CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Baltymo trūkumo signalai: 7 požymiai, kad organizmui stinga baltymų, ir kas rizikuoja labiausiai

    Baltymo trūkumo signalai: 7 požymiai, kad organizmui stinga baltymų, ir kas rizikuoja labiausiai

    Baltymai yra pagrindinė organizmo statybinė medžiaga: iš jų sudaryta didelė dalis ląstelių struktūrų, fermentų, hormonų ir imuninės sistemos komponentų. Kai baltymų ilgiau gaunama per mažai arba jie prasčiau pasisavinami, organizmas pradeda taupyti išteklius, o tai gali atsispindėti savijautoje ir išvaizdoje.

    Dažniausiai sveikiems žmonėms, valgantiems įvairiai, ryškus baltymų trūkumas pasitaiko retai, tačiau tam tikroms grupėms rizika didesnė. Didesnis baltymų poreikis būdingas augantiems vaikams ir paaugliams, nėščiosioms bei žindančioms, vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat aktyviai sportuojantiems ar po ligų atsigaunantiems asmenims.

    Kaip suprasti, kad trūksta baltymų?

    Vienas dažniausių signalų yra ilgalaikis nuovargis ir silpnumas, kai net ir pailsėjus trūksta energijos. Taip pat gali lėčiau gyti žaizdos, dažniau kartotis peršalimai ar kitos infekcijos, nes baltymai reikalingi imuninių ląstelių darbui.

    Kiti požymiai gali būti raumenų masės mažėjimas, jėgos kritimas, prastesnė ištvermė, ypač jei kartu mažėja bendras suvartojamų kalorijų kiekis. Kai kuriems žmonėms pasireiškia plaukų slinkimas, nagų lūžinėjimas ar odos sausumas, nes organizmas pirmiausia „aprūpina“ svarbiausias funkcijas.

    Esant labai ryškiam ir užsitęsusiam baltymų trūkumui, gali atsirasti tinimai, ypač kojose, siejami su mažesne albumino koncentracija kraujyje. Toks scenarijus dažniau susijęs su sunkiu nepakankamu maitinimusi ar rimtomis sveikatos būklėmis, o ne su įprasta, bent kiek subalansuota mityba.

    Kam rizika didžiausia?

    Vyresniame amžiuje didėja rizika suvalgyti per mažai baltymų dėl prastesnio apetito, dantų problemų ar ribojančių dietų, o kartu natūraliai mažėja raumenų masė. Panašiai rizikuoja ir žmonės po operacijų, sergantys lėtinėmis ligomis, ypač tomis, kurios trikdo virškinimą ar maistinių medžiagų pasisavinimą.

    Baltymų trūkumas ne visada reiškia, kad jų nėra lėkštėje: kartais problema yra pasisavinimas ar padidėjęs poreikis. Jei vargina nuolatinis silpnumas, ryškus svorio kritimas, tinimai ar ilgai besitęsiantys simptomai, verta pasitarti su šeimos gydytoju ir, jei reikia, dietologu.

    Ar augalinė mityba būtinai reiškia trūkumą?

    Augalinė mityba savaime nereiškia baltymų deficito, tačiau reikalauja daugiau planavimo. Gyvūninės kilmės produktai dažniau turi pilną nepakeičiamų aminorūgščių profilį, bet augalinėje mityboje tai galima kompensuoti derinant skirtingus šaltinius.

    Praktikoje padeda ankštinių ir grūdinių produktų deriniai, pavyzdžiui, lęšiai su kruopomis ar pilno grūdo duona su avinžirnių užtepėle. Svarbiausia yra ne vienas „stebuklingas“ produktas, o bendra dienos ir savaitės raciono struktūra, pakankamas kalorijų kiekis ir reguliarumas.

    Suaugusiam žmogui dažnai nurodomas orientyras yra apie 0,8 gramo baltymų kilogramui kūno masės per dieną, tačiau individualus poreikis gali būti didesnis. Jį lemia amžius, fizinis aktyvumas, nėštumas ar žindymas, sveikatos būklė ir tai, ar siekiama didinti raumenų masę.

  • Dantys išduoda ilgaamžiškumą: mokslininkai įvardijo, kas senjorams pavojingiausia

    Dantys išduoda ilgaamžiškumą: mokslininkai įvardijo, kas senjorams pavojingiausia

    Burnos sveikata senjorams gali būti daugiau nei kosmetinis klausimas: dideli stebėjimo tyrimai rodo, kad dantų būklė siejasi su bendru mirtingumo rizikos lygiu. Ypač svarbus ne tik prarastų dantų skaičius, bet ir tai, kiek dantų yra sveiki arba tinkamai sutvarkyti.

    Osakos universiteto mokslininkai išanalizavo 190 282 Japonijos gyventojų, kuriems buvo ne mažiau kaip 75 metai, duomenis. Visi jie buvo atlikę viešą odontologinę patikrą, o jų sveikatos būklė stebėta vidutiniškai 3,4 metų.

    Tyrėjai dantis suskirstė į sveikus, plombuotus ir pažeistus ėduonies. Paaiškėjo, kad geriausiai mirtingumo riziką atspindėjo bendra sveikų ir tinkamai plombuotų dantų suma, o ne vien tai, kiek dantų žmogus yra praradęs.

    Didžiausia rizika fiksuota tiems, kurie neturėjo nė vieno sveiko ar tinkamai sutvarkyto danties. Palyginti su senjorais, turėjusiais bent 21 sveiką arba plombuotą dantį, rizika buvo maždaug 74 proc. didesnė vyrams ir 69 proc. didesnė moterims, įvertinus amžių, kūno masę, rūkymą, ligas ir vartojamus vaistus.

    Svarbi detalė ta, kad plombuoti dantys pagal ryšį su prognoze priartėjo prie sveikų dantų, o negydomas ėduonis siejosi su prastesniais rodikliais. Tai leidžia manyti, kad laiku gydomi pažeidimai gali būti reikšmingi net tuomet, kai natūralus dantis jau nėra idealios būklės.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai stebėjimo tipo analizė, todėl ji rodo sąsajas, bet neįrodo priežasties. Prastesnė dantų būklė gali būti ir pasekmė, ir signalas apie kitus veiksnius, pavyzdžiui, ribotesnę prieigą prie gydymo, žemesnę socialinę padėtį, rūkymą, diabetą, negalią ar sunkumus kasdien užtikrinant higieną.

    Panašios krypties išvados kartojasi ir kituose tyrimuose: negydomas ėduonis siejamas su didesne bendro mirtingumo ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Kai kuriuose stebėjimuose geresnės prognozės rodikliai pastebėti žmonėms, turintiems daugiau tinkamai sutvarkytų dantų, tačiau tai nereiškia, kad odontologinis gydymas tiesiogiai apsaugo nuo širdies ligų.

    Vienas galimų paaiškinimų yra vadinamoji burnos trapumo būklė, apimanti dantų netekimą, burnos sausumą, silpnesnį liežuvio darbą ir kramtymo, kalbėjimo ar rijimo sunkumus. Tokie sutrikimai siejami ne tik su prastesne savijauta, bet ir su didesne priklausomybės nuo pagalbos rizika.

    Praktiškai tai dažnai reiškia, kad žmonės atsisako kietesnių produktų, pavyzdžiui, žalių daržovių, vaisių, mėsos ar riešutų. Mityba tampa vienodesnė, gali trūkti baltymų, vitaminų ir mineralų, o tai didina raumenų masės mažėjimo ir bendro silpnumo tikimybę.

    Burnos sausumas taip pat apsunkina valgymą ir gali didinti ėduonies riziką. Jį neretai skatina vartojami vaistai, todėl tai nėra vien neišvengiama senėjimo dalis ir dėl šio simptomo verta pasitarti su gydytoju ar odontologu.

    Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad didžiosios dalies burnos ligų galima išvengti arba jas sėkmingai gydyti anksti. Pagrindas išlieka dantų valymas du kartus per dieną fluoro pasta, tarpdančių higiena ir profilaktinės patikros, kurių dažnį turėtų parinkti odontologas pagal individualią būklę.

    Senjorams aktualu ir kruopštus protezų valymas bei burnos gleivinės priežiūra, laiku sprendžiant skausmo, dantenų kraujavimo, klibančių dantų ar rijimo sutrikimų problemas. Sveika burna negarantuoja ilgaamžiškumo, tačiau gali padėti ilgiau išlaikyti pilnavertę mitybą, mažinti infekcijų riziką ir išsaugoti savarankiškumą.

  • Pigus superproduktas nuo vėžio? Mokslininkai įvardijo daržovę, kurią verta valgyti dažniau

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia mitybos ir onkologinių ligų sąsajos, o viena dažniausiai minimų daržovių – morka. Ji tradiciškai siejama su regėjimu, tačiau naujesni tyrimai rodo, kad reguliarus morkų vartojimas gali būti susijęs ir su mažesne kai kurių vėžio formų rizika.

    Morkose gausu karotenoidų, iš kurių organizmas gamina vitaminą A. Ši maistinė medžiaga svarbi imuninei sistemai, odai ir gleivinėms, o jos pakankamas kiekis ypač aktualus žmonėms, kurie rečiau valgo gyvūninės kilmės produktus.

    2023 metais paskelbti duomenys išryškino įdomią tendenciją: žmonės, per savaitę suvalgantys apie 300 gramų morkų, statistiškai rečiau susidurdavo su onkologinėmis ligomis. Tyrime fiksuotas skirtumas siekė apie 15 proc., nors mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia tiesioginio priežasties ir pasekmės ryšio.

    „Žmonės linkę manyti, kad nuo vėžio saugo karotenoidai, tačiau panašu, kad svarbesnį vaidmenį gali turėti poliacetilenai“, – sakė Niukaslo universiteto mitybos srities dėstytoja Kirsten Brandt.

    Pasak tyrėjų, poliacetilenai yra natūralūs morkose randami junginiai, kurie gali prisidėti prie uždegiminių procesų mažinimo ir ląstelių apsaugos nuo pažeidimų. Vis dėlto specialistai primena, kad vėžio riziką lemia daugybė veiksnių: genetika, rūkymas, alkoholis, antsvoris, fizinis aktyvumas ir bendra mitybos kokybė.

    Ne mažiau svarbus morkų privalumas – skaidulos. Jos palaiko žarnyno veiklą, padeda ilgiau jaustis sotiems ir prisideda prie palankesnės žarnyno mikrobiotos, kuri vis dažniau siejama su imunitetu ir uždegimo kontrole.

    Mitybos specialistai atkreipia dėmesį į paprastą praktiką: gerai nuplautų morkų nebūtina lupti, nes dalis skaidulų ir biologiškai aktyvių medžiagų yra arčiau odelės. Taip pat rekomenduojama morkas valgyti su sveikaisiais riebalais, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi ar avinžirnių užtepėlėmis, nes tuomet riebaluose tirpūs karotenoidai pasisavinami efektyviau.

    Vertinant paruošimą, tiek žalios, tiek termiškai apdorotos morkos turi privalumų. Kaitinimas gali padidinti kai kurių karotenoidų biologinį prieinamumą, o šviežiose morkose paprastai išlieka daugiau šilumai jautrių medžiagų, todėl subalansuotas pasirinkimas – kaitalioti abu variantus.

    Skiriasi ir morkų veislės: geltonesnės dažniau siejamos su didesniu liuteino kiekiu, o violetinės gali turėti daugiau antocianinų, kurie tiriami dėl galimos naudos širdies ir kraujagyslių sistemai. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda ne vienas produktas, o įvairi, daržovėmis, ankštinėmis kultūromis ir pilno grūdo produktais paremta mityba.

  • Tamsėja ir šiurkštėja alkūnės? Dažna klaida tik pablogina, štai kas iš tiesų veikia

    Tamsėja ir šiurkštėja alkūnės? Dažna klaida tik pablogina, štai kas iš tiesų veikia

    Patamsėjusios ir šiurkščios alkūnės dažnai nėra susijusios su prasta higiena. Alkūnių oda natūraliai storesnė, joje mažiau riebalinių liaukų, be to, ji nuolat lankstoma ir spaudžiama, kai remiamės į stalą ar porankius. Dėl trinties epidermis gali ragėti, atrodyti pilkšvas ar rusvesnis, tapti matinis ir šiurkštus.

    Su amžiumi oda atsinaujina lėčiau, lengviau netenka vandens ir prasčiau atkuria apsauginį barjerą. Tam įtakos gali turėti ir hormonų pokyčiai, ypač menopauzės laikotarpiu, todėl vien retkarčiais naudojamo losjono gali nebeužtekti. Tokiais atvejais reikia nuoseklesnės kasdienės priežiūros, o ne intensyvesnio šveitimo.

    Alkūnių spalvą taip pat gali keisti saulė, ankstesni sudirginimai, mikrotraumos ar uždegiminiai procesai, po kurių lieka pigmentacijos. Kuo oda labiau sudirginama, tuo dažniau ji atsako apsaugine reakcija ir dar labiau storėja. Todėl tamsėjimas neretai yra nešvarumų, o odos gynybos nuo žalos pasekmė.

    Didžiausia klaida, kurią daro daugelis, yra bandymas greitai „nušveisti“ alkūnes. Stiprus trynimas pemza, kieta šepetėle ar stambiagrūdžiu šveitikliu gali pažeisti odos barjerą, sukelti paraudimą ir deginimą. Sudirgusi oda neretai ima ragėti dar intensyviau, o pigmentacija tampa ryškesnė.

    Kasdienis minkštinimas ir apsauga

    Pagrindas yra kasdienis minkštinimas ir drėkinimo „užrakinimas“ riebesne priemone. Alkūnes verta prausti drungnu vandeniu ir švelniu prausikliu, vengiant intensyviai kvapnių ar odą sausinančių produktų. Nusausinus, kol oda dar vos drėgna, iškart tepkite tirštesnį kremą ar balzamą, ryte ir vakare.

    Kosmetikoje dažniausiai pasiteisina šlapalas, glicerinas, pieno rūgštis, keramidai, pantenolis, taukmedžio sviestas ir augaliniai aliejai. Mažesnės koncentracijos šlapalas padeda sulaikyti drėgmę, didesnės gali prisidėti prie švelnaus suragėjusio sluoksnio minkštinimo. Jei oda jautri, įtrūkusi ar peršti, pradėkite nuo švelnesnės sudėties ir stebėkite reakciją.

    Vakarais gali padėti regeneruojantis kompresas: po dušo užtepkite storesnį emoliento sluoksnį arba apsauginį tepalą ir uždenkite minkštu medvilniniu audiniu, kad priemonė nenusitrintų. Toks būdas, kartojamas kelis kartus per savaitę, mažina vandens netekimą ir padeda suminkštinti sukietėjusį odos sluoksnį. Svarbiausia čia yra reguliarumas, o ne agresyvios priemonės.

    Šveitimas ir saulės poveikis

    Švelnaus šveitimo dažniausiai pakanka kartą, daugiausia du kartus per savaitę. Vietoj trynimo geriau rinktis fermentinį šveitiklį arba priemones su šlapalu ar pieno rūgštimi, o po procedūros visada tepti riebesnį kremą. Jei oda paraudusi, niežti ar trūkinėja, šveitimą geriau atidėti, kol ji nurims.

    Populiarūs patarimai trinti alkūnes citrina ar naudoti sodos pastą gali labiau pakenkti nei padėti, ypač brandesnei odai. Rūgštus citrinos sokas gali perštėti, o kartu su saule didinti sudirginimo ir naujų dėmių riziką, o soda dėl šarminės reakcijos gali ardyti odos barjerą. Saugiau rinktis lėtą, bet nuoseklią regeneraciją.

    Jei alkūnės vasarą atviros, verta naudoti apsaugą nuo saulės su SPF 30 ar 50. Ultravioletiniai spinduliai gali „užfiksuoti“ pigmentaciją, todėl net ir gera priežiūra duos mažesnį efektą, jei oda nuolat veikiama saulės. Taip pat pravartu mažinti įprotį remtis alkūnėmis ir sumažinti nuolatinį spaudimą.

    Kada verta kreiptis į gydytoją?

    Dažniausiai tamsios ir sausos alkūnės yra priežiūros klausimas, tačiau ne visada. Pasitarti su gydytoju verta, jei pokyčiai atsirado staiga, greitai stiprėja, yra skausmingi, smarkiai niežti, oda trūkinėja ar atsiranda aiškios pleiskanojančios, raudonos plokštelės. Taip gali pasireikšti žvynelinė, egzema ar atopinis dermatitas.

    Jei kartu tamsėja ir storėja oda ant kaklo, pažastyse ar kirkšnyse, tai kartais siejama su medžiagų apykaitos ir gliukozės apykaitos sutrikimais. Nuolatinė sausuma, lydima šalčio netoleravimo, silpnumo, vidurių užkietėjimo ar svorio augimo, gali būti vienas iš skydliaukės funkcijos sumažėjimo signalų. Jei per kelias savaites, nuosekliai prižiūrint odą, pagerėjimo nėra, dermatologas ar šeimos gydytojas padės tiksliau nustatyti priežastį.

  • 3 viename pratimas moterims po 50-ies: lieknina rankas, stiprina nugarą ir tiesina laikyseną

    3 viename pratimas moterims po 50-ies: lieknina rankas, stiprina nugarą ir tiesina laikyseną

    Jėgos pratimų po 50-ies atsisakyti nereikia: būtent pasipriešinimo treniruotės padeda išlaikyti raumenų jėgą, kasdienę funkciją ir stabilesnę laikyseną. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja pagrindines raumenų grupes stiprinti bent 2 kartus per savaitę, derinant tai su reguliariu judėjimu.

    Vienas paprastas sprendimas namuose – 3 viename seka su lengvais svarmenimis, kuri vienu metu įtraukia rankas, pečių juostą ir viršutinę nugaros dalį. Tokie trumpi, aiškūs kompleksai išpopuliarėjo dėl to, kad juos lengviau atlikti nuosekliai, o pastovumas dažnai duoda didesnę naudą nei sudėtingas planas, kurio nepavyksta laikytis.

    Pratimui prireiks dviejų lengvų hantelių, pradžiai dažnai pakanka 1–2 kilogramų. Jei hantelių neturite, kaip laikinas pakaitalas gali tikti nedideli vandens buteliukai, svarbiausia, kad svoris būtų valdomas ir judesys nekeltų diskomforto sąnariams.

    Atliekant seką svarbu suprasti principą: trys judesio fazės sudaro vieną pilną pakartojimą, todėl judėkite lėtai ir tiksliai, be trūkčiojimų. Pagrindinis tikslas yra ne greitis, o raumenų kontrolė ir taisyklinga padėtis viso judesio metu.

    Pradedantiesiems dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo 2 serijų po 8–10 pakartojimų, o vėliau pereiti prie 12–15 pakartojimų ir 3 serijų. Didinti svorį verta tik tada, kai išlaikote stabilius riešus ir alkūnes, neperlenkiate nugaros, o pečiai judesio metu nekyla link ausų.

    Normalu, jei serijos pabaigoje atsiranda deginimo pojūtis dirbančiuose raumenyse – tai dažnas nuovargio signalas. Tačiau aštraus skausmo, dilgčiojimo petyje, tirpimo ar galvos svaigimo ignoruoti negalima: tokiu atveju pratimą reikia nutraukti ir, ypač turint pečių ar stuburo problemų, pasitarti su gydytoju arba kineziterapeutu.

    Nors riebalų nuo vienos kūno vietos numesti neįmanoma, ši seka gali sustiprinti rankų, pečių ir nugaros raumenis, todėl viršutinė kūno dalis ilgainiui atrodo tvirtesnė ir aiškiau „susirinkusi“. Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami, kai tokie pratimai derinami su viso kūno treniruotėmis, ėjimu ar kita aerobine veikla ir pakankamu poilsiu.

  • PRL laikų delikatesas grįžta į virtuves: gausu baltymų ir B12, bet yra svarbių „bet“

    PRL laikų delikatesas grįžta į virtuves: gausu baltymų ir B12, bet yra svarbių „bet“

    Cynaderkės, arba gyvūnų inkstai, dar visai neseniai buvo įprasta namų virtuvės dalis: iš jų gamindavo troškinius, guliašus ir padažus. Pastaraisiais dešimtmečiais subproduktai iš kasdienio meniu traukėsi, tačiau dabar vėl sulaukia dėmesio dėl kainos, „nuo nosies iki uodegos“ požiūrio ir noro mažinti maisto švaistymą.

    Mitybos požiūriu inkstai išsiskiria didele maistinių medžiagų koncentracija. USDA maisto sudėties duomenys rodo, kad 100 gramų termiškai apdorotų kiaulienos ar jautienos inkstų gali suteikti apie 150–160 kilokalorijų ir daugiau nei 25 gramus baltymų, todėl tai sotus patiekalo pagrindas.

    Kas juose vertingiausia?

    Didžiausias privalumas dažniausiai siejamas su B grupės vitaminais, ypač vitaminu B12. Šis vitaminas svarbus nervų sistemos veiklai, raudonųjų kraujo kūnelių gamybai ir DNR sintezei, todėl jo trūkumas gali turėti reikšmingų pasekmių savijautai.

    Inkstuose taip pat aptinkama riboflavino, niacino ir vitamino B6, o iš mineralų dažniausiai minimi geležis, cinkas, fosforas, varis ir selenas. Vis dėlto tai nereiškia, kad vienas produktas „valo organizmą“ ar gali pakeisti subalansuotą mitybą.

    Kodėl svarbus saikas?

    Didelė mineralų koncentracija turi ir kitą pusę. Europos maisto saugos tarnyba nurodo suaugusiesiems nustatytą viršutinę toleruojamą seleno suvartojimo ribą, o kai kuriuose subproduktuose šio mikroelemento gali būti tiek daug, kad gausi porcija priartina prie ribinių kiekių.

    Vienkartinis patiekalas paprastai nėra problema, tačiau dažnas ir dideliais kiekiais vartojamas produktas, ypač kartu su seleno papildais, gali tapti rizikingas. Dėl to inkstus dažniau rekomenduojama laikyti retkarčiais valgomu patiekalu, o ne kasdieniu pasirinkimu.

    Dar vienas aspektas yra didesnis cholesterolio ir purinų kiekis. Dėl to žmonėms, sergantiems podagra, turintiems hiperurikemiją ar laikantiems cholesterolį ribojančios dietos, subproduktų vartojimą verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Kaip paruošti, kad būtų saugu ir skanu?

    Inkstai turi specifinį kvapą, tačiau jį dažnai pavyksta sumažinti tinkamai paruošus. Įprasta juos perpjauti, kruopščiai pašalinti kietesnes vidines dalis ir plėveles, o tuomet kelias valandas mirkyti šaltame vandenyje, vandenį pakeičiant kelis kartus.

    Vėliau inkstus dažniausiai trumpai apkepa ir troškina su svogūnais, prieskoniais, pavyzdžiui, mairūnu, pipirais, garstyčiomis, arba deda į daržovių troškinį. USDA rekomenduoja, kad subproduktai pasiektų bent 71 laipsnio temperatūrą, todėl svarbu jų nepalikti nepakankamai termiškai apdorotų.

    Gerai paruoštos cynaderkės gali būti įdomus grįžimas prie tradicinės virtuvės: sotus, baltymingas ir maistingas pasirinkimas. Tačiau geriausiai jos tinka kaip retkarčiais įtraukiamas patiekalas, o ne kasdienis „supermaistas“.

  • Po treniruotės jis gali laikinai sumažėti: gydytojai paaiškino sporto salės efektą

    Vasarą sporto klubai prisipildo norinčiųjų greičiau pagerinti formą, tačiau dalis vyrų po treniruotės pastebi netikėtą reiškinį: ramybės būsenoje varpa trumpam atrodo mažesnė. Sveikatos specialistai aiškina, kad tai dažniausiai nėra liga, o įprasta organizmo reakcija į fizinį krūvį.

    Šis reiškinys angliškai neretai vadinamas gym penis, o jo esmė paprasta: intensyviai dirbant raumenims kraujotaka perskirstoma į labiausiai apkrautas kūno vietas. Tuo pat metu stresas, temperatūra ir skysčių balansas gali lemti, kad lytinių organų srityje laikinai sumažėja kraujo pritekėjimas ir audinių „pilnumo“ pojūtis.

    Kodėl taip nutinka?

    Fizinio krūvio metu aktyvuojama simpatinė nervų sistema, kuri organizmą ruošia pastangai: greitėja širdies ritmas, suaktyvėja kvėpavimas, o kraujas nukreipiamas į dirbančius raumenis. Dėl to ramybės būsenos dydis gali laikinai kisti, ypač po intensyvaus jėgos ar didelio intensyvumo intervalinio krūvio.

    Įtakos turi ir termoreguliacija. Perkaitimas arba priešingai, staigus atvėsimas po treniruotės, gali skatinti kraujagyslių tonuso pokyčius ir audinių susitraukimą. Daugeliui vyrų tai trunka neilgai ir praeina savaime.

    Kada efektas užsitęsia?

    Specialistai pabrėžia, kad dažniausiai viskas normalizuojasi per kelias minutes ar maždaug per valandą po treniruotės. Vis dėlto atsigavimas gali užtrukti, jei organizmas patiria dehidrataciją, didesnį stresą, miego trūkumą arba jei vartojama daug kofeino.

    Prie to gali prisidėti ir vadinamieji prieštreniruotiniai papildai, ypač jei jie turi dideles stimuliantų dozes. Kai kuriems žmonėms tai sustiprina nerimą, padidina kraujagyslių spazmų tikimybę ir apsunkina atsistatymą po krūvio.

    Kada kreiptis į gydytoją?

    Nors pats laikinas sumažėjimas paprastai nekelia pavojaus, medikai ragina neignoruoti įspėjamųjų ženklų. Jei atsiranda skausmas, deformacija, nejautra, staigūs erekcijos sutrikimai, diskomfortas šlapinantis arba pokyčiai išlieka ilgą laiką, verta pasitarti su gydytoju urologu.

    Gydytojai taip pat atkreipia dėmesį į psichologinį aspektą: kai kuriems vyrams šis efektas sukelia gėdą ar nerimą, ypač bendrose persirengimo patalpose. Tokiais atvejais padeda paprasti įpročiai: pakankamai vandens, saikingas kofeino vartojimas, adekvatus poilsis ir treniruočių intensyvumo kontrolė.

  • Mokslininkai perspėja: ultraperdirbtas maistas kenkia ne tik pilvui – kas vyksta raumenyse?

    Mokslininkai perspėja: ultraperdirbtas maistas kenkia ne tik pilvui – kas vyksta raumenyse?

    Ultraperdirbtas maistas jau seniai siejamas su didesne nutukimo, 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Naujesni duomenys rodo, kad žala gali būti platesnė: prastėja ir raumenų kokybė, net jei suvartojamų kalorijų kiekis panašus.

    Kalifornijos universiteto San Franciske tyrėjai nustatė, kad žmonės, dažniau valgantys ultraperdirbtus produktus, turėjo daugiau riebalų sankaupų šlaunų raumenyse. Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Radiology“ ir išliko reikšmingi įvertinus amžių, lytį, fizinį aktyvumą bei kūno masės indeksą.

    Riebalai kaupiasi ne tik po oda

    Dažniausiai kūno riebalus siejame su pilvo ar klubų sritimi, tačiau jie gali kauptis ir raumenyse. Šis reiškinys vadinamas riebalų įsiskverbimu į raumeninį audinį, kai riebalinės ląstelės ima užimti vietą, kur įprastai dominuoja raumenų skaidulos.

    Tokie pokyčiai nėra vien kosmetiniai. Didėjant riebalų kiekiui raumenyse, raumuo gali tapti mažiau efektyvus, silpnėti, o bendra judėjimo funkcija prastėti, ypač vyresniame amžiuje.

    Ką parodė daugiau nei 600 žmonių duomenys

    Tyrėjai analizavo daugiau nei 600 vidutinio amžiaus žmonių duomenis iš JAV projekto Osteoarthritis Initiative. Į tyrimą įtraukti dalyviai buvo didesnės kelio sąnario osteoartrito rizikos grupėje, tačiau tyrimo pradžioje liga jiems dar nebuvo diagnozuota.

    Dalyviai pildė išsamius mitybos klausimynus, o vėliau jiems atliktas šlaunų raumenų magnetinio rezonanso tyrimas. Tokiu būdu buvo galima tiksliai įvertinti, kiek riebalų yra susikaupę raumenų viduje.

    Analizė parodė aiškią sąsają: kuo daugiau ultraperdirbtų produktų racione, tuo didesnis riebalų kiekis raumenyse. Svarbu tai, kad ryšys išliko ir tuomet, kai bendra paros energinė vertė, riebalų kiekis dietoje bei socialiniai ir ekonominiai veiksniai buvo panašūs.

    Kodėl tai gali būti svarbu keliams ir judėjimui

    Riebalų perteklius raumenyse siejamas su prastesne raumenų funkcija ir mažesniu fiziniu pajėgumu. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tai gali būti reikšminga ir sąnariams, nes raumenys yra viena pagrindinių struktūrų, stabilizuojančių kelius.

    „Per kelis dešimtmečius matome lygiagrečiai augantį nutukimo ir kelio sąnario osteoartrito paplitimą, o racione mažėjo natūralių, mažai apdorotų produktų ir daugėjo pramoniniu būdu pagaminto ultraperdirbto maisto“, – sakė dr. Zehra Akkaya iš Kalifornijos universiteto San Franciske.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad dar negalima teigti, jog ultraperdirbtas maistas tiesiogiai sukelia riebalų kaupimąsi raumenyse, nes tyrimas buvo stebimasis. Vis dėlto ryšys pakankamai nuoseklus, kad būtų pagrindas tolesniems, intervenciniams tyrimams.

    Galimi paaiškinimai siejami su ultraperdirbtuose produktuose dažnesniais pridėtiniais cukrais, rafinuotais angliavandeniais, didesniu druskos kiekiu ir technologiniais priedais, taip pat mažesniu skaidulų, mikroelementų ir antioksidantų kiekiu. Tokia mityba gali skatinti lėtinį uždegimą ir medžiagų apykaitos sutrikimus, kurie ilgainiui veikia ir raumeninį audinį.

    Praktinė išvada paprasta: reikšmę gali turėti ne tik suvalgytų kalorijų skaičius, bet ir maisto kokybė. Jei racione dažnai dominuoja ultraperdirbti produktai, organizmo sudėtis ir raumenų būklė gali prastėti net ir neviršijant įprasto kalorijų kiekio.

  • Tyrimas atskleidė, kas mažina storosios žarnos vėžio riziką: vienas mineralas išsiskyrė labiausiai

    Tyrimas atskleidė, kas mažina storosios žarnos vėžio riziką: vienas mineralas išsiskyrė labiausiai

    Didelių apimčių epidemiologiniai tyrimai vis dažniau rodo, kad mityba gali reikšmingai prisidėti prie storosios žarnos vėžio rizikos mažinimo arba didinimo. Nors vieno stebuklingo produkto nėra, naujausi duomenys leidžia aiškiau išskirti mitybos kryptis, kurios siejamos su palankesniais rodikliais.

    2025 metais žurnale „Nature Communications“ publikuotas prospektyvus tyrimas, paremtas britų Million Women Study duomenimis, įvertino 97 mitybos veiksnius. Analizėje dalyvavo 542 778 moterys, o per vidutiniškai 16,6 metų stebėjimo laikotarpį nustatyti 12 251 storosios žarnos vėžio atvejai.

    Ryškiausias atvirkštinis ryšys šiame tyrime fiksuotas su kalciu. Kiekvienas papildomas 300 miligramų kalcio per dieną buvo siejamas su 17 proc. mažesne ligos rizika, o 200 gramų pieno per dieną vartojimas sietas su 14 proc. mažesne rizika.

    Mokslininkai aiškina, kad kalcis žarnyne gali surišti antrines tulžies rūgštis ir laisvąsias riebalų rūgštis, taip mažindamas jų dirginantį ir potencialiai kancerogeninį poveikį žarnyno gleivinei. Tokia hipotezė laikoma viena plausiškiausių biologinių priežasčių, kodėl kalcis išsiskiria tarp kitų mitybos veiksnių.

    2025 metų vasarį „JAMA Network Open“ paskelbti NIH-AARP Diet and Health Study rezultatai papildė bendrą vaizdą. Tyrime stebėti 471 396 suaugusieji, o mediana siekė 18,4 metų; per šį laiką registruota 10 618 storosios žarnos vėžio atvejų.

    Ši analizė parodė, kad didžiausio bendro kalcio vartojimo grupėje storosios žarnos vėžio rizika buvo 29 proc. mažesnė nei mažiausio vartojimo grupėje. Ryšys nustatytas nepriklausomai nuo to, ar kalcis gautas iš pieno produktų, kitų šaltinių ar papildų, tačiau autoriai pabrėžė, kad stebimasis tyrimas neįrodo didelių papildų dozių naudos.

    Kas dar siejama su mažesne rizika?

    Million Women Study duomenyse mažesnė storosios žarnos vėžio rizika taip pat sieta su didesniu skaidulų, pilno grūdo produktų, vaisių, folatų ir vitamino C vartojimu. Vis dėlto šie ryšiai buvo silpnesni nei kalcio atveju ir labiau jautrūs kitiems gyvenimo būdo veiksniams.

    Skaidulos laikomos svarbiu žarnyno sveikatos ramščiu, nes jos didina išmatų tūrį ir trumpina potencialiai žalingų junginių kontaktą su gleivine. Be to, skaidulų fermentacija žarnyno mikrobiotoje skatina trumpųjų grandinių riebalų rūgščių, įskaitant butiratą, gamybą, kuris siejamas su priešuždegiminiais procesais ir žarnyno epitelio mityba.

    Daržovės ir vaisiai vertinami ne vien dėl skaidulų, bet ir dėl folatų, vitaminų bei įvairių bioaktyvių junginių, galinčių mažinti oksidacinį stresą ir palaikyti mikrobiotos įvairovę. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad nei brokoliai, nei pomidorai ar uogos neturėtų būti laikomi atskira vėžio prevencijos priemone, svarbiausia yra bendras mitybos modelis.

    Kas didina riziką?

    Tame pačiame 2025 metų tyrime nustatyta, kad kiekvieni papildomi 30 gramų raudonos ir perdirbtos mėsos per dieną buvo siejami su 8 proc. didesne storosios žarnos vėžio rizika. Ryškesnis ryšys fiksuotas perdirbtai mėsai, tai yra dešroms, dešrelėms, šoninei ir panašiems produktams.

    Galimi mechanizmai siejami su heminės geležies poveikiu, N-nitroziniais junginiais ir medžiagomis, susidarančiomis rūkymo ar aukštos temperatūros apdorojimo metu. Šie veiksniai gali skatinti oksidacinį stresą ir DNR pažaidas, kurios ilgainiui didina piktybinių pokyčių tikimybę.

    Alkoholis Million Women Study analizėje buvo vienas stipriausiai su didesne rizika susijusių mitybos elementų. Kiekvieni papildomi 20 gramų etanolio per dieną sieti su 15 proc. didesne storosios žarnos vėžio rizika, o tai aiškinama, be kita ko, etanolio virtimu į toksinį acetaldehidą.

    Naujesnėse publikacijose daug dėmesio skiriama ir ultraperdirbtam maistui, kuriame dažnai būna daug druskos, cukraus ar riebalų, o skaidulų ir mikroelementų mažai. Tyrimuose toks mitybos tipas siejamas su prastesniais žarnyno sveikatos rodikliais, didesne antsvorio, atsparumo insulinui ir lėtinio uždegimo tikimybe.

    Ką verta prisiminti praktiškai?

    Tyrimai nenurodo vieno produkto, kuris apsaugotų nuo ligos, tačiau pakankamai nuosekliai išryškina dvi kryptis. Didesnis kalcio, skaidulų ir pilno grūdo produktų vartojimas bei augalinės kilmės maisto dominavimas dažniau siejami su mažesne rizika, o perdirbta mėsa, alkoholis ir ultraperdirbtas maistas – su didesne.

    Specialistai pabrėžia, kad mitybos korekcijos nepakeičia patikros programų ir profilaktinių tyrimų, nes storosios žarnos vėžys gali išsivystyti ir neturint akivaizdžių rizikos veiksnių. Vis dėlto subalansuotas mitybos modelis išlieka viena realiausių priemonių, kurią žmogus gali kontroliuoti kasdien.

  • Pabundate 4 ryto po 60-ies? Gydytojai paaiškina, kada tai norma, o kada ženklas, kad metas tikrintis

    Pabundate 4 ryto po 60-ies? Gydytojai paaiškina, kada tai norma, o kada ženklas, kad metas tikrintis

    Ne vienas vyresnis nei 60 metų žmogus pastebi pasikartojantį scenarijų: vakare mieguistumas aplanko jau apie 20 ar 21 valandą, o paryčiais organizmas elgiasi taip, lyg naktis būtų pasibaigusi. Pabudimas 3.30 ar 4.00 valandą dažnai susijęs ne su liga, o su natūraliai ankstėjančiu paros ritmu.

    Su amžiumi silpnėja smegenų reakcija į signalus, kurie padeda „nustatyti laikrodį“: dienos šviesą, judėjimą, valgymo laiką ir socialinį aktyvumą. Kai šių dirgiklių mažiau, biologinis laikrodis lengviau išsiderina, o snaudulys vakarais ateina anksčiau.

    Miegas tampa lengvesnis

    Vyresniame amžiuje paprastai sumažėja gilaus miego, o padaugėja lengvų fazių, per kurias žmogų lengviau pažadina triukšmas, šviesa, temperatūra, skausmas ar noras eiti į tualetą. Dėl to naktį gali būti keli trumpi prabudimai, kurių ne visada net prisimenama.

    Vien pati ankstyva pabudimo valanda dar nereiškia nemigos. Jei žmogus atsigulė 20.30 valandą, išmiegojo 6–7 valandas, ryte jaučiasi pailsėjęs ir dieną funkcionuoja gerai, toks ritmas gali būti jam natūralus.

    Kada tai gali būti simptomas?

    Susirūpinti verta tuomet, kai žmogus reguliariai prabunda labai anksti, nors užmiega vėlai, nebegali užsnūsti, ryte jaučiasi išsekęs, o dieną pradeda snausti, sunkiau susikaupia ar tampa irzlus. Tokiais atvejais ankstyvas prabudimas dažniau rodo sutrikusį miegą arba sveikatos problemą.

    Po šešiasdešimties naktinius prabudimus dažnai lemia kelios priežastys vienu metu, o viena dažniausių yra naktinis šlapinimasis. Jį gali stiprinti šlapimo takų sutrikimai, cukrinis diabetas, širdies nepakankamumas, taip pat per vėlai išgerti šlapimą varantys vaistai.

    Miegą gali pertraukti ir lėtinis skausmas, refliuksas, dusulys, raumenų mėšlungis ar neramių kojų sindromas. Atskiro dėmesio reikalauja miego apnėja, kai pasireiškia garsus knarkimas, kvėpavimo pauzės, staigūs oro gaudymai, rytiniai galvos skausmai ir ryški mieguistumo banga dieną.

    Ankstyvas prabudimas kai kuriems žmonėms būna susijęs ir su prastesne nuotaika, nuolatiniu nerimu ar depresija. Jis gali atsirasti ir po vaistų pakeitimų, ypač tų, kurie veikia nervų sistemą, kraujospūdį, kvėpavimą ar hormonų pusiausvyrą, todėl vaistų vartojimo laiko savarankiškai keisti nereikėtų.

    Ką daryti prabudus paryčiais?

    Dažna klaida yra iš karto pradėti dieną vien todėl, kad prabudote 4 ryto. Ryški šviesa, telefonas, televizorius ar pusryčių ruošimas gali „išmokyti“ organizmą, kad tai įprastas kėlimosi laikas.

    Jei prabudote, geriau likti prietemoje, nuolat nežiūrėti į laikrodį ir ramiai mėginti grįžti į miegą. Jeigu per 15–30 minučių užmigti nepavyksta, galima trumpam atsikelti, persėsti į kitą kambarį ir užsiimti raminančia veikla, pavyzdžiui, paskaityti, o į lovą grįžti tik vėl pajutus mieguistumą.

    Paros ritmą sustiprina reguliarus dienos planas: pastovi kėlimosi valanda, rytinė dienos šviesa, pasivaikščiojimas ar lengva mankšta, taip pat protinė veikla. Dienos pogulius verta trumpinti iki maždaug 20–30 minučių ir nekelti jų į vėlyvą popietę.

    Vakare pravartu riboti kavą, stiprią arbatą, alkoholį, sunkius patiekalus ir didesnį skysčių kiekį, tačiau skysčių trūkumo taip pat nereikėtų kompensuoti naktį. Migdomieji vyresniame amžiuje gali didinti rytinio apsvaigimo, pusiausvyros sutrikimų, sumišimo ir griuvimų riziką, todėl sprendimą dėl jų turi priimti gydytojas.

    Praktinis pirmas žingsnis dažnai yra stebėjimas: dvi savaites užsirašyti užmigimo ir prabudimo laiką, pogulius, vakaro gėrimus, naktinius apsilankymus tualete ir savijautą kitą dieną. Toks dienynas padeda pamatyti pasikartojantį modelį ir gydytojui tiksliau įvertinti galimas priežastis.

    Į medikus verta kreiptis, jei problema tęsiasi kelias savaites, ryškiai blogina savijautą dieną arba ją lydi dusulys, kvėpavimo pauzės, stiprus skausmas, staigus sumišimas, atminties prastėjimas ar griuvimai. Pabudimas 4 ryto po 60-ies gali būti fiziologinis, tačiau nuolatinio nuovargio ignoruoti nereikėtų.