CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Kosmetologė įspėja: ši SPF klaida spartina raukšles – ją daro net ir atsargiausi

    Kosmetologė įspėja: ši SPF klaida spartina raukšles – ją daro net ir atsargiausi

    Apsauga nuo saulės daugeliui vis dar atrodo sezoninis įprotis, skirtas tik vasarai ar atostogoms. Tačiau dermatologai ir kosmetologai pabrėžia, kad būtent toks požiūris ilgainiui tampa viena dažniausių priežasčių, kodėl odos senėjimo požymiai išryškėja greičiau.

    Didžiausia klaida yra SPF naudojimas tik tada, kai šviečia ryški saulė arba kai lauke karšta. Ultravioletiniai spinduliai veikia ištisus metus, o odai ypač svarbi apsauga nuo UVA, kurie siejami su fotosenėjimu ir gilesniais odos struktūrų pažeidimais.

    „SPF turėtų būti kasdienis rytinės rutinos žingsnis, nepriklausomai nuo oro, sezono ar to, ar dieną praleidžiate daugiausia patalpose“, – sako kosmetologė Małgorzata Misiejuk.

    Kita dažna problema – per mažas kremo kiekis. Net ir kokybiškas produktas nepasieks ant pakuotės nurodyto SPF lygio, jei bus tepamas taupiai, todėl reali apsauga gali būti gerokai mažesnė, nei tikimasi.

    Kosmetologinėje praktikoje veidui, kaklui ir dekoltė rekomenduojama maždaug 2 miligramai priemonės vienam kvadratiniam centimetrui odos. Kasdienėje rutinoje tai dažnai prilyginama maždaug arbatinio šaukštelio kiekiui veidui ir kaklui, nors daugeliui toks kiekis atrodo per didelis.

    Kad būtų lengviau neapsirikti, dažnai taikoma vadinamoji dviejų pirštų taisyklė. Ant rodomojo ir vidurinio pirštų išspaudžiamos dvi juostelės priemonės, o toks kiekis paprastai laikomas pakankamu veidui, nors poreikis gali skirtis pagal formulę ir odos plotą.

    „Filtrą galima tepti dviem plonesniais sluoksniais, užuot naudojus vieną per mažą kiekį“, – pabrėžia kosmetologė.

    Dar vienas gajus mitas – kad SPF nereikia, kai dangus apniukęs. Debesuotumas neužblokuoja visų UV spindulių, o UVA gali prasiskverbti pro debesis, todėl oda rizikuoja gauti nematomą dozę net ir tada, kai saulės šilumos beveik nejaučiame.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad sprendimą dėl apsaugos turėtų lemti ne subjektyvus įspūdis, o UV indeksas ir kasdieniai įpročiai. Jei SPF tampa nuolatine rutina, tai padeda mažinti ne tik nudegimų, bet ir ilgalaikių pigmentacijos, elastingumo praradimo bei ankstyvų raukšlių riziką.

    Kad apsauga būtų patikima, svarbu rinktis plataus spektro priemones, o ilgiau būnant lauke atnaujinti sluoksnį pagal rekomendacijas. Taip pat verta prisiminti, kad SPF yra tik viena grandis: skrybėlė, akiniai ir šešėlis išlieka paprastos, bet veiksmingos priemonės.

  • Ne visa „sveika“: šios medžiagos maiste blokuoja vitaminus ir mineralus – ką daryti?

    Ne visa „sveika“: šios medžiagos maiste blokuoja vitaminus ir mineralus – ką daryti?

    Antimaistinės medžiagos yra natūralūs junginiai, randami daugelyje augalinių produktų. Jie gali prisijungti mineralus ar trikdyti kai kurių vitaminų įsisavinimą, todėl daliai žmonių ilgainiui didėja tam tikrų trūkumų rizika.

    Svarbu tai, kad pats terminas nereiškia, jog tokio maisto reikia atsisakyti. Dažniausiai antimaistinės medžiagos aptinkamos ir itin vertinguose produktuose, pavyzdžiui, ankštinėse kultūrose, pilno grūdo produktuose, riešutuose ar daržovėse.

    Kokios medžiagos dažniausios?

    Viena dažniausių yra oksalo rūgštis ir jos druskos oksalatai, kurių turi špinatai, rabarbarai, kakava, arbata, kava. Oksalatai gali jungtis su kalciu ir kai kuriais kitais mineralais, todėl jų įsisavinimas sumažėja.

    Kita plačiai paplitusi medžiaga yra fitino rūgštis, esanti grūduose, ankštiniuose augaluose, sėklose ir riešutuose. Ji gali sudaryti sunkiai tirpius junginius su geležimi, cinku ir kalciu, ypač jei mityboje daug neapdorotų grūdų ir ankštinių.

    Prie antimaistinių medžiagų priskiriami ir taninai, esantys arbatoje, kavoje, kakavoje, kai kuriuose vaisiuose. Jie gali sumažinti dalies mineralų, ypač geležies, pasisavinimą, todėl jautresniems žmonėms svarbu, kada geriami šie gėrimai.

    Dar viena medžiaga yra avidinas, randamas žaliame kiaušinio baltyme. Jis gali surišti biotiną, tačiau terminis apdorojimas avidino poveikį praktiškai panaikina.

    Goitrogenais vadinami junginiai, kurių yra kryžmažiedėse daržovėse, tokiose kaip kopūstai, brokoliai, žiediniai kopūstai, taip pat sojoje. Labai dideli kiekiai gali trukdyti jodo apykaitai, todėl žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų, aktualu ne tik kiekis, bet ir paruošimas.

    Kaip sumažinti poveikį virtuvėje?

    Praktikoje dažniausiai padeda paprasti būdai: mirkymas, virimas ir fermentavimas. Pavyzdžiui, ankštinių mirkymas ir virimas mažina fitino rūgšties kiekį, o raugo fermentacija duonoje paprastai pagerina mineralų biologinį prieinamumą.

    Daržoves, kuriose daugiau oksalatų, dažnai rekomenduojama trumpai apvirti ir nupilti nuovirą, nes dalis junginių pereina į vandenį. Taip pat gali padėti patiekalų derinimas, kai kartu valgomi kalcio turintys produktai.

    Jei aktualus geležies pasisavinimas, verta atkreipti dėmesį į laiką: arbatą ar kavą geriau gerti ne valgymo metu, o po jo. Geležies įsisavinimą taip pat gerina vitaminas C, todėl jo turintys produktai prie augalinės kilmės patiekalų dažnai yra naudingi.

    Ne tik natūralūs junginiai: kada maistas tampa rizika?

    Be natūralių antimaistinių medžiagų, riziką gali didinti ir junginiai, susidarantys perdirbant ar kaitinant maistą. Pavyzdžiui, akrilamidas dažniau susidaro kepant ar gruzdinant krakmolingus produktus aukštoje temperatūroje, todėl svarbus ne tik produktas, bet ir paruošimo būdas.

    Taip pat išlieka problema dėl pelėsių gaminamų mikotoksinų, kurie gali atsirasti netinkamai laikomuose riešutuose, džiovintuose vaisiuose ar grūdiniuose produktuose. Matoma pelėsio dėmė nebūtinai reiškia, kad užteršta tik paviršiaus dalis, todėl tokį produktą saugiausia išmesti.

    Didžiajai daliai žmonių pakanka įvairios mitybos ir tinkamo maisto paruošimo, kad antimaistinių medžiagų poveikis būtų minimalus. Jei vargina nuolatinis nuovargis, lūžinėjantys nagai, plaukų slinkimas ar nustatyta mažakraujystė, verta pasitarti su gydytoju ir įvertinti geležies, vitamino B12, vitamino D bei kitų rodiklių situaciją.

  • Madingas jautienos lajus ar alyvuogių aliejus? Nauja apžvalga paaiškina, kas sveikiau

    Madingas jautienos lajus ar alyvuogių aliejus? Nauja apžvalga paaiškina, kas sveikiau

    Kas iš tiesų slepiasi už mados

    Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vėl išpopuliarėjo jautienos lajus: jis giriamas dėl atsparumo kaitrai ir ryškaus skonio, todėl pristatomas kaip natūralesnė alternatyva augaliniams aliejams. Tačiau natūrali kilmė savaime nereiškia, kad produktas palankesnis širdžiai ar medžiagų apykaitai.

    Mokslinių tyrimų apžvalgos rodo, kad lajuje gausu sočiųjų riebalų rūgščių, o jų perteklius siejamas su didesne mažo tankio lipoproteinų, vadinamųjų LDL, koncentracija kraujyje. Padidėjęs LDL laikomas vienu svarbiausių aterosklerozės rizikos veiksnių, didinančių infarkto ir insulto tikimybę.

    Ką rodo palyginamieji tyrimai

    Tyrimuose, kuriuose jautienos lajus lygintas su alyvuogių aliejumi ar sėklų aliejais, dažniau fiksuojami mažiau palankūs lipidų profilio pokyčiai pasirinkus gyvūninės kilmės riebalus. Kitaip tariant, lajus statistiškai rečiau siejamas su tokiais rezultatais, kurių siekiama mažinant širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Kai kuriose publikacijose minimi ir papildomi neigiami signalai, susiję su jautrumu insulinui, riebalų kaupimusi kepenyse bei kraujagyslių funkcija. Tuo pačiu pabrėžiama, kad nėra įtikinamų duomenų, jog augalinių aliejų pakeitimas lajum sistemingai gerintų širdies sveikatą.

    Augaliniai aliejai: nauda, bet svarbus kontekstas

    Rapsų, saulėgrąžų, sojų ar kukurūzų aliejai daugiausia suteikia mono- ir polinesočiųjų riebalų rūgščių. Tokiais riebalais pakeitus sočiuosius riebalus, daugelyje tyrimų siejama su mažesniu LDL ir palankesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Kritika šiems aliejams dažnai nukreipiama į omega-6 riebalų rūgštis, kurioms priskiriamas tariamai uždegimą skatinantis poveikis. Visgi apžvalgos pabrėžia, kad įprastas omega-6 vartojimas subalansuotoje mityboje savaime neįrodo didesnės širdies ligų rizikos.

    Kita svarbi detalė ta, kad augalinis aliejus nepadaro produkto automatiškai sveiko. Jei aliejai yra traškučiuose, saldumynuose ar greitajame maiste, pagrindinė problema dažnai būna visas produktas: daug druskos, cukraus, didelis kaloringumas ir stiprus perdirbimas.

    Alyvuogių ir rapsų aliejus dažniausiai minimi kaip geriausi pasirinkimai

    Vienas plačiausiai ištirtų riebalų yra alyvuogių aliejus, ypač pirmojo spaudimo. Jis siejamas su Viduržemio jūros mitybos modeliu ir vertinamas dėl mononesočiųjų riebalų rūgščių bei antioksidantų, o stebėjimo tyrimai rodo, kad tokiais riebalais pakeitus sviestą ar kitus kietuosius riebalus rezultatai gali būti palankesni širdžiai.

    Praktiškesnis ir dažnai pigesnis pasirinkimas yra rapsų aliejus: jame palyginti mažai sočiųjų riebalų, o sudėtyje yra ir omega-6, ir omega-3 riebalų rūgščių. Jis tinka tiek šaltiems patiekalams, tiek kepimui orkaitėje ar trumpam kepimui keptuvėje.

    Tarptautinės mitybos gairės paprastai sutaria dėl krypties: sviestą, taukus, lajų, riebią mėsą, taip pat palmių ir kokosų riebalus verta riboti, o dažniau rinktis alyvuogių ar rapsų aliejų, riešutus, sėklas, avokadus. Dažnai akcentuojama ir riba, kad sočiųjų riebalų dalis neturėtų viršyti 10 proc. paros energijos.

    Kaip vartoti, kad nauda nedingtų

    Net ir palankesni aliejai turėtų būti vartojami saikingai, nes visi riebalai yra labai kaloringi. Be to, aliejaus nereikėtų daug kartų kaitinti ar leisti jam pasiekti dūmijimo ribą, nes tuomet susidaro nepageidaujamų skilimo produktų.

    Pagrindinė praktiška taisyklė paprasta: neverta ieškoti vieno stebuklingo riebalo. Daugumą riebalų racione geriausia gauti iš augalinių šaltinių, o gyvūninės kilmės riebalus palikti retesnėms progoms, nepaverčiant jų kasdieniu pagrindu.

  • Psichologė Meg Josephson atskleidė tylų streso atsaką: kodėl visą gyvenimą stengiamės įtikti

    Psichologė Meg Josephson atskleidė tylų streso atsaką: kodėl visą gyvenimą stengiamės įtikti

    Apie stresą dažniausiai kalbama per tris gerai žinomus organizmo atsakus: kovą, bėgimą arba sustingimą. Vis dažniau specialistai išskiria ir ketvirtą, rečiau atpažįstamą reakciją – uleglumą, kai žmogus, pajutęs grėsmę, ima taikytis ir stengiasi įtikti. Psichologė Meg Josephson pabrėžia, kad kūnui dažnai nesvarbu, ar pavojus realus, ar tik įsivaizduojamas.

    Uleglumo esmė – ne atsitraukti nuo grėsmės, o priartėti prie jos šaltinio ir ieškoti saugumo per santykį. Tai gali reikštis perdėtu mandagumu, nuolatiniu pritarimu, pagyrimais, papildomų užduočių prisiėmimu ar bandymu numalšinti kito žmogaus nepasitenkinimą. Tokį elgesį gali suaktyvinti ir dviprasmiška žinutė ar kvietimas „pasikalbėti“, jei jis interpretuojamas kaip galimas atstūmimas.

    Pasak specialistės, šį atsaką neretai išduoda keli pasikartojantys požymiai: žmogus per daug analizuoja socialines situacijas, vengia konflikto net tada, kai jis būtinas, sunkiai pasako „ne“ ir negeba aiškiai brėžti ribų. Išoriškai tai gali atrodyti kaip geranoriškumas, tačiau ilgainiui virsta nuovargiu, vidiniu pykčiu ir jausmu, kad gyvenama ne savo gyvenimo.

    „Nesu saugi, kol neįsitikinu, kad tu mane mėgsti ir tarp mūsų viskas gerai“, – sakė Meg Josephson, aiškindama, kokia vidinė logika dažnai slypi už uleglaus elgesio.

    Uleglumas dažnai siejamas su vaikystės patirtimis, kai namų aplinka buvo nestabili: suaugusiųjų nuotaikos neprognozuojamos, vyko rėkimas, emocinis šaltumas ar vadinamasis baudimas tyla. Vaikas tokiomis sąlygomis mokosi vienaip išgyventi: būti patogus, netrukdyti, „elgtis gerai“, kad sumažintų įtampą ir išvengtų blogiausio scenarijaus. Suaugus šis modelis gali persikelti į darbą, poros santykius ar draugystes.

    Šiuolaikinėje psichologijoje vis plačiau kalbama ir apie sudėtinę traumą, kuri nebūtinai kyla iš vieno ekstremalaus įvykio. Ji gali formuotis iš ilgalaikių, pasikartojančių patirčių, kai vaikas jaučiasi nematomas, neišklausytas ar emociškai neparemtas. Tokie išgyvenimai siejami su padidėjusiu budrumu, nerimu ir nuolatiniu bandymu „nuskenuoti“ kitų žmonių nuotaikas.

    „Būna, kad tik išėję iš tėvų namų žmonės pradeda suprasti, jog vaikystėje buvo dalykų, kurie neturėjo būti norma“, – sakė Meg Josephson, pabrėždama, kad šis suvokimas dažnai ateina vėliau, kai atsiranda daugiau autonomijos.

    Dar vienas dažnas lūžio taškas – tėvystė ar motinystė, kai augindami vaikus suaugusieji ima lyginti, kokio saugumo patys neturėjo. Tai gali iškelti ir vadinamąją gedėjimo formą – liūdesį dėl santykio ar vaikystės patirties, kurios nebuvo, net jei artimieji vis dar gyvi. Specialistų teigimu, tokios emocijos nėra silpnumo ženklas, o svarbi psichologinio gijimo proceso dalis.

    Uleglumas ypač dažnai įsijungia santykiuose su autoritetais, pavyzdžiui, vadovais, nes darbo vieta tiesiogiai susijusi su žmogaus saugumu ir pragyvenimu. Tokiose situacijose taikymasis gali maskuotis kaip ypač aukšti standartai sau, nuolatinis noras pasirodyti nepriekaištingai ir baimė nuvilti. Ilgainiui tai didina perdegimo riziką ir silpnina pasitenkinimą darbu.

    Psichologė pabrėžia, kad sprendimas dažniausiai nėra kraštutinumas – visiškas atsiribojimas nuo kitų ar nuolatinis savęs aukojimas. Tikslas yra išmokti atpažinti savo poreikius, išbūti su įtampa ir kurti santykius, kuriuose įmanoma ir artumas, ir ribos. Tam padeda paprasta praktika – pauzė prieš automatinę reakciją, kai norisi skubiai teisintis ar prašyti patvirtinimo, kad „viskas gerai“.

    „Savęs pasitikėjimas yra tarsi raumuo: jį galima treniruoti mažais žingsniais, pirmiausia paklausiant savęs, ko noriu ir ką jaučiu, o tik tada kreipiantis į kitus“, – sakė Meg Josephson.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad uleglumas gali būti sunkiai atpažįstamas, nes visuomenėje dažnai apdovanojamas kaip patogumas ir gerumas. Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje jis gali atitolinti nuo autentiškų santykių, kelti vienišumo jausmą ir skatinti nerimą. Atsakas į stresą, kuris kadaise padėjo išgyventi, suaugus gali tapti kliūtimi, jei žmogus nebeišmoksta rinktis kitaip.

  • Kvėpavimas 4-7-8 žada greitą ramybę ir miegą: ką iš tikrųjų rodo tyrimai?

    Kvėpavimas 4-7-8 žada greitą ramybę ir miegą: ką iš tikrųjų rodo tyrimai?

    Kodėl lėtas kvėpavimas ramina

    Streso metu kvėpavimas dažnai tampa greitesnis ir paviršutiniškas, o organizmas pereina į mobilizacijos režimą. Sąmoningai sulėtinus ritmą galima paskatinti priešingą reakciją ir lengviau „numušti“ įtampą.

    Moksliniuose darbuose lėtas, tolygus kvėpavimas siejamas su autonominės nervų sistemos pokyčiais ir didesniu širdies ritmo kintamumu. Tai dažniausiai aiškinama kaip didesnė parasimpatinės sistemos, susijusios su poilsiu ir atsistatymu, įtaka.

    Ką sako tyrimai apie 4-7-8

    Metodas 4-7-8 dažnai pristatomas kaip greitas būdas nusiraminti ar lengviau užmigti, tačiau jo populiarumas lenkia įrodymų kiekį. Tyrimų, kurie vertintų būtent šią tikslią seką didelėse imtyse, kol kas nedaug.

    Vis dėlto platesnių kvėpavimo pratimų tyrimai rodo, kad tokios praktikos gali vidutiniškai mažinti subjektyviai jaučiamą stresą, nerimą ir dalį depresinių simptomų. Kartu pabrėžiama, kad tyrimų kokybė nevienoda, o patikimesnėms išvadoms reikia daugiau gerai suprojektuotų studijų.

    Praktikoje stipriausi efektai dažniau siejami su reguliaria rutina, o ne vienkartiniu kelių įkvėpimų bandymu. Kvėpavimas gali padėti suvaldyti sujaudinimą, bet nėra „išjungimo mygtukas“, kuris visiems vienodai veiktų bet kokiomis aplinkybėmis.

    Kaip atlikti ir kada atsargiai

    Atliekant 4-7-8 patariama patogiai atsisėsti arba atsigulti, įkvėpti per nosį skaičiuojant iki keturių, sulaikyti kvėpavimą iki septynių ir iškvėpti apie aštuonias sekundes. Pradžioje seką dažnai siūloma kartoti kelis kartus, tačiau svarbiausia yra ramus tempas ir ilgesnis iškvėpimas nei įkvėpimas.

    Jei sulaikymas sukelia diskomfortą, galima trumpinti laikus išlaikant proporciją, pavyzdžiui, įkvėpti 2 sekundes, sulaikyti 3–4 ir iškvėpti 4. Tikslas nėra „išlaikyti sekundes“, o sukurti švelnų, stabilų ritmą ir išvengti hiperventiliacijos.

    Alternatyva yra vadinamasis kvėpavimas „dėžute“, kai įkvėpimas, sulaikymas, iškvėpimas ir pauzė trunka vienodai. Kitiems paprasčiausias startas būna diafragminis kvėpavimas, kai kvėpuojama taip, kad švelniai kilnotųsi pilvas, o ne įsitemptų krūtinė ir pečiai.

    Jei pratimų metu atsiranda galvos svaigimas, dilgčiojimas, dusulys ar didėjantis nerimas, pratimą reikėtų nutraukti ir grįžti prie natūralaus kvėpavimo. Ilgai trunkanti nemiga, panikos priepuoliai, stiprėjantis nerimas, krūtinės skausmas ar pasikartojantis dusulys yra signalai pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Jei į 4 aukštą užlipate per tiek laiko, kardiologai sako: neatidėliokite patikros

    Jei į 4 aukštą užlipate per tiek laiko, kardiologai sako: neatidėliokite patikros

    Ką parodė laiptų testas?

    Vos kelių dešimčių sekundžių užduotis gali tapti paprastu signalu, kad verta atidžiau įvertinti širdies ir plaučių būklę. Kardiologo Jesúso Peteiro vadovautame tyrime dalyvavo 165 pacientai, kurie buvo siunčiami atlikti krūvio mėginio dėl įtariamos ar nustatytos išeminės širdies ligos.

    Dalis jų skundėsi krūtinės skausmu ar dusuliu fizinio krūvio metu, todėl jiems buvo vertinama fizinė ištvermė, EKG pokyčiai, o daugeliui ir širdies darbas echoskopijoje. Tyrėjai siekė palyginti laboratorinio krūvio testo rezultatus su kasdienėje aplinkoje lengvai pakartojama užduotimi.

    Po bent 15 minučių poilsio dalyviai turėjo greitu, tolygiu žingsniu užlipti į ketvirtą aukštą, įveikdami 60 laiptų pakopų. Jiems nebuvo leidžiama bėgti ar sustoti. Vėliau mokslininkai palygino užlipimo laiką su krūvio mėginio rezultatais.

    Išvada buvo aiški: geresnės fizinės būklės žmonės laiptais paprastai užkopia greičiau, o ilgesnis laikas dažniau siejosi su mažesne funkcine ištverme. Vis dėlto tai nėra diagnostinis testas, o tik papildoma užuomina.

    Kas yra MET ir kodėl tai svarbu?

    Tyrime buvo naudojamas MET rodiklis, vadinamas metaboliniu ekvivalentu, kuris padeda įvertinti, kiek intensyviai dirba organizmas ir kiek energijos jam reikia konkretaus krūvio metu. Apytikriai 1 MET atitinka energijos sąnaudas ramiai sėdint.

    Kuo daugiau MET žmogus pasiekia kontroliuojamo krūvio mėginio metu, tuo geresnė paprastai būna jo širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermė. Ankstesniuose tyrimuose apie 10 MET dažniau buvo siejama su palankesnėmis prognozėmis, o mažiau nei 8 MET rodė didesnę riziką, tačiau tai nėra asmeninės prognozės skaičiuoklė.

    Tyrėjai pastebėjo, kad žmonės, į ketvirtą aukštą užlipę maždaug per 40–45 sekundes, krūvio mėginyje dažniau pasiekdavo bent 9–10 MET. Tie, kuriems prireikdavo 90 sekundžių ar daugiau, dažniausiai neperžengdavo 8 MET ribos.

    Praktinė riba buvo viena minutė: ji gana gerai atskyrė dalyvius, galinčius pasiekti apie 10 MET. O laikas, viršijantis pusantros minutės, su didele tikimybe rodė prastesnę ištvermę, ypač jei žmogus turėjo simptomų.

    Kada verta kreiptis į gydytoją?

    Vien laiptų laikas dar nereiškia, kad širdis sveika arba kad liga tikrai yra. Tyrime matyta ir tai, kad nenormalus krūvio tyrimo ar širdies vaizdinimo rezultatas nustatytas 32 proc. pacientų, kurie į ketvirtą aukštą užkopė greičiau nei per minutę.

    Tačiau signalas stiprėja, jei užlipti darosi vis sunkiau nei anksčiau, prireikia sustoti, o užduotis staiga užtrunka aiškiai ilgiau. Didesnį dėmesį reikėtų skirti ne skaičiams, o pojūčiams ir naujai atsiradusiems simptomams.

    „Jei fizinio krūvio metu atsiranda neįprasta dusulys, spaudimas ar skausmas krūtinėje, širdies plakimas, svaigulys ar silpnumas, svarbiau ne fiksuoti sekundes, o pasitarti su gydytoju“, – akcentuoja kardiologai, vertinantys krūvio toleranciją klinikinėje praktikoje.

    Laiptų bandymo nereikėtų specialiai daryti ūmios infekcijos metu, netrukus po miokardo infarkto, esant stipriam krūtinės skausmui, nekontroliuojamiems ritmo sutrikimams ar paūmėjusiai širdies nepakankamumo būklei. Jei skausmas krūtinėje yra staigus, stiprus, nepraeina ilsintis arba kartu atsiranda dusulys, šaltas prakaitas ar alpimas, reikia skubios medicinos pagalbos.

    Laiptai gali padėti pastebėti, kad ištvermė prastėja, bet jie neišrašo širdžiai sveikatos pažymos. Jei į ketvirtą aukštą užlipti užtrunka ilgiau nei 90 sekundžių, ypač kai yra krūtinės skausmas ar dusulys, tai turėtų paskatinti neatidėlioti konsultacijos.

  • 6-metės mirtis po genų redagavimo injekcijos: nutylėta istorija kelia klausimus mokslui

    2025 metų kovą po eksperimentinės genų redagavimo terapijos mirė šešerių metų mergaitė, viešai vadinta Mei. Procedūra buvo pristatoma kaip galimybė palengvinti retos genetinės būklės simptomus, tačiau po injekcijos kilo sunki imuninė reakcija, tapusi mirties priežastimi.

    Mergaitė sirgo reta raidos sutrikimų grupe siejama liga, kuri, kaip pabrėžia klinikinėje praktikoje taikomi aprašymai, dažniausiai nėra laikoma tiesiogiai mirtina. Šeima tikėjosi sumažinti pažinimo ir judėjimo sunkumus, todėl ryžosi brangiam ir didelės rizikos sprendimui.

    Kas buvo bandoma atlikti?

    Eksperimentas rėmėsi CRISPR-Cas genų redagavimo principu, kai į ląsteles pristatomi vadinamieji genetiniai „žirklės“ komponentai. Pagal viešai aptartą schemą, į smegenų ląsteles jie turėjo būti atgabenti virusiniais vektoriais, dažniausiai tam naudojami AAV tipo pernešėjai.

    Toks metodas moksle vertinamas kaip perspektyvus, tačiau ypač sudėtingas, nes reikia tiksliai dozuoti, numatyti poveikį audiniams ir suvaldyti imuninį atsaką. Klinikinėje genų terapijoje būtent imuninės komplikacijos ir toksinis poveikis organams laikomi vienomis kritiškiausių rizikų.

    Įspėjamieji signalai iki bandymo

    Publikacijoje teigiama, kad ikiklinikiniai bandymai su gyvūnais buvo parodę rimtų nepageidaujamų reiškinių, įskaitant kepenų pažeidimus, o bent vienu atveju minimos ir inkstų komplikacijos. Tokie duomenys paprastai laikomi signalu, kad būtina peržiūrėti dozę, vektorių ar atrankos kriterijus, o kartais ir stabdyti programą.

    Nepaisant to, projektui buvo suteiktas leidimas bandymui su pacientu. Šiuolaikinėje bioetikoje tai kelia klausimą, kaip buvo vertintas rizikos ir naudos santykis, ar šeimai aiškiai paaiškintos alternatyvos ir kokia apimtimi buvo atskleisti ikiklinikiniai rezultatai.

    Kodėl ši istorija sukrečia?

    Teigiama, kad mergaitės mirtis ilgą laiką nebuvo viešai aptarta, o platesnis istorijos atskleidimas pasirodė tik 2026 metų liepą, kai ją paviešino žurnalistai. Tokie atvejai didina nepasitikėjimą klinikiniais tyrimais, nes visuomenė tikisi skaidrumo, ypač kai kalbama apie vaikų gydymą.

    Ekspertai tarptautiniu mastu nuolat pabrėžia, kad genų terapijos pažanga turi eiti kartu su griežta priežiūra: aiškiais saugumo protokolais, nepriklausomu etikos vertinimu, išsamia informuoto sutikimo procedūra ir pareiga laiku skelbti nepageidaujamus įvykius.

    Ši tragedija tampa priminimu, kad proveržis medicinoje nėra vien technologinis klausimas. Tai ir atsakomybė už pacientų saugumą, duomenų skaidrumą bei realistišką komunikaciją šeimoms, kurios, neturėdamos veiksmingo gydymo, dažnai atsiduria ypač pažeidžiamoje padėtyje.

  • Distiliuotas vanduo: vieni vadina sveikiausiu, kiti pavojingu – ką sako mokslas ir gydytojai

    Distiliuotas vanduo dažnai apipinamas kraštutinėmis nuomonėmis: vieni jį laiko itin švariu ir todėl „geriausiu“, kiti baiminasi, kad jis esą „išplauna“ mineralus iš organizmo. Iš tiesų tai yra vanduo, išvalytas distiliavimo būdu, kai vanduo užvirinamas, virsta garais, o vėliau kondensuojamas atgal į skystį.

    Tokio proceso metu didžioji dalis ištirpusių medžiagų, druskų ir mineralų lieka pradinėje talpoje, todėl distiliuotas vanduo paprastai turi labai mažą mineralų kiekį. Dėl to jis pasižymi ir labai mažu elektriniu laidumu, palyginti su įprastu vandentiekio ar mineralizuotu vandeniu.

    Kada gerti saugu, o kada ne?

    Sveikam žmogui vienkartinis ar trumpalaikis distiliuoto vandens vartojimas paprastai nėra problema. Organizmas mineralų daugiausia gauna su maistu, todėl vien tik tai, kad vanduo jų beveik neturi, savaime nereiškia tiesioginės žalos.

    Vis dėlto kaip vienintelio ir nuolatinio skysčių šaltinio distiliuoto vandens dažniausiai nerekomenduojama rinktis. Ilgainiui toks pasirinkimas gali būti nepraktiškas tiems, kurių mityba nepilnavertė, taip pat žmonėms, turintiems specifinių sveikatos būklių, kai svarbi elektrolitų pusiausvyra.

    „Distiliuotas vanduo nėra stebuklingas gėrimas ir nėra būtinas kasdienai, tačiau trumpam vartojant jis paprastai nekelia pavojaus sveikam žmogui“, – sakė šeimos gydytojo praktiką apibendrinantis medicininis komentaras, paremtas tarptautinių sveikatos institucijų rekomendacijomis dėl vandens sudėties.

    Kuo skiriasi nuo vandentiekio ir filtruoto?

    Distiliuotas vanduo yra vienas iš būdų gauti itin mažai priemaišų turintį vandenį, tačiau jis skiriasi nuo kasdien geriamo vandens paskirties. Vandentiekio vanduo paprastai apdorojamas taip, kad būtų saugus gerti, o jo sudėtis priklauso nuo vandens šaltinio ir tiekimo sistemos.

    Filtruotas vanduo dažniausiai skirtas sumažinti tam tikras medžiagas ir pagerinti skonį ar kvapą, tačiau filtravimo efektyvumas priklauso nuo filtro tipo ir priežiūros. Distiliavimas, kaip ir atvirkštinis osmosas, gali sumažinti įvairių ištirpusių medžiagų kiekį, bet kartu pašalina ir natūraliai vandenyje esančius mineralus.

    Kur distiliuotas vanduo reikalingas?

    Praktiškai distiliuotas vanduo dažniausiai naudojamas ten, kur svarbu išvengti kalkių nuosėdų ir druskų: lygintuvuose, oro drėkintuvuose, kai kurioje buitinėje technikoje. Tokiose situacijose mažas mineralų kiekis yra privalumas, nes sumažina apnašų susidarymą.

    Jis taip pat naudojamas laboratorijose ir medicinos srityje, kai reikalingas vanduo be daugumos priemaišų. Tačiau kasdienei mitybai paprastai pakanka saugaus geriamojo vandens, o optimaliausias pasirinkimas priklauso nuo bendros mitybos, sveikatos būklės ir vandens kokybės vietovėje.

  • 15 minučių ir veidas atgyja: linų sėmenų kaukė po saulės ramina ir grąžina spindesį

    15 minučių ir veidas atgyja: linų sėmenų kaukė po saulės ramina ir grąžina spindesį

    Namų veido kaukės vėl populiarėja, nes jas paprasta pasigaminti, o sudėtį galima prisitaikyti prie odos poreikių. Viena dažniausiai minimų priemonių – linų sėmenys, kurie, užpilti karštu vandeniu, išskiria gleives ir virsta tirštu geliu. Šis gelis lengvai pasiskirsto ant odos ir suformuoja ploną apsauginę plėvelę.

    Būtent plėvelė dažniausiai suteikia greitą glotnumo ir komforto pojūtį: ji padeda sumažinti drėgmės netekimą, prislopina tempimą ir leidžia odai atrodyti minkštesnei. Toks efektas ypač praverčia po dienos kondicionuojamose patalpose, po vėjo ar tada, kai veidas atrodo papilkėjęs ir pavargęs. Vis dėlto rezultatas paprastai būna laikinas ir labiausiai susijęs su sudrėkinimu, o ne su ilgalaikiu odos pokyčiu.

    Linų sėmenyse yra riebalų, tarp jų ir nesočiųjų riebalų rūgščių, taip pat antioksidacinių junginių, todėl ši žaliava dažnai siejama su odos barjero palaikymu. Tačiau vadinamasis namų botoksas yra labiau patraukli frazė nei realus pažadas. Kaukė nepanaikina gilių raukšlių ir nepakeičia dermatologo ar kosmetologo procedūrų, o momentinis stangrumas dažniausiai atsiranda dėl sudrėkintos odos ir glotnaus paviršiaus.

    Didžiausią naudą dažniau pastebi sausa, dehidratuota, šiurkšti ar brandesnė oda, ypač kai trūksta komforto po prausimo. Saugiausia pradėti nuo paprasčiausios versijos – sėmenų ir vandens, nes ji dažniausiai būna švelnesnė nei mišiniai su eteriniais aliejais ar rūgštinančiais priedais. Jei oda jautri, geriau vengti citrinų sulčių ir agresyvių komponentų, kurie gali dar labiau sudirginti.

    Natūralios priemonės taip pat gali sukelti alergiją ar dirginimą, todėl prieš pirmą kartą verta atlikti mėginį ant nedidelio odos ploto, pavyzdžiui, ties žandikaulio linija ar ant dilbio. Kaukės nereikėtų tepti ant atvirų žaizdų, stipriai sudirgusios odos, taip pat iškart po šveitimo, nes tada barjeras būna pažeistesnis. Po intensyvaus deginimosi ar nudegimo saugiau rinktis paprastą vėsinantį ir drėkinantį kremą, o ne eksperimentuoti su naujais mišiniais.

    Pagrindinei kaukei pakanka sėmenis užpilti vandeniu, kelias minutes pašildyti ant mažos ugnies ir maišyti, kol skystis sutirštės. Atvėsus gelį galima perkošti arba naudoti kartu su sėklų mase, o tada plonu sluoksniu tepti ant švarios veido odos, vengiant akių ir lūpų zonos. Po maždaug 15–20 minučių kaukę reikėtų nuplauti drungnu vandeniu, netrinant odos, ir iškart užtepti drėkinamąjį kremą.

    Jei norisi sodresnės konsistencijos, žmonės dažnai prideda medaus, jogurto ar avižų, tačiau tokie deriniai tinka ne visiems. Medus ir kiaušinis yra dažni alergenai, o žali kiaušiniai kelia papildomą higienos riziką, todėl tokias kaukes geriau ruošti vienam kartui ir nenaudoti aplink burną. Jei atsiranda deginimas, niežėjimas ar sparčiai didėjantis paraudimas, priemonę būtina nuplauti nedelsiant.

    Kasdienis kaukių naudojimas nebūtinai duos daugiau naudos, ypač reaktyviai odai, todėl dažniausiai pakanka vieno ar dviejų kartų per savaitę. Vanduo turėtų būti drungnas, nes karštas vanduo dažnai dar labiau sausina ir didina jautrumą. Linų sėmenų kaukė gali būti nebrangus papildymas rutinai, tačiau ji nepakeičia gydymo, jei vargina egzema, rožinė ar stiprūs uždegiminiai bėrimai.

    Linų sėmenų gelio populiarumą lengva suprasti: iš kelių šaukštų galima greitai pasigaminti priemonę, kuri trumpam pagerina odos išvaizdą ir suteikia komforto. Realistiškiausia tikėtis greito suminkštėjimo, mažesnio tempimo ir švelnesnio švytėjimo, ypač kai oda išsausėjusi. O jei rezultato norisi ilgesniam laikui, svarbiausia išlieka nuoseklus drėkinimas, apsauga nuo saulės ir tinkamai parinktos aktyviosios medžiagos kasdienėje priežiūroje.

  • Valgote saujomis džiovintus vaisius? Ši užkanda gali turėti stebėtinai daug cukraus

    Valgote saujomis džiovintus vaisius? Ši užkanda gali turėti stebėtinai daug cukraus

    Džiovinti vaisiai dažnai laikomi sveikesne alternatyva saldumynams, tačiau jų cukraus kiekis gali nustebinti. Džiovinant vaisiai netenka didžiosios dalies vandens, todėl tampa mažesni, lengvesni ir gerokai labiau koncentruoti.

    Dėl šios priežasties nedidelėje saujoje telpa gerokai daugiau vaisių, nei suvalgytume šviežių. Taip nesunku nepastebimai suvalgyti kelių porcijų ekvivalentą, o kartu gauti ir daug daugiau cukrų, nei planuota.

    Svarbu suprasti, kad džiovinant cukrus vaisiuose neatsiranda staiga, jis ten buvo ir anksčiau. Problema ta, kad pašalinus vandenį, cukrų koncentracija 100 gramų produkto būna gerokai didesnė, todėl tai ypač aktualu žmonėms, turintiems glikemijos svyravimų.

    Vis dėlto džiovinti vaisiai išlieka vertingas maisto produktas. Razinos, džiovintos slyvos, figos ar abrikosai gali suteikti skaidulų, mineralinių medžiagų ir biologiškai aktyvių junginių, o skaidulos padeda ilgiau jausti sotumą ir palaikyti žarnyno veiklą.

    Kokia porcija iš tiesų yra saugi?

    Pagrindinis spąstas yra dydis: sauja dažnai būna gerokai didesnė, nei rekomenduojama porcija. Praktikoje dažnai orientuojamasi į maždaug 30 gramų kiekį, kuris gali atitikti, pavyzdžiui, vieną kaupiną šaukštą razinų ar kelias džiovintas slyvas.

    Toks kiekis apytiksliai prilygsta maždaug 80 gramų šviežių vaisių porcijai. Todėl džiovintus vaisius verta ne kramsnoti tiesiai iš pakuotės, o prieš valgant atsimatuoti.

    Atkreipkite dėmesį į sudėtį

    Geriausia, kai produkto sudėtyje yra tik vaisiai. Tačiau dalis džiovintų vaisių papildomai saldinami, ypač džiovintos spanguolės, kurių rūgštumą gamintojai neretai švelnina cukrumi ar sirupais.

    Etiketėje taip pat gali būti augalinio aliejaus, naudojamo tam, kad gabalėliai nesuliptų, nors tai nėra būtina. Dar vienas dažnas priedas yra sieros dioksidas ir sulfitai, žymimi kaip E220, kurie padeda išlaikyti spalvą ir pailgina galiojimą.

    Sulfito junginiams jautresni žmonės, ypač dalis sergančiųjų astma, gali patirti nepageidaujamų reakcijų. Todėl renkantis verta palyginti kelias pakuotes ir rinktis produktus be pridėtinio cukraus bei nereikalingų priedų, net jei jų spalva atrodo tamsesnė.

    Kaip valgyti, kad nepakenktų dantims?

    Džiovinti vaisiai yra lipnūs, todėl jų likučiai gali ilgiau užsilaikyti ant dantų paviršiaus. Dėl to juos palankiau valgyti kaip valgymo dalį, o ne nuolat užkandžiauti tarp pagrindinių valgymų.

    Praktiškas sprendimas yra dėti nedidelį kiekį į košę, jogurtą ar salotas, derinti su riešutais. Taip džiovinti vaisiai lieka mitybos dalimi, tačiau sumažėja rizika suvalgyti per daug ir nepastebimai padidinti cukrų kiekį racione.