Category: Sveikata ir grožis

  • Šaukštelis linų sėmenų aliejaus į kavą: daugiau omega-3, bet svarbu nepadaryti klaidos

    Šaukštelis linų sėmenų aliejaus į kavą: daugiau omega-3, bet svarbu nepadaryti klaidos

    Linų sėmenų aliejus, įmaišytas į rytinę kavą, skamba neįprastai, tačiau toks derinys vis dažniau minimas kaip paprastas būdas papildyti mitybą nesočiosiomis riebalų rūgštimis. Didžiausias šio aliejaus privalumas – jame gausu alfa-linoleno rūgšties (ALA), priklausančios omega-3 šeimai.

    ALA yra nepakeičiama riebalų rūgštis, kurios organizmas pats nepasigamina, todėl ją reikia gauti su maistu. Apie tai, kad omega-3 svarbios ir smegenų veiklai, primena ir JAV portalas „SheFinds“, cituodamas dietetikę Catherine Gervacio.

    Vis dėlto vien tik kavos pagardinimas aliejumi nėra stebuklingas sprendimas. Pačiame tekste pabrėžiama, kad nėra pakankamai įrodymų, jog toks įprotis savaime padeda nuo vadinamosios „smegenų miglos“ – reikšmę turi visa mityba ir bendras maistinių medžiagų kiekis.

    Linų sėmenų aliejus gali būti naudingas tiems, kurie retai valgo žuvį arba jos visiškai atsisakė. Tačiau verta žinoti esminį skirtumą tarp augalinių ir jūrinių omega-3 šaltinių.

    Augalinė omega-3 nėra tas pats, kas žuvyje

    Žuvyse daugiausia randamos omega-3 riebalų rūgštys EPA ir DHA, o DHA yra svarbi nervų ląstelių membranų dalis. Organizmas gali dalį ALA paversti į EPA ir DHA, tačiau šis procesas vyksta ne itin efektyviai.

    Dėl to linų sėmenų aliejus nelaikomas visaverčiu žuvies pakaitalu būtent EPA ir DHA požiūriu. Tiems, kurie nevalgo žuvies produktų, tekste minimi ir mikroalgų aliejai – kaip tiesioginis DHA, o kai kuriuose preparatuose ir EPA, šaltinis.

    Be omega-3, linų sėmenų aliejuje yra ir kitų nesočiųjų riebalų rūgščių – omega-6 (linolo) bei omega-9 (oleino). Jų vieta mityboje siejama su širdies ir kraujagyslių sistemos sveikata, ypač kai sotieji riebalai keičiami nesočiaisiais.

    Kaip dėti į kavą, kad nepakenktumėte aliejui

    Pradžiai siūloma labai paprasta taisyklė – pakanka vieno arbatinio šaukštelio. Reikėtų nusiteikti, kad riebalai kavoje nesusimaišys taip, kaip pienas ar cukrus.

    Svarbiausia – nepilti aliejaus į verdančią kavą. Dėl aukštos temperatūros daugiapolinesočiosios riebalų rūgštys yra jautresnės oksidacijai, todėl geriau palaukti, kol gėrimas pastebimai atvės.

    Tekste taip pat primenama, kad šalto spaudimo linų sėmenų aliejus netinka kepimui. Jį rekomenduojama laikyti šaldytuve, geriausia tamsiame butelyje, ir laikytis gamintojo nurodyto galiojimo termino.

    Ne tik kavai: kur dar praverčia linų sėmenų aliejus

    Dar viena praktinė detalė – vienas arbatinis šaukštelis turi apie 40 kcal, todėl didinti kiekio paprastai nereikia, ypač jei racione jau yra kitų sveikųjų riebalų šaltinių.

    Galiausiai pabrėžiama, kad kava nėra vienintelis būdas vartoti linų sėmenų aliejų: jį galima dėti į jogurtą, avižinę košę, sumuštinių užtepėles ar salotas. Naudą lemia pats produktas ir bendra mityba, o ne tai, kad jis sumaišytas su kofeinu.

  • Po šaudynių Krokuvoje – psichologė paaiškina, kodėl „mandagus kaimynas“ neatskleidžia grėsmės

    Po šaudynių Krokuvoje – psichologė paaiškina, kodėl „mandagus kaimynas“ neatskleidžia grėsmės

    Po šaudynių Krokuvos pagrindinėje aikštėje, per kurias žuvo šeši žmonės ir dar 15 buvo sužeista, visuomenėje vėl kilo klausimas: ar įmanoma iš anksto atpažinti žmogų, galintį ryžtis tokiai tragedijai.

    Incidentas įvyko lapkričio 7 dieną, kai užpuolikas pradėjo šaudyti į atsitiktinius praeivius. Per policijos intervenciją jis buvo sužeistas ir nugabentas į ligoninę, kur lapkričio 9 dieną mirė. Tyrėjai toliau aiškinasi aplinkybes ir jo veiksmų motyvus.

    Po panašių išpuolių dažnai kartojasi tas pats scenarijus: kaimynai ar bendradarbiai prisimena, kad žmogus buvo ramus, mandagus, „visada pasisveikindavo“ ir nekėlė problemų. Vis dėlto, kaip pabrėžia psichologė dr. Natalia Radzimska, toks įspūdis nieko neįrodo.

    Specialistė aiškina, kad žmonės, kurie planuoja kryptingą smurtą, kitose socialinio gyvenimo srityse gali neatrodyti pavojingi, todėl vieno „tipinio profilio“ paprasčiausiai nėra. Dėl to didžiausią reikšmę turi ne asmenybės bruožai, o konkretūs elgesio signalai ir situacijos kontekstas.

    Kodėl „profilis“ dažniausiai nepadeda

    Dr. N. Radzimskos teigimu, vien tik tai, kad žmogus yra uždaras, vienišas ar vengia kontaktų, nereiškia didesnės grėsmės. Tokios savybės pačios savaime neleidžia spręsti apie polinkį į smurtą.

    Panašias išvadas, kaip minima tekste, pateikia ir JAV Secret Service struktūroje veikiantis National Threat Assessment Center (NTAC): universalaus smurto viešose erdvėse vykdytojo „portreto“ nėra, todėl svarbiau vertinti elgesį, o ne bandyti „atspėti“, kas gali tapti užpuoliku.

    Kokie signalai kartojosi prieš daugelį atakų

    Nors tiksliai numatyti, kas įvykdys smurtą, neįmanoma, NTAC analizė rodo, kad prieš nemažą dalį išpuolių aplinkiniams būdavo pastebimi nerimą keliantys ženklai. 2023 metais paskelbtoje ataskaitoje, kurioje nagrinėti 173 išpuoliai JAV 2016–2020 metais, nurodoma, kad maždaug trys ketvirtadaliai užpuolikų anksčiau rodė elgesį ar sakė dalykus, kurie kėlė nerimą aplinkai.

    Vienu svarbiausių signalų įvardijamas pasirengimas smurtui: vietos „žvalgyba“, priemonių kaupimas, konkrečių veiksmų planavimas. Nerimą gali kelti ir augantis susitelkimas į konkrečią žmogaus grupę ar asmenį, ypač kai jį lydi stiprus nuoskaudos jausmas ir keršto motyvai.

    Ekspertė atkreipia dėmesį ir į susižavėjimą ankstesniais užpuolikais, tapatinimąsi su jais bei pasisakymus, leidžiančius suprasti, kad „netrukus nutiks kažkas blogo“. Kartais žmonės, planuojantys smurtą, apie ketinimus užsimena net tiesiogiai.

    Tekste taip pat minimi panašūs FBI išskiriami požymiai: smurto planų atskleidimas, pasikartojančios fantazijos apie kitų žalojimą ar įsitikinimas, kad agresija yra vienintelis konflikto sprendimo kelias. Kartu pabrėžiama, jog nė vienas atskiras elgesio bruožas pats savaime dar nereiškia, kad žmogus tikrai puls.

    Kas trukdo laiku pamatyti grėsmę ir kaip reaguoti

    Po tragedijų žmonės neretai „perrašo“ prisiminimus: ima atsiminti keistus komentarus ar epizodus ir, jau žinodami baigtį, juose įžvelgia aiškius perspėjimus. Psichologė tai aiškina vadinamuoju žinojimo po fakto (arba retrospektyvinio tikrumo) šališkumu – kai įvykis atrodo buvęs lengvai nuspėjamas, nors iš anksto trūko esminės informacijos.

    Dar viena problema – signalai gali būti išsibarstę. Vienas žmogus išgirs grasinimą, kitas pastebės susižavėjimą smurtu, trečias – pasirengimo ženklus, tačiau tik po įvykio šie fragmentai susidėlioja į vieną paveikslą.

    Dr. N. Radzimskos teigimu, priežasčių, vedančių į kraštutinį smurtą, taip pat nebūna vienos: tai gali būti kerštas, nuoskaudos jausmas, konfliktai darbe, problemos asmeniniuose santykiuose ar ideologinės nuostatos. Vis dėlto didžioji dalis žmonių, patyrusių sudėtingas situacijas, niekada neperžengia ribos iki realaus išpuolio planavimo.

    Ekspertė pabrėžia, kad dėmesio labiausiai reikalauja konkretūs pavojų rodantys veiksmai: grasinimai, bauginimas, agresijos eskalacija, užuominos apie norą ką nors sužaloti ar elgesys, rodantis pasirengimą smurtui. Esant tiesioginei grėsmei gyvybei ar sveikatai, nurodoma skambinti numeriu 112, o kitas nerimą keliančias situacijas pranešti policijai, mokyklose – ir atsakingiems specialistams.

    Tekste akcentuojama ir tai, kad prevencija veiksmingiausia tada, kai bendradarbiauja institucijos – mokyklos, tarnybos, socialinės pagalbos įstaigos bei specialistai. O paprasti, kasdieniai ryšiai ir didesnis dėmesys šalia esančiam žmogui gali padėti greičiau pastebėti, kad kažkam reikia pagalbos, nors tai ir nėra garantija, kad smurto bus išvengta.

  • Po išpuolių Krokuvoje psichologė pataria, kaip suvaldyti baimę ir traumos simptomus

    Po išpuolių Krokuvoje psichologė pataria, kaip suvaldyti baimę ir traumos simptomus

    Po smurtinių įvykių, tokių kaip neseni išpuoliai Krokuvoje, psichologai primena: aukų skaičius ne visada apsiriboja tais, kurie buvo tiesiogiai pavojuje. Stiprų stresą gali patirti ir liudininkai, nukentėjusiųjų artimieji, taip pat žmonės, kurie įvykius seka per žiniasklaidą ir ima nerimauti dėl savo saugumo.

    Kaip pabrėžia psichologė Sylwia M. Bartczak, verksmas, nerimas, miego sutrikimai, dirglumas ar noras atsiriboti nuo socialinio gyvenimo po sukrečiančios tragedijos gali būti natūrali reakcija. Daugiausia nerimo turėtų kelti tai, kad simptomai stiprėja, atsiranda panikos priepuoliai, nuolatinis grėsmės jausmas ir tampa sunku normaliai funkcionuoti kasdienybėje.

    Svarbu vertinti ne tik paties nerimo intensyvumą, bet ir tai, kiek jis riboja įprastą gyvenimą: ar žmogus vengia eiti į darbą, bijo išeiti iš namų, nebesugeba pailsėti, užmigti ar susitelkti. Tokiais atvejais pagalba gali būti reikalinga anksčiau, o ne „palaukus, kol praeis savaime“.

    Specialistė atkreipia dėmesį, kad po tokių įvykių neretai įsijungia ir vadinamasis antrinis trauminis stresas: žmogus nėra buvęs įvykio vietoje, bet nuolat matomi vaizdai ir įtemptos naujienos sukelia labai panašias reakcijas.

    Kaip sau padėti, kai baimė ima dominuoti?

    Psichologė pataria pradėti nuo elementarių dalykų, kurie padeda organizmui grįžti į stabilesnę būseną: reguliaraus miego, poilsio, valgymo ir ryšio su artimaisiais. Esmė nėra „užgniaužti“ emocijas, o nesukurti sau papildomos įtampos, kai ir taip sunku.

    Gali padėti ir sąmoningas dėmesio grąžinimas į dabartį. Vietoje nuolatinio pavojingų scenarijų „peržaidinėjimo“ mintyse siūloma išbandyti ramesnį, ilgesnį iškvėpimą arba paprastą įsižeminimo pratimą – sąmoningai pastebėti aplinką, ką matai ir girdi.

    Kartu pabrėžiama, kad nereikėtų tikėtis stebuklo: keli pratimai nebūtinai iš karto panaikins nerimą. Tikslas – po truputį susigrąžinti kontrolės ir poveikio savo savijautai jausmą.

    Kada reakcija gali rodyti traumą?

    Anot specialistės, trauma gali formuotis tada, kai patirta grėsmė viršija žmogaus psichikos prisitaikymo galimybes. Vis dėlto ne kiekvienas, patyręs stiprų išgąstį, išsivysto potrauminio streso sutrikimą.

    Tačiau jei savaitėms bėgant žmogų vis dar kankina košmarai, įkyrios mintys ir prisiminimai, jis vengia su įvykiu susijusių vietų, neatsistato saugumo jausmas, verta kreiptis į specialistus. Psichologė akcentuoja: jei kančia labai stipri, nereikia laukti mėnesio, kad „tik tada jau būtų rimta“.

    Žiniasklaidos vartojimas: kada informacija tampa našta?

    Po išpuolių dalis žmonių beveik be perstojo tikrina naujienas – įsijungia televizorių, naršo socialinius tinklus, ieško detalių ir skaito komentarus. Tokia reakcija gali būti suprantama, tačiau lengva peržengti ribą, kai informacijos srautas ima žaloti savijautą.

    Psichologė įspėja, kad nuolatinė ekspozicija drastiškai medžiagai gali didinti stresą, miego sutrikimus ir įkyrius vaizdinius. Ji siūlo paprastą principą: tragedijos nepaversti nuolat telefone kartojamu vaizdu.

    Tai pagrindžia ir moksliniai duomenys: po 2013 metų Bostono maratono sprogdinimų mokslininkai analizavo, kaip žiniasklaidos poveikis susijęs su streso reakcijomis. 2014 metais žurnale PNAS paskelbtame tyrime nurodyta, kad žmonės, kurie su išpuoliu susijusias transliacijas žiūrėjo bent šešias valandas per dieną, fiksavo aukštą ūmaus streso lygį – panašų į tą, kurį patyrė buvusieji įvykio vietoje.

    Specialistės teigimu, visiškai atsiriboti nuo informacijos nebūtina, tačiau verta ją dozuoti ir rinktis patikimus šaltinius. Ypač atsargiai patariama vertinti socialiniuose tinkluose platinamus įrašus – jie ne visada suteikia naujų faktų, bet gali vėl ir vėl grąžinti į smurto vaizdus.

    Jei po įvykių baisu išeiti iš namų

    Po sukrečiančių tragedijų gali atsirasti baimė keliauti viešuoju transportu, būti minioje, eiti pasivaikščioti ar išeiti vienam. Taip pat sustiprėja nerimas dėl artimųjų, ypač vaikų, saugumo.

    Psichologė ragina tokių žmonių negėdinti ir nesakyti, kad jie „perdeda“ – jiems baimė yra reali patirtis. Kartu siūloma žmogaus neversti staiga „susitvarkyti“, bet ir neįtvirtinti izoliacijos: padėti mažais žingsniais – trumpu pasivaikščiojimu, išėjimu su artimu žmogumi, grįžimu prie paprastų kasdienių veiklų.

    Pasak specialistės, svarbiausia yra susigrąžinti pojūtį, kad gali daryti įtaką savo gyvenimui. Išsigandęs žmogus labiausiai reikia ne spaudimo, o buvimo šalia.

    Kaip kalbėti su vaikais?

    Vaikai dažnai žino daugiau, nei suaugusieji įsivaizduoja: jie gali nugirsti tėvų pokalbius, pamatyti įrašus internete ar sužinoti iš bendraamžių. Dėl to visiškas įvykių nutylėjimas ne visada apsaugo.

    Psichologė pataria vaikus saugoti nuo drastiškų vaizdų, bet nebūtinai nuo pačios informacijos. Kalbėtis verta ramiai, nuoširdžiai ir pagal amžių, pabrėžiant, kad vaikas yra saugus, kad suaugusieji juo rūpinasi ir kad jis gali užduoti klausimus.

    Specialistė primena, kad vieni žmonės aiškų palengvėjimą pajunta po kelių dienų, kitiems prireikia savaičių ar net mėnesių. Gali nutikti ir taip, kad kelias dienas sekasi visai neblogai, o vėliau nerimas sugrįžta dėl garsesnio garso, naujienos ar situacijos, primenančios tragediją.

    Tokiais atvejais verta leisti sau turėti prastesnių dienų ir nereikalauti staigaus grįžimo į ankstesnę būseną. Tačiau jei nerimas stiprėja ir neleidžia gyventi, nereikėtų likti vienam su kančia – pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas.

  • Kodėl neprisiverčiame sportuoti: tyrimai rodo, kad svarbiau ne valia, o „autonominė motyvacija“

    Kodėl neprisiverčiame sportuoti: tyrimai rodo, kad svarbiau ne valia, o „autonominė motyvacija“

    Reguliarus judėjimas gerina fizinę formą, padeda širdžiai ir lengviau išlaikyti sveiką kūno masę, tačiau daugeliui vis tiek sunku prisiversti treniruotis. Nors žinome, kad sportas naudingas, geros intencijos dažnai taip ir nevirsta įpročiu.

    Daug metų tai buvo aiškinama paprastai: esą aktyvūs žmonės turi daugiau savidisciplinos ir geriau įveikia tingulį. Visgi psichologiniai tyrimai rodo, kad realybė sudėtingesnė – vien „stiprios valios“ paaiškinimo dažnai nepakanka.

    66 tyrimų apžvalgoje, paskelbtoje „International Journal of Behavioral Nutrition and Physical Activity“, mokslininkai išskyrė vadinamąją autonominę motyvaciją. Tai motyvacija, kai judame savo noru – nes matome asmeninę prasmę arba mums tiesiog patinka pats procesas.

    Kitaip tariant, sportas tampa tvaresnis tada, kai jis nėra vien pareiga, bandymas įtikti kitiems, pagerinti išvaizdą ar nuslopinti kaltę. Toks požiūris svarbus visiems, kurie nori ne tik „pradėti nuo pirmadienio“, bet ir iš tiesų išlaikyti reguliarumą.

    Kas yra autonominė motyvacija

    Autonominė motyvacija reiškia, kad veiklą renkamės laisvai, o ne „iš reikalo“. Ji kyla iš vidinių priežasčių: malonumo, smalsumo, prasmės, noro jaustis geriau ar tiesiog patirti pasitenkinimą judant.

    Tyrėjai pastebi, kad pradžioje sportuoti gali padėti ir sveikatos naudos suvokimas – pavyzdžiui, noras sustiprinti širdį ar numesti svorio. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje vis didesnę reikšmę įgauna vidinis pasitenkinimas: kai pati veikla tampa „atsilyginanti“.

    Tai galima įsivaizduoti palyginus du scenarijus. Vienas žmogus verčia save bėgioti, nes nori sulieknėti, o kitas renkasi dviračio pasivažinėjimus, nes jam patinka būti lauke – abu pagerins formą, bet reguliarumo tikimybė gali skirtis.

    Kodėl svarbios emocijos treniruotės metu

    Viena priežasčių – atlygio mechanizmai: tolima nauda (geresnė sveikata ateityje) dažnai „pralaimi“ prieš čia ir dabar patiriamą komfortą, pavyzdžiui, poilsį ant sofos. Todėl itin svarbu, ką jaučiame pačios treniruotės metu.

    Žurnale „Annals of Behavioral Medicine“ publikuotame tyrime mokslininkai stebėjo 82 suaugusiuosius ir analizavo jų emocines reakcijas kasdienės fizinės veiklos metu. Vėliau buvo vertinama, kiek jie judėjo po šešių ir dvylikos mėnesių.

    Rezultatai parodė, kad tie, kurie judėdami jautė daugiau energijos, vėliau buvo fiziškai aktyvesni. O silpnesnės neigiamos emocijos sportuojant siejosi su didesniu aktyvumu po metų – savijauta treniruotės metu gali lemti, ar norėsime tai kartoti.

    Skirtumai tarp žmonių natūralūs: vieniems intensyvesnis krūvis suteikia pakilumo, kitiems pirmiausia asocijuojasi su diskomfortu ir nuovargiu. Todėl tai, kas vienam yra maloni rutina, kitam gali virsti sunkiai pakeliama prievole.

    Įprotis neatsiranda per 21 dieną

    Dažnai kartojama, kad įpročiui susiformuoti pakanka 21 dienos, tačiau tyrimai tokio universalaus termino nepatvirtina. Žurnale „Healthcare“ publikuotoje sisteminėje apžvalgoje ir metaanalizėje, apėmusioje 20 tyrimų ir 2 601 dalyvį, pabrėžiama, kad procesas gali trukti gerokai ilgiau.

    Tose studijose, kur buvo nurodomas įpročio formavimosi laikas, medianos siekė 59–66 dienas. Vis dėlto individualūs skirtumai buvo didžiuliai – nuo kelių dienų iki daugelio mėnesių.

    Svarbu ir tai, kad reikšmės turėjo ne vien kartojimo dažnis, bet ir galimybė pačiam rinktis elgesį bei su juo susijusios emocijos. Vadinasi, keli sėkmingi užsiėmimai dar negarantuoja įpročio, bet gali būti tvirtas startas.

    Praktinis patarimas, kylantis iš šių įžvalgų: verčiau ieškoti tokios veiklos formos ir intensyvumo, kuriuos realiai norėsis kartoti. Mažesni, įveikiami tikslai, palaipsnis didinimas, artimųjų ar draugų palaikymas ir progreso stebėjimas ne vien pagal kilogramus gali padėti judėjimą paversti kasdienybe.

  • Tyrimas: vaisių ir daržovių žievėse, lapuose ir sėklose dažnai būna daugiau skaidulų nei minkštime

    Tyrimas: vaisių ir daržovių žievėse, lapuose ir sėklose dažnai būna daugiau skaidulų nei minkštime

    Lupdami vaisius ir daržoves dažnai automatiškai išmetame dalį, kuri gali būti itin vertinga – kai kuriais atvejais būtent žievė, lapai, kotai ar sėklos turi daugiau skaidulų nei įprastai valgomas minkštimas.

    Tai rodo „International Journal of Food Sciences and Nutrition“ publikuotas tyrimas, kuriame nagrinėta vadinamoji „root-to-tip“ (nuo šaknies iki viršūnės) idėja – maksimaliai panaudoti valgomas augalų dalis, o ne apsiriboti tik populiariausiomis.

    King’s College London komanda įvertino skaidulų kiekį 12 rūšių šviežiuose produktuose, palygindama dažniausiai valgomas dalis su tomis, kurios dažniausiai atsiduria atliekose.

    Rezultatas buvo aiškus: 10 iš 12 atvejų didesnis skaidulų kiekis nustatytas būtent tose augalo dalyse, kurias įprastai nupjauname ar nulupame.

    Daugiausia nustebino kruopščiai lupami produktai

    Tyrėjai išskyrė kelis produktus, kuriuos daugelis linkę lupti itin kruopščiai. Pavyzdžiui, ananaso žievėje ir kietame vidiniame „kotelio“ centre kartu buvo daugiau nei penkis kartus daugiau skaidulų nei minkštime.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad ananaso dygliuotą žievę reikėtų valgyti žalią – praktinis pritaikymas gali būti kitoks, tačiau pati išvada parodo, kiek daug naudingų medžiagų lieka „už borto“.

    Dar vienas ryškus pavyzdys – muskatinis moliūgas: jo žievė ir sėklos suteikė net 9,25 g skaidulų 100 g. Tai buvo aukščiausias rezultatas tarp analizuotų išmetamų dalių.

    Arbūzo atveju tyrime įvertinta balta žievės dalis, kuri dažniausiai nupjaunama – joje rasta 2,1 g skaidulų 100 g.

    Kiwi taip pat pateko tarp vaisių, kurių žievė pasirodė esanti vertingas skaidulų šaltinis – jei tekstūra netrukdo, po kruopštaus nuplovimo vaisių galima valgyti visą.

    Tyrime paminėtos ir paprikų sėklos bei kiti dažniausiai atmetami fragmentai – jie taip pat gali praturtinti racioną skaidulomis, nors ne visiems tinka skonis ar konsistencija.

    Ne visada „išmetama dalis“ yra geresnė

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad nėra vienos taisyklės, tinkančios visiems produktams. Pavyzdžiui, brokolių kotuose skaidulų buvo 28,4 proc. mažiau nei žiedynuose.

    Tai reiškia, kad verta vertinti kiekvieną produktą atskirai – kai kur skaidulų daugiau žievėje ar sėklose, o kitur didžiausia vertė lieka būtent toje dalyje, kurią ir taip valgome.

    Dar viena svarbi detalė: įprastai išmetamos dalys sudarė apie 25–48 proc. analizuotų produktų masės. Praktikoje tai reiškia, kad kartu su atliekomis dažnai iškeliauja ir nemaža dalis potencialiai naudingų maistinių medžiagų.

    Kuo svarbios skaidulos ir ką prisiminti dėl saugumo

    Skaidulos – tai augalinės kilmės medžiagos, kurių virškinimo sistema nesuskaido taip, kaip daugumos kitų maistinių komponentų. Vis dėlto jos labai svarbios žarnyno veiklai: didina išmatų tūrį, palengvina tuštinimąsi ir padeda mažinti vidurių užkietėjimo riziką.

    Kai kurios skaidulų rūšys tampa „maistu“ žarnyno bakterijoms, todėl pakankamas jų kiekis maiste siejamas su palankesne mikrobiotos būkle.

    Skaidulos taip pat gali didinti sotumo jausmą, padėti lengviau kontroliuoti apetitą, o priklausomai nuo tipo – turėti įtakos cukrų pasisavinimo greičiui ir prisidėti prie normalaus cholesterolio lygio palaikymo. Tyrime primenama, kad skaidulų gausesnė mityba siejama su mažesne kai kurių lėtinių ligų, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas bei storosios žarnos vėžį, rizika – tačiau tai labiau bendro mitybos modelio, o ne vieno konkretaus produkto nuopelnas.

    Suaugusiesiems rekomenduojama per dieną gauti bent 25 g skaidulų, tačiau nemaža dalis žmonių šios ribos nepasiekia.

    Prieš pradedant dažniau naudoti tas vaisių ir daržovių dalis, kurios anksčiau buvo išmetamos, svarbu laikytis saugumo: produktus būtina kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu, rinktis šviežius, nepažeistus vaisius ir daržoves, o kietų, apnašomis padengtų, supelijusių ar nemaloniai kvepiančių dalių nenaudoti.

    Taip pat verta prisiminti, kad ne visos augalų dalys tinka vartojimui, o daliai jų gali reikėti terminio apdorojimo. Ir dar vienas praktinis aspektas: jei skaidulų iki šiol buvo mažai, jų kiekį geriau didinti palaipsniui – staigus pokytis gali sukelti pilvo pūtimą, dujas ar skausmą, todėl svarbus ir pakankamas skysčių vartojimas.

  • Vazelinas veidui žiemą: kosmetologė paaiškino, kodėl jis saugo, bet „neatstato“ odos

    Vazelinas veidui žiemą: kosmetologė paaiškino, kodėl jis saugo, bet „neatstato“ odos

    Vazelinas, dar nuo sovietmečio laikų dažnai laikytas universalia priemone, žiemą iki šiol tepamas ant veido kaip pagrindinė apsauga nuo šalčio. Tačiau kosmetologė įspėja: ši priemonė gali padėti sulaikyti drėgmę, bet pati odos „nepamaitina“ ir barjero neatkuria.

    Kaip aiškina kosmetologė Małgorzata Misiejuk iš Lenkijos dermokosmetikos prekės ženklo „BasicLab“, vazelino pagrindinis vaidmuo – sudaryti okliuzinį sluoksnį, kuris mažina vandens garavimą iš odos. Dėl to transepiderminis vandens netekimas (TEWL) gali sumažėti net maždaug 98 proc.

    Vis dėlto čia slypi svarbi detalė: vazelinas tik „užrakina“ tai, kas jau yra odoje. Jis nesuteikia nei vandens, nei fiziologinių lipidų, tokių kaip keramidai, cholesterolis ar riebalų rūgštys – medžiagų, kurios reikalingos odos hidrolipidiniam barjerui atkurti.

    Dėl šios priežasties vazelinas neturėtų tapti žiemos veido priežiūros pagrindu. Jį galima vertinti kaip papildomą, apsauginį žingsnį, o ne pakaitalą įprastam veido kremui.

    Kodėl vazelinas siejamas su porų kimšimu?

    Vazelino tepimas ant veido daugiausia abejonių kelia turintiems riebią, mišrią ar į bėrimus linkusią odą. Dėl tirštos, riebios tekstūros jis dažnai įtariamas porų kimšimu ir inkštirų skatinimu.

    Pasak kosmetologės, išgrynintas kosmetinis vazelinas iš tiesų turi mažą komedogeninį potencialą. Jo molekulės yra per didelės, kad patektų į riebalinių liaukų latakus, todėl pats savaime inkštirų neformuoja.

    Tačiau „užkimšimo“ efektas gali atsirasti, kai vazelinas naudojamas netinkamai – ant nešvarios, susiriebalavusios odos ar ant makiažo likučių. Tokiu atveju po okliuziniu sluoksniu „įkalinami“ sebumas, prakaitas ir nešvarumai, o tai mišriai ar riebiai odai gali didinti inkštirų tikimybę.

    Ekspertės rekomendacija paprasta: vazeliną tepti tik ant kruopščiai nuvalytos odos, labai plonu sluoksniu ir geriausia taikant lokaliai, vengiant T zonos.

    Žiemos priežiūroje svarbiausias – tinkamas kremas

    Žiemą oda patiria kelių veiksnių „kombinaciją“: šaltį, vėją ir sausą orą šildomose patalpose. Tai gali silpninti hidrolipidinį barjerą ir didinti drėgmės netekimą.

    Kosmetologė atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukritus temperatūrai žemiau maždaug 8 laipsnių šilumos riebalinės liaukos ima išskirti mažiau sebumo. Dėl to oda gali lengviau išsausėti, tapti jautresnė ir labiau dirgli.

    Pasak specialistės, žieminis kremas pirmiausia turėtų padėti papildyti lipidus ir riboti vandens „pabėgimą“ iš odos. Kitaip tariant, tai turėtų būti bazinis kasdienės priežiūros žingsnis, o vazelinas – tik papildoma apsauga esant poreikiui.

    Ar kremas su vandeniu gali „užšalti“ ant veido?

    Šaltuoju sezonu vis dar pasitaiko baimė, kad vandens turintis kremas lauke gali užšalti ant odos. Kosmetologė šį teiginį vadina mitu – vanduo iš emulsijos išgaruoja per kelias minutes.

    Vis dėlto vienas praktinis patarimas išlieka aktualus: kremą verta tepti 20–30 minučių prieš išeinant į lauką. Taip jis spėja „susigerti“, o ant odos lieka tolygesnis apsauginis sluoksnis.

    Apibendrinant, vazelinas gali būti naudingas kaip papildoma okliuzinė užtvara, mažinanti drėgmės praradimą ir sauganti nuo nepalankių oro sąlygų. Tačiau barjero atkūrimui ir kasdienei žiemos priežiūrai svarbiausia – tinkamai parinktas veido kremas.

  • Kava gali sukelti rėmenį, pilvo pūtimą ir galvos svaigimą: kada verta mažinti kofeiną

    Kava gali sukelti rėmenį, pilvo pūtimą ir galvos svaigimą: kada verta mažinti kofeiną

    Kava daugeliui siejasi su energija ir geresne koncentracija, tačiau daliai žmonių ji gali sukelti nemalonius pojūčius. Dažniausiai minimi ne tik miego sutrikimai ar dirglumas – pasireiškia ir virškinimo problemos, širdies plakimo pojūtis, rankų drebulys ar net galvos svaigimas.

    Kaip pabrėžiama originaliame tekste, labai daug lemia ne vien pats gėrimas, bet ir jo kiekis, paros metas, paruošimo būdas bei individualus organizmo jautrumas. Vienam žmogui dvi ar trys kavos per dieną gali būti visiškai įprasta, kitam nemalonūs simptomai gali atsirasti jau po vieno puodelio.

    Dalis nepageidaujamų pojūčių susiję su tuo, kad kofeinas stimuliuoja nervų sistemą, o kava gali veikti skrandžio rūgštingumą ir žarnyno motoriką. Prie to prisideda ir tai, kad skirtingi gėrimai turi nevienodą kofeino kiekį – didelis puodelis iš aparato neretai „stipresnis“ nei mažas tradicinės kavos puodelis.

    Jei nemalonūs simptomai kartojasi, verta stebėti, kada jie atsiranda: ar tai nutinka išgėrus kavos tuščiu skrandžiu, iškart po kelių stiprių puodelių, ar po kavos su pienu ir saldžiais priedais. Tokia savistaba dažnai padeda suprasti, ką tiksliai reikėtų koreguoti.

    Kai kava paaštrina virškinimo problemas

    Vienas dažniau nutylimų kavos poveikių – tai galimas refliukso (rūgšties patekimo iš skrandžio į stemplę) simptomų sustiprėjimas. Kofeinas ir kitos kavos medžiagos gali veikti apatinio stemplės rauko tonusą, o kai kuriems žmonėms kava paskatina ir rūgšties išsiskyrimą.

    Tokiais atvejais pasireiškia rūgštus atsirūgimas, deginimas už krūtinkaulio, pojūtis, tarsi maistas „kiltų“ atgal, kartais – nemalonus skonis burnoje. Tai nereiškia, kad turintys refliuksą privalo visiškai atsisakyti kavos, bet naudinga įvertinti ryšį tarp kavos ir simptomų.

    Kita nemaloni reakcija – pykinimas ar spaudimas skrandyje. Tai ypač gali varginti tuomet, kai kava yra pirmas dalykas ryte, dar nepusryčiavus, nes ji skatina skrandžio rūgšties gamybą.

    Vis dėlto ir čia nėra vienos taisyklės visiems: ne kiekvienam kava tuščiu skrandžiu sukelia bėdų. Tačiau jei pykinimas kartojasi, verta pabandyti gerti kavą tik po valgio, taip pat vengti gerti ją labai greitai ar dideliais kiekiais.

    Pilvo pūtimas, „gurguliavimas“ ar didesnis dujų kiekis po kavos ne visada susijęs su kofeinu. Originaliame tekste atkreipiamas dėmesys, kad problema gali būti pienas – ypač žmonėms, turintiems laktozės netoleravimą, kai net nedidelis kiekis gali sukelti fermentaciją žarnyne.

    Tokiu atveju gali padėti paprastas bandymas: kurį laiką rinktis juodą kavą arba naudoti pieną be laktozės ir pasižiūrėti, ar savijauta keičiasi. Taip pat virškinimą gali papildomai apkrauti grietinėlė, saldūs sirupai ar kiti priedai.

    Nuo galvos svaigimo iki širdies plakimo

    Nors kava dažniausiai geriama dėl žvalumo, per didelė kofeino dozė kai kuriems žmonėms sukelia priešingą efektą. Gali atsirasti nerimas, vidinis „drebulys“, rankų drebėjimas, suprastėjusi koncentracija ar galvos svaigimas.

    Kofeinas stimuliuoja nervų sistemą ir gali laikinai pakelti kraujospūdį, o jo perteklius kartais sukelia pojūčius, primenančius streso reakciją. Svarbu turėti omenyje, kad poveikį stipriai lemia ir kavos stiprumas, ir tai, per kiek laiko išgeriami keli puodeliai.

    Dar viena dažna reakcija – aiškiai juntamas širdies plakimas ar padažnėjęs pulsas. Kofeinas gali trumpam padidinti širdies susitraukimų dažnį ir paveikti kraujospūdį, todėl jautresni žmonės po kelių stiprių kavų per trumpą laiką dažniau pajunta permušimus ar nelygaus ritmo įspūdį.

    Tekste pabrėžiama ir svarbi išimtis: ne kiekvienas širdies plakimo pojūtis reiškia rimtą sutrikimą, tačiau jei kartu atsiranda dusulys, krūtinės skausmas, alpimas ar stiprus galvos svaigimas, tokių simptomų nereikėtų aiškinti vien kofeinu – būtina medicininė įvertinimo.

    Ką daryti, jei kava netinka

    Kofeinas organizme išlieka kelias valandas, todėl popiet išgerta kava kai kuriems žmonėms gali apsunkinti užmigimą ir pabloginti miego kokybę net tada, kai aiškaus „pabudimo“ jausmo jau nebelieka. Dėl to neretai pasireiškia ir dirglumas ar sunkumas nusiraminti vakare.

    Kava taip pat gali skatinti žarnyno veiklą – kai kuriems tai reiškia staigų norą tuštintis praėjus vos kelioms minutėms po puodelio. Jautresnių žarnynų atveju reakcija gali būti stipresnė: pasitaiko pilvo spazmų ar laisvesnių išmatų.

    Universalaus „teisingo“ kavos kiekio nėra, tačiau tekste primenama, kad daugumai sveikų suaugusiųjų iki 400 mg kofeino per dieną laikoma saugia riba – nors tai nėra tikslas, kurį būtina pasiekti. Jautresniems žmonėms nepageidaujami pojūčiai gali prasidėti ir po vieno ar dviejų puodelių, o įtakos turi ir vartojami vaistai bei bendra sveikatos būklė.

    Jei po kavos reguliariai pasikartoja rėmuo, pilvo pūtimas, galvos svaigimas ar širdies plakimas, galima kelioms dienoms sumažinti porcijas ir stebėti savijautą. Taip pat verta išbandyti silpnesnę ar mažiau kofeino turinčią kavą, versiją be kofeino, keisti paruošimo būdą ir įvertinti priedus – pieną, grietinėlę ar sirupus.

    Galiausiai svarbu nepamiršti, kad ne kiekvienas negalavimas po kavos būtinai yra jos pasekmė. Jei simptomai stiprėja ar kartojasi, tinkamiausia išeitis – pasitarti su gydytoju, o kavą vertinti kaip pasirinkimą, o ne privalomą ryto ritualą.

  • Valgote tuščiu skrandžiu? Šie pusryčių produktai gali skatinti persivalgymą

    Valgote tuščiu skrandžiu? Šie pusryčių produktai gali skatinti persivalgymą

    Pusryčiai dažnai vadinami svarbiausiu dienos patiekalu, tačiau ne kiekvienas rytinis pasirinkimas vienodai palankus savijautai ir apetitui. Kai kurie produktai, suvalgyti tuščiu skrandžiu, gali trumpam suteikti energijos, bet greitai vėl sukelti alkį.

    Didžiausia problema – maistas, kuriame daug pridėtinio cukraus, o mažai baltymų ir skaidulų. Tokie produktai gali turėti nemažai kalorijų, bet nesuteikti sotumo, todėl po kelių valandų ranka vėl tiesiasi užkandžiams.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad pilno grūdo produktai dėl skaidulų padeda ilgiau jaustis sotiems, o energija iš jų į kraują patenka tolygiau. Tuo metu saldūs kepiniai neretai paskatina greitesnį norą vėl kažką suvalgyti.

    Vis dėlto svarbu nepainioti priežasties ir pasekmės: joks produktas „storina“ vien dėl to, kad valgomas ryte ar tuščiu skrandžiu. Svorio augimą lemia ilgalaikis kalorijų perteklius, o pusryčiai yra tik viena bendro vaizdo dalis.

    Apelsinų sultys: sveika, bet ne visada soti

    Vienas dažniausiai nuvertinamų pasirinkimų – apelsinų sultys. Jos siejamos su vitaminais ir „geru startu“, tačiau net ir šviežiai spaustos sultys turi natūralių cukrų ir gerokai mažiau skaidulų nei visas vaisius.

    Stiklinę sulčių išgerti paprasta ir greita, tačiau sotumas dažnai neprilygsta apelsinui, kurį reikia suvalgyti. Jei sultys tampa atskiru pusryčiu, alkis gali sugrįžti netrukus.

    Be to, jautresnį skrandį turintiems žmonėms rūgštus gėrimas ryte gali sustiprinti nemalonius pojūčius.

    Saldūs kepiniai ir saldinti dribsniai – klasikinės „spąstų“ poros

    Dar viena dažna ryto klaida – kruasanai, bandelės, spurgos ar kiti saldūs kepiniai. Rafinųotų miltų, cukraus ir riebalų derinys reiškia, kad net nedidelė porcija gali būti labai kaloringa.

    Kartu tai dažniausiai būna maistas, kuriame trūksta baltymų ir skaidulų, todėl sotumas būna trumpalaikis, o noras užkąsti vėl atsiranda greičiau.

    Panašiai veikia ir saldinti pusryčių dribsniai: pakuotės dažnai žada „puikų dienos startą“, tačiau dalis tokių produktų turi daug cukraus ir mažai skaidulų. Kaip geresnė alternatyva dažniau minimi pilno grūdo dribsniai be pridėtinio cukraus.

    Balta duona nėra „kaltininkė“ – svarbu, kas ant jos

    Balto batonėlio ar bandelės nereikia automatiškai išbraukti iš raciono. Viena riekė pati savaime nėra antsvorio priežastis – daug lemia porcija, viso patiekalo sudėtis ir priedai.

    Pavyzdžiui, bandelė su kiaušiniu ir daržovėmis paprastai bus sotesnė nei ta pati bandelė su saldžiu kremu. Kitaip tariant, svarbiau ne vien „duona“, o viso pusryčio balansas.

    Praktiškai geriausiai pasiteisina pusryčiai, kuriuose yra baltymų, skaidulų ir sveikųjų riebalų – toks derinys dažniau padeda išlaikyti sotumą ilgesniam laikui ir suvaldyti apetitą.

    Tyrimų apžvalgos, nagrinėjusios pusryčių įtaką, rodo, kad didesnis baltymų kiekis maiste gali būti susijęs su stipresniu sotumo jausmu. Tačiau svarbiausia išlieka pats patiekalas ir jo kiekis, o ne vien faktas, kad valgoma ryte.

    Jei trūksta idėjų, geru pasirinkimu gali būti kiaušinienė su daržovėmis ir pilno grūdo duona, avižinė košė su natūraliu jogurtu ir riešutais arba sumuštiniai su humusu ir pomidoru. Mėgstantiems saldžiau gali tikti „skyr“ tipo jogurtas su vaisiais ir avižiniais dribsniais.

    Galiausiai, mėgstamų produktų nereikia demonizuoti: kruasanas retkarčiais ar stiklinė sulčių prie pilnaverčių pusryčių dietos nesugriaus. Esminis dalykas – bendra dienos mityba ir tai, kaip dažnai tokie pasirinkimai kartojasi.

    Be to, nėra įtikinamų įrodymų, kad vien reguliarus pusryčių valgymas automatiškai garantuoja svorio kritimą. Todėl svarbiausia lieka ne pirmo valgymo laikas, o kas atsiduria lėkštėje ir kiek kalorijų susidaro per visą dieną.

  • Dieta po 60-iesiems: ką valgyti, kad išliktumėte sveiki ir judrūs?

    Dieta po 60-iesiems: ką valgyti, kad išliktumėte sveiki ir judrūs?

    Bėgant metams organizmas keičiasi: dažnai reikia mažiau energijos, bet maistas vis tiek turi aprūpinti svarbiausiomis maistinėmis medžiagomis. Todėl užkąsti vien baltos bandelės su sviestu ir atsigerti arbatos gali būti sotų, bet ne pats geriausias pasirinkimas kasdienai.

    Vyresniame amžiuje daliai žmonių suprastėja apetitas, silpnėja skonio ir kvapo pojūtis, atsiranda dantų ar kramtymo problemų. Dėl to valgoma mažiau ir paprasčiau, tačiau tuo pat metu didėja rizika negauti to, ko kūnui iš tiesų reikia.

    Su amžiumi taip pat gali mažėti raumenų masė, o tai siejama su jėgos ir fizinio pajėgumo silpnėjimu. Netinkamai subalansuota mityba gali didinti nepakankamos mitybos, vitaminų ir mineralų trūkumų bei progresuojančio raumenų nykimo (sarkopenijos) riziką.

    Dėl to po 60-ies ypač svarbu pasirūpinti pakankamu baltymų, kalcio ir vitamino D kiekiu, o valgymą pritaikyti prie realaus apetito bei kasdienių įpročių.

    Kasdienis ritmas: 3–5 mažesni valgiai

    Praktiškiausiai daugeliui tinka 3–5 nedideli valgiai per dieną, valgomi panašiu metu. Jei apetitas mažas, penkis mažus patiekalus dažnai suvalgyti paprasčiau nei tris labai sočius.

    Svarbu, kad net ir mažesnės porcijos būtų maistingos, o ne paremtos vien lengvai suvalgomu, bet menkai vertingu maistu.

    Daržovės, baltymai, grūdiniai produktai ir sveikesni riebalai

    Pagrindą racione turėtų sudaryti daržovės ir vaisiai – geras įprotis jų pridėti prie kiekvieno pagrindinio valgymo. Jie gali būti ne tik žali: jei kramtyti sunku, tinka garinti, kepti orkaitėje, troškinti, trinti į tyrę ar gaminti kremines sriubas.

    Vaisius patogu įmaišyti į košę, jogurtą ar kokteilį – taip lengviau padidinti jų kiekį net ir mažiau valgant.

    Ne mažiau svarbūs baltymai, padedantys palaikyti raumenis ir fizinį pajėgumą. Jų verta turėti keliuose valgymuose per dieną, renkantis kiaušinius, žuvį, liesą paukštieną, varškę, natūralų jogurtą, kefyrą, ankštines daržoves ar riešutus.

    Žuvį rekomenduojama valgyti reguliariai, o dalį mėsos patiekalų verta keisti lęšių, pupelių ar avinžirnių patiekalais.

    Grūdiniai produktai – duona, kruopos, dribsniai, ryžiai ar makaronai – geriausiai tinka pilno grūdo, nes suteikia skaidulų, svarbių žarnyno veiklai. Jei tokie produktai per kieti, gali pagelbėti minkštesnės alternatyvos: minkšta avižinė košė, gerai išvirta košė, lengviau sukramtomi makaronai.

    Riebalų visiškai atsisakyti nereikėtų, tačiau geriau rinktis nesočiuosius riebalus: alyvuogių aliejų, rapsų aliejų, riešutus, sėklas, avokadą. Jie siejami su širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatos palaikymu.

    Fermentuoti pieno produktai – kefyras, natūralus jogurtas, pasukos – ypač patogūs: juos galima tiesiog išgerti, dėti į kokteilius ar košes, naudoti lengviems padažams.

    Pieno produktai yra svarbus kalcio šaltinis, padedantis palaikyti kaulų ir dantų būklę, o vyresniame amžiuje tai ypač aktualu dėl didesnės osteoporozės ir lūžių rizikos. Kartu svarbu nepamiršti vitamino D, reikalingo kalciui pasisavinti.

    Varškė taip pat gali būti paprastas būdas padidinti baltymų kiekį: iš jos greitai paruošiama užtepėlė, pagardinta žalumynais, arba įdaras kitiems patiekalams.

    Skysčiai ir ko geriau riboti

    Vyresni žmonės neretai silpniau jaučia troškulį, todėl laukti, kol „norėsis gerti“, nėra geriausia strategija. Vanduo turėtų būti lengvai pasiekiamas visą dieną, o gerti dažniau mažais gurkšniais.

    Į skysčių balansą gali įeiti ir nesaldintos arbatos, fermentuoti pieno gėrimai ar sriubos. Nepakankamas skysčių kiekis gali lemti silpnumą, galvos skausmus, svaigimą, prastesnę koncentraciją ir vidurių užkietėjimą, o sunkesniais atvejais – elektrolitų pusiausvyros sutrikimus.

    Paprastas įprotis – ryte pasistatyti matomoje vietoje vandens butelį ar ąsotį: taip lengviau sekti, kiek per dieną išgeriama. Skysčių poreikis vis dėlto priklauso nuo sveikatos būklės, fizinio aktyvumo ir aplinkos temperatūros.

    Kasdieniame racione verta riboti saldumynus, saldžius gėrimus, labai sūrius produktus ir perdirbtą mėsą (pavyzdžiui, kai kurias dešras ar rūkytus gaminius). Taip pat dažniau rinktis virimą, troškinimą ar kepimą orkaitėje, o ne kepimą riebaluose.

    Svarbu, kad mityba netaptų nuobodi: patiekalai gali būti aromatingi ir apetitiški, o dalį druskos pakeisti žalumynais, česnaku ir švelniais prieskoniais.

    Bendras principas paprastas – svarbiausia įvairovė. Ne vienas „superproduktas“, o kasdienis daržovių ir vaisių, baltymų šaltinių, grūdinių produktų, sveikesnių riebalų ir pakankamo skysčių kiekio derinys dažniausiai geriausiai atitinka sveikų senjorų poreikius.

    Taip pat verta stebėti kūno masę ir apetitą: netyčinis svorio kritimas, ilgalaikis silpnumas ar ryškiai sumažėjęs suvalgomo maisto kiekis gali būti nepakankamos mitybos signalai, dėl kurių pravartu pasitarti su gydytoju.

    Sergant cukriniu diabetu, inkstų ligomis, širdies nepakankamumu, esant rijimo sutrikimams, ryškiai per mažam svoriui ar kitoms lėtinėms ligoms, mitybą reikėtų koreguoti individualiai – geriausia kartu su gydytoju ar dietologu.

  • Tyrimas: pilno grūdo miežiai gali mažinti diastolinį kraujospūdį ir palaikyti cholesterolio kontrolę

    Tyrimas: pilno grūdo miežiai gali mažinti diastolinį kraujospūdį ir palaikyti cholesterolio kontrolę

    Miežiai – vienas seniausių žmonijos auginamų grūdų, o jų maistinė vertė vėl atsiduria dėmesio centre dėl galimos naudos širdies ir kraujagyslių sistemai. Tyrimai rodo, kad reguliariai vartojami miežiniai produktai gali prisidėti prie geresnės cholesterolio kontrolės ir kai kurių metabolinių rodiklių.

    Papildomų duomenų pateikia 2026 metų rugsėjį žurnale „Nutrients“ publikuotas tyrimas, kuriame vertinta, kaip pilno grūdo miežiais turtinga mityba veikia arterinį kraujospūdį ir pasirinktus širdies bei kraujagyslių rizikos žymenis.

    Vienas ryškiausių šio tyrimo rezultatų – diastolinio (apatinio) kraujospūdžio sumažėjimas 3,0 mm Hg grupėje, vartojusioje pilno grūdo miežinius produktus, palyginti su kontroline grupe.

    Nors kelių milimetrų pokytis gali pasirodyti nedidelis, net ir vidutinis kraujospūdžio sumažėjimas ilgalaikėje perspektyvoje gali būti reikšmingas, ypač kai jis pasiekiamas kartu su kitais sveikos gyvensenos įpročiais.

    Kas miežiuose laikoma svarbiausia?

    Didelė dalis miežių siejamos naudos siejama su beta gliukanais – tirpiąja skaidulų frakcija. Patekę į virškinamąjį traktą ir susilietę su vandeniu, beta gliukanai sudaro klampią struktūrą, kuri gali mažinti cholesterolio ir tulžies rūgščių įsisavinimą.

    Tokiu atveju organizmas gali būti skatinamas daugiau kraujyje cirkuliuojančio cholesterolio panaudoti naujų tulžies rūgščių gamybai, o tai siejama su palankesniais lipidų apykaitos rodikliais.

    Įdomu tai, kad 2026 metų tyrime LDL cholesterolio pokytis „miežių“ grupėje nepasiekė statistinio reikšmingumo ribos, todėl šiuo atveju stipresnėmis išlieka bendros ankstesnių tyrimų išvados, o ne vieno konkretaus bandymo rezultatas.

    Ką rodo ankstesnių tyrimų apžvalgos?

    Miežinių beta gliukanų ryšį su cholesterolio rodikliais pagrindžia ir 2016 metais „European Journal of Clinical Nutrition“ publikuota 14 atsitiktinių imčių tyrimų metaanalizė, kurioje dalyvavo 615 žmonių.

    Joje nustatyta, kad beta gliukano iš miežių vartojimas buvo susijęs su vidutiniu LDL cholesterolio sumažėjimu 0,25 mmol/l, o ne-HDL cholesterolio – 0,31 mmol/l, lyginant su kontrolinėmis dietomis.

    Kaip miežius įtraukti į mitybą ir kam jie netinka?

    Miežiai yra angliavandenių šaltinis, o priklausomai nuo perdirbimo jie taip pat gali suteikti daugiau skaidulų, augalinių baltymų, B grupės vitaminų ir mineralų, tokių kaip magnis, fosforas ar geležis.

    Praktiškai miežius lengva pritaikyti kasdien: miežinės kruopos tinka kaip garnyras, sriuboms, troškiniams ar salotoms, miežiniai dribsniai – pusryčiams, o miežinius miltus galima įmaišyti į naminę duoną.

    Daugiausia naudos paprastai tikimasi tuomet, kai pilno grūdo produktai nuosekliai pakeičia dalį rafinuotų grūdų, o bendrą mitybą papildo fizinis aktyvumas ir saikingas druskos bei sočiųjų riebalų vartojimas.

    Svarbi išimtis – sergantys celiakija miežių turėtų vengti, nes tai glitimo turintis grūdas.