Category: Sveikata ir grožis

  • Gydytojai perspėja: beveik kiekviename šaldytuve esantys produktai didina vėžio riziką

    Kasdieniams pusryčiams dažnai pasirenkami produktai, kurių rizikas žmonės linkę nuvertinti. Gydytojai primena, kad dalis perdirbtos mėsos gaminių, ypač valgant juos reguliariai, siejami su didesne storosios žarnos vėžio rizika.

    Dažniausiai minimi pavyzdžiai yra šoninė ir įvairios dešros bei dešrelės. Tai perdirbta mėsa, kurios vartojimą sveikatos organizacijos rekomenduoja riboti, o ne paversti kasdieniu įpročiu, ypač jei mityboje trūksta daržovių, ankštinių ir pilno grūdo produktų.

    Kas perdirbtoje mėsoje kelia riziką?

    Specialistai aiškina, kad perdirbtoje mėsoje riziką didina ne vien pati mėsa, bet ir perdirbimo būdas. Rūkymas, sūdymas, konservavimas ir tam tikri priedai gali skatinti junginių susidarymą, kurie ilgainiui gali žaloti žarnyno ląsteles.

    Ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausia yra vartojimo dažnis ir bendras mitybos paveikslas. Vienkartinis šoninės sumuštinis savaime nereiškia ligos, tačiau įprotis kasdien rinktis perdirbtą mėsą didina nepageidaujamą riziką.

    Ne tik vėžys: druska ir sotieji riebalai

    Dalis šių gaminių pasižymi dideliu druskos kiekiu ir sočiųjų riebalų gausa. Tai siejama su didesniu kraujospūdžiu ir nepalankiais cholesterolio pokyčiais, kurie didina širdies ir kraujagyslių ligų tikimybę.

    Gydytojai ragina ypač atkreipti dėmesį tiems, kurie jau turi padidėjusį kraujospūdį, padidėjusį mažo tankio cholesterolį ar antsvorį. Tokiais atvejais perdirbtos mėsos ribojimas gali būti paprastas, bet reikšmingas žingsnis.

    Ką rinktis vietoje kasdien?

    Vietoj perdirbtos mėsos pusryčiams siūloma dažniau rinktis kiaušinius, avižas, natūralų jogurtą, vaisius, ankštinius ar pilno grūdo duoną. Tokie pasirinkimai dažniau suteikia skaidulų, o skaidulos siejamos su geresne žarnyno sveikata.

    Sveikatos ekspertai taip pat pataria riboti bendrą raudonos ir perdirbtos mėsos kiekį ir neorientuotis į maksimalias ribas kaip į tikslą. Praktikoje tai reiškia mažesnes porcijas, dažnesnį žuvies ar paukštienos pasirinkimą ir daugiau patiekalų be mėsos.

    Jei norisi šoninės ar dešrelių, gydytojai siūlo laikyti jas retesniu pasirinkimu, o ne kasdieniu meniu pagrindu. Tokia taktika leidžia sumažinti rizikas neprarandant galimybės retkarčiais mėgautis mėgstamu skoniu.

  • Dieta planetarna be brangių pakaitalų: kaip per savaitę pakeisti meniu ir nepritrūkti skonio

    Dieta planetarna be brangių pakaitalų: kaip per savaitę pakeisti meniu ir nepritrūkti skonio

    Dieta planetarna, dar vadinama Planetary Health Diet, yra EAT-Lancet ekspertų pasiūlytas mitybos modelis, kuriame daugiausia vietos skiriama augaliniam maistui. Ji nereiškia griežto vegetarizmo, nes leidžia saikingai vartoti pieno produktus, kiaušinius, žuvį ir mėsą. Esmė yra proporcijos lėkštėje ir dažnis, o ne draudimų sąrašas.

    Pagrindą sudaro daržovės, vaisiai, pilno grūdo produktai, ankštiniai ir riešutai. Gyvūninės kilmės maistas tampa priedu, todėl kasdienybėje dažniau atsiranda košės, kruopos, pupelės, žirniai, lęšiai, raugintos daržovės ir sezoniniai šakniavaisiai. Toks principas ypač patogus, nes remiasi įprastais produktais, o ne brangiais pakaitalais.

    Modelis dažnai siejamas su maždaug 2 400 kilokalorijų paros racionu, tačiau tai yra orientyras populiacijai, o ne universalus planas visiems. Porcijos turi būti pritaikytos amžiui, fiziniam aktyvumui, sveikatos būklei ir energijos poreikiui. Net koreguojant kalorijas, išlieka ta pati kryptis: daugiau augalinio maisto, mažiau raudonos mėsos ir perdirbtų produktų.

    Praktikoje patogiausia mąstyti savaitės mastu, nes kasdien tiksliai sverti produktus retas nori. EAT-Lancet gairėse akcentuojamas nedidelis raudonos mėsos kiekis, o paukštiena, žuvis ir kiaušiniai įtraukiami rečiau, bet reguliariai. Tai leidžia išlaikyti lankstumą ir neatsisakyti mėgstamų patiekalų, tik pakeisti jų proporcijas.

    2025 metais pristatytuose mitybos modelio atnaujinimuose daugiau dėmesio skirta tam, kaip mityba siejasi su širdies ir kraujagyslių ligomis, 2 tipo diabetu, kai kuriais vėžiniais susirgimais ir demencija. Taip pat ryškiau pabrėžta problema, kad kasdieniame racione didėja itin perdirbto maisto dalis. Todėl svarbu ne tik ką valgome, bet ir kiek maistas perdirbtas bei kaip jis paruoštas.

    Dieta planetarna paprastai skatina rinktis paprastesnės sudėties produktus ir riboti pridėtinį cukrų. Dažnesni pasirinkimai yra nesaldinti pieno produktai, kruopos, avižos, ankštiniai ir nesmulkinti vaisiai, o rečiau vartojami saldinti gėrimai, desertai ir saldūs pusryčių dribsniai. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja mažinti laisvųjų cukrų vartojimą, todėl ši kryptis sutampa su plačiau taikomomis visuomenės sveikatos gairėmis.

    Taip pat akcentuojami augaliniai riebalai, ypač turintys daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių. Sviestas, taukai, kokosų ir palmių aliejus turėtų likti retesni pasirinkimai, o ne kasdienis pagrindas. Kitas dažnai pabrėžiamas aspektas yra druskos mažinimas, nes didesnis natrio kiekis siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu.

    Pereiti prie dietos planetarnos galima be radikalių pokyčių ir papildomų išlaidų. Patikimas startas yra vienas ar du be mėsos pietūs per savaitę, kai kotletą pakeičia lęšių troškinys, pupelių patiekalas su pomidorais ar kruopos su keptomis daržovėmis. Net tradiciniuose patiekaluose dažnai užtenka sumažinti mėsos dalį ir padidinti ankštinių ar daržovių kiekį.

    Kitas žingsnis yra keisti įpročius, kurie labiausiai veikia raciono kokybę: rinktis pilno grūdo duoną vietoje baltos, didinti daržovių porciją ir mėsą traktuoti kaip priedą. Toks perėjimas paprastai yra tvaresnis nei staigus viso meniu pertvarkymas. Ilgainiui taip lengviau pasiekti, kad lėkštėje dominuotų augalinis maistas.

    Kasdienai naudinga turėti bazinius, nebrangius produktus: avižų dribsnius, grikius ar perlines kruopas, džiovintas pupeles, žirnius, lęšius, šaldytas daržoves, raugintus produktus ir sėklas. Ankštinius patogu išvirti kelioms dienoms į priekį ir dalį užšaldyti porcijomis. Taip greitai paruošiamas troškinys, sriuba ar užtepėlė sumuštiniams.

    Planuojant maistą verta išnaudoti likučius, nes tai mažina švaistymą ir padeda išlaikyti biudžetą. Keptos daržovės kitą dieną tinka omletui, salotoms, padažui ar trintai sriubai. Dieta planetarna iš esmės yra apie protingas proporcijas ir paprastus sprendimus, kuriuos galima pritaikyti ir tradiciniam skoniui.

  • Šis gėrimas gali padėti mažinti trigliceridus, bet yra viena klaida, kuri viską sugadina

    Šis gėrimas gali padėti mažinti trigliceridus, bet yra viena klaida, kuri viską sugadina

    Trigliceridai yra viena pagrindinių riebalų formų kraujyje: organizmas juos naudoja energijai, tačiau jų perteklius siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Padidėję rodikliai dažnai signalizuoja apie mitybos, antsvorio, gliukozės apykaitos ar kitus metabolinius sutrikimus.

    Ieškant paprastų sprendimų dažnai minima žalioji arbata. Joje gausu polifenolių, ypač katechinų, tarp jų epigalokatechino galato, kuriems priskiriamas galimas poveikis lipidų apykaitai ir uždegiminiams procesams.

    Tyrimų rezultatai nėra vienareikšmiai: dalis darbų rodo palankų poveikį kraujo lipidams, tačiau ne visada fiksuojamas statistiškai reikšmingas trigliceridų mažėjimas. Didesnėse apžvalgose dažniau matomas bendrojo ir MTL cholesterolio mažėjimas, o trigliceridų pokytis neretai būna tik tendencija.

    Kada poveikis gali būti ryškesnis?

    Kai kuriose analizėse pažymima, kad nauda gali labiau išryškėti tam tikrose grupėse, pavyzdžiui, turint antsvorio ar sergant 2 tipo cukriniu diabetu. Vis dėlto dažnai kalbama ne apie įprastą arbatą, o apie koncentruotus žaliosios arbatos ekstraktus.

    Svarbu atskirti puodelį arbatos nuo papildų: ekstraktuose veikliųjų medžiagų dozės būna gerokai didesnės. Dėl to jų poveikis ir galimos nepageidaujamos reakcijos gali skirtis, todėl prieš vartojant koncentruotus preparatus verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kodėl trigliceridai pakyla?

    Trigliceridai didėja, kai organizmas gauna daugiau energijos, nei sunaudoja, ypač kai racione daug pridėtinio cukraus ir rafinuotų angliavandenių. Prie to prisideda ir dažnas alkoholio vartojimas, antsvoris, sėslus gyvenimo būdas, kai kurie vaistai, ligos bei genetika.

    Gairėse pabrėžiama, kad pirmasis žingsnis, nustačius padidėjusius trigliceridus, yra gyvenimo būdo korekcija. Esant lengvai ar vidutiniškai padidėjusiems rodikliams, dažniausiai rekomenduojama mažinti pridėtinį cukrų, rafinuotus produktus, sočiuosius riebalus, riboti alkoholį, didinti fizinį aktyvumą ir siekti kūno masės mažėjimo.

    Viena taisyklė, kuri lemia rezultatą

    Jei mėgstate žaliąją arbatą, ji gali būti tinkamas kasdienis gėrimas, nes nesaldinta turi mažai kalorijų. Problema prasideda tuomet, kai į arbatą dedama cukraus, sirupų arba pasirenkami paruošti saldinti arbatos gėrimai.

    Būtent pridėtinis cukrus gali veikti priešinga kryptimi, nei tikimasi, nes didina bendrą kalorijų kiekį ir gali bloginti trigliceridų rodiklius. Todėl paprasta taisyklė, kuri dažniausiai duoda didžiausią naudą, yra rinktis nesaldintą gėrimą ir vengti saldintų alternatyvų.

    Žaliojoje arbatoje taip pat yra kofeino, todėl jautresniems žmonėms verta įvertinti visą dienos kofeino kiekį. Jei jaučiate širdies plakimą, nerimą ar miego sutrikimus, gėrimo kiekį geriau mažinti arba rinktis silpnesnę arbatą.

    Padidėjusiais nevalgius dažniausiai laikomi rodikliai nuo 150 miligramų decilitre, o reikšmingai didėjant svarbu ieškoti priežasties ir stebėti dinamiką. Esant labai didelėms reikšmėms didėja ir ūminio pankreatito rizika, todėl tokiais atvejais būtinas skubus gydytojo įvertinimas ir griežtesnės rekomendacijos.

  • Mokslininkai nustatė ryšį: ką valgote, gali kelti nerimą, o stresas keičia mitybą

    Mokslininkai nustatė ryšį: ką valgote, gali kelti nerimą, o stresas keičia mitybą

  • Nemėgstami „pelikanai“? Šis pratimas be įrangos stipriai įjungia tricepsus ir rankas

    Nemėgstami „pelikanai“? Šis pratimas be įrangos stipriai įjungia tricepsus ir rankas

    Su amžiumi raumenų masė ir jėga natūraliai mažėja, todėl pasipriešinimo pratimai tampa ypač svarbūs kasdienei savijautai ir savarankiškumui. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vyresniems nei 65 metų žmonėms stiprinti pagrindines raumenų grupes bent 2 kartus per savaitę, o prie to derinti pusiausvyros ir judumo pratimus.

    Vienas paprastas, tačiau efektyvus pasirinkimas namuose – deimantinis atsispaudimas, kai delnai laikomi labai arti vienas kito, o nykščiai ir smiliai sudaro deimanto formą. Toks siauras rankų pastatymas dažniau apkrauna tricepsus, tai yra užpakalinę žasto dalį, kuri neretai vadinama pelikanais.

    Tyrimai, lyginantys skirtingas atsispaudimų variacijas, rodo, kad deimantinis atsispaudimas gali didinti santykinę tricepso ir didžiojo krūtinės raumens aktyvaciją labiau nei klasikiniai ar plačiais delnais atliekami atsispaudimai. Vis dėlto rezultatai dažnai gaunami tiriant nedideles, fiziškai aktyvesnes grupes, todėl krūvį būtina pritaikyti individualiai.

    Kaip palengvinti ir progresuoti

    Klasikinė deimantinio atsispaudimo versija nuo grindų yra reikalaujanti, todėl pradedantiesiems neverta savęs versti atlikti pilno varianto. Saugiausias startas dažnai būna atsispaudimai nuo sienos, kai kūnas laikomas įstrižai, o judesys atliekamas lėtai ir kontroliuojamai.

    Vėliau galima pereiti prie atsispaudimų nuo stabilaus stalo ar suolo, tada – nuo kelių, ir tik tuomet bandyti pilną variantą ant grindų. Svarbiausia išlaikyti įtemptą liemenį, neperlaužti juosmens ir neleisti alkūnėms nekontroliuojamai skėstis.

    Kada sustoti ir į ką atkreipti dėmesį

    Judesys turi būti ramus, o krūvis – toks, kad paskutiniai pakartojimai būtų sunkūs, bet techniškai tvarkingi. Jei atsiranda aštrus skausmas riešuose, alkūnėse ar pečiuose, pratimą reikia nutraukti ir įvertinti techniką arba pasirinkti lengvesnę variaciją.

    Taip pat svarbu neskirti odos išvaizdos vien raumenims: vietiškai riebalų sudeginti neįmanoma, o odos stangrumą lemia amžius, genetika, riebalinio audinio kiekis ir gyvenimo būdas. Tricepso stiprinimas gali pagerinti rankos tonusą ir funkciją, tačiau geriausių rezultatų duoda viso kūno jėgos treniruotės, pakankamas baltymų kiekis ir reguliarus kasdienis judėjimas.

    Vyresniame amžiuje šį pratimą galima įtraukti į programą, bet nebūtina pradėti nuo sunkiausio lygio. Jei turite lėtinių ligų, sąnarių problemų ar buvote ilgai neaktyvūs, saugiausia krūvį aptarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

  • Cholesterolis neskauda, bet žaloja tyliai: ką LDL skaičius išduoda apie širdies riziką

    Cholesterolis neskauda, bet žaloja tyliai: ką LDL skaičius išduoda apie širdies riziką

    Cholesterolis dažnai įvardijamas kaip nematomas rizikos veiksnys: savijauta gali būti gera, tačiau kraujagyslėse ilgainiui vystosi aterosklerozė. Būtent todėl gydytojai ragina žinoti savo lipidų rodiklius, ypač LDL cholesterolį, kuris laikomas vienu svarbiausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos „variklių“.

    Padidėjęs LDL cholesterolis paprastai nesukelia aiškių simptomų, kol neįvyksta rimtas įvykis, pavyzdžiui, miokardo infarktas ar insultas. Tylus ligos progresavimas ir yra didžiausia problema, nes rizika gali augti metų metus nepastebimai.

    Kodėl LDL rodiklis toks svarbus?

    Cholesterolis organizmui reikalingas, nes dalyvauja ląstelių membranų, hormonų ir vitamino D sintezėje. Tačiau per didelis jo kiekis kraujyje, ypač LDL frakcijos, didina apnašų formavimosi arterijose tikimybę.

    LDL tikslinės reikšmės nėra vienodos visiems, jos priklauso nuo bendros širdies ir kraujagyslių rizikos. Kuo rizika didesnė, tuo žemesnio LDL rodiklio siekiama, todėl vien tik bendras „normos“ skaičius be konteksto gali klaidinti.

    „Per didelis LDL cholesterolio kiekis metų metus gali nepasireikšti jokiais simptomais, bet tuo pat metu spartinti aterosklerozę ir didinti infarkto ar insulto riziką“, – sakė prof. Maciejus Banachas.

    Ką verta tirti be bendro cholesterolio?

    Pagrindinis tyrimas, leidžiantis įvertinti lipidų būklę, yra lipidograma, atliekama iš kraujo. Joje paprastai pateikiamas bendras cholesterolis, LDL, HDL ir trigliceridai, o gydytojui svarbu matyti bendrą vaizdą, o ne vieną skaičių.

    Praktikoje rizika vertinama kartu su kitais veiksniais: arteriniu kraujospūdžiu, gliukozės apykaita, kūno mase, rūkymu, fiziniu aktyvumu ir mityba. Dėl to tas pats LDL rezultatas vienam žmogui gali reikšti stebėseną ir gyvenimo būdo korekcijas, o kitam jau signalizuoti būtinybę gydytis.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į papildomus rodiklius, kurie kai kuriais atvejais padeda tiksliau įvertinti riziką. Tarp jų minimi ne-HDL cholesterolis ir lipoproteinas(a), ypač jei šeimoje pasitaikė ankstyvų širdies ir kraujagyslių ligų atvejų.

    Ką daryti, jei LDL padidėjęs?

    Padidėjęs cholesterolis nereiškia, kad situacija beviltiška. Pirmas žingsnis dažniausiai yra gyvenimo būdo korekcijos: subalansuota mityba, daugiau judėjimo, svorio kontrolė ir rūkymo atsisakymas, nes tai tiesiogiai veikia bendrą rizikos profilį.

    Vis dėlto daliai žmonių vien gyvenimo būdo pokyčių nepakanka, ypač esant didelei rizikai ar paveldimai hipercholesterolemijai. Tokiais atvejais sprendimą dėl gydymo ir tikslinių LDL reikšmių turėtų priimti gydytojas, įvertinęs visus tyrimus ir gretutinius veiksnius.

    Svarbiausia rekomendacija išlieka paprasta: jei lipidogramos rezultatai gauti, jų nereikėtų palikti stalčiuje. Aptarus rodiklius su specialistu, galima sudaryti aiškų planą, kaip mažinti riziką ir apsaugoti širdį dar iki pasirodant pirmiesiems simptomams.

  • Mokslininkai aptiko netikėtą būdą įtarti Parkinsoną: svarbi užuomina slypi bamboje

    Bamba gali atrodyti kaip visiškai nereikšminga kūno vieta, tačiau mokslininkai pastebi, kad ji gali slėpti biocheminių užuominų apie sveikatos būklę. Naujas pilotinis tyrimas rodo, kad bamboje paimtuose mėginiuose aptinkamų lakiųjų organinių junginių visuma skyrėsi tarp žmonių, sergančių skirtingomis ligomis.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai tik ankstyvas etapas, o išvados dar nėra pritaikomos praktinei diagnostikai. Vis dėlto kryptis laikoma perspektyvia, nes organizmo išskiriami junginiai kartais atspindi medžiagų apykaitos ir mikrobiomos pokyčius.

    Kaip vyko tyrimas

    Tyrime dalyvavo 24 žmonės, suskirstyti į keturias vienodo dydžio grupes. Įtraukti 6 dalyviai, sergantys Parkinsono liga, 6 turintys lengvų kognityvinių sutrikimų, 6 sirgę COVID-19 ir 6 sveiki kontrolinės grupės asmenys.

    Kiekvienam dalyviui buvo paimti tepinėliai iš bambos, nosies ir srities prie ausies. Tuomet mėginiai analizuoti vertinant lakiuosius organinius junginius, kurie sudaro savotišką cheminį mėginio profilį.

    Analizei naudota lazerinė fotoakustinė spektroskopija, leidžianti fiksuoti junginių signalus ir palyginti jų visumą tarp grupių. Ryškiausi skirtumai, pagal autorius, matėsi nosies ir bambos mėginiuose.

    Ką pastebėjo Parkinsono grupėje

    Parkinsono liga sergančių dalyvių mėginiai demonstravo panašesnį tarpusavyje cheminį „piršto atspaudą“ nei kitų grupių. Tyrėjai taip pat pakartotinai paėmė papildomus mėginius iš 3 Parkinsono liga sergančių pacientų po dviejų savaičių.

    Šie pakartotiniai mėginiai vėl pateko į tą pačią cheminio panašumo grupę, kas, autorių vertinimu, leidžia manyti, kad užfiksuotas signalas gali būti ne atsitiktinis. Vis dėlto tai dar nėra įrodymas, kad būtent bamba tinka ligai nustatyti.

    Kodėl tai dar ne diagnostika

    Mokslininkai akcentuoja, kad imtis buvo labai maža, todėl pagal šiuos duomenis negalima teigti, jog bambos kvapo ar cheminės sudėties analizė gali diagnozuoti Parkinsono ligą. Tokiems tikslams reikėtų didelių, skirtingų šalių ir centrų patvirtintų tyrimų.

    Rezultatams galėjo turėti įtakos amžius, higienos priemonės, kvepalai, odos priežiūros produktai bei kiti aplinkos veiksniai. Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad mažoje grupėje amžius ir diagnozė galėjo būti per glaudžiai susiję, todėl jų poveikį sunku atskirti.

    Nepaisant ribojimų, darbas papildo augantį mokslinių tyrimų lauką, kuriame ieškoma neinvazinių biologinių žymenų pagal žmogaus išskiriamus lakiuosius junginius. Kitas žingsnis, pasak tyrėjų, būtų didesnės apimties tyrimai su panašaus amžiaus dalyviais ir griežtai suvienodintomis mėginių paėmimo sąlygomis.

  • Demencijos rizika gali augti tyliai: 6 signalai, kuriuos vertėtų pasitikrinti dar vidutiniame amžiuje

    Demencija dažnai vystosi pamažu, o pirmieji pokyčiai gali prasidėti gerokai anksčiau, nei atsiranda aiškūs atminties ar orientacijos sutrikimai. Specialistai pabrėžia, kad dalis rizikos veiksnių susiję su bendra širdies ir kraujagyslių sveikata, o juos galima pastebėti ir koreguoti dar vidutiniame amžiuje.

    Gydytojai ir mokslininkai vis dažniau kalba apie modifikuojamus veiksnius, kurie ilgainiui siejami su didesne kognityvinių sutrikimų tikimybe. Svarbu suprasti, kad tai nėra tiesioginės demencijos priežastys, tačiau jų kontrolė siejama su geresnėmis ilgalaikėmis smegenų sveikatos perspektyvomis.

    Kraujospūdis ir cholesterolis

    Padidėjęs arterinis kraujospūdis neretai neturi jokių akivaizdžių simptomų, todėl dalis žmonių apie problemą sužino per vėlai. Ilgainiui aukštas spaudimas gali pažeisti ir siaurinti kraujagysles, kurios aprūpina smegenis deguonimi ir maisto medžiagomis, o tai siejama su didesne kognityvinių sutrikimų rizika.

    Ne mažiau svarbus ir padidėjęs mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekis, dažnai vadinamas bloguoju cholesteroliu. Jis siejamas su aterosklerozės procesais, kai kraujagyslėse formuojasi plokštelės ir blogėja kraujotaka, o tai gali turėti įtakos ir smegenų kraujotakai.

    Cukraus kontrolė ir juosmens apimtis

    Padidėjusi gliukozė kraujyje ir insulino rezistencija taip pat siejamos su didesne kognityvinio silpnėjimo tikimybe. Rizika dažniau didėja senstant, esant mažam fiziniam aktyvumui ir didesnei kūno riebalų masei, todėl periodiniai tyrimai ir gyvenimo būdo korekcijos gali būti ypač reikšmingi.

    Dėmesio verta ir juosmens apimtis, nes pilvinis nutukimas dažnai susijęs su metaboliniais sutrikimais bei uždegiminiais procesais. Tyrimų apžvalgos rodo, kad nutukimas vidutiniame amžiuje siejamas su maždaug 30 proc. didesne demencijos rizika vėlesniame gyvenime, nors ryšys vertinamas kaip asociacija, o ne tiesioginis priežastinis įrodymas.

    Klausa ir rega

    Prastėjanti klausa siejama su didesne kognityvinio nuosmukio rizika, nes smegenims tenka daugiau pastangų apdoroti garsą ir kompensuoti praleistą informaciją. Be to, klausos problemos gali skatinti socialinę izoliaciją, kuri taip pat laikoma svarbiu rizikos veiksniu vyresniame amžiuje.

    Nekoreguotos regos problemos taip pat aptariamos kaip galimas rizikos signalas, nors įrodymai čia vertinami nevienodai. Vis dėlto kai kurie dideli stebimieji tyrimai rodo, kad regėjimo atkūrimas, pavyzdžiui, po kataraktos operacijos, siejamas su mažesne demencijos rizika, todėl regėjimo patikros neturėtų būti atidedamos.

    Gydytojai pabrėžia, kad efektyviausias kelias mažinti riziką yra reguliarūs profilaktiniai tyrimai, kraujospūdžio, cholesterolio ir gliukozės kontrolė, pakankamas fizinis aktyvumas ir laiku koreguojami klausos bei regos sutrikimai. Jei kyla įtarimų dėl rodiklių ar savijautos pokyčių, verta pasitarti su šeimos gydytoju ir aptarti individualų ištyrimo planą.

  • Dietologė įspėja: šių pietų rinkinių atsisakykite dabar – kenkia širdžiai ir svoriui

    Daugelis skubančių perka paruoštus pietų rinkinius prekybos centruose, tačiau ne kiekvienas pasirinkimas yra subalansuotas. Dietologai primena, kad pietūs turėtų ne tik tilpti į dienos kalorijų normą, bet ir suteikti sotumo, kad vėliau nekiltų noras užkandžiauti saldumynais.

    Specialistai aiškina, kad geriausiai veikia paprasta taisyklė: lėkštėje turi būti baltymų šaltinis, daržovės ar vaisiai, skaidulų turintys angliavandeniai ir šiek tiek nesočiųjų riebalų. Toks derinys padeda stabiliau palaikyti energiją ir cukraus kiekį kraujyje.

    Ko geriau nepirkti pietums

    Dietologė Holly Kaskie įvardija dažnus pasirinkimus, kurie gali atrodyti patogūs, bet dažnai būna per sūrūs, riebūs ir stokojantys skaidulų. Tai ypač aktualu tiems, kurie tokius pietus renkasi kelis kartus per savaitę.

    Prie dažniausiai kritikuojamų variantų priskiriami sumuštiniai su perdirbta mėsa, sūriu, padažais ir balta duona. Taip pat didelės porcijos makaronų su riebiu grietinėlės padažu, dešrelės tešloje ar įvairūs kepiniai gali turėti daug sočiųjų riebalų ir druskos.

    Pasak dietologės, tokie patiekalai neretai greitai sukelia sotumo jausmą, bet jis greitai praeina, nes trūksta skaidulų ir kokybiškų baltymų. Dėl to didėja tikimybė per dieną suvartoti daugiau užkandžių ir bendrų kalorijų.

    Užkandžiai ir gėrimai, kurie prideda cukraus

    Ne ką geresniu pietų priedu laikomi traškučiai, šokoladiniai batonėliai, tortai, keksiukai, sausainiai ir kiti saldumynai. Jie dažnai suteikia daug pridėtinio cukraus ir kalorijų, bet menkai prisideda prie sotumo.

    Atskiras dėmesys skiriamas saldintiems gėrimams, įskaitant limonadus ir energetinius gėrimus. Skystas cukrus paprastai nesukelia tokio sotumo kaip maistas, todėl bendrai per dieną cukraus ir kalorijų galima suvartoti nepastebimai daugiau.

    Dietologė taip pat perspėja dėl didelių saldintų šaltos kavos, frapė, pieno kokteilių ar šokoladinio pieno porcijų. Nors jos gali atrodyti kaip gėrimas, iš tiesų tai neretai būna deserto tipo pasirinkimas su menkesne maistine verte.

    Kodėl tai svarbu ilgalaikėje perspektyvoje

    Specialistai pabrėžia, kad reguliariai vartojant daug druskos gali kilti kraujospūdis, o didelis sočiųjų riebalų kiekis gali neigiamai veikti mažo tankio lipoproteinų cholesterolio rodiklius. Perteklinės kalorijos ir pridėtinis cukrus siejami su svorio augimu ir didesne antro tipo diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Kartu primenama, kad pavienis mažiau palankus pasirinkimas pats savaime ilgalaikių padarinių paprastai nesukelia. Didžiausią įtaką sveikatai daro įpročių visuma, ypač jei paruošti pietų rinkiniai perkami dažnai.

    Praktiškas patarimas renkantis pietus parduotuvėje yra ieškoti patiekalo su aiškiu baltymų šaltiniu ir daržovėmis, o užkandžiui rinktis skaidulų turinčius produktus. Gėrimui dažniausiai saugiausias pasirinkimas išlieka vanduo arba nesaldintas, mažai cukraus turintis gėrimas.

  • Vienos minutės testas ant laiptų parodo širdies būklę: gydytojas paaiškino, ką reiškia pulsas

    Širdies ir bendros fizinės formos įvertinimui nebūtinai reikia sudėtingų tyrimų. Kardiologas Osmanas Nadžamas siūlo paprastą vienos minutės testą, kuriam pakanka laiptų, laikrodžio ir galimybės pasimatuoti pulsą.

    Testo esmė yra ne tai, kiek intensyviai galite judėti, o tai, kaip greitai širdis atsistato po krūvio. Būtent pulso atsistatymo greitis medicinoje laikomas svarbiu rodikliu, siejamu su širdies ir kraujagyslių sistemos būkle.

    Atliekant testą vieną minutę tolygiai lipkite laiptais aukštyn ir žemyn, stengdamiesi išlaikyti pastovų tempą. Kaip orientyras dažnai minimi maždaug 60–80 žingsnių per minutę, tačiau svarbiausia ne rekordas, o tolygumas ir saugumas.

    Baigę iškart pasimatuokite pulsą, o tuomet pailsėkite vieną minutę ir pamatuokite dar kartą. Pasak kardiologo, idealu, jei per pirmąją poilsio minutę pulsas sumažėja bent 20 dūžių per minutę.

    Greitai krentantis pulsas paprastai rodo geresnę širdies ir kvėpavimo sistemos būklę bei didesnį fizinį pasirengimą. Jei pulsas išlieka aukštas ir krenta lėtai, tai gali reikšti prastesnę ištvermę, lėtesnį atsistatymą po krūvio arba tai, kad pasirinktas tempas buvo per intensyvus.

    Vis dėlto šis testas nėra medicininė diagnostika ir negali pakeisti gydytojo konsultacijos ar tyrimų. Rezultatams įtakos turi amžius, miegas, stresas, kofeinas, skysčių trūkumas, vartojami vaistai, taip pat rūkymas ir lėtinės ligos.

    Atliekant testą svarbiausia saugumas. Jei pajutote galvos svaigimą, dusulį, krūtinės skausmą, neįprastą silpnumą ar širdies permušimus, pratimą būtina nutraukti ir, jei simptomai kartojasi, pasitarti su gydytoju.

    Kitas greitas rodiklis namuose

    Specialistai dažnai mini ir kitą paprastą vienos minutės bandymą, susijusį su bendra organizmo būkle, tai yra gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą stovint ant vienos kojos. Pusiausvyra priklauso nuo raumenų jėgos, koordinacijos, regos ir vidinės ausies sistemos, todėl su amžiumi šis gebėjimas dažnai prastėja.

    Orientaciniai rezultatai pagal amžių dažniausiai pateikiami tokie: 18–39 metų apie 43 sekundes, 40–49 metų apie 40 sekundžių, 50–59 metų apie 37 sekundes, 60–69 metų apie 30 sekundžių, 70–79 metų apie 18–19 sekundžių, o perkopus 80 metų dažnai pavyksta išstovėti kiek ilgiau nei 5 sekundes.

    Didesni moksliniai tyrimai yra parodę, kad vidutiniame ir vyresniame amžiuje nesugebėjimas išstovėti ant vienos kojos 10 sekundžių gali būti siejamas su didesne rizika sveikatai per artimiausią dešimtmetį. Tai nereiškia, kad vien šis testas nulemia prognozę, tačiau jis gali būti signalas atkreipti dėmesį į fizinį aktyvumą ir sveikatos patikrą.

    Stovėjimo ant vienos kojos testą rekomenduojama atlikti saugioje vietoje, geriausia, kai šalia yra atrama arba kitas žmogus. Rankos laikomos ant klubų, akys atmerktos, laikas skaičiuojamas nuo kojos pakėlimo momento ir baigiamas, kai pėda paliečia žemę arba rankos nuslysta nuo klubų.