Category: Sveikata

Kelionė į kosmosą gali turėti netikėtą poveikį vyrų vaisingumui: spermai gali būti gerokai sunkiau „susiorientuoti“ ir pasiekti kiaušialąstę.

Australijos „Adelaide“ universiteto mokslininkai laboratorijoje parodė, kad gravitacijos stoka gali veikti žmogaus ir kitų žinduolių lytines ląsteles. Tai laikoma galimu kosminių skrydžių rizikos veiksniu tiek žmonėms, tiek gyvūnams, kuriuos ateityje būtų siekiama auginti ar veisti kosmose.

Tyrime mikrogravitacija Žemėje buvo imituojama naudojant 3D klinostato įrenginį, kuris nuolat sukasi taip, kad biologiniai mėginiai nebejaučia aiškios „viršaus“ ir „apačios“ krypties. Tokiu būdu buvo tiriama, kaip žmogaus, kiaulių ir graužikų spermatozoidai geba judėti specialiu kanalu, kai nėra įprasto gravitacijos „orientyro“.

Kanalo konstrukcija buvo sukurta taip, kad primintų žinduolių moters reprodukcinį traktą. Jei spermatozoidams tampa sunkiau atskirti kryptį, kur yra „pirmyn“ ar „atgal“, jiems sudėtingiau įveikti šį kelią.

„Pastebėjome reikšmingą sumažėjimą spermatozoidų, kurie mikrogravitacijos sąlygomis sėkmingai rado kelią per kameros labirintą, lyginant su įprastomis gravitacijos sąlygomis“, – teigė „Adelaide“ universiteto biologė Nicole McPherson.

„Tai pasireiškė visuose modeliuose, nors pačių spermatozoidų fizinis judėjimo būdas nepasikeitė. Tai rodo, kad krypties praradimas greičiausiai susijęs ne su judrumo pokyčiais, o su kitais veiksniais“, – pridūrė ji.

Nauji rezultatai papildo ankstesnį 2024 m. tyrimą, kuriame buvo nustatyta, kad žmogaus spermatozoidams, veikiamiems svyruojančio gravitacijos lygio, reikšmingai prastėja judėjimas ir bendra būklė. Dabar aiškėja, kad tokie pokyčiai gali paveikti ir jų gebėjimą „naviguoti“ kanalu.

Tyrimo autoriai, vadovaujami reprodukcinės imunologijos specialistės Hannah Lyons, kol kas tiksliai nežino, kodėl taip nutinka. Vis dėlto keliama hipotezė, kad be pastovios gravitacijos spermatozoidai prasčiau „kontaktuoja“ su kanalo sienelėmis, kurios gali padėti išlaikyti kryptį.

Tačiau gravitacija – ne vienintelė jėga, padedanti spermatozoidams orientuotis. Mokslininkams pavyko paskatinti žmogaus spermatozoidus mikrogravitacijos sąlygomis pasiekti labirinto pabaigą, kai buvo sudarytas stiprus cheminis „pėdsakas“ naudojant hormoną progesteroną.

„Šie rezultatai pabrėžia chemotaksinių spermatozoidų reakcijų svarbą mikrogravitacijos sąlygomis“, – teigiama tyrimo išvadose.

„Įdomu tai, kad mūsų rezultatai rodo, jog spermatozoidai gali turėti prisitaikymo procesų, leidžiančių jiems pasiekti apvaisinimo vietą net ir gravitacijai nesant“, – pažymi autoriai.

Vis dėlto gravitacijos stoka gali sutrikdyti ne tik „navigaciją“. Net jei spermatozoidas mikrogravitacijos sąlygomis pasiekia kiaušialąstę, vėlesnės pasekmės gali būti nepalankios.

Kai mokslininkai pelės spermą keturias valandas veikė klinostatu, o vėliau ją sujungė su kiaušialąstėmis, apvaisinimo sėkmė buvo 30 proc. mažesnė nei įprastomis sąlygomis.

„Stebėjome sumažėjusius apvaisinimo rodiklius po keturių–šešių valandų poveikio mikrogravitacijai“, – sakė N. McPherson.

„Ilgesnis poveikis, panašu, dar labiau kenkė – pasireiškė vystymosi vėlavimai ir kai kuriais atvejais sumažėjo ląstelių, kurios ankstyviausiose embriono formavimosi stadijose vėliau prisideda prie vaisiaus struktūrų susidarymo“, – pridūrė ji.

Ar toks pats poveikis galioja ir žmonėms, kol kas neaišku, tačiau klinostato bandymuose žmogaus ir pelės spermatozoidai elgėsi panašiai.

Augant komercinių kosminių skrydžių apimtims, mokslininkai vis dažniau perspėja, kad apie mikrogravitacijos ir kitų kosmoso veiksnių, pavyzdžiui, radiacijos, poveikį žmogaus reprodukcinei sistemai žinome per mažai.

„Šios įžvalgos pabrėžia reprodukcinės sėkmės mikrogravitacijoje sudėtingumą ir kritišką poreikį tęsti tyrimus visuose ankstyvojo vystymosi etapuose“, – teigiama „Adelaide“ universiteto mokslininkų išvadose.

„Molekulinio ir mechaninio lytinių ląstelių bei embrionų jautrumo pakitusiam gravitacijos laukui supratimas yra būtinas siekiant užtikrinti ilgalaikį žmonių ir gyvulių reprodukcinį tvarumą kosmose“, – priduria autoriai.

Tyrimas publikuotas žurnale „Communications Biology“.

Klausimas „kaip dažnai tuštinatės?“ gali pasirodyti pernelyg asmeniškas, tačiau atsakymas, pasak mokslininkų, gali nemažai pasakyti apie bendrą organizmo būklę.

2024 m. paskelbtame tyrime buvo analizuojama, kaip dažnai žmonės tuštinasi, o šie duomenys lyginti su demografiniais rodikliais, genetika ir įvairiais sveikatos parametrais. Tyrime dalyvavo 1 425 žmonės.

Rezultatai parodė, kad geriausiai su sveikatos rodikliais siejamas tuštinimosi dažnis – vieną arba du kartus per dieną. Tyrėjai šį intervalą įvardijo kaip savotišką „auksinę zoną“.

Mokslininkų komanda, vadovaujama „Sistemų biologijos instituto“ (ISB) tyrėjų, nustatė, kad ir per retas, ir per dažnas tuštinimasis gali būti susijęs su skirtingomis, gilesnėmis organizmo problemomis.

„Šis tyrimas parodo, kaip tuštinimosi dažnis gali paveikti visas organizmo sistemas, o nukrypimai nuo įprasto ritmo gali būti svarbus rizikos veiksnys, prisidedantis prie lėtinių ligų vystymosi“, – teigė „Sistemų biologijos instituto“ mikrobiologas Seanas Gibbonsas.

„Šios įžvalgos gali padėti kurti strategijas, kaip valdyti tuštinimosi dažnį net ir iš pažiūros sveikų žmonių populiacijose, siekiant optimizuoti savijautą“, – pridūrė jis.

Tyrime dalyvavo žmonės, kurie buvo laikomi „iš esmės sveikais“ – jie neturėjo nustatytų inkstų ar žarnyno ligų istorijos. Dalyviai patys nurodė, kaip dažnai tuštinasi, o tyrėjai suskirstė juos į keturias grupes: vidurių užkietėjimas (1–2 kartai per savaitę), žemas normalus dažnis (3–6 kartai per savaitę), aukštas normalus dažnis (1–3 kartai per dieną) ir viduriavimas (4 ar daugiau vandeningų išmatų per dieną).

Be apklausos, mokslininkai analizavo kraujo metabolitus ir biocheminius rodiklius, genetiką bei žarnyno mikrobiotos sudėtį išmatų mėginiuose. Taip pat vertino ryšius su amžiumi ir lytimi.

Apskritai rečiau tuštinęsi dalyviai dažniau buvo moterys, jaunesnio amžiaus ir turėjo mažesnį kūno masės indeksą. Vis dėlto, net įvertinus šiuos veiksnius, vidurių užkietėjimo ar viduriavimo grupėse buvo pastebėti aiškūs sąsajų su tam tikrais sveikatos sutrikimais požymiai.

Žmonių, kurie patyrė viduriavimą, išmatų mėginiuose dažniau aptikta bakterijų, įprastai būdingų viršutinei virškinamojo trakto daliai. Tuo pat metu jų kraujo mėginiuose užfiksuoti biomarkeriai, siejami su galimu kepenų pažeidimu.

Tuo tarpu rečiau tuštinęsi dalyviai turėjo didesnį bakterijų, siejamų su baltymų fermentacija, kiekį. Mokslininkai pažymi, kad tai yra vienas iš žinomų ilgiau užsitęsusio vidurių užkietėjimo pavojų.

„Jei išmatos per ilgai užsilaiko žarnyne, mikroorganizmai sunaudoja visas turimas maistines skaidulas, kurias fermentuoja į naudingas trumposios grandinės riebalų rūgštis“, – aiškino „Sistemų biologijos instituto“ bioinžinierius Johannesas Johnsonas-Martinezas.

„Vėliau ekosistema pereina prie baltymų fermentacijos, o jos metu susidaro keli toksiniai junginiai, kurie gali patekti į kraujotaką“, – pridūrė jis.

Šią prielaidą sustiprino ir tai, kad dalies dalyvių kraujyje aptikta baltymų fermentacijos šalutinių produktų. Tarp jų ypač išsiskyrė metabolitas indoksilo sulfatas – medžiaga, siejama su galimu žalingu poveikiu inkstams.

Tyrėjai teigia, kad tokie duomenys gali rodyti galimą priežastinį ryšį tarp tuštinimosi dažnio ir bendros sveikatos. Kartu pabrėžiama, jog įpročius keisti įmanoma, o žarnyno mikrobiota gali kisti greičiau, nei daugeliui atrodo.

Pavyzdžiui, kitas tyrimas parodė, kad fiziškai pasyviems suaugusiesiems pradėjus jėgos treniruotes 2–3 kartus per savaitę, žarnyno bakterijų sudėtis kai kuriems dalyviams pastebimai pakito vos per aštuonias savaites. Tokie pokyčiai teoriškai galėtų padėti daliai žmonių pasitraukti iš vidurių užkietėjimo ar viduriavimo grupių ir priartėti prie sveikesnio ritmo.

„Auksinėje zonoje“ esantys dalyviai, kaip nurodoma, dažniau valgė daugiau skaidulų turintį maistą, gėrė daugiau vandens ir buvo fiziškai aktyvesni. Jų išmatų mėginiuose taip pat aptikta daugiau bakterijų, siejamų su skaidulų fermentacija.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad svarbus gali būti ne tik skaidulų kiekis, bet ir konkreti mikroorganizmų sudėtis žarnyne. Tai padėtų paaiškinti, kodėl du žmonės, valgantys panašiai, gali patirti skirtingus sveikatos pokyčius.

Žinoma, beveik kiekvienas bent kartą gyvenime patiria kraštutinumus – pavyzdžiui, susirgus žarnyno infekcija ar suvalgius netinkamo maisto. Vis dėlto šiame tyrime analizuoti kasdieniai įpročiai, todėl rezultatai leidžia daryti prielaidą, kad tai, kas žmogui atrodo „normalu“, kartais gali būti ir nepastebėtų sveikatos problemų signalas.

Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Cell Reports Medicine“.

Naujas tyrimas rodo, kad individualizuota Viduržemio jūros dietos versija – „MIND“ dieta – gali būti susijusi su lėtesniu smegenų senėjimu.

Analizuojant 1 647 vidutinio ir vyresnio amžiaus suaugusiųjų duomenis nustatyta, kad kuo labiau žmonių mityba atitiko „MIND“ dietos principus, tuo mažesnis buvo smegenų audinio nykimas laikui bėgant.

Ryšys ypač išryškėjo vertinant pilkąją medžiagą – audinį, svarbų tokioms funkcijoms kaip mąstymas, atmintis ir sprendimų priėmimas. Be to, „MIND“ dietos principų labiau besilaikę dalyviai turėjo mažesnį smegenų skilvelių didėjimą – dar vieną požymį, siejamą su smegenų audinio praradimu.

Tyrėjai skaičiuoja, kad tie, kurių mityba labiausiai atitiko „MIND“ dietą, per stebėjimo laikotarpį patyrė smegenų pokyčius, prilygstančius maždaug 2,5 metų lėtesniam senėjimui. Dalyviai buvo stebimi vidutiniškai apie 12 metų: jų mitybos įpročiai vertinti pagal pačių pateiktą informaciją, o smegenų būklė – pagal magnetinio rezonanso tyrimus.

„„MIND“ dietoje rekomenduojami antioksidantų gausūs produktai, pavyzdžiui, uogos, ir kokybiški baltymų šaltiniai, tokie kaip paukštiena, gali mažinti oksidacinį stresą ir slopinti neuronų pažeidimus“, – rašo tyrėjai publikuotame straipsnyje.

„Tuo tarpu greitas, dažnai riebaluose keptas maistas, kuriame gausu nesveikų riebalų, transriebalų ir pažangiųjų glikacijos galutinių produktų, gali skatinti uždegimą ir kraujagyslių pažeidimus“, – priduria jie.

„MIND“ dieta laikoma dviejų gerai žinomų mitybos modelių deriniu. Pagrindas – Viduržemio jūros dieta, kurioje daug augalinio maisto ir riešutų, saikingai vartojama žuvis bei pieno produktai, o raudonos mėsos – mažai. Ši mityba daugybėje tyrimų siejama su įvairia nauda sveikatai, įskaitant ilgesnę gyvenimo trukmę ir lėtesnį kognityvinių funkcijų silpnėjimą.

Kitas komponentas – hipertenzijai stabdyti skirta „DASH“ dieta, kurios tikslas – mažinti kraujospūdį ir gerinti sveikatą, akcentuojant vaisius, daržoves, pilno grūdo produktus ir liesus pieno produktus.

„MIND“ dieta sujungia Viduržemio jūros ir „DASH“ principus bei turi papildomų korekcijų, orientuotų į kognityvinių funkcijų silpnėjimo prevenciją. Ankstesni tyrimai rodė, kad ji gali mažinti demencijos riziką ir padėti išlaikyti protinį aštrumą.

Naujajame darbe tarptautinė mokslininkų komanda, kuriai vadovavo Kinijos Džedziango universiteto Medicinos mokyklos tyrėjai, vertino, kaip „MIND“ dietos laikymasis siejasi su smegenų senėjimo požymiais. Dalyvių neprašyta laikytis konkrečios dietos – jiems buvo suteikti balai pagal tai, kiek jų įpročiai atitiko „MIND“ modelį. Kuo atitikimas buvo didesnis, tuo palankesni smegenų rodikliai stebėti, teigia autoriai.

„Pilkosios medžiagos atrofija ir skilvelių tūrio didėjimas yra gerai žinomi smegenų senėjimo žymenys“, – rašo tyrėjai.

„Pilkoji medžiaga, kurioje gausu neuronų kūnų, dendritų ir sinapsių, atlieka svarbų vaidmenį atminčiai, mokymuisi ir sprendimų priėmimui. Skilvelių tūrio didėjimas, priešingai, atspindi smegenų atrofiją, kai audinio netekimą lydi smegenų skysčiu užpildytų ertmių plėtimasis“, – aiškina jie.

Vis dėlto tyrimo duomenys neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio. Nors buvo atsižvelgta į daugelį veiksnių, tokių kaip amžius ir išsilavinimas, kai kurie galimi svarbūs aspektai nebuvo įvertinti – pavyzdžiui, miego kokybė ar genetiniai veiksniai. Dėl to galimi ir kiti, šiame darbe nefiksuoti, veiksniai, galintys veikti ir mitybą, ir smegenų senėjimą.

Tyrimas pateikė ir netikėtų detalių. Pilno grūdo produktų vartojimas buvo siejamas su spartesniu pilkosios medžiagos mažėjimu, o didesnis sūrio kiekis racione – su lėtesniu smegenų sveikatos prastėjimu. Įdomu tai, kad sūris yra vienas iš produktų, kuriuos „MIND“ dieta rekomenduoja riboti.

Autoriai pabrėžia, kad žmonių sveikatos būklė ir individualūs skirtumai gali lemti, kaip efektyviai konkrečiam asmeniui veikia „MIND“ dieta. Vis dėlto bendras rezultatas, jų teigimu, papildo įrodymus, jog mityba glaudžiai susijusi su smegenų sveikata.

Ne vienas ankstesnis tyrimas rodė, kad mitybos pasirinkimai gali turėti įtakos neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Alzheimerio liga, rizikai. Mokslininkai siūlo ateityje šiuos rezultatus tikrinti didesnėse ir įvairesnėse dalyvių grupėse.

„Rezultatai pabrėžia papildomų ilgalaikių tyrimų poreikį, kad būtų geriau atskleista, kaip konkrečios mitybos struktūros veikia smegenų senėjimą ir neurodegeneraciją, ir kad tai padėtų kurti mitybos intervencijų programas smegenų sveikatai gerinti“, – rašo tyrėjai.

„Atsižvelgiant į pasaulinį visuomenės senėjimą ir augančią neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Alzheimerio ir Parkinsono ligos, naštą, „MIND“ dietos įtraukimas į vyresnio amžiaus žmonėms skirtas mitybos gaires galėtų būti prieinama strategija šiam iššūkiui spręsti“, – teigiama publikacijoje.

Tyrimas publikuotas leidinyje „Journal of Neurology Neurosurgery & Psychiatry“.

Vis daugiau amerikiečių, siekdami numesti svorio ir pagerinti sveikatą, renkasi nuo nutukimo skirtus GLP-1 grupės vaistus – vieni juos leidžiasi kartą per savaitę, kiti vartoja kasdienes tabletes.

Remiantis sveikatos tyrimų grupės „KFF“ apklausa, apie 1 iš 8 JAV suaugusiųjų teigia vartojantys GLP-1 vaistą.

Nuo sausio mėnesio vien „Novo Nordisk“ naujajai „Wegovy“ tabletei, kaip teigia pati bendrovė, jau išrašyta daugiau nei 600 tūkst. receptų. Ankstyvoji analizė rodo, kad daugiau nei trečdalis vartotojų su šiais vaistais susiduria pirmą kartą, nurodo sveikatos priežiūros duomenų bendrovė „Truveta“.

Vis dėlto ekspertai pabrėžia: vien vaistų nepakanka. Norint pasiekti didžiausią naudą, būtini gyvenimo būdo pokyčiai – subalansuota mityba, fizinis aktyvumas, pakankamas miegas ir streso valdymas.

„Didžiausia klaida, kurią žmonės daro vartodami GLP-1 vaistus, yra manyti, kad receptas ir yra gydymas“, – sako gydytoja Katherine Saunders, nutukimo medicinos specialistė iš „Weill Cornell Medicine“ ir svorio mažinimo gydymo bendrovės „FlyteHealth“ bendraįkūrėja.

Nors GLP-1 vaistai gali padėti mažinti svorį ir gerinti sveikatos rodiklius ir be papildomų priemonių, nauja apžvalga, apėmusi beveik tris dešimtis tyrimų, rodo, kad poveikis tampa didesnis ir išlieka ilgiau, kai vaistai derinami su gyvenimo būdo korekcijomis.

Ekspertai primena, kad nutukimas yra vienas svarbiausių lėtinių ligų veiksnių, susijusių su širdies ligomis ir diabetu. Tačiau dėmesys turėtų būti nukreiptas ne vien į skaičius svarstyklėse, o į bendrą sveikatą, sako Harvardo medicinos mokyklos endokrinologė ir nutukimo specialistė dr. Jody Dushay.

„Sveikata – tai ką valgote, kiek judate, koks jūsų cukraus kiekis kraujyje, kraujospūdis, cholesterolis. Visi šie dalykai yra labai svarbūs“, – pabrėžia ji.

GLP-1 vaistai veikia taikydami žarnyne ir smegenyse esančius hormonus: jie lėtina virškinimą, mažina apetitą ir stiprina sotumo jausmą. Pasak K. Saunders, toks poveikis „sulygina žaidimo sąlygas“, todėl žmogui tampa lengviau įtvirtinti naudingus įpročius – valgyti mažiau ir daugiau judėti.

Specialistė taip pat atkreipia dėmesį, kad socialiniai tinklai ir reklama kartais sukuria įspūdį, jog tai greitas sprendimas, tačiau nutukimas yra sudėtinga, lėtinė ir progresuojanti liga, kuriai reikalinga nuosekli medicininė priežiūra.

Klinikiniuose tokių vaistų kaip „Wegovy“ ar „Zepbound“ tyrimuose dalyviai kartu su vaistais laikėsi struktūruotų gyvenimo būdo programų. Būtent tokios programos paprastai rekomenduojamos ir realioje praktikoje, kartu su kiekvienu nauju receptu.

Tai gali lemti ne tik reikšmingą svorio kritimą, bet ir geresnius sveikatos rodiklius.

Vasario mėnesį paskelbtame tyrime, kuriame analizuoti daugiau nei 98 tūkst. JAV karo veteranų duomenys, nustatyta, kad tie, kurie vartojo GLP-1 vaistus ir laikėsi 6–8 sveikų įpročių, turėjo 43 proc. mažesnę rimtų širdies ir kraujagyslių įvykių, tokių kaip insultas ar infarktas, riziką, palyginti su tais, kurie vaistų nevartojo ir laikėsi trijų ar mažiau tokių įpročių.

„Gyvensenos įpročiai gali reikšmingai sustiprinti modernių vaistų teikiamą naudą“, – teigia vienas iš tyrimo autorių, Harvardo „T.H. Chan“ visuomenės sveikatos mokyklos mitybos katedros vadovas dr. Frank Hu.

Norint sustiprinti GLP-1 vaistų poveikį ir sumažinti galimus šalutinius reiškinius, tokius kaip pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimas ar raumenų masės mažėjimas, dr. J. Dushay ir kiti ekspertai pateikia konkrečias rekomendacijas.

Raumenų masei išlaikyti patariama su kiekvienu valgymu gauti po 20–30 gramų baltymų. Tam tinka žuvis, paukštiena, jogurtas, ankštinės daržovės. Taip pat rekomenduojama didinti skaidulų kiekį racione ir gerti daugiau vandens – maždaug 8–12 puodelių per dieną. Jei vargina rėmuo ar pykinimas, verta vengti kepto ir aštraus maisto bei negulti iškart po valgio.

Fiziniam aktyvumui patariama skirti bent 150 minučių aerobinės veiklos per savaitę, o idealu – apie valandą per dieną. Taip pat rekomenduojama 2–3 kartus per savaitę įtraukti 30 minučių jėgos treniruotes, pavyzdžiui, pratimus su svarmenimis ar pasipriešinimo gumomis.

Ne mažiau svarbus ir miegas – sveikam suaugusiajam rekomenduojama miegoti 7–9 valandas per parą. Taip pat patariama imtis priemonių mažinti psichologinį ir emocinį stresą.

Galiausiai specialistai ragina reguliariai pasitikrinti pas sveikatos priežiūros specialistą ir įvertinti pažangą. Nors GLP-1 vaistai dažniausiai toleruojami, retais atvejais jie gali sukelti rimtų komplikacijų.

„Kažkas tikrai turi stebėti: koks yra svorio kritimo tempas, kokie šalutiniai reiškiniai, o ne tiesiog kas mėnesį išsiųsti receptą“, – sako dr. J. Dushay.

Po dešimtmečius trukusio sergamumo mažėjimo išsivysčiusiose šalyse tuberkuliozė (TB) vėl ima plisti, be to, vis dažniau tampa atspari stipriausiems antibiotikams.

„Pasaulio sveikatos organizacija“ situaciją vadina visuomenės sveikatos krize, tačiau mokslininkai skelbia apie naują proveržį, galintį padėti kovoti su viena pavojingiausių infekcinių ligų pasaulyje.

Tarptautinė tyrėjų komanda išnagrinėjo tris eksperimentinius antibiotikų junginius – ekumiciną, ilamicinus ir ciklomarinus – siekdama tiksliai nustatyti, kaip jie naikina tuberkuliozę sukeliančią bakteriją Mycobacterium tuberculosis.

Nors šie junginiai mokslininkams nėra naujiena, iki šiol trūko aiškumo, kaip tiksliai jie sutrikdo bakterijos gyvybines funkcijas. Tokia informacija yra itin svarbi kuriant veiksmingus ir plačiai pritaikomus vaistus.

Laboratoriniai bandymai parodė, kad visi trys junginiai veikia bakterijos viduje esantį molekulinį mechanizmą – ClpC1–ClpP1P2 kompleksą. Šis kompleksas būtinas M. tuberculosis gyvybingumui, nes padeda „sutvarkyti“ nereikalingus ar pažeistus baltymus, kitaip tariant, užtikrina baltymų perdirbimą ir atliekų šalinimą.

„TB bakterijos priklauso nuo šios perdirbimo sistemos, kad išgyventų, ypač stresinėmis sąlygomis žmogaus organizme“, – teigia Australijos „Sidnėjaus universiteto“ imunologas Warwickas Brittonas.

„Mūsų rezultatai rodo, kad šie junginiai sistemos paprasčiausiai neišjungia. Kiekvienas jų į ją įsikiša skirtingai ir sukelia plataus masto disbalansą visoje bakterijoje. Toks sutrikdymas susilpnina jos gebėjimą funkcionuoti ir išgyventi“, – priduria jis.

Tyrėjai pasitelkė analizės metodus, leidusius įvertinti daugiau kaip 3 tūkst. M. tuberculosis baltymų. Kiekvienas antibiotikų junginys buvo išbandytas atskirai, stebint, kaip kinta šių baltymų veikla ir pusiausvyra.

Nors visi trys junginiai trikdė baltymų perdirbimo sistemą, jų poveikis skyrėsi. Ryškiausią efektą sukėlė ekumicinas: po jo poveikio smarkiai padaugėjo apsauginio streso baltymo Hsp20, o tai rodo, kad bakterija patiria itin didelį stresą.

Toks tikslus veikimo mechanizmų supratimas leidžia kryptingiau vystyti antibiotikus su šiais junginiais: geriau prognozuoti, kokią žalą jie daro bakterijai, ir kaip juos būtų galima efektyviausiai derinti tarpusavyje.

„Stebėdami pokyčius beveik visame bakterijos baltymų tinkle, pamatėme, kaip vieno esminio komplekso sutrikdymas gali permodeliuoti visą jos vidinį baltymų kraštovaizdį“, – sako „Sidnėjaus universiteto“ cheminė biologė Isabel Barter.

„Šis gilesnis supratimas suteikia vertingų įžvalgų, kaip galėtume patobulinti šiuos junginius ir kurti tikslesnius bei veiksmingesnius anti-TB gydymo būdus“, – priduria ji.

Šiuo metu tuberkuliozė kasmet nusineša gerokai daugiau nei milijoną gyvybių. Liga plinta oro lašeliniu būdu – kosint ar net kvėpuojant. Nors TB yra pagydoma, veiksmingas gydymas nėra vienodai prieinamas visame pasaulyje. Be to, pilnas gydymo kursas dažnai trunka kelis mėnesius, o tai gali prisidėti prie antibiotikams atsparių atmainų atsiradimo.

Išgyvenamumą lemia ir socialinės bei ekonominės sąlygos, ir žmogaus imuninės sistemos būklė. Dar viena problema – latentinė infekcija: manoma, kad iki ketvirtadalio pasaulio gyventojų gali būti užsikrėtę TB bakterija, nors ne visiems ji išsivysto į aktyvią ligą.

Kiekvienas žingsnis, padedantis geriau suprasti, kaip tuberkuliozė įsitvirtina organizme ir kaip ją galima sustabdyti šiuolaikiniais vaistais, priartina prie tikslo ligą suvaldyti ar net išnaikinti.

Šis tyrimas išryškina perspektyvų taikinį – bakterijos baltymų skaidymo ir perdirbimo sistemą – ir tris junginius, galinčius ją atakuoti. Tai gali padėti aplenkti atsparių padermių plitimą.

„Mūsų tyrimas parodo potencialą tiesiogiai taikyti į šią baltymų degradacijos sistemą“, – teigia „Sidnėjaus universiteto“ cheminis biologas Richardas Payne’as.

„Suprasdami, kaip skirtingi junginiai su ja sąveikauja ir sutrikdo įprastą veikimą, galime strategiškiau kurti naujos kartos vaistus nuo tuberkuliozės“, – sako jis.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature Communications.

Demencijos riziką lemia daugybė veiksnių, o mokslininkai nurodo dar vieną galimai svarbų aspektą – sunkias infekcijas, ypač šlapimo takų ir šlapimo pūslės.

Naujo tyrimo metu Suomijos „Helsinkio universiteto“ mokslininkai nustatė, kad sunkios šlapimo takų infekcijos (ŠTI) ir kitos bakterinės ligos yra glaudžiai susijusios su didesne tikimybe po kelerių metų susirgti demencija. Tyrėjai pabrėžia, kad ši sąsaja išliko reikšminga net ir įvertinus kitas kartu pasitaikančias sveikatos būkles.

Tai svarbu todėl, kad anksčiau sunkios infekcijos jau buvo siejamos su demencijos rizika, tačiau nebuvo iki galo aišku, ar rezultatų neiškreipia kitos, su infekcijomis nesusijusios ligos. Yra nemažai būklių, įskaitant diabetą ir širdies ligas, kurios gali didinti ir infekcijų, ir demencijos riziką, todėl tyrėjams ypač svarbu buvo atskirti infekcinių ligų poveikį.

„Pastaraisiais metais mokslininkų dėmesys vis labiau krypsta į galimą infekcinių ligų vaidmenį demencijos vystymuisi“, – rašo tyrėjai publikuotame darbe.

„Iš anksto egzistuojančios gretutinės ligos gali būti svarbūs šios sąsajos veiksniai, nes vidutinis demencijos diagnozės amžius viršija 80 metų, todėl demencija sergantys žmonės dažnai turi ir kitų ligų, iš kurių daugelis taip pat didina infekcijų riziką“, – priduriama publikacijoje.

Mokslininkai išanalizavo 62 555 Suomijos gyventojų, vyresnių nei 65 metų, duomenis – visi jie 2017–2020 m. buvo diagnozuoti vėlyvos pradžios demencija. Taip pat į tyrimą įtraukti 312 772 kontrolinės grupės dalyviai, neturėję demencijos, suderinti pagal amžių ir lytį.

Duomenys parodė, kad su demencijos rizika buvo susijusios 29 ligos, dėl kurių reikėjo gydymo ligoninėje. Tarp jų – psichikos, elgesio, kardiometabolinės ir virškinimo sistemos ligos. Tačiau iš infekcinių susirgimų išsiskyrė tik dvi grupės: šlapimo takų infekcijos ir kitos bakterinės infekcijos.

Pakoregavus rezultatus taip, kad būtų atsižvelgta į kitas 27 ligas, taip pat į galimus veiksnius, tokius kaip išsilavinimas ir užimtumo statusas, nustatyta, kad sunkios infekcijos, ypač ŠTI, buvo susijusios su 19 proc. didesne demencijos išsivystymo rizika.

Pagrindinė išvada – infekcijų prevencija gali tapti vienu iš būdų mažinti demencijos tikimybę vyresniame amžiuje, greta kitų riziką mažinančių priemonių.

Tyrėjai pateikia ir galimų paaiškinimų, kodėl tokia sąsaja gali egzistuoti. Viena iš hipotezių – infekcijos sukeliamas uždegimas, kuris yra organizmo reakcija į ligą, gali pernelyg suaktyvinti imuninę sistemą ir taip netiesiogiai pakenkti smegenims. Vis dėlto pabrėžiama, kad reikalingi papildomi tyrimai, kurie šį mechanizmą patvirtintų arba paneigtų.

Duomenys taip pat leidžia svarstyti, kad reikšmės gali turėti laikas: vidutiniškai nuo infekcijos iki demencijos diagnozės praeidavo apie penkeri–šešeri metai. Galima, kad tokios infekcijos paspartina ankstyvus demencijos procesus arba „pastumia“ juos per kritinę ribą.

„Toks laiko tarpas leidžia manyti, kad dėl infekcijų, pakankamai sunkių, jog prireiktų gydymo ligoninėje, patiriamas uždegiminis poveikis greičiau paspartina jau egzistuojančią ikiklinikinę demencijos stadiją, o ne pradeda neurodegeneraciją kognityviai sveikam žmogui“, – rašo tyrėjai.

Tarp su didesne demencijos tikimybe susijusių neinfekcinių ligų mokslininkai išskyrė su alkoholiu susijusius psichikos sutrikimus, Parkinsono ligą ir galvos smegenų ligas. Tyrėjų teigimu, tokie duomenys prisideda prie geresnio supratimo, kaip demencija vystosi ir kas gali paskatinti jos pradžią.

Vis dėlto tyrimas neįrodo tiesioginio priežasties ir pasekmės ryšio – vien pagal šiuos rezultatus negalima teigti, kad būtent infekcijos, dėl kurių žmonės patenka į ligoninę, sukelia demenciją. Tačiau stipri nustatyta sąsaja rodo, kad šiai temai būtini tolesni tyrimai.

„Mūsų rezultatai patvirtina galimybę, kad sunkios infekcijos didina demencijos riziką“, – rašo tyrėjai.

„Vis dėlto reikalingi intervenciniai tyrimai, kad būtų galima nustatyti, ar infekcijų prevencija arba veiksmingas jų gydymas suteikia naudos demencijos prevencijai“, – pabrėžiama publikacijoje.

Tyrimas publikuotas žurnale „PLOS Medicine“.

Ankstyvieji Alzheimerio ligos požymiai gali slypėti žmogaus kalboje, tačiau kol kas nėra iki galo aišku, kurie tarimo ir kalbėjimo niuansai diagnozei yra svarbiausi.

2023 m. atliktas tyrimas leidžia manyti, kad senstant svarbiau tampa ne tai, ką sakome, o kaip tai pasakome. „Toronto universiteto“ mokslininkai teigia, jog kasdienės kalbos tempas gali būti tikslesnis kognityvinio silpnėjimo rodiklis nei sunkumai prisimenant konkretų žodį.

„Mūsų rezultatai rodo, kad bendro kalbėjimo greičio pokyčiai gali atspindėti pokyčius smegenyse“, – tyrimo publikavimo metu sakė kognityvinis neurologas Jedas Meltzeris.

„Tai leidžia manyti, kad kalbėjimo greitis turėtų būti vertinamas kaip standartinių kognityvinių testų dalis – taip gydytojai galėtų greičiau pastebėti silpnėjimo požymius, o vyresnio amžiaus žmonės turėtų daugiau galimybių rūpintis smegenų sveikata“, – pridūrė jis.

Vadinamasis „žodis ant liežuvio galo“ (lethologica) reiškinys pažįstamas tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms. Vis dėlto su amžiumi daiktų pavadinimus prisiminti gali būti vis sunkiau, ypač po 60 metų.

Siekdami išsiaiškinti, kodėl taip nutinka, tyrėjai paprašė 125 sveikų 18–90 metų suaugusiųjų išsamiai apibūdinti pateiktą sceną.

Vėliau dalyviams buvo rodomi kasdieniai objektai, o kartu jie klausėsi garso įrašų, kurie turėjo arba padėti, arba suklaidinti.

Pavyzdžiui, rodant šluotos nuotrauką, garso įraše galėjo būti ištariamas panašiai skambantis žodis, kuris dėl rimo palengvina teisingo atsakymo prisiminimą. Tačiau kitu atveju dalyviai galėjo išgirsti susijusį žodį (pavyzdžiui, šluostę), kuris akimirkai nukreipia mintį į šalį.

Tyrimas parodė: kuo greitesnė buvo natūrali dalyvių kalba pirmojoje užduotyje, tuo sparčiau jie pateikdavo atsakymus antrojoje.

Rezultatai dera su vadinamąja apdorojimo greičio teorija: ji teigia, kad kognityvinio silpnėjimo centre yra bendras informacijos apdorojimo sulėtėjimas, o ne vien atminties „centrų“ silpnėjimas.

„Akivaizdu, kad vyresni suaugusieji įvairias kognityvines užduotis atlieka gerokai lėčiau nei jaunesni – įskaitant žodžių produkcijos užduotis, tokias kaip paveikslėlių įvardijimas, atsakymai į klausimus ar rašytų žodžių skaitymas“, – aiškino psichologo Hsi T. Wei vadovaujama „Toronto universiteto“ komanda.

„Natūralioje kalboje vyresni žmonės taip pat dažniau daro nesklandumų – pasitaiko neužpildytų ir užpildytų pauzių (pavyzdžiui, „uh“ ir „um“), be to, jų kalbėjimo tempas apskritai būna lėtesnis“, – pridūrė tyrėjai.

2024 m. publikuotame tekste „The Conversation“ demencijos tyrėja Claire Lancaster pažymėjo, kad „Toronto“ komandos darbas „atvėrė įdomias galimybes… parodė, jog kognityvinius pokyčius gali išduoti ne tik tai, ką sakome, bet ir tai, kaip greitai tai pasakome“.

Pastaruoju metu kai kurie dirbtinio intelekto algoritmai, analizuodami kalbos ypatumus, mėgino prognozuoti Alzheimerio diagnozę, o tikslumas siekė 78,5 proc.

Kiti tyrimai nustatė, kad žmonės, kurių smegenyse aptinkama daugiau amiloidinių plokštelių požymių, 1,2 karto dažniau patiria su kalba susijusių sunkumų. Amiloidinės plokštelės, kaip ir tau baltymo sankaupos, laikomos vienais pagrindinių Alzheimerio ligos požymių.

2024 m. „Stanfordo universiteto“ tyrėjų vadovaujamas darbas parodė, kad ilgesnės pauzės ir lėtesnis kalbėjimo tempas siejasi su didesniu susivijusių tau baltymų kiekiu.

237 kognityvinių sutrikimų neturinčių suaugusiųjų neurovizualizacijos duomenys leidžia manyti, kad didesnė tau „našta“ dažniau siejama su lėtesniu kalbėjimu, ilgesnėmis pauzėmis tarp frazių ir didesniu pauzių skaičiumi apskritai.

Įdomu tai, kad dalyviai, kurių smegenyse buvo daugiau tau požymių, nebūtinai prasčiau susidorodavo su atminties atgaminimo testais. Gali būti, kad jie vis dar randa teisingą atsakymą, tačiau tam prireikia daugiau laiko – todėl kalba lėtėja ir daugėja pauzių.

Jeigu ši prielaida teisinga, tuomet kalbos ypatumai atliekant atminties atgaminimo užduotis galėtų suteikti naujos informacijos apie žmogaus neurologinę būklę – tokios, kurios tradiciniai testai ne visada užfiksuoja.

„Tai rodo, kad kalbos pokyčiai gali atspindėti Alzheimerio ligos patologijos vystymąsi net ir tada, kai dar nėra akivaizdaus kognityvinio sutrikimo“, – daro išvadą 2023 m. tyrimo autoriai.

„Ypač perspektyvu būtų analizuoti kalbą, kai po tam tikro laiko prašoma atpasakoti istoriją – tai yra uždelsto atgaminimo užduotyje“, – rašo komanda.

Mokslininkai pabrėžia, kad dabar reikia ilgalaikių tyrimų: būtina stebėti žmones, kurie atminties testus atlieka lėčiau, ir įvertinti, ar vėliau jiems iš tiesų dažniau išsivysto demencija ar kiti kognityviniai sutrikimai.

Be to, net ir nustačius padidėjusias tau sankaupas ar amiloidines plokšteles smegenyse, tai dar nereiškia, kad žmogui neišvengiamai išsivystys Alzheimerio liga.

Nors darbo dar daug, mokslininkai vis labiau artėja prie to, kad iššifruotų subtilius žmogaus kalbos niuansus ir geriau suprastų, ką mūsų žodžiai bei jų tartis pasako apie smegenų būklę.

2023 m. tyrimas publikuotas žurnale „Aging, Neuropsychology, and Cognition“.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2025 m. liepą.

Bakterinis meningitas vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre – apie naujus atvejus pranešta Naujojoje Zelandijoje, siejant juos su „Otago universitetu“, taip pat fiksuojamas sparčiai augantis protrūkis Anglijoje, „Kento universitete“.

Ši liga seniai žinoma kaip ūmi ir mirtinai pavojinga. „Pasaulio sveikatos organizacijos“ vertinimu, net ir laiku suteikus medicinos pagalbą bei skyrus antibiotikų, maždaug vienas iš šešių užsikrėtusių žmonių miršta.

Tačiau nors ši statistika dažnai patenka į antraštes, daug mažiau kalbama apie tai, kas nutinka tiems, kuriems pavyksta išgyventi. Dalis mokslinių tyrimų iki šiol daugiausia dėmesio skyrė ūmiajai ligos fazei, kai pacientai gydomi ligoninėje. Toks požiūris netiesiogiai sustiprina įsitikinimą, kad meningitas yra trumpalaikė liga, o išrašius pacientą viskas esą baigta.

Vis dėlto taip nėra. Naujausi tarptautiniai duomenys rodo, kad didelė dalis persirgusiųjų patiria ilgalaikių, gyvenimą keičiančių fizinių, psichologinių ir socialinių pasekmių, kurios tęsiasi gerokai ilgiau nei ūmus gydymo laikotarpis.

Naujajame tyrime, atliktame Naujojoje Zelandijoje, buvo siekiama detaliau suprasti, kaip atrodo gyvenimas po persirgto bakterinio meningito. Bendradarbiaujant su organizacija „Meningitis Foundation Aotearoa New Zealand“, buvo surinkti 16 suaugusiųjų apklausos atsakymai, o vėliau su dešimtimi jų atlikti išsamūs interviu. Tai leido sudaryti individualizuotą, niuansuotą vaizdą, ką iš tiesų reiškia atsigavimas po šios infekcijos.

Tyrimo dalyviai pabrėžė, kad bakterinis meningitas jiems tapo ne trumpu epizodu, o ilgalaike būsena su plačiomis pasekmėmis. Jie pasakojo, jog po išrašymo iš ligoninės patyrė įvairius lėtinius padarinius: nuolatinį nuovargį, dėmesio sutrikimus, atminties problemas, sunkumus valdant emocijas, besitęsiančius galvos skausmus, taip pat judėjimo, regos ar klausos sutrikimus.

Kai kuriems šios pasekmės tapo negrįžtamos, kitiems – tęsėsi metų metus.

Nuolatiniai simptomai stipriai paveikė kasdienį gyvenimą: galimybes dirbti ir išsilaikyti, mokytis, palaikyti santykius. Tai, pasak dalyvių, turėjo ir rimtų pasekmių psichikos sveikatai – jie siejo savo patirtis su nerimu, depresija, savižudiškomis mintimis.

„Man atrodė, kad mano gyvenimas jau visiškai baigtas“, – taip savo būseną apibūdino vienas iš tyrimo dalyvių.

Pasak tyrėjų, situaciją sunkino ir informacijos stoka: žmonės teigė negavę aiškių, praktiškai pritaikomų gydytojų rekomendacijų apie galimus padarinius bei realias pasveikimo trajektorijas. Šis informacijos vakuumas, jų teigimu, apsunkino prisitaikymą prie pasikeitusio gyvenimo, o kai kurie jautėsi palikti likimo valiai ir nežinojo, kur kreiptis pagalbos.

Interviu dalyviai taip pat nurodė, kad jiems nebuvo pasiūlytas psichikos sveikatos stebėjimas ar pagalba, nors gyvybei pavojingos diagnozės patirtis yra žinomas potrauminio streso sutrikimo rizikos veiksnys. Kai kurie pasakojo, jog iš ligoninės buvo išleisti šoko būsenoje, neturėdami aiškaus tolesnio gydymo plano, šeimos gydytojo priežiūros schemos ar siuntimų pas specialistus.

„Kai galiausiai buvau išrašyta, nebuvo jokios paramos. Nebuvo jokio lankstinuko, kuris paaiškintų, kad galiu su kuo nors pasikalbėti, ar sąrašo, kokių šalutinių reiškinių galiu tikėtis“, – teigė viena dalyvė.

Tyrimas atskleidė, kad sveikatos priežiūros sistemoje dažnai dominuoja ūmios būklės gydymas, o po išrašymo pacientai traktuojami tarsi jau pasveikę ir netrukus galėsiantys grįžti į įprastą gyvenimą. Keliems dalyviams gydytojai esą rekomendavo sugrįžti į darbą ar mokslus per kelias savaites.

Tačiau daugeliui tai pasirodė esanti klaidinanti ir pernelyg optimistinė prognozė – po meningito patirti sutrikimai ribojo jų galimybes dirbti, mokytis ar bendrauti mėnesius ar net metus.

Neturint formalios poūmio priežiūros, svarbia atrama tapo artimieji. Dalis tyrimo dalyvių pasakojo, kad iš ligoninės buvo išleisti būdami tokios būklės, jog negalėjo patys pavalgyti ar judėti be pagalbos, todėl šeimos ir draugų parama buvo gyvybiškai reikalinga.

Tyrėjų išvada aiški: bakterinis meningitas yra kur kas daugiau nei vien gyvybei pavojinga infekcija. Tai ūmi liga, kuri gali palikti sunkių lėtinių pasekmių – jos dažnai nepakankamai įvertinamos, menkai atpažįstamos ir neretai lieka be tinkamo tęstinio palaikymo.

Kartu su pastangomis didinti skiepijimo apimtis ir gerinti ankstyvą simptomų atpažinimą, būtina stiprinti pagalbą tiems, kurie gyvena su šios ligos pasekmėmis. Pacientams ir jų šeimoms reikia realistiškos informacijos, aiškaus sveikimo plano ir jautrios, į ilgalaikius poreikius reaguojančios pagalbos.

Milijonai žmonių serga širdies ritmo sutrikimu, vadinamu prieširdžių virpėjimu. Tokiu atveju viršutinės širdies kameros – prieširdžiai – plaka ne tolygiai, o chaotiškai.

Daliai pacientų simptomai būna palyginti lengvi: jaučiamas širdies permušimas, nuovargis ar dusulys. Tačiau didžiausia grėsmė yra gerokai rimtesnė – insultas.

Širdyje yra nedidelė „kišenė“, vadinama kairiojo prieširdžio ausyte. Kai širdis plaka nereguliariai, kraujas šioje vietoje gali užsistovėti, o užsistovėjęs kraujas linkęs krešėti.

Jei toks krešulys atitrūksta ir nukeliauja į smegenis, jis gali užkimšti kraujagyslę ir sukelti insultą. Manoma, kad prieširdžių virpėjimas insulto riziką padidina maždaug penkis kartus. Todėl mokslininkai ieško būdų, kaip šią ausytę tarsi „išjungti“ iš rizikos grandinės.

Neseniai tyrėjai pristatė vieną galimą sprendimą – naują metodą, kol kas išbandytą tik su gyvūnais. Jo esmė – į širdį per kateterį suleidžiamas magnetams jautrus skystis, kuris sukietėja ir iš vidaus visam laikui užsandarina kairiojo prieširdžio ausytę.

Ankstyvieji bandymai su žiurkėmis ir kiaulėmis rodo, kad ateityje šis metodas galėtų mažinti insulto riziką žmonėms, sergantiems prieširdžių virpėjimu.

Dabartinis gydymas veiksmingas, bet ne idealus. Šiandien daugumai pacientų skiriami kraują skystinantys vaistai, pavyzdžiui, antikoaguliantai. Jie sumažina kraujo krešėjimą ir reikšmingai mažina insulto riziką.

Vis dėlto antikoaguliantai turi ir trūkumų – jie didina kraujavimo riziką. Tai gali būti pavojinga kai kuriems pacientams, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ar tiems, kurie turi kitų sveikatos problemų, pavyzdžiui, skrandžio opų, hipertenziją, kepenų ar inkstų ligų, onkologinių susirgimų.

Kai kurie žmonės šių vaistų netoleruoja arba priversti nutraukti gydymą dėl kraujavimo komplikacijų.

Dar viena alternatyva – kairiojo prieširdžio ausytės uždarymo procedūra, kai gydytojai įtaiso mažą prietaisą, užkemšantį ausytę. Plačiausiai žinomi sprendimai įvedami kateteriu ir išsiskleidžia tarsi nedidelis metalinis „skėtis“, uždarantis angą.

Tokie prietaisai gali būti veiksmingi, tačiau taip pat nėra tobuli. Kadangi ausytės forma ir dydis tarp pacientų labai skiriasi, standūs implantai ne visada užtikrina visišką sandarumą.

Kartais aplink kraštus gali pratekėti nedidelis kraujo kiekis, o ant prietaiso paviršiaus – susidaryti smulkūs krešuliai. Be to, prietaisą laikantys elementai gali pažeisti širdies audinį.

Naujasis metodas siūlo kitokį kelią. Vietoj standaus implanto į kairiojo prieširdžio ausytę per kateterį suleidžiamas magnetams jautrus skystis, vadinamas magnetofluidu.

Patekus į ausytės ertmę, išorinis magnetinis laukas padeda nukreipti ir išlaikyti skystį vietoje, kad jis užpildytų visą ausytę net ir veikiant kraujotakai.

Per kelias minutes skystis sureaguoja su kraujyje esančiu vandeniu ir virsta minkštu magnetogeliu, kuris užsandarina ertmę. Kadangi pradžioje medžiaga yra skysta, ji gali tiksliai prisitaikyti prie kiekvieno paciento ausytės nelygios, netaisyklingos formos.

Teoriškai tai leistų sukurti pilnesnį sandarumą nei įprasti standūs prietaisai. Be to, gelis, panašu, gali integruotis su širdies vidiniu dangalu, sudarydamas lygesnį paviršių, o tai galėtų sumažinti krešulių susidarymo tikimybę.

Kol kas šis metodas išbandytas tik su gyvūnais. Pirmiausia koncepcija vertinta su žiurkėmis, vėliau pereita prie bandymų su kiaulėmis – tai svarbus etapas širdies ir kraujagyslių tyrimuose.

Tyrime su kiaulėmis magnetogelis ausytėje išliko stabilus 10 mėnesių – nepastebėta nei krešulių, nei pratekėjimo. Širdies vidinis dangalas apaugo gelio paviršių ir suformavo vientisą, vizualiai sveiką sluoksnį.

Palyginus su įprastais metaliniais uždarymo prietaisais, magnetogelis sudarė lygesnį vidinį paviršių ir padėjo išvengti audinių pažeidimų, kurie kartais siejami su prietaisų tvirtinimo elementais. Taip pat tyrėjai nepastebėjo žalingo biologinio poveikio gyvūnams.

Kiaulės dažnai naudojamos širdies ir kraujagyslių tyrimuose, nes jų širdys yra panašios į žmogaus – dydžiu, sandara ir funkcija. Todėl saugumo ir veikimo įrodymai kiaulių modelyje laikomi reikšmingu koncepcijos patvirtinimu, tačiau tai dar negarantuoja, kad technologija bus saugi ir veiksminga žmonėms.

Nepaisant žadančių rezultatų, metodas kol kas išlieka eksperimentinis. Prieš pradedant klinikinius tyrimus su žmonėmis, reikės įrodyti ilgalaikį saugumą, patobulinti medžiagos suleidimo būdą ir užtikrinti, kad ji didesniuose gyvūnų modeliuose elgsis nuspėjamai.

Yra ir praktinių iššūkių. Pavyzdžiui, magnetinė medžiaga gali turėti įtakos magnetinio rezonanso tomografijos tyrimams, todėl tam tikras širdies sritis gali būti sunkiau įvertinti. Tokias problemas būtina išspręsti, kad metodą būtų galima taikyti pacientams. Be to, medicinos prietaisai privalo pereiti ilgą testavimo kelią, todėl iki realaus taikymo gali prireikti daug metų.

Jeigu ateityje technologija pasirodytų esanti saugi ir veiksminga žmonėms, ji galėtų pasiūlyti naują būdą apsaugoti prieširdžių virpėjimu sergančius pacientus nuo insulto.

Kateteriu suleidžiamas skystas „sandariklis“ galėtų tapti alternatyva tiems, kurie netoleruoja antikoaguliantų, ir padėti įveikti dalį esamų ausytės uždarymo prietaisų apribojimų.

Prieširdžių virpėjimas paveikia dešimtis milijonų žmonių visame pasaulyje, todėl net ir nedideli insulto prevencijos patobulinimai galėtų turėti reikšmingą poveikį visuomenės sveikatai.

Kol kas magnetogelis išlieka laboratorine inovacija, o ne klinikine terapija. Vis dėlto šis sprendimas parodo, kaip medžiagų mokslo ir biomedicininės inžinerijos pažanga atveria naujas galimybes sprendžiant vieną iš sudėtingiausių kardiologijos iššūkių.

Naujas tyrimas rodo, kad vienas žmogaus žarnyne aptinkamas mikrobas gali prisidėti prie didesnės raumenų jėgos.

Žarnyne gyvena daugybė mikroorganizmų, bendrai vadinamų žarnyno mikrobiomu. Jie svarbūs įvairiems organizmo procesams – nuo virškinimo ir medžiagų apykaitos iki imuninės sistemos veiklos, miego, nervų sistemos vystymosi ir smegenų funkcijų.

Mokslininkai atkreipė dėmesį į dar vieną galimą šių mikroorganizmų „darbą“ – raumenų funkcijos gerinimą. Tyrime išskirta konkreti bakterija, priskiriama „Roseburia“ genčiai, kuri, kaip teigiama, gali teigiamai veikti raumenų metabolizmą ir raumenų jėgą.

Pasak vieno iš tyrimo autorių, Granados universiteto (Ispanija) fizinio aktyvumo fiziologo Jonatano Ruizo, šie rezultatai stiprina prielaidą apie vadinamąją žarnyno ir raumenų ašį – panašiai kaip dažniau minima žarnyno ir smegenų ašis.

„Mūsų rezultatai pateikia tvirtų įrodymų, patvirtinančių žarnyno ir raumenų ašies egzistavimą – nustatyta bakterija teigiamai moduliuoja raumenų metabolizmą ir raumenų jėgą“, – teigia J. Ruizas.

Siekdami įvertinti ryšį tarp konkrečių žarnyno bakterijų ir raumenų jėgos, tyrėjai analizavo dviejų grupių žmonių išmatų mėginius: 90 jaunų suaugusiųjų (18–25 m.) ir 33 vyresnio amžiaus asmenų (65 m. ir vyresnių).

Visi dalyviai nurodė gyvenantys gana sėsliai: sportuojantys mažiau nei 20 minučių rečiau nei tris kartus per savaitę. Taip pat jie per pastaruosius tris mėnesius buvo išlaikę stabilų kūno svorį ir nerūkė.

Dalyviams atlikti išsamūs raumenų pajėgumo matavimai, įskaitant plaštakos suspaudimo jėgos, kojų ir viršutinės kūno dalies jėgos testus. Be to, buvo įvertintas maksimalus deguonies suvartojimas, rodantis kardiorespiracinį pajėgumą.

Nors išmatų mėginiuose aptikta didelė mikrobų įvairovė, „Roseburia“ genties bakterijos išsiskyrė teigiama koreliacija su raumenų rodikliais. Kai kurios „Roseburia“ rūšys, pasak tyrėjų, su tiriamais parametrais nesusijusios, tačiau kitos demonstravo sąsajas su dalimi raumenų testų. Pavyzdžiui, „Roseburia intestinalis“ siejama su kojų ir viršutinės kūno dalies jėga jaunų suaugusiųjų grupėje.

Didžiausią tyrėjų dėmesį patraukė rūšis „Roseburia inulinivorans“. Nustatyta, kad didesnis šios bakterijos santykinis gausumas siejosi su keliais žmonių jėgos rodikliais: plaštakos suspaudimu, kojų spaudimu ir štangos spaudimu.

Vyresnio amžiaus dalyviai, kurių mėginiuose aptikta ši bakterija, turėjo beveik 30 proc. stipresnį plaštakos suspaudimą nei panašūs tiriamieji, kurių mėginiuose jos nebuvo.

Teigiamas ryšys pastebėtas ir tarp jaunų suaugusiųjų: didesnis „R. inulinivorans“ paplitimas siejosi su stipresniu suspaudimu bei didesniu kardiorespiraciniu pajėgumu.

Tyrime atlikti ir papildomi bandymai su pelėmis, siekiant įvertinti priežastinį ryšį ir geriau suprasti mechanizmus. Pirma pelėms antibiotikais buvo sumažinta natūrali žarnyno mikroflora, o tuomet aštuonias savaites kas savaitę jos buvo papildomos žmogaus žarnyno bakterijomis.

Tyrėjų teigimu, „R. inulinivorans“ sukėlė „ryškų padidėjimą“ pelių priekinių galūnių sugriebimo jėgoje – maždaug 30 proc. daugiau nei kontrolinėje grupėje.

Be jėgos pokyčių, pelėms, gavusioms šią bakteriją, nustatyta daugiau greitųjų raumeninių skaidulų ir didesnės raumenų skaidulos pado (soleus) raumenyje, esančiame apatinės kojos užpakalinėje dalyje.

Mokslininkai mano, kad bakterija gali veikti per aminorūgščių apykaitos pokyčius, aktyvindama purinų ir pentozių fosfato kelią raumenyse bei skatindama raumenų skaidulų hipertrofiją, kartu didindama greitųjų skaidulų dalį.

Nors reikalingi papildomi tyrimai, autoriai pažymi, kad rezultatai gali atverti kelią naujų probiotikų kūrimui, kurie padėtų ilgiau išlaikyti jėgą ir fizinį pajėgumą senstant.

„Tai atveria galimybę, kad tiriama bakterija ateityje galėtų būti naudojama kaip probiotikas, padedantis išsaugoti raumenų jėgą senstant“, – teigia vienas iš tyrimo autorių, Almerijos universiteto (Ispanija) endokrinologas Borja Martínez Téllez.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Gut“.