinis aktyvumas.

    „Nesutinku su pasakojimu, kad pirmiausia atsiranda atsparumas insulinui, o tada žmogus pradeda storėti, ir užtenka „sutvarkyti insuliną“. Dažniau žmogus priaugo svorio ir todėl atsirado atsparumas insulinui“, – sakė Damian Parol.

    Tai nereiškia, kad atsparumo insulinui nereikia vertinti rimtai. Tai svarbus signalas, susijęs su metaboline sveikata, todėl verta laiku pasitarti su gydytoju, atlikti rekomenduojamus tyrimus ir kartu su specialistais susidėlioti realistišką planą, orientuotą į gyvenimo būdo pokyčius.

  • Šaldote duoną? Mokslininkai paaiškino, kaip tai gali pakeisti cukraus šuolius po valgio

    Šaldote duoną? Mokslininkai paaiškino, kaip tai gali pakeisti cukraus šuolius po valgio

    Duonos šaldymas šaldiklyje dažniausiai laikomas paprastu būdu sumažinti maisto švaistymą ir ilgiau išsaugoti šviežumą. Tinkamai supakuota duona šaldiklyje paprastai gali būti laikoma apie 3 mėnesius, nes žema temperatūra sulėtina gedimo procesus.

    Maistinė vertė dėl paties šaldymo iš esmės smarkiai nesumažėja, tačiau kokybė gali nukentėti, jei duona laikoma netinkamai. Didžiausia rizika yra išdžiūvimas ir vadinamoji šaldymo pažaida, kai produktas praranda tekstūrą ir skonį dėl kontakto su oru.

    Į šaldiklį reikėtų dėti šviežią, bet visiškai atvėsusią duoną. Šaldymas nepadaro saugesnės jau pradėjusios pelyti duonos ir neatkuria pasenusio kepinio kokybės, todėl šaldyti verta tik tokį produktą, kuris iš karto yra tinkamas vartoti.

    Kas vyksta su krakmolu?

    Kepant duoną miltuose esantis krakmolas sugeria vandenį ir tampa lengviau pasiekiamas virškinimo fermentams. Tačiau atvėsinus ar užšaldžius dalis krakmolo molekulių persitvarko į tankesnę struktūrą, šis procesas vadinamas retrogradacija.

    Tokiu būdu gali padidėti vadinamojo atspariojo krakmolo kiekis. Atsparusis krakmolas plonojoje žarnoje suskaidomas prasčiau, todėl labiau primena skaidulas ir gali patekti į storąją žarną, kur jį fermentuoja mikrobiota.

    Ką rodo tyrimai apie gliukozę?

    Nedidelėje studijoje, kurioje dalyvavo 10 sveikų žmonių, lyginta organizmo reakcija į šviežią, užšaldytą ir atšildytą bei paskrudintą baltą duoną. Rezultatai parodė, kad šaldymas, skrudinimas arba šių metodų derinys kai kuriais atvejais buvo susijęs su mažesne gliukozės reakcija po valgio, palyginti su šviežia duona.

    Vis dėlto tokias išvadas reikia vertinti atsargiai: tyrimas buvo mažas, o poveikis gali priklausyti nuo duonos rūšies, receptūros, porciją sudarančio kiekio ir to, kas valgoma kartu. Šaldymas neišima angliavandenių ir nepaverčia baltos duonos pilno grūdo produktu.

    Kaip šaldyti ir atšildyti teisingai?

    Praktiškiausia kepalą iš karto supjaustyti riekelėmis ir susidėti mažomis porcijomis. Duoną svarbu sandariai supakuoti į šaldymui skirtą maišelį ar uždaromą dėžutę, pašalinant kuo daugiau oro, taip geriau apsaugoma nuo išdžiūvimo ir kvapų.

    Atšildyti galima kambario temperatūroje, o riekeles patogu dėti tiesiai į skrudintuvą. Pakartotinis užšaldymas, jei duona buvo atšildyta saugiomis sąlygomis, nebūtinai reiškia apsinuodijimo riziką, tačiau dažniausiai suprastina skonį ir tekstūrą, todėl geriausia iš anksto porcijuoti.

  • Aronija – vienas stipriausių antioksidantų: kuo ji naudinga širdžiai ir cukrui kraujyje?

    Aronija – vienas stipriausių antioksidantų: kuo ji naudinga širdžiai ir cukrui kraujyje?

    Aronija, priklausanti erškėtinių šeimai, į Europą atkeliavo iš Šiaurės Amerikos dar XX amžiaus pradžioje. Šiandien ji plačiai auginama Vidurio Europoje, o dėl atsparumo šalčiui ir sausroms sėkmingai dera ir mūsų klimato sąlygomis.

    Dažniausiai kalbama apie juodąją aroniją, kuri vertinama dėl itin didelės bioaktyvių medžiagų koncentracijos. Taip pat sutinkamos raudonoji ir purpurinė formos, tačiau mitybos ir sveikatos tyrimuose daugiausia dėmesio skiriama būtent juodųjų uogų sudėčiai.

    Aronijoje yra vitamino C, taip pat nedideli kiekiai B grupės vitaminų, vitaminų A, E ir K. Uogose aptinkama ir mineralų, tarp jų kalio, magnio, kalcio, geležies bei mangano, tačiau didžiausias jos išskirtinumas siejamas ne su vitaminais.

    Pagrindinė aronijos vertė yra polifenoliai, ypač antocianinai, proantocianidinai, flavonoliai ir fenolinės rūgštys. Būtent šie junginiai suteikia uogoms tamsią spalvą ir lemia stiprų antioksidacinį potencialą, kuris įvairiuose tyrimuose dažnai išskiriamas tarp uoginių vaisių.

    Antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, siejamus su oksidaciniu stresu, kuris laikomas vienu iš lėtinių ligų rizikos veiksnių. Dėl to aronija dažnai minima kaip vertingas raciono papildymas, tačiau svarbu pabrėžti, kad tai nėra vaistas ir nepakeičia gydymo.

    Vienas geriausiai ištirtų aronijos vartojimo aspektų – galimas poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai. Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad polifenoliai gali prisidėti prie kraujagyslių funkcijos palaikymo, o kai kuriuose klinikiniuose stebėjimuose fiksuotos palankios lipidų rodiklių ir kraujospūdžio pokyčių tendencijos.

    Taip pat nagrinėjamas aronijos ryšys su gliukozės apykaita. Tyrimuose aptariama, kad polifenoliai gali turėti įtakos audinių jautrumui insulinui ir gliukozės panaudojimui, todėl aronija kartais įvardijama kaip potencialiai naudinga mitybos dalis siekiant geresnės cukraus kontrolės, ypač kartu su subalansuotu racionu.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama ir uždegimo mažinimo temai, nes lėtinis uždegimas siejamas su įvairiomis civilizacijos ligomis. Aronijoje esantys fenoliniai junginiai laboratoriniuose ir dalyje klinikinių tyrimų siejami su uždegiminių procesų slopinimo mechanizmais, tačiau rezultatai priklauso nuo vartojamo kiekio ir individualių veiksnių.

    Aronija dažnai turi ryškų, sutraukiantį skonį, todėl ne visiems patinka šviežia. Praktikoje ji dažniausiai vartojama kaip sultys, tyrės, uogienės, šaldytos uogos ar džiovinti vaisiai, o kulinarijoje tinka tiek saldiems patiekalams, tiek padažams prie mėsos ar sūrių.

    Renkantis aronijos produktus verta atkreipti dėmesį į pridėtinio cukraus kiekį, nes būtent jis gali sumažinti bendrą naudą, ypač žmonėms, stebintiems gliukozės rodiklius. Dėl galimų sąveikų ar individualių sveikatos būklių, pavyzdžiui, vartojant vaistus nuo kraujospūdžio ar cukrinio diabeto, geriausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Apibendrinant, aronija išsiskiria polifenoliais ir stipriu antioksidaciniu potencialu, o tyrimai dažniausiai akcentuoja galimą palankų poveikį kraujagyslėms, lipidų apykaitai ir gliukozės kontrolei. Tai paprastas būdas praturtinti kasdienį racioną, jei tik pasirenkami mažiau cukraus turintys produktai ir išlaikomas saikas.

  • Turite centimetrą? Šis paprastas liemens matavimas gali išduoti rimtą riziką širdžiai

    Turite centimetrą? Šis paprastas liemens matavimas gali išduoti rimtą riziką širdžiai

    Liemens apimtis yra vienas paprasčiausių būdų įvertinti, ar riebalinis audinys linkęs kauptis pilvo srityje. Būtent ši riebalų sankaupa, vadinama pilvine arba centrine nutukimo forma, siejama su didesne medžiagų apykaitos sutrikimų ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad vien kūno masės indeksas ne visada parodo tikrąją situaciją. Du žmonės gali turėti panašų KMI, tačiau skirtingą riebalų pasiskirstymą, o didesnė liemens apimtis dažnai signalizuoja didesnę metabolinę riziką.

    Kas pavojingiausia pilvo srityje

    Pilvo srityje ypač reikšmingi vadinamieji visceraliniai riebalai, kurie kaupiasi giliai aplink vidaus organus. Skirtingai nei poodiniai riebalai, visceraliniai yra metaboliškai aktyvesni ir dažniau siejami su atsparumu insulinui, padidėjusiu kraujospūdžiu bei nepalankiais cholesterolio ir trigliceridų pokyčiais.

    Tarptautinė diabeto federacija pabrėžia, kad europinės kilmės žmonėms liemens apimtis yra vienas rodiklių, padedančių vertinti centrinio nutukimo tikimybę. Šis matas nėra diagnozė, tačiau gali tapti aiškiu signalu laiku pasitikrinti sveikatą.

    Skaičiai, nuo kurių rizika didėja

    Dažniausiai nurodoma, kad didesnė metabolinė rizika prasideda, kai vyrų liemens apimtis viršija 94 centimetrus, o moterų 80 centimetrų. Dar didesnė rizika siejama su rodikliais, kai vyrų liemuo viršija 102 centimetrus, o moterų 88 centimetrus.

    Vis dėlto ribos gali skirtis priklausomai nuo etninės kilmės ir individualių veiksnių, todėl skaičius vertėtų suprasti kaip orientyrą. Svarbu ir tai, ar kartu yra kiti rizikos faktoriai, pavyzdžiui, rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, padidėjęs kraujospūdis ar paveldimumas.

    Kaip taisyklingai išsimatuoti liemenį

    Matavimas paprastas ir trunka mažiau nei minutę, tačiau klaidos gali iškreipti rezultatą. Liemenį geriausia matuoti ant odos, nes drabužiai gali pridėti papildomus centimetrus, o juosta turi būti prigludusi, bet nesuspausti kūno.

    Rekomenduojama matuoti horizontaliai, per vidurį tarp apatinio šonkaulių lanko ir viršutinio klubakaulio krašto. Iškvėpkite ramiai ir matuokite neįtraukdami pilvo, tada užrašykite rezultatą ir, jei norite, pakartokite po kelių dienų tuo pačiu metu.

    Jeigu liemens apimtis viršija rekomenduojamas ribas, verta pasitarti su šeimos gydytoju. Praktikoje dažnai papildomai įvertinamas kraujospūdis, gliukozės ir lipidų rodikliai kraujyje, o prireikus aptariamas svorio mažinimo bei fizinio aktyvumo planas.

    Sveikatos specialistai pabrėžia, kad net ir nedidelis svorio mažėjimas bei reguliarus judėjimas gali sumažinti visceralinio riebalinio audinio kiekį. Subalansuota mityba, miegas ir streso valdymas taip pat prisideda prie geresnio metabolinio profilio ir mažesnės širdies ligų rizikos.

  • Ekstravertai ne tik kompanijos siela: psichologai atskleidė, kas iš tiesų juos varo

    Ekstravertai ne tik kompanijos siela: psichologai atskleidė, kas iš tiesų juos varo

    Ekstraversija – vienas geriausiai ištirtų asmenybės bruožų, tačiau jis vis dar dažnai supainiojamas su paprastu draugiškumu. Šiuolaikinėje psichologijoje pabrėžiama, kad tai nėra griežta kategorija: dauguma žmonių turi ir introversijos, ir ekstraversijos bruožų, tik skirtingomis proporcijomis.

    Istoriškai šį terminą išpopuliarino Carlas Gustavas Jungas, o vėliau jis įsitvirtino asmenybės tyrimuose, ypač Didžiojo penketo modelyje. Ekstraversija siejama ne vien su bendravimu, bet ir su aktyvumu, energingumu, polinkiu imtis iniciatyvos bei stipresniu reagavimu į teigiamus dirgiklius.

    Ekstraversija nėra vien kalbumas

    Tyrėjai vis dažniau pabrėžia, kad ekstraversija glaudžiai susijusi su jautrumu apdovanojimui ir teigiamai motyvacijai. Tai reiškia, kad žmogų gali labiau traukti naujos patirtys, sėkmės perspektyva, pripažinimas ar įdomūs iššūkiai, o iš jų jis dažnai semiasi impulsą veikti.

    Visuomenėje paplitęs mitas, kad ekstravertas automatiškai turi aukštą savivertę ir neabejoja savimi. Praktikoje šie dalykai nėra tas pats: žmogus gali būti atviras, energingas ir daug bendrauti, tačiau kartu jausti nerimą dėl vertinimo ar vidinį nesaugumą.

    Kitas stereotipas – kad ekstravertai bet kokia kaina siekia dėmesio centro. Dažniau tai būna ne troškimas būti garbinamam, o noras palaikyti pakankamą stimulo lygį: įtraukianti veikla, gyvas pokalbis ar darbas komandoje gali būti lygiai taip pat patrauklūs ir be pagrindinio vaidmens.

    Kur slypi jų stiprybės?

    Ekstravertai neretai lengviau užmezga pažintis ir greičiau kuria kontaktų tinklą, kuris praverčia tiek asmeniškai, tiek profesinėje aplinkoje. Tai gali padėti derybose, komandiniame darbe, lyderystėje ar situacijose, kur svarbi greita komunikacija.

    Tyrimai rodo, kad aukštesnė ekstraversija statistiškai siejama su dažniau patiriamomis teigiamomis emocijomis. Tai nereiškia nuolatinės laimės, bet dažnesnį entuziazmo, susidomėjimo ir pakilumo jausmą kasdienėse situacijose.

    Dar vienas privalumas – polinkis veikti čia ir dabar. Susidūrus su nauja galimybe, ekstravertams dažniau būdinga laikysena bandykime, o ne ilgai dvejokime, todėl dinamiškoje aplinkoje jie gali greičiau prisitaikyti ir imtis iniciatyvos.

    Kokie minusai dažniausiai nutylimi?

    Ta pati orientacija į apdovanojimą turi ir kainą: aukštesnė ekstraversija kai kuriais atvejais siejama su didesniu impulsyvumu ir rizikos tolerancija. Sprendimai gali būti priimami greičiau, kartais dar iki galo neįvertinus pasekmių, o tai aktualu ir santykiuose, ir karjeroje.

    Ekstravertams taip pat gali būti sunkiau „būti nieko neveikiant“. Perpildytas kalendorius, nuolatinis noras patirti naujų įspūdžių ir per menka regeneracija gali virsti perdegimo rizika, todėl sąmoningas poilsis jiems dažnai tampa įgūdžiu, kurį tenka išmokti.

    Psichologai atkreipia dėmesį ir į jautrumą socialinei aplinkai: įkvepiančioje komandoje ekstravertiški žmonės dažnai suklesti, tačiau konfliktų ar įtampos pilnoje aplinkoje jų savijauta gali prastėti greičiau. Priežastis paprasta – emocinis tonas neretai reguliuojamas per ryšį su kitais.

    Mažiau akivaizdi, bet svarbi detalė: ekstravertai ne visada „mąsto mažiau“, jie dažnai mąsto kitaip. Daliai jų būdingas informacijos apdorojimas per kalbėjimą – mintys susidėlioja būtent pokalbio metu, o ne prieš jį, todėl diskusija jiems tampa sprendimų priėmimo įrankiu.

    Galiausiai, ekstraversija nebūtinai reiškia daugiau artimų draugų. Dažniau skiriasi ne ryšių gylis, o sąveikų skaičius ir lengvumas jas inicijuoti, o emocijos dažnai reguliuojamos per veiksmą: judėjimą, susitikimus, aplinkos pakeitimą.

    Ekspertai pabrėžia, kad ekstraversija – tai daugiau nei buvimas kompanijos siela. Tai sudėtingas bruožų rinkinys, susijęs su motyvacija, atlygio signalais, emocijų reguliavimu ir tuo, kaip žmogus „užsikuria“ socialiniame pasaulyje.

  • Tarsi nerimas ar nuovargis, bet kaltė gali būti skydliaukės: požymiai, kurie klaidina

    Tarsi nerimas ar nuovargis, bet kaltė gali būti skydliaukės: požymiai, kurie klaidina

    Skydliaukė gamina hormonus, kurie reguliuoja medžiagų apykaitą, širdies darbą, žarnyno veiklą, kūno temperatūros pojūtį ir energijos lygį. Kai hormonų gaminama per mažai arba per daug, simptomai dažnai būna nespecifiniai ir primena stresą, miego sutrikimus ar kitas ligas. Dėl to dalis žmonių ilgai ieško priežasties, nors problemos šaltinis gali būti būtent skydliaukė.

    Skydliaukės hormonų trūkumas vadinamas hipotiroze, o dažniausia jos priežastis yra autoimuninė Hashimoto liga, kai imuninė sistema palaipsniui pažeidžia liaukos audinį. Hipotirozė taip pat gali išsivystyti po skydliaukės operacijos, po gydymo radioaktyviuoju jodu ar radioterapijos, esant ryškiam jodo disbalansui ar vartojant tam tikrus vaistus. Rečiau problema kyla ne skydliaukėje, o ją reguliuojančiose struktūrose, pavyzdžiui, hipofizėje.

    Priešinga būklė yra hipertirozė, kai hormonų perteklius pagreitina daugelį organizmo procesų. Dažniausia jos priežastis yra Graveso liga, kai antikūnai skatina skydliaukę gaminti per daug hormonų. Hipertirozę taip pat gali sukelti autonomiški skydliaukės mazgai, kurie hormonus ima gaminti nepriklausomai nuo reguliavimo signalų, arba tam tikri skydliaukės uždegimai.

    Praktikoje žmones labiausiai klaidina tai, kad simptomai neretai persidengia su kasdieniais negalavimais. Nerimas, nemiga, nuolatinis nuovargis, panikos epizodai, širdies plakimas, padidėjęs kraujospūdis ar viduriavimas gali turėti daug skirtingų priežasčių. Panašiai ir hipotirozė dažnai pasireiškia ne vienu aiškiu ženklu, o bendru savijautos blogėjimu, todėl vien simptomų sąrašo diagnozei nepakanka.

    Jei įtariamas skydliaukės sutrikimas, dažniausiai pradedama nuo TSH tyrimo, o rezultatą vertinant kartu nustatomas laisvasis T4, kai kuriais atvejais ir laisvasis T3. Toks derinys padeda ne tik patvirtinti sutrikimą, bet ir suprasti, ar tai hipotirozė, ar hipertirozė. Svarbu, kad tyrimus ir jų reikšmę visada vertintų gydytojas, atsižvelgdamas į simptomus ir bendrą sveikatos būklę.

    Priežasčiai patikslinti diagnostika gali būti papildyta antikūnų tyrimais, tokiais kaip anti-TPO, anti-TG ar TRAb, o prireikus atliekamas ir skydliaukės echoskopinis tyrimas. Reikėtų žinoti, kad TSH ir hormonų rodiklius gali keisti ūmios infekcijos, lėtinės ligos, intensyvus fizinis krūvis, mitybos būklė, taip pat vartojami vaistai ar papildai. Dėl to savarankiškas rezultatų interpretavimas internete neretai klaidina.

    Retais atvejais, ypač autoimuninių skydliaukės ligų fone, funkcija gali svyruoti, ir žmogus gali pereiti nuo hipertirozės prie hipotirozės ar atvirkščiai. Tai aiškinama skirtingų antikūnų, veikiančių TSH receptorių, pusiausvyros pokyčiais: vieni antikūnai skatina hormonų gamybą, kiti ją slopina. Tokia eiga yra ne dažna, tačiau medicinos literatūroje aprašyta ir gali apsunkinti ilgalaikį gydymo sureguliavimą.

    Gydytojai primena, kad įtarti skydliaukės sutrikimus verta tada, kai simptomai užsitęsia, progresuoja arba blogina kasdienę veiklą, ypač jei kartu atsiranda svorio pokyčių, širdies ritmo sutrikimų ar ryškus temperatūros netoleravimas. Ankstyvas ištyrimas leidžia greičiau pradėti gydymą ir sumažinti komplikacijų riziką, pavyzdžiui, širdies ritmo sutrikimų ar ilgalaikių medžiagų apykaitos pokyčių.