CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Po 60-ies šią vieną taisyklę ignoruoja daugelis: nuo jos priklauso, kada geriausia keltis

    Po 60-ies šią vieną taisyklę ignoruoja daugelis: nuo jos priklauso, kada geriausia keltis

    Kada geriausia keltis po 60-ies?

    Vyresniame amžiuje paros ritmas dažnai natūraliai pasislenka į ankstesnes valandas: žmogus greičiau užmiega ir anksčiau prabunda. Vis dėlto tai nereiškia, kad visi sulaukę 60 metų privalo keltis auštant.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: kėlimosi laikas turi atitikti užmigimo laiką ir realų poilsio poreikį. Jei miegui reikia apie 7–9 valandų, žadintuvas septintai ryto logiškas tik tada, kai užmiegama pakankamai anksti.

    Reguliarumas svarbiau nei skaičius

    Mitas, kad su amžiumi užtenka gerokai mažiau miego, nėra tikslus. Daugumai vyresnių suaugusiųjų, kaip ir kitiems, paprastai rekomenduojama miegoti 7–9 valandas, tačiau miego struktūra gali keistis.

    Dažniau pasitaiko paviršutiniškas miegas, prabudimai naktį ir didesnis jautrumas triukšmui ar šviesai. Dėl to vien tik praleistas laikas lovoje dar negarantuoja, kad organizmas iš tiesų pailsėjo.

    Naujesni tyrimai rodo, kad stabilus miego režimas siejamas su geresniais sveikatos rodikliais, o dideli svyravimai tarp darbo dienų ir savaitgalio gali išderinti biologinį laikrodį. Todėl dažnai patariama keltis panašiu laiku kasdien, net ir laisvadieniais.

    Kas blogina miegą vyresniame amžiuje?

    Miego kokybę neretai suprastina lėtinės ligos, skausmas, kai kurie vaistai, menopauzės simptomai ar miego apnėja. Tokiais atvejais žmogus gali miegoti „pakankamai“, bet vis tiek jaustis pavargęs.

    Prie geresnio ritmo dažniausiai prisideda paprasti įpročiai: ryte daugiau dienos šviesos, vakare mažiau ryškios šviesos ir ekranų. Taip pat dažnai rekomenduojama vengti alkoholio, sunkaus maisto vėlai vakare ir per ilgų ar per vėlyvų dienos pogulių.

    Kada jau verta kreiptis į gydytoją?

    Nemigą ar nuolatinį nuovargį nereikėtų nurašyti vien amžiui. Specialistų pagalbos gali reikėti, jei vargina garsus knarkimas su kvėpavimo pauzėmis, ryškus mieguistumas dieną, dažni prabudimai ar užsitęsusi nemiga.

    Taip pat svarbu reaguoti, jei staiga atsiranda poreikis miegoti gerokai ilgiau nei įprastai arba smarkiai suprastėja savijauta rytais. Tokie pokyčiai gali rodyti miego sutrikimus ar kitas sveikatos problemas, kurias verta įvertinti individualiai.

    Geriausia kėlimosi valanda po 60 metų nėra vienas konkretus skaičius. Ji turėtų leisti išmiegoti 7–9 valandas, atitikti natūralų jūsų ritmą ir išlikti kuo pastovesnė visą savaitę.

  • Šie vaisiai tinka ir sergant diabetu: svarbu ne tik rūšis, bet ir porcija bei paruošimas

    Šie vaisiai tinka ir sergant diabetu: svarbu ne tik rūšis, bet ir porcija bei paruošimas

    Insulinoatsparumas ir 2 tipo cukrinis diabetas nereiškia, kad vaisių reikia atsisakyti. Specialistai pabrėžia, kad vaisiuose yra ne tik natūralių cukrų, bet ir skaidulų, kalio, vitamino C bei polifenolių, kurie siejami su palankesne medžiagų apykaita.

    Svarbiausia tampa ne vien pasirinktas vaisius, o bendras angliavandenių kiekis dienos racione ir pridėtinio cukraus ribojimas. Šviežias vaisius organizmą veikia kitaip nei saldumynai ar saldinti gėrimai, net jei visuose produktuose yra cukrų.

    Ką rinktis dažniau?

    Dažniau rekomenduojami vaisiai, turintys mažesnį glikeminį indeksą ir glikeminę apkrovą, nes jie paprastai lėčiau kelia gliukozės kiekį kraujyje. Tarp jų dažnai minimos avietės, braškės, gervuogės, mėlynės, šilauogės, agrastai, juodieji serbentai, aronijos ir spanguolės.

    Uogos vertinamos ir dėl didesnio skaidulų kiekio bei polifenolių, o įprasta porcija neretai turi mažiau pasisavinamų angliavandenių. Visgi net ir šiuo atveju svarbu nepadidinti porcijos, nes glikeminę reakciją lemia suvalgomas kiekis.

    Ar bananai ir vynuogės draudžiami?

    Bananais, vynuogėmis, mangais ar melionais mėgautis galima, tačiau jų porcija dažniau turėtų būti mažesnė. Šie vaisiai įprastoje porcijoje dažniau suteikia daugiau angliavandenių, todėl gliukozė gali kilti greičiau, ypač jei jie valgomi vieni.

    Praktikoje vis svarbesnė tampa glikeminė apkrova, kuri įvertina ne tik produkto savybes, bet ir suvalgytą kiekį. Dėl to tas pats vaisius skirtingiems žmonėms ir skirtingomis aplinkybėmis gali sukelti nevienodą reakciją.

    Prinokimas ir paruošimas keičia poveikį

    Vaisiams nokstant, kai kuriuose jų mažėja krakmolo ir daugėja paprastųjų cukrų, todėl poveikis gliukozei gali stiprėti. Tai dažnai pastebima su bananais: žalesnis ir tvirtesnis vaisius paprastai sukelia švelnesnę glikeminę reakciją nei labai prinokęs.

    Dar daugiau reikšmės turi paruošimas: geriausia vaisius valgyti žalius, nesmulkintus ir, kai įmanoma, su žievele. Sultys ir glotnučiai dažnai leidžia greitai suvartoti didesnį kiekį, turi mažiau nepažeistų skaidulų ir gali greičiau padidinti gliukozės koncentraciją.

    Vaisius verta paskirstyti per dieną mažesnėmis porcijomis ir derinti su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu ar riešutais. Toks derinys paprastai lėtina virškinimą ir angliavandenių pasisavinimą, tačiau individualią reakciją geriausia aptarti su gydytoju ar dietologu.

  • Demenija 30-ies? Specialistai įvardijo ankstyvus požymius, kuriuos dažnas praleidžia

    Demencija dažniausiai siejama su vyresniu amžiumi, tačiau retais atvejais ji gali prasidėti ir gerokai anksčiau, net sulaukus 30–40 metų. Kai simptomai pasireiškia iki 65 metų, tai vadinama ankstyvos pradžios demencija, o jos priežastys ir požymiai neretai skiriasi nuo įprastai įsivaizduojamų.

    Alzheimer’s Disease International prognozuoja, kad iki 2050 metų demencija pasaulyje gali paliesti apie 139 000 000 žmonių. Nors jauname amžiuje tokie atvejai išlieka reti, medikai pabrėžia, kad svarbiausia yra atpažinti užsitęsiančius pokyčius ir neapsiriboti prielaida, jog tai tik nuovargis ar stresas.

    Kas gali lemti ankstyvą pradžią?

    Ankstyvos pradžios demenciją gali sukelti kelios skirtingos ligos. Tarp jų dažnai minimos frontotemporalinė demencija, Huntingtono liga, ankstyva Alzheimerio ligos forma, taip pat smegenų pažeidimai, susiję su ilgalaikiu gausiu alkoholio vartojimu ar kitais neurologiniais sutrikimais.

    Alzheimerio ligos atveju vienas svarbiausių mechanizmų yra amiloido ir tau baltymų kaupimasis smegenyse, dėl kurio ilgainiui nukenčia nervinių ląstelių veikla. Tačiau jaunesniems žmonėms pirmieji signalai gali pasireikšti ne vien atminties silpnėjimu, bet ir netikėtais elgesio ar kalbos pokyčiais.

    Ankstyvi požymiai, kurie klaidina

    Specialistai pabrėžia, kad jauname amžiuje demencija gali prasidėti subtiliau ir ne taip, kaip įprasta tikėtis. Vietoj „klasikinio“ užmaršumo pirmiausia gali keistis asmenybė, atsirasti impulsyvumas, sumažėti kritinis mąstymas, pasunkėti planavimas ar sprendimų priėmimas.

    Tarp dažniau minimų ankstyvų ženklų yra pasikartojantis svarbios informacijos pamiršimas, nuolatinis tų pačių klausimų kartojimas, klaidos tvarkant įprastus finansinius ar buities reikalus. Taip pat gali pasitaikyti laiko ir datų painiojimas, sunkumai orientuojantis aplinkoje ar suvokiant, kaip atsidurta konkrečioje vietoje.

    Neretai pasireiškia kalbos sutrikimai, kai žmogui tampa sunku rasti tinkamą žodį, palaikyti pokalbį ar aiškiai suformuluoti mintį. Kai kuriais atvejais atsiranda regos ir erdvinio suvokimo problemų, pavyzdžiui, sunkiau įvertinti gylį, atstumą ar pastebėti pokyčius regėjime.

    Kada verta kreiptis į gydytoją?

    Pavienė užmaršumo situacija ar supainiota data savaime dar nereiškia demencijos. Atmintį ir dėmesį gali laikinai bloginti miego trūkumas, perdegimas, nerimo sutrikimai, depresija, skydliaukės veiklos sutrikimai, tam tikrų vaistų poveikis ar vitaminų trūkumas.

    Vis dėlto medikai ragina nedelsti, jei pokyčiai kartojasi, tęsiasi ir ima trukdyti darbui, santykiams ar kasdieniams įpročiams. Tokiu atveju svarbu kreiptis į šeimos gydytoją ar neurologą, įvertinti būklę, atlikti reikalingus tyrimus ir ieškoti priežasties, o ne bandyti diagnozuoti save savarankiškai.

    „Jei atminties, kalbos, elgesio ar orientacijos pokyčiai užsitęsia ir ima riboti kasdienį gyvenimą, svarbiausia yra neatidėlioti ir išsitirti“, – pabrėžia neurologai, kalbėdami apie ankstyvos pradžios demencijos riziką.

  • Šie akių šešėliai geriausiai tinka žiliems plaukams: žvilgsnis nušvinta ir veidas atrodo gaivesnis

    Šie akių šešėliai geriausiai tinka žiliems plaukams: žvilgsnis nušvinta ir veidas atrodo gaivesnis

    Žili plaukai vis dažniau tampa sąmoningu stiliaus pasirinkimu, tačiau kartu keičia ir tai, kaip veide „susidėlioja“ spalvos. Netinkamai parinkti akių šešėliai gali paryškinti nuovargį, o žvilgsnį padaryti blankesnį, ypač jei oda praranda elastingumą ir atsiranda smulkių raukšlelių.

    Saugiausias pagrindas žiliems plaukams yra neutralūs, vėsesni rudi tonai, prigesinti smėliniai atspalviai ir vadinamasis taupe, kai pilkuma subtiliai persipina su ruda. Tokios spalvos natūraliai suteikia akiai gylio, neapkrauna voko ir dera su vėsesne plaukų tonacija.

    Jei norisi gaivumo, verta rinktis satininį arba švelniai švytintį užbaigimą, tačiau svarbu saikas ir smulki tekstūra. Stambūs blizgučiai dažnai išryškina voko nelygumus, todėl geriau ieškoti smulkiai sumaltų, „sviestinės“ konsistencijos šešėlių.

    Šampano, švelnaus rožinio aukso ar vėsaus sidabro atspalvį patogiausia uždėti ant judriojo voko centro, kad šviesa kristų ten, kur jos labiausiai reikia. Toks akcentas vizualiai „atveria“ akis ir suteikia veidui švaraus, modernaus įspūdžio.

    Nusileidęs vokas yra dažnas brandesnio amžiaus iššūkis, tačiau čia padeda ne tik technika, bet ir spalvos. Matiniai, švelnūs persikiniai, lašišiniai ar prigesinto rausvo tono šešėliai, paskirstyti šiek tiek aukščiau natūralios voko raukšlės, sukuria pakėlimo iliuziją.

    Ryškesniam įvaizdžiui žili plaukai suteikia daug laisvės, tačiau klasikinė juoda ne visada būna geriausias pasirinkimas, nes gali atrodyti pernelyg griežtai. Vietoj jos dažnai palankiau atrodo sodri slyvinė, tamsiai violetinė, grafito ar vėsiai tamsiai mėlyna, ypač jei šešėliai gerai išsklaidomi.

    Tokie tonai tinka dūminiam akių makiažui, kai svarbiausia ne ryški linija, o švelnūs perėjimai. Tai leidžia išlaikyti eleganciją ir kartu sustiprinti akių spalvą, ypač jei rainelės rudos, lazdyno ar mišrios.

    Netikėtas, bet dažnai labai sėkmingas derinys su žilais plaukais yra alyvuogių žalia su vėsiu rudu pagrindu. Šis duetas gražiai „pakelia“ šiltas rudas akis, o makiažas atrodo rafinuotas, bet ne per griežtas.

    Dar viena kryptis, kuri pastaraisiais metais grįžta į tendencijas, yra švelni levanda arba prigesintas vėsus mėlynas akcentas. Nedidelį spalvos kiekį galima naudoti kaip minkštą pravedimą prie blakstienų linijos, kad žvilgsnis atrodytų gyvesnis, bet išliktų natūralus.

    Galiausiai svarbiausia taisyklė išlieka paprasta: žili plaukai gražiausiai „susikalba“ su švariomis, aiškiomis, neperkrautomis spalvomis ir tvarkingais perėjimais. Kai tekstūra parinkta protingai, o švytėjimas valdomas, net minimalus makiažas gali suteikti veidui ryškios gaivos.

  • Nustokite lupti jaunas daržoves: po odele ir lapuose slepiasi tai, ką daug kas išmeta veltui

    Nustokite lupti jaunas daržoves: po odele ir lapuose slepiasi tai, ką daug kas išmeta veltui

    Jaunų bulvių, morkų ar cukinijų plona odelė dažnai keliauja į šiukšliadėžę vien iš įpročio, tačiau būtent joje ir po ja susikaupia nemaža dalis vertingų medžiagų. Kartu su odele netenkama skaidulų, dalies vitaminų ir antioksidantų, kurie svarbūs sotumui, žarnyno veiklai ir ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso.

    Ne mažiau nuvertinama ir žalioji dalis: morkų, ridikėlių, burokėlių lapai ar kitos jaunos viršūnėlės neretai išmetamos, nors gali būti maistingos. Žaliuose lapuose vyksta aktyvi medžiagų sintezė, todėl jie dažnai turi daugiau biologiškai aktyvių junginių nei pats šakniavaisis.

    Specialistai pabrėžia, kad skaidulos padeda palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje ir gerina virškinimą, o augaliniai antioksidantai siejami su mažesne lėtinių ligų rizika. Daržovių odelėje ir žaliojoje dalyje taip pat aptinkama mineralų, pavyzdžiui, kalio ir magnio, reikalingų normaliai nervų bei raumenų funkcijai.

    Vis dėlto svarbiausia taisyklė prieš valgant odeles ar lapus yra higiena: paviršiuje dažniausiai lieka dirvožemio, dulkių ir kitų nešvarumų. Daržoves verta kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu, prireikus švelniai nušveisti minkštu šepetėliu, o lapus perrinkti ir pašalinti pažeistas vietas.

    Jei norisi papildomo saugumo, lapus galima trumpai pamirkyti ir po to dar kartą perplauti švariu vandeniu, o prieš vartojimą gerai nusausinti. Ypač atidžiai reikėtų elgtis su žalumynais, kurie valgomi žali, nes jų paviršiuje lengviau išlieka nešvarumai.

    Skirtingos žaliosios dalys turi savitą skonį ir panaudojimą virtuvėje. Morkų lapai dažnai primena žoleles ir tinka padažams, ridikėlių lapai gali būti švelniai aštroki, o jauni burokėlių lapai puikiai dera sriubose ar troškiniuose.

    „Išmetame ne tik lapus ar odeles, bet ir dalį maistinės vertės, kurią daržovė sukaupia augdama“, – sako mitybos specialistai, primindami, kad racionalus vartojimas padeda ir sveikatai, ir mažina maisto švaistymą.

    Praktinis būdas panaudoti lapus yra naminiai padažai, pavyzdžiui, pesto: žalumynai sutrinami su aliejumi, česnaku, riešutais ar sėklomis ir trupučiu citrinos sulčių. Toks priedas tinka prie makaronų, kruopų, keptų daržovių ar sumuštinių.

    Tačiau yra ir išimčių, kurias svarbu žinoti. Žmonėms, turintiems polinkį į inkstų akmenligę, kai kurie lapai, pavyzdžiui, burokėlių, dėl oksalatų gali būti mažiau tinkami dideliais kiekiais, todėl verta laikytis saiko ir derinti su kalcio turinčiais produktais.

    Renkantis daržoves, ypač jei planuojama valgyti odeles ir lapus, pravartu teikti pirmenybę patikimiems augintojams ir sezoninei produkcijai. Taip lengviau užtikrinti ir skonį, ir kokybę, o virtuvėje mažiau to, kas be reikalo atsiduria atliekose.

  • Ne tik lieknėjimui: protarpinis badavimas po 50-ies gali padėti atminčiai ir koncentracijai

    Ne tik lieknėjimui: protarpinis badavimas po 50-ies gali padėti atminčiai ir koncentracijai

    Protarpinis badavimas dažniausiai siejamas su svorio mažinimu, tačiau vis daugiau tyrimų nagrinėja, kaip valgymo laiko ribojimas gali veikti ir smegenų veiklą. Naujų užuominų pateikė mažas tyrimas, pristatytas 2026 metais vykusiame American Society for Nutrition renginyje NUTRITION 2026.

    Tyrimą atliko Rutgers universiteto ir Rutgers-RWJ medicinos centro mokslininkų grupė, vadovaujama dr. Sue Shapses. Jame dalyvavo 47 moterys nuo 50 iki 79 metų, turėjusios antsvorio arba nutukimą, o stebėjimas truko šešis mėnesius.

    Visos dalyvės laikėsi svorio mažinimo programos ir gavo rekomendaciją kasdien suvartoti maždaug 500 kilokalorijų mažiau. Tačiau dalis jų papildomai ribojo laiką, kada galima valgyti, taip taikant vadinamąjį valgymą per ribotą laiką.

    26 moterys valgė per trumpesnį nei 9 valandų langą, dažniausiai tarp 10 ir 18 valandos, o realus jų vidurkis siekė apie 8,2 valandos. Likusios dalyvės valgė per maždaug 12,3 valandos langą ir papildomo laiko apribojimo netaikė.

    Po šešių mėnesių abiejų grupių svoris vidutiniškai sumažėjo panašiai, apie 6,8 kilogramo. Tai rodo, kad vien valgymo lango sutrumpinimas šiame tyrime nesuteikė aiškaus papildomo pranašumo svorio pokyčiui.

    Skirtumai išryškėjo vertinant kai kurias kognityvines funkcijas. Moterys, kurios valgė 8–9 valandas per parą, geriau pasirodė testuose, susijusiuose su erdviniu planavimu ir problemų sprendimu, palyginti su tomis, kurios valgė ilgesnį laiką.

    Taip pat pastebėta tendencija, kad trumpesnį valgymo langą pasirinkusios dalyvės darė mažiau klaidų užduotyse, susijusiose su atmintimi ir mokymusi, nors šioje dalyje rezultatai nebuvo tokie vienareikšmiai. Reakcijos laiko ir gebėjimo vienu metu atlikti kelias užduotis testuose aiškios persvaros nepastebėta.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį ir į galimą dozės bei efekto ryšį: kuo labiau dalyvėms pavyko sutrumpinti valgymo laiką, tuo didesni pokyčiai fiksuoti dalyje kognityvinių testų. Tai leidžia svarstyti, kad reikšmę galėjo turėti ne tik numestas svoris, bet ir pats valgymo laikas.

    Kol kas tikslūs mechanizmai lieka neatsakyti, tačiau dažniausiai minimos kelios kryptys. Tarp jų yra geresnis suderinimas su cirkadiniu ritmu, galimi pokyčiai metabolizme ir uždegiminiuose procesuose bei tai, kaip organizmas reaguoja į maistinių medžiagų prieinamumą.

    Tyrime pastebėta ir praktinė detalė: trumpesnį valgymo langą pasirinkusios moterys dažniausiai baigdavo valgyti maždaug keturios valandos iki miego. Vis dėlto tai nereiškia, kad visiems tiktų vienodas vakarienės laikas, nes jis priklauso nuo individualaus dienos režimo ir miego.

    Vertinant šiuos rezultatus svarbu išlaikyti atsargumą. Tyrimas buvo mažas, truko šešis mėnesius ir vertino testų rezultatus, o ne tai, ar ilgainiui sumažėja demencijos ar Alzheimerio ligos rizika.

    Be to, duomenys pristatyti konferencijoje kaip santrauka, todėl dar neperėjo pilnos mokslinės recenzavimo procedūros, būdingos publikacijoms žurnaluose. Dėl šios priežasties išvadas reikėtų laikyti preliminariomis ir laukiančiomis patvirtinimo didesniuose tyrimuose.

    Specialistai pabrėžia, kad iki šiol sukaupti įrodymai neleidžia teigti, jog protarpinis badavimas apsaugo nuo kognityvinių sutrikimų ar demencijos. Rutgers mokslininkų komanda skelbia planuojanti didesnės apimties darbus, kurie padėtų tiksliau įvertinti, ar valgymo laiko ribojimas iš tiesų gali turėti įtakos smegenų senėjimo procesams.

  • Aukštas kraujospūdis gali tyliai žudyti: gydytojai įspėja, kodėl simptomų galite nejausti

    Aukštas kraujospūdis gali tyliai žudyti: gydytojai įspėja, kodėl simptomų galite nejausti

    Padidėjęs arterinis kraujospūdis dažnai vadinamas tylia liga, nes ilgą laiką gali nekelti jokių aiškių požymių. Dėl to dalis žmonių apie problemą sužino tik profilaktiškai pasimatavę spaudimą arba jau patyrę komplikacijų.

    Kardiologai pabrėžia, kad kraujospūdį lemia ne vien genetika ar amžius. Didelę įtaką daro miego kokybė, fizinis aktyvumas, mityba, kūno svoris, druskos ir alkoholio vartojimas bei ilgalaikis stresas.

    „Lėtinis stresas gali skatinti hormonų, įskaitant kortizolį, pokyčius, o tai kai kuriems žmonėms prisideda prie kraujospūdžio didėjimo“, – teigė psichologė Allison Gaffey.

    Dažniausiai nustatoma pirminė hipertenzija, kai vienos aiškios priežasties išskirti nepavyksta. Tokiu atveju spaudimą kelia kelių veiksnių visuma: paveldimumas, mažas judrumas, perteklinė kūno masė, per daug druskos ir per mažai kalio turinti mityba.

    Tačiau būna ir antrinė hipertenzija, kai spaudimo kilimą galima susieti su konkrečia būkle ar liga. Ji gali išsivystyti sergant inkstų ligomis, esant obstrukcinei miego apnėjai, hormonų sutrikimams ar vartojant kai kuriuos vaistus, pavyzdžiui, kortikosteroidus.

    Nors daliai žmonių pasireiškia galvos skausmas, svaigimas, nuovargis ar širdies permušimai, šie simptomai nėra specifiniai. Jie gali atsirasti ir dėl miego trūkumo, nerimo, skysčių stokos ar kitų priežasčių, todėl vien pagal savijautą hipertenzijos patikimai nustatyti neįmanoma.

    Specialistai akcentuoja, kad pagrindinis būdas laiku aptikti padidėjusį kraujospūdį yra reguliarūs matavimai. Ypač tai svarbu vyresniems žmonėms, turintiems antsvorio, sergantiems diabetu, rūkantiems ar turintiems ankstyvų širdies ir kraujagyslių ligų atvejų šeimoje.

    Negydomas aukštas kraujospūdis ilgainiui pažeidžia kraujagyslių sieneles ir spartina aterosklerozę. Dėl to didėja širdies smūgio ir insulto rizika, gali vystytis periferinių arterijų liga, prastėti kraujotaka galūnėse.

    Padidėjęs spaudimas taip pat ilgainiui „perkrauna“ širdį: jai tenka dirbti prieš didesnį pasipriešinimą, todėl gali storėti širdies raumuo, atsirasti ritmo sutrikimų ir širdies nepakankamumas. Ypač jautrios ilgalaikei hipertenzijai yra inkstų kraujagyslės, o blogėjanti inkstų funkcija gali dar labiau kelti kraujospūdį.

    Gydymo taktika priklauso nuo kraujospūdžio dydžio, bendros širdies ir kraujagyslių rizikos ir gretutinių ligų. Esant lengvesniam padidėjimui, gydytojas dažnai pirmiausia rekomenduoja gyvenimo būdo korekcijas: mažinti druską, daugiau judėti, koreguoti svorį, riboti alkoholį ir gerinti miegą.

    „Vaistinis gydymas visada turi būti paremtas ir nemedikamentinėmis priemonėmis, o geresnė savijauta nereiškia, kad liga dingo“, – pabrėžė prof. Edyta Zbroch.

    Jei kraujospūdis aukštesnis arba pokyčių nepakanka, skiriami vaistai, o jų vartojimo nutraukti savavališkai negalima. Gydytojai primena, kad hipertenzija yra lėtinė būklė: vaistai ją kontroliuoja, tačiau nepašalina polinkio, todėl gydymas ir stebėsena paprastai yra ilgalaikiai.

  • Britę soliarumas privedė prie odos vėžio: po operacijos veide liko gili žaizda

    Didžiosios Britanijos 30 metų stiuardesė Beth Brown viešai perspėjo apie soliariumų rizikas po to, kai jai buvo diagnozuotas odos vėžys, o veide po operacijos liko gili, ilgai gyjanti žaizda. Moteris pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo nedidelės raudonos dėmelės, kuri iš pradžių atrodė kaip įprastas sudirgimas ar egzema.

    Pasak jos, į soliariumą ji reguliariai ėjo nuo 22 metų, siekdama „tobulo įdegio“ ir kartais rinkdavosi iki 20 minučių trunkančius seansus. Ji pripažino beveik nenaudojusi apsaugos nuo saulės, o ilgą laiką neįvertino, kad dirbtinė UV spinduliuotė didina odos vėžio riziką.

    2024 metais ant veido atsiradusi dėmė ėmė kartotis: kartais pasidengdavo šašeliu, kartais kraujuodavo, o įprasti nereceptiniai kremai nepadėjo. Į medikus ji kreipėsi tik tuomet, kai pakitimo jau nebeslėpė kosmetika.

    Gydytojai nustatė bazalinių ląstelių karcinomą, dažniausią odos vėžio formą, kuri dažniausiai išsivysto atvirose kūno vietose, ypač veide ir kaklo srityje. Nors ši liga dažnai sėkmingai gydoma, uždelstas kreipimasis gali reikšti didesnį operacijos mastą ir sudėtingesnį gijimą.

    Navikas buvo pašalintas chirurginiu būdu, tačiau moteris pasirinko atsisakyti odos persodinimo ir leisti žaizdai gyti natūraliai. Dėl to gijimas užtruko beveik mėnesį, o po operacijos, anot jos, veide kurį laiką buvo matoma gili žaizda.

    Medikai pabrėžia, kad svarbu stebėti odos pakitimus: jei žaizdelė, šašas ar dėmė nepraeina per keturias savaites, periodiškai kraujuoja ar keičiasi, reikėtų kreiptis į dermatologą. Bazalinių ląstelių karcinoma neretai atrodo kaip negyjanti žaizdelė, blizgus guzelis ar paraudusi dėmė, todėl ją lengva supainioti su nekenksmingu bėrimu.

    Pasaulio sveikatos organizacija soliariumų skleidžiamą UV spinduliuotę priskiria prie 1 grupės kancerogenų, tai yra veiksnių, kurių ryšys su vėžiu yra patvirtintas. Specialistai primena, kad saugiausia strategija yra vengti dirbtinio įdegio, o būnant saulėje reguliariai atnaujinti plataus spektro apsaugą ir rinktis kuo didesnį SPF, ypač veidui.

    Po patirtos ligos Beth Brown teigia visiškai atsisakiusi soliariumų, kasdien naudojanti SPF 50 ir raginanti kitus neaukoti sveikatos dėl greito įdegio. Jos istorija vėl atkreipė dėmesį į tendenciją, kad odos vėžio prevencijoje lemiamas yra ne tik gydymas, bet ir ankstyvas atpažinimas bei UV poveikio mažinimas.

  • Smūgis vyrų testosteronui? 5 produktai, kurie gali mažinti hormonų lygį ir ką sako tyrimai

    Tema apie testosteroną pastaraisiais metais vis dažniau atsiduria sveikatos diskusijų centre, tačiau vieno produkto „kaltės“ paprastai nepakanka paaiškinti reikšmingiems hormonų svyravimams. Didesnę įtaką dažniausiai daro bendras mitybos modelis, kūno masė, miego kokybė, stresas ir alkoholio vartojimas.

    Vis dėlto kai kurie maisto produktai ir gėrimai gali turėti apčiuopiamą, nors dažnai laikiną ar netiesioginį poveikį hormonų pusiausvyrai. Poveikis labiausiai priklauso nuo kiekio, vartojimo dažnio, bendro kalorijų pertekliaus ir individualių sveikatos veiksnių.

    Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra saldymedis. Tyrimuose fiksuota, kad kelias dienas vartojant didesnius saldymedžio kiekius daliai vyrų testosterono rodikliai sumažėjo, o nutraukus vartojimą linko grįžti į ankstesnį lygį.

    Alkoholis, įskaitant alų, siejamas su prastesne hormonų reguliacija, ypač kai vartojamas reguliariai ir gausiai. Tokiais atvejais gali sutrikti signalai, kuriais smegenys reguliuoja lytinių hormonų gamybą, o papildomai kenkia miego prastėjimas ir didesnis kalorijų perteklius.

    Dar viena rizikos kryptis – itin apdorotas maistas, kai racione daug energijos, mažai skaidulų, o kartu dažnai gaunama daugiau pridėtinio cukraus ir sočiųjų riebalų. Tyrimuose tokia mityba siejama su hormonų pokyčiais ir prastesniais medžiagų apykaitos rodikliais, o tai netiesiogiai gali veikti ir testosterono lygį.

    Cukrus ir saldūs gėrimai taip pat minimi kaip veiksnys, galintis trumpam sumažinti testosterono rodiklius po didesnio gliukozės kiekio. Ilgalaikėje perspektyvoje didžiausia problema dažniau būna ne vienkartinis desertas, o nuolatinis cukraus perteklius, prisidedantis prie antsvorio ir insulino rezistencijos.

    Kita medalio pusė – per mažai riebalų turinčios dietos. Kai kurie tyrimai rodo, kad itin sumažinus riebalų dalį racione, testosterono rodikliai gali kristi, nes steroidinių hormonų sintezei svarbūs ir riebalai, ir pakankamas bendras energijos kiekis.

    „Svoris, miegas ir alkoholio vartojimas paprastai daro didesnę įtaką testosteronui nei bet kuris vienas maisto produktas, todėl pirmiausia verta peržiūrėti būtent šiuos įpročius“, – teigiama apžvalgose, kuriose akcentuojamas visuminis požiūris.

    Specialistai pabrėžia, kad jei vargina simptomai, kurie gali sietis su žemu testosteronu, savidiagnostika dažnai klaidina. Tiksliausia pasitarti su gydytoju, įvertinti bendrą sveikatą, miego režimą, fizinį aktyvumą, vaistus ir atlikti laboratorinius tyrimus pagal medicinines rekomendacijas.

  • Auksinė plutelė vilioja, bet slepia pavojų: AGEs gali spartinti senėjimą ir ligas

    Auksinė plutelė vilioja, bet slepia pavojų: AGEs gali spartinti senėjimą ir ligas

    Traški bulvytė, apskrudęs tostas ar rumiana keptos mėsos plutelė daugeliui reiškia gerą skonį. Tačiau tas pats skrudinimo ir kepimo procesas, vadinamas Maillardo reakcija, didina pažangiųjų glikacijos galutinių produktų, arba AGEs, kiekį maiste.

    AGEs susidaro, kai cukrūs kaitinant reaguoja su baltymais ir riebalais. Šie junginiai formuojasi ne tik virtuvėje, bet ir žmogaus organizme, ypač tuomet, kai ilgą laiką padidėja gliukozės kiekis kraujyje.

    Kas didina AGEs kiekį?

    Daugiausia AGEs susidaro aukštoje temperatūroje ir sausoje kaitroje, todėl jų daugiau būna keptuose, gruzdintuose, ant grotelių ruoštose ar stipriai apskrudintose patiekaluose. Ypač tai būdinga baltymų ir riebalų gausiems produktams, pavyzdžiui, mėsai, sūriams ir žuviai.

    Tuo metu virimas vandenyje, troškinimas ar garinimas paprastai siejami su mažesniu AGEs susidarymu. Skirtumas svarbus, nes įtaką daro ne tik tai, ką valgome, bet ir kaip maistą paruošiame.

    Organizme AGEs kaupimasis dažniau pasireiškia žmonėms, turintiems diabetą ar atsparumą insulinui. Ilgalaikė hiperglikemija spartina glikacijos procesus, todėl šiai grupei ypač aktuali glikemijos kontrolė.

    Kaip tai veikia sveikatą?

    Tyrimuose AGEs siejami su uždegiminėmis reakcijomis ir oksidaciniu stresu. Vienas aiškinamų mechanizmų yra jų sąveika su receptoriais, vadinamais RAGE, kuri gali skatinti lėtinį, žemo intensyvumo uždegimą ir žaloti audinius.

    Didžiausias dėmesys dažnai skiriamas širdies ir kraujagyslių sistemai, nes uždegimas ir endotelio pažeidimas laikomi svarbiais rizikos veiksniais. Nors ryšiai dažnai nustatomi stebėjimo tyrimuose ir ne visada įrodo priežastį, bendras vaizdas dera su lėtinio uždegimo teorija.

    AGEs siejami ir su senėjimo procesais, nes gali sudaryti tvirtesnius ryšius tarp kolageno skaidulų. Dėl to audiniai tampa mažiau elastingi, o pokyčiai gali būti aktualūs odai, kraujagyslėms, sąnariams ir akies lęšiui.

    Ką galima pakeisti virtuvėje?

    Praktinis žingsnis yra rečiau rinktis gruzdinimą, dažną kepimą aukštoje temperatūroje ar stiprų apskrudinimą, o dažniau gaminti garuose, troškinti arba virti. Taip pat verta atkreipti dėmesį į plutelės tamsumą, nes kuo ji tamsesnė ir labiau pridegusi, tuo didesnė tikimybė, kad AGEs bus daugiau.

    Naudingi gali būti rūgštūs marinatai, pavyzdžiui, su citrinų sultimis, natūraliu jogurtu ar obuolių actu. Tyrimų apžvalgose nurodoma, kad pH mažinimas prieš kepimą gali reikšmingai sumažinti AGEs susidarymą.

    Dar viena kryptis yra prieskoniai ir žolelės, turinčios antioksidantų, pavyzdžiui, rozmarinas, raudonėlis, čiobrelis, ciberžolė ar česnakas. Nors tai nėra stebuklinga priemonė, tokie priedai gali prisidėti prie mažesnio glikacijos intensyvumo kaitinant.

    Specialistai pabrėžia, kad visiškai išvengti AGEs nepavyks, tačiau nuoseklus maisto ruošimo įpročių keitimas ir gera glikemijos kontrolė gali sumažinti perteklinę jų ekspoziciją. Tai svarbu ne tik savijautai šiandien, bet ir ilgalaikės lėtinių ligų rizikos valdymui.