Praėjus dvejiems metams po Mario Draghi perspėjimo, kad Europa rizikuoja ekonomiškai „pralaimėti dešimtmetį“, Europos Komisija jo idėjas pavertė politine darbotvarke. Tačiau nuo deklaracijų iki realių sprendimų kelias ilgas: daug pasiūlymų stringa derybose, o valstybės narės gina savo prioritetus.
Pastaraisiais mėnesiais Komisija pateikė eilę iniciatyvų, kurios atliepia „Draghi“ plane akcentuotą kryptį: daugiau investicijų į inovacijas, pramonę, gynybą ir energetinį atsparumą. Vis dėlto bendras vardiklis išlieka tas pats: kiekvienas didesnis žingsnis atsiremia į nacionalines biudžetų ribas ir skirtingą valstybių požiūrį į tai, ką reikėtų apkarpyti.
Biudžetas: kur dėti pinigus?
Vienas kertinių „Draghi“ siūlymų buvo perorientuoti Europos Sąjungos lėšas nuo tradicinių sričių į konkurencingumą ir inovacijas. Komisija tai atspindėjo siūlydama naują Europos konkurencingumo fondą, kurio dydis siektų apie 410 milijardų eurų, tačiau prasidėjus deryboms šalys ėmė spausti dėl išimčių ir didesnio finansavimo žemės ūkiui bei regioninei paramai.
Toks konfliktas yra struktūrinis: investicijos į technologijas ir pramonę dažnai reiškia lėšų perskirstymą iš sričių, turinčių stiprias interesų grupes ir aiškų politinį svorį. Dėl to Komisijos siūloma „lankstesnė“ biudžeto architektūra vieniems atrodo kaip proveržis, o kitiems kelia nerimą dėl kontrolės ir nacionalinių prioritetų.
Kapitalo rinkos ir skola: ambicijos mažesnės nei poreikis
„Draghi“ vizijoje Europa turėjo efektyviau panaudoti didžiules gyventojų santaupas ir kurti gilesnes kapitalo rinkas, kurios galėtų konkuruoti su JAV finansų centru. Komisija inicijavo teisėkūros paketus, tačiau dalis reformų, ypač susijusių su pensijų produktais ir investavimo paskatomis, buvo reikšmingai susilpnintos valstybių narių derybose.
Kita jautri tema yra bendra ES skola. Nors pandemijos laikotarpis parodė, kad bendras skolinimasis gali veikti kaip greitas finansavimo įrankis, politinė parama naujiems didelio masto skolos instrumentams išlieka ribota, ypač šalyse, kurios baiminasi ilgalaikių įsipareigojimų ir vidaus politinių pasekmių.
Pramonė, energija ir skaitmeninis saugumas
Komisija aktyviau juda pramonės politikos kryptimi, o automobilių sektorius tapo lakmuso popierėliu: Europoje skelbiami dideli kaštų mažinimo planai ir planuojamas darbo vietų mažinimas rodo, kad vien reguliavimo korekcijų nepakanka. Tuo pat metu diskusijos dėl taršos tikslų švelninimo atskleidžia nuolatinę įtampą tarp konkurencingumo ir klimato politikos.
Energetikoje viena ryškiausių „Draghi“ įžvalgų buvo elektros kainos ir priklausomybė nuo importuojamo iškastinio kuro. Komisija siūlo tinklų modernizavimo ir plėtros priemones, tačiau dalis valstybių nenori labiau centralizuoto planavimo Briuselyje, todėl svarbios nuostatos rizikuoja būti „praskiestos“ dar prieš joms įsigaliojant.
Skaitmeninio saugumo ir infrastruktūros klausimai taip pat lieka neišspręsti iki galo. ES siekia mažinti priklausomybę nuo didelės rizikos tiekėjų 5G infrastruktūroje ir svarsto griežtesnį teisinį reguliavimą, tačiau bendra praktika valstybėse narėse išlieka nevienoda, o technologinės priklausomybės nuo ne ES debesijos paslaugų sprendžiamos lėčiau nei skelbiama viešojoje retorikoje.
„Sutinkame dėl simptomų, dabar turime susitarti dėl gydymo“, – sakė vienas ES diplomatas.
Bendra išvada, kuri ryškėja vertinant „Draghi“ plano įgyvendinimą, yra paprasta: Komisija stumia darbotvarkę į priekį, tačiau tikrasis tempas priklauso nuo valstybių narių noro perrašyti nusistovėjusias biudžeto ir galios taisykles. Kol kas Europa dažniau susitaria dėl krypties, nei dėl kainos, kurią reikia sumokėti, kad konkurencingumo šūkiai virstų apčiuopiamais rezultatais.
