CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Šie senjorų mitybos įpročiai kerta per žarnyną: gydytojai įspėja, ką keisti jau šiandien

    Šie senjorų mitybos įpročiai kerta per žarnyną: gydytojai įspėja, ką keisti jau šiandien

    Vyresniame amžiuje virškinimas dažnai sulėtėja: silpnėja žarnyno motorika, keičiasi mikrobiotos sudėtis, o mažesnis fizinis aktyvumas didina vidurių užkietėjimo riziką. Situaciją gali apsunkinti ir vartojami vaistai, lėtinės ligos, dantų problemos bei silpnesnis troškulio pojūtis. Dėl to maistas, kuris anksčiau netrukdė, vėliau gali sukelti pilvo pūtimą, sunkumo jausmą ar neregulias tuštinimąsi.

    Specialistai pabrėžia, kad išeitis dažniausiai nėra griežta, ribojanti dieta. Dažnesnė problema yra pasikartojantis mitybos modelis, kuriame trūksta skaidulų, skysčių ir augalinio maisto įvairovės, o valgoma be aiškių pertraukų. Žarnynui svarbus ne vien atskiras produktas, bet ir kasdienė mitybos struktūra.

    Vienas tipinis scenarijus – vis tie patys patiekalai: sumuštiniai pusryčiams, bulvės su mėsa pietums ir vėl duona vakarienei. Toks meniu patogus, tačiau ilgainiui gali būti per skurdus skaidulomis ir naudingomis medžiagomis, kurios maitina gerąsias žarnyno bakterijas. Daugiau įvairovės suteikia daržovės, vaisiai, kruopos, avižos, rauginti pieno produktai, fermentuotos daržovės ir gerai išvirtos ankštinės kultūros.

    Dar viena dažna klaida – per mažai daržovių, vaisių ir pilno grūdo produktų. Skaidulos padeda žarnyno turiniui judėti, o mikrobiotai tampa maistu, todėl jos siejamos su geresniu tuštinimosi reguliarumu. Vyresniems žmonėms dažnai geriau toleruojamos termiškai apdorotos daržovės, sunokę vaisiai, avižos ar smulkintos sėklos, o pokyčius svarbu įvesti palaipsniui.

    Skaidulos nepadės, jei geriama per mažai skysčių, nes tuomet vidurių užkietėjimas gali tik stiprėti. Su amžiumi troškulys neretai jaučiamas silpniau, o dalis žmonių vandenį riboja bijodami dažnesnių apsilankymų tualete. Daugeliu atvejų geriau gerti nedidelėmis porcijomis reguliariai, tačiau jei gydytojas yra nurodęs riboti skysčius dėl širdies ar inkstų ligų, būtina laikytis individualių rekomendacijų.

    Žarnynui nepalankus ir racionas, kurio pagrindą sudaro saldinti gėrimai, saldi arbata, bandelės, sausainiai, baltos duonos gaminiai ar saldinti pieno desertai. Tokie produktai dažniausiai turi daug greitųjų angliavandenių, bet mažai skaidulų, todėl sotina trumpam ir kai kuriems žmonėms didina fermentaciją bei pilvo pūtimą. Vietoje draudimų dažniau pasiteisina paprasti pakeitimai, pavyzdžiui, natūralus jogurtas su vaisiais vietoje saldaus deserto.

    Vyresniame amžiuje diskomfortą gali stiprinti ir labai riebūs, sūrūs, stipriai perdirbti produktai, pavyzdžiui, riebios dešros, kepti paniruoti patiekalai ar paruošti pusfabrikačiai. Jie dažnai apsunkina skrandį, gali paaštrinti refliuksą ir neduoda pakankamai skaidulų. Dažnesnis troškinimas, virimas ar kepimas orkaitėje neretai būna lengviau virškinamas pasirinkimas nei kepimas keptuvėje.

    Įpročiai tarp valgymų taip pat svarbūs: nuolatinis užkandžiavimas visą dieną gali trikdyti natūralų virškinamojo trakto ritmą. Reguliarios pertraukos tarp valgymų padeda žarnynui dirbti tolygiau, o mažesnės, subalansuotos porcijos dažnai būna geriau toleruojamos. Pravartu vengti ir gausios vakarienės prieš pat miegą.

    Galiausiai gydytojai ragina ne viską nurašyti amžiui, jei simptomai užsitęsia. Kraujas išmatose, nepaaiškinamas svorio kritimas, mažakraujystė, naktiniai simptomai, stiprėjantis pilvo skausmas ar staigus tuštinimosi ritmo pokytis yra signalai, dėl kurių reikia kreiptis į medikus. Tokiais atvejais mitybą būtina derinti su konkrečiomis ligomis, vaistais ir individualiu toleravimu.

  • Vėžio ląsteles tirianti mokslininkė įvardijo 4 produktus, kurių pati niekada neperka

    Nėra vieno produkto, kuris pats savaime sukeltų vėžį, tačiau kai kurie mitybos įpročiai ilgainiui gali didinti riziką. Tą pabrėžia laboratorijoje su vėžio tyrimais dirbanti ukrainietė Saša Bondarenko, nagrinėjanti DNR pokyčius vėžinėse ląstelėse.

    Ji teigia vengiantis kategoriškų frazių, kad tam tikras maistas „sukelia vėžį“, nes liga yra daugiafaktorė ir priklauso nuo gyvenimo būdo, genetikos bei aplinkos. Vis dėlto ji išskyrė keturias produktų grupes, kurias asmeniškai stengiasi riboti arba visai nepirkti.

    Pirmoji grupė yra perdirbta mėsa, pavyzdžiui, šoninė, dešros, dešrelės ir rūkyti gaminiai. Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą priskiria 1 grupės kancerogenams, o tyrimuose 50 gramų per dieną siejama su maždaug 18 proc. didesne storosios žarnos vėžio rizika.

    Antroji grupė yra alkoholis, nes, pasak tyrėjos, nesvarbu, ar tai vynas, šampanas ar stiprieji gėrimai, veiklioji medžiaga išlieka ta pati. Mokslinėje literatūroje reguliarus alkoholio vartojimas siejamas su didesne kelių vėžio formų, įskaitant krūties, kepenų ir storosios žarnos, rizika.

    Trečioji tema susijusi su mėsa, ruošiamą itin aukštoje temperatūroje, kai ji apskrunda ar apdega. Tokiais atvejais gali susidaryti junginiai, galintys pažeisti ląstelių DNR, todėl vienkartinis apdegęs kepsnys, jos teigimu, nėra tragedija, tačiau įprotis nuolat valgyti stipriai apkeptą mėsą nėra palankus sveikatai.

    Ketvirtoji grupė yra labai stipriai paskrudinti ar apskrudę krakmolingi produktai, pavyzdžiui, itin tamsios bulvytės fri, traškučiai ar apdegę skrebučiai. Tokiuose gaminiuose aukštoje temperatūroje gali susidaryti akrilamidas, o Cancer Research UK pažymi, kad įrodymų apie tiesioginį akrilamido poveikį vėžio rizikai žmonėms kol kas nepakanka, nors tyrimai su gyvūnais yra parodę galimą kancerogeniškumą.

    Tyrėja akcentuoja, kad jos įvardyti pasirinkimai nėra skirti gąsdinti ar sukurti iliuziją, jog riziką lemia vienas maisto produktas. Pasak jos, rizika paprastai kaupiasi metų metus, todėl daugiausia reikšmės turi bendras mitybos ir gyvenimo būdo vaizdas, o ne pavienės išimtys.

  • Ar tikrai storėjame dėl atsparumo insulinui? Dietologas griauna mitą ir paaiškina, kas svarbiausia

    Ar tikrai storėjame dėl atsparumo insulinui? Dietologas griauna mitą ir paaiškina, kas svarbiausia

    Atsparumas insulinui dažnai apipinamas mitu, kad būtent jis automatiškai verčia žmogų storėti, apsunkina svorio metimą ir skatina riebalų kaupimą. Dėl to daliai žmonių ši diagnozė tampa patogiu atsakymu į klausimą, kodėl auga svoris, net jei mityba ir judėjimas neįvertinami.

    Dietologas Damian Parol pabrėžia, kad daugeliu atvejų priežasties ir pasekmės ryšys būna priešingas. Dažniau būtent per didelė kūno masė, kalorijų perteklius ir sėslus gyvenimo būdas didina atsparumo insulinui riziką, o ne atvirkščiai.

    „Didžiąja dalimi atvejų atsparumas insulinui yra per didelės kūno masės ir per didelio kalorijų kiekio pasekmė, o ne priežastis“, – sakė Damian Parol.

    Insulinas padeda ląstelėms pasisavinti gliukozę iš kraujo, o sumažėjus audinių jautrumui šiam hormonui organizmui tenka išskirti daugiau insulino, kad pasiektų tą patį efektą. Ilgainiui tai gali bloginti gliukozės kontrolę ir daliai žmonių didinti 2 tipo cukrinio diabeto riziką.

    Ekspertas atkreipia dėmesį į paradoksą: riebalinis audinys, kuris yra mažiau jautrus insulinui, paprastai prasčiau „sugauna“ gliukozės perteklių. Todėl populiari istorija, kad atsparumas insulinui tiesiog užrakina energiją riebaluose ir automatiškai sukelia svorio augimą, nėra tokia tiesmuka, kaip dažnai pateikiama socialiniuose tinkluose.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių, iliustruojančių sudėtingesnį vaizdą, – retos būklės, kai organizmas beveik negali kaupti riebalinio audinio. Tokie žmonės gali būti labai liekni, bet kartu patirti rimtus medžiagų apykaitos sutrikimus, įskaitant 2 tipo cukrinį diabetą, o tai rodo, kad riebalų „sandėliavimas“ organizmui turi ir apsauginę funkciją.

    Jei atsparumas insulinui pasireiškia kartu su viršsvoriu, svarbiausia yra veikti priežastis, o ne ieškoti vieno kalto hormono. Praktikoje tai reiškia ilgalaikį kūno masės mažinimą, daugiau kasdienio judėjimo ir mitybos korekcijas, kurios padeda sukurti tvarų kalorijų deficitą.

    Reikšmę turi ir raciono kokybė: gausus sočiųjų riebalų kiekis gali būti siejamas su prastesniu jautrumu insulinui. Panašiai aptariamas ir labai didelis fruktozės kiekis, tačiau dažniausiai turimos omenyje didelės dozės iš itin perdirbtų produktų ir saldintų gėrimų, o ne įprastos vaisių porcijos.

    Pasak dietologo, pernelyg griežtos taisyklės ir vieno produkto demonizavimas gali klaidinti, nes nukreipia dėmesį nuo esminių dalykų. Daug didesnį poveikį turi bendras suvartojamos energijos kiekis, kūno masės pokyčiai, mitybos kokybė ir reguliarus fizinis aktyvumas.

    „Nesutinku su pasakojimu, kad pirmiausia atsiranda atsparumas insulinui, o tada žmogus pradeda storėti, ir užtenka „sutvarkyti insuliną“. Dažniau žmogus priaugo svorio ir todėl atsirado atsparumas insulinui“, – sakė Damian Parol.

    Tai nereiškia, kad atsparumo insulinui nereikia vertinti rimtai. Tai svarbus signalas, susijęs su metaboline sveikata, todėl verta laiku pasitarti su gydytoju, atlikti rekomenduojamus tyrimus ir kartu su specialistais susidėlioti realistišką planą, orientuotą į gyvenimo būdo pokyčius.

  • Šaldote duoną? Mokslininkai paaiškino, kaip tai gali pakeisti cukraus šuolius po valgio

    Šaldote duoną? Mokslininkai paaiškino, kaip tai gali pakeisti cukraus šuolius po valgio

    Duonos šaldymas šaldiklyje dažniausiai laikomas paprastu būdu sumažinti maisto švaistymą ir ilgiau išsaugoti šviežumą. Tinkamai supakuota duona šaldiklyje paprastai gali būti laikoma apie 3 mėnesius, nes žema temperatūra sulėtina gedimo procesus.

    Maistinė vertė dėl paties šaldymo iš esmės smarkiai nesumažėja, tačiau kokybė gali nukentėti, jei duona laikoma netinkamai. Didžiausia rizika yra išdžiūvimas ir vadinamoji šaldymo pažaida, kai produktas praranda tekstūrą ir skonį dėl kontakto su oru.

    Į šaldiklį reikėtų dėti šviežią, bet visiškai atvėsusią duoną. Šaldymas nepadaro saugesnės jau pradėjusios pelyti duonos ir neatkuria pasenusio kepinio kokybės, todėl šaldyti verta tik tokį produktą, kuris iš karto yra tinkamas vartoti.

    Kas vyksta su krakmolu?

    Kepant duoną miltuose esantis krakmolas sugeria vandenį ir tampa lengviau pasiekiamas virškinimo fermentams. Tačiau atvėsinus ar užšaldžius dalis krakmolo molekulių persitvarko į tankesnę struktūrą, šis procesas vadinamas retrogradacija.

    Tokiu būdu gali padidėti vadinamojo atspariojo krakmolo kiekis. Atsparusis krakmolas plonojoje žarnoje suskaidomas prasčiau, todėl labiau primena skaidulas ir gali patekti į storąją žarną, kur jį fermentuoja mikrobiota.

    Ką rodo tyrimai apie gliukozę?

    Nedidelėje studijoje, kurioje dalyvavo 10 sveikų žmonių, lyginta organizmo reakcija į šviežią, užšaldytą ir atšildytą bei paskrudintą baltą duoną. Rezultatai parodė, kad šaldymas, skrudinimas arba šių metodų derinys kai kuriais atvejais buvo susijęs su mažesne gliukozės reakcija po valgio, palyginti su šviežia duona.

    Vis dėlto tokias išvadas reikia vertinti atsargiai: tyrimas buvo mažas, o poveikis gali priklausyti nuo duonos rūšies, receptūros, porciją sudarančio kiekio ir to, kas valgoma kartu. Šaldymas neišima angliavandenių ir nepaverčia baltos duonos pilno grūdo produktu.

    Kaip šaldyti ir atšildyti teisingai?

    Praktiškiausia kepalą iš karto supjaustyti riekelėmis ir susidėti mažomis porcijomis. Duoną svarbu sandariai supakuoti į šaldymui skirtą maišelį ar uždaromą dėžutę, pašalinant kuo daugiau oro, taip geriau apsaugoma nuo išdžiūvimo ir kvapų.

    Atšildyti galima kambario temperatūroje, o riekeles patogu dėti tiesiai į skrudintuvą. Pakartotinis užšaldymas, jei duona buvo atšildyta saugiomis sąlygomis, nebūtinai reiškia apsinuodijimo riziką, tačiau dažniausiai suprastina skonį ir tekstūrą, todėl geriausia iš anksto porcijuoti.

  • Aronija – vienas stipriausių antioksidantų: kuo ji naudinga širdžiai ir cukrui kraujyje?

    Aronija – vienas stipriausių antioksidantų: kuo ji naudinga širdžiai ir cukrui kraujyje?

    Aronija, priklausanti erškėtinių šeimai, į Europą atkeliavo iš Šiaurės Amerikos dar XX amžiaus pradžioje. Šiandien ji plačiai auginama Vidurio Europoje, o dėl atsparumo šalčiui ir sausroms sėkmingai dera ir mūsų klimato sąlygomis.

    Dažniausiai kalbama apie juodąją aroniją, kuri vertinama dėl itin didelės bioaktyvių medžiagų koncentracijos. Taip pat sutinkamos raudonoji ir purpurinė formos, tačiau mitybos ir sveikatos tyrimuose daugiausia dėmesio skiriama būtent juodųjų uogų sudėčiai.

    Aronijoje yra vitamino C, taip pat nedideli kiekiai B grupės vitaminų, vitaminų A, E ir K. Uogose aptinkama ir mineralų, tarp jų kalio, magnio, kalcio, geležies bei mangano, tačiau didžiausias jos išskirtinumas siejamas ne su vitaminais.

    Pagrindinė aronijos vertė yra polifenoliai, ypač antocianinai, proantocianidinai, flavonoliai ir fenolinės rūgštys. Būtent šie junginiai suteikia uogoms tamsią spalvą ir lemia stiprų antioksidacinį potencialą, kuris įvairiuose tyrimuose dažnai išskiriamas tarp uoginių vaisių.

    Antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, siejamus su oksidaciniu stresu, kuris laikomas vienu iš lėtinių ligų rizikos veiksnių. Dėl to aronija dažnai minima kaip vertingas raciono papildymas, tačiau svarbu pabrėžti, kad tai nėra vaistas ir nepakeičia gydymo.

    Vienas geriausiai ištirtų aronijos vartojimo aspektų – galimas poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai. Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad polifenoliai gali prisidėti prie kraujagyslių funkcijos palaikymo, o kai kuriuose klinikiniuose stebėjimuose fiksuotos palankios lipidų rodiklių ir kraujospūdžio pokyčių tendencijos.

    Taip pat nagrinėjamas aronijos ryšys su gliukozės apykaita. Tyrimuose aptariama, kad polifenoliai gali turėti įtakos audinių jautrumui insulinui ir gliukozės panaudojimui, todėl aronija kartais įvardijama kaip potencialiai naudinga mitybos dalis siekiant geresnės cukraus kontrolės, ypač kartu su subalansuotu racionu.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama ir uždegimo mažinimo temai, nes lėtinis uždegimas siejamas su įvairiomis civilizacijos ligomis. Aronijoje esantys fenoliniai junginiai laboratoriniuose ir dalyje klinikinių tyrimų siejami su uždegiminių procesų slopinimo mechanizmais, tačiau rezultatai priklauso nuo vartojamo kiekio ir individualių veiksnių.

    Aronija dažnai turi ryškų, sutraukiantį skonį, todėl ne visiems patinka šviežia. Praktikoje ji dažniausiai vartojama kaip sultys, tyrės, uogienės, šaldytos uogos ar džiovinti vaisiai, o kulinarijoje tinka tiek saldiems patiekalams, tiek padažams prie mėsos ar sūrių.

    Renkantis aronijos produktus verta atkreipti dėmesį į pridėtinio cukraus kiekį, nes būtent jis gali sumažinti bendrą naudą, ypač žmonėms, stebintiems gliukozės rodiklius. Dėl galimų sąveikų ar individualių sveikatos būklių, pavyzdžiui, vartojant vaistus nuo kraujospūdžio ar cukrinio diabeto, geriausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Apibendrinant, aronija išsiskiria polifenoliais ir stipriu antioksidaciniu potencialu, o tyrimai dažniausiai akcentuoja galimą palankų poveikį kraujagyslėms, lipidų apykaitai ir gliukozės kontrolei. Tai paprastas būdas praturtinti kasdienį racioną, jei tik pasirenkami mažiau cukraus turintys produktai ir išlaikomas saikas.

  • Turite centimetrą? Šis paprastas liemens matavimas gali išduoti rimtą riziką širdžiai

    Turite centimetrą? Šis paprastas liemens matavimas gali išduoti rimtą riziką širdžiai

    Liemens apimtis yra vienas paprasčiausių būdų įvertinti, ar riebalinis audinys linkęs kauptis pilvo srityje. Būtent ši riebalų sankaupa, vadinama pilvine arba centrine nutukimo forma, siejama su didesne medžiagų apykaitos sutrikimų ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad vien kūno masės indeksas ne visada parodo tikrąją situaciją. Du žmonės gali turėti panašų KMI, tačiau skirtingą riebalų pasiskirstymą, o didesnė liemens apimtis dažnai signalizuoja didesnę metabolinę riziką.

    Kas pavojingiausia pilvo srityje

    Pilvo srityje ypač reikšmingi vadinamieji visceraliniai riebalai, kurie kaupiasi giliai aplink vidaus organus. Skirtingai nei poodiniai riebalai, visceraliniai yra metaboliškai aktyvesni ir dažniau siejami su atsparumu insulinui, padidėjusiu kraujospūdžiu bei nepalankiais cholesterolio ir trigliceridų pokyčiais.

    Tarptautinė diabeto federacija pabrėžia, kad europinės kilmės žmonėms liemens apimtis yra vienas rodiklių, padedančių vertinti centrinio nutukimo tikimybę. Šis matas nėra diagnozė, tačiau gali tapti aiškiu signalu laiku pasitikrinti sveikatą.

    Skaičiai, nuo kurių rizika didėja

    Dažniausiai nurodoma, kad didesnė metabolinė rizika prasideda, kai vyrų liemens apimtis viršija 94 centimetrus, o moterų 80 centimetrų. Dar didesnė rizika siejama su rodikliais, kai vyrų liemuo viršija 102 centimetrus, o moterų 88 centimetrus.

    Vis dėlto ribos gali skirtis priklausomai nuo etninės kilmės ir individualių veiksnių, todėl skaičius vertėtų suprasti kaip orientyrą. Svarbu ir tai, ar kartu yra kiti rizikos faktoriai, pavyzdžiui, rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, padidėjęs kraujospūdis ar paveldimumas.

    Kaip taisyklingai išsimatuoti liemenį

    Matavimas paprastas ir trunka mažiau nei minutę, tačiau klaidos gali iškreipti rezultatą. Liemenį geriausia matuoti ant odos, nes drabužiai gali pridėti papildomus centimetrus, o juosta turi būti prigludusi, bet nesuspausti kūno.

    Rekomenduojama matuoti horizontaliai, per vidurį tarp apatinio šonkaulių lanko ir viršutinio klubakaulio krašto. Iškvėpkite ramiai ir matuokite neįtraukdami pilvo, tada užrašykite rezultatą ir, jei norite, pakartokite po kelių dienų tuo pačiu metu.

    Jeigu liemens apimtis viršija rekomenduojamas ribas, verta pasitarti su šeimos gydytoju. Praktikoje dažnai papildomai įvertinamas kraujospūdis, gliukozės ir lipidų rodikliai kraujyje, o prireikus aptariamas svorio mažinimo bei fizinio aktyvumo planas.

    Sveikatos specialistai pabrėžia, kad net ir nedidelis svorio mažėjimas bei reguliarus judėjimas gali sumažinti visceralinio riebalinio audinio kiekį. Subalansuota mityba, miegas ir streso valdymas taip pat prisideda prie geresnio metabolinio profilio ir mažesnės širdies ligų rizikos.

  • Ekstravertai ne tik kompanijos siela: psichologai atskleidė, kas iš tiesų juos varo

    Ekstravertai ne tik kompanijos siela: psichologai atskleidė, kas iš tiesų juos varo

    Ekstraversija – vienas geriausiai ištirtų asmenybės bruožų, tačiau jis vis dar dažnai supainiojamas su paprastu draugiškumu. Šiuolaikinėje psichologijoje pabrėžiama, kad tai nėra griežta kategorija: dauguma žmonių turi ir introversijos, ir ekstraversijos bruožų, tik skirtingomis proporcijomis.

    Istoriškai šį terminą išpopuliarino Carlas Gustavas Jungas, o vėliau jis įsitvirtino asmenybės tyrimuose, ypač Didžiojo penketo modelyje. Ekstraversija siejama ne vien su bendravimu, bet ir su aktyvumu, energingumu, polinkiu imtis iniciatyvos bei stipresniu reagavimu į teigiamus dirgiklius.

    Ekstraversija nėra vien kalbumas

    Tyrėjai vis dažniau pabrėžia, kad ekstraversija glaudžiai susijusi su jautrumu apdovanojimui ir teigiamai motyvacijai. Tai reiškia, kad žmogų gali labiau traukti naujos patirtys, sėkmės perspektyva, pripažinimas ar įdomūs iššūkiai, o iš jų jis dažnai semiasi impulsą veikti.

    Visuomenėje paplitęs mitas, kad ekstravertas automatiškai turi aukštą savivertę ir neabejoja savimi. Praktikoje šie dalykai nėra tas pats: žmogus gali būti atviras, energingas ir daug bendrauti, tačiau kartu jausti nerimą dėl vertinimo ar vidinį nesaugumą.

    Kitas stereotipas – kad ekstravertai bet kokia kaina siekia dėmesio centro. Dažniau tai būna ne troškimas būti garbinamam, o noras palaikyti pakankamą stimulo lygį: įtraukianti veikla, gyvas pokalbis ar darbas komandoje gali būti lygiai taip pat patrauklūs ir be pagrindinio vaidmens.

    Kur slypi jų stiprybės?

    Ekstravertai neretai lengviau užmezga pažintis ir greičiau kuria kontaktų tinklą, kuris praverčia tiek asmeniškai, tiek profesinėje aplinkoje. Tai gali padėti derybose, komandiniame darbe, lyderystėje ar situacijose, kur svarbi greita komunikacija.

    Tyrimai rodo, kad aukštesnė ekstraversija statistiškai siejama su dažniau patiriamomis teigiamomis emocijomis. Tai nereiškia nuolatinės laimės, bet dažnesnį entuziazmo, susidomėjimo ir pakilumo jausmą kasdienėse situacijose.

    Dar vienas privalumas – polinkis veikti čia ir dabar. Susidūrus su nauja galimybe, ekstravertams dažniau būdinga laikysena bandykime, o ne ilgai dvejokime, todėl dinamiškoje aplinkoje jie gali greičiau prisitaikyti ir imtis iniciatyvos.

    Kokie minusai dažniausiai nutylimi?

    Ta pati orientacija į apdovanojimą turi ir kainą: aukštesnė ekstraversija kai kuriais atvejais siejama su didesniu impulsyvumu ir rizikos tolerancija. Sprendimai gali būti priimami greičiau, kartais dar iki galo neįvertinus pasekmių, o tai aktualu ir santykiuose, ir karjeroje.

    Ekstravertams taip pat gali būti sunkiau „būti nieko neveikiant“. Perpildytas kalendorius, nuolatinis noras patirti naujų įspūdžių ir per menka regeneracija gali virsti perdegimo rizika, todėl sąmoningas poilsis jiems dažnai tampa įgūdžiu, kurį tenka išmokti.

    Psichologai atkreipia dėmesį ir į jautrumą socialinei aplinkai: įkvepiančioje komandoje ekstravertiški žmonės dažnai suklesti, tačiau konfliktų ar įtampos pilnoje aplinkoje jų savijauta gali prastėti greičiau. Priežastis paprasta – emocinis tonas neretai reguliuojamas per ryšį su kitais.

    Mažiau akivaizdi, bet svarbi detalė: ekstravertai ne visada „mąsto mažiau“, jie dažnai mąsto kitaip. Daliai jų būdingas informacijos apdorojimas per kalbėjimą – mintys susidėlioja būtent pokalbio metu, o ne prieš jį, todėl diskusija jiems tampa sprendimų priėmimo įrankiu.

    Galiausiai, ekstraversija nebūtinai reiškia daugiau artimų draugų. Dažniau skiriasi ne ryšių gylis, o sąveikų skaičius ir lengvumas jas inicijuoti, o emocijos dažnai reguliuojamos per veiksmą: judėjimą, susitikimus, aplinkos pakeitimą.

    Ekspertai pabrėžia, kad ekstraversija – tai daugiau nei buvimas kompanijos siela. Tai sudėtingas bruožų rinkinys, susijęs su motyvacija, atlygio signalais, emocijų reguliavimu ir tuo, kaip žmogus „užsikuria“ socialiniame pasaulyje.

  • Tarsi nerimas ar nuovargis, bet kaltė gali būti skydliaukės: požymiai, kurie klaidina

    Tarsi nerimas ar nuovargis, bet kaltė gali būti skydliaukės: požymiai, kurie klaidina

    Skydliaukė gamina hormonus, kurie reguliuoja medžiagų apykaitą, širdies darbą, žarnyno veiklą, kūno temperatūros pojūtį ir energijos lygį. Kai hormonų gaminama per mažai arba per daug, simptomai dažnai būna nespecifiniai ir primena stresą, miego sutrikimus ar kitas ligas. Dėl to dalis žmonių ilgai ieško priežasties, nors problemos šaltinis gali būti būtent skydliaukė.

    Skydliaukės hormonų trūkumas vadinamas hipotiroze, o dažniausia jos priežastis yra autoimuninė Hashimoto liga, kai imuninė sistema palaipsniui pažeidžia liaukos audinį. Hipotirozė taip pat gali išsivystyti po skydliaukės operacijos, po gydymo radioaktyviuoju jodu ar radioterapijos, esant ryškiam jodo disbalansui ar vartojant tam tikrus vaistus. Rečiau problema kyla ne skydliaukėje, o ją reguliuojančiose struktūrose, pavyzdžiui, hipofizėje.

    Priešinga būklė yra hipertirozė, kai hormonų perteklius pagreitina daugelį organizmo procesų. Dažniausia jos priežastis yra Graveso liga, kai antikūnai skatina skydliaukę gaminti per daug hormonų. Hipertirozę taip pat gali sukelti autonomiški skydliaukės mazgai, kurie hormonus ima gaminti nepriklausomai nuo reguliavimo signalų, arba tam tikri skydliaukės uždegimai.

    Praktikoje žmones labiausiai klaidina tai, kad simptomai neretai persidengia su kasdieniais negalavimais. Nerimas, nemiga, nuolatinis nuovargis, panikos epizodai, širdies plakimas, padidėjęs kraujospūdis ar viduriavimas gali turėti daug skirtingų priežasčių. Panašiai ir hipotirozė dažnai pasireiškia ne vienu aiškiu ženklu, o bendru savijautos blogėjimu, todėl vien simptomų sąrašo diagnozei nepakanka.

    Jei įtariamas skydliaukės sutrikimas, dažniausiai pradedama nuo TSH tyrimo, o rezultatą vertinant kartu nustatomas laisvasis T4, kai kuriais atvejais ir laisvasis T3. Toks derinys padeda ne tik patvirtinti sutrikimą, bet ir suprasti, ar tai hipotirozė, ar hipertirozė. Svarbu, kad tyrimus ir jų reikšmę visada vertintų gydytojas, atsižvelgdamas į simptomus ir bendrą sveikatos būklę.

    Priežasčiai patikslinti diagnostika gali būti papildyta antikūnų tyrimais, tokiais kaip anti-TPO, anti-TG ar TRAb, o prireikus atliekamas ir skydliaukės echoskopinis tyrimas. Reikėtų žinoti, kad TSH ir hormonų rodiklius gali keisti ūmios infekcijos, lėtinės ligos, intensyvus fizinis krūvis, mitybos būklė, taip pat vartojami vaistai ar papildai. Dėl to savarankiškas rezultatų interpretavimas internete neretai klaidina.

    Retais atvejais, ypač autoimuninių skydliaukės ligų fone, funkcija gali svyruoti, ir žmogus gali pereiti nuo hipertirozės prie hipotirozės ar atvirkščiai. Tai aiškinama skirtingų antikūnų, veikiančių TSH receptorių, pusiausvyros pokyčiais: vieni antikūnai skatina hormonų gamybą, kiti ją slopina. Tokia eiga yra ne dažna, tačiau medicinos literatūroje aprašyta ir gali apsunkinti ilgalaikį gydymo sureguliavimą.

    Gydytojai primena, kad įtarti skydliaukės sutrikimus verta tada, kai simptomai užsitęsia, progresuoja arba blogina kasdienę veiklą, ypač jei kartu atsiranda svorio pokyčių, širdies ritmo sutrikimų ar ryškus temperatūros netoleravimas. Ankstyvas ištyrimas leidžia greičiau pradėti gydymą ir sumažinti komplikacijų riziką, pavyzdžiui, širdies ritmo sutrikimų ar ilgalaikių medžiagų apykaitos pokyčių.

  • Kas vakarą netenki jėgų ir „išsijungi“? Gydytojai įspėja: šio signalo neignoruokite

    Kas vakarą netenki jėgų ir „išsijungi“? Gydytojai įspėja: šio signalo neignoruokite

    Nuovargis po įtemptos dienos yra normalus, tačiau nerimą turėtų kelti situacija, kai beveik kiekvieną vakarą jėgos baigiasi staiga, sunku susikaupti, o rytinis kėlimasis tampa kasdiene kova. Tokie požymiai dažnai rodo ne vien laikiną pervargimą, o nuosekliai besikaupiantį miego trūkumą ar sutrikusį paros ritmą.

    Miego specialistų sutarimu, daugumai sveikų suaugusiųjų reguliariai reikia bent 7 valandų miego per parą. Svarbu ne tik trukmė, bet ir kokybė bei pastovumas, nes net ir pakankamai ilgai gulint lovoje miegas gali būti fragmentuotas, neatsistatantis, ypač patiriant stresą.

    Vakaras daugeliui yra vienintelis metas serialams, socialiniams tinklams ar darbų užbaigimui, todėl ėjimas miegoti nusikelia vis vėliau, o žadintuvas ryte skamba tuo pačiu laiku. Taip susidaro lėtinis miego deficitas, kuris ilgainiui pasireiškia mieguistumu, dirglumu, dėmesio stoka ir prastesne savijauta dienos metu.

    Ką rodo tyrimai apie nereguliarų miegą?

    Vienas dažnai nuvertinamas veiksnys yra miego režimo svyravimai, kai darbo dienomis miegama gerokai trumpiau, o savaitgaliais bandoma kompensuoti. Ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad dideli skirtumai tiek miego trukmėje, tiek užmigimo laike siejami su didesne širdies ir kraujagyslių įvykių rizika.

    Tokio tipo išvados gautos ir MESA tyrime, kuriame beveik 2 000 dalyvių miegas buvo matuojamas dėvimais prietaisais, o vėliau žmonės stebėti keletą metų. Pastebėta, kad tiems, kurių miego trukmė nuo dienos iki dienos svyravo daugiau nei 2 valandomis, nepalankių įvykių rizika buvo daugiau nei dvigubai didesnė nei miegojantiems reguliariausiai.

    Kodėl miego stoka skatina alkį?

    Miego trūkumo pasekmės neapsiriboja vien nuovargiu. Tyrimų apžvalgos, apėmusios dešimtis atsitiktinių imčių bandymų, rodo, kad ribojant miegą didėja subjektyvus alkis ir suvartojamos energijos kiekis, o vidutinis papildomas suvartojimas gali siekti apie 253 kilokalorijas per dieną.

    Dėl to miegas vis dažniau vertinamas kaip svarbus metabolinės sveikatos veiksnys. Nors papildoma miego valanda nepakeičia subalansuotos mitybos ar fizinio aktyvumo, nuolatinis neišsimiegojimas gali apsunkinti svorio kontrolę ir palaikyti nesveikų įpročių grandinę.

    Ar galima atsigriebti savaitgalį?

    Dažnas scenarijus yra penkios trumpos naktys ir ilgas miegas savaitgalį, tačiau eksperimentiniai duomenys rodo, kad toks atsigriebimas ne visada apsaugo nuo nepalankių pokyčių. Viename tyrime, kuriame darbo dienomis miegas buvo ribojamas, o savaitgalį daliai dalyvių leista miegoti ilgiau, savaitgalio miegas nepadėjo išvengti dalies metabolinių pokyčių, kai po to vėl grįžta miego deficitas.

    Tai nereiškia, kad ilgesnis miegas laisvą dieną yra bevertis, tačiau problema atsiranda tada, kai jis tampa nuolatine strategija kompensuoti režimą visą savaitę. Organizmui palankiau, kai kėlimosi ir ėjimo miegoti laikas skiriasi minimaliai, o miego trukmė yra pakankama kasdien.

    Jei miegate pakankamai ilgai, bet vis tiek nuolat jaučiatės nepailsėję, užmiegate dieną ar mieguistumas trukdo darbui, verta pasitarti su gydytoju. Ypač dėmesio reikalauja garsus knarkimas, artimųjų pastebėtos kvėpavimo pauzės miegant ar staigūs prabudimai su oro trūkumo jausmu, nes tai gali būti miego kvėpavimo sutrikimų požymiai.

    Kasdienis vakarinis išsekimas ne visada reiškia ligą, tačiau dažnai tai paprastas organizmo signalas, kad ilgą laiką jam trūko miego. Prieš bandant nuovargį „permušti“ dar viena kava, naudinga kelias dienas objektyviai įsivertinti tikrą miego laiką, įskaitant užmigimo trukmę ir naktinius prabudimus.

  • Senovinė supermiltų žvaigždė: tefas be glitimo ir su žemu glikeminiu indeksu keičia virtuvę

    Senovinė supermiltų žvaigždė: tefas be glitimo ir su žemu glikeminiu indeksu keičia virtuvę

    Tefas – smulkus grūdas iš vienmetės žolės Eragrostis tef, tradiciškai auginamas Etiopijos ir Eritrėjos aukštumose. Pastaraisiais metais jis vis dažniau atsiduria ir Europos virtuvėse, nes dera su dviem ryškiomis mitybos kryptimis: glitimo vengimu ir siekiu stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje.

    Skirtingai nei kviečius ar rugius, tefo grūdų praktiškai neįmanoma išlukštenti įprastais būdais, todėl tefo miltai dažniausiai būna natūraliai viso grūdo. Tai reiškia, kad kartu sumalamas sėlenų sluoksnis ir gemalas, o su jais išlieka daugiau skaidulų bei mineralų, lyginant su rafinuotais miltais.

    Didelė skaidulų ir vadinamosios atspariosios krakmolo dalies dalis siejama su lėtesniu energijos išsiskyrimu ir mažesniais gliukozės šuoliais po valgio. Dėl to tefas dažnai minimas kaip tinkamas pasirinkimas žmonėms, kurie siekia žemesnio glikeminio atsako, nors galutinis poveikis priklauso ir nuo porcijos, ir nuo viso patiekalo sudėties.

    Tefo maistinė vertė išskiriama ir dėl geležies, kalcio bei kitų mikroelementų, o taip pat dėl baltymų sudėties. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tai nėra stebuklingas produktas, o veikiau patogus būdas paįvairinti racioną, ypač kai norisi daugiau viso grūdo produktų be glitimo.

    „Lyginant su daugeliu rafinuotų beglitimių miltų, tefo miltai paprastai turi daugiau skaidulų ir mineralų, tačiau svarbiausia – bendra mitybos kokybė ir balansas“, – sakė psichodietetikė Klaudia Socha.

    Tefas natūraliai neturi glitimo, todėl gali būti naudingas sergant celiakija ar esant neceliakiniam jautrumui glitimui. Vis dėlto praktikoje svarbu rinktis sertifikuotus beglitimius produktus, nes sandėliavimas ir gamyba šalia kviečių ar kitų glitimo šaltinių didina kryžminės taršos riziką.

    Tradicinėje Etiopijos virtuvėje tefo miltai siejami su injera – raugintu, puriu papločiu, kuris patiekiamas kaip pagrindas įvairiems patiekalams. Namuose tefo miltai dažnai naudojami blynams, vafliams ar kepiniams, kuriems suteikia švelnų riešutinį poskonį ir drėgnesnę tekstūrą.

    Kepant be glitimo, tefo miltus dažnai patariama maišyti su kitais miltais, pavyzdžiui, grikių ar avižų, ir naudoti rišančias medžiagas, kad kepiniai būtų elastingesni. Dėl natūralios krakmolo sudėties tefas tinka ir karštų patiekalų tirštinimui, kai norisi sodresnės konsistencijos be rafinuotų priedų.