CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Dietologė įspėja: šių pietų rinkinių atsisakykite dabar – kenkia širdžiai ir svoriui

    Daugelis skubančių perka paruoštus pietų rinkinius prekybos centruose, tačiau ne kiekvienas pasirinkimas yra subalansuotas. Dietologai primena, kad pietūs turėtų ne tik tilpti į dienos kalorijų normą, bet ir suteikti sotumo, kad vėliau nekiltų noras užkandžiauti saldumynais.

    Specialistai aiškina, kad geriausiai veikia paprasta taisyklė: lėkštėje turi būti baltymų šaltinis, daržovės ar vaisiai, skaidulų turintys angliavandeniai ir šiek tiek nesočiųjų riebalų. Toks derinys padeda stabiliau palaikyti energiją ir cukraus kiekį kraujyje.

    Ko geriau nepirkti pietums

    Dietologė Holly Kaskie įvardija dažnus pasirinkimus, kurie gali atrodyti patogūs, bet dažnai būna per sūrūs, riebūs ir stokojantys skaidulų. Tai ypač aktualu tiems, kurie tokius pietus renkasi kelis kartus per savaitę.

    Prie dažniausiai kritikuojamų variantų priskiriami sumuštiniai su perdirbta mėsa, sūriu, padažais ir balta duona. Taip pat didelės porcijos makaronų su riebiu grietinėlės padažu, dešrelės tešloje ar įvairūs kepiniai gali turėti daug sočiųjų riebalų ir druskos.

    Pasak dietologės, tokie patiekalai neretai greitai sukelia sotumo jausmą, bet jis greitai praeina, nes trūksta skaidulų ir kokybiškų baltymų. Dėl to didėja tikimybė per dieną suvartoti daugiau užkandžių ir bendrų kalorijų.

    Užkandžiai ir gėrimai, kurie prideda cukraus

    Ne ką geresniu pietų priedu laikomi traškučiai, šokoladiniai batonėliai, tortai, keksiukai, sausainiai ir kiti saldumynai. Jie dažnai suteikia daug pridėtinio cukraus ir kalorijų, bet menkai prisideda prie sotumo.

    Atskiras dėmesys skiriamas saldintiems gėrimams, įskaitant limonadus ir energetinius gėrimus. Skystas cukrus paprastai nesukelia tokio sotumo kaip maistas, todėl bendrai per dieną cukraus ir kalorijų galima suvartoti nepastebimai daugiau.

    Dietologė taip pat perspėja dėl didelių saldintų šaltos kavos, frapė, pieno kokteilių ar šokoladinio pieno porcijų. Nors jos gali atrodyti kaip gėrimas, iš tiesų tai neretai būna deserto tipo pasirinkimas su menkesne maistine verte.

    Kodėl tai svarbu ilgalaikėje perspektyvoje

    Specialistai pabrėžia, kad reguliariai vartojant daug druskos gali kilti kraujospūdis, o didelis sočiųjų riebalų kiekis gali neigiamai veikti mažo tankio lipoproteinų cholesterolio rodiklius. Perteklinės kalorijos ir pridėtinis cukrus siejami su svorio augimu ir didesne antro tipo diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Kartu primenama, kad pavienis mažiau palankus pasirinkimas pats savaime ilgalaikių padarinių paprastai nesukelia. Didžiausią įtaką sveikatai daro įpročių visuma, ypač jei paruošti pietų rinkiniai perkami dažnai.

    Praktiškas patarimas renkantis pietus parduotuvėje yra ieškoti patiekalo su aiškiu baltymų šaltiniu ir daržovėmis, o užkandžiui rinktis skaidulų turinčius produktus. Gėrimui dažniausiai saugiausias pasirinkimas išlieka vanduo arba nesaldintas, mažai cukraus turintis gėrimas.

  • Vienos minutės testas ant laiptų parodo širdies būklę: gydytojas paaiškino, ką reiškia pulsas

    Širdies ir bendros fizinės formos įvertinimui nebūtinai reikia sudėtingų tyrimų. Kardiologas Osmanas Nadžamas siūlo paprastą vienos minutės testą, kuriam pakanka laiptų, laikrodžio ir galimybės pasimatuoti pulsą.

    Testo esmė yra ne tai, kiek intensyviai galite judėti, o tai, kaip greitai širdis atsistato po krūvio. Būtent pulso atsistatymo greitis medicinoje laikomas svarbiu rodikliu, siejamu su širdies ir kraujagyslių sistemos būkle.

    Atliekant testą vieną minutę tolygiai lipkite laiptais aukštyn ir žemyn, stengdamiesi išlaikyti pastovų tempą. Kaip orientyras dažnai minimi maždaug 60–80 žingsnių per minutę, tačiau svarbiausia ne rekordas, o tolygumas ir saugumas.

    Baigę iškart pasimatuokite pulsą, o tuomet pailsėkite vieną minutę ir pamatuokite dar kartą. Pasak kardiologo, idealu, jei per pirmąją poilsio minutę pulsas sumažėja bent 20 dūžių per minutę.

    Greitai krentantis pulsas paprastai rodo geresnę širdies ir kvėpavimo sistemos būklę bei didesnį fizinį pasirengimą. Jei pulsas išlieka aukštas ir krenta lėtai, tai gali reikšti prastesnę ištvermę, lėtesnį atsistatymą po krūvio arba tai, kad pasirinktas tempas buvo per intensyvus.

    Vis dėlto šis testas nėra medicininė diagnostika ir negali pakeisti gydytojo konsultacijos ar tyrimų. Rezultatams įtakos turi amžius, miegas, stresas, kofeinas, skysčių trūkumas, vartojami vaistai, taip pat rūkymas ir lėtinės ligos.

    Atliekant testą svarbiausia saugumas. Jei pajutote galvos svaigimą, dusulį, krūtinės skausmą, neįprastą silpnumą ar širdies permušimus, pratimą būtina nutraukti ir, jei simptomai kartojasi, pasitarti su gydytoju.

    Kitas greitas rodiklis namuose

    Specialistai dažnai mini ir kitą paprastą vienos minutės bandymą, susijusį su bendra organizmo būkle, tai yra gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą stovint ant vienos kojos. Pusiausvyra priklauso nuo raumenų jėgos, koordinacijos, regos ir vidinės ausies sistemos, todėl su amžiumi šis gebėjimas dažnai prastėja.

    Orientaciniai rezultatai pagal amžių dažniausiai pateikiami tokie: 18–39 metų apie 43 sekundes, 40–49 metų apie 40 sekundžių, 50–59 metų apie 37 sekundes, 60–69 metų apie 30 sekundžių, 70–79 metų apie 18–19 sekundžių, o perkopus 80 metų dažnai pavyksta išstovėti kiek ilgiau nei 5 sekundes.

    Didesni moksliniai tyrimai yra parodę, kad vidutiniame ir vyresniame amžiuje nesugebėjimas išstovėti ant vienos kojos 10 sekundžių gali būti siejamas su didesne rizika sveikatai per artimiausią dešimtmetį. Tai nereiškia, kad vien šis testas nulemia prognozę, tačiau jis gali būti signalas atkreipti dėmesį į fizinį aktyvumą ir sveikatos patikrą.

    Stovėjimo ant vienos kojos testą rekomenduojama atlikti saugioje vietoje, geriausia, kai šalia yra atrama arba kitas žmogus. Rankos laikomos ant klubų, akys atmerktos, laikas skaičiuojamas nuo kojos pakėlimo momento ir baigiamas, kai pėda paliečia žemę arba rankos nuslysta nuo klubų.

  • Pamirškite 10 tūkst. žingsnių: mokslininkai įvardijo paprastą tikslą, mažinantį mirties riziką

    Noras daugiau judėti dažnai prasideda nuo garsaus tikslo nueiti 10 tūkst. žingsnių per dieną. Tačiau naujesni moksliniai vertinimai rodo, kad sveikatai reikšminga nauda gali pasirodyti ir anksčiau, o realistiškesnis orientyras daugeliui žmonių yra apie 7 000 žingsnių.

    Didelės apimties sisteminėje apžvalgoje ir metaanalizėje buvo apibendrinti 57 tyrimų duomenys iš 35 kohortų, apėmusių dalyvius iš daugiau nei dešimties šalių. Lyginant su maždaug 2 000 žingsnių per dieną, apie 7 000 žingsnių siejosi su 47 proc. mažesne mirties nuo bet kurios priežasties rizika ir 25 proc. mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Tyrimų apžvalga taip pat siejo didesnį kasdienį žingsnių skaičių su mažesne kai kurių būklių tikimybe. Tarp jų minimi demencijos rizikos mažėjimas, retesni depresijos simptomai, mažesnė 2 tipo diabeto tikimybė, retesni griuvimai, taip pat mažesnė mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžio rizika.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia svarbią detalę: dauguma tokių duomenų yra stebėjimo pobūdžio. Tai reiškia, kad tyrimai parodo ryšį tarp žingsnių skaičiaus ir sveikatos rodiklių, tačiau neįrodo, kad būtent papildomi žingsniai tiesiogiai sukėlė kiekvieną pagerėjimą.

    Kodėl 10 tūkst. nėra riba?

    Gydytojai primena, kad 10 tūkst. žingsnių nėra stebuklingas slenkstis, skiriantis sėkmę nuo nesėkmės. Svarbiausia yra nuoseklumas ir palaipsnis krūvio didinimas, ypač jei iki šiol žmogus per dieną nueina tik 2 000–3 000 žingsnių.

    „10 tūkst. žingsnių tapo tarsi aktyvios dienos standartu, bet tai nėra riba, kuri automatiškai nulemia rezultatą“, – sakė vidaus ligų gydytoja Asiya Maula.

    Praktiškas kelias dažnai paprastesnis: pradėti nuo papildomų 500–1 000 žingsnių per dieną. Tam gali pakakti trumpos 10 minučių pertraukos pasivaikščiojimui po pietų, išlipimo viena stotele anksčiau ar vaikščiojimo telefonu kalbant koridoriuje ar lauke.

    Trumpi pasivaikščiojimai veikia

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad aktyvumą verta skaidyti į trumpus epizodus. Tris kartus po 10 minučių pasivaikščioti daugeliui lengviau nei iškart planuoti vieną ilgą išėjimą, o toks modelis kartu padeda dažniau pertraukti ilgą sėdėjimą.

    Dar viena svarbi detalė yra ta, kad vien žingsnių skaičius neapima visų judėjimo formų. Plaukimas, važiavimas dviračiu ar dalis jėgos pratimų gali gerinti fizinę būklę, nors žingsniamatyje tai ir neatsispindi.

    Ekspertai taip pat primena bendrąsias rekomendacijas suaugusiesiems: siekti reguliaraus vidutinio ar didelio intensyvumo fizinio aktyvumo per savaitę ir įtraukti raumenų stiprinimo pratimus. Tokia kombinacija dažnai yra efektyvesnė nei vien tik susitelkimas į žingsnių skaičių.

    „Vertingiausias tikslas nėra įspūdingiausias skaičius ekrane. Vertingiausias yra tas, kuris padeda judėti reguliariai, be skausmo, išsekimo ar kaltės jausmo“, – pridūrė A. Maula.

  • DI medicina žada lūžį: kurią ligą žmonija pirmą įveiks – vėžį, maliariją ar diabetą?

    Dirbtinis intelektas vis sparčiau keičia mediciną: padeda gydytojams tvarkyti dokumentus, tikslina diagnostiką ir greitina naujų vaistų kūrimą. DI modeliai geba apdoroti milžiniškus biologinių duomenų kiekius ir prognozuoti, kaip sąveikaus molekulės, todėl kelias nuo idėjos iki kandidato vaistui trumpėja.

    Vis dėlto klausimas, kuri liga galėtų tapti pirmąja, kurią žmonija realiai įveiks pasitelkusi DI, kol kas lieka atviras. Dažniausiai minimi trys scenarijai: ypač agresyvus vėžys, užkrečiamoji liga ir autoimuninė būklė, kuriai prireiktų proveržio ląstelių terapijose.

    Vienas dažnai aptariamų kandidatų – kasos vėžys, nes didžiausia problema čia yra vėlyvas nustatymas ir ribotos gydymo galimybės. DI jau taikomas vaizdų analizei, kad būtų tiksliau atpažįstami ankstyvi pakitimai radiologiniuose tyrimuose, o taip pat kuriami rizikos vertinimo modeliai, sujungiantys laboratorinius ir klinikinius duomenis.

    Šiam scenarijui svarbus ir vaistų kūrimo pagreitis, nes DI įrankiai leidžia greičiau atrinkti perspektyvias molekules ir taikinius. Kartu su tikslesne atranka, kam ir kada reikalingi specifiniai tyrimai, tai gali reikšmingai didinti ankstyvų stadijų aptikimo dalį, kuri kasos vėžio atveju lemia išgyvenamumą.

    Kita kryptis – maliarija, nes tai infekcija su aiškiu sukėlėju, o prevencija ir kontrolė remiasi keliomis grandimis: diagnostika, gydymu, vakcinomis ir pernešėjų kontrole. DI gali padėti modeliuoti protrūkius, tikslinti rizikos žemėlapius, optimizuoti išteklių paskirstymą ir greičiau identifikuoti vaistams atsparių parazito atmainų plitimą.

    Maliarijos atveju DI nauda ypač didelė ten, kur sprendimus reikia priimti greitai ir remiantis nepilnais duomenimis. Vis dėlto net ir geriausi algoritmai nepakeis praktinių sąlygų: sveikatos sistemos pajėgumų, vakcinų aprėpties, diagnostikos prieinamumo ir nuoseklių prevencijos programų.

    Trečias scenarijus – 1 tipo cukrinis diabetas, kuriame esminė problema yra autoimuninė reakcija, sunaikinanti insuliną gaminančias beta ląsteles. DI čia siejamas su pažangesniais ląstelių terapijos sprendimais, biomaterialais ir individualizuotu gydymu, kai nuo nuolatinės insulino terapijos pereinama prie funkcionaliai atkurtos insulino gamybos.

    Tokie lūkesčiai remiasi tendencija, kad DI vis plačiau naudojamas kuriant ir optimizuojant biologines terapijas, ieškant naujų molekulinių taikinių ir tikslinant pacientų atranką klinikiniams tyrimams. Tačiau „visiškas įveikimas“ čia reikštų ne vien technologinį sprendimą, bet ir ilgalaikį saugumą, prieinamą kainą bei reguliacinį aiškumą.

    Praktikoje tikėtina, kad pirmasis didysis proveržis bus ne vienos technologijos pergalė, o kelių krypčių sintezė. DI stipriausias tada, kai sujungiamas su genetika, biotechnologijomis, naujais vaistais, patikimesniais tyrimais ir aiškiais klinikiniais protokolais, o tai ypač svarbu norint realių rezultatų, o ne vien ambicingų prognozių.

  • Dermatologai primena 8 taisykles, kad rankos atrodytų jaunesnės: dažniausia klaida

    Dermatologai primena 8 taisykles, kad rankos atrodytų jaunesnės: dažniausia klaida

    Veidui dažnai skiriame daug dėmesio, tačiau rankos neretai lieka paraštėse, kol pradeda perštėti nuo išsausėjimo. Dermatologai pabrėžia, kad tai klaida, nes rankų oda beveik nuolat patiria saulės, vėjo, šalčio, vandens ir buitinių chemikalų poveikį. Su amžiumi ji plonėja, sausėja ir praranda elastingumą, todėl senėjimo požymiai išryškėja greičiau.

    Viena dažniausių klaidų yra kasdienės apsaugos nuo saulės ignoravimas. Ultravioletiniai spinduliai skatina fotosenėjimą, netolygią pigmentaciją ir rudų dėmelių atsiradimą, o rankos būna atviros ne tik atostogų metu, bet ir vaikštant, vairuojant ar einant apsipirkti. Dėl to svarbu SPF priemones vertinti kaip kasdienės priežiūros dalį.

    Apsauga nuo saulės ir drėkinimas

    Rankų viršų verta tepti plataus spektro apsaugos priemone su SPF 30 ar didesne apsauga, ypač jei daug laiko praleidžiate lauke. Jei rankas dažnai plaunate, apsaugą reikia atnaujinti, nes vanduo ir trynimas ją nuplauna. Reguliari fotoprotekcija ne visada panaikina jau atsiradusius pokyčius, bet padeda pristabdyti naujų dėmių formavimąsi.

    Jaunesnį vaizdą pirmiausia sukuria gerai sudrėkinta oda, nes išsausėjus smulkios raukšlelės ir nelygumai matosi ryškiau. Paprastas įprotis yra kremą tepti po kiekvieno rankų plovimo, kai oda nusausinta, bet dar šiek tiek drėgna. Priemonėse dažnai ieškoma glicerino, hialurono rūgšties, keramidų ar šlapalo, nes jie padeda pritraukti ir išlaikyti drėgmę.

    Mažiau karščio, daugiau apsaugos

    Net ir geras kremas nepadės, jei odos apsauginį barjerą kasdien silpnina labai karštas vanduo ir stipriai riebalus šalinantys prausikliai. Dermatologai dažniau rekomenduoja rinktis drungną vandenį ir švelnesnes priemones, o rankas nusausinti ne trinant, bet švelniai priglaudžiant rankšluostį. Iškart po to verta užtepti kremo, kad sumažėtų drėgmės netekimas.

    Indų plovikliai, vonios valikliai ar sodo darbams naudojamos priemonės gali dirginti ir sausinti odą, todėl apsauginės pirštinės yra vienas efektyviausių kasdienių sprendimų. Šaltuoju metų laiku rankų odą papildomai veikia vėjas ir šaltis, o šildomose patalpose drėgmę mažina sausas oras. Dėl to pirštinės lauke ir riebesnis kremas vakare dažnai duoda greitesnį rezultatą nei bandymai gelbėti odą tik tada, kai ji jau sutrūkinėjusi.

    Švelnus atnaujinimas ir vakarinė rutina

    Kai oda tampa šiurkšti ir matinė, rankos atrodo labiau pavargusios, todėl kartais padeda švelnus nušveitimas. Svarbu nepersistengti, nes agresyvus šveitimas gali dar labiau sudirginti ploną ir sausą odą. Jei yra įtrūkimų ar uždegimo požymių, nuo šveitimo geriau susilaikyti, kol oda nurims.

    Vakaras yra metas, kai rankoms galima skirti intensyvesnę priežiūrą. Prieš miegą verta užtepti storesnį maitinamojo kremo sluoksnį, o prireikus užsimauti plonas medvilnines pirštines, kad priemonė ilgiau išliktų ant odos. Tokia okliuzija padeda sumažinti vandens garavimą, todėl ryte oda gali atrodyti lygesnė ir minkštesnė.

    Jei aktualios raukšlelės ar nelygi tekstūra, kai kurie renkasi rankoms skirtas priemones su retinoliu ar švelnesnėmis rūgštimis, tačiau jas reikia įvesti atsargiai. Dirginimas dažnai sukuria priešingą efektą, nes paraudusi ir besilupanti oda atrodo prasčiau. Naudojant aktyvesnes sudedamąsias dalis kasdienė apsauga nuo saulės tampa dar svarbesnė.

    Išvaizdą stipriai lemia ir nagų bei odelių būklė, todėl kremą verta įmasažuoti ir aplink nagus. Odeles saugiau minkštinti aliejumi ir švelniai atstumti, o ne agresyviai karpyti, nes tai didina įtrūkimų ir uždegimų riziką. Tvarkingai dildinti, trumpesni nagai dažnai sukuria prižiūrėtos rankos įspūdį nepriklausomai nuo amžiaus.

    Dermatologai primena, kad nėra vienos priemonės, kuri per kelias dienas panaikintų visus senėjimo požymius. Geriausi rezultatai dažniausiai pasiekiami derinant kasdienę fotoprotekciją, nuoseklų drėkinimą ir apsaugą nuo dirgiklių. Jei vargina ryškios pigmentinės dėmės, itin suplonėjusi oda ar gilesnės raukšlės, gali prireikti dermatologo konsultacijos ir procedūrų, tačiau bazinė priežiūra vis tiek išlieka būtina.

  • Mokslininkai aptiko naują mitybos „pėdsaką“: štai kas gali saugoti ląsteles senstant

    Mokslininkai aptiko naują mitybos „pėdsaką“: štai kas gali saugoti ląsteles senstant

    Naujas mokslininkų darbas rodo, kad Viduržemio jūros regiono mitybos principų laikymasis gali būti siejamas su didesniu dviejų mitochondrijų gaminamų mikroproteinų kiekiu kraujyje. Tyrime daugiausia dėmesio skirta humaninui ir SHMOOSE, kurie siejami su ląstelių atsaku į stresą, metabolizmu ir senėjimo procesais.

    Mitochondrijos yra ląstelės energijos „jėgainės“, o dalis jų genetinės informacijos koduoja labai mažas baltymų molekules, kurios gali turėti reguliacinių funkcijų. Ankstesni tyrimai yra sieję humaniną su nervų sistemos ir širdies bei kraujagyslių apsauga, o tokie signaliniai baltymai vis dažniau tiriami kaip galimi biologiniai žymenys.

    Ką parodė naujas tyrimas?

    Tyrėjai išanalizavo 49 vyresnio amžiaus žmonių duomenis, kurių vidutinis amžius siekė 78 metus. Dalyviai anksčiau buvo įtraukti į su prieširdžių virpėjimu susijusį tyrimą, o šį kartą mokslininkai įvertino jų mitybą ir mikroproteinų koncentracijas kraujyje.

    Dalyviai buvo suskirstyti pagal tai, kiek nuosekliai laikėsi Viduržemio jūros regiono mitybos gairių. Nustatyta, kad tie, kurių mityba labiausiai atitiko šį modelį, turėjo didesnes ir humanino, ir SHMOOSE koncentracijas.

    Ryšiai išliko įdomūs ir vertinant atskiras maisto grupes. SHMOOSE koncentracija buvo didesnė tarp žmonių, kurie dažniau rinkosi alyvuogių aliejų ir rečiau valgė rafinuotą duoną, o humaninas labiau siejosi su alyvuogių aliejumi, žuvimi ir ankštinėmis kultūromis.

    Galimas paaiškinimas: oksidacinis stresas

    Vienas įdomiausių radinių susijęs su oksidaciniu stresu, kuris laikomas vienu iš mechanizmų, prisidedančių prie kraujagyslių pažaidos, uždegimo ir su amžiumi didėjančios lėtinių ligų rizikos. Tyrime stebėta atvirkštinė sąsaja tarp humanino ir Nox2 fermento aktyvumo, siejamo su reaktyviųjų deguonies formų gamyba.

    Mokslininkai pažymėjo, kad ši sąsaja išliko reikšminga net įvertinus lytį ir kūno masės indeksą. Vis dėlto tai dar neįrodo priežastinio ryšio, o tik rodo galimą kryptį, kurią verta tikrinti didesniais ir geriau kontroliuojamais tyrimais.

    „Kol kas tai perspektyvi hipotezė, o ne įrodymas, kad konkretūs produktai tiesiogiai padidina mikroproteinų kiekį ir dėl to apsaugo širdį“, – pabrėžė tyrimo autoriai.

    Kodėl Viduržemio jūros mityba siejama su nauda?

    Viduržemio jūros regiono mityba paprastai apibūdinama kaip gausi daržovių, vaisių, viso grūdo produktų, ankštinių kultūrų, riešutų ir alyvuogių aliejaus, reguliariai įtraukiant žuvį. Tuo pačiu ribojama itin perdirbta produkcija, saldumynai, taip pat raudona ir perdirbta mėsa.

    Toks mitybos modelis siejamas su didesniu skaidulų kiekiu ir palankesne riebalų sudėtimi racione, o augalinės kilmės produktai dažnai suteikia daugiau polifenolių bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Šie veiksniai gali būti susiję su mažesniu uždegiminiu fonu ir geresniais metaboliniais rodikliais.

    Svarbu ir tai, kad didelės apimties ankstesni tyrimai yra parodę ryšį tarp Viduržemio jūros mitybos ir mažesnės širdies bei kraujagyslių įvykių rizikos, ypač didesnės rizikos grupėse. Vis dažniau pabrėžiama, kad reikšmę turi ne vienas produktas, o bendras mitybos raštas.

    Naujasis darbas prie šios temos prideda dar vieną galimą paaiškinimą ląstelių lygiu: mitochondrijų mikroproteinai ateityje galėtų tapti rodikliais, padedančiais suprasti, kaip organizmas reaguoja į ilgalaikius mitybos įpročius. Tačiau kol kas mokslininkai ragina vertinti rezultatus atsargiai dėl nedidelės imties ir tyrimo dizaino ribotumų.

    Praktinė išvada išlieka gana paprasta: dažniau rinktis daržoves, ankštines kultūras, žuvį ir kokybiškus riebalus, o rafinuotus grūdinius produktus ir itin perdirbtą maistą palikti retesniems atvejams. Tokia kryptis daugeliui žmonių sutampa ir su šiuolaikinėmis visuomenės sveikatos rekomendacijomis.

  • Keistas, putojantis šlapimas: kada tai išduoda inkstų bėdą ir kaip tai siejasi su hipertenzija

    Keistas, putojantis šlapimas: kada tai išduoda inkstų bėdą ir kaip tai siejasi su hipertenzija

    Pavieniai burbuliukai tualete dažniausiai nerodo ligos: šlapimas gali trumpam suputoti dėl stipresnės srovės ar didesnio kiekio, o puta greitai išnyksta. Tačiau jei ryški putų plėvelė kartojasi dažnai ir laikosi ilgiau, tai gali būti ženklas, kad šlapime yra daugiau baltymų.

    Inkstai filtruoja kraują, pašalina apykaitos atliekas ir perteklinį vandenį, o organizmui reikalingas medžiagas, tarp jų ir baltymus, paprastai sulaiko. Kai filtravimo struktūros pažeidžiamos, dalis baltymų gali patekti į šlapimą, tuomet nustatomas baltymas šlapime, o dažniausiai vertinama albumino išskyrimas.

    Ką rodo albuminas šlapime?

    Padidėjęs albumino kiekis šlapime laikomas vienu svarbiausių ankstyvų lėtinės inkstų ligos požymių ir padeda įvertinti ligos riziką bei eigą. Praktikoje dažnai taikomas albumino ir kreatinino santykio tyrimas šlapime, nes jis leidžia patogiau įvertinti albumino netekimą nei vienkartinis kiekio matavimas.

    Vien putojantis šlapimas nėra diagnozė, tačiau tai pagrįsta priežastis pasitikrinti. Ypač svarbu reaguoti, jei požymis kartojasi, atsiranda be aiškios priežasties ir jį lydi kiti simptomai, pavyzdžiui, tinimai ar padidėjęs kraujospūdis.

    Ryšys su padidėjusiu kraujospūdžiu

    Arterinė hipertenzija yra viena dažniausių inkstų pažaidos priežasčių, nes ilgus metus nekontroliuojamas spaudimas keičia smulkiųjų kraujagyslių struktūrą ir blogina inkstų filtraciją. Dėl to į šlapimą gali patekti daugiau albumino, o šlapimas kai kuriems žmonėms tampa labiau putojantis.

    Svarbu tai, kad ryšys gali veikti ir priešinga kryptimi: blogėjant inkstų funkcijai, organizmui tampa sunkiau reguliuoti skysčių ir hormonų pusiausvyrą, todėl didėja polinkis į hipertenziją. Taip gali susiformuoti uždaras ratas, kai aukštas kraujospūdis žaloja inkstus, o inkstų pažaida apsunkina spaudimo kontrolę.

    Kada kreiptis ir kokie tyrimai atliekami?

    Pirmas žingsnis paprastai yra bendras šlapimo tyrimas, o įtarus baltymą šlapime gydytojas gali skirti tikslesnį albumino įvertinimą, dažnai rekomenduojant pirmo rytinio šlapinimosi mėginį. Jei randamas padidėjęs rodiklis, rezultatą įprasta patvirtinti pakartotiniu matavimu, nes pokyčiai gali būti laikini.

    Inkstų būklei vertinti atliekami ir kraujo tyrimai: kreatininas bei apskaičiuotas glomerulų filtracijos greitis, padedantis suprasti, kaip efektyviai inkstai filtruoja kraują. Būtent filtracijos rodiklių ir albumino šlapime derinys leidžia tiksliau įvertinti lėtinės inkstų ligos riziką ir stebėti pokyčius laikui bėgant.

    Putas gali lemti ir kitos priežastys, kurios nebūtinai susijusios su inkstų liga: skysčių trūkumas, kai šlapimas tampa labiau koncentruotas, kai kurie vaistai, taip pat šlapimo takų infekcijos. Dėl to svarbu ne spėlioti, o įvertinti situaciją kartu su gydytoju ir atlikti tyrimus.

    Didžiausią dėmesį turėtų skirti žmonės, turintys hipertenziją ar cukrinį diabetą, nes abi būklės didina lėtinės inkstų ligos riziką. Reguliarūs inkstų funkcijos ir albumino šlapime patikrinimai šiose grupėse laikomi vienu svarbiausių būdų pažeidimą pastebėti anksti, kol dar nėra ryškių simptomų.

  • Vienas dūris vietoj daugybės: gliukozės jutikliai keičia diabetu sergančių kasdienybę

    Vienas dūris vietoj daugybės: gliukozės jutikliai keičia diabetu sergančių kasdienybę

    Cukrinis diabetas yra lėtinių medžiagų apykaitos sutrikimų grupė, kai organizmas nebegamina pakankamai insulino arba jo veikimas tampa nepakankamas. Dėl to kraujyje ilgainiui išlieka per didelė gliukozės koncentracija, o tai didina komplikacijų riziką.

    Ilgalaikė hiperglikemija siejama su širdies ir kraujagyslių ligomis, inkstų pažeidimu, regėjimo sutrikimais ir periferinių nervų pažeidimu. Kita medalio pusė yra hipoglikemija, kai gliukozė nukrenta per staigiai ir gali sukelti silpnumą, sąmonės netekimą ar kitas pavojingas būkles.

    Tradicinis gliukozės tikrinimas dažniausiai atliekamas gliukometru, praduriant pirštą ir užlašinant kraujo lašą ant juostelės. Daugeliui pacientų, ypač vartojančių insuliną, tokių matavimų per parą prireikia ne vieno, o kelių, įskaitant ir vėlyvus vakarus ar naktį.

    Vis dažniau šią rutiną keičia CGM, tai yra nuolatinio gliukozės stebėjimo, jutikliai. Ant odos pritvirtintas mažas įrenginys kas kelias minutes matuoja gliukozės pokyčius tarpląsteliniame skystyje ir leidžia matyti tendencijas visą parą, o ne tik vieną momentinį rodmenį.

    Svarbiausias praktinis privalumas yra įspėjimai apie krintančią ar kylančią gliukozę, todėl žmogus gali sureaguoti anksčiau, dar neatsiradus ryškių simptomų. Surinkti duomenys taip pat padeda gydytojui tiksliau įvertinti gydymo efektyvumą, parinkti insulino dozes ar mitybos korekcijas.

    Jutiklių informacija paprastai perduodama į atskirą skaitytuvą arba programėlę išmaniajame telefone, kur matomas grafikas ir istorija. Naujesnės sistemos rodo rodmenis realiuoju laiku, o kai kurios gali veikti kartu su insulino pompomis ir padėti automatizuoti insulino tiekimą pagal gliukozės pokyčius.

    Kaip uždedamas jutiklis?

    Jutiklio uždėjimas dažniausiai trunka mažiau nei minutę ir atliekamas specialiu aplikatoriumi. Į odą įvedama plona, lanksti gija, o ant paviršiaus lieka nedidelis apskritas siųstuvas ar jutiklio korpusas.

    Skirtingai nei įprasta adata, ši gija yra minkšta ir daugeliui vartotojų beveik nejuntama. Dauguma jutiklių yra atsparūs vandeniui, todėl su jais įprastai galima praustis duše ar sportuoti, tačiau konkrečias sąlygas visada verta pasitikrinti pagal gamintojo instrukcijas.

    Priklausomai nuo modelio, jutiklį reikia keisti kas kelias dienas ar kas kelias savaites. Po pakeitimo duomenų rinkimas pradedamas iš naujo, o kai kurioms sistemoms dar reikalingas trumpas prisitaikymo laikotarpis, kol rodmenys stabilizuojasi.

    Kaina ir kompensavimas

    Jutiklių kaina priklauso nuo sistemos ir keitimo dažnio, todėl mėnesio išlaidos skirtingiems pacientams gali reikšmingai skirtis. Lenkijoje minimų 200–400 zlotų intervalas atitiktų maždaug 50–90 eurų, tačiau galutinė suma priklauso nuo konkretaus produkto ir rinkos.

    Dalis pacientų jutiklius gali gauti su kompensacija, tačiau tvarka ir kriterijai skiriasi pagal šalį, amžių, diabeto tipą ir gydymo schemą. Dėl tinkamiausio sprendimo ir galimų kompensavimo sąlygų rekomenduojama tartis su gydytoju endokrinologu ar diabetologu.

  • 5 įpročiai, kurie realiai stiprina imunitetą: gydytojai įspėja dėl populiarių papildų

    5 įpročiai, kurie realiai stiprina imunitetą: gydytojai įspėja dėl populiarių papildų

    Artėjant rudens ir žiemos sezonui daug kas ieško greito būdo sustiprinti imunitetą, tačiau specialistai pabrėžia, kad didžiausią efektą duoda kasdieniai įpročiai. Imuninė sistema nėra atskira „tabletė“ ar vienas produktas, o sudėtingas procesas, kuriam būtinas miegas, mityba, judėjimas ir poilsis.

    Dažniausia klaida – pradėti „gelbėtis“ tik tada, kai aplink jau plinta infekcijos. Organizmui reikia laiko prisitaikyti, todėl geriausi rezultatai pasiekiami tuomet, kai baziniai įpročiai palaikomi nuosekliai, o ne trumpomis kampanijomis.

    Miegas – imuniteto pamatas

    Miegas nėra prabanga: jo metu organizmas reguliuoja uždegiminius procesus ir formuoja imuninį atsaką. Daugumai suaugusiųjų dažniausiai reikia apie 7–9 valandų miego, tačiau svarbi ne tik trukmė, bet ir reguliarumas.

    Naudinga eiti miegoti ir keltis panašiu metu, įskaitant savaitgalius, o vakare mažinti ryškios šviesos ir ekranų poveikį. Jei net ir išmiegant pakankamai nuolat jaučiamas nuovargis, vargina nemiga ar dažni prabudimai, verta pasitarti su šeimos gydytoju.

    Mityba, judėjimas ir atsargumas su papildais

    Imuninei sistemai reikia energijos ir maistinių medžiagų, todėl rudenį svarbiausia – įvairus racionas. Kasdienėje mityboje vertėtų remtis daržovėmis, vaisiais, pilno grūdo produktais, ankštiniais, riešutais ir sėklomis bei kokybiškais baltymų šaltiniais.

    Subalansuotai mitybai nebūtini egzotiški produktai ar sudėtingi receptai: tinka daržovių sriuba, pilno grūdo sumuštiniai su daržovėmis, kruopos su baltymų šaltiniu, jogurtas su vaisiais ir riešutais. Taip pat verta riboti itin perdirbtą maistą, saldintus gėrimus ir alkoholį.

    Ypatingo atsargumo reikia su papildais, reklamuojamais kaip skirtais imunitetui: jie nepakeičia mitybos, o didelės kai kurių vitaminų ar mineralų dozės gali pakenkti. Įtariant trūkumą saugiausia sprendimą dėl papildų aptarti su gydytoju ar vaistininku, o ne vadovautis vien reklama.

    Judėjimas taip pat svarbus: reguliarus fizinis aktyvumas siejamas su geresne bendra sveikata ir mažesne lėtinių ligų rizika. Nebūtina pradėti intensyvių treniruočių, nes daugeliui pakanka greito ėjimo, važiavimo dviračiu, plaukimo ar mankštos namuose.

    Didžiausią naudą duoda pastovumas, todėl geriau rinktis veiklą, kurią realu tęsti visą sezoną. Vėsesniu oru svarbu rengtis pagal sąlygas ir nepamiršti skysčių, nes dehidratacija gali didinti nuovargį ir bloginti savijautą.

    Higiena ir streso kontrolė

    Šaltuoju metu laiku daugiau būnama uždarose patalpose, todėl infekcijų plitimą smarkiai veikia kasdienė higiena. Reguliarus rankų plovimas vandeniu su muilu sumažina daugelio ligų sukėlėjų perdavimą, ypač grįžus namo, prieš valgį ir po tualeto.

    Ne mažiau svarbus patalpų vėdinimas: trumpas, intensyvus vėdinimas padeda sumažinti uždarose erdvėse besikaupiančių dalelių ir mikroorganizmų kiekį. Susirgus verta riboti artimą kontaktą su kitais, ypač su pažeidžiamesniais žmonėmis.

    Galiausiai imunitetą silpnina ilgalaikis stresas ir nuolatinis poilsio trūkumas. Padeda paprasti dalykai: pasivaikščiojimas, ramus sportas, skaitymas, laikas su artimaisiais ar veikla, kuri leidžia atsitraukti nuo ekranų ir kasdienių įtampų.

    Rudenį lengva įkristi į schemą, kai mažėja judėjimo, daugėja darbo, vėlinamas miegas, o maistas pasirenkamas skubant. Specialistai pabrėžia, kad vietoje trumpalaikių imuniteto „kursų“ efektyviausias yra nuoseklus penkių įpročių derinys: miegas, subalansuota mityba, reguliarus judėjimas, higiena ir kasdienė regeneracija.

  • Mokslininkai atskleidė, ką sapnuoja aklieji: atsakymas priklauso nuo to, kada prarado regą

    Sapnai dažnai atrodo kaip kasdienybės tęsinys, kuriame matome žmones, vietas ir įvykius. Tačiau regėjimo neturintys žmonės sapnus patiria kitaip, o svarbiausias skirtumas priklauso nuo to, ar žmogus buvo aklas nuo gimimo, ar regėjimą prarado vėliau.

    Tyrimai rodo, kad sapnų turinys remiasi patirtimi ir pojūčiais, kuriuos smegenys gauna budrumo metu. Kai regos informacijos nėra, smegenys sapnams „suranda“ kitus šaltinius ir sustiprina kitus jutimus.

    Kas vyksta, kai žmogus aklas nuo gimimo?

    Žmonės, kurie niekada neregėjo, nekaupia vizualinių prisiminimų, todėl jų sapnuose paprastai nebūna vaizdinių scenų. Tokiuose sapnuose dominuoja garsai, prisilietimai, kvapai, skoniai, kūno pojūčiai ir emocijos.

    Tai nereiškia, kad sapnai būna blankesni ar mažiau prasmingi. Aklas nuo gimimo žmogus sapne gali patirti įprastas situacijas, atpažinti artimuosius pagal balsą, žingsnius ar prisilietimą ir „jausti“ aplinką per pojūčių visumą.

    Ką sapnuoja vėliau regėjimą praradę žmonės?

    Kitaip yra tiems, kurie regėjo vaikystėje ar suaugę, o vėliau apako. Jie jau būna sukaupę vizualinių prisiminimų, todėl sapnuose gali išlikti žmonių veidai, vietų vaizdai ir kitos regimos detalės.

    Vis dėlto laikui bėgant sapnų vaizdingumas gali keistis. Ilgą laiką negaunant naujos regos informacijos, sapnai dažniau ima remtis klausa, lytėjimu ir kitais pojūčiais, o vizualinė dalis gali silpnėti.

    Ką tai sako apie smegenų darbą?

    Mokslininkai pabrėžia, kad sapnai atspindi tai, kaip smegenys apdoroja turimą patirtį ir jutiminę informaciją. Regėjimo nebuvimas nereiškia sapnų nebuvimo, tiesiog jų „medžiaga“ sudaryta iš to, kas žmogui prieinama kasdienybėje.

    Šios įžvalgos siejasi ir su platesnėmis neuromokslų išvadomis apie smegenų plastiškumą. Netekus vieno jutimo, kiti gali tapti svarbesni, o sapnai tampa dar vienu langeliu stebėti, kaip smegenys prisitaiko prie pasikeitusio pasaulio.