CP v2

Category: Sveikata ir grožis

  • Neapsigaukite virtuvėje: šių produktų niekada nevyniokite į foliją ar maistinę plėvelę

    Likusių patiekalų laikymas šaldytuve dažnai atrodo paprastas, tačiau netinkamai parinkta pakuotė gali pakenkti ir maisto kokybei, ir saugai. Maistinė plėvelė bei aliuminio folija nėra universalūs sprendimai, ypač kai kalbama apie riebų, rūgštų ar karštą maistą.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pirmiausia verta vadovautis pakuotės ženklinimu ir naudojimo instrukcijomis. Skirtingos plėvelės gali būti skirtos nevienodoms sąlygoms, todėl tai, kas tinka sumuštiniui, nebūtinai tiks riebiam mėsos gabalui ar šildymui.

    Maistinė plėvelė kai kuriais atvejais gali pradėti minkštėti, deformuotis arba prilipti prie maisto, ypač esant karščiui. Dėl to rekomenduojama jos nenaudoti orkaitėje, ant karštų puodų ar keptuvių, o šildant mikrobangų krosnelėje užtikrinti, kad plėvelė neliestų patiekalo.

    Didžiausia rizika siejama su riebiu maistu, nes riebalai gali skatinti tam tikrų medžiagų migraciją iš plastiko į produktą, ypač jei pakuotė netinkama kontaktui su riebalais. Todėl į plėvelę nerekomenduojama vynioti riebių mėsos gaminių, kepto ar gruzdinto maisto, taip pat įvairių sūrių ir riebių kepinių.

    Aliuminio folija taip pat turi aiškių ribų. Ji nėra geras pasirinkimas rūgštiems produktams, nes rūgštys gali reaguoti su aliuminiu, o tai keičia skonį ir gali padidinti aliuminio patekimą į maistą, ypač laikant ilgiau.

    Dėl šios priežasties folijoje nereikėtų laikyti citrusinių vaisių, pomidorų ir patiekalų su pomidorais, ananasų, rabarbarų, aviečių ir kitų minkštų, rūgštesnių uogų bei vaisių. Tokiems produktams saugiau rinktis stiklinius ar maistui skirtus sandarius plastikinius indus, kurie aiškiai pažymėti kaip tinkami konkrečioms sąlygoms.

    Praktinė taisyklė paprasta: karštam maistui pirmiausia leiskite atvėsti, rūgštų laikykite sandariuose induose, o riebiam visada rinkitės pakuotę, kurios ženklinimas leidžia kontaktą su riebalais. Taip išlaikysite ir geresnį skonį, ir sumažinsite nepageidaujamų medžiagų patekimo į maistą riziką.

  • Rugpjūtį alergikus labiausiai vargina šie alergenai: žiedadulkės ir pelėsiai smogia kartu

    Rugpjūtį alergikus labiausiai vargina šie alergenai: žiedadulkės ir pelėsiai smogia kartu

    Antroje vasaros pusėje alergijos simptomai dažnai sustiprėja ne tik dėl žolių, bet ir dėl piktžolių bei pelėsių sporų. Specialistai pabrėžia, kad rugpjūtį ypač svarbu sekti vietinius žiedadulkių pranešimus, nes situaciją greitai keičia orai ir vėjo kryptis.

    Viena pagrindinių rugpjūčio žiedadulkių priežasčių yra kietis. Jo žydėjimo pikas daugelyje regionų paprastai tenka laikotarpiui nuo liepos antros pusės iki rugpjūčio pabaigos, o didžiausios koncentracijos dažnesnės šiltomis, sausomis ir vėjuotomis dienomis.

    Kietis neretai auga pakelėse, apleistuose sklypuose, prie geležinkelio, statybvietėse ir neprižiūrimose miesto vietose. Jautriems žmonėms tai gali sukelti čiaudulį, vandeningą slogą, nosies užgulimą, akių niežėjimą ir ašarojimą, o kai kuriems pasireiškia kosulys ar dusulio pojūtis.

    Rugpjūtį taip pat dažniau minima ambrozija, kurios žiedadulkės laikomos itin agresyviomis. Nors pati ambrozija ne visur paplitusi vienodai, jos žiedadulkės gali būti pernešamos dideliais atstumais, todėl simptomai kartais pasireiškia net ten, kur augalas aptinkamas retai.

    Žolių žiedadulkių sezonas daug kur būna stipriausias birželį ir liepą, tačiau rugpjūtį jos dar gali išlikti ore, ypač mėnesio pradžioje. Didelę įtaką daro vejų pjovimas, sausra ir vėjas, todėl net ir mažesnės koncentracijos daliai žmonių išlieka kliniškai reikšmingos.

    Vasaros pabaigoje dėmesio verta ir tai, kad alergiją provokuoja ne vien žiedadulkės. Rugpjūtį dažnai padaugėja mikroskopinių grybų sporų, ypač Alternaria ir Cladosporium, kurių pikas dažnai sutampa su šiltais, sausais laikotarpiais ir žemės ūkio darbais.

    Pelėsių sporos dažniau kaupiasi prie laukų, sodų, komposto, ką tik nupjautos žolės ir yrant augalinei masei. Jautriems žmonėms tai gali sukelti vandeningą slogą, kosulį, švokštimą ir dusulį, o sergantiesiems astma tai neretai tampa pagrindiniu paūmėjimo veiksniu.

    Kasdienėje rutinoje gali padėti paprasti sprendimai: grįžus iš lauko nusiprausti veidą, praskalauti nosį, persirengti ir nepalikti lauko drabužių miegamajame. Jei įmanoma, patalpas pravartu vėdinti po lietaus ar vakare, kai žiedadulkių kiekis dažnai būna mažesnis, o skalbinių nedžiovinti lauke.

    Jeigu simptomai ryškūs, nepraeina vartojant įprastas priemones arba atsiranda dusulys, švokštimas, spaudimas krūtinėje, reikėtų pasitarti su gydytoju. Alergijų kontrolė dažnai remiasi ne vien vaistais, bet ir tiksliu dirgiklių atpažinimu bei individualiu veiksmų planu, ypač sergant astma.

  • Svogūnų lukštus vis dar metate? Virtuvėje jie gali duoti netikėtą naudą – bet yra rizikų

    Svogūnų lukštus vis dar metate? Virtuvėje jie gali duoti netikėtą naudą – bet yra rizikų

    Svogūnų lukštai dažnai keliauja tiesiai į šiukšliadėžę, tačiau mitybos ir maisto technologijų tyrimai rodo, kad būtent išorinė, ruda sluoksnių dalis gali būti vertingesnė už minkštimą. Analizėse nurodoma, kad lukštuose skaidulų dalis sausojoje masėje gali siekti apie 66 proc., o didžiąją jų dalį sudaro netirpios skaidulos.

    Be skaidulų, lukštuose aptinkama polifenolių, ypač kvercetino ir jo darinių, kurie priskiriami antioksidantams. Vis dėlto tai nereiškia, kad bet koks namuose paruoštas lukštų gėrimas ar nuoviras automatiškai veikia kaip gydomoji priemonė, nes svarbu, kiek šių medžiagų iš tiesų išsiskiria ir yra pasisavinama.

    Dalis mokslinių darbų apsiriboja ne pačių lukštų valgymu, o jų ekstraktais arba maisto produktais, papildytais smulkintais lukštais, pavyzdžiui, duona ar makaronais. Tokie tyrimai dažniausiai rodo potencialą didinti skaidulų ir polifenolių kiekį, tačiau kartu pažymi, kad per didelis kiekis gali suprastinti skonį ir produkto tekstūrą.

    Kam reikėtų būti atsargiems?

    Svogūnų lukštai yra kieti, pluoštiniai ir sunkiai sukramtomi, todėl valgomi didesniais gabalais gali dirginti virškinamąjį traktą. Taip pat išlieka užspringimo rizika, ypač vaikams ar vyresnio amžiaus žmonėms, todėl lukštų nereikėtų valgyti kaip atskiro užkandžio.

    Dar vienas svarbus aspektas – svogūnuose esantys fruktanai, priskiriami FODMAP grupei. Jautresniems žmonėms, ypač turintiems dirgliosios žarnos sindromą, jie gali sustiprinti pilvo pūtimą, skausmą ar tuštinimosi sutrikimus, o reakcija dažniausiai priklauso nuo individualaus jautrumo ir porcijos.

    Kaip lukštus naudoti saugiau?

    Naudoti tinka tik švarūs, sausi lukštai be pelėsio, drėgnų dėmių ar gedimo požymių. Prieš lupant svogūną verta jį nuplauti po tekančiu vandeniu, švelniai patrinti ranka, o daržovių neplauti indų plovikliu ar kitomis buitinėmis priemonėmis, nes jų likučiai nėra skirti maistui.

    Praktiškiausias būdas virtuvėje – vieną ar du lukštus įmesti į sultinį, padažą ar verdamus ryžius, kad jie suteiktų spalvos ir aromato, o prieš patiekiant juos išimti. Taip pat lukštus galima gerai išdžiovinti, sumalti labai smulkiai ir naudoti po žiupsnelį tešloje, sriubose ar padažuose, nepersistengiant su kiekiu.

    Kai kurie renkasi užpilą: švarius lukštus užplikyti verdančiu vandeniu, palaikyti apie 10 minučių ir kruopščiai perkošti. Toks gėrimas gali būti įdomus kulinarinis eksperimentas, tačiau jo nereikėtų vertinti kaip priemonės nuo cholesterolio, cukraus kiekio svyravimų ar infekcijų.

    Galiausiai, lukštų panaudojimas gali būti paprastas būdas mažinti maisto atliekas ir praplėsti skonius, bet jis nepakeičia daržovių, vaisių ir pilno grūdo produktų, kurie sudaro subalansuotos mitybos pagrindą. Jei yra virškinimo problemų ar jautrumas FODMAP produktams, dėl tinkamiausių pasirinkimų verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Cukrinis diabetas tyliai ardo kūną: triopatija gali pažeisti nervus, akis ir inkstus

    Cukrinis diabetas tyliai ardo kūną: triopatija gali pažeisti nervus, akis ir inkstus

    Cukrinis diabetas ilgainiui gali sukelti vadinamąją diabetinę triopatiją – trijų dažniausių lėtinių komplikacijų derinį, kai vienu metu nukenčia nervų sistema, akys ir inkstai. Pagrindinis šių pažeidimų variklis yra ilgalaikė hiperglikemija, kai gliukozės kiekis kraujyje būna per didelis.

    Nuolat padidėjusi gliukozė žaloja smulkiąsias kraujagysles, kurios aprūpina audinius deguonimi ir maisto medžiagomis. Dėl to pamažu sutrinka kraujotaka, didėja oksidacinis stresas ir uždegiminiai procesai, o organai pradeda nebevykdyti savo funkcijų taip, kaip turėtų.

    Diabetinė triopatija nėra atskira liga – tai ilgalaikio diabeto poveikio organizmui pasekmių visuma. Problema ta, kad pradiniai pokyčiai dažnai nepasireiškia aiškiais simptomais, todėl žmogus gali jaustis gerai, nors pažeidimai jau progresuoja.

    Kaip pasireiškia nervų pažeidimas?

    Diabetinė neuropatija yra viena dažniausių komplikacijų, susijusių su nervų pažeidimu. Ji gali paveikti tiek jutiminius nervus, atsakingus už skausmo ar temperatūros pojūtį, tiek autonominę nervų sistemą, reguliuojančią vidaus organų veiklą.

    Dažniausiai simptomai prasideda pėdose ir plaštakose: dilgčiojimu, deginimu, tirpimu ar sumažėjusiu jautrumu. Pavojingiausia, kai žmogus nebejaučia smulkių žaizdų ar nudegimų – tuomet didėja infekcijų ir diabetinės pėdos rizika.

    Kodėl blogėja regėjimas?

    Diabetinė retinopatija vystosi tuomet, kai pažeidžiamos tinklainės kraujagyslės. Ankstyvose stadijose regėjimas gali išlikti geras, todėl žmogus dažnai nesikreipia į gydytojus, nors akyje jau vyksta negrįžtami pokyčiai.

    Vėliau gali atsirasti neryškus matymas, „plaukiojančios“ dėmės, regėjimo lauko pakitimai ar staigesnis regėjimo pablogėjimas. Reguliarus akių dugno ištyrimas leidžia aptikti pažeidimus laiku ir sumažinti apakimo riziką.

    Inkstų pažeidimas gali būti nepastebimas

    Diabetinė nefropatija – tai lėtinis inkstų pažeidimas, kai sutrinka kraujo filtravimas ir organizme ima kauptis medžiagų apykaitos produktai. Ankstyvoje stadijoje žmogus dažnai nejaučia jokių simptomų, o pirmieji signalai matomi tik laboratoriniuose tyrimuose.

    Progresuojant ligai gali pasireikšti tinimai, didėjantis kraujospūdis, nuovargis, silpnumas, pakitimai šlapime. Dėl to sergantiesiems diabetu svarbu reguliariai tikrinti inkstų funkciją, įvertinant kreatinino rodiklius ir albumino kiekį šlapime.

    Rizika patirti šias komplikacijas didėja, kai diabetas ilgą laiką būna prastai kontroliuojamas, taip pat esant padidėjusiam kraujospūdžiui, padidėjusiam cholesterolio kiekiui, rūkymui ar antsvoriui. Vis dėlto tinkamai parinktas gydymas, glikemijos kontrolė ir profilaktiniai patikrinimai gali reikšmingai sulėtinti pažeidimų progresą.

    Gydytojai pabrėžia, kad vieno tyrimo, kuris „aptiktų triopatiją“, nėra – vertinamas kiekvienas organas atskirai. Praktikoje tai reiškia reguliarų akių patikrinimą, pėdų būklės ir jutimų vertinimą, taip pat inkstų funkcijos stebėseną, o pastebėjus pirmuosius simptomus delsti nereikėtų.

    Komplikacijų prevencijos pagrindas – stabilus gliukozės kiekis kraujyje, nuoseklus paskirtų vaistų vartojimas ir kitų rizikos veiksnių kontrolė. Ne mažiau svarbūs ir gyvenimo būdo sprendimai: subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, kraujospūdžio bei lipidų rodiklių stebėjimas ir kasdienė pėdų apžiūra.

  • Metabolizmo mitas, kuriuo vis dar tikime: endokrinologai paaiškino, kas iš tikrųjų lėtina

    Metabolizmo mitas, kuriuo vis dar tikime: endokrinologai paaiškino, kas iš tikrųjų lėtina

    Metabolizmas, dar vadinamas medžiagų apykaita, apima visus cheminius procesus, kurie leidžia organizmui iš maisto gauti energijos ir ją panaudoti gyvybinėms funkcijoms. Būtent dėl šių procesų organizmas virškina, pasisavina maistines medžiagas, atkuria audinius ir pašalina apykaitos atliekas.

    Dažniausiai painiojamos dvi sąvokos: bazinė medžiagų apykaita ir bendros paros energijos sąnaudos. Bazinė medžiagų apykaita yra energija, kurios reikia kvėpavimui, širdies darbui, kūno temperatūrai ir kitoms būtinoms funkcijoms ramybės būsenoje. Tuo metu bendros sąnaudos apima ir kasdienį judėjimą, treniruotes bei virškinimo procesus.

    Vienas gajausių mitų yra tas, kad metabolizmas visada lėtėja vien dėl amžiaus, todėl svoris neišvengiamai auga. Tyrimai rodo, kad didelė dalis pokyčių siejama ne su pačiu amžiumi, o su mažėjančiu fiziniu aktyvumu ir raumenų mase. Kuo daugiau raumenų, tuo daugiau energijos organizmas sunaudoja net ramybės metu.

    Endokrinologai pabrėžia, kad kūno masę vis dar lemia energijos balansas, tačiau į jį įsitraukia daugiau veiksnių nei vien kalorijų skaičiavimas. Miegas, lėtinis stresas ir hormonų pusiausvyra gali keisti alkio signalus, sotumo jausmą ir spontanišką judėjimą, todėl ilgainiui tampa svarbiais praktiniais svorio kontrolės komponentais.

    Metabolizmo tempas taip pat gali mažėti dėl ilgalaikių itin restriktyvių dietų ar nepakankamo maitinimosi. Tokiais atvejais organizmas prisitaiko prie mažesnio energijos kiekio ir sumažina jos eikvojimą, o žmogus gali jausti nuovargį ir pastebėti, kad svoris krenta sunkiau. Lėtesnė medžiagų apykaita kartais susijusi ir su sveikatos būkle, pavyzdžiui, kai kuriais hormonų sutrikimais ar tam tikrų vaistų vartojimu.

    Pastaraisiais metais daug diskusijų kelia mažiau angliavandenių turinčios mitybos strategijos. Kai kuriuose tyrimuose, pavyzdžiui, tiriant moteris, turinčias policistinių kiaušidžių sindromą, toks racionas, net išlaikant panašią energinę vertę, siejosi su nedideliu riebalų masės mažėjimu ir palankesniais insulino rodikliais. Vis dėlto tai nereiškia, kad angliavandenių ribojimas automatiškai paspartina metabolizmą: dažniau kalbama apie tai, kaip makroelementų proporcijos gali paveikti kai kuriuos metabolinės sveikatos parametrus.

    Rinkoje populiarūs pažadai pagreitinti metabolizmą kapsule dažnai pranoksta mokslinius įrodymus. Dalis vadinamųjų riebalų degintojų turi menką arba nepatikimai patvirtintą poveikį, o kai kurie papildai gali sąveikauti su vaistais ar būti netinkami žmonėms, turintiems širdies ir kraujagyslių rizikų.

    Praktiškai patikimiausias kelias išlieka klasikinis: subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas ir raumenų jėgos treniruotės, pakankamas miegas, vandens vartojimas ir streso mažinimas. Jei svarstoma papildų ar specifinių preparatų vartojimas, tai turėtų būti daroma įvertinus realius trūkumus ir pasitarus su gydytoju ar dietologu.

  • Oleato kava su alyvuogių aliejumi kelia aistras: kas iš tiesų vyksta organizme ir kam ji netinka

    Oleato kava su alyvuogių aliejumi kelia aistras: kas iš tiesų vyksta organizme ir kam ji netinka

    Pastaruoju metu vis dažniau aptariamas vadinamasis oleato gėrimas – kava, į kurią įmaišoma alyvuogių aliejaus. Šalininkai tikina, kad tai naudingesnė alternatyva įprastai kavai, tačiau mokslinių tyrimų duomenys rodo atsargesnį vaizdą: atskirai kava ir alyvuogių aliejus siejami su nauda sveikatai, bet tai dar nereiškia, kad jų mišinys tampa metaboline „terapija“.

    Didelės apimties stebimieji tyrimai ir metaanalizės yra radusios ryšį tarp reguliaraus kavos vartojimo ir mažesnės 2 tipo cukrinio diabeto rizikos. Kai kuriuose apibendrinimuose nurodoma, kad kiekvienas papildomas puodelis per dieną siejamas maždaug su 6 proc. mažesne rizika, o panašios tendencijos matomos ir geriant kavą be kofeino, todėl svarbūs gali būti ne vien kofeinas, bet ir kiti bioaktyvūs junginiai.

    Alyvuogių aliejus, ypač aukščiausios kokybės extra virgin, laikomas vienu svarbiausių Viduržemio jūros mitybos elementų. Toks mitybos modelis, praturtintas alyvuogių aliejumi, siejamas su palankesniais širdies ir medžiagų apykaitos rodikliais, įskaitant glikemijos kontrolę, tačiau šie rezultatai atsiranda dėl visos mitybos visumos, o ne vien dėl konkretaus gėrimo.

    Oleato atveju svarbu suprasti mechaniką: riebalai gali lėtinti skrandžio išsituštinimą ir švelninti gliukozės šuolius, kai valgomi kartu su angliavandenių turinčiu maistu. Tačiau juodoje nesaldintoje kavoje angliavandenių beveik nėra, todėl vien alyvuogių aliejaus įpylimas vargu ar sukels ryškų glikeminį efektą.

    Daug labiau nei pats aliejus rezultatą keičia tai, kas dar patenka į puodelį. Cukrus, saldūs sirupai ar kaloringi priedai didina bendrą energinę vertę ir gali bloginti glikemijos kontrolę, todėl oleato su saldikliais ar desertiniais priedais netenka dalies tariamo pranašumo.

    Jei vis dėlto norisi išbandyti, dažnai rekomenduojama pradėti nuo nedidelio kiekio, pavyzdžiui, maždaug 5 mililitrų extra virgin alyvuogių aliejaus. Tokia porcija suteikia apie 40 kilokalorijų, o norint vientisos tekstūros gėrimą paprastai tenka suplakti plakikliu, nes maišant šaukšteliu aliejus dažnai lieka paviršiuje.

    Ne visiems šis derinys tinka: kofeino ir riebalų kombinacija kai kuriems žmonėms gali sustiprinti pykinimą, rėmenį, pilvo spazmus ar viduriavimą. Ypač atsargūs turėtų būti turintys aktyvų kasos uždegimą, atsigaunantys po ūmaus epizodo, taip pat žmonės su simptominiais tulžies pūslės sutrikimais.

    Nemalonūs pojūčiai gali pasireikšti ir sergant dirgliosios žarnos sindromu, kai vyrauja viduriavimas, esant refliuksui ar dideliam jautrumui kofeinui. Tuo metu kepenų suriebėjimas savaime nereiškia, kad alyvuogių aliejus draudžiamas: rekomendacijose dažnai akcentuojama Viduržemio jūros mityba, tačiau esminė sąlyga yra saikas ir tai, ar aliejus pakeičia mažiau palankius riebalus, o ne tiesiog padidina raciono kaloringumą.

    Oleato gali būti įdomi skonio variacija, bet jo nereikėtų laikyti stebuklinga priemone cukraus kiekiui kraujyje ar svoriui kontroliuoti. Daugiausia naudos tikėtina tada, kai gėrimas yra nesaldintas, vartojamas saikingai ir dera su subalansuota mityba bei sveikais įpročiais.

  • Dusulys sergant LOPL: paprastas triukas su sučiauptomis lūpomis gali greitai palengvinti

    Dusulys sergant LOPL: paprastas triukas su sučiauptomis lūpomis gali greitai palengvinti

    LOPL, arba lėtinė obstrukcinė plaučių liga, sukelia ilgalaikį kvėpavimo takų susiaurėjimą ir plaučių audinio pažeidimą. Dėl to orui sunkiau tiek patekti į plaučius, tiek iš jų pasišalinti, o žmogus gali jausti oro trūkumą, spaudimą krūtinėje ar poreikį kvėpuoti vis giliau.

    Dusulys dažnai sustiprėja fizinio krūvio metu, lipant laiptais, skubant, taip pat peršalus ar paūmėjus ligai. Jį gali paaštrinti ir aplinkos dirgikliai, pavyzdžiui, cigarečių dūmai, dulkės, stiprūs kvapai ar šaltas oras.

    Gydymo pagrindas – bronchus plečiantys vaistai, o daliai pacientų skiriami ir įkvepiamieji gliukokortikosteroidai ar kiti preparatai pagal ligos sunkumą. Reguliarus vaistų vartojimas padeda sumažinti simptomus, pagerinti oro tėkmę ir mažinti paūmėjimų riziką.

    Ne mažiau svarbu tinkamai naudoti inhaliatorių, nes net gerai parinktas vaistas gali veikti prasčiau, jei įkvepiama neteisingai. Gydytojai ir vaistininkai pataria periodiškai pasitikrinti inhaliavimo techniką, ypač jei simptomai ima blogėti ar vaistas, atrodo, nepadeda.

    Kaip atlikti kvėpavimą pro sučiauptas lūpas?

    Viena paprasčiausių ir dažnai rekomenduojamų savipagalbos technikų – kvėpavimas pro lengvai sučiauptas lūpas. Ji padeda išlaikyti smulkiuosius kvėpavimo takus atviresnius, lengvina oro pasišalinimą iš plaučių ir gali sumažinti oro trūkumo jausmą.

    Technika atliekama taip: įkvėpkite per nosį, ramiai, maždaug 2 sekundes. Tuomet lėtai iškvėpkite pro sučiauptas lūpas tarsi švelniai pūstumėte žvakę, iškvėpimą pailgindami iki maždaug 4 sekundžių, tačiau nespausdami oro per jėgą.

    Dusulys neretai sukelia nerimą, o nerimas dar labiau pagreitina kvėpavimą ir sustiprina diskomfortą. Dėl to sąmoningai sulėtintas kvėpavimas ir dėmesio sutelkimas į iškvėpimą daugeliui pacientų padeda „nutraukti“ užburtą ratą.

    Ką daryti staiga prasidėjus dusuliui?

    Jei dusulys staiga sustiprėjo, pirmiausia patariama sustoti ir nutraukti veiklą. Dažnai palengvina padėtis, kai žmogus šiek tiek pasilenkia į priekį ir pasirėmęs rankomis į kelius ar stalą atpalaiduoja pečius.

    Tuomet svarbu kvėpuoti lėtai, geriausia taikant kvėpavimą pro sučiauptas lūpas, ir stengtis nekalbėti bei nedaryti staigių judesių. Sergant LOPL taip pat rekomenduojama visada turėti su savimi gydytojo paskirtus vaistus, ypač greito poveikio, jei jie skirti.

    Jei dusulį lydi stiprus silpnumas, mėlynuojančios lūpos, sumišimas, krūtinės skausmas ar labai greitai blogėjanti būklė, būtina skubiai kreiptis dėl medicinos pagalbos. Staigus paūmėjimas gali būti susijęs ne tik su LOPL, bet ir su kitomis pavojingomis būklėmis.

    Judėjimas ir plaučių reabilitacija

    Nors dalis žmonių vengia judėjimo bijodami dusulio, ilgalaikis neaktyvumas silpnina raumenis ir gali dar labiau pabloginti savijautą fizinio krūvio metu. Daugeliui tinka paprasti, reguliarūs užsiėmimai, pavyzdžiui, kasdienis vaikščiojimas ar mankšta pagal individualias galimybes.

    Reikšmingą naudą gali suteikti plaučių reabilitacija, kurioje derinamas fizinis aktyvumas, kvėpavimo treniruotės ir paciento mokymas. Tyrimai rodo, kad tokios programos gali mažinti dusulį, didinti fizinį pajėgumą ir gerinti gyvenimo kokybę.

    Kasdienybėje svarbu kiek įmanoma vengti dirgiklių, dažniau vėdinti patalpas ir pasirūpinti tinkamu mikroklimatu. Kūno svoris taip pat turi įtakos kvėpavimui: antsvoris didina kvėpavimo sistemos apkrovą, o per mažas svoris gali silpninti kvėpavimo raumenis.

    Didžiausią įtaką ligos progresavimui paprastai turi rūkymas, todėl metimas rūkyti laikomas svarbiausiu žingsniu siekiant sulėtinti LOPL eigą. Ilgalaikiuose stebėjimuose nustatyta, kad metus rūkyti plaučių funkcijos blogėjimo tempas gali sumažėti maždaug perpus, o nauda pastebima net ir ilgai rūkantiems žmonėms.

    LOPL sukeliamas dusulys gali smarkiai riboti kasdienį gyvenimą, tačiau tinkamai suderintas gydymas, taisyklinga inhaliatoriaus technika, kvėpavimo pratimai ir palaipsnis aktyvumas leidžia daugeliui pacientų geriau kontroliuoti simptomus ir rečiau patirti paūmėjimus.

  • Ši dažna gėlavandenė žuvis turi daug baltymų ir mažai riebalų, bet lietuviai jos vis dar vengia

    Ši dažna gėlavandenė žuvis turi daug baltymų ir mažai riebalų, bet lietuviai jos vis dar vengia

    Karašas yra viena dažniausių gėlavandenių žuvų ežeruose, tvenkiniuose ir lėtai tekančiuose vandenyse, tačiau virtuvėje dažnai nusileidžia karpiui ar upėtakiui. Nors tai liesa ir baltyminga žuvis, ją nuo pirkinių krepšelio neretai atbaido praktinės smulkmenos.

    Didžiausias minusas – gausybė plonų ašakų raumenyse. Jas kruopščiai išrinkti sunku, todėl dalis žmonių šios žuvies atsisako dar prieš bandydami ją gaminti namuose.

    Dar viena priežastis, kodėl karašas turi prastesnę reputaciją, yra vadinamasis žemiškas, kartais dumblą primenantis kvapas ar skonis. Specialistai aiškina, kad tai dažniausiai susiję ne su žuvies mityba, o su vandenyje esančių mikroorganizmų išskiriamomis medžiagomis, kurios per žiaunas gali kauptis audiniuose.

    Mitybos požiūriu karašas vertas dėmesio: tyrimuose nurodoma, kad šios genties žuvų mėsoje paprastai būna apie 18–19 proc. baltymų, o riebalų kiekis mažas ir dažnai siekia apie 1,4–2,6 proc. Tai reiškia, kad karašas gali būti patogus pasirinkimas ieškantiems lengvesnio baltymų šaltinio kasdienėje mityboje.

    Žuvis taip pat suteikia B grupės vitaminų ir mineralų, pavyzdžiui, fosforo, kalio bei magnio. Vis dėlto karašas nepakeičia riebių jūrinių žuvų, kurios vertinamos dėl didesnio vitamino D ir omega-3 riebalų rūgščių kiekio, todėl mitybos specialistai dažniausiai pataria kaitalioti skirtingas žuvų rūšis.

    Kadangi karašas nėra didelis plėšrūnas maisto grandinės viršuje, teoriškai jo audiniuose turėtų kauptis mažiau gyvsidabrio nei ilgai gyvenančių plėšrių žuvų rūšyse. Tačiau taršos lygis vis tiek priklauso nuo konkretaus telkinio būklės, todėl ypač atsargiai reikėtų vertinti savarankiškai sugautą žuvį iš galimai užterštų vietų.

    Europos Sąjungoje legaliai prekyboje esančiai žuviai taikomi reikalavimai ir ribos įvairiems teršalams, įskaitant sunkiuosius metalus. Dėl to pirkėjams svarbu rinktis patikimus pardavėjus, o žvejojantiems patiems pasidomėti vietos rekomendacijomis ir įspėjimais dėl vandens telkinių.

    Ašakų problemą galima sumažinti tinkamu paruošimu: prieš kepant ar kepant orkaitėje žuvies šonus verta labai tankiai įpjauti kas maždaug 3–5 milimetrus. Peilis turi perpjauti mėsą ir smulkias ašakas, bet ne stuburą, tuomet kaitra lengviau pasiekia gilesnius sluoksnius, o ašakos tampa mažiau juntamos.

    Paruoštą karašą galima lengvai pasūdyti, apvolioti nedideliame miltų kiekyje ir kepti gerai įkaitintame aliejuje, taip pat rinktis lengvesnį variantą ir kepti orkaitėje su žolelėmis bei citrina. Vis dėlto valgant reikėtų išlikti atidiems, nes net ir įpjovimai negarantuoja, kad visos ašakos taps visiškai nejuntamos.

  • Skausmo injekcija tiesiai į židinį: kas yra steroidinė blokada ir kada ji tikrai padeda?

    Skausmo injekcija tiesiai į židinį: kas yra steroidinė blokada ir kada ji tikrai padeda?

    Kas yra steroidinė blokada?

    Steroidinė blokada – tai gydymo metodas, kai plona adata vaistas suleidžiamas tiksliai į vietą, kuri laikoma skausmo ir uždegimo šaltiniu. Dažniausiai tai būna sąnarys, tepalinis maišelis, sausgyslės makštis, sritis aplink nervą arba stuburo epidurinė erdvė.

    Paprastai naudojami gliukokortikosteroidai – stiprų priešuždegiminį poveikį turintys vaistai, mažinantys tinimą ir skausmą. Kai kuriais atvejais kartu suleidžiamas vietinis anestetikas, kuris gali suteikti greitą, bet trumpalaikį palengvėjimą.

    Svarbu suprasti, kad ši procedūra skirta uždegimui slopinti, o ne audiniams „sutaisyti“. Jei skausmą lemia struktūriniai pakitimai, pavyzdžiui, kremzlės dėvėjimasis ar plyšimas, blokada dažniau padeda suvaldyti simptomus ir sudaryti geresnes sąlygas tolesniam gydymui.

    Kada ji taikoma ir ko tikėtis?

    Steroidinė blokada dažniausiai svarstoma tada, kai skausmas susijęs su uždegimu, riboja kasdienę veiklą ir neatslūgsta taikant įprastas priemones. Sprendimą priima gydytojas, įvertinęs simptomų pobūdį, apžiūros duomenis, tyrimus ir ankstesnio gydymo rezultatus.

    Procedūra įprastai atliekama ambulatoriškai ir trunka nuo kelių iki keliolikos minučių. Kad vaistas patektų tiksliai į reikiamą vietą, ypač sudėtingesniais atvejais blokada gali būti atliekama kontroliuojant ultragarsu arba rentgeno vaizdinimu realiu laiku.

    Jei sudėtyje yra anestetiko, palengvėjimas gali pasijusti beveik iškart ir trukti kelias valandas. Pats gliukokortikosteroidas dažniausiai pradeda veikti lėčiau – per artimiausias valandas ar per kelias dienas.

    Poveikio trukmė skiriasi: vieniems pagerėjimas išlieka kelias savaites, kitiems – kelis mėnesius, o daliai žmonių apčiuopiamo efekto gali ir nebūti. Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami tada, kai sumažėjęs skausmas išnaudojamas reabilitacijai ir judesio funkcijai atkurti.

    Rizikos, apribojimai ir ką būtina pasakyti gydytojui

    Nors steroidinė blokada laikoma gana saugia, kaip ir bet kuri invazinė procedūra, ji gali sukelti šalutinių reakcijų. Dažnesni, paprastai trumpalaikiai reiškiniai – skausmingumas dūrio vietoje, laikinas skausmo paūmėjimas, mėlynė, veido paraudimas ar karščio pojūtis.

    Kai kuriems pacientams trumpam gali padidėti kraujospūdis ar gliukozės kiekis kraujyje, todėl sergantiesiems cukriniu diabetu dažnai rekomenduojama kelias dienas dažniau matuoti gliukozę. Vaistų dozių savarankiškai keisti negalima – tai turi būti derinama su gydytoju.

    Rimtesnės komplikacijos, tokios kaip infekcija, kraujavimas, stipri alerginė reakcija ar nervo pažeidimas, pasitaiko retai, tačiau rizika priklauso nuo injekcijos vietos, paciento būklės ir procedūrų kartojimo dažnio. Per dažnos injekcijos į tą pačią sritį gali silpninti sausgysles, minkštuosius audinius ar neigiamai veikti sąnario kremzlę.

    Prieš procedūrą būtina informuoti gydytoją apie vartojamus vaistus, ypač kraują skystinančius, taip pat apie alergijas, kraujo krešėjimo sutrikimus, lėtines ligas ir neseniai persirgtas infekcijas. Steroidinė blokada paprastai neatliekama esant aktyviai infekcijai dūrio vietoje ar bendrai infekcijai su karščiavimu.

    Po injekcijos dažnai patariama 24–48 valandas vengti intensyvaus fizinio krūvio ir stebėti savijautą. Jei atsiranda didėjantis paraudimas, karštis, stiprus tinimas, karščiavimas ar neįprastai stiprėjantis skausmas, rekomenduojama nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

  • Pielęgnacja po 60-ties: 1 minutės įprotis, kuris gali pakeisti odos savijautą kasdien

    Pielęgnacja po 60-ties: 1 minutės įprotis, kuris gali pakeisti odos savijautą kasdien

    Su amžiumi oda natūraliai plonėja, sausėja ir tampa jautresnė aplinkos poveikiui. Mažėja riebalų gamyba, silpnėja odos barjeras, lėčiau atsinaujina paviršiniai sluoksniai, todėl dažniau atsiranda tempimo jausmas, paraudimas ar šiurkštumas. Dėl to raukšlės gali ryškėti, o skruostų, burnos ir kaklo sritys greičiau praranda elastingumą.

    Vis dėlto brandžios odos priežiūra nebūtinai turi virsti pusvalandžio ritualu su daugybe priemonių. Dažnai geresnį rezultatą duoda paprasta, kasdien kartojama rutina, o per daug aktyvių ar stiprių sudedamųjų dalių vienu metu gali didinti dirglumą ir sausinti. Svarbiausia tampa nuoseklumas ir odai toleruojamos formulės.

    Vienas paprasčiausių įpročių, kurį galima įtraukti be papildomų išlaidų, yra maždaug minutę trunkantis veido masažas tepant kremą ar serumą. Jis nereikalauja prietaisų, užtenka švarių rankų ir priemonės, kuri atitinka odos poreikius. Tokia trumpoji praktika padeda tolygiau paskirstyti produktą ir paverčia tepimą sąmoningu, raminančiu veiksmu.

    Tepant priemonę rekomenduojama nenaudoti stipraus spaudimo ir netempti odos. Judesius patogu atlikti nuo veido centro į išorę: nuo smakro link ausų, nuo lūpų kampučių per skruostus, nuo nosies sparnelių link smilkinių. Kaktą galima švelniai glostyti nuo antakių į viršų link plaukų linijos.

    Dažnai pamirštamos zonos yra kaklas ir dekoltė, tačiau jos senėjimo požymius taip pat išryškina anksti, todėl priemonę verta paskirstyti ir ten. Paakių srityje judesiai turėtų būti ypač lengvi: vietoj trynimo geriau švelniai įtapšnoti nedidelį kiekį bevardžiu pirštu. Jei oda linkusi rausti, masažą verta sutrumpinti ir apsiriboti vos keliais glostymais.

    Toks masažas neištrins amžiaus nulemtų pokyčių ir nepakeis dermatologinių procedūrų, tačiau gali prisidėti prie geresnės odos savijautos. Daliai žmonių po jo oda atrodo gaivesnė dėl trumpalaikio kraujotakos suaktyvėjimo, bet didžiausia nauda dažniausiai yra įprotis kasdien skirti dėmesį drėkinimui ir barjero stiprinimui. Brandžiai odai tai dažnai yra svarbiau nei agresyvūs eksperimentai.

    Paprasta rutina, kuri veikia

    Renkantis priemones verta orientuotis ne į skambias etiketes, o į sudėtį ir odos toleranciją. Esant sausumui dažnai praverčia drėgmę sulaikančios medžiagos, tokios kaip hialurono rūgštis, glicerinas ar betainas. Odos barjerą papildo keramidai, skvalanas ir augaliniai aliejai, o sudirgusiai odai komforto gali suteikti pantenolis ar alantoinas.

    Serumas nėra būtinas, tačiau gali padėti, jei vien kremas nesuteikia pakankamo komforto. Drėkinamąjį serumą įprasta tepti prieš kremą, dažnai ant šiek tiek drėgnos odos, o viršuje užfiksuoti emolientų turinčiu kremu. Brandžiai odai dažnai geriau vienas aiškiai tinkantis derinys nei nuolatinis produktų keitimas.

    Ryte pakanka švelnaus prausimo vandeniu arba švelniu prausikliu, po kurio tepamas drėkinamasis kremas. Paskutinis žingsnis dieną turėtų būti apsauga nuo saulės, nes UVA spinduliai veikia ištisus metus ir prisideda prie pigmentinių dėmių bei elastingumo mažėjimo. SPF 30–50 priemonę verta tepti ir ant ausų, kaklo bei dekoltė.

    Vakare svarbiausia kruopščiai, bet švelniai nuvalyti filtrą, makiažą ir dienos nešvarumus. Pernelyg karštas vanduo, stipriai putojantys prausikliai ar šiurkštūs šveitikliai gali dar labiau išsausinti. Po valymo dažniausiai pakanka serumo arba kremo, o būtent tada patogiausia įterpti minutės masažą.

    Aktyvios medžiagos: atsargiai ir po truputį

    Retinoidai ir rūgštys gali pagerinti odos išvaizdą, tačiau brandžiai, jautresnei odai juos svarbu įvesti palaipsniui. Nerekomenduojama pradėti nuo didelių koncentracijų ar vieną vakarą derinti kelių stipriai veikiančių priemonių. Per dažnas ar netinkamas naudojimas gali sukelti deginimą, paraudimą ir pleiskanojimą.

    Jei atsiranda nuolatinis perštėjimas, stiprus sudirgimas, negyjančios žaizdelės ar greitai didėjančios dėmės, reikėtų nutraukti dirginančių priemonių naudojimą ir pasikonsultuoti su gydytoju dermatologu. Ilgalaikį rezultatą dažniausiai duoda ne trumpas intensyvus laikotarpis, o paprasta rutina, kurią realu kartoti mėnesiais. Viena minutė masažo gali tapti patogiu būdu tą rutiną išlaikyti kasdien.