CP v2

Category: Technologijos

  • Vokietija atsargiai vertina Prancūzijos „Arcadia“: baiminasi naujos priklausomybės gynybos DI

    Vokietija atsargiai vertina Prancūzijos „Arcadia“: baiminasi naujos priklausomybės gynybos DI

    Europa ieško alternatyvos JAV sprendimams

    Vokietija ir Prancūzija sutaria, kad Europai reikia savos karinės duomenų ir sprendimų paramos infrastruktūros, paremtos dirbtiniu intelektu. Tačiau Berlynas atsargiai vertina Paryžiaus siūlomą kryptį ir nuogąstauja, jog vietoje vienos priklausomybės nuo JAV gali atsirasti kita, tik jau nuo Prancūzijos technologijų.

    Kariuomenėms vis labiau reikalingi DI įrankiai, galintys viename vaizde sujungti palydovų, radarų, jutiklių, dronų ir kitų šaltinių informaciją. Tokie sprendimai padeda greičiau suprasti situaciją, planuoti operacijas ir priimti sprendimus, kai informacijos srautai mūšio lauke auga eksponentiškai.

    Kas yra „Arcadia“ ir kodėl ji kelia klausimų

    Prancūzija aktyviai stumia „Arcadia“ kaip europinę alternatyvą JAV bendrovės „Palantir“ kuriamoms sistemoms, įskaitant „Maven“ ekosistemą. „Arcadia“ jau bandoma Prancūzijos kariuomenėje, o Paryžius ją pristato sąjungininkams kaip sprendimą, suderinamą su NATO standartais.

    Tačiau Vokietijos vidiniuose vertinimuose pabrėžiama, kad įsitraukimas į „Arcadia“ neturi silpninti nacionalinių pastangų kurti savą suverenią duomenų integracijos platformą. Berlynas pripažįsta, kad bendradarbiavimas ir sąveikumas yra būtini, bet nori išvengti scenarijaus, kai kritinė valdymo ir duomenų sujungimo grandis atsiduria kitos valstybės pramonės rankose.

    Vokietijos argumentas paprastas: jei technologiniai branduoliai, priežiūra, atnaujinimai ir tiekimo grandinės koncentruojasi vienoje šalyje, ilgainiui tai gali riboti strateginę laisvę. Tokia rizika ypač jautri gynyboje, kur programinė įranga ir duomenų architektūra tiesiogiai susijusios su operaciniu planavimu ir saugumu.

    ES finansavimas neįvyko, bet diskusija tęsiasi

    „Arcadia“ ambicijos susidūrė ir su europiniu barjeru: projektui nepavyko gauti Europos Komisijos paramos kaip bendro europinio gynybos projekto. Nors iš pradžių buvo numatytas apie 3 300 000 eurų ES grantas, vėliau Komisija nurodė, kad projektas neatitiko kriterijų, taikomų europiniams bendro intereso gynybos projektams.

    Toks sprendimas formaliai neužkerta kelio Prancūzijai ir Vokietijai toliau derinti skaitmeninio karinio pagrindo idėją, tačiau parodo, kad „Arcadia“ vieta bendroje Europos architektūroje dar nėra aiški. Ji gali tapti vienu iš komponentų platesnėje sistemoje, prancūziška dalimi greta vokiškų sprendimų arba iš esmės nacionaliniu produktu, kurį tektų pritaikyti bendram sąveikumui.

    Kontekstą stiprina ir geopolitika: augant neapibrėžtumui dėl JAV ilgalaikių prioritetų Europoje, didėja spaudimas turėti daugiau savarankiškų pajėgumų. Tačiau Berlyno atsargumas atspindi seną Europos gynybos dilemą, kai strateginės autonomijos idėja susiduria su nacionalinių pramonės interesų konkurencija.

    „Bendradarbiavimas su „Arcadia“ neturi pakirsti nacionalinių pastangų kurti suverenią duomenų integracijos platformą“, – teigiama Vokietijos vertinime.

    Galutinis sprendimas, ar Europa kurs vieną bendrą skaitmeninę karo valdymo stuburo sistemą, ar kelis tarpusavyje suderinamus nacionalinius sprendimus, priklausys nuo politinės lyderystės ir pramoninių kompromisų. Kol kas aišku viena: siekdama atsitraukti nuo JAV technologijų, Europa dar turi susitarti, kiek yra pasirengusi pasikliauti pati savimi ir savo kaimynais.

  • „Apple“ ruošia kainų šoką: kiek brangs „iPhone 18 Pro“ ir „Pro Max“ Europoje?

    „Apple“ ruošia kainų šoką: kiek brangs „iPhone 18 Pro“ ir „Pro Max“ Europoje?

    Artėjant „Apple“ rudens pristatymui, vis daugiau signalų rodo, kad naujieji „iPhone 18 Pro“ ir „iPhone 18 Pro Max“ gali kainuoti brangiau nei praėjusių metų analogiški modeliai. Gamintojas oficialių kainų dar neskelbia, tačiau rinkos lūkesčiai sukasi apie bent 10 proc. augimą, o kai kuriais scenarijais kalbama ir apie didesnę korekciją.

    Jei kainos kiltų maždaug 10 proc., tai reikštų apčiuopiamą šuolį ir Europos pirkėjams, įskaitant ir Lenkiją, kuri dažnai minima kaip orientyras regione. Pavyzdžiui, jeigu ankstesnės kartos „Pro“ modelis startavo nuo maždaug 1 350 eurų, o „Pro Max“ nuo maždaug 1 470 eurų, toks augimas reikštų atitinkamai apie 1 485 eurus ir apie 1 620 eurų.

    Svarbu pabrėžti, kad tai nėra oficialus „Apple“ kainoraštis, o tik paprastas paskaičiavimas, paremtas ankstesnės kartos startinėmis kainomis ir rinkoje aptariamu kainų augimo dydžiu. Galutinę sumą dažnai lemia ir mokesčių struktūra, bei tai, ar gamintojas keičia konkrečių atminties konfigūracijų kainodarą.

    Viena dažniausiai minimų priežasčių, kodėl „Apple“ gali kelti kainas, yra didėjančios komponentų ir gamybos sąnaudos. Pastaraisiais metais ypač daug dėmesio skiriama atminties modulių kainoms, kurios elektronikos pramonėje svyruoja ciklais, o aukštesnės klasės įrenginiams vis dažniau reikia didesnės talpos ir spartesnių sprendimų.

    Be to, į kainą gali būti įskaičiuojami ir papildomi techniniai pokyčiai, jei „Apple“ nusprendžia didinti bazinę atmintį, įdiegti naujus ekranų sprendimus ar keisti kamerų sistemas. Tokių atnaujinimų poveikis kainai pirkėjams dažnai pateikiamas kaip „didesnė vertė“, tačiau galutinis rezultatas vis tiek būna didesnė suma kasoje.

    Oficialios „iPhone 18 Pro“ ir „iPhone 18 Pro Max“ kainos Europos rinkoms paprastai paaiškėja iškart po pristatymo, kai paskelbiami išankstiniai užsakymai ir regioniniai kainoraščiai. Iki tol pirkėjams belieka sekti oficialius „Apple“ pranešimus ir vertinti, ar planuojamas atnaujinimas vertas galimos priemokos.

  • Lenkų armija pademonstravo BWP Borsuk: kuo šis plaukiantis kovos monstras unikalus pasaulyje

    Lenkų armija pademonstravo BWP Borsuk: kuo šis plaukiantis kovos monstras unikalus pasaulyje

    Lenkijos kariuomenė Nowa Dęba poligone surengė specialų technikos pristatymą, kuriame visuomenei ir svečiams pademonstravo moderniausius šalies ginkluotųjų pajėgų pajėgumus. Tarp rodomos technikos buvo ir naujasis pėstininkų kovos automobilis BWP Borsuk, kuris pastaruoju metu vadinamas vienu svarbiausių Lenkijos mechanizuotų pajėgų atnaujinimo projektų.

    Renginyje pristatyti ne tik Borsuk, bet ir kiti Lenkijos sausumos bei oro pajėgų elementai, įskaitant Leopard 2PL tankus, Rosomak šarvuočius, F-16 naikintuvus, sraigtasparnius „Apache“, artileriją ir bepilotes sistemas. Tokie demonstraciniai pristatymai tampa vis svarbesni, nes Europoje po 2022 metų pasikeitė požiūris į kariuomenės parengtį, atsargų kaupimą ir pramonės pajėgumų stiprinimą.

    Šiuo metu Lenkijos kariuomenėje BWP Borsuk dar yra retas, nes daliniai yra gavę 15 vienetų. Skelbiama, kad šie automobiliai perduoti 2025 metais gruodį ir paskirti 15-ajai Gižycko mechanizuotajai brigadai, dislokuotai šalies šiaurės rytuose.

    Vis dėlto tai tik pradžia: bendrai užsakyta 257 Borsuk vienetai, o pristatymai turi būti užbaigti iki 2030 metų. Programos mastas tiesiogiai susijęs su tuo, kad Borsuk turi pakeisti sovietinės kilmės BWP-1, Lenkijos kariuomenėje naudotus daugiau nei 50 metų.

    Borsuk svarbus ne vien kaip nauja platforma, bet ir kaip pramoninis pasiekimas, nes projektas vystytas ilgiau nei dešimtmetį ir patyrė ne vieną sustojimą. Lenkijos gynybos planuotojams tai yra būdas mažinti priklausomybę nuo importo, o kariuomenei, ypač mechanizuotiems pėstininkams, tai reiškia didesnį išgyvenamumą, ugnies galią ir geresnį situacijos suvokimą.

    Borsuk išskirtinumas: šarvai ir plūdrumas

    Gamybinėje rinkoje BWP Borsuk dažnai išskiriamas dėl reto derinio: sustiprintos apsaugos ir gebėjimo plaukti be papildomų modifikacijų. Teigiama, kad priekinėje projekcijoje jis pasiekia STANAG 4569 penktą apsaugos lygį, kuris numato atsparumą 25 milimetrų kalibro pabūklų ugniai iš 500 metrų atstumo.

    Plūdrumas kartu su šarvų lygiu yra praktiškai sudėtingas inžinerinis kompromisas, todėl dauguma sunkiau šarvuotų pėstininkų kovos automobilių renkasi didesnę masę ir atsisako plaukimo funkcijos. Lenkijos atveju toks sprendimas vertinamas kaip pranašumas teritorijose, kuriose gausu vandens kliūčių ir reikalingas greitas manevras.

    Ginkluotė ir apsaugos sistemos

    Vienas svarbiausių Borsuk elementų yra nuotoliniu būdu valdoma bokštelio sistema ZSSW-30. Jos ginkluotę sudaro automatinis 30 milimetrų pabūklas Mk44S „Bushmaster“ ir dvi valdomų prieštankinių raketų „Spike-LR“ arba „Spike-LR2“ paleidimo įrenginių vietos.

    Taip pat minima „soft-kill“ tipo apsaugos sistema „Obra-3“, skirta aptikti lazerinį apšvietimą ar taikinių žymėjimą ir automatiškai inicijuoti dūmų uždangą grėsmės atveju. Tokie sprendimai tampa vis aktualesni, nes mūšio lauke daugėja prieštankinių priemonių, dronų žvalgybos ir tikslaus taikinių nustatymo sistemų.

    Kiek technikos realiai prireiks?

    Lenkijos sausumos pajėgoms mechanizuoti daliniai yra vienas pagrindinių karo meto manevro elementų, todėl pėstininkų kovos automobiliai laikomi kritine technika. Nurodoma, kad poreikis gali siekti mažiausiai 1 000 Borsuk, o kartu reikėtų apie 350 specializuotų lydinčių platformų, skirtų paramai ir užduotims už fronto linijos.

    Įvertinus rezervo ir mokymo techniką, bendras modernių kovos mašinų poreikis gali peržengti 2 000 vienetų ribą, todėl tikėtinos papildomos sutartys. Tuo pačiu Lenkijos kariuomenė svarsto ir sunkesnės klasės pėstininkų kovos automobilio įsigijimą, kai prioritetas būtų dar didesnė balistinė apsauga.

    Kaip galimas vietinės pramonės atsakas minimas Ratel projektas, siejamas su Huta Stalowa Wola. Tai rodo, kad Lenkija gali rinktis mišrų kelią: dalį pajėgų aprūpinti manevringesnėmis plaukiančiomis platformomis, o dalį sunkesnėmis mašinomis, priklausomai nuo užduočių ir numatomų grėsmių.

  • TGV laukia lūžis: „Velvet“ gavo licenciją ir meta iššūkį SNCF, planuoja startą 2028-aisiais

    TGV laukia lūžis: „Velvet“ gavo licenciją ir meta iššūkį SNCF, planuoja startą 2028-aisiais

    Prancūzijos greitųjų traukinių TGV rinkoje bręsta pokyčiai: privati bendrovė „Velvet“ gavo pirmąją licenciją veiklai ir planuoja tapti nauju šių maršrutų operatoriumi. Tai reikšmingas žingsnis šalyje, kur TGV ilgą laiką buvo siejami su nacionaliniu vežėju SNCF.

    Gauta licencija reiškia, kad „Velvet“ atitiko esminius saugos, organizacinius ir reguliacinius reikalavimus, taikomus geležinkelių sektoriuje. Vis dėlto iki realaus reisų starto dar laukia papildomi derinimai, techniniai patikrinimai ir pasirengimas eksploatacijai.

    Įmonė skelbia ketinanti pradėti veiklą 2028 metais, o pirmuoju prioritetu įvardijamas maršrutas tarp Paryžiaus ir Bordo. Taip pat minimos dar trys kryptys į vakarus nuo Paryžiaus: Nantas, Anžė ir Renė, kurios galėtų tapti „Velvet“ tinklo pagrindu.

    Rinkoje jau pasirodė svarstymų, kad naujo žaidėjo atėjimas gali sustiprinti konkurenciją ir daryti spaudimą kainoms, ypač populiariausiuose greitųjų traukinių koridoriuose. Pavyzdžiui, Paryžiaus ir Bordo kryptimi minimas galimas bilietų lygio pokytis nuo maždaug 90 iki 70 eurų, nors galutinės kainos priklausys nuo paklausos, pajėgumų ir valstybės reguliavimo.

    „Velvet“ savo parką planuoja formuoti kartu su „Alstom“, kuris turėtų tiekti TGV sąstatus. Pasirinktas modelis „Avelia Horizon“ yra pritaikytas važiuoti didesniu nei 300 kilometrų per valandą greičiu, o užsakymo vertė, skelbiama, viršija 850 mln. eurų ir apima 12 traukinių.

    Pirmuoju etapu bendrovė planuoja per metus pasiūlyti apie 10 mln. vietų, kai tuo metu SNCF TGV segmente minimas maždaug 130 mln. vietų mastas. Tai rodo, kad pradžioje „Velvet“ vaidmuo būtų ribotas, tačiau net ir mažesnis pajėgumas gali paveikti kainodarą bei paslaugų kokybės standartus svarbiausiuose maršrutuose.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija rinktis geležinkelį vietoje trumpųjų skrydžių, o valstybių politika vis dažniau akcentuoja mažesnes transporto emisijas ir patogų susisiekimą tarp miestų. Prancūzija yra viena ryškiausių greitųjų traukinių rinkų, todėl bet koks naujas operatorius čia laikomas svarbiu signalu visam regionui.

  • „Bastion“ Kryme sudrebėjo: Ukraina smogė Rusijos pakrantės gynybai ir išryškino jos silpną vietą

    „Bastion“ Kryme sudrebėjo: Ukraina smogė Rusijos pakrantės gynybai ir išryškino jos silpną vietą

    Ukrainos žvalgyba pranešė apie smūgį okupuotame Kryme, kur taikiniu tapo vadinamasis Objektas 100 – požeminis Rusijos karinio jūrų laivyno kompleksas, siejamas su pakrantės gynyba prie Sevastopolio. Šis objektas pradėtas statyti dar 1954 metais Sovietų Sąjungoje, o po 2014 metų Krymo aneksijos ir vėlesnių modernizacijų Maskva jį vėl aktyviai naudojo.

    Pasak Ukrainos pusės, per tą pačią operaciją buvo sunaikinta arba apgadinta ir papildoma karinė technika, įskaitant degalus gabenusius sunkvežimius bei vadavietės tipo transporto priemonę. Tačiau didžiausiu laimikiu įvardijamas smūgis infrastruktūrai, susijusiai su pakrantės raketiniu kompleksu „Bastion“.

    „Smūgis buvo nukreiptas į Rusijos pakrantės gynybos infrastruktūrą Kryme, kuri naudojama ir puolamosioms užduotims“, – sakė Ukrainos atstovas, komentuodamas operacijos tikslus.

    Ukrainos pajėgos pastaraisiais mėnesiais nuosekliai taikosi į „Bastion“ dislokavimo vietas Kryme. Pranešimai apie panašius smūgius pasirodė nuo vasario mėnesio, vėliau kovo, balandžio ir rugpjūčio mėnesiais, o kryptingumas rodo siekį mažinti Rusijos galimybes kontroliuoti jūrų erdvę ir kelti grėsmę Ukrainos pakrantei.

    „Bastion“ iš pradžių kurtas kaip pakrantės priešlaivinis kompleksas, bet per karą vis dažniau minimas ir kaip priemonė smogti taikiniams sausumoje. Sistemos pagrindas – viršgarsinės raketos P-800 „Oniks“, kurių nurodomas nuotolis siekia apie 300 kilometrų, o skrydis mažame aukštyje ir didelis greitis apsunkina perėmimą daugeliui oro gynybos priemonių.

    Rusija taip pat skelbė apie „Bastion“ integravimo galimybes su hipergarsine raketa 3M22 „Cirkon“, kuri laikoma viena pažangiausių jos arsenale. Viešai aptariami parametrai paprastai siejami su iki Mach 8–9 greičiu, o nuotolis įvairiuose vertinimuose dažniausiai nurodomas nuo maždaug 500 iki 750 kilometrų, priklausomai nuo skrydžio profilio.

    Karo analitikai pabrėžia, kad tokios sistemos Kryme svarbios ne tik gynybai, bet ir spaudimui Juodojoje jūroje: jos padeda kurti vadinamąsias prieigos ribojimo zonas ir kelti riziką laivybai bei pakrantės infrastruktūrai. Dėl to jų neutralizavimas Ukrainai gali reikšti didesnę veiksmų laisvę tiek jūroje, tiek ore, o Rusijai – papildomą poreikį perdislokuoti brangius pajėgumus ir gerinti apsaugą.

  • Vokiečių „Isar Aerospace“ raketa pakilo iš Norvegijos: Europa žengė istorinį žingsnį orbitoje

    Vokiečių „Isar Aerospace“ raketa pakilo iš Norvegijos: Europa žengė istorinį žingsnį orbitoje

    Europa siekia mažinti priklausomybę nuo JAV ir Kinijos kosminių paslaugų, todėl vis daugiau dėmesio skiria nuosavai paleidimų infrastruktūrai ir privačioms raketų bendrovėms. Reikšmingu postūmiu tapo Vokietijos įmonės „Isar Aerospace“ pasiekimas, kai jos raketa „Spectrum“ atliko skrydį į orbitą, startavusi iš Europos žemės.

    Paleidimas įvyko rugsėjo 5 dieną iš Andøya kosmoso centro šiaurinėje Norvegijoje. Tai vienas svarbiausių bandymų Europai kurti konkurencingą mažųjų ir vidutinių palydovų iškėlimo rinką, kurioje pastaraisiais metais dominuoja ne Europos žaidėjai.

    „Spectrum“ po starto pasiekė elipsinę orbitą praėjus kiek daugiau nei septynioms minutėms. Toks laikas iki orbitos fazės yra įprastas dviem pakopoms, o sėkmingas įėjimas į numatytą trajektoriją reiškia, kad kritiniai skrydžio etapai, įskaitant variklių darbą ir pakopų veikimą, įvyko pagal planą.

    Šis skrydis buvo antrasis bandymas pakilti iš Andøya aikštelės. Pirmasis, vykęs 2025 metų kovą su misija „Going Full Spectrum“, baigėsi nesėkme, kai raketa sudužo netrukus po pakilimo, o tyrimas nurodė techninę problemą, susijusią su vienu iš vožtuvų.

    Antrasis paleidimas taip pat nebuvo sklandžiai paruoštas: misijos data keitėsi kelis kartus dėl atšaukimų ir nustatytų anomalijų. Tokie atidėjimai kosmoso industrijoje laikomi norma, nes prieš startą tikrinamos šimtai sistemų, o menkiausi nukrypimai gali lemti sprendimą stabdyti procedūras.

    „Spectrum“ yra dvi pakopos raketa, kurios aukštis siekia 28 metrus, o skersmuo yra 2 metrai. Pirmojoje pakopoje naudojami devyni varikliai, o į žemąją Žemės orbitą ji gali iškelti iki 1 000 kilogramų masės krovinius, todėl taikosi į sparčiai augančią mažųjų palydovų ir komercinių misijų paklausą.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad Europai svarbus ne vien pavienis sėkmingas startas, bet ir reguliarus, patikimas paleidimų grafikas bei konkurencinga kaina. Būtent tai lemia, ar žemyno įmonės ir institucijos galės dažniau rinktis europinius paleidimus, užtikrinant didesnę technologinę ir strateginę autonomiją.

  • Jungtinės Tautos keičia pasaulio žemėlapius: kodėl Europa ir Lenkija staiga „susitrauks“

    Jungtinės Tautos keičia pasaulio žemėlapius: kodėl Europa ir Lenkija staiga „susitrauks“

    Perkelti Žemės rutulio vaizdą į plokščią lapą ar ekraną neįmanoma be iškraipymų. Kartografijoje tai nėra klaida, o matematinė realybė: vienu metu tiksliai išsaugoti plotų, formų, atstumų ir krypčių visame pasaulyje neįmanoma.

    Kartografinė projekcija yra taisyklės, pagal kurias geografinė platuma ir ilguma paverčiamos taškais plokštumoje. Tai primena bandymą „ištiesti“ apelsino žievę ant stalo: kad ir kaip stengtumeisi, kažkur atsiras plyšių ar deformacijų.

    Dėl to skirtingos projekcijos tarnauja skirtingiems tikslams. Vienos geriau tinka navigacijai, kitos – valstybių ir žemynų plotų palyginimui, o dar kitos siekia sumažinti bendrą vizualinį iškraipymą, net jei dėl to nukenčia formų tikslumas.

    Kas keičiasi Jungtinėse Tautose?

    Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukė Equal Earth projekcija, sukurta 2018 metais kaip lygiaplotė alternatyva įprastoms pasaulio schemoms. Lygiaplotė reiškia, kad žemėlapis stengiasi išlaikyti teisingas teritorijų proporcijas, todėl Afrikos ar Pietų Amerikos mastelis tampa artimesnis realybei.

    Tekste minima, kad 2026 metų rugsėjo 4 dieną Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, raginančią palaipsniui daugiau naudoti lygiapločių projekcijų, įskaitant Equal Earth. Svarbu pabrėžti, kad tokios rezoliucijos paprastai nėra teisiškai įpareigojančios ir nereiškia vieno privalomo žemėlapio visiems.

    Tokio raginimo logika paprasta: žemėlapiai formuoja mūsų pasaulio suvokimą. Kai projekcija sistemingai padidina aukštų platumų regionus, šalys ar žemynai gali atrodyti „galingesni“ vien dėl vizualiai išpūsto ploto.

    Kodėl Merkatorius vis dar gyvas?

    Merkatoriaus projekcija, sukurta XVI amžiuje, išsaugo kampus, todėl kryptys žemėlapyje atitinka kryptis realybėje. Dėl to ji šimtmečius buvo ypač vertinga jūrininkams: pastovios krypties linija žemėlapyje gali būti tiesi, o tai palengvina kurso planavimą.

    Problema prasideda tada, kai Merkatoriaus projekcija pradedama naudoti kaip „universali“ pasaulio nuotrauka. Kuo toliau nuo pusiaujo, tuo labiau išpučiamas plotas, todėl prie ašigalių esančios teritorijos atrodo neproporcingai didelės.

    Ryškus pavyzdys – Grenlandija, kuri tokiose schemose kartais atrodo panaši į Afriką, nors realybėje jos plotas sudaro tik apie 7 proc. Afrikos ploto. Dėl to Antarktida daugelyje populiarių žemėlapių būna pateikiama labai iškreiptai arba net sąmoningai „patogiai“ apkarpoma.

    Kodėl Lenkija atrodys mažesnė?

    Lenkija yra palyginti aukštose platumose, maždaug tarp 49 ir 55 lygiagrečių, todėl Merkatoriaus projekcijoje jos plotas vizualiai padidėja labiau nei valstybių, esančių arčiau pusiaujo. Forma gali atrodyti „tvarkinga“, bet dydis tampa apgaulingas.

    Equal Earth projekcijoje plotai išlaikomi proporcingai, todėl Lenkijos dydis žemėlapyje labiau atitinka realius palyginimus su kitomis šalimis. Kaina už tai – tam tikras formų iškraipymas: kontūrai gali atrodyti ne tokie įprasti kaip mokykliniuose žemėlapiuose.

    Ši istorija primena pagrindinę kartografijos taisyklę: labai gera projekcija vienam tikslui gali būti prasta kitam. Todėl „teisingiausias“ žemėlapis priklauso ne nuo mados, o nuo klausimo, į kurį norime atsakyti.

    Be to, pasaulyje egzistuoja šimtai projekcijų – nuo įprastų cilindrinių ar kūginių iki eksperimentinių, kurie apverčia pasaulį aukštyn kojomis ar suteikia jam netikėtas formas. Tobulo varianto, kuris visur vienu metu būtų tikslus ir patogus, matematiškai tiesiog nėra.

  • Lenkai parodys MSPO: „Rak“ minosvaidis ant konteinerio – kam to skirta ir kuo stebina kariškius

    Lenkai parodys MSPO: „Rak“ minosvaidis ant konteinerio – kam to skirta ir kuo stebina kariškius

    Tarptautinėje gynybos pramonės parodoje MSPO Kielcuose turėtų būti pristatytas neįprastas sprendimas – ant standartinio konteinerio sumontuotas minosvaidžio bokštelis. Nuotrauka jau spėjo sukelti diskusijų karinėje bendruomenėje, nes iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip nestandartinė platforma rimtam ginklui.

    Pagrindinė tokios koncepcijos idėja – mobilumas ir lankstumas. Konteinerinė sistema gali būti greičiau perdislokuojama, paprasčiau integruojama į skirtingas transporto priemones ar laikinus bazės infrastruktūros sprendimus, o prireikus – naudojama ir stacionariai svarbių objektų apsaugai.

    Panašūs sprendimai jau egzistuoja pasaulinėje rinkoje, pavyzdžiui, Suomijos 120 mm klasės minosvaidžių sistemos, montuojamos ant konteinerinių modulių. Tokie moduliai vertinami dėl to, kad tą patį ginklo vienetą galima pritaikyti sausumos pajėgoms, mechanizuotiems daliniams ar net kai kurioms jūrinėms platformoms, priklausomai nuo integracijos.

    Nuotraukoje matomas bokštelis siejamas su M120 „Rak“ sistema, kurią kuria ir gamina „Huta Stalowa Wola“ kartu su „WB Electronics“. Ši sistema žinoma ir iš savaeigių minosvaidžių variantų, integruotų į ratines platformas, o kaip pagrindinę ginkluotę naudoja 120 mm kalibro minosvaidį.

    „Rak“ šeimos sprendimuose paprastai integruojama TOPAZ mūšio valdymo sistema, kuri automatizuoja balistinius skaičiavimus ir padeda greičiau parengti ugnį. Tokios sistemos privalumas – trumpesnis laikas nuo taikinio gavimo iki pirmųjų šūvių, kas šiuolaikinėje karyboje tampa ypač svarbu dėl sparčiai augančios kontrbaterinės kovos rizikos.

    Skelbiama, kad bazinės konfigūracijos „Rak“ gali pasiekti 6–8 šūvius per minutę tempą, o gamintojai vysto ir patobulintas versijas. Anksčiau viešai pristatyta modernizuota bokštelio modifikacija su ilgesniu vamzdžiu siejama su didesniu šaudymo tempu, kuris deklaracijose gali siekti iki 10–12 šūvių per minutę.

    Gynybos pramonės apžvalgininkai taip pat mini, kad MSPO gali būti parodyta dar viena versija su atnaujintu užtaisymo automatu. Būtent konteinerinė demonstracija gali reikšti, kad gamintojas ieško naujų eksploatavimo scenarijų, kai tas pats bokštelis būtų pritaikomas tiek kovinei technikai, tiek greitam dislokavimui prie bazės ar laikino ugnies taško.

    Konteinerinis formatas dažnai siejamas ir su sąnaudomis: standartizuota logistika, paprastesnis transportavimas bei greitesnis paruošimas naudojimui gali mažinti bendrą diegimo kainą. Kartu tai leidžia greičiau didinti ugnies paramos pajėgumus ten, kur svarbiausia yra greitis, o ne maksimalus šarvavimas.

    Parodoje MSPO tikėtina bus pateikta daugiau techninių detalių, įskaitant integracijos variantus ir galimą paskirtį. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad toks sprendimas atspindi platesnę tendenciją gynybos pramonėje – moduliškumą, greitą perdislokavimą ir automatizaciją, įskaitant skaitmenines valdymo sistemas ir DI pagrįstą duomenų apdorojimą.

  • Lenkija tikrins smogiamuosius dronus iki 1 000 km: kas slepiasi už plano smogti giliai?

    Lenkija tikrins smogiamuosius dronus iki 1 000 km: kas slepiasi už plano smogti giliai?

    Lenkijos kariuomenė artimiausiomis dienomis pradės bandymus, kuriais sieks įvertinti, ar šalies pramonė pajėgi greitai tiekti palyginti pigius smogiamuosius bepiločius orlaivius. Skelbiama, kad tikslas – pasiekti iki 1 000 kilometrų nuotolį ir suduoti tikslius smūgius už priešininko linijų.

    Apie planuojamus bandymus pranešė Lenkijos gynybos ministerijos vadovybės atstovas Cezary Tomczyk per pristatymą prieš Kielcuose vyksiančią parodą MSPO. Lenkija atvirai signalizuoja, kad tokios galimybės reikalingos atgrasymui, o potencialiu grėsmių šaltiniu laikoma Rusija.

    „Toliau. Tiksliau. Dideliu mastu. Už priimtiną kainą“, – sakė Cezary Tomczyk.

    Šios krypties pajėgumai Lenkijoje įvardijami kaip Deep Precision Strike – masinis, preciziškas ir santykinai nebrangus gilaus užnugario taikinių naikinimas. Tokia logika remiasi šiuolaikinėmis pamokomis iš karo Ukrainoje, kur bepiločiai tapo vienu svarbiausių priemonių smogti logistikai, sandėliams, oro bazėms ir vadavietėms.

    Lenkijos gynybos ministerija nurodo, kad bandymai bus organizuojami etapais. Pirma planuojama tikrinti techninius parametrus poligone, o vėliau, jei sistemos atitiks reikalavimus, skrydžiai vyks iš anksto nustatytuose oro koridoriuose.

    Dėl saugumo bandymų metu bepiločiai neturės kovinių galvučių. Taip pat akcentuojama, kad gyventojai teritorijose, virš kurių vyks skrydžiai, bus iš anksto informuoti, o perspėjimai gali pasiekti gavėjus visoje šalyje.

    Lenkija jau turi ilgų nuotolių smūgio priemonių, įskaitant sparnuotąsias raketas „JASSM-ER“, kurias gali nešti F-16 naikintuvai, bei raketinius sprendimus, siejamus su „HIMARS“ šeima. Tačiau pabrėžiama, kad pigesni smogiamieji dronai turėtų papildyti šiuos pajėgumus ir leisti veikti gerokai didesniu mastu, kai svarbus ne vienas brangus smūgis, o nuoseklus spaudimas priešininko užnugariui.

    Neoficialiai minimas vienas iš galimų bandymų dalyvių – lenkiška klajojančios amunicijos sistema FlyFocus Striker, kuri apibūdinama kaip skraidančio sparno tipo platforma. Gamintojo pateikiama informacija rodo, kad deklaruojamas nuotolis gali siekti iki 1 000 kilometrų, o naudingoji apkrova – apie 40 kilogramų, be to, sistema esą buvo išbandyta ir Ukrainoje.

    Gynybos ministerija pabrėžia, kad tai nėra vienkartinė demonstracija parodos proga. Pagrindinis tikslas – praktinė patikra, ar Lenkijos pramonė gali užtikrinti masinę gamybą, stabilų tiekimą ir priimtiną vieneto kainą, nes būtent šie veiksniai šiuolaikiniuose konfliktuose dažnai lemia realų pajėgumą, o ne vien technologinį prototipą.

    Kielcuose rengiama MSPO paroda prasidės rugsėjo 8 dieną, o išvakarėse planuojami dinaminiai ginkluotės pasirodymai poligone. Tikėtina, kad artimiausiomis savaitėmis Lenkija pateiks daugiau detalių apie bandymų grafiką, atrinktus sprendimus ir tolesnius pirkimų ar gamybos planus.

  • Lenkų raketa PERUN vėl sėkmingai pakilo: po bandymo atskleidė, kas pasikeitė Ustkoje

    Lenkų raketa PERUN vėl sėkmingai pakilo: po bandymo atskleidė, kas pasikeitė Ustkoje

    Lenkijoje dar kartą sėkmingai išbandyta suborbitinė raketa PERUN, kurią kuria Gdynės bendrovė „SpaceForest“. Apie bandymą Centrinėje karinių oro pajėgų poligono bazėje Ustkoje pranešė Lenkijos gynybos viceministras Cezary Tomczyk, o viešai paskelbtame įraše matyti atgalinis skaičiavimas, startas ir skrydis.

    Pasak C. Tomczyk, šis bandymas patvirtino, kad pagrindinės sistemos veikia tinkamai, o po ankstesnių skrydžių įdiegtos modifikacijos pasiteisino. Ypač akcentuotas traukos vektoriaus valdymas, nuo kurio priklauso stabilumas ir gebėjimas tiksliau kontroliuoti trajektoriją.

    PERUN yra vienos pakopos, daugkartinio naudojimo suborbitinė raketa: ji yra maždaug 11,5 metro ilgio, apie 45 centimetrų skersmens, o starto masė siekia beveik 1 toną. Projektu numatyta, kad ateityje raketa galėtų pakelti iki 50 kilogramų naudingąją apkrovą į maždaug 150 kilometrų aukštį, tai yra virš vadinamosios kosmoso ribos, ir sudaryti kelias minutes mikrogravitacijai artimų sąlygų.

    Raketą varo „SpaceForest“ sukurtas hibridinis variklis SF-1000. Skelbiama, kad naudojamas modifikuotas parafinas, o oksidatorius yra azoto suboksidas, toks derinys dažnai pasirenkamas dėl paprastesnės eksploatacijos ir saugesnių bandymų procedūrų, palyginti su kai kuriomis skystojo kuro schemomis.

    PERUN startuoja iš mobilios paleidimo sistemos, o po variklio darbo fazės skrydį stabilizuoja šaltųjų dujų sistema. Po misijos konstrukcija nusileidžia parašiutais, todėl ją galima susigrąžinti ir naudoti pakartotinai, o tai mažina vieno bandymo kainą ir spartina testavimo ciklą.

    Ustka PERUN bandymams naudojama ne pirmą kartą. Ankstesni skrydžiai parodė, kad programa vystoma etapais: dalis misijų buvo nutraukiamos kontroliuotai dėl saugos reikalavimų, kai atsirasdavo rizika išeiti už poligono zonos ribų, tačiau raketa buvo susigrąžinama ir analizė panaudojama tolesniems patobulinimams.

    „Testas patvirtino teisingą svarbiausių sistemų darbą, įskaitant traukos vektoriaus valdymą, o po ankstesnių skrydžių įdiegti pakeitimai suveikė pagal planą“, – sakė Cezary Tomczyk.

    Bendrovė PERUN projektą vysto ir per Europos kosmoso agentūros iniciatyvas, skirtas komerciniams startuoliams ir naujiems nešėjams. Suborbitinių raketų segmentas Europoje pastaraisiais metais intensyviai auga, nes mokslui ir pramonei reikia greitų, palyginti nebrangių skrydžių eksperimentams, jutikliams bei prototipams realiomis vibracijų, perkrovų ir mikrogravitacijos sąlygomis.

    „SpaceForest“ taip pat siekia nuolatinės startų infrastruktūros Ustkoje, argumentuodama, kad vieta išsiskiria saugos zona, priėjimu prie jūros ir sukaupta patirtimi vykdant raketines operacijas. Planuojami tolesni bandymai turėtų parodyti, ar PERUN artėja prie reguliarių misijų režimo ir ar platforma taps patraukli tiek mokslo, tiek komerciniams užsakovams.