Category: Sveikata

Gyvendami su partneriu dažnai dalijatės ne tik namais, įpročiais ar pomėgiais. Mokslininkai teigia, kad kartu gyvenantys žmonės dalijasi ir mikroskopinių organizmų „bendruomene“, gyvenančia ant mūsų kūno ir jo viduje.

Ši mikroorganizmų visuma, kurią daugiausia sudaro bakterijos, taip pat virusai ir grybeliai, vadinama žmogaus mikrobiomu. Skirtingose kūno vietose esantys mikrobiomai atlieka svarbų vaidmenį sveikatai.

Nuo pat gimimo mikrobiomą formuoja mūsų sąveika su motina – ji perduoda įvairių mikroorganizmų, padedančių vystytis imuninei ir virškinimo sistemoms. Vėliau, žmogui augant, šią trapią ekosistemą toliau keičia socialiniai ryšiai ir artimos aplinkos įtaka.

Žmonės, su kuriais gyvename, daro didelę įtaką tam, kokie mikrobai įsikuria mūsų organizme. Manoma, kad vien žarnyne partneriai gali dalintis maždaug 30 proc. ten gyvenančių mikroorganizmų.

Tačiau panašumai neapsiriboja vien žarnynu. Partneriai gali dalytis mikroorganizmais ir kitose kūno vietose, o tai potencialiai gali turėti reikšmės sveikatai.

Didžiausią įtaką žarnyno mikrobiomo sudėčiai paprastai daro mityba ir gyvenimo būdas. Vis dėlto tyrimai rodo, kad gyvenimas kartu su partneriu taip pat yra svarbus veiksnys.

Skaičiuojama, kad kartu gyvenančios poros dalijasi apie 13–30 proc. žarnyno bakterijų. Šis ryšys išlieka net ir tuomet, kai atsižvelgiama į mitybą (kurią poros dažnai turi panašią). Be to, tyrimai rodo, kad kartu gyvenantys partneriai dažniau pasižymi didesne mikroorganizmų įvairove nei vieni gyvenantys žmonės.

Didesnė žarnyno mikrobiomo įvairovė paprastai laikoma palankiu ženklu: ji siejama su mažesne dirgliosios žarnos sindromo, širdies ir kraujagyslių ligų rizika, taip pat gali būti susijusi su mažesne padidėjusio gliukozės kiekio kraujyje tikimybe.

Vis dėlto dalijimasis bakterijomis ne visada reiškia vien teigiamą poveikį. Kai kurios bakterijų rūšys, kurias poros gali turėti panašias, skirtingiems žmonėms gali veikti nevienodai.

Pavyzdžiui, Ruminococcus šeimos bakterijos. Vienos šios grupės rūšys gali būti naudingos, tačiau kitos siejamos su nepalankiais sveikatos rodikliais, įskaitant diabetą ar dirgliosios žarnos sindromą. Tai primena, kad žarnyno bakterijų poveikis sveikatai yra sudėtingas ir priklauso nuo daugelio veiksnių.

Dalijimasis burnos mikrobiomu atrodo savaime suprantamas – bučiuojantis žmonės keičiasi seilėmis. Skaičiuojama, kad vienas dešimties sekundžių bučinys gali perduoti iki 80 mln. bakterijų. Kuo pora bučiuojasi dažniau, tuo daugiau bendrų seilių bakterijų jie turi.

Nors dalis bakterijų greitai pasišalina, tyrimai rodo, kad partneriai dalijasi ir ilgiau išliekančiais liežuvio mikroorganizmais, sudarančiais burnos mikrobiomo pagrindą. Vieno tyrimo duomenimis, kartu gyvenančios poros gali turėti net apie 38 proc. bendro burnos mikrobiomo, kai tuo tarpu kartu negyvenančios poros – tik apie 3 proc.

Tokia burnos mikrobiomo „bendrystė“ gali turėti skirtingų pasekmių. Sveikas burnos mikrobiomas padeda saugotis dantų ėduonies ir pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis. Kai kurie mokslininkai svarsto, kad jo poveikis gali būti susijęs ne tik su burnos būkle, bet ir su žarnynu bei nervų sistema.

Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė. Pavyzdžiui, poros dažniau turi panašų Neisseria bakterijų kiekį žarnyne nei vieniši žmonės. Šios bakterijos gali ilgai gyventi burnoje nesukeldamos ligų. Vis dėlto kai kurios Neisseria rūšys gali būti žalingos ir siejamos su meningitu. Kita vertus, dalis šios genties bakterijų gali slopinti meningitą sukeliančių rūšių dauginimąsi.

Todėl nors dėl akivaizdžių priežasčių verta vengti artimo kontakto, kai žmogus serga, paaiškėja, kad net ir visiškai sveikų partnerių bučinys gali perkelti įvairių bakterijų.

Mokslininkai pabrėžia, kad reikia daugiau tyrimų, jog būtų aiškiau, kokį bendrą poveikį sveikatai daro bakterijų „mainai“ tarp partnerių.

Odos mikrobiomas laikomas pačiu unikaliausiu ir labiausiai individualizuotu – kartais jis net vadinamas savotišku mikrobiologiniu piršto atspaudu. Kadangi oda nuolat susiduria su išoriniais veiksniais, odos mikrobiomas prisitaiko prie klimato, kosmetikos ir kitų aplinkos pokyčių, siekdamas išlaikyti pusiausvyrą.

Artimas kontaktas su partneriu – ir net su augintiniais – stipriai veikia, kokios bakterijos gyvena ant odos. Lygindami žarnyno ir burnos mikrobiomą, tyrėjai nustatė, kad būtent odos mikrobiomas tarp porų yra panašiausias.

Tyrimai rodo, kad poros gali dalytis apie 35 proc. pėdose gyvenančių bakterijų ir maždaug 17,5 proc. bakterijų, aptinkamų ant akių vokų. Įdomu tai, kad panašūs odos mikroorganizmai gali atsirasti net ir ne dėl tiesioginio prisilietimo – tam įtakos gali turėti miegojimas toje pačioje lovoje ar vaikščiojimas tais pačiais paviršiais.

Taip yra todėl, kad žmonės nuolat „išbarsto“ bakterijas į aplinką – palieka jų pėdsakus ant daiktų, kuriuos liečia, ir lengvai surenka mikroorganizmus iš aplinkos.

Gyvenimo kartu poveikis odos mikrobiomui toks ryškus, kad tyrėjai, pasitelkę kompiuterinius modelius, vien iš bakterinių mėginių sugebėjo gana tiksliai atpažinti net 86 proc. kartu gyvenančių porų. Vis dėlto kokį tiesioginį poveikį sveikatai daro toks odos mikrobiomo panašumas, kol kas nėra aišku.

Nors dalijimasis bakterijomis gali skambėti neraminančiai, dažniausiai tam nėra pagrindo baimintis. Bakterijos padeda organizmui kovoti su infekcijomis, prisideda prie maisto virškinimo, dalyvauja svarbių medžiagų gamyboje. Partnerių pasidalijami mikroorganizmai dažnai būna nepavojingi, o kai kuriais atvejais net gali būti naudingi sveikatai.

Tekstas parengtas pagal „Nottingham Trent University“ mokslininkų įžvalgas, publikuotas „The Conversation“.

Daugeliui išgirdus žodį demencija pirmiausia kyla mintis apie atminties sutrikimus ir užmaršumą. Tačiau demencija gali pasireikšti labai įvairiai – ji gali paveikti kalbą, elgesį, miegą, judesius ir kitas funkcijas.

Iš tiesų demencija yra bendras terminas: skaičiuojama, kad egzistuoja daugiau nei 100 jos rūšių. Dažniausia demencijos forma yra Alzheimerio liga – ji sudaro apie 60 proc. visų atvejų. Atminties silpnėjimas yra vienas tipiškiausių šios ligos požymių.

Vis dėlto maždaug 40 proc. demencijos atvejų priskiriami retesnėms formoms. Deja, retesnė demencijos rūšis dažnai reiškia sudėtingesnę diagnostiką ir kompleksiškesnę priežiūrą. Nors dalis žmonių yra girdėję apie Lewy kūnelių demenciją, Parkinsono ligos demenciją ar frontotemporalinę demenciją, kitos retos formos visuomenei dažnai lieka mažai žinomos.

Ankstyvas retesnių demencijos formų požymių atpažinimas gali būti itin svarbus, kad artimieji laiku gautų reikalingą pagalbą.

Posteriorinė žievinė atrofija (PCA) dažniausiai pirmiausia sutrikdo regėjimo ir erdvinio suvokimo funkcijas. Ankstyvose stadijose atmintis paprastai nukenčia mažiau nei sergant Alzheimerio liga.

PCA sergantys žmonės gali patirti regos haliucinacijų, jiems sunku orientuotis erdvėje. Tai gali išryškėti skaitant ar vertinant atstumą bei gylį, pavyzdžiui, lipant laiptais tampa sudėtinga tiksliai suprasti, kur yra kitas laiptelis. Dažniausiai simptomai pradeda ryškėti 55–65 metų amžiuje.

Apie PCA vis dar žinoma palyginti nedaug, nes ši forma reta. Mokslininkai tebesvarsto, ar tai atskira demencijos rūšis, ar netipinė Alzheimerio ligos forma. Taip yra todėl, kad smegenų pokyčiai PCA atvejais panašūs į Alzheimerio ligai būdingus pokyčius, nors simptomai skiriasi. Skaičiuojama, kad 5–15 proc. Alzheimerio liga sergančių žmonių gali pasireikšti ir PCA požymiai.

Creutzfeldt-Jakob liga – ypač reta demencijos forma, pasaulyje paliečianti maždaug vieną žmogų iš 1 mln.

Ši liga priskiriama prioninėms ligoms. Jų metu prioniniai baltymai dėl iki galo neaiškių priežasčių pakeičia savo erdvinę struktūrą. Sveikų prionų funkcija nėra galutinai nustatyta, tačiau manoma, kad jie gali būti svarbūs nervų ir smegenų ląstelių apsaugai bei organizmo cirkadinio ritmo (natūralaus 24 valandų ciklo, kuris daro įtaką miegui, virškinimui ir imunitetui) palaikymui.

Creutzfeldt-Jakob ligos atveju pakitę prionų baltymai sukelia itin greitai progresuojančią ir sunkią demenciją, kuri vystosi gerokai sparčiau nei Alzheimerio liga ar Lewy kūnelių demencija.

Be greito progresavimo, šiai ligai būdingi atminties ir judesių sutrikimai, įskaitant staigius nevalingus trūkčiojančius judesius. Rizikos veiksniai siejami su vyresniu amžiumi ir genetika (apie 10–15 proc. atvejų). Itin retais atvejais liga gali išsivystyti ir dėl užterštumo, pavyzdžiui, suvalgius galvijų, užsikrėtusių kempinlige (vadinamąja „pasiutusių karvių“ liga), mėsos.

FTD-MND – tai frontotemporalinės demencijos forma, pasireiškianti kartu su motorinių neuronų liga.

Frontotemporalinė demencija apima būkles, kurioms būdingas laipsniškas smegenų audinio nykimas kaktinėse ir smilkininėse skiltyse. Motorinių neuronų liga – greitai progresuojanti neurologinė būklė, galinti sukelti kvėpavimo, judėjimo sutrikimus ir paralyžių. Nors ji pažeidžia smegenis ir nervus, pati savaime nėra demencijos forma.

Skaičiuojama, kad 10–15 proc. frontotemporalinės demencijos atvejų kartu išsivysto ir motorinių neuronų liga. Šis sutapimas siejamas su „C9orf72“ geno mutacija, todėl FTD-MND kartais pasitaiko šeimose.

Žmonės, sergantys FTD-MND, patiria įvairių raumenų veiklos sutrikimų: raumenų nykimą, sustingimą, rijimo problemas. Tai simptomai, kurių daug kas su demencija paprastai nesieja. Kol kas nėra aišku, ar pirma išsivysto frontotemporalinė demencija, o vėliau motorinių neuronų liga, ar atvirkščiai.

Progresuojantis supranuklearinis paralyžius (PSP) – reta neurologinė būklė, sukelianti ir demencijos simptomus, ir judėjimo problemas. Manoma, kad Jungtinėje Karalystėje ši liga paveikia apie 4 tūkst. žmonių. PSP diagnozuoti sudėtinga, nes jos požymiai persidengia su kitomis ligomis, įskaitant Parkinsono ligą.

PSP labiausiai pažeidžia požievines smegenų sritis, ypač smegenų kamieną ir bazalinius branduolius. Šios struktūros svarbios regėjimui ir judėjimui.

Dėl to sergantiesiems gali būti sunku valdyti akių judesius, jie dažniau griūva, patiria judėjimo ir eisenos sutrikimų. Taip pat gali silpnėti dėmesio koncentracija ir gebėjimas spręsti problemas.

Kaip ir kitų demencijos formų atveju, efektyvaus išgydymo kol kas nėra. Nors egzistuoja vaistų, galinčių sulėtinti simptomų progresavimą, jie dažniausiai veikia tik Alzheimerio ligos atvejais.

Todėl itin svarbu kuo geriau suprasti konkrečią žmogaus būklę ir demencijos potipį, kad būtų galima laiku parinkti tinkamiausią pagalbą. Jei žmogui labiau pasireiškia vaikščiojimo ir judėjimo sunkumai, o ne atminties silpnėjimas, priežiūros planas turėtų tai atspindėti.

Ne mažiau svarbu ir ankstyvas požymių atpažinimas. Demencija neapsiriboja atmintimi – elgesio pokyčiai, regėjimo sutrikimai, dažnesni griuvimai, pasikeitusi eisena ar kalbos sunkumai taip pat gali būti ankstyvi signalai.

Geresnis supratimas apie įvairias demencijos formas suteikia vilties, kad ateityje atsiras veiksmingesni būdai šią sudėtingą ligą valdyti ir gydyti.

Naujas tyrimas atskleidė ryšį tarp smegenų „atliekų“ šalinimo sistemos sutrikimų ir didesnės psichozės rizikos. Mokslininkų teigimu, svarbūs pokyčiai gali prasidėti dar ankstyvoje vaikystėje.

Tarptautinė tyrėjų komanda išanalizavo 85 žmonių, turinčių 22q11.2 delecijos sindromą (22q11DS), smegenų skenavimo duomenis. Ši genetinė būklė siejama su gerokai padidėjusia psichozinių sutrikimų, įskaitant šizofreniją, išsivystymo tikimybe.

Kadangi 22q11DS susijęs ir su didesne psichozės rizika, ir su įvairių smegenų „valymo“ sistemos dalių sutrikimais, tyrėjai siekė geriau suprasti, kaip prastėjantis atliekų šalinimas gali prisidėti prie psichozės išsivystymo.

Tyrimo dalyviai priklausė ilgalaikei grupei, kurioje stebimi 22q11DS turintys asmenys ir jų sveiki broliai bei seserys. Per 25 metus jie buvo skenuojami kelis kartus. Tyrimų metu dalyvių amžius svyravo nuo 5 iki 35 metų, todėl mokslininkai galėjo įvertinti, kaip būklė kinta nuo vaikystės iki suaugystės ir kaip šie pokyčiai skiriasi nuo įprastos smegenų raidos.

Nustatyta, kad 22q11DS turintiems asmenims anksti pasireiškė sutrikusio smegenų „apsivalymo“ požymiai. Tarp tų, kuriems vėliau išsivystė psichozės simptomai, ši sistema su amžiumi nesivystė ir neplėtėsi taip, kaip būtų tikėtina.

„Ši netipinė trajektorija rodo, kad pažeidžiamumas, kylantis iš biologinių ir aplinkos veiksnių sąveikos, egzistuoja gerokai anksčiau, nei pasireiškia simptomai“, – teigia Ženevos universiteto psichiatras Alessandro Pascucci.

Tyrėjai smegenų „valymo“ sistemos veiklą vertino taikydami rodiklį, vadinamą ALPS indeksu. Jis iš esmės parodo vandens judėjimą smegenyse palei svarbius „vamzdynus“.

Jei šie kanalai neveikia tinkamai, iš smegenų prasčiau pašalinamos įvairios cheminės atliekos ir kitos medžiagos. Joms kaupiantis gali kilti uždegimas, būti pažeidžiamos ląstelės ir, tikėtina, didėti psichozinių sutrikimų rizika.

Be ALPS įverčių, tyrėjai, remdamiesi 39 dalyvių pogrupio duomenimis, apskaičiavo ir sužadinamųjų bei slopinamųjų signalų pusiausvyrą smegenyse.

Optimaliam smegenų funkcionavimui būtina kruopšti pusiausvyra tarp neuromediatorių: glutamato, kuris sužadina neuronus, ir gama amino sviesto rūgšties (GABA), kuri padeda juos slopinti. Tačiau šiame tyrime nustatyta, kad dalyviai, kurių smegenų „valymo“ sistema buvo mažiau efektyvi (fiksuotas mažesnis vandens srautas ir žemesni ALPS rodikliai), turėjo gerokai daugiau sužadinamųjų nei slopinamųjų signalų.

„Perteklinis sužadinimas gali tapti toksiškas neuronams ir prisidėti prie pokyčių tam tikrose smegenų srityse, kurios yra ypač pažeidžiamos ir susijusios su psichoze, pavyzdžiui, hipokampe“, – sako A. Pascucci.

Hipokampas yra smegenų sritis, kuri ypač jautri stresui ir uždegimui, o ankstesni tyrimai jau siejo jos pokyčius su psichoze.

„Mūsų rezultatai leidžia manyti, kad egzistuoja ryšys tarp smegenų „valymo“ sistemos disfunkcijos, neurotoksinio poveikio mechanizmų ir psichozės“, – priduria A. Pascucci.

Mokslininkai pabrėžia, kad sutrikusi smegenų „valymo“ sistema nėra išskirtinai būdinga 22q11DS, tačiau šios nedidelės tiriamosios grupės duomenys suteikė svarbių užuominų, kaip prastesnis „smegenų valymas“ galėtų būti susijęs su psichoziniais epizodais ir sutrikimais.

Jei įspėjamieji ženklai iš tiesų atsiranda anksti, atsiveria galimybė įsikišti dar iki simptomų pradžios. Papildomi tyrimai šiame kritiniame raidos lange galėtų padėti geriau suprasti, kaip apskritai vystosi psichozinės būklės.

Šiuo metu dauguma psichozės gydymo metodų orientuoti į simptomų, pavyzdžiui, haliucinacijų, valdymą, kai jie jau pasireiškia. Vis dėlto, mokslui žengiant į priekį, gali atsirasti daugiau prevencinių, proaktyvių sprendimų.

„Tokių keičiamų prognozinių veiksnių nustatymas galėtų atverti kelią strategijoms, padedančioms atidėti ar net užkirsti kelią pirmajam psichozės epizodui“, – teigia Ženevos universiteto psichiatras Stephan Eliez.

Tyrimas publikuotas žurnale „Biological Psychiatry: Global Open Science“.

Mokslininkai jau kurį laiką įtaria, kad žarnyno ir smegenų ryšys gali turėti įtakos Parkinsono ligos pradžiai. Naujas tyrimas šią hipotezę sustiprina: nustatyta, kad su liga siejami žarnyno mikroorganizmai gali būti susiję su mažesniu riboflavino (vitamino B2) ir biotino (vitamino B7) kiekiu.

Tokie rezultatai leidžia svarstyti ir netikėtai paprastą kryptį, kuri ateityje galėtų papildyti esamas priemones – B grupės vitaminų vartojimą.

„Papildų terapija, nukreipta į riboflaviną ir biotiną, atrodo perspektyvi kaip galimas būdas palengvinti Parkinsono simptomus ir sulėtinti ligos progresavimą“, – paskelbus tyrimą 2024 m. gegužę teigė medicinos tyrėjas Hiroshi Nishiwaki iš „Nagoya University“ Japonijoje.

Parkinsono liga – neurodegeneracinė būklė, paveikianti apie 10 mln. žmonių visame pasaulyje. Šiuo metu pacientams dažniausiai siūlomi gydymo būdai, kurie padeda lengvinti simptomus ir lėtinti ligos raidą, tačiau jos visiškai neišgydo.

Įdomu tai, kad simptomai neretai prasideda ne motoriniais sutrikimais: ankstyvoje stadijoje gali pasireikšti vidurių užkietėjimas, miego problemos, o kai kuriais atvejais iki ryškesnių neurologinių požymių gali praeiti net iki 20 metų. Vėliau liga gali progresuoti iki demencijos ir reikšmingo raumenų kontrolės sutrikimo.

Ankstesni tyrimai rodė, kad Parkinsono liga sergančių žmonių mikrobioma pakinta gerokai anksčiau, nei pasireiškia klasikiniai simptomai. Naujausiame darbe H. Nishiwaki ir kolegos išanalizavo išmatų mėginius, paimtus iš 94 Parkinsono liga sergančių pacientų ir 73 palyginti sveikų asmenų Japonijoje. Gauti duomenys buvo palyginti su informacija iš Kinijos, Taivano, Vokietijos ir JAV.

Nors skirtingose šalyse buvo aptinkamos nevienodos bakterijų grupės, tyrėjai pastebėjo bendrą dėsningumą: visais atvejais mikroorganizmų pokyčiai buvo susiję su organizmo kelių, dalyvaujančių B grupės vitaminų sintezėje, veikla.

Tyrėjų teigimu, žarnyno bakterijų bendrijų pokyčiai buvo susiję su riboflavino ir biotino sumažėjimu Parkinsono liga sergantiems žmonėms. Toliau jie nustatė, kad B vitaminų trūkumas koreliavo su mažesniu trumpos grandinės riebalų rūgščių ir poliaminų kiekiu – tai molekulės, padedančios palaikyti sveiką apsauginį gleivių sluoksnį žarnyne.

„Poliaminų ir trumpos grandinės riebalų rūgščių stoka gali lemti žarnyno gleivių sluoksnio suplonėjimą ir padidėjusį žarnyno pralaidumą – abu šie reiškiniai buvo stebėti Parkinsono ligos atvejais“, – aiškino H. Nishiwaki.

Mokslininkai įtaria, kad susilpnėjęs apsauginis sluoksnis gali labiau atverti žarnyno nervų sistemą toksinams, su kuriais šiuolaikinėje aplinkoje susiduriama dažniau. Tarp galimų veiksnių minimos valymo chemikalų medžiagos, pesticidai ir herbicidai.

Tokių toksinų poveikis, anot tyrėjų, gali skatinti α-sinukleino fibrilių perprodukciją – tai molekulės, kurios, kaip žinoma, kaupiasi dopaminą gaminančiose ląstelėse smegenų srityje, vadinamoje juodąja medžiaga. Kartu gali didėti nervų sistemos uždegiminiai procesai, o tai ilgainiui siejama su motoriniais sutrikimais bei demencijai būdingais simptomais.

Tyrime taip pat primenami ankstesni duomenys: dar 2003 m. publikuotas darbas rodė, kad didelės riboflavino dozės kai kuriems pacientams padėjo atkurti dalį motorinių funkcijų, jei kartu buvo atsisakyta raudonos mėsos. Todėl H. Nishiwaki komanda svarsto, kad didesnės B vitamino dozės teoriškai galėtų padėti išvengti dalies žalos arba ją sumažinti.

Šie rezultatai taip pat sustiprina mintį, kad sveika žarnyno mikrobioma gali turėti apsauginį poveikį, o mažesnis toksiškų teršalų kiekis aplinkoje galėtų būti dar vienas svarbus prevencijos ar rizikos mažinimo aspektas.

Mokslininkai nuolat randa naujų įrodymų, kaip žarnyno bakterijų sudėtis veikia sveikatą. Ji nėra pastovi – ją lemia mityba, amžius, miego kokybė ir kiti veiksniai. Be to, žmonės nevienodai reaguoja į tas pačias dietas: nustatyta, kad kai kurie mikroorganizmai, natūraliai gaminantys daugiau metano, gali iš skaidulinių produktų „išspausti“ daugiau energijos ir kalorijų.

Pastaraisiais metais paskelbta ir daugiau įdomių įžvalgų: 2025 m. tyrėjai Kinijoje ir JAV pranešė, kad nemiga gali būti bent iš dalies susijusi su virškinimo sistemoje gyvenančių mikroorganizmų mišiniu. Tais pačiais metais nustatyta, kad kai kurios žarnyno bakterijos geba sugerti ir kaupti PFAS – vadinamąsias „amžinąsias chemines medžiagas“, kurios aplinkoje išlieka itin ilgai.

„Nustatėme, kad tam tikros žmogaus žarnyno bakterijų rūšys pasižymi neįprastai didele geba sugerti PFAS iš aplinkos esant įvairioms koncentracijoms ir kaupti jas gumulėliais savo ląstelių viduje“, – teigiama „University of Cambridge“ molekulinio biologo Kiran Patil komentare.

Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad žarnyno mikrobioma daugeliu atvejų yra tik viena sudėtingos dėlionės dalis. Parkinsono liga apima sudėtingą įvykių grandinę, todėl tikėtina, kad ne visi pacientai serga dėl tų pačių priežasčių – kiekvieną atvejį reikėtų vertinti individualiai.

„Galėtume atlikti pacientų žarnyno mikrobiotos analizę arba išmatų metabolitų analizę“, – aiškino H. Nishiwaki.

„Remdamiesi šiais rezultatais, galėtume nustatyti žmones, kuriems trūksta konkrečių medžiagų, ir tiems, kurių riboflavino bei biotino lygis sumažėjęs, skirti geriamuosius papildus, taip potencialiai sukuriant veiksmingą gydymo būdą“, – pridūrė jis.

Tyrimas publikuotas žurnale „npj Parkinson’s Disease“.

Daugeliui rytinis kavos puodelis yra paprasčiausias būdas greičiau prabusti. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad kofeino poveikis gali būti gerokai platesnis – jis gali padėti apsaugoti nuo miego trūkumo sukeltų atminties sutrikimų ir net juos atkurti bent jau laboratorinėmis sąlygomis.

Singapūro nacionalinio universiteto („National University of Singapore“, NUS) mokslininkai nustatė, kad kofeinas pelėms padėjo sumažinti ir atstatyti atminties spragas, atsiradusias dėl miego stokos. Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė hipokampo CA2 sričiai – smegenų daliai, siejamai su socialine atmintimi, t. y. gebėjimu atpažinti anksčiau matytą individą.

Kaip ir buvo tikėtasi, pelės, kurios buvo sąmoningai laikomos nemiegančios, gerokai prasčiau atpažino kitas peles, su kuriomis buvo susidūrusios anksčiau. Tačiau kitai pelių grupei savaitę prieš miego ribojimą buvo reguliariai skiriamos stabilios kofeino dozės, ir ši grupė nepatyrė tokio ryškaus socialinės atminties suprastėjimo.

Dar daugiau – kai kofeinas buvo pritaikytas iš miego stoką patyrusių pelių paimtam smegenų audiniui (net jei pelės anksčiau kofeino nebuvo gavusios), mokslininkai pastebėjo, kad pagerėjo signalų perdavimas būtent CA2 srityje.

„Miego trūkumas ne tik priverčia jaustis pavargus. Jis selektyviai sutrikdo svarbius atminties grandynus“, – teigė NUS fiziologas Lik-Wei Wong.

„Nustatėme, kad kofeinas gali panaikinti šiuos sutrikimus tiek molekuliniu, tiek elgsenos lygmeniu. Tai rodo, kad kofeino nauda gali neapsiriboti vien pagalba išlikti budriems“, – pridūrė jis.

Seniai žinoma, kad miego stoka trukdo atminties įtvirtinimui ir didina įvairių neigiamų sveikatos pasekmių riziką. Vis dėlto ryšys tarp miego ir socialinės atminties iki šiol buvo nagrinėtas palyginti mažiau.

Tyrėjų analizė parodė, kad miego trūkumas sustiprino smegenų signalizaciją, susijusią su adenozinu – chemine medžiaga, kuri skatina mieguistumą ir, kaip rodo ankstesni bandymai su pelėmis, gali slopinti atminties formavime dalyvaujančius grandynus. Kofeinas, kaip žinoma, gali susilpninti šią signalizaciją – ir šiame tyrime toks poveikis taip pat buvo užfiksuotas.

Pasak mokslininkų, šis darbas leidžia tiksliau suprasti, kaip miego stoka ir kofeinas veikia socialinę atmintį bei kokie konkretūs neuronų tinklai šiame procese dalyvauja.

„Mūsų rezultatai rodo, kad CA2 sritis yra kritiškai svarbus mazgas, siejantis miegą ir socialinę atmintį“, – sakė NUS neuromokslininkas Sreedharan Sajikumar.

Vis dėlto mokslininkai pabrėžia svarbią išlygą: šie rezultatai gauti atlikus eksperimentus su pelėmis. Nors žmonių ir pelių biologija turi daug panašumų, išvadas dar reikia patvirtinti tyrimuose su žmonėmis, įvertinant jų miego įpročius ir kofeino vartojimą.

Tyrimas leidžia manyti, kad gebėjimas atpažinti žmones ir prisiminti detales apie juos gali suprastėti net po trumpo miego trūkumo laikotarpio, o reguliarus kofeino vartojimas teoriškai galėtų suteikti tam tikrą apsaugą. Tačiau kol kas tai – hipotezė, kuriai patvirtinti būtini papildomi duomenys.

Ilgalaikėje perspektyvoje tokie tyrimai gali būti reikšmingi ir aiškinantis, kodėl miego stoka siejama su didesne demencijos rizika. Galbūt dalis šio ryšio susijusi su atminties grandynais, kurie priklauso nuo kokybiško miego režimo ir kurie dažnai būna sutrikę demencijos atvejais.

„Šis tyrimas praplečia mūsų supratimą apie biologinius mechanizmus, slypinčius už su miegu susijusio kognityvinio silpnėjimo. Tai gali padėti ateityje kurti būdus, kaip išsaugoti kognityvinę veiklą“, – teigė S. Sajikumar.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Neuropsychopharmacology“.

Naujo tipo kasdien vartojama tabletė klinikiniame tyrime pasirodė veiksmingesnė už šiuo metu prieinamus geriamuosius analogus – ji geriau mažino svorį ir gerino cukraus kiekio kraujyje kontrolę. Vaistas, vadinamas orforglipronu, gali tapti reikšmingu lūžiu sparčiai augančioje geriamųjų svorio mažinimo vaistų rinkoje.

Injekcinio svorio mažinimo vaisto semagliutido (plačiau žinomo prekių ženklais „Wegovy“ ir „Ozempic“) atsiradimas prieš kelerius metus ryškiai pakeitė šią rinką.

Semagliutidas priklauso gliukagoną panašaus peptido-1 (GLP-1) vaistų klasei. Šie preparatai imituoja žarnyne gaminamą hormoną GLP-1, kuris išsiskiria netrukus po valgio.

GLP-1 siunčia į smegenis sotumo signalą, lėtina virškinimą ir skatina insulino išsiskyrimą. Atkartodami šio hormono poveikį, GLP-1 vaistai pasirodė itin veiksmingi valdant 2 tipo diabetą ir skatinant svorio mažėjimą.

Nors semagliutidas plačiai naudojamas, viena pagrindinių problemų yra tai, kad jį reikia leistis į pilvą, šlaunis arba žasto sritį. Tai gali būti sudėtinga žmonėms, kurie bijo adatų, arba tiems, kurie nenori patys sau atlikti injekcijų dėl nepatogumo.

Kitas praktinis iššūkis – injekcinėms GLP-1 formoms visoje tiekimo grandinėje būtinas šaldymas. Tai ypač apsunkina prieinamumą mažesnių ir vidutinių pajamų šalyse, kur šaltoji grandinė ne visuomet patikima.

Dėl šių priežasčių mokslininkai ir vaistų kūrėjai vis aktyviau tiria geriamąsias semagliutido versijas. Dabartiniai duomenys rodo, kad geriamasis semagliutidas gali būti labai veiksmingas, tačiau jį reikia vartoti nevalgius, o po to dar 30 minučių negalima nei valgyti, nei gerti.

Be to, toks preparatas yra brangus gaminti ir pasižymi mažesniu biologiniu prieinamumu nei injekcinė forma – teigiama, kad organizmas įsisavina tik apie 1 proc. suvartotos veikliosios medžiagos.

Vis dėlto neseniai paskelbti 3 fazės klinikinio tyrimo rezultatai rodo, kad naujas geriamasis svorio mažinimo vaistas galėjo įveikti dalį šių problemų ir net pranokti dabartinius rinkoje esančius geriamuosius semagliutido produktus.

52 savaites trukusiame 3 fazės tyrime dalyvavo 1 698 suaugusieji, sergantys 2 tipo diabetu, šešiose šalyse. Tyrimo tikslas buvo palyginti įprastus geriamojo semagliutido produktus su orforglipronu, kuris taip pat vartojamas kasdien tablečių pavidalu.

Pagrindinis vertinimo kriterijus buvo HbA1c sumažėjimas. Tai kraujo tyrimas, atspindintis vidutinį gliukozės kiekį per pastaruosius tris mėnesius, ir laikomas standartiniu diabeto kontrolės rodikliu. Diabetas diagnozuojamas, kai HbA1c siekia 6,5 proc. ar daugiau.

Pradinė vidutinė HbA1c reikšmė buvo 8,3 proc. Po 52 savaičių nustatyta, kad orforglipronas šį rodiklį sumažino vidutiniškai 1,71–1,91 proc., o geriamasis semagliutidas – 1,47 proc.

Tyrimas parodė, kad orforglipronas ne tik atitiko tikslą įrodyti panašų veiksmingumą, bet ir buvo pranašesnis mažinant cukraus kiekį kraujyje. Orforgliproną vartoję dalyviai taip pat numetė daugiau svorio: vidutiniškai 6,1–8,2 kg, palyginti su 5,3 kg semagliutido grupėje.

Tačiau tyrime išryškėjo ir svarbus toleravimo klausimas. GLP-1 grupės vaistai gali sukelti virškinamojo trakto nepageidaujamų reakcijų, tokių kaip pykinimas, vėmimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Šiame tyrime apie tokius simptomus pranešė maždaug 59 proc. orforgliproną vartojusių dalyvių, kai semagliutido grupėse šis rodiklis siekė 37–45 proc.

Skirtumą gali lemti ryškesnės kasdienės veikliosios medžiagos koncentracijos piko reikšmės vartojant orforgliproną. Dėl nepageidaujamų reiškinių gydymą nutraukė apie 10 proc. orforgliprono grupės dalyvių, o semagliutido grupėse – 4–5 proc.

Kol kas nėra tiesioginių tyrimų, kuriuose būtų lyginamos injekcinės GLP-1 formos su orforglipronu. Vis dėlto šiame tyrime diabetu sergančių žmonių svorio mažėjimas apskritai panašus į anksčiau stebėtus rezultatus, vartojant injekcinius GLP-1 preparatus.

Tyrimo išvados leidžia orforgliproną laikyti vienu rimčiausių semagliutido konkurentų. Vaistą sukūrė „Eli Lilly“.

Dar viena svarbi orforgliprono savybė – jis priklauso vadinamųjų mažųjų molekulių vaistų kategorijai. Tai sintetinė cheminė medžiaga, pakankamai maža, kad galėtų būti absorbuojama per žarnyno sienelę ir veikti GLP-1 receptorius, nors savo struktūra ir nėra panaši į patį GLP-1 hormoną.

Tuo metu geriamasis semagliutidas yra peptidinis vaistas – jo aminorūgščių struktūra glaudžiai panaši į natūralaus GLP-1 hormono.

Kaip mažos molekulės vaistas, orforglipronas, tikėtina, yra pigesnis ir paprastesnis gaminti nei peptidinės kilmės preparatai, tokie kaip semagliutidas.

Be to, kaip ir geriamajam semagliutidui, jam nereikia šaldymo. Tai suteikia logistinį pranašumą prieš injekcines GLP-1 formas ir gali būti ypač svarbu plečiant prieinamumą šalyse, kur šaldymo infrastruktūra yra nepatikima.

Vis dėlto dar neaišku, kaip orforglipronui seksis platesnėje rinkoje, vertinant ne tik veiksmingumą, bet ir toleravimą bei ilgalaikį vartojimą. Nors tyrimas parodė pranašumą cukraus kontrolei ir svorio mažėjimui, didesnis nepageidaujamų reiškinių dažnis ir dažnesnis gydymo nutraukimas gali sumažinti entuziazmą.

Orforglipronas taip pat dar tiriamas pacientams, turintiems nutukimą, bet nesergantiems diabetu.

„Metforminas“ daugiau kaip 60 metų skiriamas 2 tipo diabetu sergantiems žmonėms cukraus kiekiui kraujyje kontroliuoti, tačiau iki šiol mokslininkai nebuvo tikri, kaip tiksliai šis vaistas veikia. Naujas tyrimas rodo, kad dalis poveikio vyksta tiesiogiai smegenyse – tai gali atverti kelią naujiems gydymo metodams.

2025 m. JAV „Baylor College of Medicine“ tyrėjai nustatė smegenų signalų kelią, per kurį, panašu, veikia „metforminas“, be jau žinomų jo poveikių kituose organizmo audiniuose.

„Buvo plačiai priimta manyti, kad „metforminas“ mažina gliukozės kiekį kraujyje pirmiausia sumažindamas gliukozės gamybą kepenyse. Kiti tyrimai rodė, kad jis veikia per žarnyną“, – teigė „Baylor College of Medicine“ patofiziologas Makoto Fukuda.

„Mes atsigręžėme į smegenis, nes jos laikomos pagrindiniu viso organizmo gliukozės apykaitos reguliatoriumi. Tyrėme, ar ir kaip smegenys prisideda prie „metformino“ antidiabetinio poveikio“, – pridūrė jis.

Ankstesniuose tų pačių mokslininkų darbuose buvo nustatyta, kad smegenyse esantis baltymas Rap1 daro įtaką gliukozės apykaitai, ypač srityje, vadinamoje ventromedialiniu pagumburiu (VMH).

2025 m. tyrime, atliktame su pelėmis, nustatyta, kad „metforminas“ pasiekia VMH ir, padėdamas suvaldyti 2 tipo diabetą, iš esmės „išjungia“ Rap1 veiklą.

Kai mokslininkai išvedė peles be Rap1 baltymo, „metforminas“ nebeturėjo jokio poveikio į diabetą panašiai būklei – nors kiti vaistai vis dar veikė. Tai laikoma svariu įrodymu, kad „metforminas“ veikia smegenyse ir skiriasi nuo kitų antidiabetinių vaistų savo veikimo mechanizmu.

Tyrėjai taip pat detaliai ištyrė, kuriuos konkrečius neuronus paveikia „metforminas“. Ateityje tai gali leisti kurti tikslingesnius gydymo būdus, nukreiptus būtent į šias nervų ląsteles.

„Taip pat aiškinomės, kurios VMH ląstelės tarpininkauja „metformino“ poveikiui“, – sakė M. Fukuda. „Nustatėme, kad SF1 neuronai suaktyvėja, kai „metforminas“ patenka į smegenis. Tai rodo, kad jie tiesiogiai dalyvauja vaisto veikime.“

„Metforminas“ laikomas ilgai veikiančiu ir palyginti nebrangiu vaistu. Žinoma, kad jis mažina kepenų gaminamos gliukozės kiekį ir didina organizmo jautrumą insulinui, taip padėdamas kontroliuoti 2 tipo diabeto simptomus. Dabar vis daugiau duomenų leidžia manyti, kad jis veikia ne tik per kepenis ir žarnyną, bet ir per smegenis.

Mokslininkai pabrėžia, kad šiuos rezultatus dar būtina patvirtinti žmonių tyrimais. Jei tai pavyktų, ateityje gali atsirasti būdų sustiprinti „metformino“ poveikį ir padaryti jį efektyvesnį.

„Šie rezultatai atveria duris kurti naujus diabeto gydymo metodus, kurie tiesiogiai taikytųsi į šį smegenų signalų kelią“, – teigė M. Fukuda. „Be to, žinoma, kad „metforminas“ turi ir kitų naudingų savybių, pavyzdžiui, gali lėtinti smegenų senėjimą. Planuojame tirti, ar tas pats Rap1 signalizacijos kelias smegenyse yra atsakingas ir už kitus gerai dokumentuotus vaisto poveikius.“

Ši kryptis siejasi ir su kitais tyrimais, kuriuose nustatyta, kad tas pats vaistas gali lėtinti smegenų senėjimą ir būti susijęs su ilgesne gyvenimo trukme. Geresnis supratimas, kaip veikia „metforminas“, ateityje gali išplėsti jo panaudojimą ir kitoms sritims, neapsiribojant vien diabetu.

Nors „metforminas“ dažniausiai laikomas saugesniu už kai kuriuos kitus 2 tipo diabeto gydymo būdus, šalutinis poveikis nėra retas. Virškinamojo trakto sutrikimai, tokie kaip pykinimas, viduriavimas ar pilvo diskomfortas, gali pasireikšti iki 75 proc. vaistą vartojančių žmonių. Papildomų rizikų gali kilti esant tam tikroms būklėms, pavyzdžiui, sutrikus inkstų funkcijai.

„Metforminas“ taip pat minimas kaip geroterapinis vaistas – toks, kuris gali lėtinti įvairius organizmo senėjimo procesus. Pavyzdžiui, tyrimuose nurodoma, kad jis gali riboti DNR pažaidas ir skatinti su ilgaamžiškumu siejamą genų aktyvumą.

Viename 2025 m. tyrime, kuriame analizuota daugiau kaip 400 menopauzę išgyvenusių moterų, lygintas „metformino“ ir kito diabeto vaisto (sulfonilšlapalo grupės) poveikis. Apskaičiuota, kad „metforminą“ vartojusiai grupei buvo maždaug 30 proc. mažesnė rizika mirti nesulaukus 90 metų nei sulfonilšlapalą vartojusiai grupei – tai parodė galimą vaisto vaidmenį mažinant su senėjimu susijusias rizikas.

Visuminis supratimas, kaip vaistas veikia žmogaus organizmą, gali padėti gydytojams geriau įvertinti jo paskyrimą ne tik diabeto gydymui, bet ir kitoms galimoms indikacijoms, taip pat toliau gerinti saugumo aspektus.

„Šis atradimas keičia tai, kaip galvojame apie „metforminą“. Jis veikia ne tik kepenyse ar žarnyne – jis veikia ir smegenyse“, – sakė M. Fukuda. „Nustatėme, kad kepenims ir žarnynui reikia didesnių vaisto koncentracijų, kad jos sureaguotų, o smegenys reaguoja į gerokai mažesnius kiekius.“

Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2025 m. rugsėjį.

Moterų reprodukcinė biologija dažnai apibūdinama kaip „tiksintis laikrodis“: jos gimsta turėdamos didžiąją dalį viso gyvenimo kiaušialąsčių atsargos, todėl moters amžius iš esmės sutampa su jos kiaušialąsčių amžiumi. Kuo moteris vyresnė, tuo „vyresnės“ ir jos kiaušialąstės.

Vyrų reprodukcija veikia kitaip. Sperma gaminama nuolat nuo lytinio brendimo, o prieš ejakuliaciją spermatozoidai gali būti kurį laiką kaupiami reprodukciniuose takuose. Tai reiškia, kad vyro amžius nebūtinai yra tas pats, kas jo spermatozoidų „amžius“. Tad kas vyksta spermatozoidams, kol jie laukia?

Vyrams, planuojantiems vaiką, neretai patariama kelias dienas susilaikyti nuo lytinių santykių, kad padidėtų spermatozoidų kiekis. Iš tiesų, susilaikymas paprastai didina spermos kiekį.

Tačiau vaisingumą lemia ne vien ejakuliato tūris ar spermatozoidų skaičius. Naujoje mokslininkų analizėje teigiama, kad vyrams (ir kitiems patinams) susilaikymo metu kaupiami spermatozoidai iš tiesų „sensta“ – jų kokybė prastėja.

Žinoma, kad vyrų vaisingumas mažėja su amžiumi. Vis dėlto iki šiol nebuvo aišku, kiek šį mažėjimą gali lemti laikas, kurį spermatozoidai praleidžia „sandėlyje“ iki ejakuliacijos.

Šis klausimas ypač aktualus dabar: pastebima, kad seksualinis aktyvumas, ypač tarp jaunų žmonių, mažėja, o tėvystė vis dažniau atidedama vėlesniam amžiui. Tokios tendencijos gali dar labiau prisidėti prie bendro gimstamumo mažėjimo.

Tyrėjai surinko ir apibendrino 115 publikuotų tyrimų duomenis, apimančius beveik 55 tūkst. vyrų. Rezultatai parodė, kad kuo ilgiau vyrai susilaikė nuo ejakuliacijos, tuo labiau prastėjo jų spermatozoidų būklė.

Mažėjo spermatozoidų judrumas (gebėjimas „plaukti“) ir gyvybingumas, o jų DNR dažniau būdavo pažeista.

Mokslininkai išskyrė dvi tikėtinas priežastis. Pirmoji – oksidacinis stresas, savotiškos biologinės „rūdys“, kurios gali fiziškai pažeisti spermatozoidus. Antroji – energijos išsekimas. Spermatozoidai yra itin aktyvios ląstelės, bet jų galimybės papildyti energijos atsargas ribotos, todėl ilgiau laikomi jie tiesiog „išsikrauna“.

„Pasaulio sveikatos organizacija“ rekomenduoja prieš spermos mėginio pateikimą tyrimams, vaisingumo procedūroms ar IVF susilaikyti nuo ejakuliacijos nuo 2 iki 7 dienų. Vis dėlto naujieji duomenys leidžia manyti, kad, siekiant geresnės mėginio kokybės, trumpesnis laikotarpis kai kuriais atvejais gali būti palankesnis.

Tai dera ir su kitais naujesniais pastebėjimais, jog ejakuliacija per 48 valandas iki mėginio pateikimo gali būti susijusi su geresniais IVF rezultatais, palyginti su ilgesniu susilaikymu. Šios išvados siejamos ir su evoliucinės biologijos hipotezėmis.

Tyrimai su primatais rodo, kad dažnesnė ejakuliacija, įskaitant masturbaciją, gali gerinti ejakuliato kokybę. Kartu su naujais rezultatais tai leidžia kelti prielaidą, jog toks elgesys gali turėti prisitaikomąją naudą – padėti „pašalinti“ ilgiau užsilaikiusius ir labiau pažeistus spermatozoidus.

Spermatozoidai prastėja ne tik vyro organizme. Jų būklė gali blogėti ir po lytinių santykių, kai jie kurį laiką būna moters organizme.

Žmogaus spermatozoidai moters organizme išlieka gyvybingi tik kelias dienas. Tačiau kai kurių gyvūnų, pavyzdžiui, skruzdėlių karalienių, bičių ar kai kurių šikšnosparnių patelių, organizme sperma gali būti saugoma mėnesius ar net metus iki apvaisinimo.

Norėdami įvertinti, ar spermatozoidų prastėjimas laikymo metu yra paplitęs biologinis dėsningumas, tyrėjai taip pat išanalizavo 56 tyrimų duomenis apie 30 skirtingų gyvūnų rūšių, įskaitant paukščius ir bites, roplius bei kitus žinduolius. Ir čia nustatyta ta pati tendencija – laikant spermą, jos kokybė mažėja.

Tėvų, kurių sperma iki ejakuliacijos buvo laikyta ilgiau, arba motinų, kurios spermą laikė iki apvaisinimo, embrionai turėjo mažesnes išgyvenimo tikimybes. Mokslininkai mano, kad tai gali būti susiję ne vien su DNR pažeidimais.

Galima, kad ilgiau laikyti spermatozoidai pasižymi kitokiu genų raiškos profiliu – kitaip tariant, skiriasi tai, kurie genai būna aktyvūs ir naudojami, palyginti su ką tik susidariusiais spermatozoidais.

Įdomu tai, kad patelių organizme spermatozoidai prastėjo lėčiau nei patinų. Tai gali būti aiškinama tuo, jog kai kurių rūšių patelės yra išsivysčiusios specializuotus organus, išskiriančius antioksidantus – medžiagas, kurios maitina ir saugo laikomą spermą, taip pailgindamos jos funkcinį „galiojimą“.

Tiek pelėms, tiek žmonėms spermatozoidai, kaip ir kiaušialąstės, po susidarymo turi tam tikrą „galiojimo laiką“. Jei iki apvaisinimo jie laikomi per ilgai, jų kokybė prastėja.

Vis dėlto šios išvados rodo ir paprastą, potencialiai veiksmingą galimybę. Dalis vaisingumo problemų kyla dėl veiksnių, kurių sunku kontroliuoti, pavyzdžiui, aplinkos taršos, streso ar genetikos. Tačiau spermatozoidų laikymo trukmė yra veiksnys, kurį galima keisti.

Todėl apvaisinimui naudojant šviežiau ejakuliuotą spermą, teoriniu požiūriu galima pasiekti geresnių rezultatų – vien dėl aukštesnės spermatozoidų kokybės.

Nors gimtadienius švenčiame kas 12 mėnesių (tai – mūsų chronologinis amžius), jis ne visada sutampa su tuo, kaip greitai dėvisi organizmas (biologinis amžius).

Mokslininkai nustatė 10 kraujo žymenų, kurie gali padėti atskirti šiuos du „amžius“.

Biologinį amžių jau galima vertinti įvairiais būdais, tačiau vis dar ieškoma tyrimų, kurie būtų patikimesni ir paprasčiau pritaikomi praktikoje. Vienas iš galimų sprendimų – kraujo tyrimas, paremtas konkrečių biomarkerių analize.

Tyrimą atliko Vokietijos Konstancos universiteto mokslininkų komanda. Jie tikisi, kad naujas kraujo analizės metodas padės geriau suprasti biologinio senėjimo procesus ir galėtų tapti savotiška ankstyvo perspėjimo sistema, leidžiančia įvertinti su amžiumi susijusių ligų riziką.

„Biologinis senėjimas yra labai sudėtingas procesas. Jis veikia visus kūno audinius ir organus, o jo neįmanoma paaiškinti viena priežastimi“, – teigia Konstancos universiteto biologė Maria Moreno-Villanueva.

„Todėl vieno biomarkerio nepakanka, kad būtų galima patikimai nustatyti žmogaus biologinį amžių. Be to, vyrai ir moterys sensta nevienodai“, – priduria ji.

Tyrėjai iš pradžių išmatavo 362 skirtingus kraujo rodiklius, ištirdami 3 300 žmonių, kurių amžius siekė nuo 35 iki 74 metų, mėginius. Pasitelkę statistinį modeliavimą ir mašininį mokymąsi, jie atrinko 10 svarbiausių biomarkerių – atskirai vyrams ir atskirai moterims.

Atranka buvo atlikta lyginant kiekvieną biomarkerį su chronologiniu amžiumi. Į galutinį sąrašą pateko tie rodiklių deriniai, kurie tiksliausiai „prognozavo“ žmogaus amžių pagal kraujo sudėtį. Biomarkeriai apėmė cheminius, genetinius, ląstelinius ir molekulinių signalų rodiklius.

Taip mokslininkai sudarė savotišką „kraujo amžiaus“ modelį: kokie kraujo rodikliai dažniausiai būdingi tam tikro amžiaus žmonėms. Jei žmogaus „kraujo amžius“ nesutampa su jo tikruoju amžiumi, tai gali rodyti lėtesnį arba greitesnį biologinį senėjimą.

Norėdami patikrinti, ar atrinkti biomarkeriai tikrai veikia, tyrėjai taikė testą grupėms, kurios, kaip žinoma, sensta skirtingu tempu: žmonėms, turintiems Dauno sindromą (trisomiją 21), rūkantiems asmenims ir moterims, kurioms taikoma hormonų terapija.

Rezultatai parodė tikėtinus biologinio senėjimo pokyčius – kai kuriais atvejais spartesnius, kai kuriais lėtesnius. Tai leido daryti išvadą, kad biomarkeriai ir jų interpretacija atspindi realius senėjimo skirtumus.

„Atsižvelgiant į tai, ką dabartiniai tyrimai rodo apie rūkymo, hormonų pakaitinės terapijos ar trisomijos 21 poveikį senėjimui, visi šie rezultatai yra logiški ir patvirtina mūsų biologinio amžiaus įverčio pagrįstumą“, – teigia Konstancos universiteto molekulinis toksikologas Alexander Bürkle.

Dar viena įdomi išvada – dalis atrinktų biomarkerių gali būti ne tik senėjimo rodikliai, bet ir patys prisidėti prie biologinio senėjimo (vadinamieji „varikliai“), o kiti gali būti tik pasekmes atspindintys „stebėtojai“.

Tai gali suteikti daugiau informacijos apie žmogaus sveikatą vien iš kraujo tyrimo. Biologinis amžius laikomas naudingu fizinės būklės ir savijautos matu: „jaunesnis“ organizmas dažniausiai siejamas su geresne sveikata ir ilgesne gyvenimo trukme.

Mokslininkai mano, kad naujai sukurtas testas galėtų būti pritaikomas plačiai: ne tik bendrai sveikatos būklei vertinti, bet ir tikrinant priemonių ar gydymo metodų veiksmingumą, siekiant sumažinti su senėjimu susijusių ligų riziką.

Pasaulio gyventojams sparčiai senstant, mokslininkai ieško būdų, kaip užtikrinti, kad ilgesnė gyvenimo trukmė reikštų ir sveikesnį gyvenimą. Tam ypač svarbu geriau suprasti, kaip veikia biologinis senėjimas ir kokie veiksniai gali jį paspartinti ar sulėtinti.

„Jei pažiūrėtume į daugelio tais pačiais metais gimusių žmonių biologinio amžiaus įverčius, pamatytume labai platų reikšmių spektrą. Tai aiškiai rodo, kad kiekvienas žmogus sensta individualiai ir, pavyzdžiui, kai kurie biologiškai yra gerokai jaunesni, nei rodytų jų chronologinis amžius“, – sako M. Moreno-Villanueva.

Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Aging Cell“.

Nuoseklumas yra vienas svarbiausių sveikų įpročių kūrimo principų, o kasdieniai mitybos pasirinkimai – ne išimtis.

JAV „Drexel“ universiteto mokslininkai nustatė požymių, kad kartojami tie patys patiekalai ir užkandžiai diena iš dienos gali būti susiję su sėkmingesniu svorio mažėjimu per kelis mėnesius.

Nors mitybos įvairovė neabejotinai svarbi žmogaus sveikatai, nauji rezultatai leidžia manyti, kad tiems, kurie siekia numesti svorio, pasikartojanti mityba gali turėti privalumų. Svarbi sąlyga – pasirenkami patiekalai ir užkandžiai turi būti subalansuoti.

„Išlaikyti sveiką mitybą šiandieninėje maisto aplinkoje reikalauja nuolatinių pastangų ir savikontrolės. Rutinų sukūrimas valgymo srityje gali sumažinti šią naštą ir padaryti sveikus pasirinkimus labiau automatiškus“, – teigia pagrindinė tyrimo autorė, sveikatos psichologė Charlotte Hagerman iš „Drexel“ universiteto.

Tyrimo metu Hagerman su kolegomis analizavo 112 antsvorio turinčių arba nutukusių suaugusiųjų savarankiškai pildomus mitybos dienoraščius. Visi dalyviai buvo įtraukti į struktūruotą elgesio keitimu paremtą svorio mažinimo programą.

Pirmosiose 12 programos savaičių tie dalyviai, kurie dažniau rinkosi tuos pačius patiekalus ir užkandžius, taip pat tie, kurių kalorijų suvartojimas kasdien buvo panašus, paprastai numetė daugiau svorio nei žmonės, kurių maistas dažnai keitėsi arba kurių kalorijų kiekis labiau svyravo.

Skaičiuojant vidutiniškai, labiau rutiną išlaikiusių dalyvių kūno svoris sumažėjo 5,9 proc., o įvairiau besimaitinusių – 4,3 proc. Nors bendras skirtumas nėra didelis, ilgalaikėje perspektyvoje jis gali būti reikšmingas, ypač jei pasiektas svorio pokytis išlaikomas.

Tyrėjai taip pat apskaičiavo, kad kiekvienas 100 kalorijų dienos raciono svyravimas siejosi su 0,6 proc. mažesniu svorio kritimu per 12 savaičių laikotarpį.

Mokslininkai pabrėžia, jog tyrimas yra nedidelės apimties ir jo nepakanka paneigti kitų įrodymų, kad daugeliui žmonių įvairi mityba teikia sveikatos naudų. Be to, prieš darant reikšmingus mitybos pokyčius svarbu pasitarti su gydytoju.

Vis dėlto tai vienas pirmųjų tyrimų, kuriame pasitelkti realiu laiku fiksuojami mitybos duomenys, siekiant įvertinti, kaip pasikartojantis valgymas siejasi su svorio mažėjimu per kelis mėnesius.

Rezultatai leidžia manyti, kad nuolatinė mus supanti maisto įvairovė gali trukdyti daliai svorio mažinimo planų.

„Jei gyventume sveikesnėje maisto aplinkoje, tikriausiai skatintume žmones į savo mitybą įtraukti kuo daugiau įvairovės. Tačiau šiuolaikinė maisto aplinka yra pernelyg problemiška. Todėl kai kuriems žmonėms gali geriau tikti labiau pasikartojanti mityba, padedanti nuosekliai rinktis sveikesnius sprendimus, net jei tenka paaukoti dalį maistinės įvairovės“, – aiškina C. Hagerman.

Tiesa, šiame tyrime nebuvo vertinama dalyvių mitybos kokybė. Tai reiškia, kad dalis jų teoriškai galėjo mesti svorį net ir valgydami ne itin sveikai.

Dalyviai buvo įtraukti į elgesio keitimo programą, kurioje, padedami konsultantų, nusistatė dienos kalorijų normą ir savaitinius svorio mažinimo tikslus. Jie galėjo rinktis vieną iš dviejų strategijų: laikytis pastovaus kasdienio kalorijų kiekio arba orientuotis į savaitės vidurkį, dalį kalorijų „sutaupant“ ypatingoms progoms.

Net ir tie dalyviai, kurie maistą registravo daugiausia dienų (tai laikoma vienu stipriausių svorio mažėjimą prognozuojančių veiksnių), didesnį svorio kritimą demonstravo tuomet, kai jų mityba buvo labiau rutininė.

Mokslininkai kol kas negali tvirtai pasakyti, ar būtent rutininesnė mityba tiesiogiai sukelia didesnį svorio mažėjimą, tačiau pastebėtas ryšys skatina tyrinėti toliau.

„Net ir sveika, įvairesnė mityba gali padidinti sprendimų skaičių, todėl tampa sudėtingiau skaičiuoti kalorijas, palyginti su atvejais, kai turimi keli „standartiniai“ patiekalai su iš anksto žinoma kaloringumo verte“, – svarsto tyrimo autoriai.

Tyrimas publikuotas žurnale „Health Psychology“.