Category: Sveikata ir grožis

  • Mokslininkai įspėja: po 50-ies smegenys persitvarko – atskleidė, kas labiausiai keičiasi

    Mokslininkai įspėja: po 50-ies smegenys persitvarko – atskleidė, kas labiausiai keičiasi

    Ilgą laiką manyta, kad smegenų senėjimas yra gana tiesus procesas, kai nervinės ląstelės pamažu silpsta ir žūsta. Vis daugiau tyrimų rodo kitokį vaizdą: smegenys senstant ne tik praranda dalį funkcijų, bet ir persitvarko, o kai kurie pokyčiai gali būti net prisitaikymo forma.

    Naujausi duomenys ypač išskiria laikotarpį maždaug nuo 50 iki 75 metų. Būtent šiame amžiuje ryškėja pokyčiai hipokampe, smegenų srityje, itin svarbioje mokymuisi ir atminčiai, o labiausiai į akis krenta permainos mikroglijoje – imuninėse smegenų ląstelėse.

    Mikroglija dažnai vadinama smegenų apsaugos ir tvarkos palaikymo sistema: ji reaguoja į pažeidimus, padeda pašalinti ląstelių „atliekas“ ir dalyvauja uždegiminiame atsake. Tyrėjai pastebi, kad senstant dalis mikroglijos praranda įprastą, homeostazinį režimą ir tampa labiau „įjautrinta“, linkusi į uždegiminę būseną.

    Dar vienas svarbus signalas – su amžiumi gali silpti genų aktyvumas, susijęs su kraujo ir smegenų barjerą palaikančiomis ląstelėmis. Ši barjero sistema veikia kaip filtras, reguliuojantis, kokios medžiagos iš kraujo patenka į nervinį audinį, todėl jos pokyčiai gali didinti smegenų jautrumą nepageidaujamiems veiksniams.

    Tyrime, publikuotame žurnale „Science“, analizuotos žmogaus hipokampo ląstelės iš 40 skirtingo amžiaus donorų. Mokslininkai taikė kelis pažangius metodus, vienu metu vertinę genų raišką, chromatino prieinamumą, DNR metilinimą ir erdvinę genomo organizaciją.

    Rezultatai leidžia manyti, kad senėjimas susijęs ne vien su tuo, kurie genai „įjungiami“ ar „išjungiami“, bet ir su gilesniais genų reguliacijos sluoksniais. Kitaip tariant, kinta pati sistema, nusprendžianti, kurios genomo vietos ląstelei tampa lengvai pasiekiamos, o kurios – ne.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad skirtingos hipokampo ląstelės sensta nevienodai: neuronai, mikroglija, astrocitai ir kraujagyslių vidines sieneles formuojančios ląstelės gali keistis skirtingu tempu. Tai gali būti viena priežasčių, kodėl vieni žmonės sulaukę panašaus amžiaus išlaiko gerą atmintį, o kiti susiduria su greitesniu kognityvinių funkcijų silpnėjimu.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie pokyčiai savaime nereiškia ligos. Vis dėlto užsitęsęs uždegiminis aktyvumas ir silpnesnė smegenų apsauga gali sudaryti palankesnes sąlygas neurodegeneracinių ligų rizikai, todėl mokslininkai vis aktyviau ieško žymenų, kurie leistų anksti atpažinti nepalankias senėjimo kryptis.

    Nors vieno „stabdžio“ smegenų senėjimui nėra, tyrimų kryptys vis dažniau siejamos su uždegimo reguliavimu, kraujo ir smegenų barjero apsauga bei veiksniais, galinčiais palaikyti sveiką hipokampo veiklą. Tokie darbai padeda tiksliau suprasti, kada ir kaip prasideda kritiniai biologiniai poslinkiai, kurie vėliau gali atsispindėti kasdienėje atmintyje ir mąstyme.

  • Mažai žinomas aminorūgšties triukas: glicinas miegui veikia panašiai kaip melatoninas?

    Mažai žinomas aminorūgšties triukas: glicinas miegui veikia panašiai kaip melatoninas?

    Kas yra glicinas ir kodėl jis svarbus

    Glicinas yra paprasčiausia aminorūgštis, kurią žmogaus organizmas gali pasigaminti pats, todėl ji laikoma endogenine. Jo daug naudojama baltymų sintezei, ypač kolageno, kuris svarbus odai, sausgyslėms ir sąnariams.

    Glicinas taip pat dalyvauja keliuose gyvybiškai svarbiuose procesuose: iš jo gaminami junginiai, susiję su antioksidacine apsauga ir energijos apykaita. Dėl to mokslinėje literatūroje jis dažnai minimas kaip aminorūgštis, susijusi su audinių atsinaujinimu ir ląstelių apsauga.

    Nors ryškaus glicino trūkumo kasdienėje mityboje pasitaiko retai, jo poreikis gali didėti esant tam tikroms būklėms, kai organizmui reikia daugiau statybinių medžiagų audiniams atkurti. Vis dėlto svarbu atskirti bendrą biologinį vaidmenį nuo teiginių apie konkrečius gydomuosius efektus.

    Kaip glicinas gali veikti miegą

    Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė glicino ryšys su miego kokybe. Nedidelės apimties klinikiniuose tyrimuose su žmonėmis dažniausiai buvo vertinamas 3 gramų glicino vartojimas likus maždaug 30–60 minučių iki miego.

    Tokiuose tyrimuose daliai dalyvių fiksuotas subjektyviai geresnis miego kokybės vertinimas, o kitą dieną kai kada mažėjo mieguistumas ir nuovargis. Mokslininkai taip pat sieja galimą poveikį su fiziologiniu kūno temperatūros mažėjimu prieš užmiegant, nes tai yra natūrali organizmo pasirengimo miegui dalis.

    Vis dėlto įrodymų bazė dar nėra tokia plati kaip kai kurių kitų priemonių, o tyrimų apimtys dažnai nedidelės. Dėl to glicinas nėra laikomas universaliu sprendimu visiems nemigos atvejams, ypač jei problema tęsiasi ilgai.

    Kuo glicinas skiriasi nuo melatonino

    Melatoninas yra hormonas, kurį organizmas natūraliai gamina sutemus, o jo pagrindinė funkcija yra padėti reguliuoti cirkadinį ritmą. Dėl to melatonino papildai dažniau aptariami situacijose, kai miegas išsiderina dėl kelionių per laiko juostas ar darbo pamainomis.

    Glicinas nėra hormonas ir pirmiausia nėra skirtas biologiniam laikrodžiui perstatyti. Jo galimas poveikis miegui aiškinamas kitais mechanizmais, įskaitant termoreguliacijos pokyčius ir nervų sistemos signalų moduliavimą.

    Dėl panašaus tikslo, geresnio miego, abu papildai kartais lyginami tarpusavyje, tačiau tiesiogiai teigti, kad glicinas yra geresnė melatonino alternatyva, būtų per drąsu. Melatoninas apskritai yra plačiau ištirtas, o glicino tyrimų vis dar trūksta, ypač didelių ir ilgalaikių.

    Jei miego sutrikimai kartojasi kelias savaites, atsiranda stiprus dienos mieguistumas, knarkimas su dusimo epizodais ar kiti nerimą keliantys simptomai, verta pasitarti su gydytoju. Papildai gali būti tik dalis sprendimo, o dažnai didžiausią poveikį duoda miego higiena, streso valdymas ir aiškios miego rutinos.

  • Užkietėję viduriai? Dietologai pataria, ką valgyti pusryčiams, kad žarnynas pagaliau pajudėtų

    Užkietėję viduriai? Dietologai pataria, ką valgyti pusryčiams, kad žarnynas pagaliau pajudėtų

    Po nakties pertraukos virškinimo sistema į pirmą dienos valgį reaguoja aktyviau, todėl pusryčiai gali nulemti, ar žarnynas „pabunda“ laiku. Specialistai pabrėžia, kad vien kava arba valgymo atidėliojimas iki pietų žmonėms, linkusiems į vidurių užkietėjimą, dažnai tik pablogina situaciją.

    Geras startas dažniausiai yra stiklinė vandens, o tada ramiai suvalgyti pusryčiai, neskubant ir gerai sukramtant. Skubėjimas ir valgymas „pakeliui“ siejami su prastesniu sotumo signalų atpažinimu ir didesniu diskomfortu pilve.

    Esminė pusryčių dalis, padedanti tuštinimuisi, yra skaidulos. Netirpios skaidulos didina žarnyno turinio tūrį, o tirpios skaidulos suriša vandenį ir sudaro gelį, kuris palengvina išmatų slinkimą.

    Tačiau skaidulų kiekį reikia didinti palaipsniui. Staiga įvedus dideles sėlenų, maltų linų sėmenų ar balkšvojo gysločio luobelių porcijas ir negeriant pakankamai skysčių, gali sustiprėti pilvo pūtimas, sunkumas ar net užkietėjimas.

    Kasdieniuose pusryčiuose verta derinti avižinius dribsnius, pilno grūdo duoną, vaisius, daržoves, sėklas ir riešutus. Natūralus jogurtas, kefyras ar „skyr“ suteikia baltymų, o fermentuoti produktai kai kuriems žmonėms padeda palaikyti žarnyno mikrobiotos balansą.

    Didžiausios rizikos slypi ten, kur daug pridėtinio cukraus ir mažai skaidulų: saldinti jogurtai, paruoštos granolos, bandelės, saldūs pusryčių dribsniai. Toks maistas trumpam suteikia energijos, bet dažnai nepadeda reguliariam tuštinimuisi.

    Praktiškas pasirinkimas gali būti šilta košė iš avižų su chia sėklomis ir trupučiu balkšvojo gysločio luobelių, o atvėsus įmaišytas natūralus jogurtas ir uogos. Tokiu atveju ypač svarbu papildomai išgerti vandens, nes skaidulos veikia geriausiai tuomet, kai organizmui netrūksta skysčių.

    Kitas paprastas variantas yra per naktį kefyre brinkinti avižiniai dribsniai su slyvomis, ryte įtarkuojant obuolį ir įmaišant maltų linų sėmenų. Slyvose esantis sorbitolis ir skaidulos dažnai įtraukiami į mitybą, kai siekiama švelniai paskatinti tuštinimąsi, tačiau porciją verta didinti atsargiai.

    Jei ryte nesinori šilto maisto, gali tikti vaisiai su kefyru, dribsniais ir riešutais. Kiviai ir kriaušės suteikia skaidulų, o fermentuotas pieno produktas padidina sotumą, tačiau riešutus ir vaisius patariama valgyti lėtai, gerai sukramtant.

    Sotūs pusryčiai gali būti ir pilno grūdo sumuštinis su humusu, daržovėmis bei sėklomis. Vis dėlto, jei vargina pilvo pūtimas, ankštinių produktus, įskaitant humusą, verta pradėti nuo mažesnių kiekių ir stebėti savijautą.

    Kokteiliai gali būti patogūs, bet svarbu jų neperkošti, nes skaidulos lieka minkštime. Be to, kokteilis neturėtų pakeisti vandens: ryte vis tiek reikia gerti reguliariai, o greitai išalkstantiems gali padėti įdėtos kelios šaukštų avižų porcijos.

    Žarnynui dažnai nepalankus derinys yra balta bandelė, daug riebaus sūrio, perdirbta mėsa ir saldintas gėrimas. Tokie pusryčiai paprastai turi mažai skaidulų, o druskos ir riebalų perteklius kai kuriems žmonėms siejamas su lėtesne žarnyno veikla.

    Taip pat verta prisiminti, kad sultys nėra lygu vaisiui: išspaustose sultyse lieka gerokai mažiau skaidulų. Dažnai žarnynas geriau reaguoja į visą obuolį su žievele, kriaušę, kivį ar saują aviečių, įmaišytą į pusryčius.

    Net ir geriausi pusryčiai nebus veiksmingi, jei trūksta skysčių ir visą dieną beveik nejuda kūnas. Po pusryčių naudinga bent 10–15 minučių pasivaikščioti, neignoruoti natūralaus noro tuštintis ir stengtis laikytis panašaus tualeto režimo.

    Jei vidurių užkietėjimas užsitęsia, staiga stiprėja arba atsiranda kraujo išmatose, stiprus pilvo skausmas, vėmimas, karščiavimas ar nepaaiškinamas svorio kritimas, vien mitybos korekcijų nepakanka. Tokiais atvejais būtina gydytojo konsultacija ir tikslinga diagnostika.

  • Šis prieskonių mišinys keičia druską: kuo naudingas žolelių pipiras ir kaip jį rinktis

    Šis prieskonių mišinys keičia druską: kuo naudingas žolelių pipiras ir kaip jį rinktis

    Nors pavadinimas gali klaidinti, žolelių pipiras nebūtinai turi turėti juodųjų pipirų. Mitybos specialistų dažniausiai minima klasikinė sudėtis apima kalendrą, kmynus, mairūną, baltąsias garstyčias, lauro lapą ir aštriąją papriką.

    Konkreti sudėtis skiriasi pagal gamintoją: į mišinius neretai patenka čiobreliai, dašis, ciberžolė, ožragė, svogūnai ar česnakai. Kartais pridedama ir druskos, miltų ar kitų užpildų, todėl skonis gali būti intensyvus, bet prieskonių ir žolelių dalis mažesnė.

    Žolelės ir prieskoniai gali padėti virškinimui, o kai kuriems žmonėms sumažinti nemalonius pojūčius, pavyzdžiui, pilvo pūtimą. Vis dėlto toks mišinys nėra gydymo priemonė, o poveikis priklauso nuo sudėties, vartojamo kiekio ir individualaus toleravimo.

    Didžiausias privalumas – mažiau druskos

    Vienas praktiškiausių žolelių pipiro pliusų yra galimybė pagardinti maistą nepridedant dar vienos druskos žiupsnelio. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems per dieną suvartoti mažiau nei 5 g druskos, o per didelis natrio kiekis siejamas su aukštesniu kraujospūdžiu.

    Specialistai pabrėžia, kad norint sumažinti druskos kiekį, lengviau tai daryti palaipsniui. Pirmiausia verta pagardinti patiekalą žolelių mišiniu, paragauti ir tik tuomet spręsti, ar druskos dar tikrai reikia, nes skonio receptoriams reikia laiko prisitaikyti.

    Kur tinka ir kaip naudoti

    Žolelių pipiras dažniausiai naudojamas sriuboms, troškiniams, padažams, užtepėlėms, kiaušinių, mėsos ir daržovių patiekalams. Mišinys ypač pasiteisina ten, kur skonis įprastai stiprinamas druska, pavyzdžiui, faršuose ar tirštuose padažuose.

    Žolelės yra polifenolių ir kitų antioksidacinių junginių šaltinis, o tyrimuose prieskoniai dažnai išsiskiria didele antioksidacine galia. Tačiau virtuvėje įprastai vartojami maži kiekiai, todėl laboratoriniai rodikliai ne visada tiesiogiai atspindi poveikį organizmui.

    Ką rodo naujesni tyrimai

    Mokslinėje literatūroje daugėja duomenų apie įvairių žolelių ir prieskonių mišinių potencialą, ypač širdies ir kraujagyslių sveikatos kontekste. Viename tyrime, kuriame dalyvavo 71 suaugęs žmogus, didesnis žolelių ir prieskonių kiekis mityboje buvo siejamas su palankesniais paros kraujospūdžio matavimo rezultatais.

    Tame pačiame kontekste fiksuoti ir žarnyno mikrobiotos pokyčiai, tačiau jų reikšmė dar vertinama, o rezultatų negalima priskirti vienam konkrečiam prieskoniui. Tai veikiau signalas, kad prieskonių įvairovė kasdienėje mityboje gali turėti papildomų naudų, bet reikalingi išsamesni tyrimai.

    Kaip išsirinkti parduotuvėje

    Renkantis svarbiausia perskaityti sudėtį: verta ieškoti mišinio be pridėtos druskos, o sąrašo pradžioje turėtų būti žolelės ir prieskoniai, o ne miltai ar kiti užpildai. Juodieji pipirai, svogūnai ar česnakai gali pakeisti skonio profilį, tačiau tai savaime nėra trūkumas.

    Taip pat svarbu atsižvelgti į alergijas: klasikinėje sudėtyje dažnai būna garstyčių, kurios yra alergenas ir turi būti aiškiai nurodomos etiketėje. Jei yra jautrumas, saugiausia rinktis mišinį su kuo trumpesne ir aiškesne sudėtimi.

    Žolelių pipiras nepakeis subalansuotos mitybos ar gydymo, tačiau gali tapti paprastu įpročiu, padedančiu gaminti aromatingiau ir palaipsniui mažinti druskos kiekį. Būtent tokie kasdieniai, nedideli pokyčiai dažnai duoda apčiuopiamą naudą ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Mokslininkai atskleidė Sardinijos ilgaamžių mitybos paslaptį: 5 kasdieniai produktai

    Sardinija jau seniai minima kaip viena vietų, kur žmonės gyvena neįprastai ilgai, o tyrėjų dėmesys dažnai krypsta į Barbadžijos kalnų regioną. Ši teritorija siejama su vadinamosiomis mėlynosiosiomis zonomis, kuriose statistiškai fiksuojamas didesnis šimtamečių skaičius.

    Mokslininkai ir ilgaamžiškumo tyrinėtojai pabrėžia, kad ilgesnį gyvenimą dažnai lemia ne stebuklingi papildai, o ilgainiui susiformavę kasdieniai įpročiai. Tarp svarbiausių veiksnių nuolat minimi tradiciniai, minimaliai apdoroti produktai ir saikas.

    Penki produktai, kurie kartojasi meniu

    Pirmasis dažnai įvardijamas raciono pagrindas yra ankštiniai, ypač pupos, avinžirniai ir kitos vietinės jų rūšys. Jie įprastai valgomi sriubose ir troškiniuose, suteikia augalinių baltymų, skaidulų, padeda ilgiau jaustis sotiems ir prisideda prie stabilesnio gliukozės lygio.

    Antras svarbus elementas yra alyvuogių aliejus, laikomas vienu Viduržemio jūros mitybos ramsčių. Jame gausu mononesočiųjų riebalų, o tyrimai dažnai sieja tokio tipo riebalus su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, ypač kai jie pakeičia sočiuosius riebalus.

    Trečiasis pasirinkimas, dažnai minimas Sardinijos kontekste, yra tradicinė duona, pavyzdžiui, plona ir traški vietinė duona, istoriškai patogi laikyti ir pasiimti į darbą. Ilgaamžių mityboje ji paprastai nėra valgoma pertekliniais kiekiais, o dažniau tampa patiekalo dalimi kartu su daržovėmis ir ankštiniais.

    Ketvirtoji raciono dalis yra pomidorai, kurie Viduržemio jūros virtuvėje nuolat naudojami padažuose, sriubose ir troškiniuose. Jie vertinami dėl vitamino C, kalio, taip pat antioksidantų, o terminis apdorojimas gali padidinti kai kurių junginių biologinį prieinamumą.

    Penktasis dažniau aptariamas ingredientas yra vietinis raudonasis vynas, Sardinijoje siejamas su Cannonau rūšimi. Vis dėlto sveikatos specialistai pabrėžia, kad dėl galimos žalos nereikėtų pradėti vartoti alkoholio vien dėl tariamos naudos, o vartojantiems svarbiausias principas yra saikas.

    Kodėl vien produktų neužtenka

    Tyrėjai pabrėžia, kad ilgaamžiškumo negalima paaiškinti vien pirkinių krepšeliu. Mėlynųjų zonų tyrimuose dažnai kartojasi keli bendri bruožai: kasdienis judėjimas, nuosaiki mityba, stiprūs socialiniai ryšiai, mažesnis lėtinio streso lygis ir aiškus gyvenimo tikslas.

    Praktikoje tai dažnai reiškia paprastesnį ritmą: daugiau ėjimo, darbo buityje ar ūkyje, reguliarius bendrus valgymus su šeima ir bendruomene. Tokie įpročiai veikia kompleksiškai, o mityba tampa viena iš kelių tarpusavyje susijusių grandžių.

    Ką verta perimti kasdienybėje

    Specialistai pataria orientuotis į bendrą modelį, o ne į vieną produktą ar trumpalaikę dietą. Dažnesni ankštiniai, daugiau daržovių, alyvuogių aliejus vietoj dalies gyvulinių riebalų, mažiau itin perdirbtų produktų ir saldžių gėrimų paprastai laikomi saugia kryptimi daugumai žmonių.

    Jei yra lėtinių ligų, vartojami vaistai ar planuojami didesni mitybos pokyčiai, rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar dietologu. Ilgaamžiškumo istorijos įkvepia, tačiau patikimiausi rezultatai pasiekiami tada, kai pokyčiai yra nuoseklūs ir pritaikyti konkrečiam žmogui.

  • Kavos gerti nebūtina: mokslininkai atskleidė, ką per 5 minutes gali padaryti jos kvapas

    Kavos puodelis ne visada būtinas, kad pasijustume žvalesni ar ramesni. Japonijos mokslininkų tyrimas parodė, kad vien kelias minutes pabuvus šalia šviežiai užplikytos kavos aromato, daliai žmonių gali pagerėti savijauta ir pakisti tam tikri smegenų aktyvumo rodikliai.

    Tyrimą atliko Showa farmacijos universiteto mokslininkai. Jame dalyvavo 20 studentų nuo 20 iki 29 metų, o tyrimo metu dalyviai kavos negėrė, tik sėdėjo šalia ką tik paruošto gėrimo maždaug 50 centimetrų atstumu.

    Mokslininkai naudojo standartizuotą paruošimą: kava buvo gaminama iš 20 gramų maltos kavos ir 400 mililitrų 85 laipsnių temperatūros vandens. Prieš ir po 5 minučių aromato poveikio buvo vertinamas dalyvių nusiteikimas, taip pat fiksuojami fiziologiniai rodikliai.

    Po 5 minučių dauguma dalyvių pranešė apie sumažėjusį nuovargį, įtampą, nerimą ir pasimetimą, rečiau įvardijo prislėgtumą. Kartu tyrėjai užfiksavo pakitusį EEG rodiklį, kurį šiame darbe naudojo kaip atsipalaidavimo indeksą.

    Įdomu tai, kad širdies susitraukimų dažnis ir širdies ritmo variabilumas reikšmingai nepakito. Taip pat nebuvo aiškios sąsajos tarp to, kas jautė didžiausią nuotaikos pagerėjimą, ir to, kieno EEG pokytis buvo ryškiausias.

    Tyrėjų vertinimu, tokia reakcija gali būti susijusi su tuo, kaip kvapai veikia emocijas ir prisiminimus. Uoslės signalai glaudžiai susiję su smegenų sritimis, atsakingomis už nuotaiką ir asociacijas, todėl kavos aromatas gali „įjungti“ įprastus rytinius ar poilsio scenarijus net ir negeriant paties gėrimo.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžė, kad rezultatai dar nėra tiesioginis įrodymas, jog būtent kavos kvapas sukelia pokyčius. Tyrime nebuvo kontrolinės grupės, todėl dalį efekto galėjo lemti paprastas 5 minučių poilsis, lūkesčiai ar pati situacija, o išvados kol kas taikytinos tik siaurai jaunų suaugusiųjų grupei.

    Ekspertai tokiais atvejais paprastai rekomenduoja rezultatus vertinti kaip ankstyvą užuominą, o ne praktinę taisyklę visiems. Norint patikimų išvadų, prireiktų didesnių imčių, skirtingo amžiaus dalyvių, aklo dizaino ir palyginimo su neutraliais kvapais ar poilsiu be aromato.

  • Pamirškite aukštą cholesterolį? Tyrimas atskleidė, ką verta suvalgyti kasdien dėl širdies

    Kasdien į racioną įtraukus pilno grūdo produktų galima palankiai paveikti kelis širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnius, rodo klinikinių tyrimų duomenų apžvalga. Mokslininkai vertino, kaip tokia mityba siejasi su kūno svoriu, kraujospūdžiu, cholesterolio ir gliukozės rodikliais.

    Apžvalgoje sujungti 87 klinikiniai tyrimai, kuriuose dalyvavo daugiau nei 6 500 žmonių iš įvairių pasaulio regionų. Didžiausia nauda dažniausiai fiksuota tiems, kurie per dieną suvartodavo apie 60–100 gramų pilno grūdo produktų, tai prilygsta maždaug 4–6 porcijoms.

    Tarp dažniausiai minimų pokyčių buvo mažesnė kūno masė ir liemens apimtis, taip pat sumažėjęs arterinis kraujospūdis. Be to, gerėjo bendrojo cholesterolio ir mažo tankio lipoproteinų cholesterolio rodikliai, o dalyje tyrimų stebėtas ir mažesnis trigliceridų bei gliukozės kiekis kraujyje.

    Pilno grūdo produktais laikomi avižos, rudieji ryžiai, viso grūdo kviečiai, miežiai, rugiai, bolivinė balanda, soros ir kukurūzai, jei grūdas išlaikomas neperdirbtas. Tai gali būti ir viso grūdo duona, makaronai ar dribsniai, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį, nes ne visi gaminiai, pažymėti kaip grūdiniai, iš tiesų yra pilno grūdo.

    „Daugiausia privalumų matėme tuomet, kai per dieną suvartojama maždaug nuo 60 iki 100 gramų pilno grūdo“, – sakė viena iš tyrimo autorių Helda Tutunçi.

    Praktikoje tai galėtų būti, pavyzdžiui, porcija avižinės košės, keli riekelės viso grūdo duonos ir porcija rudųjų ryžių. Specialistai pabrėžia, kad poveikis priklauso ir nuo bendro mitybos konteksto: kuo mažiau itin perdirbtų produktų, pridėtinio cukraus ir sočiųjų riebalų, tuo didesnė tikimybė gerinti širdies sveikatai svarbius rodiklius.

    Vis dėlto tyrėjai akcentuoja svarbią ribą: apžvalgoje daugiausia vertinti rizikos veiksniai, o ne tiesiogiai infarkto ar insulto prevencija. Tai reiškia, kad pilno grūdo produktai nėra greitas sprendimas, tačiau gali būti reikšminga širdžiai palankios mitybos dalis, ypač derinant su fiziniu aktyvumu, rūkymo atsisakymu ir kraujospūdžio kontrole.

  • Onkologai įspėja: vaikystėje pasigauta H. pylori bakterija gali didinti žarnyno vėžio riziką

    Vaikystėje dažnai pasigaunama bakterija Helicobacter pylori gali būti susijusi su didesne storosios ir tiesiosios žarnos vėžio rizika, rodo apibendrinti naujausių tyrimų duomenys. Specialistai pabrėžia, kad tai dar nereiškia tiesioginės priežasties, tačiau ryšys pakankamai reikšmingas, kad į jį būtų atkreiptas dėmesys.

    Didelės apimties analizėje sujungti 43 moksliniai tyrimai, kuriuose dalyvavo beveik 49 milijonai žmonių. Vertinant bendrą vaizdą, asmenims, turėjusiems kontaktą su H. pylori, kolorektalinio vėžio diagnozė buvo nustatoma maždaug 1,6 karto dažniau nei tiems, kuriems infekcijos požymių nerasta.

    Remiantis tokiais skaičiavimais, buvo pasiūlyta prielaida, kad pasauliniu mastu su šia infekcija gali būti susiję apie 22 proc. žarnyno vėžio atvejų. Vis dėlto, kai analizė buvo susiaurinta iki 14 populiacinių ir kohortinių tyrimų, įvertis sumažėjo iki maždaug 12 proc., todėl mokslininkai ragina išvadas vertinti atsargiai.

    „Mes linkę galvoti apie žarnyno vėžį daugiausia per genetikos, amžiaus ir gyvenimo būdo prizmę, tačiau kai kurios vėžio formos gali turėti ir infekcinį komponentą“, – sakė biomedicinos mokslų profesorius Justinas Stebbingas.

    H. pylori yra prisitaikiusi išgyventi rūgščioje skrandžio terpėje, todėl infekcija gali išlikti metų metus nesukeldama jokių simptomų. Skaičiuojama, kad ja gali būti užsikrėtusi maždaug pusė pasaulio gyventojų, o daliai žmonių ji sukelia lėtinį uždegimą, opas ir padidina skrandžio vėžio riziką.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį ir į dar vieną detalę: keliuose stebėjimo tyrimuose žmonės, gydyti dėl H. pylori, vėliau turėjo mažesnę kolorektalinio vėžio riziką. Skirtumas tapo aiškesnis praėjus maždaug dešimt metų, tačiau tokie duomenys dar neleidžia tvirtai teigti, kad bakterijos išnaikinimas pats savaime apsaugo nuo vėžio.

    Ekspertai primena, kad stebėjimo tyrimai neįrodo priežastinio ryšio, nes rezultatams gali turėti įtakos ir kiti veiksniai: mityba, rūkymas, fizinis aktyvumas, kūno svoris, socialinės ir ekonominės aplinkybės bei sveikatos paslaugų prieinamumas. Dėl to vien tik profilaktiškai tikrintis dėl H. pylori siekiant sumažinti žarnyno vėžio riziką kol kas neskubinama rekomenduoti.

    Kas realiai mažina riziką?

    Gydytojai pabrėžia, kad patikimiausias kelias sumažinti žarnyno vėžio riziką išlieka ankstyvas nustatymas ir gyvenimo būdo korekcijos. Didžiausią naudą duoda dalyvavimas patikros programose pagal amžių ir individualią riziką, taip pat reguliarus fizinis aktyvumas ir sveiko kūno svorio palaikymas.

    Taip pat svarbu nerūkyti, saikingai vartoti alkoholį ir riboti perdirbtą mėsą. Įspėjamieji simptomai, tokie kaip kraujas išmatose, užsitęsę tuštinimosi pokyčiai, nepaaiškinamas svorio kritimas ar nuolatinis pilvo skausmas, neturėtų būti ignoruojami ir yra priežastis kreiptis į gydytoją.

    Ką verta žinoti apie H. pylori?

    H. pylori dažniausiai aptinkama tiriant išmatas, atliekant šlapalo kvėpavimo testą ar gastroskopijos metu paimant mėginį. Infekcija gydoma gydytojo paskirtu antibiotikų ir rūgštingumą mažinančių vaistų deriniu, tačiau savarankiškai gydytis nerekomenduojama dėl atsparumo antibiotikams rizikos.

    Specialistai pažymi, kad didėjantis dėmesys infekcijų ir vėžio sąsajoms yra viena iš pastarųjų metų tendencijų, tačiau sprendimai dėl patikros ir gydymo turi būti paremti aiškiomis klinikinėmis rekomendacijomis. Todėl svarbiausia žinutė gyventojams išlieka ta pati: laikytis patikros planų, stebėti simptomus ir dėl tyrimų tikslingumo tartis su šeimos gydytoju ar gastroenterologu.

  • Keli pritūpimai kas 45 minutes prie darbo stalo? Tyrimas rodo, kad tai gali veikti geriau nei ilgas pasivaikščiojimas

    Keli pritūpimai kas 45 minutes prie darbo stalo? Tyrimas rodo, kad tai gali veikti geriau nei ilgas pasivaikščiojimas

    Sveikatos specialistai vis dažniau kartoja paprastą taisyklę: ilgai sėdėti be pertraukų nėra gerai. Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo patarimas kas maždaug 45 minutes atsistoti nuo darbo stalo ir trumpai pajudėti, pavyzdžiui, atlikti pritūpimų.

    Šio metodo esmė paprasta: nustatote priminimą ir kas 45 minutes padarote kelių minučių aktyvią pertrauką. Tam nereikia nei sportinės aprangos, nei inventoriaus, o judesio galima įterpti net intensyvioje darbo dienoje.

    Dažnai cituojamas 2024 metais publikuotas tyrimas žurnale Scandinavian Journal of Medicine and Science in Sports. Jame 18 jaunų vyrų, turinčių antsvorio arba nutukimą, 8,5 valandos praleido daugiausia sėdėdami, o mokslininkai lygino skirtingus sėdėjimo pertraukimo scenarijus.

    Dalyviai buvo lyginami keturiais atvejais: visiškai be pertraukų, vienas 30 minučių pasivaikščiojimas ir 3 minučių pertraukos kas 45 minutes, kai žmonės vaikščiojo arba atliko pritūpimus. Tokios trumpos pertraukos per dieną buvo kartojamos 10 kartų.

    Rezultatai parodė, kad bet koks sėdėjimo pertraukimas buvo naudingesnis už nepertraukiamą sėdėjimą, ypač vertinant gliukozės pokyčius po valgio. Dar daugiau, dažnos trumpos pertraukos vaikštant ar darant pritūpimus šiame tyrime pasirodė veiksmingesnės nei vienas ilgesnis 30 minučių pasivaikščiojimas.

    Mokslininkai tai siejo su didesniu aktyvumu didžiosiose raumenų grupėse, pirmiausia šlaunyse ir sėdmenyse. Kai šie raumenys įjungiami reguliariai dienos eigoje, organizmas efektyviau naudoja gliukozę, o ilgo nejudrumo žala sumažėja.

    Vis dėlto iš to nereikėtų daryti klaidingos išvados, kad keli pritūpimai visiškai pakeičia kasdienį vaikščiojimą ar įprastus aktyvumo tikslus. Tyrime nebuvo lyginama su konkrečiu žingsnių skaičiumi, o protokole buvo 3 minutės judesio, o ne, pavyzdžiui, 10 pritūpimų.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad tyrimo imtis buvo nedidelė ir labai konkreti, todėl rezultatų negalima automatiškai perkelti visiems. Vis dėlto bendra žinutė praktiška: kūnui naudingiau dažnai pajudėti trumpai, nei vieną kartą išjudėti ilgam ir po to vėl sėdėti valandų valandas.

    Pasaulio sveikatos organizacija ragina mažinti laiką, praleidžiamą sėdint, ir pabrėžia, kad bet koks judėjimas yra geriau nei jokio. Suaugusiesiems rekomenduojama siekti 150–300 minučių vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos per savaitę ir bent du kartus per savaitę įtraukti raumenis stiprinančius pratimus.

    Pritūpimai čia tinka kaip paprasta aktyvi pertrauka, nes įdarbina dideles raumenų grupes ir nereikalauja įrangos. Jei pilnas pritūpimas per sunkus, galima pradėti nuo mažesnio pakartojimų skaičiaus arba pritūpti iki kėdės, pasirinkus patogią judesio amplitudę.

    Praktinis kompromisas daugeliui dirbančių sėdimą darbą skamba taip: ne atsisakyti pasivaikščiojimų, o papildyti juos trumpomis judesio pertraukomis dienos metu. Kitaip tariant, geriausias planas dažniausiai yra ne žingsniai arba pritūpimai, o žingsniai ir pritūpimai.

  • Daugiau vitamino C nei citrinoje: kodėl rudenį verta dažniau rinktis geltoną papriką?

    Daugiau vitamino C nei citrinoje: kodėl rudenį verta dažniau rinktis geltoną papriką?

    Prasidėjus peršalimų sezonui daugelis instinktyviai griebiasi citrusinių vaisių ar vitamino C papildų. Tačiau vienas kasdienis produktas, dažnai atsiduriantis salotose ar sumuštiniuose, gali būti dar turtingesnis šio vitamino šaltinis. Tai geltona paprika.

    Maistinės vertės duomenys rodo, kad 100 gramų žalios geltonos paprikos gali turėti apie 180 miligramų vitamino C. Palyginimui, tokio pat kiekio citrinoje dažniausiai būna apie 53 miligramai, nors tikslios reikšmės gali kisti priklausomai nuo vaisiaus ir laikymo sąlygų.

    Kuo svarbus vitaminas C?

    Vitaminas C siejamas su imuninės sistemos veikla, tačiau jo funkcijos platesnės. Jis reikalingas kolageno sintezei, o kolagenas svarbus odai, kraujagyslėms, kremzlėms ir kaulams.

    Be to, vitaminas C veikia kaip antioksidantas ir padeda saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Taip pat jis gerina iš augalinių produktų gaunamos geležies pasisavinimą, todėl paprika gali būti ypač naudinga valgant ankštinius, kruopas ar žalialapes daržoves.

    Ar didesnės dozės apsaugos nuo ligų?

    Didelis vitamino C kiekis maiste automatiškai nereiškia, kad pavyks išvengti kiekvienos infekcijos. Imuninei sistemai svarbi bendra mitybos kokybė, pakankamas baltymų, skaidulų, mikroelementų kiekis, taip pat miegas ir fizinis aktyvumas.

    Vis dėlto geltona paprika yra paprastas būdas kasdienėje mityboje padidinti vitamino C kiekį be papildų. Ji taip pat suteikia skaidulų, kalio ir karotenoidų, kurie lemia ryškią spalvą ir prisideda prie subalansuotos mitybos.

    Kaip geriausia ją valgyti?

    Jei tikslas yra išsaugoti kuo daugiau vitamino C, papriką geriausia valgyti žalią arba termiškai apdoroti trumpai. Šis vitaminas jautrus aukštai temperatūrai ir ilgam virimui, todėl ilgai kepant ar troškinant jo kiekis gali mažėti.

    Praktiškiausias sprendimas paprastas: supjaustyti papriką į salotas, dėti į sumuštinį ar suvalgyti kelias juosteles kaip užkandį. Geltona paprika paprastai būna švelnesnio, saldesnio skonio, todėl tinka ir tiems, kurie nemėgsta intensyvesnio žalios paprikos kartumo.