CP v2

Category: Technologijos

  • Gandrai įsikūrė ant ant stulpo iškelto automobilio kėbulo: autoremonto kiemas virto traukos vieta

    Į neįprastą lizdą šiuo metu sugrįžusi pora augina keturis jauniklius, tad iš viso vienoje vietoje matyti šeši paukščiai. Jaunikliai jau pradeda sparnų mankštas, o suaugę paukščiai reguliariai parneša maisto, todėl praeiviams atsiveria retai mieste matomas vaizdas.

    Autoremonto dirbtuvių darbuotojai pasakoja, kad automobilio kėbulas ant stulpo atsirado prieš kelerius metus kaip kiemo akcentas, tačiau niekas nesitikėjo, jog jį „pasirinks“ gandrai. Po stipresnės audros lizdas buvo apgadintas, bet paukščiai sugrįžo ir jį atstatė.

    „Nemanėme, kad jie pasirinks būtent automobilį, bet taip ir nutiko. Po audros lizdas buvo sugriautas, tačiau paukščiai grįžo ir viską atstatė“, – sakė autoremonto dirbtuvių darbuotojas Cătălin Toma.

    Vietos gyventojai teigia, kad sustojančių pasižiūrėti ar nufotografuoti būna beveik kasdien. Gamtos fotografams ši vieta ypač patraukli todėl, kad galima užfiksuoti sugrįžtančius suaugusius gandrus ir pirmuosius jauniklių bandymus skristi.

    Veterinarijos specialistas Adrian Bîlbîe aiškina, kad gandrai pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau prisitaiko prie žmogaus aplinkos ir lizdams renkasi dirbtines konstrukcijas. Anksčiau dažnesnis pasirinkimas buvo aukšti, atokiai augantys medžiai, tačiau šiandien paukščiai noriai naudojasi stulpais, pastogių platformomis ar kitais stabiliais pagrindais.

    Tokie atvejai paprastai siejami su saugumo ir patogumo veiksniais: aukštai įrengtas lizdas apsaugo nuo dalies plėšrūnų, o atvira vieta leidžia geriau stebėti aplinką. Vis dėlto lizdas ant automobilio kėbulo laikomas išskirtiniu, nors ir logiškai paaiškinamu prisitaikymo pavyzdžiu.

    Prognozuojama, kad gandrų šeimyna čia liks iki vasaros pabaigos, o vėliau pradės migraciją į žiemojimo vietas Afrikoje. Specialistai pabrėžia, kad jaunikliams svarbiausios artimiausios savaitės, kai jie stiprina sparnus ir ruošiasi pirmajam ilgam skrydžiui.

  • Sineviro nacionaliniame parke uždraustas džipingas: pažeidėjus fiksuos fotospąstais

    Parko administracija skelbia, kad džipai, keturračiai, kroso motociklai ir kitos visureigės transporto priemonės nuo šiol čia laikomos ne pramoga, o pažeidimu, už kurį bus taikoma atsakomybė.

    Pasak parko atstovų, nelegalūs važiavimai miško takais ir kalnų pievomis daro ilgalaikę žalą: ardomas dirvožemio sluoksnis, spartėja erozija, naikinami reti augalai.

    Triukšmas ir dideli žmonių srautai trikdo laukinius gyvūnus, ypač veisimosi ir jauniklių auginimo laikotarpiu, o degalų ir tepalų nuotekos gali pasiekti kalnų upelius.

    Administracija taip pat pabrėžia, kad dalis vairuotojų ignoruoja privačių valdų ribas ir įvažiuoja į vietos gyventojų žemės sklypus Tereblės slėnio apylinkėse.

    Dėl to parkas skelbia pereinantis nuo žodinių perspėjimų prie praktinių priemonių, kurios leistų greičiau nustatyti pažeidėjus.

    Siekdama identifikuoti nelegalius maršrutus ir jų dalyvius, parko komanda prie populiariausių įvažiavimų, miško takų ir privačių sklypų prieigų įrengė papildomą fotospąstų bei slaptos foto ir vaizdo fiksacijos priemonių tinklą.

    Nustačius pažeidimus, surinkta medžiaga bus perduodama teisėsaugai, o atsakomybė, priklausomai nuo padarytos žalos, gali būti ir administracinė, ir baudžiamoji.

    Parko administracija akcentuoja, kad lankytojai yra laukiami, jei renkasi gamtai draugiškas veiklas: pėsčiųjų žygius, ekotakus, dviračių turizmą.

    Tačiau, pasak jų, saugomos teritorijos ir vietos gyventojų sklypai nebus toleruojami kaip bekelės technikos bandymų poligonas, o taisyklės visiems taikomos vienodai.

  • Šikšnosparnių invazija Prancūzijoje: šeima 5 metus kovoja, bet ir 20 000 eurų remontas nepadėjo

    Prancūzijos miestelyje netoli Liono gyvenanti šeima jau kelerius metus susiduria su neįprasta, bet labai varginančia problema: jų namo stoge ir sienų ertmėse įsikūrė didelė šikšnosparnių kolonija. Pasak šeimos, triukšmas ir kvapas tapo kasdienybe, o situacija labiausiai paaštrėja vasarą, kai prasideda karščiai.

    Šeimininkai skaičiuoja, kad šiltuoju sezonu prie namo gali būriuotis keli šimtai šikšnosparnių, o jų judėjimas girdimas beveik visą parą. Šeima teigia, kad nemalonūs kvapai skverbiasi net į vidų per smulkias angas ir elektros lizdų vietas, todėl gyvenimas namuose tapo psichologiškai sunkus.

    „Triukšmas nesiliovė nei dieną, nei naktį, o kvapas pasiekdavo net per elektros lizdus“, – sakė šeimos tėvas Benžamenas Teijonas.

    Bandydami išspręsti problemą, šeimininkai investavo apie 20 000 eurų į remontą: buvo perdarytas stogas, užsandarintos galimos landos, papildomai įrengta šilumos izoliacija. Tačiau, šeimos teigimu, pastangos nedavė laukto rezultato: po kurio laiko, ypač per karščio bangas, šikšnosparniai sugrįžo.

    Specialistai pažymi, kad tokios situacijos Europoje nėra retos, nes šikšnosparniai dažnai renkasi šiltas, nuo plėšrūnų apsaugotas vietas, pavyzdžiui, palėpes, stogų konstrukcijas ar sienų tuštumas. Kolonijos paprastai sustiprėja šiltuoju metų laiku, kai jaunikliai dar nemoka skraidyti ir gyvūnai ilgiau būna slėptuvėse.

    Šeimos padėtį apsunkina tai, kad Prancūzijoje šikšnosparniai yra saugomi įstatymų, todėl jų negalima naikinti, gaudyti ar savavališkai iškeldinti be specialių leidimų. Dėl to, pasak šeimos, kreipimaisi į įvairias organizacijas ir vietos valdžią kol kas neatnešė konkrečios pagalbos, o savarankiškas problemos sprendimas turi griežtas ribas.

    „Kreipėmės į kelias organizacijas ir į savivaldybę, bet aiškaus sprendimo kol kas nesulaukėme“, – pasakojo Benžamenas Teijonas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad veiksmingiausios priemonės tokiais atvejais paprastai yra prevencinės ir taikomos tinkamu laiku. Dažniausiai rekomenduojama iš pradžių tiksliai nustatyti, pro kur gyvūnai patenka į pastatą, o užsandarinimą atlikti tik tada, kai kolonija laikinai pasitraukusi ir nėra jauniklių, kad nebūtų pažeistos gyvūnų apsaugos taisyklės.

    Šeima tikina, kad šiuo metu jaučia įtampą ne tik dėl diskomforto, bet ir dėl sveikatos bei gyvenimo kokybės. Parduoti būstą, pasak jų, praktiškai neįmanoma, todėl jie viešai kalba apie situaciją tikėdamiesi sulaukti institucijų ir specialistų dėmesio bei rasti teisėtą, ilgalaikį sprendimą.

  • Žaidėjai įtraukti į tikrų JAV relikvijų paiešką: dingę lobiai grįžta į ekranus

    Žaidėjai įtraukti į tikrų JAV relikvijų paiešką: dingę lobiai grįžta į ekranus

    JAV istorijai skirtas netradicinis projektas kviečia žaidėjus padėti ieškoti realių, dešimtmečius ar net šimtmečius dingusių artefaktų. Iniciatyva startavo minint 250 metų sukaktį nuo įvykių, susijusių su Jungtinių Amerikos Valstijų valstybingumo pradžia, ir ribotam laikui į žaidimą perkėlė skaitmenines tikrų eksponatų versijas.

    Tarp ieškomų objektų – 1781 metų mūšį prie Cowpens menantis medalis, skirtas amerikiečių generolui Danieliui Morganui už pergalę prieš britų pajėgas. Originalas buvo pavogtas iš banko saugyklos, o jo buvimo vieta nežinoma jau daugiau nei 200 metų.

    Ieškomų artefaktų sąraše minimas ir karaliaus Jurgio III karališkojo herbo fragmentas iš Filadelfijos, Nepriklausomybės karo metu naudota patranka, karinė kepurė su trimis stručių plunksnomis bei siuvinys, vaizduojantis generolo Williamo Alexanderio, dar žinomo Lordo Stirlingo vardu, valdą.

    Projekto kūrėjai tikisi, kad interaktyvus formatas paskatins žmones atidžiau pažvelgti į privačias kolekcijas, senus daiktus ar net šeimos relikvijas. Greta žaidimo sukurta ir atskira duomenų bazė su kitais dingusiais objektais, kad paieškos vyktų ne tik programėlėje, bet ir realiame pasaulyje.

    Idėja gimė prisiminus 2009 metų istoriją, kai vengrų meno istorikas Gergely Barki, žiūrėdamas su dukra filmą „Stiuartas Litlis“, fone pastebėjo paveikslą, kuris ilgą laiką buvo laikomas dingusiu. Vėliau paaiškėjo, kad kūrinys į filmavimo aikštelę pateko atsitiktinai, buvo nupirktas antikvariatuose, o galiausiai sugrįžo į Europą ir parduotas aukcione.

    Pasak iniciatyvos autorių, tai parodė, kaip netikėtai kultūros vertybės gali iškristi iš tyrėjų akiračio ir vėl atsirasti pačiose kasdieniškiausiose vietose. Todėl atrenkami tie objektai, kurių egzistavimas gerai dokumentuotas, tačiau dabartinė buvimo vieta nežinoma.

    Jei žaidėjas atpažins artefaktą arba aptiks daiktą, panašų į ieškomą objektą, jis galės pateikti pranešimą specialiai ekspertų komandai. Ji tikrins gautą informaciją ir vertins, ar radinys gali būti susijęs su vienu iš dingusių istorinių daiktų.

    Iniciatyva sulaukė palaikymo ir už žaidimų bendruomenės ribų. Nyderlandų ekspertas, dirbantis su pavogtų meno kūrinių grąžinimu, Arthuras Brandas teigia, kad viešumas ir didesnis žmonių įsitraukimas kartais tampa lemiamu veiksniu, padedančiu atsekti dingusių vertybių kelią.

    Tokie projektai atspindi ir platesnę tendenciją, kai kultūros paveldas vis dažniau pristatomas per skaitmeninius formatus, siekiant pasiekti jaunesnę auditoriją. Muziejai ir tyrėjai pastaraisiais metais aktyviai skaitmenina kolekcijas, o visuomenės įsitraukimas tampa svarbia priemone tiek edukacijai, tiek dingusių vertybių paieškai.

  • Rusija rado naują būdą vilioti paauglius: žaidimas „Dronų mūšis: Ukraina“ veda į darbą

    Rusija rado naują būdą vilioti paauglius: žaidimas „Dronų mūšis: Ukraina“ veda į darbą

    Rusijoje vis ryškiau matomas bandymas pritraukti paauglius į su karine pramone susijusias veiklas, tam pasitelkiant vaizdo žaidimų ir e. sporto elementus. Tyrime, kurį paskelbė T-invariant, teigiama, kad šalia tradicinio techninio ugdymo kuriama atskira įtraukimo sistema, paremta žaidybinimu ir varžybomis.

    Dėmesio centre – Tatarstane veikianti specialioji ekonominė zona Alabuga, siejama su dronų, naudojamų atakoms Ukrainoje, surinkimu. Pasak tyrimo autorių, šioje struktūroje rekrutavimas stiprinamas vaizdo žaidimu „Dronų mūšis: Ukraina“, kuris pristatomas kaip taktinis simuliatorius, leidžiantis valdyti bepiločių vienetus.

    Tyrime teigiama, kad žaidimas nėra vien pramoga ir integruojamas į projektą „Stalino sakalai“, kuriuo esą siekiama pritraukti jaunus žmones dirbti su Rusijos bepiločių programa. Projekto komunikacijoje skelbiami pasiūlymai inžinieriams, dronų operatoriams ir padalinių vadams, taip formuojant aiškią karjeros trajektoriją.

    Žaidybinimas siejamas ir su gyvais renginiais: tyrime minima, kad dalyvavimas dronų pilotavimo varžybose Maskvoje buvo susietas su atranka per „Dronų mūšis: Ukraina“. Taip pat nurodoma, kad iki 2026 metų liepos žaidime buvo sukurta daugiau nei 41 000 paskyrų, o tai rodo kryptingą auditorijos auginimą.

    Dar vienas kanalas – DroneCon kibernetiniai turnyrai, kuriuose, kaip teigiama, dalyvavimui būtinas išankstinis mokymas naudojant simuliatorių. Tyrime minima, kad bendras prizinis fondas siekia apie 33 000 eurų, todėl konkurencinis formatas tampa papildomu motyvatoriumi jaunimui įsitraukti.

    Alabugos atvejis įsilieja į platesnę tendenciją, kai valstybės ir su jomis siejamos struktūros technologijų ugdymą susieja su gynybos sektoriumi, o vaizdo žaidimai pasitelkiami kaip ankstyvas interesų formavimo įrankis. Ekspertai ne kartą yra atkreipę dėmesį, kad tokios priemonės ypač veiksmingos paauglių auditorijai, nes sukuria įspūdį, jog karinės technologijos yra įprasta ir patraukli technologijų karjeros dalis.

    Tyrime taip pat primenama, kad nuo 2023 metais Alabugoje surinkinėjami dronai, siejami su Irano „Shahed“ konstrukcijomis, o greta veikia Alabuga Polytech, kur mokiniai įtraukiami į gamybos procesus. 2026 metų pavasarį, kaip teigiama, buvo vykdyta paaugliams skirta reklaminė kampanija apie uždarbį, o dabar komunikaciją dar labiau sustiprina vaizdo žaidimas ir jo sklaida socialiniuose tinkluose.

  • Ukraina smogė Rusijai per akis: sunaikintas Šaltojo karo radaras „Oborona-14“ – ką tai reiškia

    Ukraina smogė Rusijai per akis: sunaikintas Šaltojo karo radaras „Oborona-14“ – ką tai reiškia

    Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė vaizdo įrašą, kuriame fiksuojamas smūgis ir sunaikinamas 5N84A „Oborona-14“ radaras – sovietmečiu sukurtas itin didelio nuotolio ankstyvojo perspėjimo kompleksas. Analitikų vertinimu, tokios sistemos pasirodymas šiuolaikiniame fronte signalizuoja augantį spaudimą Rusijos radiolokacinei infrastruktūrai.

    Smūgis paviešintas apibendrinant specialiojo padalinio „Alfa“ operacijas. Įraše matyti itin stambi radarų antenų konstrukcija, todėl iš pradžių kilo diskusijų, kas tiksliai buvo taikinys, tačiau vėliau objektas identifikuotas kaip 5N84A – mobilioji P-14 „Tall King“ radaro versija.

    Kas yra „Oborona-14“

    Šis radaras kurtas dar Šaltojo karo laikotarpiu: P-14 šeimos ištakos siekia XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigą, o modernizuotos versijos plačiau diegtos vėliau. Sistema išsiskiria mastu: antena siekia apie 32 metrų plotį ir daugiau nei 11 metrų aukštį, o visa konstrukcija pakyla maždaug iki 25 metrų.

    Mobiliai komplekto versijai transportuoti reikėdavo kelių platformų, o išskleidimas užtrukdavo daugiau nei parą. Tokie parametrai rodo, kad tai ne taktinis priekinės linijos įrenginys, o didelio nuotolio stebėjimo priemonė, skirta ankstyvam perspėjimui ir oro erdvės kontrolei.

    Stiprybės ir ribojimai

    „Oborona-14“ dirba VHF, arba metrinių bangų, ruože ir buvo projektuota kaip itin didelio nuotolio ankstyvojo perspėjimo radaras. Priklausomai nuo konfigūracijos, jis galėjo aptikti oro taikinius už kelių šimtų kilometrų, suteikdamas papildomo laiko reaguoti į artėjančius orlaivius.

    Vis dėlto tai klasikinis 2D radaras: jis nustato kryptį ir nuotolį, tačiau nepateikia taikinio aukščio, todėl praktikoje turėdavo veikti kartu su aukštimatės informacijos radarais. Lyginant su šiuolaikinėmis sistemomis, jam būdingas mažesnis tikslumas ir ribotesnės galimybės patikimai atskirti daug taikinių, skrendančių glaudžiai.

    Kodėl tai svarbu Rusijai

    Viešojoje erdvėje nurodoma, kad paskutiniai P-14 šeimos radarai iš aktyvios tarnybos buvo išimami maždaug iki 2003 metais, kai Rusija juos keitė modernesnėmis „Nebo“ šeimos sistemomis. Todėl „Oborona-14“ pasirodymas kare atkreipė dėmesį ir dėl amžiaus, ir dėl to, kad tai jau ne pirmas atvejis, kai toks radaras Ukrainos pajėgų yra sunaikinamas 2026 metais.

    Ekspertai pabrėžia, kad Rusijos oro gynybos ir ankstyvojo perspėjimo tinklui pastaruoju metu daromas nuoseklus spaudimas, o modernūs radarai tampa prioritetiniais taikiniais. Jei Maskva iš tiesų priversta grąžinti į naudojimą sovietmečiu sukurtas sistemas, tai gali reikšti, kad šiuolaikinės radiolokacinės grandinės atkūrimas ir apsauga tampa vis sudėtingesni.

    Ukrainos paskelbtame įraše šalia sunaikintos „Oborona-14“ konstrukcijos matomas ir „Nebo“ šeimai priskiriamas radaras. Vis dėlto neaišku, ar tai buvo veikianti sistemos dalis, anksčiau pažeistas įrenginys, ar muliažas, skirtas klaidinti žvalgybą, tačiau pats faktas dar kartą parodo, kokią reikšmę kare įgijo radarų medžioklė.

  • UNESCO sala ir tūkstančiai lėlių medžiuose: naujas siaubo žaidimas žada košmarus

    UNESCO sala ir tūkstančiai lėlių medžiuose: naujas siaubo žaidimas žada košmarus

    Kompiuterinių žaidimų rinkoje siaubo žanras išgyvena naują bangą, o leidėjai vis dažniau stato ant atmosferos ir išgyvenimo mechanikų. Tokiame fone vis daugiau dėmesio sulaukia ir mažesni projektai, bandantys išsiskirti ne monstrais, o vietos istorijomis ir legendomis.

    Tarp jų – naujas survival horror žaidimas „Where Dolls Hang“, kuriame žadama tyrinėti pavojingas teritorijas, rinkti įkalčius ir atskleisti paslaptis. Kūrėjai akcentuoja paranormalią nuotaiką, o kelionėms tarp lokacijų svarbiu įrankiu taps valtis.

    Žaidimo siužetas įkvėptas garsios mažos Meksikos salos, siejamos su tamsiomis legendomis ir tapusios turistų traukos objektu. Joje medžiuose kabo tūkstančiai sunykusių lėlių, kurios kuria slogią atmosferą ir jau seniai maitina miesto folklorą.

    Mechanikos požiūriu žaidėjai turės tyrinėti aplinką, daryti išvadas, rinkti užuominas ir pamažu atverti vietos paslapčių sluoksnius. Istorija sukasi ir apie keistus radinius pakrantėje, o kūrėjai žaidėją stums ieškoti atsakymo, kas iš tiesų vyksta atokioje teritorijoje.

    Be tyrinėjimo, „Where Dolls Hang“ turės ir išgyvenimo elementų: inventoriaus valdymą, saugumo užtikrinimą, ginklų gamybą bei grėsmių neutralizavimą. Žaidimas kol kas neturi paskelbtos išleidimo datos, tačiau jau pateikiami kompiuterio reikalavimai.

  • „Fortnite“ ruošia nostalgijos bombą: į žaidimą gali atkeliauti Tomas ir Džeris

    „Fortnite“ ruošia nostalgijos bombą: į žaidimą gali atkeliauti Tomas ir Džeris

    „Epic Games“ žaidime „Fortnite“ jau ne kartą statė ant popkultūros ir kino herojų, o bendradarbiavimai tapo viena pagrindinių strategijų pritraukti naujų žaidėjų. Į virtualų pasaulį anksčiau atkeliavo įvairių filmų ir žaidimų personažai, o dalis jų buvo siūlomi kaip įsigyjamos išvaizdos ir priedai vidinėje parduotuvėje.

    Pastarosiomis dienomis žaidimų bendruomenėje sustiprėjo kalbos, kad „Fortnite“ gali papildyti dar vienas itin atpažįstamas animacijos duetas. Nutekėjimų paskyros socialiniuose tinkluose skelbia, jog artimiausiu metu žaidime gali pasirodyti Tomas ir Džeris, daugeliui pažįstami nuo vaikystės.

    Animacinis serialas Tomas ir Džeris pirmą kartą pasirodė 1940 metais ir iki šiol laikomas vienu ilgiausiai gyvuojančių animacijos reiškinių. Per dešimtmečius jis išaugo į visą franšizę su filmais, specialiais epizodais ir vaizdo žaidimais, todėl jo sugrįžimai naujose platformose dažnai sukelia didelį susidomėjimą.

    Kol kas nėra oficialiai patvirtintos datos, kada šie personažai galėtų pasirodyti „Fortnite“. Pagal įprastą žaidimo praktiką tikėtina, kad jie būtų pristatyti kaip išvaizdos, kurios trumpam laikui atsiranda vidinėje parduotuvėje, o vėliau gali sugrįžti per pakartotines akcijas.

    Tokia kolaboracija būtų logiška ir dėl kitos priežasties: nostalgija išlieka vienu stipriausių veiksnių pramogų industrijoje, o „Fortnite“ auditorija seniai peržengė vien vaikų žaidimo ribas. Dalis žaidėjų į šį pasaulį ateina būtent dėl pažįstamų herojų, o išskirtiniai kosmetiniai daiktai tampa ne tik stiliaus, bet ir kolekcionavimo elementu.

    Kol „Epic Games“ nepatvirtino informacijos, šias žinias reikėtų vertinti kaip neoficialias. Vis dėlto ankstesnė „Fortnite“ istorija rodo, kad daug bendruomenėje aptariamų nutekėjimų vėliau tampa realiais anonsais, todėl žaidėjai atidžiai seka bet kokius naujus signalus.

  • Čilės lašišų ūkyje plūduriuojančios saulės panelės nustebino: energija ir netikėta nauda žuvims

    Čilėje, Los Lagoso regione veikiančiame lašišų ūkyje Huar Norte plūduriuojančios saulės panelės buvo įrengtos kaip praktinis sprendimas mažinti dyzelinių generatorių naudojimą. Tačiau projektas netikėtai pakeitė ne tik ūkio energetiką, bet ir pačių žuvų elgseną.

    Ūkį valdanti „Mowi“ kartu su partneriais įdiegė hibridinę sistemą: plūduriuojančią saulės elektrinę, energijos kaupimo įrangą ir atnaujintą infrastruktūrą, pritaikytą darbui ant vandens. Iki tol ūkis elektrą daugiausia gamindavo dyzeliniais generatoriais, kurie didino emisijas ir kėlė nuolatinį triukšmą.

    Paskelbus projekto rezultatus, nurodoma, kad saulės ir kaupimo sprendiniai jau padengia apie 57 proc. ūkio energijos poreikio. Tai leidžia per metus atsisakyti daugiau kaip 100 tonų dyzelino, o kartu mažėja ir poreikis kurą dažnai gabenti laivais, kas paprastai didina taršą ir logistikos kaštus.

    Tačiau didžiausia staigmena buvo ne energijos balansas, o poveikis lašišoms. Plūduriuojančios konstrukcijos virš narvų suformavo dideles šešėlio zonas, o sumažėjęs dyzelinių variklių darbas ir retesnis laivų judėjimas padarė aplinką ramesnę.

    Dėl to tūkstančiai lašišų ėmė aktyviai rinktis erdvę po panelėmis kaip priedangą. Šešėlis ir stabilesnės sąlygos gali mažinti stresą, o kartu tokie pokyčiai neretai siejami su geresniu gyvūnų gerovės valdymu akvakultūroje.

    Projekto apžvalgose taip pat minimi papildomi efektai: mažiau tiesioginių saulės spindulių virš vandens, geresnė apsauga nuo plėšrių paukščių ir potencialiai palankesnės vietinės vandens sąlygos. Nors šie privalumai nebuvo pagrindinis tikslas, jie parodė, kad energetikos sprendimai kartais sukuria naudą ir ekosistemai.

    Plūduriuojančios saulės elektrinės pastaraisiais metais vis dažniau diegiamos ten, kur trūksta sausumos plotų arba siekiama išnaudoti vandens telkinių paviršių. Akvakultūros atvejis Čilėje išryškina dar vieną kryptį: tokie projektai gali būti vertinami ne tik per kilovatvalandes, bet ir per poveikį gyvūnų gerovei bei vietinei aplinkai.

  • Invaziniai azijiniai maldininkai plinta Europoje: mokslininkai įspėja dėl žalos vietiniams vabzdžiams

    Europoje sparčiai plinta dvi didelių azijinių maldininkų rūšys, kurios, mokslininkų vertinimu, tampa realia grėsme vietinėms ekosistemoms. Tyrėjai teigia, kad šie plėšrūs vabzdžiai į žemyną pateko atsitiktinai maždaug prieš dešimtmetį, o pastaraisiais metais jų populiacijos ėmė augti itin greitai.

    Daugiausia naujų radaviečių fiksuojama pietų Prancūzijoje ir šiaurės Italijoje, kur šiltesnis klimatas ir urbanizuotos teritorijos sudaro palankias sąlygas įsitvirtinti. Specialistai pabrėžia, kad tai atspindi platesnę tendenciją: dėl klimato kaitos daugelis invazinių rūšių lengviau peržengia natūralias geografines ribas ir plečia arealą į šiaurę.

    Tyrime, kurį koordinavo italų entomologas Roberto Battistonas, akcentuojama, kad šios rūšys yra universalūs plėšrūnai ir pasižymi dideliu reprodukciniu potencialu. Vienas kiaušinėlių kokoną primenantis dėtis vidutiniškai gali duoti apie 200 jauniklių, o tai yra beveik dvigubai daugiau nei įprastai susilaukia vietiniai europiniai maldininkai.

    Augimą dar labiau spartina tai, kad jaunikliai rečiau suėda vienas kitą, todėl iki brandos išgyvena didesnė dalis individų. Tokia kombinacija reiškia, kad net ir santykinai nedidelis pradinis skaičius per kelis sezonus gali virsti reikšminga populiacija, ypač jei sąlygos švelnios ir pakanka grobio.

    Mokslininkai įspėja, kad invaziniai maldininkai kelia grėsmę ne tik kitoms maldininkų rūšims, bet ir platesniam vietinių vabzdžių spektrui. Jie aktyviai medžioja apdulkintojus, įskaitant medunešes bites, o tai gali turėti netiesioginį poveikį augalų apdulkinimui ir visoms su tuo susijusioms mitybinėms grandinėms.

    Be vabzdžių, fiksuojami ir atvejai, kai šie plėšrūnai sugaudo smulkius stuburinius, pavyzdžiui, varles ar driežus. Ypatingas nerimas siejamas su Viduržemio jūros salomis, kur yra daug endeminių rūšių, todėl papildomas plėšrūnas gali greitai pakeisti trapų ekologinį balansą.

    Tyrėjų surinkti stebėjimai parodė ir netikėtą faktą: dažniausiai užfiksuoti stuburiniai plėšrūnai, sėkmingai sumedžiojantys invazinius maldininkus, yra naminės katės. Duomenyse nurodoma, kad katės sudarė apie 45 proc. patvirtintų sėkmingos medžioklės atvejų.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį į svarbų niuansą: katės neskiria invazinių ir vietinių rūšių, todėl kartu gali mažinti ir europinių maldininkų populiacijas, kurios kai kuriose vietovėse jau patiria spaudimą. Tai reiškia, kad vien natūralūs plėšrūnai problemos neišsprendžia, o situacija gali tapti dar kompleksiškesnė.

    Entomologai pabrėžia, kad invazinių rūšių plitimą dažnai skatina du veiksniai: šylantis klimatas ir žmogaus kuriamos buveinės. Miestuose bei priemiesčiuose dažnai būna šilčiau, yra daugiau slėptuvių ir skirtingų mikrobuveinių, o apšvietimas ir želdynai pritraukia vabzdžius, kurie tampa lengvu grobiu.

    „Jie juda vis toliau į šiaurę dėl klimato kaitos“, – sakė Roberto Battistonas.

    Mokslininkų vertinimu, šis atvejis yra dar vienas priminimas, kad žmogaus veikla ir klimato pokyčiai naikina natūralius barjerus, kurie anksčiau stabdė invazinių rūšių įsitvirtinimą. Tolimesnė stebėsena ir ankstyvas aptikimas tampa kritiškai svarbūs, kad poveikis vietinėms rūšims būtų kuo mažesnis.