CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Gydytojai įspėja: ši kasdienė mitybos klaida gali didinti vėžio riziką

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pabrėžia, kad nemaža dalis onkologinių ligų atvejų siejasi su keičiamais rizikos veiksniais, tarp jų ir mityba. Vis daugiau dėmesio skiriama kasdieniams pasirinkimams, kurie atrodo nekalti, tačiau ilgainiui gali didinti vėžio riziką.

    Viena dažniausiai minimų klaidų yra reguliarus itin apdorotų produktų vartojimas ir dažnas smarkiai apskrudinto, aukštoje temperatūroje kepto maisto valgymas. Tokia mityba neretai siejama su didesniu druskos, cukraus ir sočiųjų riebalų kiekiu, o kartu mažesniu skaidulų, vitaminų ir mikroelementų kiekiu.

    PSO Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą yra priskyrusi pirmai kancerogenų grupei, tai reiškia, kad yra pakankamai įrodymų apie ryšį su vėžiu. Prie perdirbtos mėsos priskiriami, pavyzdžiui, dešrelės, dešros, kumpis, šoninė ir kiti sūdyti, rūkyti ar kitaip konservuoti gaminiai.

    Riziką gali didinti ir maisto ruošimas labai aukštoje temperatūroje, ypač kai mėsa ar kiti produktai smarkiai apskrunda ar apdega. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad kepant ar grilinant aukštoje temperatūroje gali susidaryti junginiai, siejami su nepalankiais ilgalaikiais poveikiais, ypač jei taip ruoštas maistas valgomas dažnai.

    Specialistai pataria dažniau rinktis mažiau apdorotus produktus ir paprastesnius gaminimo būdus, pavyzdžiui, troškinimą, virimą ar kepimą žemesnėje temperatūroje. Taip pat rekomenduojama riboti perdirbtą mėsą, dažniau įtraukti ankštines kultūras, žuvį, daržoves, pilno grūdo produktus ir užtikrinti pakankamą skaidulų kiekį racione.

    Svarbu pabrėžti, kad vienas produktas ar vienas patiekalas vėžio nesukelia, tačiau ilgalaikiai įpročiai gali turėti reikšmės bendrai rizikai. Jei norisi realių pokyčių, efektyviausia pradėti nuo paprastų žingsnių: mažinti itin apdorotų užkandžių kiekį, rečiau rinktis perdirbtą mėsą ir vengti sudegusios plutelės.

  • Atrodė nekaltas užkandis prieš miegą, bet ekspertai įspėja: gali išblaškyti miegą

    Kokybiškas miegas svarbus organizmo atsistatymui, todėl specialistai primena: vakare verta mažinti ekranų laiką ir vengti to, kas gali suaktyvinti nervų sistemą. Nors socialiniuose tinkluose netrūksta patarimų, ką suvalgyti prieš miegą, dalis jų gali turėti priešingą efektą.

    Vaistininkas Amiras Singhas atkreipė dėmesį į populiarų pasirinkimą – bananus. Jie dažnai pristatomi kaip tinkamas vakarinis užkandis dėl magnio ir kalio, tačiau kai kuriems žmonėms toks pasirinkimas gali apsunkinti užmigimą.

    „Bananuose nemažai natūralaus cukraus, todėl daliai žmonių tai gali ne padėti, o kaip tik sutrukdyti užmigti“, – sakė Amiras Singhas.

    Specialistai pabrėžia, kad jautrumas angliavandeniams ir cukrui vakare skiriasi. Kai kuriems net ir natūraliai saldus maistas gali lemti staigesnius gliukozės svyravimus, didesnį budrumą ar diskomfortą, kuris trukdo ramiai užmigti.

    Kitas dažnas vakaro pasirinkimas – pienas. Nors jis neretai siejamas su raminančiu ritualu, žmonėms, kurie netoleruoja laktozės ar yra jai jautrūs, pieno produktai gali sukelti pilvo pūtimą, spazmus ar kitus virškinimo sutrikimus, o tai prastina miego kokybę.

    Kalbėdamas apie priemones, kurios gali sukelti mieguistumą, specialistas paminėjo kai kuriuos be recepto parduodamus antihistamininius vaistus. Vis dėlto jis pabrėžė, kad tokie preparatai neturėtų tapti reguliariu sprendimu, nes ilgainiui gali maskuoti tikrąsias nemigos priežastis ir sukelti šalutinį poveikį.

    Miego higienos rekomendacijose dažnai pabrėžiama ir alkoholio įtaka. Nors alkoholis iš pradžių gali sukelti mieguistumą, vėliau jis siejamas su fragmentuotu miegu, dažnesniais prabudimais ir prastesne bendra poilsio kokybe, ypač antroje nakties pusėje.

    Norint pagerinti užmigimą, ekspertai pataria laikytis pastovaus miego režimo, vakare rinktis lengvesnį maistą ir stebėti individualias organizmo reakcijas. Paprastos priemonės, pavyzdžiui, akių kaukė ar maksimaliai tamsi miegamojo aplinka, daugeliui žmonių padeda greičiau „išjungti“ budrumą ir lengviau pereiti į miegą.

  • Mokslininkai atskleidė: pakitęs raštas gali įspėti apie pavojingą smegenų ligą

    Atminties spragos ar sunkesnė koncentracija dažnai laikomos pirmaisiais ženkliais, kad silpsta smegenų veikla. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad ankstyvų užuominų galima ieškoti ir kasdienėje smulkmenoje, žmogaus rašte.

    Portugalijos Evoros universiteto mokslininkai analizavo, ar rašymo ypatybės gali padėti atpažinti kognityvinių funkcijų silpnėjimą vyresniame amžiuje. Tyrimo rezultatai 2026 metų gegužę publikuoti žurnale Frontiers in Human Neuroscience.

    Ką išdavė diktanto užduotis?

    Tyrime dalyvavo 58 vyresnio amžiaus žmonės: 38 jau buvo nustatyti įvairaus laipsnio kognityviniai sutrikimai, o 20 dalyvių tokių požymių neturėjo. Visi jie atliko kelias užduotis: braižė linijas ir taškus, perrašinėjo tekstą bei rašė sakinį diktuojant.

    Didžiausi skirtumai išryškėjo būtent diktanto metu, nes ši užduotis vienu metu reikalauja dėmesio, trumpalaikės atminties, kalbos apdorojimo ir tikslios judesių kontrolės. Tyrėjų teigimu, tai padeda geriau pamatyti, kaip smegenys suderina mąstymą ir motoriką.

    Kokie rašto pokyčiai fiksuoti?

    Mokslininkai nustatė, kad kognityvinių sutrikimų turintys dalyviai dažniau rašė lėčiau ir ilgiau užtrukdavo atlikdami atskirus rašymo judesius. Jų rašte buvo daugiau smulkių, trumpų brūkšnelių, o judesiai atrodė mažiau tolygūs ir prasčiau koordinuoti.

    Tyrėjai tai sieja su galimu silpnesniu ryšiu tarp kognityvinių procesų ir judesių planavimo mechanizmų. Kitaip tariant, rašymas tampa sudėtingesnis ne vien dėl rankos miklumo, bet ir dėl to, kad sunkiau vienu metu apdoroti informaciją ir ją perkelti į tikslų veiksmą.

    Kodėl to dar nepakanka diagnozei?

    Vienas svarbiausių akcentų, rašto pokyčiai patys savaime nėra diagnozė. Tyrimo autorė Ana Rita Matias pabrėžė, kad tokiems signalams patvirtinti būtini išsamesni medicininiai vertinimai, o išvadoms sustiprinti reikia didesnių ir įvairesnių imčių.

    Specialistai primena, kad raštas dažnai kinta natūraliai senstant, dėl regėjimo silpnėjimo, sąnarių problemų, vartojamų vaistų, tremoro ar kitų neurologinių būklių. Todėl svarbiausia vertinti bendrą situaciją ir, atsiradus keliems nerimą keliantiems simptomams, kreiptis į šeimos gydytoją ar neurologą.

    Mokslininkų vertinimu, ateityje rašto analizė gali tapti papildomu ankstyvosios patikros įrankiu, ypač jei bus derinama su kitais testais ir skaitmeniniais matavimais. Vis dėlto kol kas tai labiau kryptis tolimesniems tyrimams, o ne savarankiškas būdas nustatyti ligą.

  • Naktinė kaukė pėdoms: trys virtuvės ingredientai, o kulnai ryte tampa gerokai švelnesni

    Naktinė kaukė pėdoms: trys virtuvės ingredientai, o kulnai ryte tampa gerokai švelnesni

    Net kruopščiausias pedikiūras nepaslėps problemos, jei kulnų oda šiurkšti ir suskeldėjusi. Vasarą tai pasitaiko dažniau, nes oda greičiau netenka drėgmės dėl karščio, vaikščiojimo basomis ir atvirų batų, o suragėjęs sluoksnis ant kulnų storėja.

    Greitam komfortui galima išbandyti paprastą naktinę kaukę, kuri remiasi drėkinimo ir odos barjero atkūrimo principais. Ji nepakeičia ilgalaikės priežiūros, tačiau po pirmo karto dažnai suteikia akivaizdų švelnumo pojūtį, ypač jei oda tik išsausėjusi, o ne giliai sutrūkinėjusi.

    Dažniausiai namuose randami trys ingredientai: medus, alyvuogių aliejus ir keli lašai citrinos sulčių. Medus veikia kaip humektantas ir padeda pritraukti bei išlaikyti drėgmę, aliejus papildo lipidus ir mažina vandens netekimą per odą, o citrinos sultyse esantys vaisių rūgščių junginiai gali lengvai prisidėti prie paviršiaus glotninimo.

    Vis dėlto citrinos sulčių nereikėtų tepti ant sudirgusios ar įtrūkusios odos, nes rūgštis gali sukelti perštėjimą. Jei kulnuose yra skausmingų plyšių, geriau rinktis tik drėkinančius ir barjerą atkuriančius produktus be dirginančių priedų.

    Kaukę ruoškite paprastai: ingredientus gerai išmaišykite ir užtepkite storesnį sluoksnį ant kulnų. Tuomet užmaukite medvilnines kojines ir palikite per naktį, o ryte nuplaukite drungnu vandeniu ir patepkite lengvu drėkinamuoju kremu.

    Naktinė priežiūra veikia dėl kelių priežasčių: oda miego metu intensyviau atsistato, o ilgesnis kontaktas leidžia medžiagoms veikti kelias valandas. Kojinės sukuria švelnios okliuzijos efektą, todėl drėgmė lėčiau išgaruoja, o suminkštėjęs suragėjęs sluoksnis tampa elastingesnis.

    Vienos nakties paprastai neužtenka senoms nuospaudoms ar daug mėnesių susikaupusiam suragėjimui pašalinti. Geriausi rezultatai pasiekiami kaukę kartojant reguliariai vieną ar du kartus per savaitę ir kasdien palaikant drėkinimą.

    Didelę įtaką turi paruošimas, kurį žmonės dažnai praleidžia. Prieš kaukę verta 10–15 minučių pamirkyti pėdas šiltame vandenyje, po to gerai nusausinti ir tik švelniai pašalinti suminkštėjusį paviršinį sluoksnį pemza ar dilde, nebandant nušveisti iki „lygumo“ per vieną kartą.

    Per agresyvus šveitimas gali duoti priešingą efektą: oda, gindamasi nuo traumavimo, ima greičiau storėti. Todėl saugesnė strategija yra švelni, bet nuosekli priežiūra, o tarp procedūrų kasdien naudoti drėkinamuosius kremus, ypač su didesne šlapalo koncentracija, jei oda linkusi storėti.

    Jei kulnai giliai sutrūkinėję, kraujuoja, skauda vaikštant arba atsiranda uždegimo požymių, vien namų priemonių gali nepakakti. Tokiais atvejais tikslinga kreiptis į podologą ar dermatologą, nes kartais prireikia profesionalaus sutvarkymo ir gydymo, ypač jei yra gretutinių būklių.

  • Atsisakėte lifto? Štai ką laiptai daro jūsų kūnui, širdžiai ir kondicijai kasdien

    Atsisakėte lifto? Štai ką laiptai daro jūsų kūnui, širdžiai ir kondicijai kasdien

    Laiptai atrodo menka smulkmena, tačiau kūnui tai vienas paprasčiausių ir kartu efektyviausių kasdienės veiklos krūvių. Kylant aukštyn organizmas per trumpą laiką turi pakelti savo svorį prieš gravitaciją, todėl širdies ritmas ir kvėpavimas suintensyvėja greičiau nei einant lygiu paviršiumi. Dėl to net kelios minutės laiptais dažnai aiškiai parodo realią fizinę formą.

    Kopiant laiptais labiausiai dirba šlaunys, sėdmenys ir blauzdos, tačiau stabilumui palaikyti įsitraukia ir pilvo bei nugaros raumenys. Skirtingai nei ramus pasivaikščiojimas, čia raumenys nuolat dirba didesne jėga, o tai ilgainiui gali prisidėti prie kojų stiprėjimo. Reguliarus kopimas taip pat lavina judesių kontrolę ir koordinaciją, ypač kai tenka keisti tempą ar žingsnio ilgį.

    Daugelį domina kalorijos, tačiau vieno universalaus skaičiaus nėra: energijos sąnaudos priklauso nuo kūno masės, amžiaus, tempo, laiptų statumo ir trukmės. Vis dėlto kryptis aiški: kylant laiptais energijos paprastai sunaudojama daugiau nei einant tuo pačiu laiku lygiai, nes kūnas nuolat įveikia gravitaciją. Didžiausias privalumas tas, kad toks krūvis gali kauptis nepastebimai, jei laiptai tampa įpročiu.

    Svarbi ir kita dalis, apie kurią dažnai pamirštama: leidimasis laiptais. Leidžiantis raumenys dažniau dirba stabdomuoju režimu, kontroliuodami kiekvieną žingsnį ir amortizuodami kūną. Tai naudinga pusiausvyrai ir sąnarių stabilumui, tačiau skubėjimas ar netinkama avalynė didina paslydimo riziką, todėl saugumas čia turi būti prioritetas.

    Laiptai gali tapti ir paprastu savijautos rodikliu: jei anksčiau lengvai užlipdavote iki ketvirto aukšto, o dabar greitai pritrūksta oro, tai nebūtinai reiškia ligą, bet gali rodyti sumažėjusį kasdienį aktyvumą. Kita vertus, organizmas prie reguliaraus krūvio prisitaiko gana greitai, todėl net maži, bet pastovūs pokyčiai dažnai duoda apčiuopiamą rezultatą. Jei turite širdies ar sąnarių problemų, krūvį verta didinti palaipsniui ir pasitarti su gydytoju.

    Šiuolaikinė kasdienybė skatina kuo mažiau judėti, todėl laiptai tampa paprastu būdu grąžinti judesį į dienotvarkę be papildomo laiko sportui. Keli aukštai ryte, per pietus ar grįžtant namo gali būti mažas, bet nuoseklus impulsas širdžiai, raumenims ir bendrai ištvermei. Kartais būtent tokie maži sprendimai ilgainiui pakeičia savijautą labiau nei retas, bet ambicingas sporto planas.

  • Rankų paspaudimas atskleidžia biologinį amžių: silpnesnis suėmimas siejamas ir su Alzheimeriu

    Rankų paspaudimas atskleidžia biologinį amžių: silpnesnis suėmimas siejamas ir su Alzheimeriu

    Žmogaus senėjimas prasideda ląstelių lygmeniu, o išoriniai požymiai, tokie kaip žilimas ar raukšlės, dažnai pasirodo vėliau. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama paprastam rodikliui – rankos suėmimo jėgai, kuri gali padėti įvertinti bendrą organizmo būklę ir biologinio senėjimo greitį.

    Rankos suėmimo jėga matuojama dinamometru, o pats testas medicinoje žinomas kaip HGS. Tai nėra vien dilbio raumenų „stiprumo varžybos“, nes tvirtam suėmimui būtinas sklandus nervų sistemos signalų perdavimas ir raumenų bei skeleto sistemos darna.

    Ką rodo silpnesnė suėmimo jėga?

    Su amžiumi suėmimo jėga linkusi mažėti dėl raumenų masės ir funkcijos praradimo, vadinamo sarkopenija. Prie to prisideda ir lėtiniai žemo intensyvumo uždegiminiai procesai organizme bei mitochondrijų veiklos pokyčiai, kurie siejami su energijos gamybos silpnėjimu.

    Dideli stebėjimo tyrimai rodo, kad mažesnė suėmimo jėga siejama su didesne nepalankių sveikatos baigčių rizika. PURE tyrime buvo skaičiuota, kad suėmimo jėgai sumažėjus 5 kilogramais, bendro mirtingumo rizika didėjo 16 proc., o miokardo infarkto rizika – 7 proc., insulto – 9 proc.

    Tyrėjai taip pat akcentuoja, kad šis rodiklis kai kuriais atvejais gali prognozuoti riziką geriau nei įprasti parametrai, pavyzdžiui, sistolinis kraujospūdis. Dėl to suėmimo jėga dažnai traktuojama kaip bendro fizinio pajėgumo ir rezervų „termometras“, o ne vien sportinis pasiekimas.

    Ryšys su smegenų sveikata

    Geriatrijoje rankos suėmimo jėga laikoma vienu svarbių kriterijų vertinant trapumo sindromą, kai mažėja atsparumas ligoms, didėja griuvimų ir savarankiškumo praradimo rizika. Silpnesnis suėmimas taip pat siejamas su prastesniais kognityviniais rodikliais vyresniame amžiuje ir didesne demencijos, įskaitant Alzheimerio ligą, rizika.

    Šis ryšys aiškinamas tuo, kad raumenų būklė, judėjimo kontrolė ir nervų sistemos veikla yra glaudžiai susijusios. Kai silpnėja bendra raumenų funkcija, dažnai tai atspindi platesnius organizmo pokyčius, kurie gali paliesti ir smegenų sveikatą.

    Kaip įvertinti rezultatą ir ką daryti?

    Testas paprastas: dinamometras dažniausiai randamas kineziterapeutų ar reabilitacijos kabinetuose, o kai kuriais atvejais jis naudojamas ir profilaktiniuose įvertinimuose. Vis dėlto vien skaičiaus neužtenka – svarbu palyginti rezultatą su amžiaus ir lyties normomis, nes vertinimas remiasi ribinėmis reikšmėmis.

    Dažnai cituojama, kad 30–40 metų amžiaus grupėje vyrų vidutinė suėmimo jėga siekia apie 40–50 kilogramų, o moterų – apie 25–35 kilogramus. Jei rodikliai ryškiai mažesni už bendraamžių, tai gali būti signalas ne tik daugiau judėti, bet ir įsivertinti bendrą sveikatą, mitybą bei lėtinių ligų riziką.

    Specialistai pabrėžia, kad vien rankos „treniruoti“ neužtenka, nes suėmimo jėga atspindi viso kūno raumenų būklę. Didžiausią naudą paprastai duoda nuoseklus jėgos ir funkcinis fizinis aktyvumas, apimantis didžiąsias raumenų grupes.

    Svarbi ir mityba: pakankamas baltymų kiekis, omega 3 riebalų rūgštys, taip pat vitamino D būklės įvertinimas, ypač vyresniame amžiuje. Kompleksinis požiūris padeda ne tik palaikyti raumenų masę, bet ir mažinti su senėjimu siejamų sutrikimų riziką.

  • Atostogos be migrenos: didžiausi galvos skausmo „trigeriai“ ir ką daryti, kad jų išvengtumėte

    Atostogos be migrenos: didžiausi galvos skausmo „trigeriai“ ir ką daryti, kad jų išvengtumėte

    Migrena nėra tiesiog stiprus galvos skausmas – tai neurologinė liga, kurios metu įsitraukia nervų ir kraujagyslių sistemos. Specialistai pabrėžia, kad migreną turinčių žmonių smegenys dažnai yra jautresnės dirgikliams, todėl greičiau pervargsta nuo šviesos, triukšmo, kvapų ar miego ritmo pokyčių.

    Vienas svarbiausių mechanizmų siejamas su trišakiu nervu, kuris perduoda skausmo signalus galvos ir veido srityje. Jam suaktyvėjus, išsiskiria uždegiminius procesus stiprinančios medžiagos, įskaitant CGRP, o tai gali lemti kraujagyslių išsiplėtimą ir pulsuojantį skausmą.

    Kai kuriems žmonėms migreną lydi aura – laikini regos ar jutimų sutrikimai. Tai siejama su laikinu smegenų žievės aktyvumo pokyčiu, kuris gali prasidėti pakaušio srityje ir plisti į priekį, o po jo dažnai prasideda skausmo fazė.

    Kodėl migrena smogia per atostogas?

    Atrodytų, kad sumažėjęs stresas turėtų padėti, tačiau atostogų pradžia daliai žmonių tampa rizikinga. Tyrimai rodo, kad ne pats didelis stresas, o staigus jo sumažėjimas gali padidinti migrenos tikimybę artimiausiomis valandomis – organizmas tarsi „atsiskaito“ už ilgesnį įtampų laikotarpį.

    Todėl pirmosios atostogų dienos neretai būna sunkiausios: keičiasi rutina, atsiranda kelionės įtampa, vėlyvas pakavimasis, neišsimiegojimas. Prie to prisideda ir hormonų svyravimai, skysčių stoka, net įprasto kofeino vartojimo pokyčiai.

    Dažniausi atostogų trigeriai

    Vienas dažniausių iššūkių – miego režimo pokyčiai. Migreną gali provokuoti ne tik miego trūkumas, bet ir per ilgas miegas, ypač jei savaitgaliais ar atostogų metu staiga išsimiegama gerokai ilgiau nei įprasta.

    Kelionėse riziką didina ir kofeino rutina: pavėluotas rytinės kavos puodelis ar staigus kofeino sumažinimas kai kuriems sukelia vadinamąjį nutraukimo galvos skausmą, kuris jautresniems žmonėms gali pereiti į migrenos priepuolį. Skrendant lėktuvu papildomai prisideda sausas oras, kuris skatina dehidrataciją.

    Kalnai ir didesnis aukštis gali būti atskiras rizikos veiksnys, nes mažėja deguonies kiekis ir krinta atmosferos slėgis. Medicinos literatūroje aprašoma, kad migreną turintiems žmonėms dideliame aukštyje migreną primenantis skausmas gali pasireikšti gerokai dažniau, taip pat gali dažnėti aura.

    Priepuolius dažnai sustiprina ir aplinkos dirgikliai: ryški saulė prie vandens, atspindžiai nuo sniego, karštis ir tvankumas. Aukšta temperatūra skatina kraujagyslių išsiplėtimą, greitesnį skysčių ir elektrolitų netekimą, o tai migrenai jautriems žmonėms tampa reikšmingu veiksniu.

    Atostogose dažniau keičiasi ir mityba: praleidžiami valgiai dėl intensyvaus lankytinų vietų grafiko, o staigus cukraus kiekio kraujyje kritimas gali išprovokuoti priepuolį. Kai kuriems žmonėms svarbūs ir konkretūs produktai, pavyzdžiui, ilgai brandinti sūriai, perdirbta mėsa ar alkoholis, ypač raudonasis vynas.

    Ką daryti, kad rizika būtų mažesnė?

    Vienas praktiškiausių sprendimų – į atostogas pereiti palaipsniui, neplanuojant kelionės pirmą laisvadienį po įtemptos darbo savaitės. Jei įmanoma, verta palikti dieną ar dvi ramesniam pasiruošimui, kad stresas mažėtų tolygiau, o pirmas poilsio etapas praeitų namuose.

    Kelionės metu naudinga išlaikyti kuo stabilesnį režimą: keltis ir eiti miegoti panašiu laiku kaip įprastai, nepiktnaudžiauti ilgu miego „atsigriebimu“. Taip pat verta reguliariai gerti vandenį, ypač skrendant lėktuvu ar būnant karštyje, ir nepamiršti valgyti laiku.

    Gydytojai pabrėžia, kad migreną gydantys vaistai turėtų būti lengvai pasiekiami, ypač keliaujant. Priepuolį stabdantys vaistai dažniausiai veikia geriausiai, kai pavartojami pačioje priepuolio pradžioje, todėl juos verta laikyti rankiniame bagaže, o ne lagamine.

    Jei priepuoliai kartojasi dažnai, stiprėja, atsiranda naujų simptomų ar skausmas tampa neįprastas, rekomenduojama pasitarti su gydytoju. Migrenos gydymas pastaraisiais metais sparčiai kinta, o individualiai parinkta strategija dažnai leidžia sumažinti priepuolių dažnį ir jų poveikį kasdienybei.

  • Daug kas jį nuvertina: šis aliejus gali padėti širdžiai labiau, nei manėte

    Daug kas jį nuvertina: šis aliejus gali padėti širdžiai labiau, nei manėte

    Šalto spaudimo rapsų aliejus dažnai vadinamas vietiniu aukso standartu, tačiau virtuvėse jis neretai lieka tik įprastu riebalu kepimui. Mitybos specialistai primena, kad didžiausia jo vertė atsiskleidžia vartojant ne kaitinant, o šaltai – pavyzdžiui, salotoms ar jau paruoštam maistui pagardinti.

    Šio aliejaus išskirtinumas siejamas su riebalų rūgščių profiliu: jame daug nesočiųjų ir palyginti mažai sočiųjų riebalų, kurių perteklius mityboje nepalankus širdžiai. Svarbi ir alfa-linoleno rūgštis, augalinė omega-3 forma, kurios organizmas pats negamina, todėl jos reikia gauti su maistu.

    Europos maisto saugos tarnyba pažymi, kad alfa-linoleno rūgštis prisideda prie normalaus cholesterolio kiekio kraujyje palaikymo, jei jos kasdien suvartojama pakankamai. Praktikoje tai reiškia, kad nedidelis kiekis rapsų aliejaus kaip priedas prie daržovių ar kruopų gali pagerinti bendrą raciono kokybę, ypač jei jis pakeičia sviestą ar kitus sočiųjų riebalų gausius produktus.

    Rapsų aliejuje taip pat randama vitamino E, vitamino K ir augalinių sterolių. Vitaminas E padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, vitaminas K svarbus normaliai kraujo krešėjimo funkcijai, o steroliai siejami su mitybos priemonėmis, padedančiomis valdyti MTL cholesterolio rodiklius.

    Vis dėlto aliejus nėra vaistas: vien jo nepakaks, jei racione dominuoja itin perdirbtas maistas, cukraus perteklius ir sočiųjų riebalų šaltiniai. Širdžiai palankesnis modelis dažniausiai remiasi bendru principu – daugiau nesočiųjų riebalų vietoj sočiųjų, daugiau daržovių, ankštinių ir pilno grūdo produktų.

    Svarbu atskirti šalto spaudimo ir rafinuotą rapsų aliejų. Šalto spaudimo aliejus labiau tinka vartoti nekaitinant, nes jo natūralūs junginiai yra jautresni šviesai, deguoniui ir aukštai temperatūrai, todėl kaitinant jis greičiau praranda dalį savybių ir skonio niuansų.

    Kepimui dažniau rekomenduojamas rafinuotas rapsų aliejus, kuris geriau toleruoja terminį apdorojimą ir turi neutralesnį skonį. Tačiau ir čia galioja taisyklė, kad riebalų nereikėtų perkaitinti iki dūmijimo, o tos pačios porcijos nevertėtų naudoti daug kartų, nes tai blogina riebalų kokybę.

    Dar viena tema – energinė vertė. Du valgomieji šaukštai aliejaus gali sudaryti apie 180 kilokalorijų, todėl net ir palankesni riebalai turėtų būti vartojami saikingai, ypač jei siekiama kontroliuoti kūno masę.

    Norint išsaugoti šalto spaudimo rapsų aliejaus kokybę, verta rinktis tamsaus stiklo butelius ir saugoti nuo šviesos. Atidarius patariama laikyti vėsiai ir suvartoti per kelias savaites, o pasikeitus kvapui ar skoniui į kartų, primenantį dažus ar apkarusį, produktą geriau išmesti.

    Rapsų aliejus neprivalo varžytis su alyvuogių aliejumi – abu gali turėti vietą kasdienėje mityboje. Esminis skirtumas dažnai yra naudojimo būdas: šalto spaudimo rapsų aliejus ypač tinka šaltam vartojimui, o rafinuotas variantas – trumpam kepimui, kai reikia didesnio stabilumo karštyje.

  • Aukštas cholesterolis ne visada nuo mitybos: šeiminė hipercholesterolemija ilgai tyli

    Aukštas cholesterolis ne visada nuo mitybos: šeiminė hipercholesterolemija ilgai tyli

    Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje dažnai siejamas su mityba, tačiau daliai žmonių priežastis slypi genuose. Šeiminė hipercholesterolemija yra paveldima būklė, kai nuo pat vaikystės LDL cholesterolis būna per didelis, o širdies ir kraujagyslių ligų rizika išauga gerokai anksčiau nei įprasta.

    Cholesterolis organizmui būtinas: jis dalyvauja ląstelių membranų formavime, hormonų sintezėje, vitamino D gamyboje ir tulžies rūgščių susidaryme. Didžioji dalis cholesterolio pagaminama pačiame organizme, daugiausia kepenyse, todėl vien tik „neteisinga lėkštė“ ne visada paaiškina prastus lipidogramos rodiklius.

    Vertinant riziką svarbiausia ne bendras cholesterolis, o jo dalys. LDL perneša cholesterolį į audinius ir, kai jo per daug, jis lengviau kaupiasi kraujagyslių sienelėse, spartindamas aterosklerozę. HDL padeda pernešti cholesterolio perteklių atgal į kepenis, todėl palankesnis HDL lygis paprastai siejamas su mažesne širdies ligų rizika.

    Kas yra šeiminė hipercholesterolemija?

    Šeiminė hipercholesterolemija dažniausiai atsiranda dėl genetinių pokyčių, kurie sutrikdo LDL pašalinimą iš kraujo. Paprastai tai susiję su LDL receptorių veikla kepenyse, todėl LDL dalelės kraujyje cirkuliuoja ilgiau ir greičiau „prilimpa“ prie arterijų sienelių.

    Problema ta, kad būklė ilgai gali nesukelti aiškių simptomų, o vienintelis ženklas būna labai aukštas LDL rodiklis kraujo tyrime. Dėl to kai kurie žmonės diagnozę išgirsta tik po pirmojo širdies įvykio, nors padidėjusi rizika buvo daugelį metų.

    „Jei LDL cholesterolis išlieka labai aukštas nepaisant gyvenimo būdo, verta įtarti paveldimą priežastį ir ištirti artimuosius“, – pabrėžia gydytojai, kalbėdami apie šeiminės hipercholesterolemijos svarbą ankstyvai prevencijai.

    Požymiai, kurie turėtų suklusti

    Laikui bėgant gali atsirasti krūtinės skausmas fizinio krūvio metu, dusulys ar greitesnis nuovargis, ypač jei šeimoje pasitaikė ankstyvų infarktų ar insultų. Taip pat galimi galvos svaigimai, galūnių skausmai einant ar kiti požymiai, susiję su blogėjančia kraujotaka.

    Kai kuriems žmonėms pasireiškia išoriškai matomi lipidų sankaupų požymiai, pavyzdžiui, gelsvos apnašos vokų srityje ar mazgeliai sausgyslių zonoje. Gydytojas kartais atkreipia dėmesį ir į ragenos pakraščio žiedą, kuris jauniems žmonėms gali rodyti ryškų lipidų apykaitos sutrikimą.

    Diagnozė nustatoma įvertinus lipidogramos rezultatus, šeimos istoriją ir klinikinius požymius, o prireikus atliekami genetiniai tyrimai. Nustačius būklę vienam šeimos nariui, dažnai rekomenduojama vadinamoji kaskadinė patikra, kai ištyriami artimieji, nes ankstyvas gydymas reikšmingai mažina komplikacijų tikimybę.

    Gydymas: ne tik dieta

    Genetinės priežasties pašalinti neįmanoma, tačiau galima veiksmingai sumažinti pasekmes. Pirmasis žingsnis paprastai yra gyvenimo būdo korekcija: mitybos pakeitimai, kūno masės kontrolė, reguliarus fizinis aktyvumas, rūkymo atsisakymas ir alkoholio ribojimas.

    Vis dėlto šeiminės hipercholesterolemijos atveju vien mitybos dažnai nepakanka, todėl neretai prireikia ilgalaikio medikamentinio gydymo. Svarbu gydymo nenutraukti savavališkai, nes LDL rodikliai gali greitai grįžti į aukštą lygį, o širdies ir kraujagyslių įvykių rizika padidėja.

    Mityboje didžiausias dėmesys skiriamas riebalų kokybei: rekomenduojama mažinti sočiųjų riebalų kiekį ir rinktis daugiau nesočiųjų riebalų šaltinių. Praktikoje tai reiškia mažiau riebių mėsos gaminių, sviesto, taukų, riebių pieno produktų ir itin perdirbtų užkandžių, o daugiau augalinių aliejų, žuvies, riešutų, ankštinių ir pilno grūdo produktų.

    Naudingas ir tirpusis skaidulų kiekis, nes jis padeda mažinti LDL cholesterolį. Kasdieniai pasirinkimai, tokie kaip avižos, daržovės, vaisiai, ankštiniai ir pilno grūdo kruopos, gali pagerinti lipidų profilį ir sustiprinti prevencijos efektą.

    Specialistai taip pat primena apie fizinio aktyvumo normą suaugusiesiems: per savaitę rekomenduojama bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo judėjimo. Reguliarus ėjimas, važiavimas dviračiu ar plaukimas padeda gerinti kraujagyslių būklę ir mažinti bendrą širdies riziką.

    Norint objektyviai įvertinti situaciją, būtina atlikti lipidogramą, kuri parodo bendrą cholesterolį, LDL, HDL ir trigliceridus. Jei rodikliai blogi arba šeimoje buvo ankstyvų širdies ligų, verta kreiptis į šeimos gydytoją dėl išsamesnio ištyrimo ir individualaus plano.

  • Per karščius daugelis daro šią klaidą: ledinis dušas gali pakenkti širdžiai ir kraujotakai

    Per karščius daugelis daro šią klaidą: ledinis dušas gali pakenkti širdžiai ir kraujotakai

    Karštomis dienomis organizmas pats bando išlaikyti apie 37 laipsnių kūno temperatūrą: odos paviršiuje esančios kraujagyslės išsiplečia, o prakaito garavimas padeda atiduoti šilumą. Dėl to per kaitrą oda neretai parausta, o prakaituojame stipriau nei įprastai.

    Tačiau vienas dažniausių impulsyvių sprendimų – ledinis dušas ar staigus šuolis į labai šaltą vandenį – gali veikti priešingai, nei tikimasi. Staigus šaltis sukelia greitą kraujagyslių susiaurėjimą, todėl į odą priteka mažiau kraujo ir šilumos atidavimas per odą gali sumažėti.

    Trumpam gali pasirodyti, kad atvėsote, bet šiluma labiau „užrakinama“ organizmo gilumoje, arčiau vidaus organų. Dėl to kūno vidinė temperatūra gali kristi lėčiau, o natūralūs termoreguliacijos mechanizmai patiria papildomą stresą.

    Kas yra šalto šoko reakcija?

    Didžiausia rizika atsiranda tada, kai įkaitęs žmogus staiga panyra į labai šaltą vandenį ežere, upėje ar jūroje. Tokiu atveju gali pasireikšti vadinamoji šalto šoko reakcija, kai kraujagyslės staigiai susitraukia, o arterinis kraujospūdis šokteli.

    Dėl to širdis turi dirbti intensyviau, kad perpumpuotų kraują per susiaurėjusias kraujagysles. Žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, širdies ritmo sutrikimų ar kitų širdies ir kraujagyslių ligų, tokia staigi reakcija gali padidinti komplikacijų riziką.

    Dar vienas pavojus – refleksinis staigus, gilus įkvėpimas patekus į šaltą vandenį. Tai didina riziką netyčia įkvėpti vandens, todėl gelbėtojai ir visuomenės sveikatos specialistai nuolat pabrėžia, kad į vandenį reikia bristi palaipsniui, ypač po ilgo buvimo saulėje.

    Saugesni būdai atvėsti

    Vietoj labai šalto dušo dažniau rekomenduojamas drungnas ar šiek tiek vėsesnis vanduo, kuris leidžia mažinti perkaitimą be staigios organizmo gynybinės reakcijos. Palaipsnis vėsinimas padeda išlaikyti efektyvesnį šilumos atidavimą per odą.

    Jei norisi maudytis, saugiau pirmiausia sudrėkinti rankas, pėdas, sprandą ir pečius, o tik tada pamažu bristi giliau. Karščio metu taip pat svarbu reguliariai gerti vandenį ir vengti intensyvaus fizinio krūvio vidurdienį, kai kaitra didžiausia.