Category: Sveikata ir grožis

  • Pamirštas sodo lobis: šios uogos turi daug vitamino C, pektinų ir ląstelienos

    Pamirštas sodo lobis: šios uogos turi daug vitamino C, pektinų ir ląstelienos

    Dar prieš kelis dešimtmečius raudonieji serbentai buvo įprastas augalas prie namų, tačiau šiandien juos dažniau nustelbia šilauogės, avietės ar braškės. Mitybos specialistai primena, kad rūgštaus skonio uogos maistine verte joms nenusileidžia, o kai kuriais aspektais net išsiskiria.

    Raudonieji serbentai vertinami dėl ląstelienos, vitamino C ir augalinių junginių, vadinamų polifenoliais. Tokia kombinacija svarbi kasdienei mitybai, nes padeda lengviau surinkti daugiau augalinės kilmės medžiagų iš įprastų sezoninių produktų.

    Ląsteliena ir pektinai žarnynui

    Viena ryškiausių šių uogų savybių yra ląstelienos kiekis, įskaitant pektinus, kurie priskiriami tirpiajai ląstelienai. Tirpioji ląsteliena gali būti fermentuojama žarnyno bakterijų, todėl laikoma naudinga žarnyno mikrobiotai.

    Pektinai taip pat siejami su lėtesniu virškinimu, todėl ilgiau išlieka sotumo jausmas. Dėl to dubenėlis šviežių serbentų prie pusryčių gali būti praktiškesnis pasirinkimas nei saldinti vaisiniai gaminiai ar desertai.

    Vitamino C ir antioksidantų šaltinis

    Raudonieji serbentai turi vitamino C, kuris svarbus normaliai imuninės sistemos veiklai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos. Šimte gramų šviežių uogų jo yra apie 41 miligramą, o energinė vertė išlieka nedidelė, apie 56 kilokalorijas.

    Šiose uogose randama ir mineralinių medžiagų, pavyzdžiui, kalio, magnio bei kalcio, nors jų kiekiai paprastai nėra tokie, kad pakeistų kitus pagrindinius šių medžiagų šaltinius. Papildomą vertę suteikia polifenoliai, kurie siejami su antioksidacinėmis savybėmis.

    Kaip dažniau įtraukti į racioną

    Dažniausiai raudonieji serbentai prisimenami dėl uogienių, žele ar naminio sirupo, tačiau šviežias uogas paprasta naudoti kasdien. Jos tinka su natūraliu jogurtu, koše, kokteiliais ar vaisių ir daržovių salotomis, ypač kai norisi gaivios rūgštelės.

    Rūgštus ir šiek tiek sutraukiantis skonis dera ir su sūresniais patiekalais, pavyzdžiui, padažais prie keptos mėsos, sūriais ar salotomis su riešutais. O jei derlius gausesnis, uogas verta užšaldyti, kad jos praverstų ir ne sezono metu.

    Raudonieji serbentai primena paprastą mitybos principą: sveikatai palankūs pasirinkimai nebūtinai turi būti egzotiški ar brangūs. Kartais užtenka sugrįžti prie vietinių sezoninių uogų, kurios padeda padidinti ląstelienos ir augalinių junginių kiekį racione.

  • Po kaklo traumos kaklo gali ir neskaudėti: 7 signalai, kad galėjo būti pažeistos nugaros smegenys

    Po kaklo traumos kaklo gali ir neskaudėti: 7 signalai, kad galėjo būti pažeistos nugaros smegenys

    Nugaros smegenys perduoda signalus tarp galvos smegenų ir viso kūno, o jas saugo slanksteliai ir stuburo kanalas. Vis dėlto po avarijos, kritimo ar sportinės traumos kaklo srityje gali įvykti lūžis, slankstelio pasislinkimas ar disko pažeidimas, sukeliantis spaudimą nugaros smegenims.

    Svarbu tai, kad pavojingi neurologiniai sutrikimai ne visada prasideda stipriu kaklo skausmu. Kartais pirmieji požymiai pasireiškia rankose ar kojose, o žmogus jaučia ne skausmą, bet neįprastus jutimus ar silpnumą.

    Po kaklo ar galvos traumos nerimą turėtų kelti naujai atsiradęs rankų, pirštų, pėdų ar kojų tirpimas, dilgčiojimas, deginimas, sumažėjęs jautrumas. Taip pat svarbūs signalai yra raumenų silpnumas, miklumo praradimas, daiktų slydimas iš rankų ar netikėtas nevikrumas.

    Neurologiniai pažeidimai gali pasireikšti ir pusiausvyros sutrikimais, pasikeitusiu ėjimu, koordinacijos problemomis. Jei po traumos darosi sunku tiksliai atlikti smulkius judesius, pavyzdžiui, užsisegti sagas ar suimti smulkius daiktus, tai gali reikšti rimtesnį sutrikimą nei paprastas patempimas.

    Elektrinio impulso pojūtis

    Vienas labiau atpažįstamų simptomų yra Lhermitte’o požymis, kai lenkiant galvą į priekį staiga trumpam pajuntamas tarsi elektros impulsas, nubėgantis nuo kaklo žemyn per stuburą. Kartais šis pojūtis gali plisti ir į rankas ar kojas, trukti vos kelias sekundes.

    Šis požymis nėra vienos konkrečios ligos diagnozė ir gali pasireikšti dėl įvairių priežasčių, įskaitant kaklinės stuburo dalies suspaudimą, degeneracinius pakitimus, disko išvaržą ar uždegiminius procesus. Tačiau po traumos toks simptomas yra priežastis kreiptis į gydytoją ir nebandyti jo aiškintis savarankiškai.

    Kodėl simptomai gali stiprėti vėliau?

    Po traumos būklė ne visada apsiriboja pirmąja minute. Pirminį pažeidimą gali sustiprinti vėliau atsirandantis patinimas, kraujavimas ar uždegiminiai procesai, todėl neurologiniai simptomai gali ryškėti per kelias valandas ar net ilgiau.

    Ypač klastingas gali būti vadinamasis centrinis nugaros smegenų sindromas, kai dėl kaklo per didelio atlošimo labiau nusilpsta rankos nei kojos. Tokiais atvejais žmogus gali iš pažiūros vaikščioti, tačiau rankose atsiranda ryškus silpnumas, sutrinka griebimas ir smulkioji motorika.

    Kitas svarbus perspėjantis ženklas yra šlapinimosi ar tuštinimosi kontrolės sutrikimai, kurie gali rodyti rimtesnį nervinių struktūrų pažeidimą. Jei tokie simptomai atsiranda po traumos, būtina skubi medicininė apžiūra.

    Ką daryti po įtariamos traumos?

    Įtarus kaklo ar stuburo traumą negalima savarankiškai judinti nukentėjusiojo ar bandyti „pramankštinti“ kaklo. Saugiausia kviesti pagalbą ir iki medikų atvykimo kiek įmanoma riboti galvos bei kaklo judesius.

    Gydytojas vertina raumenų jėgą, jutimus, refleksus, koordinaciją ir eiseną, o prireikus skiriami vaizdiniai tyrimai. Kompiuterinė tomografija dažniau padeda nustatyti kaulų lūžius, o magnetinio rezonanso tyrimas leidžia įvertinti nugaros smegenis, diskus, raiščius, patinimą ar galimą spaudimą.

    Esminė taisyklė paprasta: po kaklo traumos stipraus skausmo nebuvimas nereiškia, kad viskas gerai. Naujas tirpimas, silpnumas, koordinacijos sutrikimai ar šlapinimosi problemos yra signalai neatidėlioti medicininės apžiūros.

  • Mokslininkai įspėja: skaidulų trūkumas gali pažeisti žarnyno barjerą – kas vyksta kūne

    Mokslininkai įspėja: skaidulų trūkumas gali pažeisti žarnyno barjerą – kas vyksta kūne

    Kodėl skaidulos svarbios žarnynui

    Skaidulos yra vienas svarbiausių mitybos veiksnių, palaikančių normalią žarnyno veiklą. Netirpios skaidulos sugeria vandenį, didina išmatų tūrį ir skatina žarnyno judesius, todėl mažėja vidurių užkietėjimo rizika.

    Tuo pat metu skaidulos maitina dalį gerųjų žarnyno bakterijų, o jų skaidymo produktai, pavyzdžiui, trumposios grandinės riebalų rūgštys, siejami su priešuždegiminiais procesais ir stipresne žarnyno gleivinės barjero funkcija. Kai skaidulų vartojama per mažai, mikrobiota gali pradėti ieškoti kitų energijos šaltinių.

    Ką parodė nauji tyrimai

    Naujuose tyrimuose, kuriuos atliko Ludwig Princeton vėžio tyrimų instituto ir Prinstono universiteto komanda, analizuota, kaip augaliniai produktai keičia mikroorganizmų metabolizmą. Mokslininkai vertino, kokie junginiai susidaro žarnyne skaidant skirtingos kilmės maistines medžiagas.

    Vienas svarbiausių pastebėjimų buvo susijęs su tuo, kas nutinka, kai mikroorganizmams trūksta skaidulų. Tokiu atveju dalis bakterijų gali pradėti skaidyti šeimininko baltymus, įskaitant žarnyną dengiančių gleivių sluoksnio baltymus, o tai potencialiai silpnina apsauginę barjero funkciją.

    Komanda taip pat aprašė reiškinį, kai kai kurie ne visiškai suvirškinami augaliniai baltymai žarnyne elgiasi panašiai kaip skaidulos ir gali keisti mikrobiotos gaminamų metabolitų balansą. Tyrėjai tokiai medžiagų grupei pavartojo terminą Prif, pabrėždami, kad tai gali būti nauja mitybos komponentų klasė, kuri ateityje sulauks daugiau dėmesio.

    Metabolitai: ne viską gamina tik bakterijos

    Kitoje tyrimų dalyje nagrinėta, iš kur iš tiesų atsiranda fenoliniai ir indoliniai metabolitai, siejami su įvairiais sveikatos rodikliais. Ilgą laiką dažnai buvo manoma, kad dauguma šių junginių susidaro tik dėl žarnyno bakterijų veiklos.

    Tačiau, taikant stabiliais izotopais paremtą sekimą ir tiriant gyvūnų modelius bei žmogaus ląsteles, nustatyta, kad dalį indolinių ir fenolinių metabolitų reikšmingais kiekiais gali pagaminti ir pats žinduolių organizmas. Tai svarbu aiškinantis, kodėl kai kurie junginiai kraujyje išlieka net tada, kai mikrobiota pakeičiama, pavyzdžiui, gydant antibiotikais.

    Tyrėjai pabrėžė, kad antibiotikų fone mažėjo tie metabolitai, kurie labiausiai priklausė nuo mikroorganizmų, o kiti išliko palyginti aukšti, nes juos galėjo sintetinti ir organizmas. Tokie rezultatai keičia supratimą apie tai, ką tiksliai reikėtų laikyti mikrobiotos pagamintais žymenimis.

    „Dieta suteikia milžiniškas galimybes kontroliuoti mikrobiomą ir jo gaminamas medžiagas, tačiau pirmiausia turime tiksliai suprasti, kurie mitybos elementai lemia konkrečius metabolitus“, – sakė Joshua Rabinowitz.

    „Mūsų duomenys rodo, kad skaidulos ir kai kurie nesuvirškinti augaliniai baltymai gali perstumti pusiausvyrą nuo nepalankių junginių link palankesnių“, – sakė Jenna AbuSalim.

    Ką tai reiškia kasdienėje mityboje

    Nors tyrimai daugiausia aiškina mechanizmus, jie sustiprina bendrą kryptį, kurią jau seniai rodo epidemiologiniai duomenys: augalinių produktų gausesnė mityba siejama su įvairesne mikrobiota ir palankesniais metaboliniais rodikliais. Tai nereiškia, kad visi augaliniai produktai veikia vienodai, tačiau skaidulų kiekis išlieka vienas svarbiausių veiksnių.

    Praktikoje tai reiškia, kad meniu, kuriame dominuoja stipriai perdirbti produktai ir trūksta pilno grūdo, ankštinių, daržovių, vaisių, riešutų bei sėklų, gali būti mažiau palankus žarnyno barjerui. Tyrėjų įžvalgos taip pat rodo, kad ateityje mitybos rekomendacijos gali labiau remtis ne tik skaidulų gramais, bet ir tuo, kokius metabolitus konkreti mityba skatina.

    Mokslininkų teigimu, geresnis ryšio tarp dietos, mikrobiomos ir metabolitų supratimas gali padėti kurti tikslesnes mitybos intervencijas, papildomus sprendimus ar net naujus terapinius metodus. Tačiau kol kas tai pirmiausia yra kryptis tolesniems tyrimams, o ne greitas receptas, tinkantis visiems.

  • Norite sulieknėti? Aštuonios stiklinės vandens gali klaidinti – ką rodo nauji tyrimai

    Norite sulieknėti? Aštuonios stiklinės vandens gali klaidinti – ką rodo nauji tyrimai

    Vanduo neturi kalorijų, todėl metant svorį jis dažniausiai naudingas ne kaip stebuklinga priemonė, o kaip paprastas būdas pakeisti saldintus ir kaloringus gėrimus. Saldinta arbata, limonadai, sultys ar dalis kavos gėrimų gali nepastebimai reikšmingai padidinti paros energijos kiekį.

    Tačiau daugiau vandens savaime nebūtinai reiškia greitesnį svorio kritimą. 2024 metais paskelbta atsitiktinių imčių tyrimų apžvalga parodė, kad vien tik didinant vandens suvartojimą žmonėms, turintiems antsvorio ar nutukimą, nebuvo patikimai sumažintas nei kūno svoris, nei liemens apimtis, jei kiti įpročiai nesikeitė.

    Kas iš tiesų padeda?

    Apčiuopiama nauda dažniau matoma tada, kai vanduo pakeičia cukrumi saldintus gėrimus. Tokiu atveju sumažėja suvartojamų kalorijų kiekis, o tai ilgainiui gali padėti formuoti energijos deficitą, reikalingą svoriui mažėti.

    Vanduo taip pat gali padėti kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį, jei jis geriamas strategiškai. Viename tyrime vyresni dalyviai, laikydamiesi mažesnio kaloringumo dietos ir prieš pagrindinius valgymus išgerdami apie 500 mililitrų vandens, per 12 savaičių vidutiniškai numetė maždaug 2 kilogramais daugiau nei tie, kurie laikėsi tik dietos.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad pusė litro prieš kiekvieną valgį tinka visiems. Tyrimų imtys dažnai nėra didelės, o poveikis priklauso nuo viso mitybos plano, fizinio aktyvumo, amžiaus, sveikatos būklės ir to, ar vanduo realiai pakeičia kaloringus pasirinkimus.

    Ar vanduo pagreitina medžiagų apykaitą?

    Teiginys, kad vanduo smarkiai užkuria medžiagų apykaitą, dažnai kartojamas, bet moksliniai duomenys to nepatvirtina kaip reikšmingo svorio metimo mechanizmo. Kai kurie senesni darbai rodė trumpalaikį energijos sąnaudų padidėjimą po maždaug 500 mililitrų vandens, tačiau vėlesni tyrimai šį efektą vertino kaip minimalų arba nepatikimą.

    Analizuojant vadinamąją vandens sukeltą termogenezę, energijos sąnaudų pokytis po 500 mililitrų buvo menkas ir statistiškai nereikšmingas, palyginti su kontroline situacija. Praktikoje tai reiškia, kad papildomos kelios stiklinės neturėtų būti laikomos būdu greitai padidinti kalorijų deginimą.

    Kiek vandens iš tikrųjų reikia?

    Vieno skaičiaus, tinkančio visiems, nėra, nes poreikis kinta dėl kūno masės, aktyvumo, oro temperatūros, ligų ar skysčių netekimo. Europos maisto saugos institucijos rekomendacijos sveikiems suaugusiesiems dažnai nurodo apie 2 litrus per dieną moterims ir apie 2,5 litro vyrams, skaičiuojant visą vandenį iš gėrimų ir maisto.

    Populiarus patarimas išgerti aštuonias stiklines per dieną kai kuriems žmonėms gali būti pakankamas, tačiau tai nėra universali norma. Metant svorį paprastai užtenka gerti reguliariai dienos eigoje, orientuojantis į troškulį, šlapimo spalvą, aktyvumą ir aplinkos sąlygas.

    Per trumpą laiką išgeriant labai daug vandens galima per daug praskiesti natrio koncentraciją kraujyje ir sukelti hiponatremiją. Sveikiems žmonėms tai reta, tačiau primena, kad net ir su vandeniu svarbus saikas.

    Vanduo pats savaime neplonina, bet gali realiai padėti lieknėti, jei juo pakeičiami saldinti gėrimai, laikomasi subalansuotos mitybos ir išlaikomas fizinis aktyvumas. Tvariausi rezultatai paprastai pasiekiami ne didinant vandens kiekius per prievartą, o nuosekliai gerinant kasdienius pasirinkimus.

  • Lauro lapų užpilas po valgio: kokią realią naudą rodo tyrimai ir kam jis gali pakenkti

    Lauro lapų užpilas po valgio: kokią realią naudą rodo tyrimai ir kam jis gali pakenkti

    Lauro lapai yra prieskonis, gaunamas iš kilniojo lauro, o jų aromatą ir dalį biologinio poveikio lemia eteriniai aliejai bei augaliniai polifenoliai. Dėl šių junginių lauro lapai dažnai minimi kaip galintys prisidėti prie antioksidacinių ir priešuždegiminių procesų, tačiau tai nereiškia, kad užpilas prilygsta vaistams.

    Liaudies medicinoje lauro lapai tradiciškai vartoti po valgio, kai vargina sunkumo jausmas, pilvo pūtimas ar diskomfortas. Šiltas, nesaldintas užpilas gali būti praktiškas pasirinkimas vietoje saldžių gėrimų, tačiau jo poveikis virškinimui dažniau siejamas su bendra skysčių ir žolelių vartojimo praktika, o ne garantuotu rezultatu.

    Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama lauro lapų galimam ryšiui su gliukozės ir lipidų apykaita. Viename nedidelės apimties klinikiniame tyrime, kuriame dalyvavo 40 žmonių, sergančių antro tipo cukriniu diabetu, 30 dienų buvo vartojami 1, 2 arba 3 gramai miltelių pavidalo lauro lapų arba placebas.

    Tyrime aprašyta, kad lauro lapų miltelius vartojusiose grupėse nevalgiusio gliukozės rodikliai sumažėjo maždaug 21–26 proc., taip pat fiksuotos palankios bendro cholesterolio ir trigliceridų pokyčių kryptys. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tai buvo milteliai, o ne užpilas, todėl tiesiogiai perkelti skaičių į puodelį arbatos būtų netikslu.

    Jei norite pasigaminti užpilą, dažniausiai pakanka 2–3 džiovintų lauro lapų ir apie 250 mililitrų verdančio vandens. Lapus galima lengvai patrupinti pirštais, užpilti vandeniu, indą pridengti ir palaikyti 10–15 minučių, o tuomet skystį kruopščiai perkošti.

    Saugumas šiuo atveju ne mažiau svarbus už tariamą naudą. Lauro lapų nuryti nereikėtų, nes net ir išbrinkę jie išlieka kieti, o kraštai gali būti aštrūs, todėl užpilą būtina gerai perkošti.

    Taip pat svarbu naudoti tik prieskonį, skirtą maistui, nes su lauru supainiojami panašūs augalai gali būti toksiški. Atsargumo turėtų laikytis žmonės, vartojantys cukraus kiekį kraujyje mažinančius vaistus, nes teoriškai gali didėti hipoglikemijos rizika, todėl reguliaraus vartojimo planą verta aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Nėštumo ir žindymo laikotarpiu, taip pat turint lėtinių ligų ar vartojant kelis vaistus, geriau rinktis saikingumą ir vengti eksperimentų su didesniais kiekiais. Lauro lapų užpilas gali būti įdomus, aromatingas gėrimas, tačiau patikimiausios sveikatos naudos vis dar siejamos su subalansuota mityba, fiziniu aktyvumu ir gydytojo paskirtu gydymu.

  • Skauda pilvą ir bėgi į tualetą? Priežastis gali būti ne maistas, o stresas

    Skauda pilvą ir bėgi į tualetą? Priežastis gali būti ne maistas, o stresas

    Staigus pilvo skausmas prieš svarbų susitikimą, „suspaustas“ skrandis įtemptą dieną ar dažni vizitai į tualetą prieš egzaminą daugeliui pažįstami. Tokios reakcijos dažnai susijusios ne su tuo, ką valgėte, o su tuo, kaip organizmas reaguoja į stresą. Mokslas tai aiškina nuolatiniu smegenų ir virškinamojo trakto ryšiu.

    Virškinimo sutrikimus įprasta sieti su mityba, infekcijomis ar netoleravimu, tačiau stresas taip pat gali keisti žarnyno darbą. Įtampos metu organizmas išskiria streso hormonus, kurie veikia žarnyno judesius ir skausmo suvokimą. Dėl to vieniems sulėtėja tuštinimasis, kitiems, priešingai, pasireiškia viduriavimas, spazmai ar pykinimas.

    Smegenų ir žarnyno ašis

    Šį reiškinį paaiškina vadinamoji smegenų ir žarnyno ašis, tai yra dvikryptė komunikacija tarp centrinės nervų sistemos ir virškinamojo trakto. Žarnynas turi savą, labai išvystytą nervų tinklą, vadinamą enterine nervų sistema, kuri padeda reguliuoti virškinimą ir maisto slinkimą. Todėl emocinė būklė gali turėti visiškai fizinių pasekmių.

    Ryšys veikia abiem kryptimis: smegenys keičia skrandžio ir žarnyno veiklą, o signalai iš žarnyno daro įtaką savijautai ir emocijoms. Dėl to užsitęsę virškinimo nusiskundimai neretai didina nerimą, trikdo miegą, blogina bendrą savijautą. Susidaro užburtas ratas, kuriame stresas stiprina simptomus, o simptomai didina stresą.

    Kodėl vieniems vidurių užkietėjimas, kitiems viduriavimas?

    Stresas kiekvieną veikia skirtingai, todėl ir simptomai nevienodi. Vieniems pasireiškia vidurių užkietėjimas, kitiems dažnesnis tuštinimasis ar viduriavimas, dar kitiems labiausiai vargina pūtimas, rėmuo ar pilvo diegliai. Tai siejama su individualiais nervų sistemos, hormonų ir žarnyno jautrumo skirtumais.

    Įtampos metu gali kisti turinio slinkimo greitis žarnynu ir didėti jautrumas tempimui bei kitiems dirgikliams. Praktikoje tai reiškia, kad net įprastas dujų kiekis gali būti juntamas kaip stiprus diskomfortas. Be to, stresas gali sustiprinti jau esamus simptomus, todėl žmogus juos patiria intensyviau.

    Ryšys su dirgliosios žarnos sindromu

    Smegenų ir žarnyno sąveika ypač svarbi dirgliosios žarnos sindromo atveju. Šis sutrikimas priskiriamas žarnyno ir smegenų sąveikos sutrikimams, tačiau tai nereiškia, kad simptomai yra įsivaizduojami. Pilvo skausmas, pūtimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas yra realūs, o jų intensyvumą gali lemti tai, kaip nervų sistema apdoroja signalus iš žarnyno.

    Žmonėms, turintiems dirgliosios žarnos sindromą, stresas dažnai tampa vienu iš simptomus paūminančių veiksnių. Todėl ieškant, kodėl pablogėjo savijauta, verta įvertinti ne tik pastaruosius valgius, bet ir pastarųjų dienų foną: miego trūkumą, įtampą darbe, skubėjimą ar užsitęsusį nerimą.

    Naujesni tyrimai rodo, kad užsitęsęs stresas gali veikti ir biologinius procesus, susijusius su žarnyno nervų sistema bei uždegiminėmis reakcijomis. Nors tai nereiškia, kad kiekviena stresinė situacija sukelia uždegimą, ilgalaikė įtampa gali tapti reikšmingu fonu žmonėms, turintiems lėtinių virškinimo sutrikimų ar uždegiminių žarnyno ligų.

    Jeigu nusiskundimai dažniausiai atsiranda įtemptais laikotarpiais, gali padėti ne vien mitybos korekcijos, bet ir kasdieniai įpročiai: pakankamas miegas, reguliarus fizinis aktyvumas, lėtesnis valgymas, kvėpavimo ar atsipalaidavimo praktikos. Kai kuriais atvejais, ypač esant dirgliosios žarnos sindromui, naudinga ir psichologinė pagalba, pavyzdžiui, kognityvinė elgesio terapija ar žarnynui pritaikytos terapijos.

    Vis dėlto ne kiekvieną simptomą reikėtų nurašyti stresui. Jei vargina užsitęsęs viduriavimas ar užkietėjimas, pasikartoja stiprūs skausmai, pastebimas kraujas išmatose, krenta svoris ar atsiranda kiti nerimą keliantys požymiai, būtina kreiptis į gydytoją. Tokiais atvejais svarbu atmesti rimtesnes priežastis ir tik tada ieškoti, kiek simptomus gali stiprinti įtampa.

  • Kodėl kava vienus veikia valandomis, o kitų beveik neveikia: kaltas ne tik kofeinas

    Kofeinas yra viena plačiausiai vartojamų psichoaktyvių medžiagų pasaulyje, tačiau jo poveikis žmonėms skiriasi kardinaliai. Vieniems užtenka vieno puodelio ir budrumas išlieka ilgai, o kiti po kelių espresso nejaučia beveik nieko.

    Pats kofeinas energijos nesukuria: jis blokuoja adenoziną – medžiagą, kuri smegenyse dienos eigoje kaupiasi ir didina mieguistumą. Išgertas kofeinas greitai patenka į kraują ir smegenis, o vėliau pradeda skaidytis kepenyse.

    Esminis skirtumas dažnai slypi metabolizme: žmonių organizmai kofeiną skaido nevienodu greičiu, todėl jo poveikis gali trukti kelias valandas arba užsitęsti kone visą dieną. Tam įtakos turi ir genetiniai veiksniai, ypač su fermentais siejami skirtumai, lemiantys, kaip greitai „išvalomas“ kofeinas.

    Didelę reikšmę turi ir gyvenimo būdas. Rūkymas gali pagreitinti kofeino skaidymą, todėl įprasta kava rūkantiems neretai atrodo silpnesnė, o metusiems rūkyti ta pati porcija gali staiga veikti gerokai stipriau.

    Kofeino poveikį keičia ir vaistai: dalis antibiotikų, hormoninė kontracepcija bei kiti preparatai gali lėtinti jo skaidymą, todėl didėja nemigos, nerimo ar širdies plakimo rizika. Dėl šios priežasties, pasikeitus gydymui, kartais verta peržiūrėti ir savo kavos įpročius.

    Svarbus ir tolerancijos mechanizmas: reguliariai vartojant kofeiną organizmas prisitaiko, todėl ta pati dozė laikui bėgant veikia silpniau. Po ilgesnės pertraukos jautrumas dažnai grįžta, o pirmas puodelis gali sukelti drebulį, nervingumą ar staigesnį širdies plakimą.

    Net jei žmogus teigia, kad po vakarinės kavos užmiega be problemų, kofeinas vis tiek gali bloginti miego kokybę ir trumpinti gilaus miego fazes. Dėl to specialistai dažnai rekomenduoja kofeino vengti bent šešias valandas iki miego, nors tikslus laikas priklauso nuo individualaus jautrumo.

    Svarbu nepamiršti ir saugių ribų: nėščiosioms dažnai patariama kofeino kiekį riboti iki maždaug 200 miligramų per parą. Per didelis kofeino kiekis gali sukelti galvos skausmą, dirglumą, tremorą, nerimą, padažnėjusį širdies plakimą ir miego sutrikimus.

  • Netikėtas migrenos signalas: neurologas paaiškino, kodėl staiga užsinori šokolado

    Migrenos priepuolis dažnai prasideda ne nuo skausmo: kai kuriems žmonėms pirmieji ženklai pasirodo dar prieš kelias valandas ar net dieną. Neurologai atkreipia dėmesį į mažiau akivaizdų signalą, kuris daugeliui atrodo kaip nekaltas įprotis.

    Staigus noras suvalgyti šokolado gali būti ne priepuolio priežastis, o jo pradžios pranašas. Specialistai aiškina, kad žmonės neretai supainioja seką ir tai, kas iš tiesų yra ankstyvas simptomas, palaiko suveikusiu trigeriu.

    „Dažnai pacientai sako: suvalgiau šokolado, o tada prasidėjo migrena. Tačiau ne visada aišku, ar šokoladas išprovokavo priepuolį, ar migrena pati sukėlė potraukį saldumynams“, – sakė neurologas Michalas Modestovičius.

    Migrena nėra vien tik galvos skausmas. Tipiškas priepuolis gali pasireikšti pulsuojančiu, vidutinio ar stipraus intensyvumo skausmu, dažnai vienoje galvos pusėje, o kartu atsiranda pykinimas, vėmimas ir padidėjęs jautrumas šviesai, garsams ar kvapams.

    Daliai žmonių pasireiškia aura: regos mirgėjimas, vaizdo iškraipymai, tirpimas ar dilgčiojimas, kalbėjimo sunkumai. Kai kuriais atvejais gali pasitaikyti ir vienos kūno pusės silpnumas, todėl tokie simptomai visuomet turėtų būti vertinami itin rimtai.

    Gydytojai pabrėžia, kad ypač pavojingas staiga atsiradęs, neįprastai stiprus vadinamasis žaibo tipo galvos skausmas, nes jis gali būti susijęs su kraujavimu į smegenis. Skubiai į medikus taip pat patariama kreiptis, jei skausmas stiprėja kosint, įsitempiant ar pasilenkus, arba jei kartu pasireiškia karščiavimas, silpnumas, tirpimas ar kalbos sutrikimai.

    Kad būtų lengviau atskirti migreną nuo kitų būklių ir suprasti asmeninius dėsningumus, rekomenduojama vesti priepuolių dienoraštį. Jame verta fiksuoti simptomų pradžios laiką, trukmę, miego režimą, stresą, menstruacijų ciklą, vartotus vaistus, maistą ir galimus ankstyvus pojūčius, įskaitant potraukį saldumynams.

    Pastaraisiais metais specialistai vis daugiau kalba apie migrenos prodromą, kai dar iki skausmo atsiranda nuovargis, dirglumas, dėmesio sutrikimai, kaklo maudimas, padažnėjęs žiovulys ar būtent maisto potraukiai. Toks ankstyvas atpažinimas gali padėti laiku imtis priemonių ir sumažinti priepuolio intensyvumą.

  • Po 40-ties šie įpročiai sendina odą: dermatologai pataria, ką pakeisti jau šiandien

    Po 40-ties šie įpročiai sendina odą: dermatologai pataria, ką pakeisti jau šiandien

    Saulė sendina greičiau nei manote

    Daugelis apsauginį kremą nuo saulės prisimena tik atostogų metu, tačiau ultravioletiniai spinduliai odą veikia visus metus. Net debesuotą dieną dalis UVA spindulių pasiekia žemės paviršių, o pro langų stiklą jie taip pat gali patekti į patalpas ir automobilį.

    Būtent UVA spinduliai siejami su vadinamuoju fotosenėjimu, kai ilgainiui silpnėja kolageno ir elastino struktūros, oda praranda stangrumą. Po 40 metų natūralūs odos atsikūrimo procesai lėtėja, todėl dažniau išryškėja pigmentinės dėmės ir gilėja raukšlės.

    Kasdienis plataus spektro apsaugos naudojimas, ypač veidui, kaklui ir dekoltė zonai, laikomas vienu veiksmingiausių žingsnių lėtinant matomą senėjimą. Specialistai primena, kad apsauga reikalinga ne tik vasarą, o priemonę verta atnaujinti, jei daug laiko praleidžiama lauke.

    Cukrus ir miegas: nematomi odos priešai

    Didelis cukraus kiekis racione veikia ne vien svorį ar savijautą, bet ir odos būklę. Kai kraujyje padaugėja gliukozės, ji gali jungtis su odos baltymais, o šis procesas siejamas su kolageno skaidulų standėjimu ir mažesniu elastingumu.

    Dėl to oda ilgainiui gali atrodyti papilkėjusi, prarasti spindesį, ryškėti smulkios raukšlelės. Subalansuotas meniu, kuriame mažiau itin perdirbtų produktų ir saldumynų, dažnai duoda pastebimų rezultatų net be brangių procedūrų.

    Ne mažiau svarbus ir miegas. Miego trūkumas bei ilgalaikis stresas didina kortizolio lygį, o tai gali skatinti uždegiminius procesus ir silpninti odos barjerą, todėl rytais dažniau matomas paburkimas, tamsesni paakiai ir pavargęs veidas.

    Per stiprios priemonės ir pamirštos zonos

    Pamačius ryškesnes raukšles, dažna klaida yra kasdien griebtis agresyvių šveitiklių, stiprių rūgščių ar intensyviai odą sausinančių priemonių. Brandesnė oda dažnai gamina mažiau natūralių lipidų, todėl jai lengviau prarasti drėgmę ir sudirgti.

    Pažeidus apsauginį barjerą, oda gali parausti, perštėti, šerpetoti, o diskomfortas dažnai tik sustiprina senėjimo požymius. Praktikoje tai reiškia, kad po 40 metų ypač vertinama švelni higiena, nuoseklus drėkinimas ir barjerą atstatančios priemonės.

    Dar viena dažna detalė yra priežiūra tik iki smakro linijos. Kaklo, dekoltė ir rankų oda paprastai plonesnė, turi mažiau riebalinių liaukų, todėl senėjimo požymiai šiose vietose gali išryškėti greičiau, net jei veido oda prižiūrima kruopščiai.

    Vanduo, alkoholis ir laikysena

    Skysčių trūkumas dažnai pirmiausia matomas odoje: ji tampa sausesnė, praranda elastingumą, labiau išryškėja smulkios raukšlelės. Situaciją gali pabloginti alkoholis, nes jis skatina skysčių netekimą, o daliai žmonių sukelia ir veido paburkimą.

    Prie odos išvaizdos prisideda ir laikysena. Ilgas žiūrėjimas žemyn į telefoną ar nešiojamąjį kompiuterį gali ryškinti horizontales kaklo linijas, o veidui ilgainiui labiau matomas gravitacijos poveikis.

    Specialistai pataria nepamiršti paprastų įpročių: telefoną laikyti akių lygyje, daryti pertraukas, o kasdienes veido priežiūros priemones paskirstyti ir kaklui bei dekoltė. Tokie pokyčiai kainuoja mažai, tačiau ilgainiui gali duoti apčiuopiamą efektą.

  • Ne tik alkis: pavojingai krintantis cukrus gali staiga pakeisti žmogaus elgesį

    Ne tik alkis: pavojingai krintantis cukrus gali staiga pakeisti žmogaus elgesį

    Kodėl taip nutinka?

    Gliukozė yra vienas svarbiausių organizmo energijos šaltinių, ypač smegenims, kurios sukaupia jos labai mažai. Kai gliukozės kiekis kraujyje ima kristi, organizmas aktyvina apsauginius mechanizmus ir bando perspėti apie pavojų.

    Dažniausiai pasireiškia vadinamieji autonominiai simptomai: drebulys, prakaitavimas, širdies plakimas, nerimas ar staigus alkis. Tačiau hipoglikemija ne visada prasideda nuo gurgiančio pilvo, todėl pirmi požymiai gali būti visiškai netikėti.

    Kai trūksta gliukozės smegenims

    Didžiausia rizika kyla tuomet, kai gliukozės sumažėja tiek, kad smegenys negauna pakankamai energijos. Tokiu atveju gali pasireikšti neuroglikopeniniai simptomai: sutrikusi koncentracija, dezorientacija, nerišli kalba, koordinacijos problemos.

    Žmogus gali elgtis neadekvačiai situacijai, atsakinėti nelogiškai, staiga tapti irzlus ar apatiškas. Aplinkiniams tai kartais primena neurologinį sutrikimą arba apsvaigimą nuo alkoholio, o būtent dėl to reali pagalba gali vėluoti.

    „Staigi elgesio ar kalbos kaita ne visada reiškia alkoholį ar psichologinę krizę – tai gali būti pavojingai nukritęs cukraus kiekis“, – pabrėžia medikai, kalbantys apie pirmosios pagalbos svarbą.

    Kur riba laikoma pavojinga?

    Diabeto priežiūros rekomendacijose hipoglikemija dažniausiai apibrėžiama, kai gliukozė nukrenta žemiau 3,9 mmol/l. Kliniškai reikšminga hipoglikemija laikoma, kai gliukozė nukrenta žemiau 3,0 mmol/l, nes tada ryškėja smegenų funkcijos sutrikimo rizika.

    Svarbu tai, kad simptomai ne visiems vienodi ir gali nepasireikšti visi iš karto. Kai kuriems žmonėms pirmas signalas būna ne alkis ar drebulys, o keistas elgesys, nerišli kalba arba staigus pasimetimas.

    Kam hipoglikemija gresia dažniausiai?

    Dažniausiai hipoglikemija siejama su cukriniu diabetu, ypač gydant insulinu ar kai kuriais gliukozę mažinančiais vaistais. Riziką didina per didelė vaistų dozė, praleistas valgis, netikėtai padidėjęs fizinis krūvis, taip pat alkoholis.

    Vis dėlto hipoglikemija gali pasireikšti ir žmonėms, kurie diabetu neserga, pavyzdžiui, esant vadinamajai reaktyviajai hipoglikemijai, kai cukrus sumažėja praėjus kelioms valandoms po valgio. Jei tokie epizodai kartojasi, verta juos aptarti su gydytoju, o ne nurašyti paprastam nuovargiui.

    Ką daryti, jei įtariate hipoglikemiją?

    Jei žmogus yra sąmoningas ir gali saugiai nuryti, dažnai taikoma praktika yra greitai pasisavinami angliavandeniai, o po maždaug 15 minučių gliukozę rekomenduojama patikrinti pakartotinai. Jei rodikliai išlieka maži, veiksmai kartojami.

    Jei žmogus prarado sąmonę, jam prasidėjo traukuliai arba jis negali saugiai ryti, negalima duoti nei maisto, nei gėrimų, nei cukraus dėl užspringimo rizikos. Tokiu atveju būtina nedelsiant skambinti 112, o jei yra paskirtas gliukagonas ir šalia esantys moka jį panaudoti, galima vadovautis gydytojo instrukcijomis.

    Hipoglikemija nėra tik žemas cukrus. Kai gliukozės ima trūkti smegenims, kinta mąstymas, kalba ir elgesys, o delsimas gali baigtis traukuliais, koma ar kitomis pavojingomis komplikacijomis.