Category: Sveikata

  • Mirtinai užterštas oras Europoje: kur PM2,5 rodikliai blogiausi ir kodėl tai svarbu?

    Mirtinai užterštas oras Europoje: kur PM2,5 rodikliai blogiausi ir kodėl tai svarbu?

    PM2,5: ką rodo naujausi duomenys

    Naujausioje Europos aplinkos agentūros (EAA) apžvalgoje teigiama, kad iki 20 proc. oro kokybės matavimo stočių Europoje fiksuoja taršą, viršijančią šiuo metu galiojančius Europos Sąjungos standartus. Vienas didžiausių iššūkių išlieka smulkiosios kietosios dalelės PM2,5, galinčios prasiskverbti giliai į plaučius ir patekti į kraujotaką.

    PM2,5 susidaro ne tik dėl kelių transporto. Prie taršos prisideda pramonės objektai, naftos perdirbimas, cemento gamyba, iškastinio kuro deginimas, o kai kuriais sezonais ir miškų gaisrų dūmai.

    EAA duomenys rodo, kad 2024–2025 metų laikotarpiu didžiausi metiniai PM2,5 vidurkiai buvo fiksuoti pietų Italijoje. Kai kuriose vietovėse rodikliai smarkiai viršijo Europos Sąjungos metinę ribą, siekiančią 25 mikrogramus kubiniame metre.

    Italijos miesteliuose Ceglie Messapica ir Torchiarolo metiniai vidurkiai atitinkamai siekė apie 117 ir 113 mikrogramų kubiniame metre. Tokie skaičiai rodo ne pavienius trumpalaikius šuolius, o ilgalaikę problemą, tiesiogiai susijusią su sveikatos rizikomis.

    Kodėl kai kur tarša tokia didelė

    Ekspertai pabrėžia, kad dideli PM2,5 šuoliai pietų Italijoje žiemą dažnai siejami su biomasės deginimu, ypač kūrenimu židiniuose ir krosnyse. Šaltuoju sezonu prie taršos prisideda ir meteorologinės sąlygos, kai atmosfera prasčiau išsklaido teršalus.

    „Tokius šuolius daugiausia lemia biomasės deginimas žiemą, dažniausiai židiniuose“, – sakė Bari universiteto chemijos ir aplinkos poveikio profesorius Gianluigi De Gennaro.

    Pasak jo, tarša sustiprėja ir dėl sumažėjusios atmosferos gebos išsklaidyti daleles tam tikru metų laiku. Tai siejama su žemesniu ir tankesniu ribiniu atmosferos sluoksniu, kuris gali riboti teršalų „išsisklaidymą“ virš gyvenamųjų teritorijų.

    Ryškus taršos „židinys“ matomas ir šiaurės Italijoje, kur koncentruota pramonė ir intensyvus transportas. Čia nemažai vietovių metiniai kietųjų dalelių rodikliai balansuoja ties 25 mikrogramų kubiniame metre riba, todėl net nedideli pokyčiai gali lemti jos viršijimą.

    2024–2025 metų laikotarpiu, be Italijos, ribą viršijančios reikšmės fiksuotos ir kai kuriuose Lenkijos, Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos, Šiaurės Makedonijos, Rumunijos bei Turkijos regionuose. EAA duomenyse išsiskiria ir vienas Kopenhagos matavimo taškas, kuriame užfiksuotas apie 95 mikrogramų kubiniame metre metinis vidurkis.

    Sveikatos pasekmės ir kiti teršalai

    EAA vertinimu, didžiausi su ilgalaikiu PM2,5 poveikiu siejami mirtingumo rodikliai 100 000 gyventojų tenka Balkanų ir Rytų Europos šalims. Tarp dažniausiai minimų valstybių yra Albanija, Bulgarija, Graikija ir Rumunija, kur taršos našta sveikatai laikoma ypač didelė.

    Palyginamuose vertinimuose Italija taip pat išsiskiria aukštesniais su PM2,5 siejamais mirtingumo rodikliais nei panašaus dydžio šalys, tokios kaip Ispanija, Prancūzija ar Vokietija. Mažiausios reikšmės dažniau fiksuojamos Šiaurės Europoje, įskaitant Islandiją, Suomiją, Švediją, Estiją ir Norvegiją.

    Nors ilgalaikė tendencija daugelyje šalių gerėjanti, sveikatos rizika išlieka didelė, ypač vertinant pagal griežtesnes Pasaulio sveikatos organizacijos gaires. PSO rekomenduojama metinė PM2,5 riba yra 5 mikrogramai kubiniame metre, todėl dauguma europiečių pagal šį kriterijų vis dar kvėpuoja nesaugiu oru.

    Be PM2,5, specialistai išskiria ir kitus teršalus: PM10 daleles, pažemio ozoną bei benzo(a)pireną. Pažemio ozonas susidaro saulės šviesai veikiant teršalų mišinius, susijusius su transporto ir pramonės emisijomis, o benzo(a)pirenas siejamas su dūmais, degimo procesais ir kai kuriais buitiniais šaltiniais.

    Kaip sumažinti poveikį kasdienybėje

    Ekspertai pabrėžia, kad asmeninė apsauga prasideda nuo paprastų sprendimų, ypač miestuose. Rekomenduojama vėdinti patalpas ne piko metu, kai eismas intensyviausias, o didesnės taršos dienomis riboti intensyvią fizinę veiklą lauke.

    Praktiškai gali padėti ir patalpų oro valytuvas, nors jis nepakeičia taršos mažinimo priemonių „prie šaltinio“. Taip pat patariama rinktis sertifikuotas krosneles, vengti deginti kurą dienomis, kai tarša linkusi kauptis, ir sekti realaus laiko oro kokybės informaciją programėlėse.

  • Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: visus užsikrėtusius išgabena į Nyderlandus medicininiu lėktuvu

    Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: visus užsikrėtusius išgabena į Nyderlandus medicininiu lėktuvu

    Iš kruizinio laivo MV Hondius, kuriame nustatyti hantaviruso atvejai, medicininiu lėktuvu į Nyderlandus evakuojami visi užsikrėtę ar įtariami pacientai. Tarptautinės institucijos skelbia, kad situacija valdoma, o bendras pavojus visuomenei šiuo metu vertinamas kaip mažas.

    Pasaulio sveikatos organizacijos vadovas Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas pranešė, kad pacientai jau pakeliui, ir pabrėžė, jog rizika visuomenės sveikatai išlieka nedidelė. Evakuacija vykdoma koordinuojant veiksmus su Europos ir nacionalinėmis sveikatos institucijomis.

    Ispanijos sveikatos apsaugos ministerija nurodė, kad tarp evakuojamų asmenų yra ir laivo gydytojas. Anksčiau svarstyta jį skraidinti į Kanarų salas, tačiau pagerėjus būklei nuspręsta gabenti tiesiai į Nyderlandus.

    MV Hondius, išvykęs iš Argentinos, Atlanto kirtimo metu nukreiptas į Žaliojo Kyšulio vandenis, kai laive pradėjo ryškėti infekcijos požymiai. PSO iki gegužės 6 dienos buvo identifikavusi aštuonis su laivu siejamus atvejus, tarp jų pranešta apie tris mirtis, vieną kritinės būklės pacientą ir kelis lengvesnius simptomus patiriančius žmones.

    PSO duomenimis, pirmieji simptomai pasireiškė balandžio 6–28 dienomis, dažniausiai prasidėdami karščiavimu ir virškinamojo trakto sutrikimais. Kai kuriais atvejais liga sparčiai progresavo iki plaučių uždegimo, ūmaus kvėpavimo distreso sindromo ir šoko, todėl prireikė skubios intensyviosios pagalbos.

    Kas laukia kitų keleivių?

    Likę keleiviai, kuriems simptomų nenustatyta, turėtų išsilaipinti šeštadienį Tenerifėje, kur planuojama aktyvuoti Europos evakuacijos ir repatriacijos mechanizmą. Laivas turėtų švartuotis Granadiljos de Abonos uoste, iš kur keliautojai būtų grąžinami į savo šalis, o 14 Ispanijos piliečių perkelti į Madridą.

    Atvykus į Kanarų salas, keleiviai ir įgula bus tikrinami pagal bendrą protokolą, parengtą kartu su PSO ir Europos ligų prevencijos ir kontrolės centru. Ispanijos institucijos teigia, kad procedūros numato atskirus sveikatos patikros ir transporto srautus, siekiant išvengti kontakto su vietos gyventojais ir apsaugoti medicinos personalą.

    Stebimas ir galimas kontaktų tinklas

    PSO taip pat pranešė atliekanti daugiau kaip 80 keleivių kontaktų paiešką po skrydžio į Johanesburgą, kuriuo keliavo vėliau nuo hantaviruso mirusi Nyderlandų pilietė. Skelbiama, kad 69 metų moteris anksčiau buvo evakuota iš Šv. Elenos salos, kai jai pasireiškė simptomai.

    Agentūros duomenimis, balandžio 25 dieną ji skrido bendrovės „Airlink“ reisu, kuriuo keliavo 82 keleiviai ir šeši įgulos nariai. Moteris kitą dieną mirė ligoninėje, o infekcija hantavirusu patvirtinta vėliau, jau įvertinus tyrimų rezultatus.

    Kaip plinta hantavirusas?

    Hantavirusai yra virusų grupė, kurią dažniausiai platina graužikai, o žmonės užsikrečia įkvėpę dalelių iš išdžiūvusių išmatų, šlapimo ar seilių. Rizika padidėja valant ar judinant užterštas vietas, kai smulkios dalelės pakyla į orą, taip pat galimas užsikrėtimas tiesioginio kontakto su užkrėstu gyvūnu metu.

    Infekcija gali sukelti hantaviruso plaučių sindromą, kuris iš pradžių pasireiškia karščiavimu, galvos skausmu, raumenų skausmais, šaltkrėčiu, svaigimu ir virškinimo sutrikimais. Vėliau galimi sunkūs kvėpavimo sutrikimai ir kraujospūdžio kritimas, todėl sunkios formos atvejais būtina skubi medicinos pagalba.

    Inkubacinis laikotarpis dažniausiai trunka 2–4 savaites, tačiau gali svyruoti nuo vienos iki aštuonių savaičių. Specifinio gydymo nėra, o žmogaus užkrečiamumas žmogui laikomas labai retu ir paprastai siejamas tik su itin artimu bei ilgalaikiu kontaktu.

  • Tai ne virškinimas ir ne nugara: 5 ginekologiniai simptomai, kurių moterys neturi ignoruoti

    Tai ne virškinimas ir ne nugara: 5 ginekologiniai simptomai, kurių moterys neturi ignoruoti

    Pilvo pūtimas dažnai siejamas su mityba ar virškinimu, tačiau užsitęsęs, pasikartojantis ar staiga atsiradęs pūtimas gali turėti ir ginekologinių priežasčių. Ypač svarbu suklusti, jei kartu atsiranda greitas sotumo jausmas net suvalgius nedaug.

    Gydytojai pabrėžia, kad tokie simptomai kartais lydi kiaušidžių cistas, endometriozę ar retesniais atvejais onkologines ligas, įskaitant kiaušidžių vėžį. Kiaušidžių vėžiui būdinga tai, kad ankstyvi požymiai gali būti neryškūs ir priminti kasdienius negalavimus.

    Apatinės pilvo dalies skausmas yra dažnas, bet jo pobūdis labai svarbus. Stiprus, nuolatinis ar didėjantis skausmas, nesusijęs su mėnesinėmis, gali rodyti uždegiminius procesus, endometriozę, gimdos miomas ar kiaušidžių problemas.

    Jei skausmas pasireiškia lytinių santykių metu arba jį lydi karščiavimas, pykinimas, bendras silpnumas, delsti nereikėtų. Tokie požymiai gali būti susiję ir su ūmiomis būklėmis, kai reikalingas skubus ištyrimas.

    Kraujavimas ir ciklo pokyčiai

    Bet koks kraujavimas ar tepliojimas ne menstruacijų metu turėtų būti įvertintas gydytojo. Priežasčių spektras platus: nuo hormonų svyravimų ir infekcijų iki gimdos kaklelio ar gimdos gleivinės pakitimų.

    Ypatingo dėmesio reikalauja tepliojimas po lytinių santykių ir kraujavimas po menopauzės. Tokiose situacijose rekomenduojama neatidėlioti ir kuo greičiau atlikti ginekologinę apžiūrą bei papildomus tyrimus.

    Nereguliarios mėnesinės, itin gausios menstruacijos arba ilgai neatsirandančios mėnesinės taip pat yra signalas, kurio nereikėtų ignoruoti. Tai gali būti susiję su policistinių kiaušidžių sindromu, skydliaukės sutrikimais ar kitomis būklėmis, kurias svarbu diagnozuoti laiku.

    Išskyros ir infekcijų rizika

    Pasikeitusi išskyrų spalva, kvapas ar konsistencija dažnai rodo infekciją. Dažniausios priežastys yra bakterinės ar grybelinės infekcijos, taip pat lytiškai plintančios infekcijos, kurios neretai sukelia niežėjimą, deginimą ir diskomfortą.

    Nors dalis infekcijų gydomos gana paprastai, negydomos jos gali sukelti komplikacijų, įskaitant dubens uždegiminę ligą, lėtinį skausmą ar vaisingumo problemas. Dėl to savarankiškas gydymas, neatlikus tyrimų, ne visada yra saugus pasirinkimas.

    Kodėl svarbu reaguoti greitai

    Reikšminga tai, kad nėra visuotinai taikomos patikimos patikros programos kiaušidžių vėžiui nustatyti, todėl dėmesys simptomams ir savalaikės konsultacijos tampa itin svarbios. Pasaulyje kasmet nustatoma daugiau nei 1 000 000 ginekologinių vėžio atvejų, o Lenkijoje apie 12 000 moterų per metus išgirsta ginekologinės onkologinės ligos diagnozę.

    Šie požymiai ne visada reiškia onkologinę ligą, tačiau jie gali būti ir endometriozės signalas. Medicinos literatūroje pabrėžiama, kad endometriozė dažnai siejama su dubens skausmu ir vaisingumo problemomis, o daliai pacienčių simptomai tęsiasi metų metus, kol nustatoma tiksli diagnozė.

    „Jei simptomai trunka ilgiau nei kelias dienas, kartojasi arba akivaizdžiai stiprėja, geriausia nelaukti ir kreiptis į ginekologą“, – pabrėžia gydytojai.

    Reguliarūs profilaktiniai vizitai, dėmesys kūno siunčiamiems signalams ir greita reakcija į naujus ar neįprastus simptomus didina tikimybę laiku nustatyti priežastį. Kuo anksčiau atliekami tyrimai, tuo daugiau gydymo galimybių ir mažesnė komplikacijų rizika.

  • Skauda ir skilinėja lūpų kampučiai? Tai gali įspėti apie anemiją, diabetą ar B vitaminų stoką

    Skauda ir skilinėja lūpų kampučiai? Tai gali įspėti apie anemiją, diabetą ar B vitaminų stoką

    Kas yra lūpų kampučių uždegimas

    Lūpų kampučių skilinėjimas ir skausmingas uždegimas, dažnai vadinamas užkandimu, pasireiškia viename arba abiejuose burnos kampučiuose. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip nedidelis įtrūkimas, tačiau dėl nuolatinio tempimo kalbant ir valgant žaizdelė greitai gilėja.

    Tuomet atsiranda deginimas, skausmas, šlapiavimas ar šašai, o kartais ir nedideli paviršiniai opėjimai. Ši būklė skiriasi nuo pūslelinės, nes paprastai nebūna būdingų pūslelių ir virusinio bėrimo, dažniau vyrauja įtrūkimas bei vietinis odos uždegimas.

    Dažniausios priežastys ir rizika

    Viena dažniausių priežasčių yra maistinių medžiagų stoka, ypač B grupės vitaminų, geležies ir cinko, kurie svarbūs odos atsinaujinimui ir žaizdų gijimui. Tokie trūkumai dažniau nustatomi netinkamai maitinantis, laikantis ribojančių dietų, taip pat esant įsisavinimo sutrikimams.

    Labai svarbios ir vietinės sąlygos: nuolatinis kontaktas su seilėmis, kai lūpų kampučiai nuolat drėksta. Tai gali nutikti dėl netaisyklingo sąkandžio, dantų trūkumo, netinkamai pritaikytų protezų, taip pat vyresniame amžiuje, kai pakinta veido audinių tonusas.

    Paradoksalu, bet ir burnos sausumas gali didinti riziką, nes oda lengviau suskyla, o žmogus dažniau laižo lūpas. Prie situacijos prisideda įprotis nuolat laižyti ar kandžioti lūpas, rūkymas, dirginančios burnos higienos priemonės ar lūpų kosmetika, sukelianti alergiją.

    Pažeistoje ir nuolat drėgnoje vietoje lengvai prisideda infekcija, dažniausiai Candida genties mieliagrybiai arba bakterijos, pavyzdžiui, Staphylococcus aureus. Rizika didėja sergant cukriniu diabetu, po antibiotikų vartojimo, susilpnėjus imunitetui ir esant prastesnei burnos higienai.

    „Dažnas scenarijus toks: pirmiausia atsiranda įtrūkimas, tuomet prisideda mikroorganizmų dauginimasis, o galiausiai uždegimas užsitęsia ir trukdo gijimui“, – aiškina gydytojai dermatologai, aprašydami šios būklės mechanizmą.

    Kada užtenka priežiūros, o kada būtinas gydytojas

    Lengvesniais atvejais pirmiausia verta sumažinti dirginimą ir atkurti odos barjerą: vengti lūpų laižymo, saugoti kampučius nuo išsausėjimo ir reguliariai tepti apsauginiais, drėkinančiais preparatais. Kartais pakanka priemonių, kurios sudaro apsauginę plėvelę ir padeda odai gyti.

    Jei įtrūkimai kartojasi, šlapiuoja, atsiranda ryškus paraudimas, skausmas ar žaizdelės negyja, gali reikėti tikslinio gydymo nuo grybelio ar bakterijų. Tokiais atvejais svarbu ne tik tepalas, bet ir priežasties paieška, nes pasikartojantys uždegimai gali būti susiję su anemija, cukrinio diabeto kontrole ar mitybos trūkumais.

    Gydytojo konsultacija ypač svarbi, jei simptomai trunka ilgiau nei kelias savaites, nuolat atsinaujina arba kartu pasireiškia kiti požymiai, pavyzdžiui, nuovargis, blyškumas, liežuvio perštėjimas ar dažnos infekcijos. Tuomet gali būti tikslinga įvertinti geležies, B grupės vitaminų būklę, burnos ertmės ir dantų padėtį bei bendrą sveikatos būklę.

    Namų priemonės, pavyzdžiui, medus ar žolelių kompresai, kai kuriems žmonėms suteikia trumpalaikį komfortą, tačiau jos neturėtų pakeisti gydymo, jei yra infekcija ar ryškūs trūkumai. Svarbiausia taisyklė paprasta: jei problema kartojasi, reikėtų ieškoti ne tik greito palengvinimo, bet ir tikrosios priežasties.

  • Mokslininkai atrado netikėtą smegenų kelią: jis gali paaiškinti Tourette ir OKS ryšį

    Mokslininkai atrado netikėtą smegenų kelią: jis gali paaiškinti Tourette ir OKS ryšį

    Naujas tyrimas pateikė įrodymų, kurie gali paaiškinti, kodėl Tourette sindromas neretai persidengia su obsesiniu kompulsiniu sutrikimu (OKS) ir kitomis neuropsichiatrinėmis būklėmis. Mokslininkai nustatė konkretų smegenų ryšį, galintį tapti nauju taikiniu gydymui.

    Tyrimą atliko Japonijos Kobe universiteto komanda, kuri naudojo pelių modelį su į tikus panašiais nevalingais judesiais. Tokie modeliai leidžia tiksliau ištirti nervų grandines, kurios žmogaus smegenyse yra sunkiai pasiekiamos tiesioginiams eksperimentams.

    Pasak autorių, buvo identifikuotas aktyvus kelias tarp bazinių ganglijų, atsakingų už judesių kontrolę, ir salos žievės, siejamos su emocijų apdorojimu ir vidinių kūno pojūčių interpretacija. Šis ryšys eina per talamą, vieną svarbiausių smegenų informacijos persiuntimo centrų.

    „Manome, kad aptikta nervų grandinė veikia kaip tiltas, jungiantis smegenų sritis, kurios anksčiau buvo laikomos veikiančiomis atskirai“, – sakė neurofiziologas Yoshihisa Tachibana.

    Tyrėjai patikrino ryšio svarbą farmakologiškai blokuodami talamo ir salos žievės grandį. Po intervencijos pelių tikai tapo gerokai silpnesni, o kartu sumažėjo ir su šiuo keliu siejami signalai smegenyse, kas sustiprino hipotezę apie šios grandinės vaidmenį.

    Iki šiol salos žievė jau buvo siejama tiek su Tourette sindromu, tiek su OKS, tačiau nebuvo aiškiai aprašyta, kokiu laidu judesių sutrikimų signalai gali persiduoti į sritis, susijusias su emocijomis ir potraukiais. Naujas „žemėlapis“ leidžia tiksliau svarstyti, kodėl daliai pacientų pasireiškia ne tik motoriniai tikai, bet ir įkyrios mintys ar kompulsijos.

    Tourette sindromui būdingi ir vadinamieji išankstiniai pojūčiai, kai prieš tiką atsiranda nemalonus vidinis impulsas, palengvėjantis tikui įvykus. Tai rodo, kad sutrikimas nėra vien tik judesių problema, o gali apimti ir platesnius savireguliacijos mechanizmus, kuriuose svarbi salos žievė.

    „Nenormali salos žievės veikla gali prisidėti ne tik prie motorinių simptomų, bet ir prie išankstinių pojūčių bei gretutinių sutrikimų, įskaitant OKS ir ADHD“, – rašė tyrimo autoriai.

    Kartu mokslininkai pabrėžia ribotumus: graužikai negali pasakyti, ką patiria prieš tiką, todėl modelis atspindi tik dalį Tourette sindromo požymių. Vis dėlto tokie duomenys yra vertingi, nes padeda formuoti tikrinamas hipotezes, kurias vėliau galima tikslinti klinikiniuose tyrimuose su žmonėmis.

    Praktiškai tai svarbu ir dėl to, kad kai kuriais sunkiais atvejais Tourette sindromui taikoma gilioji smegenų stimuliacija, dažnai nukreipta į talamą. Nauji rezultatai gali geriau paaiškinti, kodėl talamo stimuliacija daliai pacientų veikia, ir kartu paskatinti mažiau invazinių sprendimų paiešką.

    Tyrėjai kaip vieną ateities krypčių mini tikslesnę neuromoduliaciją, pavyzdžiui, ultragarsu, kuri teoriškai galėtų paveikti aptiktą grandinę be chirurginės intervencijos. Tačiau prieš tai būtini išsamūs tyrimai su žmonėmis, kad būtų įvertintas saugumas, veiksmingumas ir realus pritaikomumas klinikoje.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Cell Reports“.

  • Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: 3 mirtys ir klausimas, ar virusas plinta tarp žmonių

    Hantaviruso protrūkis kruiziniame laive: 3 mirtys ir klausimas, ar virusas plinta tarp žmonių

    Po įtariamo hantaviruso protrūkio kruiziniame laive, plaukusiame maršrutu tarp Argentinos ir Žaliojo Kyšulio, mirė trys žmonės. Pasaulio sveikatos organizacija pranešė, kad bent vienas atvejis jau patvirtintas, tačiau pabrėžė, jog bendra rizika visuomenei išlieka nedidelė.

    Šis atvejis iškart sukėlė klausimų, kaip keleiviai galėjo užsikrėsti virusu, kuris dažniausiai siejamas su graužikais. Ekspertai vertina dvi versijas: užsikrėtimas dar prieš kelionę arba užkrato perdavimas laive.

    Kaip plinta hantavirusas?

    Hantavirusai paplitę įvairiuose pasaulio regionuose, o užsikrėtimai fiksuojami ištisus metus. Žmonės dažniausiai užsikrečia įkvėpę aerozolių, susidariusių iš užkrėstų graužikų šlapimo, išmatų ar seilių, taip pat kontaktuojant su užterštais paviršiais.

    Infekcija siejama su žiurkėmis, pelėmis ir pelėnais, todėl rizika didesnė vietose, kur gali kauptis graužikų palikti pėdsakai, pavyzdžiui, sandėliuose, sodo nameliuose ar prastai vėdinamose patalpose. Kelionėse papildomas dėmesys skiriamas maisto laikymui ir higienai, nes laivuose ar uostuose pasitaiko graužikų kontrolės iššūkių.

    Kuo pavojinga infekcija?

    Hantavirusų sukeliamos ligos dažniausiai skirstomos į dvi pagrindines formas pagal geografinį paplitimą. Europoje ir Azijoje dažnesnė hemoraginė karštinė su inkstų sindromu, o Šiaurės ir Pietų Amerikoje labiau žinoma hantavirusinė plaučių sindromo forma, kuri gali progresuoti labai greitai.

    Simptomai neretai prasideda nespecifiškai: karščiavimu, raumenų skausmais, galvos skausmu, pykinimu ar pilvo negalavimais. Sunkesniais atvejais gali vystytis inkstų funkcijos sutrikimas arba ūmus kvėpavimo nepakankamumas, dėl kurio gali prireikti intensyviosios terapijos.

    Ar virusas gali plisti tarp žmonių?

    Dauguma hantavirusų žmogus žmogui neplinta, todėl įprastai kalbama apie pavienius atvejus, susijusius su kontaktu su graužikais. Vis dėlto Pietų Amerikoje aptiktas Andų virusas yra žinomas kaip išimtis, kai retais atvejais fiksuotas perdavimas tarp žmonių, dažniausiai po artimo ir ilgalaikio kontakto.

    Prancūzijos nacionalinio hantavirusų referentinio centro vadovė Virginie Sauvage interviu naujienų agentūrai AFP pabrėžė, kad lemiamos reikšmės turės konkretaus viruso tipo nustatymas.

    „Tikslus atmainos nustatymas bus esminis žingsnis, padėsiantis suprasti, kas iš tiesų įvyko laive“, – sakė V. Sauvage.

    Jei būtų patvirtinta, kad laive plito Naujojo pasaulio hantavirusas tarp žmonių, tai epidemiologams būtų itin reikšmingas signalas, nes tokie atvejai laikomi itin reti. Dėl to svarbiausias tyrimo etapas yra viruso genetinis ištyrimas, leidžiantis patikrinti, ar atvejai tarpusavyje susiję, ir atsekti galimą užsikrėtimo grandinę.

    Ką svarbu žinoti apie gydymą?

    Specifinio, universalaus gydymo, kuris tiesiogiai sunaikintų hantavirusą, dažniausiai nėra, todėl medikai daugiausia gydo simptomus ir komplikacijas. Kuo anksčiau žmogus patenka į gydymo įstaigą, tuo didesnė tikimybė laiku suvaldyti būklės blogėjimą.

    Sunkiais atvejais gali prireikti deguonies terapijos, kvėpavimo funkcijos palaikymo ar kitų intensyviosios terapijos priemonių. Didesnė rizika siejama su vyresniu amžiumi, nusilpusiu imunitetu ir gretutinėmis ligomis, taip pat su darbais, kuriuose dažnesnis kontaktas su graužikų aplinka, pavyzdžiui, miškininkystėje ar žemės ūkyje.

  • Mokslininkai įvardijo emociją, kuri gali reikšmingai keisti psichikos sveikatą: ją patiriame dažniau nei manome

    Mokslininkai įvardijo emociją, kuri gali reikšmingai keisti psichikos sveikatą: ją patiriame dažniau nei manome

    Psichologai ir neuromokslininkai vis daugiau dėmesio skiria sudėtingai emocijai, kurią lietuviškai dažnai apibūdiname kaip nuostabą ir susižavėjimą ar net pagarbų „didingumo“ jausmą. Ji kyla tada, kai patiriamas vaizdas, mintis ar įvykis atrodo per didelis, kad tilptų į įprastą supratimą, ir trumpam pakeičia tai, kaip vertiname save bei aplinkinį pasaulį.

    Tokią būseną žmonės sieja su gamta, menu, muzika ar bendruomeniniais įvykiais, o astronautai ją aprašo žvelgdami į Žemę iš kosmoso. Tyrimai rodo, kad teigiama šios emocijos forma gali būti susijusi su geresne savijauta, mažesniu stresu ir didesniu gyvenimo prasmingumo jausmu, nors efektas nėra vienodas visiems.

    Ta pati emocija gali ir raminti, ir gąsdinti

    Specialistai pabrėžia, kad ši emocija turi dvi puses. Teigiama patirtis dažniau siejama su grožiu, harmonija ir saugumu, kai žmogus jaučia malonų susižavėjimą ir vidinę ramybę, pavyzdžiui, kalnuose ar stebėdamas įspūdingą saulėlydį.

    Tačiau panašus didingumo jausmas gali atsirasti ir grėsmės situacijose, kai kartu kyla baimė ir kontrolės praradimo pojūtis, pavyzdžiui, per stichines nelaimes. Kūno reakcijos abiem atvejais gali būti panašios, tačiau emocinę „etiketę“ dažnai nulemia kontekstas ir tai, ar žmogus jaučiasi saugus.

    Kas vyksta smegenyse

    Neuromoksliniai darbai sieja šią patirtį su dėmesio persitvarkymu: sumažėja aktyvumas smegenų tinkluose, kurie dažnai dalyvauja savirefleksijoje ir nuolatiniame galvojime apie save. Dėl to žmogus gali jausti, kad jo rūpesčiai trumpam „susitraukia“, o dėmesys persikelia į išorinį pasaulį.

    Skirtingos šios emocijos formos, kaip rodo tyrimai, gali skirtis ir fiziologiškai. Teigiama patirtis dažniau siejama su organizmo „nuraminimo“ mechanizmais, o neigiama gali labiau suaktyvinti kovok arba bėk reakciją, ypač jei situacija vertinama kaip pavojinga.

    Kodėl tai gali būti naudinga psichikos sveikatai

    Psichologijos literatūroje ši emocija siejama su keliais galimais mechanizmais: mažesniu savęs sureikšminimu, didesniu ryšio su kitais žmonėmis jausmu ir didesne prasme. Kai kuriuose tyrimuose pastebėta, kad žmonės po tokios patirties būna labiau linkę padėti kitiems ir lengviau atsitraukia nuo įkyrių minčių.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia ribas: ne visi patyrimai automatiškai virsta ilgalaike nauda, o neigiama šios emocijos forma gali sustiprinti nerimą. Todėl svarbus saugumo faktorius ir individualūs skirtumai, pavyzdžiui, polinkis į nerimą ar jautrumas stipriems dirgikliams.

    Praktikoje daug dėmesio sulaukia vadinamieji sąmoningi pasivaikščiojimai, kai einama su tikslu pastebėti grožį, mastą ir netikėtumą. Specialistai taip pat mini meną, muziką, mokymąsi ir bendras patirtis kaip paprastesnius būdus sukelti teigiamą nuostabos ir susižavėjimo būseną kasdienybėje.

  • Skauda kaklą prie kompiuterio? Formulės 1 vairuotojų metodai gali padėti greičiau

    Skauda kaklą prie kompiuterio? Formulės 1 vairuotojų metodai gali padėti greičiau

    Ilgos valandos prie kompiuterio daugeliui baigiasi kaklo, pečių ar viršutinės nugaros dalies skausmu. Sporto medicinos specialistai primena, kad vadinamasis technologijų kaklas dažniausiai susijęs ne su viena staigia trauma, o su nuolatine netaisyklinga laikysena ir per mažu judėjimu.

    Formulės 1 pilotams kaklo tvirtumas yra būtina sąlyga, nes posūkiuose kūną veikia didžiulės apkrovos, o galvą reikia išlaikyti stabilią. Nors kasdienybėje tokio krūvio nėra, jų treniruočių principai gali būti pritaikomi ir biure, jei viskas daroma saugiai ir palaipsniui.

    Kodėl kaklas pradeda skaudėti

    Dirbant prie ekranų galva neretai „pasislenka“ į priekį, o kaklas ilgą laiką išlieka neoptimalioje padėtyje. Toks statinis krūvis didina raumenų įtampą, o vėliau gali atsirasti sustingimas, galvos skausmai ar diskomfortas tarp menčių.

    Sporto medicinos gydytojai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne vienkartinis tempimas vakare, o įprotis dažnai pasitikrinti laikyseną dienos metu. Jei skausmas aštrus, plinta į ranką, atsiranda tirpimas ar silpnumas, verta kreiptis į gydytoją ir nebandyti problemos „pertreniruoti“.

    Kas veikia Formulėje 1

    F1 sporte kaklas treniruojamas kaip ir kitos kūno dalys: didinant krūvį po truputį ir stiprinant stabilumą. Tam naudojami izometriniai pratimai, pasipriešinimo gumos, o pažengę sportininkai treniruojasi su specialiais diržais ar svoriais, kurie didina apkrovą.

    „Sveiki pagrindai vairuotojui ir paprastam žmogui yra tie patys: pradžia būna identiška, skiriasi tik apkrovos lygis“, – sakė sportininkus treniruojantis fizinio rengimo specialistas Antti Kontsas.

    Vienas paprastesnių principų yra galvos stabilumo treniruotės: išlaikyti neutralią kaklo padėtį ir sąmoningai neleist galvai „kristi“ į priekį. Kitas variantas – gulint ant nugaros taip, kad galva būtų be atramos, ir trumpai išlaikyti ją lygiagrečiai suoleliui, neleidžiant kaklui persitempti.

    Kaip tai pritaikyti prie darbo stalo

    Kasdieniam gyvenimui svarbiausia yra dažnos, trumpos korekcijos, o ne ilgos treniruotės kartą per savaitę. Specialistai pataria kas 30–60 minučių sąmoningai atitraukti smakrą atgal, tarsi „prailginant“ kaklą, ir kelioms sekundėms išlaikyti taisyklingą padėtį.

    „Žmonės gali sėdėti dvi, tris ar keturias valandas ir net nepastebėti, kad galva visą laiką buvo neteisingoje pozicijoje“, – sakė Atlantoje dirbantis sporto medicinos gydytojas Neeru Jayanthi.

    Treniruotėms namuose dažnai pakanka kelių minučių, tačiau būtina laikytis saugumo: vengti staigių judesių, nenaudoti didelio pasipriešinimo nuo pirmos dienos ir nutraukti pratimą, jei atsiranda aštrus skausmas. Jei esate patyrę kaklo traumų arba skausmo priežastis neaiški, prieš pradedant kryptingus pratimus verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Gera žinia ta, kad kaklo stiprinimas nebūtinai užima daug laiko: net profesionalai tokiems pratimams dažnai skiria apie 10–15 minučių per treniruotę, kelis kartus per savaitę. Biure didžiausią efektą neretai duoda nuoseklumas, tinkamas ekrano aukštis, pertraukos ir palaipsniui stiprinami kaklo bei liemens stabilizatoriai.

  • Davidas Attenborough artėja prie 100: mokslas aiškina, kas iš tiesų lemia ilgaamžiškumą

    Davidas Attenborough artėja prie 100: mokslas aiškina, kas iš tiesų lemia ilgaamžiškumą

    Britų gamtininkas ir televizijos veidas Davidas Attenborough netrukus minės 100 metų jubiliejų – amžių, kurį pasiekia tik labai maža dalis žmonių. Pats jis ne kartą yra pabrėžęs, kad ilgo gyvenimo „paslaptis“ jam pirmiausia yra sėkmė, o ne vien disciplina ar išskirtinės dorybės.

    Tokį požiūrį vis dažniau paremia ir mokslas: ilgaamžiškumą lemia ne vienas veiksnys, o genetinių savybių, aplinkos ir gyvenimo būdo kombinacija. Tyrėjai pabrėžia, kad net ir labai sveikai gyvenant, starto pozicijos skiriasi, nes paveldimumas turi didelę įtaką.

    „Priežastis, kodėl dar esu darbingas, nėra kokia nors dorybė – greičiau sėkmė“, – yra sakęs Davidas Attenborough.

    Genai svarbūs, bet ne viskas

    Ilgaamžių tyrimuose dažnai kartojama mintis, kad iki garbaus amžiaus nuveda ne vien paveldimumas. Kai kurių mokslininkų vertinimu, sulaukti 90 metų gali padėti ir gyvenimo būdo pasirinkimai, tokie kaip mityba, judėjimas, rūkymo atsisakymas, miego kokybė ar streso kontrolė.

    Vis dėlto kuo amžius didesnis, tuo stipriau išryškėja genetinis „filtras“. Tyrėjai, analizuojantys superilgaamžius, kelia prielaidą, kad sulaukti 110 metų dažniausiai pavyksta tik tiems, kurių genetinis rinkinys ypač palankus.

    Gyvenimo trukmė per šimtmetį pasikeitė

    Attenborough gimimo laikais vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Jungtinėje Karalystėje buvo gerokai trumpesnė nei šiandien. Pastaraisiais dešimtmečiais ilgaamžiškumą sustiprino medicinos pažanga, vakcinacija, geresnė infekcijų kontrolė, saugesnės darbo sąlygos ir išaugęs sveikatos raštingumas.

    Demografinės tendencijos rodo, kad šimtamečių daugėja daugelyje išsivysčiusių šalių, nors jų dalis populiacijoje išlieka maža. Taip pat fiksuojama, kad vyrai, nors ir rečiau pasiekia 100 metų ribą nei moterys, pastaraisiais dešimtmečiais šį atotrūkį mažina.

    Veikia ir „nematomi“ veiksniai

    Mokslinėje literatūroje vis dažniau aptariama, kad geresnius senėjimo rodiklius gali lydėti socialinis aktyvumas ir aiškus gyvenimo tikslas. Vyresniame amžiuje tai siejama su mažesne kai kurių ligų rizika, lėtesniu funkcijų prastėjimu ir geresne psichologine savijauta.

    Attenborough atvejis dažnai minimas kaip pavyzdys žmogaus, kuris išlaikė aktyvų darbo ritmą, nuolatinį smalsumą ir stiprų ryšį su savo veikla. Nors tai nėra garantija, tokie veiksniai gali būti svarbi bendro ilgaamžiškumo paveikslo dalis kartu su genetika ir atsitiktinumais.

    „Sveikas senėjimas nėra vien ligų išvengimas – svarbu ir tai, kaip žmogus jaučiasi savo gyvenime“, – yra teigusi ilgaamžiškumo tyrimų autorė Paola Sebastiani.

    Ekspertai pabrėžia, kad nėra vienos formulės, kaip sulaukti itin garbaus amžiaus, tačiau daugeliui žmonių realiausia nauda slypi kasdienėse, ilgalaikėse praktikose. Reguliarus judėjimas, subalansuota mityba, socialiniai ryšiai, profilaktiniai sveikatos patikrinimai ir žalingų įpročių atsisakymas statistiškai didina šansus senėti sveikiau, net jei genetika ne visada palanki.

  • Mokslininkai nustebino: viena psilocibino dozė gali keisti smegenis ir savijautą ištisą mėnesį

    Mokslininkai nustebino: viena psilocibino dozė gali keisti smegenis ir savijautą ištisą mėnesį

    Naujas tyrimas rodo, kad vienkartinė psilocibino dozė gali sukelti ne tik trumpalaikę psichodelinę patirtį, bet ir ilgiau išliekančius smegenų veiklos bei savijautos pokyčius. Mokslininkai teigia, kad daliai žmonių šie efektai gali būti juntami maždaug mėnesį.

    Psilocibinas yra psichoaktyvus junginys, natūraliai randamas kai kuriuose grybuose. Pastaraisiais metais jis vis dažniau tiriamas kaip potenciali priemonė gydant depresiją, nerimą ar priklausomybes, tačiau šįkart dėmesys sutelktas į sveikus, anksčiau jo nevartojusius dalyvius.

    Kaip vyko eksperimentas

    Tyrime dalyvavo 28 sveiki savanoriai, kurie psilocibino iki tol nebuvo bandę. Jie dalyvavo dviejose sesijose: pirmoje gavo 1 miligramą, kuris dažnai laikomas placebo doze, o po mėnesio antroje sesijoje gavo 25 miligramus, galinčius sukelti ryškią psichodelinę patirtį.

    Dalyviai pildė psichologinius testus, kuriais vertintas kognityvinis lankstumas, savijauta ir patirties metu gautos įžvalgos. Be to, buvo fiksuojami smegenų veiklos rodikliai, pasitelkiant EEG, funkcinį magnetinį rezonansą ir difuzijos tenzorinį vaizdinimą.

    EEG matavimai atlikti prieš sesiją ir praėjus 1, 2 bei 4,5 valandos po dozės, o magnetinio rezonanso tyrimai kartoti prieš psilocibino sesiją ir praėjus mėnesiui. Tyrėjai pažymi, kad dėl akivaizdaus patirties skirtumo daliai dalyvių buvo lengva atspėti, kurioje sesijoje gauta didesnė dozė.

    Ką parodė smegenų duomenys

    Analizuodami duomenis mokslininkai išskyrė ryšį tarp laikinai padidėjusios smegenų entropijos ir kitą dieną fiksuotų psichologinių įžvalgų. Entropija šiame kontekste apibūdina, kiek įvairiai ir plačiai svyruoja smegenų aktyvumo modeliai.

    Tyrėjų teigimu, didesnė entropija psilocibino poveikio metu ir stipresnės įžvalgos kitą dieną buvo susijusios su didesniu savijautos pagerėjimu po mėnesio. Kitaip tariant, ne vien pati medžiaga, bet ir patirties „turinys“ bei subjektyvus prasmingumas gali būti svarbi ilgalaikio efekto dalis.

    „Jau žinojome, kad psilocibinas gali būti naudingas gydant psichikos sutrikimus, tačiau dabar geriau suprantame, kaip tai gali veikti“, – sakė neurologas Robinas Carhartas-Harrisas.

    Kodėl tai svarbu ir kokie ribotumai

    Rezultatai papildo augantį mokslinių darbų lauką, kuriame psichodelikai vertinami ne kaip pramoginės medžiagos, o kaip galimos terapijos priemonės griežtai kontroliuojamoje klinikinėje aplinkoje. Praktikoje tai reiškia, kad ateityje daugiau dėmesio gali būti skiriama ne tik dozei, bet ir vadinamajam set ir setting, tai yra žmogaus psichologinei būsenai bei aplinkai.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nedidelės apimties tyrimas, atliktas su sveikais dalyviais, todėl išvadų negalima tiesiogiai perkelti į klinikinį depresijos ar priklausomybių gydymą. Be to, entropijos idėja kaip universalaus psichodelinės būsenos žymens sulaukia kritikos, o patys autoriai pripažįsta, kad gali būti dar neatrasti pakankamai jautrūs būdai tiksliai fiksuoti ilgalaikius funkcinius smegenų pokyčius.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Communications“. Specialistai pabrėžia, kad psilocibino vartojimas be medicininės priežiūros gali kelti rizikų, ypač žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų ar vartojantiems tam tikrus vaistus.