CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Tyrimas atskleidė, kas mažina storosios žarnos vėžio riziką: vienas mineralas išsiskyrė labiausiai

    Tyrimas atskleidė, kas mažina storosios žarnos vėžio riziką: vienas mineralas išsiskyrė labiausiai

    Didelių apimčių epidemiologiniai tyrimai vis dažniau rodo, kad mityba gali reikšmingai prisidėti prie storosios žarnos vėžio rizikos mažinimo arba didinimo. Nors vieno stebuklingo produkto nėra, naujausi duomenys leidžia aiškiau išskirti mitybos kryptis, kurios siejamos su palankesniais rodikliais.

    2025 metais žurnale „Nature Communications“ publikuotas prospektyvus tyrimas, paremtas britų Million Women Study duomenimis, įvertino 97 mitybos veiksnius. Analizėje dalyvavo 542 778 moterys, o per vidutiniškai 16,6 metų stebėjimo laikotarpį nustatyti 12 251 storosios žarnos vėžio atvejai.

    Ryškiausias atvirkštinis ryšys šiame tyrime fiksuotas su kalciu. Kiekvienas papildomas 300 miligramų kalcio per dieną buvo siejamas su 17 proc. mažesne ligos rizika, o 200 gramų pieno per dieną vartojimas sietas su 14 proc. mažesne rizika.

    Mokslininkai aiškina, kad kalcis žarnyne gali surišti antrines tulžies rūgštis ir laisvąsias riebalų rūgštis, taip mažindamas jų dirginantį ir potencialiai kancerogeninį poveikį žarnyno gleivinei. Tokia hipotezė laikoma viena plausiškiausių biologinių priežasčių, kodėl kalcis išsiskiria tarp kitų mitybos veiksnių.

    2025 metų vasarį „JAMA Network Open“ paskelbti NIH-AARP Diet and Health Study rezultatai papildė bendrą vaizdą. Tyrime stebėti 471 396 suaugusieji, o mediana siekė 18,4 metų; per šį laiką registruota 10 618 storosios žarnos vėžio atvejų.

    Ši analizė parodė, kad didžiausio bendro kalcio vartojimo grupėje storosios žarnos vėžio rizika buvo 29 proc. mažesnė nei mažiausio vartojimo grupėje. Ryšys nustatytas nepriklausomai nuo to, ar kalcis gautas iš pieno produktų, kitų šaltinių ar papildų, tačiau autoriai pabrėžė, kad stebimasis tyrimas neįrodo didelių papildų dozių naudos.

    Kas dar siejama su mažesne rizika?

    Million Women Study duomenyse mažesnė storosios žarnos vėžio rizika taip pat sieta su didesniu skaidulų, pilno grūdo produktų, vaisių, folatų ir vitamino C vartojimu. Vis dėlto šie ryšiai buvo silpnesni nei kalcio atveju ir labiau jautrūs kitiems gyvenimo būdo veiksniams.

    Skaidulos laikomos svarbiu žarnyno sveikatos ramščiu, nes jos didina išmatų tūrį ir trumpina potencialiai žalingų junginių kontaktą su gleivine. Be to, skaidulų fermentacija žarnyno mikrobiotoje skatina trumpųjų grandinių riebalų rūgščių, įskaitant butiratą, gamybą, kuris siejamas su priešuždegiminiais procesais ir žarnyno epitelio mityba.

    Daržovės ir vaisiai vertinami ne vien dėl skaidulų, bet ir dėl folatų, vitaminų bei įvairių bioaktyvių junginių, galinčių mažinti oksidacinį stresą ir palaikyti mikrobiotos įvairovę. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad nei brokoliai, nei pomidorai ar uogos neturėtų būti laikomi atskira vėžio prevencijos priemone, svarbiausia yra bendras mitybos modelis.

    Kas didina riziką?

    Tame pačiame 2025 metų tyrime nustatyta, kad kiekvieni papildomi 30 gramų raudonos ir perdirbtos mėsos per dieną buvo siejami su 8 proc. didesne storosios žarnos vėžio rizika. Ryškesnis ryšys fiksuotas perdirbtai mėsai, tai yra dešroms, dešrelėms, šoninei ir panašiems produktams.

    Galimi mechanizmai siejami su heminės geležies poveikiu, N-nitroziniais junginiais ir medžiagomis, susidarančiomis rūkymo ar aukštos temperatūros apdorojimo metu. Šie veiksniai gali skatinti oksidacinį stresą ir DNR pažaidas, kurios ilgainiui didina piktybinių pokyčių tikimybę.

    Alkoholis Million Women Study analizėje buvo vienas stipriausiai su didesne rizika susijusių mitybos elementų. Kiekvieni papildomi 20 gramų etanolio per dieną sieti su 15 proc. didesne storosios žarnos vėžio rizika, o tai aiškinama, be kita ko, etanolio virtimu į toksinį acetaldehidą.

    Naujesnėse publikacijose daug dėmesio skiriama ir ultraperdirbtam maistui, kuriame dažnai būna daug druskos, cukraus ar riebalų, o skaidulų ir mikroelementų mažai. Tyrimuose toks mitybos tipas siejamas su prastesniais žarnyno sveikatos rodikliais, didesne antsvorio, atsparumo insulinui ir lėtinio uždegimo tikimybe.

    Ką verta prisiminti praktiškai?

    Tyrimai nenurodo vieno produkto, kuris apsaugotų nuo ligos, tačiau pakankamai nuosekliai išryškina dvi kryptis. Didesnis kalcio, skaidulų ir pilno grūdo produktų vartojimas bei augalinės kilmės maisto dominavimas dažniau siejami su mažesne rizika, o perdirbta mėsa, alkoholis ir ultraperdirbtas maistas – su didesne.

    Specialistai pabrėžia, kad mitybos korekcijos nepakeičia patikros programų ir profilaktinių tyrimų, nes storosios žarnos vėžys gali išsivystyti ir neturint akivaizdžių rizikos veiksnių. Vis dėlto subalansuotas mitybos modelis išlieka viena realiausių priemonių, kurią žmogus gali kontroliuoti kasdien.

  • Pabundate 4 ryto po 60-ies? Gydytojai paaiškina, kada tai norma, o kada ženklas, kad metas tikrintis

    Pabundate 4 ryto po 60-ies? Gydytojai paaiškina, kada tai norma, o kada ženklas, kad metas tikrintis

    Ne vienas vyresnis nei 60 metų žmogus pastebi pasikartojantį scenarijų: vakare mieguistumas aplanko jau apie 20 ar 21 valandą, o paryčiais organizmas elgiasi taip, lyg naktis būtų pasibaigusi. Pabudimas 3.30 ar 4.00 valandą dažnai susijęs ne su liga, o su natūraliai ankstėjančiu paros ritmu.

    Su amžiumi silpnėja smegenų reakcija į signalus, kurie padeda „nustatyti laikrodį“: dienos šviesą, judėjimą, valgymo laiką ir socialinį aktyvumą. Kai šių dirgiklių mažiau, biologinis laikrodis lengviau išsiderina, o snaudulys vakarais ateina anksčiau.

    Miegas tampa lengvesnis

    Vyresniame amžiuje paprastai sumažėja gilaus miego, o padaugėja lengvų fazių, per kurias žmogų lengviau pažadina triukšmas, šviesa, temperatūra, skausmas ar noras eiti į tualetą. Dėl to naktį gali būti keli trumpi prabudimai, kurių ne visada net prisimenama.

    Vien pati ankstyva pabudimo valanda dar nereiškia nemigos. Jei žmogus atsigulė 20.30 valandą, išmiegojo 6–7 valandas, ryte jaučiasi pailsėjęs ir dieną funkcionuoja gerai, toks ritmas gali būti jam natūralus.

    Kada tai gali būti simptomas?

    Susirūpinti verta tuomet, kai žmogus reguliariai prabunda labai anksti, nors užmiega vėlai, nebegali užsnūsti, ryte jaučiasi išsekęs, o dieną pradeda snausti, sunkiau susikaupia ar tampa irzlus. Tokiais atvejais ankstyvas prabudimas dažniau rodo sutrikusį miegą arba sveikatos problemą.

    Po šešiasdešimties naktinius prabudimus dažnai lemia kelios priežastys vienu metu, o viena dažniausių yra naktinis šlapinimasis. Jį gali stiprinti šlapimo takų sutrikimai, cukrinis diabetas, širdies nepakankamumas, taip pat per vėlai išgerti šlapimą varantys vaistai.

    Miegą gali pertraukti ir lėtinis skausmas, refliuksas, dusulys, raumenų mėšlungis ar neramių kojų sindromas. Atskiro dėmesio reikalauja miego apnėja, kai pasireiškia garsus knarkimas, kvėpavimo pauzės, staigūs oro gaudymai, rytiniai galvos skausmai ir ryški mieguistumo banga dieną.

    Ankstyvas prabudimas kai kuriems žmonėms būna susijęs ir su prastesne nuotaika, nuolatiniu nerimu ar depresija. Jis gali atsirasti ir po vaistų pakeitimų, ypač tų, kurie veikia nervų sistemą, kraujospūdį, kvėpavimą ar hormonų pusiausvyrą, todėl vaistų vartojimo laiko savarankiškai keisti nereikėtų.

    Ką daryti prabudus paryčiais?

    Dažna klaida yra iš karto pradėti dieną vien todėl, kad prabudote 4 ryto. Ryški šviesa, telefonas, televizorius ar pusryčių ruošimas gali „išmokyti“ organizmą, kad tai įprastas kėlimosi laikas.

    Jei prabudote, geriau likti prietemoje, nuolat nežiūrėti į laikrodį ir ramiai mėginti grįžti į miegą. Jeigu per 15–30 minučių užmigti nepavyksta, galima trumpam atsikelti, persėsti į kitą kambarį ir užsiimti raminančia veikla, pavyzdžiui, paskaityti, o į lovą grįžti tik vėl pajutus mieguistumą.

    Paros ritmą sustiprina reguliarus dienos planas: pastovi kėlimosi valanda, rytinė dienos šviesa, pasivaikščiojimas ar lengva mankšta, taip pat protinė veikla. Dienos pogulius verta trumpinti iki maždaug 20–30 minučių ir nekelti jų į vėlyvą popietę.

    Vakare pravartu riboti kavą, stiprią arbatą, alkoholį, sunkius patiekalus ir didesnį skysčių kiekį, tačiau skysčių trūkumo taip pat nereikėtų kompensuoti naktį. Migdomieji vyresniame amžiuje gali didinti rytinio apsvaigimo, pusiausvyros sutrikimų, sumišimo ir griuvimų riziką, todėl sprendimą dėl jų turi priimti gydytojas.

    Praktinis pirmas žingsnis dažnai yra stebėjimas: dvi savaites užsirašyti užmigimo ir prabudimo laiką, pogulius, vakaro gėrimus, naktinius apsilankymus tualete ir savijautą kitą dieną. Toks dienynas padeda pamatyti pasikartojantį modelį ir gydytojui tiksliau įvertinti galimas priežastis.

    Į medikus verta kreiptis, jei problema tęsiasi kelias savaites, ryškiai blogina savijautą dieną arba ją lydi dusulys, kvėpavimo pauzės, stiprus skausmas, staigus sumišimas, atminties prastėjimas ar griuvimai. Pabudimas 4 ryto po 60-ies gali būti fiziologinis, tačiau nuolatinio nuovargio ignoruoti nereikėtų.

  • Pomidorai gali padėti širdžiai: vienas paruošimo būdas smarkiai padidina likopeno įsisavinimą

    Pomidorai gali padėti širdžiai: vienas paruošimo būdas smarkiai padidina likopeno įsisavinimą

    Pomidorai dažnai laikomi lengvu, mažai kalorijų turinčiu pasirinkimu, nes didžiąją jų dalį sudaro vanduo. Vis dėlto jų vertė neapsiriboja tik skoniu: pomidorai suteikia vitamino C, folatų ir kalio, kuris svarbus normaliai kraujospūdžio kontrolei bei raumenų, įskaitant širdies raumenį, funkcijai.

    Ryškiausias pomidorų „vizitinis“ elementas yra likopenas – natūralus karotenoidas, suteikiantis vaisiui raudoną spalvą. Likopenas priskiriamas antioksidantams, todėl siejamas su organizmo apsauga nuo oksidacinio streso, kuris laikomas vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie lėtinių ligų vystymosi.

    Širdies ir kraujagyslių ligų prevencijoje svarbiausia yra visuma: mityba, fizinis aktyvumas, kūno masė, rūkymas, stresas ir genetika. Pomidorai nėra vaistas, tačiau gali būti naudinga kasdienės mitybos dalis, ypač jei jie padeda didinti daržovių kiekį lėkštėje.

    Kas pasikeičia pomidorą pašildžius?

    Nors daliai daržovių labiausiai vertinama žalia forma, su likopenu situacija kitokia. Tyrimai rodo, kad susmulkinimas ir kaitinimas gali pakeisti likopeno struktūrą taip, kad jis organizmui tampa lengviau pasisavinamas.

    Dėl to daugiau biologiškai prieinamo likopeno dažniau siejama ne su šviežiais pomidorais, o su termiškai apdorotais produktais. Praktikoje tai gali būti pomidorų tyrė, passata, pomidorai savo sultyse, naminiai padažai ar troškiniuose naudojami pomidorų pagrindo produktai.

    Įsisavinimą dar gali pagerinti nedidelis riebalų kiekis, nes karotenoidai yra tirpūs riebaluose. Todėl pomidorų padažas su šlakeliu alyvuogių aliejaus dažnai laikomas palankesniu deriniu nei visiškai neriebus, nors galutinį pasirinkimą lemia bendras dienos racionas.

    Kodėl verta valgyti ir žalius?

    Vis dėlto atsisakyti šviežių pomidorų nereikėtų. Žali pomidorai suteikia vitamino C, kurio dalis gali sumažėti ilgiau kaitinant, taip pat prisideda prie bendro skaidulų ir įvairių mikroelementų kiekio mityboje.

    Praktiškiausia strategija – pomidorus valgyti įvairiomis formomis: šviežius salotose ar sumuštiniuose, o termiškai apdorotus padažuose, sriubose, troškiniuose. Taip galima pasinaudoti skirtingų maistinių medžiagų privalumais.

    Renkantis perdirbtus produktus – vienas svarbus niuansas

    Pomidoro koncentratas gaminamas dalį vandens išgarinant, todėl skonis tampa intensyvesnis, o medžiagos – labiau koncentruotos. Tai gali būti patogus priedas sriuboms ar padažams, tačiau perdirbtuose gaminiuose svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį.

    Geresnis pasirinkimas paprastai yra produktai, kurių sudėtyje vyrauja pomidorai ir nėra perteklinio druskos ar cukraus kiekio. Žmonėms, kuriems rekomenduojama riboti natrį, vertėtų rinktis variantus be pridėtinės druskos arba gaminti namuose.

    Reikia prisiminti ir tai, kad pomidorai tinka ne visiems. Dėl rūgštingumo kai kuriems jie gali sustiprinti rėmenį ar refliukso simptomus, o diskomfortą neretai dar labiau padidina aštrūs prieskoniai ar riebūs padažai.

    Apibendrinant, pomidorai gali prisidėti prie širdžiai palankesnės mitybos, ypač kai jie padeda didinti daržovių vartojimą. O jei tikslas – daugiau likopeno, dažnai naudingiau rinktis termiškai apdorotus pomidorų produktus ir nepamiršti saiko bei viso raciono kokybės.

  • Nematote pavojaus? Kada žemas kraujospūdis jau signalizuoja ligą ir reikia kreiptis į medikus

    Nematote pavojaus? Kada žemas kraujospūdis jau signalizuoja ligą ir reikia kreiptis į medikus

    Kada kraujospūdis laikomas per žemas?

    Arterinė hipotenzija dažniausiai apibrėžiama kaip kraujospūdis, mažesnis nei 90/60 mmHg. Vis dėlto vien skaičiai dar nereiškia ligos, nes daliai žmonių toks spaudimas yra įprastas ir nesukelia jokių negalavimų.

    Žemesnį kraujospūdį neretai turi jaunos moterys, liekni, fiziškai aktyvūs žmonės ir sportininkai. Jei žmogus jaučiasi gerai, nedussta, nealpstą ir neturi kitų simptomų, gydymo dažniausiai neprireikia.

    Simptomai, kurių ignoruoti neverta

    Problemos prasideda tuomet, kai dėl per mažo kraujo pritekėjimo į smegenis ir kitus organus atsiranda nemalonių pojūčių. Dažniausi nusiskundimai yra galvos svaigimas, silpnumas, „juodulys“ akyse, šaltas prakaitas, pykinimas ar net alpimas.

    Simptomai dažnai sustiprėja staiga atsistojus iš lovos ar kėdės, per karščius, po intensyvaus fizinio krūvio, taip pat esant skysčių trūkumui. Tokiais atvejais ypač svarbu įvertinti, ar tai pavienė situacija, ar pasikartojantis reiškinys.

    Ortostatinė hipotenzija ir rizikos grupės

    Jei galva svaigsta būtent keičiant padėtį iš sėdimos ar gulimos į stovimą, gali būti ortostatinė hipotenzija. Tuomet organizmas nespėja greitai prisitaikyti, o kraujospūdis trumpam krenta, todėl žmogus gali susvyruoti ar apalpti.

    Rizika didėja vyresniame amžiuje, esant dehidratacijai, vartojant kai kuriuos vaistus, taip pat sergant nervų sistemos ar širdies ir kraujagyslių ligomis. Reikšmės turi ir bendras organizmo „fonas“: miego trūkumas, prasta mityba, karštis bei staigūs krūviai.

    „Svarbiausia vertinti ne tik matuoklio rodmenį, bet ir tai, kaip žmogus jaučiasi bei kokiomis aplinkybėmis simptomai atsirado“, – pabrėžia gydytojai, kalbėdami apie žemo kraujospūdžio vertinimą.

    Galimos priežastys: nuo nekaltų iki pavojingų

    Dažniausiai žemas kraujospūdis susijęs su per mažu skysčių kiekiu organizme, ilgu stovėjimu, karščiu ar atsistatymu po fizinio krūvio. Kraujospūdis gali sumažėti ir nėštumo metu, taip pat vartojant šlapimo išsiskyrimą skatinančius ar kraujospūdį mažinančius vaistus.

    Tačiau kartais hipotenzija gali būti rimtesnių būklių požymis, pavyzdžiui, kraujavimo, infekcijos su išplitusiu uždegimu, širdies ritmo sutrikimų, širdies nepakankamumo, endokrininių sutrikimų ar ryškios mažakraujystės. Ypač įtartina, jei labai žemas kraujospūdis atsiranda staiga žmogui, kuris anksčiau tokių rodmenų neturėjo.

    Kada būtina skubi pagalba?

    Skubios medicinos pagalbos reikia, jei žemą kraujospūdį lydi krūtinės skausmas, dusulys, sąmonės sutrikimas, stiprus silpnumas, šaltas prakaitas, melsvumas, taip pat jei žmogus alpsta ar vos laikosi ant kojų. Tokie požymiai gali rodyti gyvybei pavojingą būklę.

    Į šeimos gydytoją verta kreiptis ir tuomet, kai svaigimas kartojasi, dažnėja alpimo epizodai, o savijauta nepagerėja net pailsėjus ir pakankamai pavartojus skysčių. Gydytojas gali paskirti kraujo tyrimus, elektrokardiogramą, įvertinti širdies veiklą ar hormonų pusiausvyrą.

    Kaip teisingai matuoti ir ką daryti kasdien?

    Vienkartinis matavimas ne visada parodo realią situaciją, todėl svarbu matuoti ramybės būsenoje, po kelių minučių pasėdėjimo, tinkamo dydžio manžete. Jei rodmenys dažnai žemi, naudinga kelias dienas ar savaitę fiksuoti matavimus ir simptomus, kad gydytojui būtų aiškesnis vaizdas.

    Jei nustatyta, kad žemas kraujospūdis nesusijęs su liga, dažniausiai padeda gyvenimo būdo korekcijos: pakankamas skysčių vartojimas, lėtesnis atsistojimas, reguliarus valgymas, poilsis per karščius ir atsargumas po intensyvaus krūvio. Kofeinas kai kuriems žmonėms trumpam pakelia kraujospūdį, tačiau tai nėra gydymas ir nepakeičia diagnostikos.

    Žemas kraujospūdis daugeliu atvejų nėra pavojingas, jei žmogus neturi simptomų. Tačiau staigūs pokyčiai, alpimas, dusulys ar krūtinės skausmas yra signalai, kurių ignoruoti negalima.

  • Tinsta pėdos ir spaudžia batai? Gydytojai įspėja: tai gali būti širdies nepakankamumo ženklas

    Tinsta pėdos ir spaudžia batai? Gydytojai įspėja: tai gali būti širdies nepakankamumo ženklas

    Tinstančios pėdos ar kulkšnys dažnai nurašomos karščiui, nuovargiui ar ilgam sėdėjimui. Tačiau gydytojai primena, kad pasikartojantys patinimai gali būti ankstyvas širdies nepakankamumo signalas, ypač jei atsiranda ir kiti simptomai.

    Širdies nepakankamumas nereiškia, kad širdis staiga nustoja plakti. Tai būklė, kai širdis nebesugeba pakankamai efektyviai pumpuoti kraujo, todėl organizmui ima stigti deguonies, o audiniuose lengviau kaupiasi skysčiai.

    Viena dažniausių priežasčių, kodėl tinsta kojos, yra skysčių susilaikymas. Kai širdis dirba silpniau, kraujas linkęs užsistovėti venose, o inkstai sulaiko daugiau natrio ir vandens, todėl skysčių perteklius persikelia į audinius.

    Dėl gravitacijos patinimas dažniausiai ryškėja žemiausiose kūno vietose, ypač pėdose, kulkšnyse ir blauzdose. Dienos pabaigoje batai gali tapti ankšti, kojinės palikti gilesnes žymes, o ryte patinimas būna mažesnis.

    Su širdies nepakankamumu susiję patinimai dažnai apima abi kojas. Ligai progresuojant patinimas gali plisti į blauzdas, šlaunis, o pažengusiais atvejais skysčiai gali kauptis ir pilvo srityje.

    Vien pėdų išvaizdos diagnozei nepakanka, todėl svarbu įvertinti visą simptomų vaizdą. Nerimą turėtų kelti dusulys einant ar lipant laiptais, dusulys atsigulus, prabudimai naktį dėl oro trūkumo, nuolatinis nuovargis, silpnumas, širdies permušimai, kosulys ir aiškiai sumažėjusi fizinio krūvio tolerancija.

    Patinusios pėdos ne visada reiškia širdies ligą. Jos gali atsirasti po ilgos kelionės, ilgai stovint, esant karščiui ar suvartojus daugiau druskos, taip pat dėl venų nepakankamumo, inkstų ar kepenų ligų, limfinės sistemos sutrikimų, nėštumo, traumos, infekcijos ar kai kurių vaistų poveikio.

    Dėl to nerekomenduojama savarankiškai pradėti vartoti šlapimo išsiskyrimą skatinančių vaistų ar nutraukti gydytojo paskirtų preparatų. Jei patinimas laikosi kelias dienas, reguliariai kartojasi, didėja ar atsiranda be aiškios priežasties, verta kreiptis į šeimos gydytoją.

    Skubios pagalbos reikia, jei patinimą lydi staigus ar stiprus dusulys, krūtinės skausmas ar spaudimas, alpimas, pamėlę lūpų kraštai, sumišimas ar rausvos, putotos išskyros atkosint. Tokie požymiai gali rodyti ūmų širdies ar kvėpavimo sistemos sutrikimą.

    Ypač pavojingas staigus, skausmingas vienos kojos patinimas, kai oda paraudusi ar šiltesnė. Tai gali būti giliųjų venų trombozės požymis, keliantis plaučių embolijos riziką.

    Įtariant širdies nepakankamumą, gydytojai vertina patinimo pobūdį, klauso širdies ir plaučių, matuoja kraujospūdį, tikslinasi simptomų trukmę ir vartojamus vaistus. Dažnai skiriami kraujo tyrimai, įskaitant natriurezinių peptidų BNP arba NT-proBNP nustatymą, elektrokardiograma ir echokardiografija, o prireikus ir tyrimai kitoms patinimo priežastims atmesti.

    Patinusios pėdos gali būti matomas signalas, kurį lengva nuvertinti, ypač jei jis progresuoja pamažu. Laiku pasikonsultavus galima greičiau nustatyti priežastį ir pradėti gydymą dar prieš tai, kai simptomai ryškiai apriboja kasdienę veiklą.

  • Mirtina legioneliozės židinys Bazelyje: aiškėja, kas galėjo užkrėsti dešimtis žmonių

    Mirtina legioneliozės židinys Bazelyje: aiškėja, kas galėjo užkrėsti dešimtis žmonių

    Bazelyje fiksuojamas legioneliozės protrūkis: vienas žmogus mirė, o 25 pacientai buvo paguldyti į ligonines. Kantonas Bazelis-Miestas apie išaugusį susirgimų skaičių paskelbė rugpjūčio 3 dieną, daugiausia atvejų nustatyta centrinėje Kleinbaselio dalyje.

    Skelbimo metu devyni pacientai dar buvo gydomi ligoninėje, vienas jų – intensyvios terapijos skyriuje. Kadangi atvejai susitelkė palyginti nedidelėje teritorijoje, tyrėjai labiau koncentravosi į galimą bendrą infekcijos šaltinį, o ne į atskiras gyvenamųjų būstų sistemas.

    Įtariama, kad bakterijos galėjo plisti per viešoje erdvėje susidarantį vandens aerozolį. Pareigūnai ėmė mėginius iš dešimties aušinimo bokštų, esančių protrūkio zonoje, ir aštuoniuose jų nustatė leistinų Legionella bakterijų normų viršijimą.

    Dar dviejose sistemose aptikta padidėjusi Legionella pneumophila koncentracija – būtent ši rūšis dažniausiai siejama su žmonių susirgimais. Abi instaliacijos įrengtos ant biurų pastato Rebgasse gatvėje stogo, jos buvo visiškai išjungtos ir pradėtos valyti dar liepos 31 dieną.

    Likę šeši įrenginiai, kuriuose aptiktos kitos Legionella rūšys, vietos valdžios vertinimu, žmogui paprastai nėra pavojingi. Vis dėlto patikros tęsiamos, nes siekiama atmesti papildomų taršos šaltinių galimybę ir užtikrinti, kad bakterijos neplistų toliau.

    Legionella bakterijos natūraliai aptinkamos vandenyje ir drėgnoje dirvoje, tačiau nedidelė jų koncentracija dažniausiai grėsmės nekelia. Rizika išauga, kai jos patenka į dirbtines vandens sistemas ir randa palankias sąlygas daugintis, ypač esant maždaug 25–45 laipsnių temperatūrai, vandens sąstoviui ir nuosėdoms.

    Dėl to bakterijos gali daugintis karšto vandens sistemose, dušuose, talpyklose, sūkurinėse voniose, fontanuose, drėkintuvuose ir aušinimo bokštuose. Vien bakterijų aptikimas vandenyje dar nereiškia, kad žmogus susirgs – esminė sąlyga yra aerozolio susidarymas ir jo įkvėpimas.

    Dažniausias užsikrėtimo kelias yra mikroskopinių užkrėsto vandens lašelių įkvėpimas, kai bakterijos patenka į plaučius ir sukelia uždegimą. Rečiau infekcija siejama su užspringimu vandeniu, kai skystis patenka į kvėpavimo takus.

    Užkrėsto vandens gėrimas paprastai nesukelia legioneliozės, nes bakterijos neplinta virškinamuoju keliu. Liga taip pat paprastai neperduodama nuo žmogaus žmogui, todėl kontaktas su sergančiuoju nėra laikomas tipiniu užsikrėtimo šaltiniu.

    Lengvesnė forma yra vadinamoji Pontiac karštinė, primenanti gripą ir dažniausiai praeinanti savaime. Sunkesnė – legionierių liga, galinti sukelti sunkų plaučių uždegimą, kvėpavimo nepakankamumą ir, retais atvejais, mirtį, todėl dažnai reikalingas gydymas antibiotikais ir kartais intensyvi priežiūra.

    Legionierių ligos simptomai dažniausiai pasireiškia po 2–10 dienų nuo kontakto su bakterijomis. Pradžioje vargina karščiavimas, raumenų ir galvos skausmai, apetito stoka, stiprus silpnumas, vėliau gali atsirasti sausas kosulys, dusulys ir kiti plaučių uždegimui būdingi požymiai.

    Kai kuriems pacientams pasireiškia ir virškinamojo trakto simptomai, pavyzdžiui, viduriavimas, pykinimas, vėmimas ar pilvo skausmai, taip pat sumišimas. Kadangi požymiai nėra specifiniai, diagnozei patvirtinti būtini laboratoriniai tyrimai.

    Specialistai pabrėžia, kad protrūkiai dažniausiai susiję su netinkamai prižiūrimomis vandens ir aušinimo sistemomis, todėl svarbi nuolatinė jų kontrolė, valymas ir dezinfekcija. Šiuolaikinė praktika vis dažniau remiasi rizikos vertinimu pastatuose, reguliaria mikrobiologine stebėsena ir aiškiomis eksploatavimo procedūromis, ypač ten, kur susidaro vandens aerozolis.

  • Po 50-ies šis gėrimas gali stebinti nauda: medikai įspėja, kada kava nebetinka

    Kava seniai tapo ne tik būdu greičiau pabusti ryte. Naujesni dideli stebėjimo tyrimai rodo, kad saikingas kavos vartojimas gali sietis su mažesne kai kurių lėtinių ligų rizika, o vyresniame amžiuje tai ypač aktualu dėl didėjančių širdies ir medžiagų apykaitos problemų.

    Specialistai pabrėžia, kad nauda dažniausiai siejama su saiku ir įprasta juoda kava be gausaus cukraus ar riebių priedų. Daugeliui žmonių saugia riba laikoma iki 400 miligramų kofeino per parą, o tai dažniausiai atitinka kelis puodelius, tačiau tikslus kiekis priklauso nuo organizmo jautrumo.

    Kas kavoje laikoma naudinga

    Kavos pupelėse yra biologiškai aktyvių medžiagų, tarp jų chlorogeninių rūgščių ir kitų antioksidantų, kurie siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir uždegiminiais procesais. Tyrimuose saikingas kavos vartojimas dažnai siejamas su mažesne kai kurių širdies ir kraujagyslių įvykių rizika, nors tai nereiškia, kad kava yra gydymo priemonė.

    Kalbant apie smegenis, kofeinas gali trumpam pagerinti budrumą, dėmesio koncentraciją ir reakcijos greitį. Kai kuriuose ilgalaikiuose tyrimuose pastebėta sąsajų tarp kavos vartojimo ir mažesnės neurodegeneracinių ligų rizikos, tačiau medikai pabrėžia, kad tai nėra tiesioginis prevencijos ar gydymo metodas.

    Kepenys ir cukraus apykaita

    Viena nuosekliausių mokslinių asociacijų yra tarp kavos vartojimo ir geresnių kepenų rodiklių. Stebėjimo duomenys sieja kavą su mažesne kepenų suriebėjimo, fibrozės ir cirozės rizika, o nauda fiksuojama tiek geriant įprastą, tiek be kofeino kavą, kas leidžia manyti, kad svarbūs ne vien kofeino efektai.

    Taip pat aptariamas galimas ryšys su mažesne antro tipo diabeto rizika. Manoma, kad kavos sudėtyje esančios medžiagos gali būti susijusios su geresniu jautrumu insulinui, tačiau svarbiausias veiksnys išlieka bendra gyvensena, kūno masė, mityba ir fizinis aktyvumas.

    Kada kava gali pakenkti

    Ne visiems kava tinka vienodai, ypač po 50 metų, kai dažniau vartojami vaistai ir dažnėja širdies ritmo sutrikimai. Atsargumo reikia esant nekontroliuojamai hipertenzijai, ryškioms aritmijoms, nerimo sutrikimams, nemigai, taip pat paūmėjus skrandžio refliuksui ar opaligei.

    Svarbus ir laikas: vėlyvas kavos vartojimas gali prastinti miego kokybę, o prastas miegas siejamas su didesne širdies ir medžiagų apykaitos ligų rizika. Jei kava sukelia širdies plakimą, rankų drebėjimą ar ryškų nerimą, medikai pataria mažinti kiekį, rinktis mažesnio kofeino kavą arba aptarti vartojimą su gydytoju.

  • Pabundate naktį ir nebeužmiegate? Paprasta 5-4-3-2-1 technika nuramina per minutes

    Pabudimas naktį ir nesibaigiantis minčių srautas daugeliui baigiasi ilgu vartymusi lovoje. Specialistai aiškina, kad tokiu metu suaktyvėja nerimo mechanizmai, o smegenys tarsi ieško grėsmių, todėl kūnas sunkiau grįžta į poilsio būseną.

    Vienas paprastų būdų nusiraminti yra vadinamoji įžeminimo technika 5-4-3-2-1. Ji paremta dėmesio perkėlimu nuo vidinių minčių į tai, ką šiuo momentu žmogus realiai pastebi aplink save, taip mažinant įtampą ir lengvinant užmigimą.

    Kaip atlikti 5-4-3-2-1?

    Patogiai atsigulkite ir kelis kartus lėtai įkvėpkite bei iškvėpkite, be skubėjimo. Tuomet įvardykite penkis dalykus, kuriuos matote, o jei kambaryje tamsu, juos galima įsivaizduoti pagal atmintį.

    Po to sutelkite dėmesį į keturis pojūčius, kuriuos jaučiate kūnu, pavyzdžiui, antklodės svorį, pagalvės atramą ar pižamos audinį. Tada įvardykite tris garsus, kuriuos girdite dabar arba galite pastebėti įsiklausę.

    Galiausiai prisiminkite du kvapus, kuriuos užuodžiate arba galite atkurti mintyse, ir vieną skonį, kurį jaučiate ar galite įsivaizduoti. Esmė ne idealiai atlikti žingsnius, o ramiai grąžinti dėmesį į dabartį.

    Kada tai padeda labiausiai?

    Ši technika dažniausiai veiksmingiausia, kai nemiga susijusi su įtampa, nerimu ar įkyriomis mintimis po įvykių kupinos dienos. Dėmesio nukreipimas į jutimus padeda mažinti fiziologinį sujaudinimą ir lengviau pereiti į mieguistumo būseną.

    Jei naktiniai prabudimai kartojasi dažnai, verta įvertinti ir miego higieną: pastovų miego grafiką, mažiau ryškios šviesos vakare, ribojamą ekranų laiką prieš miegą, taip pat kofeino ar alkoholio vartojimą. Ilgai trunkantys miego sutrikimai gali būti susiję ir su kitomis sveikatos problemomis, todėl prireikus tikslinga pasitarti su gydytoju.

    Paprastesnė versija vaikams

    Vaikams ar jautresniems žmonėms neretai lengviau taikyti supaprastintą variantą 3-2-1. Pirmiausia surandami trys dalykai, kuriuos galima pamatyti, tuomet du garsai, o pabaigoje vienas kūno pojūtis.

    Reguliarus praktikavimas svarbus todėl, kad streso metu įgūdis suveikia greičiau ir natūraliau. Net jei nepavyksta užmigti iškart, technika dažnai padeda bent sumažinti vidinę įtampą ir nutraukti minčių „užsiciklinimą“.

  • Graikės į kavą deda šį šaukštelį: gėrimas tampa kremiškas ir ilgiau numalšina alkį

    Graikės į kavą deda šį šaukštelį: gėrimas tampa kremiškas ir ilgiau numalšina alkį

    Tahini, arba sezamų pasta, jau šimtmečius naudojama Artimųjų Rytų ir Viduržemio jūros regiono virtuvėse, o Graikijoje ji ypač dažna padažuose, desertuose ir chalvoje. Pastaruoju metu ši pasta vis dažniau maišoma ir į kavą, nes suteikia gėrimui ryškesnį skonį bei aksominę tekstūrą.

    Iš pirmo žvilgsnio kavos ir sezamų derinys gali stebinti, tačiau skonio prasme jis gana logiškas. Tahini švelniai subalansuoja espresso kartumą, o natūralūs riebalai suteikia kremiškumo, todėl gėrimas tampa mažiau aitrus net ir be saldžių sirupų.

    Tahini gaminama sumalus sezamų sėklas, todėl tai koncentruotas produktas, kuriame gausu nesočiųjų riebalų, baltymų ir skaidulų. Sezamai taip pat yra vertinami kaip magnio ir kalcio šaltinis, o jų sudėtyje esantys antioksidantai, įskaitant vitaminą E, padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Kavos su tahini sotumas dažniausiai siejamas su tuo, kad riebalų, baltymų ir skaidulų derinys lėtina virškinimą ir gali padėti ilgiau išlaikyti stabilų alkio jausmą. Tai ypač aktualu tiems, kurie ryte išgeria kavos, o pusryčius atideda vėlesniam laikui ir nori išvengti atsitiktinių užkandžių.

    Vis dėlto svarbu suprasti, kad vienas gėrimas nėra riebalų deginimo sprendimas ir nepakeičia subalansuotos mitybos. Didžiausia nauda dažniausiai pasiekiama tada, kai kava su tahini pakeičia įprastą kavą su daug cukraus, saldžiais priedais ar plakta grietinėle.

    Sezamuose yra lignanų ir fitosterolių, kurie tiriami dėl galimo palankaus poveikio kraujo lipidų rodikliams ir širdies bei kraujagyslių sistemai. Nors atskirų medžiagų poveikis priklauso nuo bendro raciono, sezamų produktai dažnai minimi kaip viena iš mitybos krypčių, padedančių rinktis daugiau nesočiųjų riebalų.

    Paruošti kavą su tahini paprasta: išsivirkite stiprią kavą, o tuomet arbatinį šaukštelį tahini pirmiausia išmaišykite su nedideliu kiekiu karštos kavos, kad pasta suskystėtų. Tada supilkite likusią kavą ir gerai išplakite, o dar švelnesniam rezultatui galima panaudoti pieno plakiklį ar plaktuvą.

    Skoniui tinka cinamonas, kardamonas ar vanilė, o jei norisi švelnesnio gėrimo, galima įpilti šiek tiek pieno arba nesaldinto augalinio gėrimo. Saldinti verta saikingai, nes pati tahini yra kaloringa, todėl vienai kavai paprastai pakanka vieno šaukštelio.

    Renkantis tahini parduotuvėje verta perskaityti sudėtį: geriausia, kai joje yra tik malti sezamai, be pridėtinio cukraus ar kitų tirštiklių. Ant paviršiaus susikaupęs aliejaus sluoksnis yra natūralus, tad prieš naudojimą pastą reikia gerai išmaišyti.

    Taip pat svarbu įvertinti individualius sveikatos aspektus. Sezamas yra vienas iš dažnesnių maisto alergenų, todėl alergiškiems žmonėms tokio priedo reikėtų vengti, o turintiems specifinių mitybos ar virškinimo problemų verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Vienas pratimas prie sienos gali sustiprinti nugarą: įrangos nereikės, klaidų venkite

    Vienas pratimas prie sienos gali sustiprinti nugarą: įrangos nereikės, klaidų venkite

    Pratimas, vadinamas wall angels, iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, tačiau dažnai greitai parodo, kiek įsitempę pečiai ir viršutinė nugara. Jo esmė primena judesį, kai gulint daromas sniego angelas, tik šįkart judesys atliekamas stovint nugara prie sienos ir slenkant rankomis per ją.

    Atliekant pratimą svarbiausia ne rankų pakėlimo aukštis, o kūno kontrolė. Reikia vienu metu stebėti galvos padėtį, šonkaulių „neišstūmimą“ į priekį, juosmens stabilumą ir mentės judesį, kad darbas vyktų tolygiai, o pečiai nekiltų link ausų.

    Fizioterapeutai šį judesį dažnai įtraukia kaip priemonę gerinti viršutinės nugaros dalies ir pečių juostos funkcijai, ypač kai daug laiko praleidžiama sėdint. Judesio metu aktyvuojami raumenys, padedantys stabilizuoti mentę, taip pat vidurinė ir apatinė trapecinio raumens dalys, kurios svarbios laikysenai ir pečių kontrolei.

    Pradžiai dažniausiai pakanka 6–10 lėtų pakartojimų, tačiau svarbiau tikslumas, o ne skaičius. Jei dilbiai ar plaštakos pilnai neatsiremia į sieną, tai nebūtinai klaida, dažnai taip nutinka dėl ribotos krūtinės ląstos dalies ar pečių sąnarių paslankumo.

    Dažniausia klaida yra bandymas „išsikovoti“ didesnį judesio diapazoną išstumiant šonkaulius į priekį ir stipriai atitraukiant juosmenį nuo sienos. Tuomet pratimas praranda esmę, nes vietoj kontroliuojamo menčių darbo atsiranda kompensacija stuburu, taip pat dažnai įsitempia kaklas ir galva stumiama į priekį.

    Judesius reikėtų atlikti lėtai, be trūkčiojimų, išlaikant stabilų liemenį per visą pakartojimą. Jei pilnas diapazonas per sunkus, geriau rankas pakelti tik keliais ar keliolika centimetrų ir išlaikyti taisyklingą padėtį, nei judesį „užbaigti“ išsilenkiant per juosmenį.

    Jei stovint atlikti per sudėtinga, galima pradėti sėdint prie sienos ant kėdės, priglaudus viršutinę nugaros dalį ir judant tik komfortiškame diapazone. Toks variantas leidžia lengviau suvaldyti padėtį ir palaipsniui didinti judesio amplitudę.

    Vis dėlto wall angels nėra atskiras nugaros skausmo gydymas ir negarantuoja laikysenos pokyčių, jei likusį laiką judėjimo trūksta. Geriausią efektą paprastai duoda reguliarus fizinis aktyvumas, įvairūs jėgos ir mobilumo pratimai bei dažnesnės pertraukos, ypač dirbant sėdimą darbą.

    Jei atliekant pratimą atsiranda aštrus skausmas, tirpimas, dilgčiojimas ar skausmas plinta į ranką, judesį reikėtų nutraukti. Po traumų, operacijų ar turint lėtinių peties ar stuburo problemų, saugiausia pratimą aptarti su gydytoju arba kineziterapeutu.