Category: Sveikata

Kavos puodelis dažniausiai siejamas su didesniu budrumu, tačiau naujas tyrimas rodo, kad jis gali būti susijęs ir su mažesne nerimo bei depresijos rizika. Tyrėjai teigia nustatę „saldųjį tašką“ – kiek kavos verta išgerti per dieną, kad poveikis būtų palankiausias.

Kinijos „Fudan“ universiteto mokslininkai siekė patikslinti ankstesnių tyrimų išvadas, kurios iki šiol buvo nevienareikšmės. Jie aiškinosi, ar kavos vartojimas gali turėti apsauginį poveikį nuo nuotaikos ir streso sutrikimų.

Tyrimui pasitelkti itin dideli duomenys: analizuoti 461 586 žmonių įrašai. Tyrimo pradžioje visi dalyviai buvo geros psichikos sveikatos, o jų būklė stebėta vidutiniškai 13,4 metų. Dalyviai patys nurodė, kiek kavos vartoja, o šie duomenys vėliau sulyginti su per laiką nustatytomis sveikatos diagnozėmis.

Statistinė analizė parodė, kad mažiausia psichikos sveikatos problemų tikimybė buvo tiems, kurie kasdien išgerdavo po 2–3 puodelius kavos. Ši grupė palankiau atrodė lyginant tiek su visai kavos nevartojusiais, tiek su tais, kurie gėrė daugiau nei 3 puodelius per dieną.

Kita vertus, didesni kiekiai gali būti nepalankūs: tyrėjai nustatė, kad išgeriant 5 ar daugiau puodelių per dieną, nuotaikos sutrikimų rizika buvo didesnė. Tai leidžia manyti, kad poveikį galima „perlenkti“.

„Nustatėme J formos ryšį tarp kavos vartojimo ir psichikos sutrikimų, o tai leidžia manyti, kad saikingas kavos kiekis gali būti naudingas psichikos sveikatai“, – rašo autoriai savo publikuotame darbe.

Šis J formos ryšys išliko panašus nepriklausomai nuo kavos tipo – maltos, tirpios ar net be kofeino. Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad teigiamos sąsajos buvo ryškesnės vyrams nei moterims.

Analizėje buvo atsižvelgta į daugybę galinčių daryti įtaką veiksnių: amžių, išsilavinimą, fizinio aktyvumo įpročius, gretutines sveikatos būkles. Tai didina tikimybę, kad būtent kavos vartojimas prisidėjo prie stebėtų skirtumų, nors visiškai to patvirtinti neleidžia tyrimo dizainas.

Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tyrimas neįrodo priežastinio ryšio. Dalyvių buvo klausiama apie kavos vartojimo įpročius tik vieną kartą – tyrimo pradžioje – ir vėliau tai nebuvo nuosekliai stebima.

Tyrėjai atliko ir genetinę analizę: ieškojo dalyvių, kurių genai leistų spėti, jog kofeinas jų organizme skaidomas greičiau arba lėčiau. Tačiau šie genetiniai skirtumai reikšmingai nepakeitė bendrų nustatytų sąsajų.

Mokslininkai primena, kad kavoje yra daug biologiškai aktyvių junginių. Jų manymu, dalis šių medžiagų gali turėti raminamąjį ir uždegimą mažinantį poveikį smegenų grandinėms, susijusioms su nuotaika ir stresu. Ankstesni tyrimai yra leidę spėti, kad panašūs mechanizmai gali turėti apsauginį poveikį ir kitų ligų kontekste, tačiau šiame darbe smegenų pokyčiai tiesiogiai nematuoti.

„Ankstesni tyrimai, nagrinėję ryšį tarp kavos vartojimo ir psichikos sveikatos, ypač depresijos bei nerimo, pateikė nevienodus rezultatus – skyrėsi tiek sąsajų kryptis, tiek optimalus paros kiekis“, – rašo autoriai.

„Šiuos neatitikimus iš dalies gali paaiškinti metodologiniai skirtumai, įskaitant tyrimų dizainą, imties dydį ir populiacijų ypatybes“, – priduria jie.

Ankstesni moksliniai darbai kavą siejo su ilgesne gyvenimo trukme, mažesne širdies ligų rizika ir geresniu kūno svorio reguliavimu. Šis tyrimas papildo bendrą vaizdą prielaida, kad saikingas kavos vartojimas gali būti susijęs ir su psichikos sveikatos rodikliais.

Augant psichikos sveikatos sutrikimų paplitimui, vis daugiau dėmesio skiriama prevencijai ir paprastoms, kasdien pritaikomoms priemonėms, galinčioms mažinti stresą ir nerimą. Autoriai pažymi, kad tokie įpročiai kaip 2–3 puodeliai kavos per dieną teoriškai galėtų būti reikšmingi didelėms žmonių grupėms, nors būtini ir tolesni tyrimai.

„Per pastarąjį dešimtmetį psichikos sutrikimai vis labiau pripažįstami viena svarbiausių naštų visuomenės sveikatai pasauliniu mastu“, – rašo tyrėjai. „Todėl reikalingos potencialios prevencinės strategijos, kurios padėtų stabdyti psichikos sutrikimų plitimą“, – teigiama publikacijoje.

Tyrimas publikuotas žurnale Journal of Affective Disorders.

Naujas imunoterapinis vaistas ankstyvame klinikiniame tyrime parodė daug žadančių rezultatų gydant prostatos vėžį. Vaistas, pavadintas „VIR-5500“, priklauso vadinamųjų „užmaskuotų“ T ląstelių aktyvatorių (T-cell engager) grupei. Šio tipo gydymas suaktyvina paties organizmo imuninę sistemą, kad ji tiksliau atakuotų vėžines ląsteles.

Tyrimas dar tebevyksta, o jo rezultatai kol kas nėra perėję mokslinės recenzijos (peer review) procedūros. Jame dalyvavo pažengusiu prostatos vėžiu sergantys pacientai, kuriems ankstesni gydymo būdai nepadėjo – jiems buvo skiriamas „VIR-5500“.

Pirminiai duomenys parodė, kad pacientams, gavusiems didžiausias dozes, net 82 proc. fiksuotas PSA (prostatos specifinio antigeno) rodiklio sumažėjimas – tai vienas dažniausiai naudojamų prostatos vėžio eigos vertinimo kriterijų.

Be to, beveik pusei šios grupės pacientų sumažėjo navikai tiek pirminėje vietoje, tiek metastazėse – tai yra židiniuose, į kuriuos vėžys buvo išplitęs iš prostatos į kitas kūno vietas.

Vėžinės ląstelės turi įvairių mechanizmų, leidžiančių išvengti imuninės sistemos atakos. Imunoterapija siekia sustiprinti organizmo gebėjimą atpažinti ir sunaikinti vėžį, kartu neutralizuodama šiuos „išsisukinėjimo“ būdus.

Nors pastaraisiais metais kai kurios imunoterapijos formos pasižymėjo itin sėkmingais rezultatais, daugelis vėžio rūšių, įskaitant prostatos vėžį, vis dar išlieka sunkiai gydomos. Dėl to išlieka poreikis kurti veiksmingesnius, saugesnius imunoterapinius vaistus.

T ląstelių aktyvatoriai veikia „surišdami“ T ląsteles (imunines ląsteles) ir vėžines ląsteles: vaistas prisijungia prie molekulių abiejų tipų ląstelių paviršiuje ir priverčia jas priartėti. Tai paskatina T ląsteles išskirti vėžines ląsteles naikinančias medžiagas ir sukelia uždegiminių procesų grandinę, padedančią naikinti naviką.

Šiuo metu žinoma daugiau nei 200 skirtingų T ląstelių aktyvatorių, kurių daugelis tiriami klinikiniuose tyrimuose siekiant gydyti įvairius navikus, pavyzdžiui, dauginę mielomą, leukemiją ar plaučių vėžį.

Šie vaistai tiriami ne vien onkologijoje. Manoma, kad jie galėtų būti naudingi ir kai kurių virusinių ligų gydyme, pavyzdžiui, hepatito B, kuris gali sukelti ilgalaikę infekciją. Kaip ir vėžys, virusai kartais geba išvengti imuninės sistemos atsako, o T ląstelių aktyvatoriai galėtų padėti efektyviau pašalinti užkrėstas ląsteles.

Vis dėlto su šios klasės vaistais siejama ir reikšminga rizika. Stiprus uždegiminis atsakas gali tapti „dviašmeniu kardu“ ir kai kuriais atvejais sukelti sunkią būklę – citokinų išsiskyrimo sindromą. Citokinai yra baltyminiai signalai, skatinantys uždegimą. Įprastai jų išsiskyrimas griežtai reguliuojamas, tačiau šio sindromo metu reakcija gali tapti per stipri ir nekontroliuojama, o tai gali baigtis daugelio organų pažeidimu ir kelti grėsmę gyvybei.

Panašūs toksiški uždegiminiai šalutiniai reiškiniai pasitaiko ir taikant kitas imunoterapijas. Tikėtina, kad juos sukelia labai intensyvus, staigus imuninės sistemos suaktyvinimas. Dėl to T ląstelių aktyvatorius ir kitus imunoterapinius vaistus siekiama tobulinti taip, kad jų poveikis būtų mažiau toksiškas.

Vienas iš sprendimų – sukurti imunoterapijos formas, kurios būtų neaktyvios tol, kol nepatektų į naviko aplinką, o tuomet būtų „įjungtos“. Tai daroma vaistą padengiant vadinamąja „kauke“, kuri neleidžia jam prisijungti prie T ląstelių ir vėžinių ląstelių. Patekus į naviką, ten gausiau esančios molekulės gali šią kaukę suskaidyti, ir vaistas tampa aktyvus.

„VIR-5500“ yra vienas iš tokių „užmaskuotų“ T ląstelių aktyvatorių. Tokia technologija gali suteikti dvigubą naudą: išlaikyti veiksmingumą ir kartu padidinti saugumą, nes uždegiminis atsakas labiau apsiribotų naviko sritimi, o ne išplistų po visą organizmą.

Be to, kai kurie T ląstelių aktyvatorių taikiniai gali būti randami ne tik vėžinėse, bet ir sveikose ląstelėse. „Užmaskavimas“ teoriškai gali padėti geriau atskirti vėžį nuo sveikų audinių, mažinti toksinį poveikį ir kartu didinti priešvėžinį efektyvumą.

Dar vienas privalumas – aktyvios vaisto formos susidarymui organizme reikia laiko, todėl gali keistis dozavimo principai. Praktikoje T ląstelių aktyvatoriai neretai pradedami skirti mažomis dozėmis, o vėliau jos palaipsniui didinamos, kad būtų išvengta staigaus imuninės sistemos „perjungimo“. „Kaukė“ gali leisti vaistui veikti lėčiau ir tolygiau, o tai potencialiai supaprastintų skyrimą ir sumažintų rizikas. Taip pat manoma, kad pati „kaukė“ gali apsaugoti vaistą nuo greito suirimo organizme ir pailginti jo veikimo trukmę.

Svarbus šio tyrimo pastebėjimas – daugumai pacientų, gavusių didžiausias „VIR-5500“ dozes, uždegiminiai šalutiniai reiškiniai buvo tik lengvi. Turint omenyje, kad šiai vaistų grupei būdingas toksiškumas, tai vertinama kaip itin reikšmingas signalas, jog „užmaskavimo“ mechanizmas gali padėti sumažinti pernelyg stipraus uždegimo riziką.

Jeigu tolimesni tyrimai patvirtins, kad „užmaskuoti“ T ląstelių aktyvatoriai yra ir saugesni, ir veiksmingesni, jų panaudojimo galimybės gali smarkiai išsiplėsti. Tokius vaistus būtų galima derinti su tradicinėmis vėžio gydymo priemonėmis, pavyzdžiui, chemoterapija ar radioterapija, siekiant dar geresnio efekto.

Panašios technologijos ankstyvuose tyrimuose jau rodo viltingus rezultatus ir prostatos vėžio srityje, o klinikiniai bandymai pradedami ir su kitais vėžiais, įskaitant kasos, storosios žarnos ir plaučių vėžį.

Vis dėlto, kadangi tyrimai dar nebaigti, kol kas per anksti vertinti galutinę klinikinę sėkmę. Ankstyvieji etapai paprastai apima palyginti nedaug pacientų, o pateikti duomenys dar nėra įvertinti recenzentų ir buvo pristatyti onkologijos konferencijoje.

Nepaisant to, pirminiai rezultatai suteikia vilčių gydant tuos vėžius, kuriuos iki šiol buvo sunku suvaldyti kitomis imunoterapijomis.

Sheena Cruickshank, imunologijos profesorė, „Manchester University“, ir Jonathan Worboys, imunologijos ir uždegimo instituto mokslo darbuotojas, „Manchester University“.

Ankstesni tyrimai ne kartą rodė, kad žarnyno veikla gali smarkiai paveikti smegenis, o smegenys – žarnyną. Naujas eksperimentas su pelėmis atskleidė galimą vieną iš šio ryšio mechanizmų: itin mažas kiekis gyvų bakterijų, panašių į žarnyno mikrobus, gali nukeliauti iš žarnyno į smegenis klajokliniu nervu.

JAV „Emory University“ mokslininkai pasitelkė kelis pelių modelius, kuriuose buvo skatinamos vadinamosios „pralaidaus žarnyno“ būklės. Tokios būklės gali sudaryti sąlygas bakterijoms prasiskverbti už žarnyno ribų. Tarp naudotų modelių buvo pelės, šertos riebiu maistu, siekiant sukelti aterosklerozei būdingus pokyčius, taip pat genetiškai modifikuotos pelės, kurioms pasireiškė Alzheimerio ir Parkinsono ligas primenantys simptomai.

Paprastai žarnyno pažeidimai gali lemti bakterijų patekimą į kraują ir infekcijas. Tačiau šiuo atveju tyrėjai smegenyse aptiko labai mažą kiekį bakterijų, atitinkančių žarnyno mikrobiotą, nors kraujyje jų nerado. Bakterijų pėdsakų smegenyse aptikta tiek tada, kai žarnyno pralaidumą skatino mityba, tiek tada, kai tai buvo susiję su ligų modeliais.

Tyrimo duomenys leidžia manyti, kad pagrindinis kelias nėra kraujotaka. Atlikus papildomus bandymus paaiškėjo, kad užblokavus klajoklinį nervą – vieną svarbiausių nervų sistemos „kelių“ tarp žarnyno ir smegenų – bakterijų kiekis smegenyse reikšmingai sumažėjo. Tai rodo, kad šis nervas gali tapti bakterijų „maršrutu“.

„Šie duomenys atskleidžia bakterijų persikėlimo ašį iš žarnyno į smegenis, kurią veikia aplinkos (mitybos) ir genetiniai veiksniai, ir skatina toliau tirti, ar šis reiškinys pasireiškia ir žmonėms“, – rašo mokslininkai publikuotame straipsnyje.

Idėja, kad bakterijos iš žarnyno į smegenis galėtų patekti per nervų sistemą, nėra visiškai nauja, tačiau šis tyrimas pateikia vienus aiškiausių eksperimentinių įrodymų su gyvais gyvūnais. Pavyzdžiui, anksčiau bakterijų pėdsakų buvo aptikta Alzheimerio liga sirgusių žmonių smegenyse po mirties, tačiau tai nėra tas pats, kas stebėti procesą gyvame organizme.

Tyrėjai taip pat atliko bandymus, kai tam tikri žarnyno mikrobai buvo perkelti pelėms. Vėliau šios bakterijos buvo aptiktos žarnyne ir smegenyse, bet ne kituose organuose.

Vis dėlto mokslininkai pabrėžia svarbias tyrimo ribas: tai buvo bandymai su pelėmis, o į smegenis patekusių bakterijų kiekis buvo itin mažas. Kol kas neaišku, ar tokio kiekio pakaktų sukelti uždegimą ar prisidėti prie ligos vystymosi.

Šiuos klausimus turėtų atsakyti būsimieji tyrimai. Ankstesni moksliniai darbai ne kartą siejo žarnyno uždegimą su neurodegeneracinėmis ligomis, tokiomis kaip Alzheimerio liga, taip pat su nuotaikos sutrikimais, tačiau priežastinis ryšys išlieka ne iki galo aiškus.

Ateityje teoriškai galėtų atsirasti galimybių kai kurias smegenų ligas ar psichikos sveikatos sutrikimus gydyti vaistais, nukreiptais į žarnyno mikrobiomą. Tačiau tam pirmiausia reikėtų aiškiai įrodyti priežasties ir pasekmės grandinę.

„Vienas svarbiausių šio tyrimo praktinių aspektų yra tai, kad jis leidžia manyti, jog neurologinių būklių vystymasis gali prasidėti žarnyne“, – teigia mikrobiologas Davidas Weissas.

Pasak jo, tai galėtų pakeisti būsimų intervencijų kryptį: vietoj to, kad terapijos taikiniu būtų laikomos tik smegenys, daugiau dėmesio galėtų tekti žarnynui kaip galimam pradiniam taikiniui.

Mokslininkai šiuo metu tiria įvairius būdus, kuriais žarnynas ir smegenys gali „bendrauti“: per imuninę sistemą, per nervų sistemą ir per biochemines reakcijas. Naujas tyrimas rodo, kad tam tikromis sąlygomis ryšys gali būti ypač tiesioginis – bakterijos gali tiesiog fiziškai persikelti iš vienos vietos į kitą.

Dar vienas svarbus pastebėjimas: pelėms, kurios buvo šeriamos riebiu maistu, grįžus prie įprastos mitybos, bakterijų kiekis smegenyse sumažėjo iki neaptinkamo lygio. Tai leidžia manyti, kad sumažinus žarnyno pralaidumą, galimi pokyčiai gali būti bent iš dalies grįžtami.

Šis tyrimas dar kartą primena, kaip glaudžiai tarpusavyje susijusios skirtingos organizmo sistemos ir kaip vienos srities problemos gali paveikti kitą – ypač kalbant apie žarnyno ir smegenų ašį.

„Šis darbas pabrėžia, kad būtina toliau tirti, kaip mitybos pokyčiai gali daryti didelę įtaką elgesiui ir neurologinei sveikatai“, – teigia imunologas Arashas Grakoui.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „PLOS Biology“.