Category: Sveikata ir grožis

  • Perimenopauzė gali prasidėti dar ketvirtą dešimtmetį: simptomų daugiau nei manėte

    Perimenopauzė gali prasidėti dar ketvirtą dešimtmetį: simptomų daugiau nei manėte

    Kodėl apie tai kalbama vis garsiau

    Perimenopauzė yra pereinamasis laikotarpis iki menopauzės, kai pradeda svyruoti estrogeno ir progesterono kiekiai. Gydytojai pabrėžia, kad ji gali prasidėti vėlyvais trisdešimtaisiais ar keturiasdešimtaisiais, o trukmė neretai siekia kelerius metus.

    Viešumoje ši tema iškyla vis dažniau, nes daug moterų ilgai nesusieja įvairių savijautos pokyčių su hormonų kaita. Dėl to simptomai kartais aiškinami stresu, perdegimu ar kitomis ligomis, nors priežastis gali būti perimenopauzė.

    Simptomų spektras platesnis nei karščio bangos

    Dažniausiai minimi požymiai yra nereguliarios mėnesinės, naktinis prakaitavimas, miego sutrikimai, nuotaikų kaita, svorio augimas ir sunkumas jį mažinti. Tačiau specialistai atkreipia dėmesį, kad perimenopauzė gali paveikti ir kognityvines funkcijas, pasireikšti vadinamąja smegenų migla, nerimu ar padažnėjusiu širdies plakimu.

    Kadangi šių hormonų receptoriai yra ne tik reprodukcinėje sistemoje, bet ir odoje, kraujagyslėse, sąnariuose bei smegenyse, organizmo reakcijos gali būti įvairios. Dalis moterų pirmiausia pastebi ne karščio bangas, o miego kokybės prastėjimą, energijos stoką ir emocinį labilumą.

    Netikėti požymiai ir ką apie juos sako tyrimai

    Tyrimuose ir klinikinėje praktikoje minimi ir rečiau su perimenopauze siejami nusiskundimai, pavyzdžiui, sąnarių skausmai. Apžvalginiai darbai rodo, kad raumenų ir sąnarių skausmai šiame laikotarpyje gali būti labai dažni, o jų rizika didėja, kai hormonų lygiai svyruoja.

    Diskusijose dažnai iškyla ir vadinamasis sustingęs petys, kai atsiranda skausmas bei smarkiai sumažėja peties judrumas, sutrinka miegas ir kasdieniai veiksmai. Dalis tyrimų sieja šį sutrikimą su menopauzės pereinamuoju laikotarpiu, nors priežastiniai ryšiai ir efektyviausios prevencijos priemonės vis dar tiriamos.

    Kiti simptomai gali būti akių sausumas, burnos deginimo pojūtis, odos ir gleivinių sausėjimas ar niežėjimas, taip pat spengimas ausyse. Ekspertai aiškina, kad dalį šių pojūčių gali lemti mažėjantis estrogeno poveikis audiniams, tačiau kiekvienu atveju svarbu atmesti kitas galimas diagnozes.

    Dar vienas retesnis, bet aprašomas reiškinys yra staigūs šalčio pliūpsniai ir drebulys. Jie siejami su termoreguliacijos pokyčiais, tačiau mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad reikalingi platesni tyrimai, kad būtų aiškiau, kaip dažnai tai pasitaiko ir kokie mechanizmai vyrauja.

    Gydytojai primena, kad vieno kraujo tyrimo dažnai nepakanka perimenopauzei patvirtinti ar paneigti, nes hormonų lygiai gali ryškiai svyruoti nuo ciklo iki ciklo. Daug didesnę vertę turi simptomų istorija, mėnesinių ciklo pokyčiai ir individuali rizikų analizė.

    Pagalbos galimybės priklauso nuo simptomų stiprumo ir bendros sveikatos būklės. Taikomi gyvenimo būdo pokyčiai, miego higiena, streso valdymas, o daliai moterų, įvertinus kontraindikacijas, gali būti svarstoma menopauzės hormonų terapija ar kitos medicininės priemonės.

    Specialistai ragina neatidėlioti konsultacijos, jei atsiranda naujų ar stiprėjančių simptomų, kurie trukdo kasdieniam gyvenimui. Ankstyvas atpažinimas padeda parinkti tinkamiausią gydymo planą ir sumažina nerimą dėl neaiškios savijautos pokyčių.

  • Planuojate pikniką pievoje? Alergologai perspėja, kas liepą labiausiai paaštrina alergiją

    Planuojate pikniką pievoje? Alergologai perspėja, kas liepą labiausiai paaštrina alergiją

    Vasara daugeliui reiškia daugiau laiko gamtoje, tačiau alergiškiems žmonėms liepa gali tapti sudėtingu mėnesiu. Nors intensyviausias žolių žydėjimas dažniausiai fiksuojamas pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje, jų žiedadulkės ore išlieka ir liepą, ypač pirmoje mėnesio pusėje.

    Žolių žiedadulkės yra viena dažniausių sezoninio alerginio rinito ir alerginio konjunktyvito priežasčių. Tipiniai simptomai yra vandeninga sloga, dažnas čiaudulys, nosies užgulimas, akių niežėjimas ir ašarojimas, taip pat kosulys.

    Kai kuriems žmonėms didesnė žiedadulkių koncentracija gali sustiprinti ir astmos požymius, ypač jei kartu veikia kiti dirgikliai, tokie kaip dulkės ar dūmai. Jei atsiranda dusulys, švokštimas ar spaudimas krūtinėje, tai laikoma signalu nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

    Antroje liepos pusėje dažniau pradeda dominuoti pelyno žiedadulkės, kurios gali išlikti ore iki rugsėjo. Šis piktžolių žydėjimas neretai paaiškina, kodėl mėnesio pabaigoje savijauta staiga pablogėja net tiems, kurie manė, kad žolių sezonas jau baigiasi.

    Pelynas dažnai auga pakelėse, apleistose teritorijose, statybvietėse ir neprižiūrimose žaliosiose zonose, todėl kontaktas gali būti dažnesnis, nei atrodo. Jo žiedadulkės laikomos stipriu alergenu, todėl net vidutinė koncentracija jautresniems žmonėms gali sukelti ryškius simptomus.

    Vasarą ore aptinkamos ir dilgėlių žiedadulkės, kurių sezonas ilgas, o liepą bei rugpjūtį koncentracija gali būti didesnė. Nors dilgėlės rečiau sukelia alergiją nei žolės ar pelynas, jautriems žmonėms jos taip pat gali provokuoti kvėpavimo takų alergijos požymius.

    Dar vienas svarbus liepos veiksnys yra mikroskopinių grybų sporos, ypač Cladosporium ir Alternaria, kurios šiltu oru ore aptinkamos gausiau. Jos kyla iš dirvos, augalų, pūvančių organinių liekanų, o simptomai gali sustiprėti dirbant sode, būnant prie komposto ar šalia ką tik nupjautos žolės.

    Žiedadulkių ir grybų sporų kiekis smarkiai priklauso nuo oro sąlygų. Sausomis, šiltomis ir vėjuotomis dienomis alergenai lengviau sklinda, o lietus dažnai laikinai sumažina jų koncentraciją, nors po jo, atšilus orui, ji gali vėl greitai kilti.

    Kasdienybėje padeda keli paprasti įpročiai: grįžus iš lauko persirengti, nusiprausti veidą, o po ilgesnio buvimo gamtoje nusiprausti po dušu ir išsiplauti plaukus. Taip pat verta uždaryti langus didesnės koncentracijos metu, nedžiovinti skalbinių lauke ir dėvėti akinius nuo saulės, mažinančius alergenų patekimą į akis.

    Jei simptomai tęsiasi ilgai, trukdo miegui ar darbui, arba nepagerėja vartojant įprastas priemones, rekomenduojama pasitarti su šeimos gydytoju ar alergologu. Individualiai parinktas gydymas ir aiškus planas sezonui dažnai leidžia gerokai sumažinti kasdienį diskomfortą.

  • 6 prieskoniai iš virtuvės, galintys mažinti cholesterolį: gydytojai įspėja, kada nepersistengti

    6 prieskoniai iš virtuvės, galintys mažinti cholesterolį: gydytojai įspėja, kada nepersistengti

  • PSO įspėja: su vėžiu susidurs iki 92 proc. žmonių – ką iš tiesų reiškia šis skaičius?

    PSO įspėja: su vėžiu susidurs iki 92 proc. žmonių – ką iš tiesų reiškia šis skaičius?

    Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), vėžys yra ne tik individuali diagnozė, bet ir plačiai visuomenę paliečianti problema. Organizacijos vertinimu, su onkologinėmis ligomis per gyvenimą vienaip ar kitaip susidurs iki 92 proc. žmonių, net jei patys niekada netaps pacientais.

    Šis skaičius dažnai suprantamas klaidingai: jis nereiškia, kad 92 proc. gyventojų būtinai susirgs. PSO akcentuoja platesnį poveikį, kai liga paliečia šeimos narius, artimuosius, draugus ar slaugančius žmones, kurių kasdienybė, emocinė būsena ir finansai neretai pasikeičia ilgam.

    Ekspertai primena, kad individuali rizika susirgti išlieka gerokai mažesnė. Pagal tarptautinius skaičiavimus maždaug vienam iš penkių žmonių per gyvenimą gali būti nustatyta onkologinė liga, o rizika priklauso nuo amžiaus, lyties, gyvenimo būdo ir aplinkos veiksnių.

    Iki 2050 metų laukia šuolis

    PSO prognozuoja, kad jei dabartinės tendencijos nesikeis, iki 2050 metais pasaulyje naujų vėžio atvejų skaičius gali išaugti iki beveik 35 milijonų per metus. Augimą labiausiai lemia visuomenės senėjimas, gyventojų skaičiaus didėjimas ir kai kurių rizikos veiksnių paplitimas.

    Toks šuolis reiškia spaudimą sveikatos sistemoms: reikės daugiau diagnostikos pajėgumų, gydytojų, slaugytojų, radioterapijos įrangos, vaistų kompensavimo sprendimų ir reabilitacijos paslaugų. Ne mažiau svarbus tampa ir psichologinis palaikymas pacientams bei jų artimiesiems.

    Nelygybė tarp šalių išlieka

    PSO pabrėžia, kad galimybės laiku aptikti ir gydyti vėžį pasaulyje pasiskirsčiusios netolygiai. Aukštesnių pajamų šalyse dažniau prieinami patikros tyrimai, modernūs vaistai ir radioterapija, o mažesnių pajamų regionuose diagnozė dažnai nustatoma per vėlai.

    Dėl to išgyvenamumas gali smarkiai skirtis ne tik pagal vėžio rūšį, bet ir pagal gyvenamąją vietą. PSO ragina valstybes stiprinti ankstyvos diagnostikos programas ir užtikrinti, kad paslaugos būtų prieinamos ne tik didžiuosiuose miestuose.

    Ką realiai galime padaryti?

    Specialistai akcentuoja, kad daliai onkologinių ligų rizikos veiksnių galima daryti tiesioginę įtaką. Svarbiausi žingsniai siejami su rūkymo atsisakymu, alkoholio vartojimo ribojimu, sveika mityba, fiziniu aktyvumu ir kūno svorio kontrole.

    Didelę reikšmę turi ir ankstyvas nustatymas, nes daugeliu atvejų gydymas būna efektyviausias ligą aptikus pradinėse stadijose. Reguliarūs profilaktiniai patikrinimai, dalyvavimas patikros programose ir dėmesys nerimą keliantiems simptomams gali pagerinti prognozes.

    PSO taip pat pabrėžia, kad vėžio valdymas neturi apsiriboti vien gydymu. Kompleksinė onkologinė priežiūra apima reabilitaciją, skausmo kontrolę, paliatyviąją pagalbą ir paramą šeimoms, nes liga dažnai tampa ilgalaikiu visos aplinkos išbandymu.

  • Šiuo milteliu indų plauti negalima: specialistai įspėja dėl galimų pasekmių sveikatai

    Jei namuose baigėsi indų ploviklis, kai kurie žmonės griebiasi skalbimo miltelių, tačiau tai gali būti rizikingas sprendimas. Skalbikliai sukurti audiniams, o ne sąlyčiui su paviršiais, nuo kurių vėliau valgome ar geriame.

    Skalbimo miltelių sudėtyje dažnai būna paviršiaus aktyviųjų medžiagų, kvapiųjų medžiagų, fermentų ir kitų priedų, kurių paskirtis yra šalinti nešvarumus nuo tekstilės. Dalis šių komponentų gali būti sunkiau nuskalaujami nuo lėkščių, stalo įrankių ar puodelių, ypač jei plaunama vėsiu vandeniu.

    Praktinė problema ta, kad milteliai gali palikti plika akimi ne visada matomą plėvelę ar nuosėdas, kurios vėliau patenka į burną su maistu. Ypač atsargiai reikėtų elgtis plaunant vaikų indus, gertuves ar termosus, kuriuose likučiai gali užsilaikyti ilgiau.

    Specialistai pabrėžia, kad indų plovikliai yra kuriami taip, kad efektyviai nusiplautų ir būtų tinkami kontaktui su maistu, kai naudojami pagal instrukciją. Tuo metu skalbikliai orientuoti į kitokias sąlygas, įskaitant skalavimo ciklus ir audinių sudėtį, todėl jų naudojimas virtuvėje nėra numatytas.

    Ką daryti, jei ploviklis baigėsi?

    Jei indus reikia išplauti skubiai, pirmiausia verta pasitelkti karštą vandenį ir mirkymą, nes tai suminkština maisto likučius ir riebalus. Dažnai po mirkymo pakanka mechaniškai nuvalyti nešvarumus kempine ir kruopščiai nuskalauti.

    Kasdienėms situacijoms gali praversti ir saugesnės buitinės alternatyvos, naudojamos saikingai. Pavyzdžiui, valgomoji soda, sumaišyta su trupučiu vandens iki pastos, gali padėti nušveisti prikepusius likučius, o po to indus būtina labai gerai nuskalauti.

    Dar viena priemonė yra praskiestas actas, kuris dėl rūgštinės terpės padeda šalinti apnašas ir kvapus. Vis dėlto actas nėra universalus riebalų tirpiklis, todėl geriausiai tinka kaip pagalbinė priemonė, o ne kaip vienintelis ploviklis.

    Kaip išvengti panašių situacijų?

    Kad neprireiktų improvizuoti, verta namuose turėti atsarginį indų ploviklio buteliuką. Taip pat naudinga reguliariai perplauti kempines ir šluostes, nes net ir plaunant tinkamomis priemonėmis ant nešvarių įrankių gali kauptis nepageidaujami likučiai ir kvapai.

    Jei kyla abejonių dėl konkretaus produkto, saugiausia vadovautis gamintojo paskirtimi ir naudojimo instrukcija ant pakuotės. Priemonės, neskirtos indams, neturėtų pakeisti indų ploviklių, ypač kai kalbama apie paviršius, turinčius tiesioginį kontaktą su maistu.

  • Gydytojas perspėja: kas iš tikrųjų nutinka organizmui išgėrus dietinės „Coca-Cola“?

    Dietinė kola daugeliui atrodo saugesnė alternatyva, nes joje mažiau kalorijų arba jų visai nėra. Vis dėlto gydytojai ir mitybos specialistai pabrėžia, kad mažesnis kaloringumas nereiškia mažesnio poveikio organizmui.

    Tokiuose gėrimuose dažnai naudojami intensyvūs saldikliai, pavyzdžiui, aspartamas, taip pat yra rūgščių ir kofeino. Šis derinys gali veikti apetitą, dantų emalį ir savijautą, o poveikis daliai žmonių pasireiškia gana greitai.

    Ką organizmas pajunta per pirmą valandą

    Netrukus po dietinės kolos burnoje išlieka intensyvus saldus skonis, tačiau cukraus kraujyje realiai gali ir nepadaugėti. Dėl to kai kuriems žmonėms gali susidaryti klaidingas sotumo ar atlygio pojūtis, o vėliau išaugti noras užkandžiauti.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į gėrimo rūgštingumą: fosforo rūgštis ir kitos rūgštys, ypač dažnai vartojant, gali prisidėti prie dantų emalio dėvėjimosi. Rizika didėja, jei gėrimas gurkšnojamas ilgai arba vartojamas vietoje vandens.

    Kofeinas, esantis dalyje dietinių kolų, gali suteikti trumpalaikį žvalumo efektą. Tačiau jautresniems žmonėms tai gali reikšti nerimą, širdies plakimo pojūtį ar prastesnį miegą, ypač jei gėrimas vartojamas antroje dienos pusėje.

    Aspartamas ir ginčai dėl saugumo

    Aspartamas yra vienas plačiausiai naudojamų saldiklių, nes yra kelis šimtus kartų saldesnis už sacharozę, todėl jo reikia labai mažai. 2023 metais Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra aspartamą priskyrė „galimai kancerogeniškų“ medžiagų grupei, tačiau tai nereiškia, kad įprastos dozės automatiškai sukelia vėžį.

    Europos maisto saugos institucijos ir kitos reguliuojančios organizacijos laikosi pozicijos, kad laikantis nustatytų priimtinų paros normų aspartamas yra saugus. Kitaip tariant, reali rizika labiausiai siejama su bendru vartojimo dažniu, įpročiais ir tuo, ką dietinė kola pakeičia kasdienėje mityboje: vandenį, nesaldintą arbatą ar pilnavertį maistą.

    Kada verta suklusti

    Gydytojai pabrėžia, kad svarbiausia yra reguliarumas: vienas gėrimas retai ką pakeičia, tačiau kasdienis vartojimas gali palaikyti potraukį saldumui. Kai kuriems žmonėms tai virsta ciklu, kai saldikliai skatina norą užkandžiauti, o tai ilgainiui apsunkina svorio kontrolę.

    Jei po dietinių gazuotų gėrimų jaučiate didesnį alkį, rėmenį, pilvo pūtimą, suprastėjusį miegą ar nerimo simptomus, verta mažinti vartojimą ir stebėti savijautą. Ypač atidūs turėtų būti žmonės, turintys refliuksą, padidėjusį jautrumą kofeinui ar dantų emalio problemas.

    Mitybos specialistai rekomenduoja dietinę kolą vertinti kaip retkarčiais vartojamą produktą, o kasdienai rinktis vandenį ar nesaldintus gėrimus. Jei norisi gazuoto skonio, padėti gali mineralinis vanduo su citrina, tačiau ir rūgštūs priedai turėtų būti vartojami saikingai.

    „Nulis kalorijų nereiškia nulio poveikio: saldikliai, rūgštys ir kofeinas veikia skirtingas organizmo sistemas“, – sako specialistai.

  • Japonų rankšluosčio metodas užkariavo internetą: 5 minutės ir laikysena keičiasi akyse

    Japonų rankšluosčio metodas užkariavo internetą: 5 minutės ir laikysena keičiasi akyse

    Kas yra Fukucudzi metodas?

    Socialiniuose tinkluose ir paieškoje vėl išpopuliarėjo vadinamasis Fukucudzi metodas, dažnai apibūdinamas kaip japonų rankšluosčio triukas. Jo esmė paprasta: ant nugaros atsigulama ant kilimėlio, o po juosmeniu pakišamas tvirtai susuktas rankšluostis.

    Metodo šalininkai teigia, kad kelių minučių ramus gulėjimas gali padėti „atsitiesti“, atverti krūtinės ląstą ir sumažinti įtampą apatinėje nugaros dalyje. Dažnai pabrėžiama ir dar viena detalė: pasikeitusi laikysena gali vizualiai pakeisti liemens liniją.

    Kaip atliekamas pratimas?

    Rankšluostis susukamas į standų volelį, o pradedantiesiems rekomenduojama rinktis mažesnį jo skersmenį. Volelis dedamas po juosmeniu maždaug bambos lygyje, kad švelniai pakeltų juosmeninę stuburo dalį.

    Kojos ištiesiamos, didieji pėdų pirštai nukreipiami vienas į kitą, o kulnai gali būti šiek tiek praskėsti. Rankos tiesiamos už galvos, delnai pasukami į grindis, o svarbiausia užduotis yra lėtas kvėpavimas ir rami, nejudri padėtis.

    Internete dažnai kartojama 5 minučių taisyklė, tačiau saugiau pradėti nuo 1–2 minučių ir laiką didinti palaipsniui. Jei atsiranda skausmas, tirpimas ar stiprėjantis diskomfortas, pratimą reikėtų nutraukti.

    Kodėl pilvas gali atrodyti plokštesnis?

    Šis metodas nėra riebalų deginimo treniruotė ir nepakeičia fizinio aktyvumo, nes praktiškai nedidina energijos sąnaudų. Greitas „plokštesnio pilvo“ efektas dažniausiai siejamas ne su pokyčiais riebaliniame audinyje, o su laikysenos korekcija.

    Kai pečiai mažiau „krenta“ į priekį, krūtinės ląsta atsiveria, o dubuo priartėja prie neutralesnės padėties, liemuo gali atrodyti ilgesnis ir siauresnis. Toks pokytis dažnai matomas veidrodyje, tačiau jis labiau optinis ir susijęs su kūno padėtimi.

    Kam reikėtų būti atsargiems?

    Nors pratimas atrodo švelnus, jis tinka ne visiems. Didesnio atsargumo reikėtų žmonėms, kurie jaučia stiprų nugaros skausmą, turi išialgijos simptomų, patyrė nesenų traumų, yra po operacijų ar turi ryškių degeneracinių stuburo pokyčių.

    Tokiais atvejais prieš bandant geriau pasitarti su kineziterapeutu ar gydytoju, nes net ir nedidelis juosmens „atlošimas“ kai kurioms būklėms gali būti netinkamas. Saugiausia metodą vertinti kaip trumpą atsipalaidavimo rutiną po ilgo sėdėjimo, o ne kaip stebuklingą lieknėjimo sprendimą.

    Ilgalaikiai laikysenos pokyčiai paprastai reikalauja nuoseklaus įpročių keitimo, reguliaraus judėjimo ir jėgos bei mobilumo pratimų. Rankšluosčio metodas gali būti vienas iš paprastų būdų priminti kūnui taisyklingesnę padėtį, jei jis atliekamas atsakingai.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl kava gali saugoti kepenis: nauda matoma jau nuo 1–2 puodelių

    Mokslininkai atskleidė, kodėl kava gali saugoti kepenis: nauda matoma jau nuo 1–2 puodelių

    Ką parodė didelis tyrimas

    Kava gali būti siejama su mažesne sunkių kepenų ligų rizika, rodo didelės apimties analizė, atlikta pasitelkus britų UK Biobank duomenis. Tyrėjai vertino daugiau kaip 354 000 suaugusiųjų, kurie stebėjimo pradžioje nesirgo nei kepenų ciroze, nei kepenų vėžiu.

    Dalyvių sveikatos rodikliai ir įpročiai buvo sekami apie 13 metų. Analizėje daug dėmesio skirta kavos vartojimo dažniui ir vėliau nustatytiems kepenų sutrikimams, įskaitant cirozę, kepenų ląstelių karcinomą ir su kepenų ligomis susijusį mirtingumą.

    Kiek puodelių siejama su didžiausia nauda

    Rezultatai parodė, kad reguliariai kavą geriantiems žmonėms sunkios kepenų ligos fiksuotos rečiau nei tiems, kurie kavos nevartojo. Ryškiausias ryšys stebėtas tarp asmenų, per dieną išgeriančių penkis ar daugiau puodelių.

    Šioje grupėje cirozės rizika buvo mažesnė apie 32 proc., kepenų ląstelių karcinomos rizika sumažėjo apie 47 proc., o mirties nuo kepenų ligų rizika buvo mažesnė apie 42 proc. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad teigiamos sąsajos buvo matomos ir gerokai mažesniais kiekiais.

    Naudingas ryšys fiksuotas jau vartojant vieną ar du puodelius per dieną, o didžiausia nauda, pagal dalį skaičiavimų, dažniausiai siejosi su maždaug trimis ar keturiais puodeliais. Tai svarbu, nes didesni kofeino kiekiai tinka ne visiems.

    Kofeinas ne vienintelis atsakymas

    Vienas įdomiausių rezultatų buvo tai, kad panašios naudos tendencijos stebėtos ir geriant kavą su kofeinu, ir renkantis bekofeinę. Tai leidžia manyti, kad apsauginis poveikis gali būti siejamas ne tik su kofeinu, bet ir su kitomis kavos pupelėse esančiomis medžiagomis.

    Kavoje yra šimtai biologiškai aktyvių junginių, įskaitant polifenolius ir chlorogenines rūgštis. Šie antioksidantai gali prisidėti prie mažesnio oksidacinio streso, silpnesnio lėtinio uždegimo ir palankesnių ląstelių atsikūrimo procesų kepenyse.

    Ką verta žinoti apie priedus

    Tyrėjai taip pat vertino, ar kavos saldinimas keičia ryšį su kepenų sveikata. Dalis rezultatų rodė, kad net ir saldinant kavą ryšys su mažesne cirozės ar kepenų vėžio rizika išliko panašus, tačiau kai kuriose analizėse dirbtiniai saldikliai siejosi su nepalankesniais uždegimo ir kepenų fibrozės rodikliais.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama rinktis juodą kavą arba gėrimą su minimaliais priedais. Kaloringi sirupai, dideli cukraus kiekiai ir riebios grietinėlės gali didinti bendrą energijos suvartojimą, skatinti antsvorį ir metabolinius sutrikimus, kurie patys didina kepenų suriebėjimo riziką.

    Kodėl tai dar nėra priežastis gerti daugiau

    Šio tipo darbai paprastai yra stebimieji, todėl nustato ryšius, bet neįrodo, kad kava tiesiogiai apsaugo nuo kepenų ligų. Nors analizėse dažnai bandoma atsižvelgti į tokius veiksnius kaip amžius, lytis, kūno masė, rūkymas, alkoholio vartojimas ar metabolinės ligos, dalis skirtumų gali būti susiję ir su kitais gyvenimo būdo ypatumais.

    Medikai pabrėžia, kad kava nepakeičia sveikos mitybos, reguliaraus fizinio aktyvumo ir žalingų įpročių kontrolės. Kepenų sveikatai svarbiausia išlieka normalus kūno svoris, saikingas alkoholio vartojimas, cukrinio diabeto ir dislipidemijos kontrolė, taip pat laiku atliekami tyrimai, jei yra padidėjusi rizika.

    Taip pat svarbu įvertinti individualų jautrumą kofeinui: daliai žmonių didesni kiekiai gali sukelti nemigą, širdies plakimą, nerimą ar kraujospūdžio didėjimą. Jei kavos nevartojate, vien dėl galimos naudos kepenims pradėti gerti jos dideliais kiekiais nepatariama.

  • Saldus, bet be kalorijų: vienas vaisius iš Kinijos keičia cukrų ir kelia klausimų

    Saldus, bet be kalorijų: vienas vaisius iš Kinijos keičia cukrų ir kelia klausimų

    Kas yra vienuolio vaisius?

    Vienuolio vaisius, dar vadinamas luo han guo, yra nedidelis apvalus Siraitia grosvenorii augalo vaisius iš moliūginių šeimos. Natūraliai jis auga pietų Kinijoje, ypač Guangsi regione, kur auginamas šimtmečius.

    Pavadinimas siejamas su budistų vienuoliais, kurie, kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, vieni pirmųjų pradėjo jį auginti ir naudoti. Tradicinėje kinų medicinoje džiovinti vaisiai dažniau buvo vartojami kaip užpilai gerklei ir kosuliui lengvinti, tačiau šiandien dėmesio centre atsidūrė kita savybė.

    Kodėl jis toks saldus?

    Vienuolio vaisiaus saldumą lemia mogrozidai, natūralūs augaliniai junginiai. Jie gali būti maždaug 150–250 kartų saldesni už sacharozę, todėl saldumui užtenka labai mažo kiekio ekstrakto.

    Svarbiausia tai, kad mogrozidai organizme beveik nenaudojami kaip energijos šaltinis, todėl ekstraktas laikomas praktiškai nekaloringu. Dėl šios priežasties jis dažnai pasirenkamas norint sumažinti pridėtinio cukraus kiekį mityboje ir išvengti ryškaus gliukozės šuolio.

    Kaip jis parduodamas Europoje?

    Šviežias vienuolio vaisius už Azijos ribų sutinkamas retai, nes yra greitai gendantis ir sunkiai transportuojamas. Europoje dažniausiai parduodamas jo ekstraktas, kuris naudojamas gėrimams, desertams, košėms, jogurtui ar kepiniams saldinti.

    Praktiškai dauguma produktų yra ne grynas ekstraktas, o mišinys, kuriame jis derinamas su eritritoliu. Taip lengviau dozuoti, o skonis ir tekstūra tampa artimesni įprastam cukrui, nors skirtingų gamintojų produktai gali ženkliai skirtis.

    Ką sako mokslas apie naudą?

    Laboratoriniai tyrimai rodo, kad mogrozidai gali turėti antioksidacinių savybių, todėl mokslininkai analizuoja ir galimą priešuždegiminį potencialą. Visgi didelė dalis tokių įžvalgų paremta ląstelių ar gyvūnų tyrimais, todėl jų negalima tiesiogiai perkelti žmonėms.

    Šiuo metu tvirčiausiai pagrįsta nauda yra paprasta: vienuolio vaisiaus ekstraktu galima pakeisti cukrų saldikliu, kuris neprideda reikšmingo kalorijų kiekio ir paprastai neturi didelės įtakos gliukozės kontrolei. Būtent dėl to jis dažnai minimas kaip alternatyva žmonėms, ribojantiems cukrų dėl svorio ar medžiagų apykaitos tikslų.

    Kada verta būti atsargiems?

    Renkantis produktus svarbu skaityti etiketes, nes užrašas apie vienuolio vaisių ne visada reiškia, kad jo ekstrakto yra daug. Kai kuriais atvejais didžiąją sudėties dalį sudaro eritritolis ar kiti saldikliai, o vienuolio vaisiaus ekstraktas tėra nedidelis priedas.

    Žmonėms, alergiškiems moliūginių šeimos augalams, pirmą kartą ragaujant reikėtų būti atsargesniems, nors alerginės reakcijos aprašomos retai. Nėščiosioms ir žindančioms moterims naujus saldiklius rekomenduojama vartoti saikingai ir, jei kyla klausimų, aptarti tai su gydytoju, nes duomenų šiai grupei vis dar trūksta.

    Vienuolio vaisiaus ekstraktas gali būti patogus įrankis mažinant cukraus vartojimą, tačiau jo nereikėtų laikyti gydomuoju produktu. Geriausi rezultatai pasiekiami tuomet, kai saldikliai tampa platesnio mitybos pokyčio dalimi, o svarbiausiu principu išlieka saikas ir kuo aiškesnė produkto sudėtis.

  • Tai daugiau nei antsvoris: III laipsnio nutukimas tyliai griauna kūną ir trumpina gyvenimą

    Tai daugiau nei antsvoris: III laipsnio nutukimas tyliai griauna kūną ir trumpina gyvenimą

    III laipsnio nutukimas, dar vadinamas itin sunkiu nutukimu, yra lėtinė liga, siejama su ypač didele komplikacijų rizika. Klinikinėje praktikoje jis dažniausiai nustatomas, kai kūno masės indeksas viršija 40 kilogramų kvadratiniam metrui, tačiau vertinama ir bendra sveikatos būklė bei riebalinio audinio pasiskirstymas.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nėra vien „didesnis antsvoris“. Didelis riebalinio audinio perteklius veikia kaip aktyvus organas: keičia hormonų pusiausvyrą, skatina uždegiminius procesus ir didina atsparumą insulinui, todėl sutrinka medžiagų apykaita ir kyla ilgalaikių ligų grėsmė.

    Kas iš tiesų lemia ligą?

    Nors visuomenėje nutukimas dažnai aiškinamas vien mityba ir fizinio aktyvumo stoka, itin sunki forma paprastai turi sudėtingesnes priežastis. Riziką didina genetiniai veiksniai, hormonų sutrikimai, ilgalaikis stresas, miego trūkumas, taip pat psichikos sveikatos problemos, pavyzdžiui, depresija ar emocinis valgymas.

    Svarbu ir tai, kad nutukimas susijęs su organizmo signalais, kurie reguliuoja alkį ir sotumą. Daliai žmonių šie mechanizmai veikia taip, kad vien valios pastangų ar trumpalaikių dietų nepakanka, o bandymai dažnai baigiasi svorio grįžimu.

    Kokias pasekmes dažniausiai sukelia?

    III laipsnio nutukimas didina 2 tipo cukrinio diabeto, arterinės hipertenzijos ir riebalų apykaitos sutrikimų tikimybę. Dėl to auga širdies ir kraujagyslių ligų rizika, įskaitant širdies nepakankamumą bei širdies ritmo sutrikimus.

    Didelis kūno svoris taip pat stipriai apkrauna atramos ir judėjimo sistemą. Kelio ir klubo sąnariai, stuburas greičiau dėvisi, dažnėja lėtinis skausmas, mažėja judrumas, o tai dar labiau apsunkina galimybes didinti fizinį aktyvumą.

    Dažna problema yra miego apnėja ir kiti kvėpavimo sutrikimai, galintys lemti naktinį deguonies trūkumą ir papildomą krūvį širdžiai. Tyrimuose nutukimas taip pat siejamas su didesne kai kurių onkologinių ligų rizika, pavyzdžiui, storosios žarnos, kasos, krūties, inkstų ar gimdos kūno vėžiu.

    Ne mažiau svarbus ir psichologinis aspektas: žmonės neretai susiduria su stigma, patyčiomis ir kaltinimu, o tai gali didinti nerimą, bloginti savivertę ir skatinti užburtą ratą, kai emocinė būsena dar labiau apsunkina gydymą.

    Gydymas: nuo įpročių iki vaistų ir operacijų

    Šiuolaikinė medicina nutukimą vertina kaip lėtinę būklę, todėl tikslas nėra trumpalaikis svorio kritimas, o ilgalaikiai pokyčiai. Pagrindas išlieka mitybos korekcija, palaipsnis fizinio aktyvumo didinimas, miego ir streso valdymas, o prireikus ir psichologinė bei elgesio terapija.

    Net ir santykinai nedidelis svorio sumažėjimas gali pagerinti gliukozės kontrolę, kraujospūdį bei lipidų rodiklius, todėl gydymas dažnai pradedamas realistiškais, saugiais tikslais. Praktikoje itin svarbu, kad planas būtų individualus ir įgyvendinamas, atsižvelgiant į skausmus, dusulį ar kitas gretutines problemas.

    Vis didesnį vaidmenį turi ir medikamentinis gydymas, ypač pacientams, kuriems vien gyvenimo būdo pokyčių nepakanka. Gydytojai, įvertinę riziką ir gretutines ligas, gali skirti vaistų, kurie padeda mažinti apetitą, gerina sotumo pojūtį ir palengvina ilgalaikį svorio kontrolės procesą.

    Atskirais atvejais svarstoma bariatrinė chirurgija, kuri nelaikoma kosmetine priemone ar greitu sprendimu. Operacija dažniausiai rekomenduojama esant labai dideliam kūno masės indeksui arba kai yra reikšmingų komplikacijų, tačiau sprendimas priimamas vertinant bendrą sveikatos būklę, ankstesnius gydymo bandymus ir pasirengimą ilgalaikiams gyvenimo pokyčiams.

    Specialistai pabrėžia, kad operacija nėra gydymo pabaiga. Ilgalaikę sėkmę lemia nuolatinės kontrolės, mitybos režimo laikymasis, vitaminų ir mikroelementų stebėsena, fizinio aktyvumo grįžimas bei komandinė priežiūra, kurioje dažnai dalyvauja šeimos gydytojas, dietologas, endokrinologas ir psichologas.