CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Ilgaamžiškumo uoga, kurią verta valgyti dabar: kuo braškės naudingos ir kaip išsaugoti žiemai

    Braškės dažnai vadinamos viena vertingiausių sezono uogų ne vien dėl skonio. Jose gausu vitamino C, antioksidantų ir skaidulų, todėl šviežios braškės gali prisidėti prie imuninės sistemos veiklos ir bendros savijautos, ypač šiltuoju metų laiku.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad antioksidantai maiste siejami su mažesniu oksidaciniu stresu, o tai svarbu ilgalaikei sveikatai. Braškėse esantys polifenoliai ir kiti bioaktyvūs junginiai tiriami dėl galimo teigiamo poveikio kraujagyslėms, uždegiminiams procesams ir medžiagų apykaitai.

    Braškės taip pat naudingos dėl skaidulų, kurios padeda virškinimui ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą. Nors uogos yra saldžios, jų energinė vertė paprastai nėra didelė, todėl jos dažnai pasirenkamos kaip deserto alternatyva, kai norisi mažiau pridėtinio cukraus.

    Sezono laikas svarbus

    Didžiausia nauda paprastai siejama su prinokusiomis, natūraliai sezono metu užaugintomis uogomis. Ilgai transportuojamos ar ne iki galo prinokusios braškės gali būti mažiau aromatingos, o jų maistinių medžiagų kiekis priklauso nuo veislės, auginimo sąlygų ir laikymo trukmės.

    Perkant verta atkreipti dėmesį į uogų kvapą, spalvą ir konsistenciją: jos turėtų būti ryškios, be pelėsio požymių, o koteliai žali. Uogas geriausia nuplauti prieš pat valgant, nes nuplautos ir ilgiau laikomos jos greičiau minkštėja.

    Kaip išsaugoti braškes žiemai?

    Norint išlaikyti kuo daugiau vertingų medžiagų, dažnai rekomenduojamas greitas užšaldymas. Tam tinka sausai nusausintos uogos: jas galima paskleisti vienu sluoksniu, trumpai pašaldyti, o vėliau suberti į maišelius ar dėžutes.

    Termiškai apdorojant, ypač ilgai verdant su dideliu cukraus kiekiu, dalis jautresnių vitaminų gali sumažėti. Dėl to vis dažniau renkamasi šaldymas arba trintos uogos su nedideliu cukraus kiekiu, laikomos šaldiklyje, kai svarbiausia išsaugoti skonį ir aromatą.

    Jei turite jautrumą braškėms ar alergijų, į mitybą jas verta įtraukti atsargiai. O sergant lėtinėmis ligomis ar laikantis specialios dietos, geriausia pasitarti su gydytoju ar dietologu, kiek ir kaip dažnai uogas rinktis.

  • Gydytojai įspėja: ši dažna klaida po 40-ies tyliai ardo širdį ir miegą – rizika auga

    Gydytojai vis dažniau pabrėžia, kad po 40-ies didžiausią ilgalaikę žalą sveikatai gali daryti reguliarus alkoholio vartojimas net ir nedideliais kiekiais. Nors daliai žmonių tai atrodo kaip nekenksmingas vakaro ritualas, su amžiumi organizmas alkoholį skaido lėčiau, o neigiamos pasekmės kaupiasi.

    Alkoholis tiesiogiai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, miego kokybę ir kūno masę, o tai didina lėtinių ligų riziką. Specialistai atkreipia dėmesį, kad problema dažnai prasideda nepastebimai, todėl žmonės ilgai nesusieja savijautos pokyčių su įpročiais.

    Kodėl po 40-ies poveikis stipresnis?

    Su amžiumi mažėja raumenų masė ir bendras vandens kiekis organizme, todėl tas pats alkoholio kiekis sukelia didesnę koncentraciją kraujyje. Kinta ir kepenų fermentų aktyvumas, tad alkoholio skaidymas lėtėja, o poveikis trunka ilgiau.

    Kartu didėja ir širdies bei kraujagyslių pažeidžiamumas: kraujagyslės praranda elastingumą, dažnėja kraujospūdžio svyravimai, o medžiagų apykaita natūraliai lėtėja. Dėl šių priežasčių net reguliarus nedidelis vartojimas gali tapti reikšmingu rizikos veiksniu.

    Kas pirmiausia nukenčia: spaudimas, ritmas ir miegas

    Vienas dažniausių signalų yra kraujospūdžio didėjimas. Reguliarus alkoholio vartojimas siejamas su ilgalaikiu arterinio kraujospūdžio augimu, o tai reiškia didesnę insulto ir kitų širdies bei kraujagyslių įvykių tikimybę.

    Ne mažiau svarbios ir širdies ritmo problemos. Po 40-ies aritmijų rizika natūraliai auga, o alkoholis kai kuriems žmonėms gali tapti epizodų provokatoriumi, ypač po vakarėlių ar įprastų „vakaro taurių“.

    Alkoholis taip pat blogina miego architektūrą: nors užmigti gali būti lengviau, gilesnės miego fazės tampa labiau fragmentuotos. Dėl to ryte jaučiamas nuovargis, mažėja koncentracija, o ilgainiui gali prastėti emocinė būklė ir didėti persivalgymo rizika.

    Svoris ir metabolinė rizika didėja nepastebimai

    Dar viena dažna pasekmė yra svorio augimas. Alkoholis suteikia daug „tuščių“ kalorijų, gali didinti apetitą ir silpninti savikontrolę renkantis maistą, todėl dažnėja užkandžiavimas vakare.

    Ypač rizikingas tampa pilvinis nutukimas, kuris siejamas su didesne 2 tipo diabeto, riebalinės kepenų ligos ir širdies ligų tikimybe. Medžiagų apykaitai lėtėjant, organizmui sunkiau susitvarkyti ir su alkoholio sukeliamu uždegiminiu atsaku.

    Gydytojai primena, kad dalis būklių ilgai gali nesukelti aiškių simptomų. Padidėjęs cholesterolis ar gliukozės rodikliai kartais nustatomi tik profilaktinių tyrimų metu, o reguliarus alkoholio vartojimas gali paspartinti jų blogėjimą.

    „Po 40-ies net ir mažos, bet reguliarios dozės gali turėti didesnį poveikį nei anksčiau, todėl verta kritiškai įvertinti kasdienius įpročius“, – pabrėžia gydytojai.

    Jei kartu yra miego trūkumas, sėdimas gyvenimo būdas ar dažnas perdirbto maisto vartojimas, neigiamas poveikis gali stiprėti. Specialistai pataria stebėti kraujospūdį, periodiškai atlikti kraujo tyrimus, o dėl saugaus vartojimo ribų ir individualios rizikos pasitarti su šeimos gydytoju.

  • Gerklės skausmas ne visada peršalimas: 6 požymiai, kada tai gali būti pavojinga

    Vos pajutus perštėjimą ar skausmą gerklėje, daugelis pirmiausia griebiasi pastilių ir tikisi, kad tai tiesiog peršalimas. Tačiau panašūs simptomai gali slėpti ir bakterines infekcijas ar gerklų uždegimą, kuriems reikia kitokio gydymo. Laiku neatpažinus, daliai susirgimų didėja komplikacijų rizika.

    Mediciniškai peršalimu dažniausiai vadinama ūminė virusinė kvėpavimo takų infekcija. Ją sukelia įvairūs virusai, todėl požymiai gali skirtis, bet dažniausiai pasireiškia sloga, kosulys, lengvesnis gerklės paraudimas, nedidelis karščiavimas ir bendras silpnumas. Tokiais atvejais gydymas paprastai yra simptominis, o antibiotikai nepadeda.

    Kaip atrodo įprastas peršalimas?

    Esant virusinei infekcijai, gerklė dažniausiai būna tolygiai paraudusi, be ryškių apnašų. Dažnai prisideda sloga, užgulta nosis, ašarojimas, čiaudulys, o balsas pakinta nežymiai. Skausmas paprastai stipriausias pirmomis dienomis ir palaipsniui mažėja.

    Jei simptomai lengvi, padeda poilsis, pakankamas skysčių vartojimas, oro drėkinimas ir skausmą mažinančios priemonės pagal poreikį. Vis dėlto, kai kurie požymiai gali signalizuoti, kad tai ne vien virusas, o kita būklė, kurią svarbu įvertinti gydytojui.

    Trys ligos, kurios dažnai apsimeta peršalimu

    Viena dažniausių painiavos priežasčių yra tonzilitas, dar vadinamas angina, kai uždegimas apima gomurio tonziles. Jį neretai sukelia bakterijos, ypač A grupės streptokokas, rečiau virusai. Bakterinei formai būdinga tai, kad vien pastilės ar skalavimai problemos neišsprendžia.

    Įtarti anginą gali padėti staigus, stiprus gerklės skausmas, aukštesnė temperatūra, skausmingas rijimas ir padidėję, skausmingi kaklo limfmazgiai. Dažnai nebūna slogos ar kosulio, o ant tonzilių gali matytis apnašų. Gydymą, įskaitant antibiotikų poreikį, turėtų nustatyti medikas.

    Kita būklė yra faringitas, kai uždegama ryklės gleivinė, ypač užpakalinė gerklės sienelė. Jis gali būti virusinis, bakterinis arba dirginantis, pavyzdžiui, nuo šalto oro, tabako dūmų ar refliukso. Tokiu atveju dažnai vargina perštėjimas, sausumas, skausmas ryjant, o gerklės paraudimas labiau išreikštas ryklės srityje.

    Trečia dažna „peršalimo imitacija“ yra laringitas, kai uždegimas apima gerklas ir balso klostes. Tuomet ryškiausias požymis būna užkimimas ar net laikinas balso praradimas, „lojantis“ kosulys, gerklės dirginimas. Kai kuriais atvejais, ypač vaikams, kvėpavimas gali pasunkėti, todėl delsti pavojinga.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją?

    Yra keli signalai, kurių ignoruoti nereikėtų. Jei gerklės skausmą lydi labai aukšta temperatūra, stiprus rijimo skausmas, pūlingos apnašos ant tonzilių ar ryškiai padidėję kaklo limfmazgiai, verta kuo greičiau pasikonsultuoti. Taip pat svarbu įvertinti situaciją, jei simptomai nepraeina ilgiau nei savaitę arba vis blogėja.

    Skubios pagalbos reikėtų ieškoti, jei atsiranda dusulys, seilėtekis dėl negalėjimo nuryti, ryškus vienos pusės gerklės patinimas, kaklo sustingimas, labai prislopintas balsas ar sunkiai atveriama burna. Šie požymiai gali rodyti rimtesnes būkles, kurioms būtinas neatidėliotinas ištyrimas. Ypatingo atsargumo reikia vaikams, nėščiosioms ir žmonėms su nusilpusiu imunitetu.

    Gydytojai primena, kad antibiotikai skiriami ne „dėl visa ko“, o tada, kai yra pagrįstas įtarimas bakterinei infekcijai arba tai patvirtina tyrimai. Netinkamas antibiotikų vartojimas didina atsparumo riziką, o negydyta streptokokinė infekcija gali sukelti komplikacijas, todėl geriausia išeitis yra tiksli diagnostika. Jei abejojate, saugiausia pasirinkti konsultaciją, o ne spėliojimą.

  • Kolagenas nyksta po 25-erių: 5 kasdienių įpročių, kurie grąžina odos stangrumą

    Kolagenas nyksta po 25-erių: 5 kasdienių įpročių, kurie grąžina odos stangrumą

    Kolagenas yra vienas svarbiausių organizmo struktūrinių baltymų, lemiantis odos stangrumą ir elastingumą, taip pat prisidedantis prie sąnarių, kaulų, sausgyslių ir kraujagyslių būklės. Su amžiumi natūrali kolageno sintezė lėtėja, todėl pirmieji pokyčiai dažniausiai pastebimi veide: atsiranda smulkesnių raukšlelių, oda tampa sausesnė, labiau suglebusi.

    Dermatologai pabrėžia, kad vien kremų ar papildų neužtenka, jei kasdieniai įpročiai nuolat ardo kolageno skaidulas. Didžiausią įtaką daro saulės spinduliai, rūkymas, lėtinis stresas, miego trūkumas ir mityba, kurioje gausu pridėtinio cukraus.

    Vienas svarbiausių žingsnių yra sumažinti cukraus perteklių. Kai mityboje daug saldumynų ir saldintų gėrimų, organizme aktyvėja glikacijos procesai, kurie gali „kietinti“ kolageno skaidulas ir silpninti jų funkciją, todėl oda praranda elastingumą.

    Kitas kasdienis įprotis, turintis didžiausią įrodymų bazę, yra apsauga nuo ultravioletinių spindulių. UVA spinduliai veikia ištisus metus ir prasiskverbia net pro langų stiklą, o ilgainiui skatina vadinamąjį fotosenėjimą, kai kolageno tinklas odoje ardomas greičiau.

    Praktikoje tai reiškia paprastą taisyklę: kasdien naudoti plataus spektro apsaugą nuo saulės, ypač veidui ir kaklui, net ir debesuotomis dienomis. Daugelis specialistų kasdienai rekomenduoja ne mažesnį nei SPF 30, o ilgiau būnant lauke – dar didesnę apsaugą, atnaujinant ją pagal poreikį.

    Kolageno gamyba neprasidės, jei organizmui trūks „statybinių“ medžiagų, todėl mityboje svarbus pakankamas baltymų kiekis. Kolagenas sudarytas iš aminorūgščių, ypač glicino ir prolino, todėl verta pasirūpinti kokybiškais baltymų šaltiniais, tokiais kaip žuvis, paukštiena, kiaušiniai ar ankštinės kultūros.

    Ne mažiau svarbūs ir mikroelementai, dalyvaujantys audinių atsinaujinimo procesuose. Kasdienėje mityboje praverčia cinko ir vario šaltiniai, pavyzdžiui, riešutai, sėklos ar pilno grūdo produktai, nes šie elementai siejami su normalia odos būkle.

    Vitamino C vaidmuo kolageno sintezėje yra kritinis, nes jis būtinas kolageno formavimosi procesams. Todėl kasdien įtraukus produktų, kuriuose gausu vitamino C, pavyzdžiui, paprikų, citrusinių vaisių, kivių ar petražolių, galima sustiprinti mitybos pagrindą, kuris padeda odai atsinaujinti.

    Odos išvaizdą stipriai veikia ir miegas. Gilaus miego metu organizmas pereina į atstatymo režimą, o ilgalaikis miego trūkumas palaiko aukštesnį streso hormonų lygį, kuris gali spartinti baltymų irimą bei didinti uždegiminius procesus.

    Specialistai dažniausiai akcentuoja ir streso valdymą: nuolatinė įtampa skatina elgseną, kuri kenkia odai, pavyzdžiui, prastesnę mitybą, daugiau saldumynų, mažiau judėjimo ir trumpesnį miegą. Net paprasti vakaro ritualai, tokie kaip ramus pasivaikščiojimas ar kvėpavimo pratimai, padeda stabilizuoti dienos ritmą.

    Galiausiai, rūkymas laikomas vienu agresyviausių odos senėjimą greitinančių veiksnių, nes blogina audinių aprūpinimą deguonimi ir siejamas su spartesniu kolageno ir elastino irimu. Atsisakius rūkymo, oda dažnai greičiau atgauna gyvybingesnę spalvą, o ilgalaikėje perspektyvoje mažėja ir ankstyvo suglebimo rizika.

    Nors kolageno nykimas yra natūrali senėjimo dalis, kasdieniai sprendimai gali pastebimai sulėtinti šį procesą. Jei odos pokyčiai ryškūs, vargina sąnarių skausmai ar atsiranda kitų sveikatos simptomų, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dermatologu, kad priežastys būtų įvertintos kompleksiškai.

  • Ajranas iš 3 ingredientų: vėsina, sotina ir gali padėti žarnynui – štai kaip pasigaminti

    Ajranas iš 3 ingredientų: vėsina, sotina ir gali padėti žarnynui – štai kaip pasigaminti

    Ajranas – tai gaivus sūrus gėrimas iš natūralaus jogurto, vandens ir druskos. Jis nėra desertas ar saldus kokteilis: skonis lengvai rūgštus, o charakteris labiau išraiškingas, todėl ypač tinka prie aštresnių, riebesnių ar sotesnių patiekalų.

    Namuose ajraną pasigaminti paprasta ir greita. Dažniausiai užtenka sumaišyti stiklinę natūralaus jogurto su puse stiklinės labai šalto vandens, įberti žiupsnelį druskos ir trumpai suplakti ar sutrinti, kol viršuje susidaro putos.

    Konsistenciją galima reguliuoti pagal skonį: jei norite skystesnio gėrimo, įpilkite daugiau vandens. Ajraną taip pat galima pagardinti mėta, krapais, tarkuotu agurku, trupučiu citrinų sulčių ar žiupsniu pipirų, tačiau klasikinė versija išlieka trijų ingredientų.

    Didžiausias ajrano privalumas – jo jogurtinė bazė. Natūralus jogurtas yra fermentuotas pieno produktas, o pasirinkus jogurtą su gyvomis bakterijų kultūromis, ajranas gali papildyti mitybą produktais, kurie siejami su palankesne žarnyno mikrobiotos būkle.

    Vis dėlto svarbu nepervertinti: ajranas nėra vaistas ir „negydo žarnyno“. Tačiau jis gali būti protinga alternatyva saldintiems gėrimams, ypač jei kasdienybėje norisi kažko gaivaus, bet nenorima papildomo cukraus ar saldžių priedų.

    Ajranas dažnai laikomas lengvesniu už patį jogurtą, nes skiedžiamas vandeniu. Dėl to jis gali padėti atsigauti po karščio, maloniai gaivina ir kartu suteikia dalį jogurtui būdingų maistinių medžiagų, įskaitant baltymus.

    Maistinė vertė labiausiai priklauso nuo pasirinkto jogurto. Natūralus jogurtas paprastai yra kalcio šaltinis, taip pat gali suteikti fosforo, kalio ir B grupės vitaminų, ypač riboflavino bei vitamino B12, kuris svarbus normaliai nervų sistemos veiklai.

    Dar vienas pliusas – tai, ko ajrane dažniausiai nėra. Gaminant iš natūralaus jogurto nereikia dėti cukraus, sirupų ar vaisinių užpildų, todėl gėrimo sudėtis išlieka paprasta, o skonis – ne desertinis.

    Ne visiems ajranas tinka vienodai. Kadangi recepte naudojama druska, žmonėms, kuriems rekomenduota riboti natrio kiekį, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar inkstų ligų, vertėtų rinktis minimalų druskos kiekį arba jos visai atsisakyti.

    Atsargumo gali prireikti ir netoleruojantiems laktozės. Fermentuoti pieno produktai daliai žmonių būna lengviau toleruojami nei pienas, tačiau reakcija individuali, todėl prireikus galima rinktis jogurtą be laktozės.

    Ajranas kartais lyginamas su kefyru ar lassi, bet tai skirtingi gėrimai. Kefyras gaminamas fermentuojant pieną su specifinėmis kefyro kultūromis, todėl skonis dažnai būna ryškesnis, o pats gėrimas gali būti lengvai putojantis.

    Lassi taip pat gaminamas jogurto pagrindu, tačiau populiarios versijos neretai būna saldintos ir vaisinės, todėl jose gali būti daugiau cukraus. Ajranas išsiskiria trumpa sudėtimi, sūriu skoniu ir tuo, kad labiausiai tinka kaip gaivus priedas prie maisto, o ne saldus gėrimas.

  • Atostogos prasidėjo, o jūs sergate? Gydytojai aiškina let-down efektą ir kaip jo išvengti

    Atostogos prasidėjo, o jūs sergate? Gydytojai aiškina let-down efektą ir kaip jo išvengti

    Daugelis atpažįsta scenarijų: kelias savaites dirbate maksimaliu tempu, o vos prasidėjus atostogoms atsiranda sloga, gerklės skausmas, pūslelinė ar staigus silpnumas. Šis reiškinys vadinamas let-down efektu, kai organizmas „atleidžia įtampą“ ir ima rodyti nuovargio bei infekcijų požymius.

    Ilgą laiką patiriant stresą kūnas veikia mobilizacijos režimu: aktyviau išsiskiria kortizolis ir adrenalinas. Tokia būsena padeda „ištempti“ dienas, tačiau kartu gali keisti imuninės sistemos darbą ir maskuoti ankstyvus negalavimų signalus.

    Atostogoms prasidėjus ritmas staiga sulėtėja, o organizmas pereina prie atsigavimo. Tuomet simptomai, kurie anksčiau buvo nuslopinti, gali išryškėti, todėl susidaro įspūdis, kad žmogų „susargdino“ poilsis, nors dažniausiai tai yra vėluojanti reakcija į įtampą ir miego trūkumą.

    Kodėl vasarą vis tiek susergama?

    Vasarą infekcijų rizika nemažėja vien dėl to, kad šilta. Kelionės, festivaliai, viešbučiai ir didesni žmonių srautai reiškia daugiau artimo kontakto ir daugiau dažnai liečiamų paviršių, todėl virusams lengviau plisti.

    Šiltuoju sezonu dažniau cirkuliuoja enterovirusai, galintys sukelti peršalimą primenančius simptomus, o kartais ir staigesnį karščiavimą, raumenų skausmus ar virškinimo sutrikimus. Dalis infekcijų gali būti besimptomės, tačiau užkratas vis tiek plinta, ypač grupėse ir kelionėse.

    Prie to prisideda temperatūrų kontrastai: karšta lauke, vėsus automobilis, kondicionuojamas viešbutis ar parduotuvė. Tokie perėjimai dirgina nosies ir gerklės gleivinę, ją sausina ir silpnina natūralią apsaugą, todėl pirmi simptomai neretai pasirodo po kelių dienų intensyvaus kondicionieriaus naudojimo.

    Skysčiai, miegas ir pirmos dienos planas

    Karštis didina skysčių netekimą, o net ir nedidelis dehidratavimas blogina gleivinių būklę. Kai jos išsausėja, sunkiau „sulaiko“ ir pašalina į kvėpavimo takus patekusius mikroorganizmus, todėl vanduo ir reguliarus gėrimas per dieną tampa paprasta, bet svarbia prevencija.

    Gydytojai pataria pirmąsias atostogų dienas planuoti kaip pereinamąjį laikotarpį, o ne dar vieną projektą. Jei įmanoma, verta bent kelias dienas prieš išvykstant sumažinti darbo krūvį, išsimiegoti, o kelionės grafiką palikti lankstesnį.

    Ar padeda saulė ir vitaminas D?

    Vitamino D kiekis organizme dažnai būna didesnis vasaros pabaigoje, kai daugiau saulės, ir tai siejama su imuniteto funkcijomis. Tačiau vien šio faktoriaus nepakanka: kontaktų gausa, kelionių nuovargis, miego režimo pokyčiai ir kondicionuojamas oras gali nusverti teorinę naudą.

    Mokslininkai taip pat nagrinėja, kaip sezoniškumas susijęs su melatoninu, kurio gamyba priklauso nuo šviesos ir miego režimo. Vis daugiau duomenų rodo, kad melatoninas dalyvauja imuninės reakcijos reguliavime, tačiau tai nereiškia, kad vasarą esame visiškai apsaugoti arba, atvirkščiai, ypač pažeidžiami.

    Jei simptomai stiprėja, atsiranda aukšta temperatūra, dusulys, stiprus silpnumas ar būklė nepagerėja per kelias dienas, specialistai rekomenduoja kreiptis į gydytoją. Tai ypač svarbu vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ir sergantiems lėtinėmis ligomis.

  • Mokslininkai rado netikėtą ryšį: vitaminas C gali lėtinti smegenų senėjimą

    Mokslininkai rado netikėtą ryšį: vitaminas C gali lėtinti smegenų senėjimą

    Žmogaus organizmas pats nepasigamina vitamino C, todėl jo atsargos priklauso nuo kasdienės mitybos. Ši medžiaga dažniausiai siejama su imunine sistema ir antioksidaciniu poveikiu, tačiau vis daugiau dėmesio skiriama ir jos vaidmeniui nervų sistemoje.

    Vitamino C reikia biocheminiams procesams, susijusiems su neuromediatorių sinteze, taip pat apsaugai nuo oksidacinio streso, kuris laikomas vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie neuronų pažeidimo senstant. Tyrėjai pabrėžia, kad smegenys šią medžiagą aktyviai kaupia.

    Įdomu tai, kad vitamino C koncentracija smegenų skystyje gali būti maždaug dvigubai didesnė nei kraujyje. Toks skirtumas leidžia manyti, jog organizmas smegenų funkcijoms užtikrinti šią maistinę medžiagą laiko prioritetine.

    Naujų duomenų pateikė Hirosaki universiteto mokslininkų atliktas tyrimas, publikuotas žurnale PLOS One. Jie analizavo 2 044 Japonijos gyventojų, vyresnių nei 64 metų, duomenis, įvertinę vitamino C kiekį kraujo plazmoje ir atlikę galvos smegenų magnetinio rezonanso tyrimus.

    Rezultatai parodė aiškią sąsają: didesnis vitamino C kiekis kraujyje buvo susijęs su didesniu pilkosios medžiagos tūriu. Pilkoji medžiaga svarbi atminčiai, informacijos apdorojimui, emocijų reguliacijai ir judesių kontrolei, o jos mažėjimas laikomas vienu iš įprastų smegenų senėjimo požymių.

    Tyrėjai taip pat vertino vadinamąjį numatytojo režimo tinklą, kuris aktyvus net tuomet, kai žmogus neatlieka konkrečios užduoties. Šis tinklas siejamas su autobiografine atmintimi, dėmesio valdymu, ateities planavimu ir savęs suvokimu.

    Nustatyta, kad didesnis vitamino C kiekis buvo susijęs ir su stipresniu ryšiu šio tinklo viduje. Ankstesni moksliniai darbai yra rodę, kad numatytojo režimo tinklo ryšių silpnėjimas dažniau stebimas sergant Alzheimerio ar Parkinsono ligomis, taip pat esant depresijos simptomams.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tai yra stebimasis tyrimas, todėl jis neįrodo priežastinio ryšio. Kitaip tariant, iš šių rezultatų negalima tiesiogiai teigti, kad būtent vitaminas C lemia lėtesnius smegenų pokyčius, nes įtaką gali daryti ir bendra mitybos kokybė, fizinis aktyvumas ar kiti sveikatos veiksniai.

    „Mūsų duomenys leidžia kelti hipotezę, kad vitamino C gausesnė mityba gali padėti palaikyti smegenų sveikatą ir mažinti su amžiumi susijusį pažintinių funkcijų silpnėjimą“, – sakė tyrime cituojamas radiologas Tomohiro Shintaku.

    Praktikoje vitaminas C pirmiausia siejamas su subalansuota mityba, o ne su didelėmis papildų dozėmis. Daug jo turi ne tik citrusiniai vaisiai, bet ir juodieji serbentai, saldžiosios paprikos, petražolių lapai, braškės, kiviai, brokoliai bei briuseliniai kopūstai.

    Naujausi rezultatai papildo vis didėjantį mokslinių įrodymų lauką, kad kasdieniai mitybos įpročiai gali būti svarbūs ne tik bendrai savijautai, bet ir smegenų funkcijų išsaugojimui vyresniame amžiuje. Tyrėjai ragina tęsti darbus, kurie padėtų patikrinti, ar vitamino C didinimas mityboje gali turėti apčiuopiamą poveikį pažintinėms funkcijoms ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Tulžies pūslės liga prasideda tyliai: simptomai, kurie išduoda dar iki akmenų

    Tulžies pūslės sutrikimai dažnai prasideda nepastebimai, o pirmieji ženklai neretai priskiriami nuovargiui ar persivalgymui. Tulžies pūslė kaupia tulžį, kuri būtina riebalams virškinti, todėl jos veiklos sutrikimai greitai atsispindi savijautoje.

    Ankstyvose stadijose žmonės dažniau skundžiasi spaudimu ar maudimu po dešiniuoju šonkaulių lanku, ypač po riebaus maisto. Taip pat gali varginti pykinimas, kartumas burnoje, raugėjimas ar pilvo pūtimas, kurie kartojasi be aiškios priežasties.

    Gydytojai dažniausiai išskiria dvi dažnas pradines būkles: tulžies sąstovį ir tulžies pūslės uždegimą, kuris gali būti ir be akmenų. Negydomi sutrikimai ilgainiui didina akmenų susidarymo riziką, o tuomet gali prasidėti staigesni priepuoliai.

    Tarp dažniausių rizikos veiksnių minimos ilgos pertraukos tarp valgymų, mažas fizinis aktyvumas, stresas ir dažnas greito, riebaus maisto vartojimas. Kai kuriems žmonėms įtaką daro ir antsvoris, spartus svorio kritimas ar hormoniniai pokyčiai, todėl simptomai gali stiprėti nepastebimai.

    Jei pasikartoja bent keli požymiai, verta kreiptis į šeimos gydytoją arba gastroenterologą nelaukiant stipraus skausmo priepuolio. Dažniausiai skiriami paprasti tyrimai, pavyzdžiui, pilvo organų echoskopija ir kraujo tyrimai, padedantys įvertinti kepenų bei tulžies takų būklę.

    „Savarankiškai vartoti tulžį varančių preparatų ar atlikti vadinamąjį tubavimą be echoskopijos gali būti pavojinga“, – pabrėžia gydytojai. Jei tulžies pūslėje jau yra akmenų, tokie veiksmai gali pajudinti akmenį ir užblokuoti tulžies lataką, o tai kartais baigiasi skubia operacija.

  • Karštyje šaltas dušas gali pakenkti labiau nei padėti: paaiškino, kas vyksta organizme

    Europą užklupus karščių bangai, vis daugiau žmonių ieško būdų greitai atsivėsinti, o viena dažniausių priemonių tampa šaltas dušas. Vis dėlto specialistai įspėja, kad staigus labai šalto vandens poveikis ne visada padeda sumažinti kūno temperatūrą ir kai kuriais atvejais gali pabloginti savijautą.

    Organizmas karštyje vėsinasi pirmiausia per odą, kai plečiasi kraujagyslės ir didėja kraujotaka paviršiuje, o prakaitas garuodamas pašalina šilumą. Tačiau labai šaltas vanduo sukelia priešingą reakciją: kraujagyslės susiaurėja, todėl šiluma prasčiau atiduodama per odą.

    Kodėl šaltas dušas apgauna kūną?

    Ši reakcija vadinama vazokonstrikcija, kai sumažėja kraujo pritekėjimas į odą ir kūnas laikinai sulaiko šilumą „viduje“. Dėl to iškart po dušo gali atrodyti, kad atvėsote, tačiau vėliau karščio pojūtis gali sugrįžti dar stipresnis.

    „Labai šaltas vanduo gali susiaurinti kraujagysles ir sumažinti šilumos atidavimą per odą, todėl kūnas vėsta ne taip efektyviai“, – aiškina ekspertai.

    Dar viena problema yra staigus temperatūros pokytis, kuris daliai žmonių gali sukelti galvos svaigimą ar silpnumą, ypač jei karštyje jau trūksta skysčių. Rizika didesnė vyresniems asmenims ir turintiems širdies bei kraujagyslių sistemos sutrikimų.

    Koks dušas geresnis per karščius?

    Specialistai dažniau rekomenduoja rinktis drungną arba vidutiniškai vėsų dušą, kad kūnas atvėstų palaipsniui, nesukeliant staigaus kraujagyslių susiaurėjimo. Tokia taktika leidžia lengviau stabilizuoti termoreguliaciją ir sumažina tikimybę, kad netrukus vėl pasijusite perkaitę.

    Karščių metu taip pat svarbu reguliariai gerti vandenį ir stebėti dehidratacijos požymius, nes troškulys ne visada atsiranda laiku. Jei įmanoma, rekomenduojama riboti buvimą tiesioginėje saulėje ir intensyvų fizinį krūvį dienos metu, ypač per patį karščio piką.

    Ką dar verta prisiminti?

    Norint sumažinti perkaitimo riziką, padeda lengvi, orui pralaidūs drabužiai, galvos apdangalas ir šešėlis. Taip pat svarbu naudoti apsaugą nuo saulės, nes nudegusi oda prasčiau atlieka savo funkciją ir gali apsunkinti šilumos atidavimą.

    Jei atsiranda stiprus silpnumas, dezorientacija, pykinimas, neįprastai karšta ir sausa oda ar sąmonės sutrikimas, tai gali būti pavojingi perkaitimo požymiai. Tokiais atvejais būtina kuo greičiau kreiptis pagalbos ir pradėti vėsinti kūną saugiais, palaipsniais būdais.

  • Vėžio diagnozė dar ne nuosprendis: gydytojai įvardijo įpročius, kurie ilgina gyvenimą

    Vėžio diagnozė iš esmės pakeičia kasdienybę, tačiau gydytojai pabrėžia, kad dalį rizikų žmogus vis dar gali valdyti pats. Naujausi tyrimai rodo, jog greta gydymo didelę reikšmę turi gyvenimo būdas, galintis mažinti komplikacijų ir ligos atsinaujinimo tikimybę bei gerinti savijautą.

    Onkologinių ligų atvejų skaičius pasaulyje auga, o medicinos pažanga reiškia, kad daugėja žmonių, gyvenančių po gydymo. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, ką realiai gali pakeisti kasdieniai sprendimai, kai gydymas jau pradėtas arba baigtas.

    Rūkymo atsisakymas ir alkoholis

    Viena aiškiausių rekomendacijų, dėl kurios sutaria dauguma specialistų, yra visiškas rūkymo atsisakymas. Tęsiant rūkymą po diagnozės, didėja rizika patirti ligos atkrytį, susidurti su kitais piktybiniais navikais, sunkiau toleruoti gydymą ir turėti prastesnes išgyvenamumo prognozes.

    Gydytojai taip pat ragina kiek įmanoma riboti alkoholį arba jo visai atsisakyti. Reguliarus alkoholio vartojimas siejamas su didesne naujų piktybinių susirgimų rizika ir prastesniais sveikimo rodikliais, ypač kai organizmas jau patiria gydymo keliamą krūvį.

    Judėjimas, mityba ir svoris

    Fizinė veikla laikoma vienu svarbiausių atsigavimo ramsčių, nes padeda mažinti nuovargį, palaikyti raumenų jėgą, gerinti miegą ir emocinę būklę. Mokslinėje literatūroje vis dažniau pabrėžiama, kad reguliari, individualiai pritaikyta mankšta siejama su mažesne mirtingumo rizika sergant kai kuriomis vėžio formomis.

    Ne mažiau svarbi ir mityba: rekomenduojama rinktis daugiau daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų, ankštinių, o riboti perdirbtą maistą, sočiuosius riebalus ir raudonos mėsos perteklių. Toks racionas siejamas su geresne bendra savijauta, palankesne kūno masės kontrole ir mažesne gretutinių ligų rizika.

    Specialistai pabrėžia, kad staigūs ir labai griežti mitybos eksperimentai po diagnozės gali būti žalingi, ypač jei žmogus praranda svorį ar jėgas. Ketogeninė mityba, gydomasis badavimas ar itin mažai angliavandenių turinčios dietos kai kuriais atvejais tiriamos, tačiau kol kas nėra pakankamai įrodymų, kad jos būtų saugi ir universali priemonė onkologiniams pacientams.

    Ką svarbu aptarti su gydytoju?

    Gydytojai ragina visus pokyčius derinti su savo onkologu ar šeimos gydytoju, ypač jei taikoma chemoterapija, spindulinis gydymas ar vartojami specifiniai vaistai. Net ir teigiami įpročiai turi būti pritaikyti individualiai, atsižvelgiant į diagnozę, gydymo etapą, šalutinius poveikius bei gretutines ligas.

    Ekspertai sutaria dėl vieno: vėžio gydymas nesibaigia vien procedūromis, o kasdieniai sprendimai gali tapti svarbia ilgalaikės sveikatos dalimi. Nuoseklūs, realistiški pokyčiai dažnai duoda didesnę naudą nei trumpalaikės, radikalios pastangos.