Category: Technologijos

  • Prie Havajų 1 km gylyje aptiko „geltonų plytų kelią“: mokslininkai paaiškino, kas tai

    Ramiojo vandenyno dugne, į šiaurę nuo Havajų salyno, tyrėjai netikėtai užfiksavo geologinį darinį, iš pirmo žvilgsnio primenantį geltonų plytų kelią.

    Neįprastas vaizdas pasirodė tiesioginės transliacijos metu, kai nuotoliniu būdu valdomo povandeninio aparato kamera parodė itin lygias, taisyklingai susikertančias dugno uolienos įtrūkas. Apie radinį rašo Futura-sciences.com.

    Darinys pastebėtas maždaug 1 029 metrų gylyje, kai mokslinių tyrimų laivo „Nautilus“ komanda tyrinėjo jūros dugną netoli Havajų.

    Įtrūkos sudarė stačiakampių fragmentų tinklą, primenantį mūro raštą, o gelsvas atspalvis dar labiau sustiprino asociaciją su pasakišku „geltonų plytų keliu“.

    Kaip susidarė „plytų“ raštas

    Nors išvaizda gali atrodyti mįslinga, mokslininkai pabrėžia, kad tai natūralios kilmės reiškinys. Jis siejamas su vulkaniniais procesais jūros dugne.

    Tyrėjai darinį įvardijo kaip fragmentuotą hialoklastito srautą – tai uoliena, susidaranti tuomet, kai karšta lava staiga susiliečia su šaltu jūros vandeniu.

    Staigus atšalimas sukelia vadinamąjį terminį šoką: lavos paviršius greitai sukietėja ir ima trūkinėti. Esant dideliam slėgiui ir temperatūrų skirtumams, uolienoje susiformuoja įtrūkimų tinklas, kuris ir sukuria „grįsto kelio“ įspūdį.

    Laikui bėgant į plyšius gali kauptis mineralinės nuosėdos, todėl ribos tarp atskirų fragmentų tampa dar aiškesnės.

    Panašių pavyzdžių yra ir sausumoje

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad panašūs geometriniai raštai žinomi ir sausumoje. Vienas garsiausių pavyzdžių – Šiaurės Airijoje esantis Gigantų kelias, taip pat susiformavęs dėl vulkaninės kilmės procesų.

    Todėl vadinamasis „geltonų plytų kelias“ Ramiajame vandenyne greičiausiai nėra jokios dingusios civilizacijos pėdsakas – tai vizualiai įspūdingas lavos ir jūros vandens sąveikos rezultatas.

  • 1963-aisiais prie Islandijos iškilusi Surtseja iki šiol uždara: į ją įleidžiami tik su leidimu

    1963 metais prie Islandijos krantų, po povandeninio ugnikalnio išsiveržimo, jūroje atsirado nauja sala – Surtseja. Nuo pat pirmųjų dienų ji buvo paimta saugoti, todėl ir šiandien į ją patekti galima tik gavus specialų valdžios leidimą.

    Kaip rašo „Earth.com“, išsiveržimas prasidėjo 1963 metų lapkritį ir tęsėsi beveik ketverius metus. Per tą laiką maždaug 32 kilometrų atstumu nuo Islandijos pakrantės susiformavo naujas vulkaninės kilmės žemės plotas.

    Iš pradžių sala užėmė apie 2,6 kv. km, o aukščiausias jos taškas siekė 170 metrų. Tačiau bangos, vėjas ir krituliai pamažu ardo krantus – dėl erozijos Surtseja nuolat mažėja.

    Skaičiuojama, kad 2006 metais jos plotas buvo sumažėjęs iki 1,4 kv. km. Mokslininkams tai tapo reta galimybe realiu laiku stebėti, kaip „gimsta“ ir kinta nauja sala – tiek geologiškai, tiek biologiškai.

    Kaip saloje atsirado gyvybė

    Tyrėjai salos pokyčius stebi nuo 1964 metų. Pirmieji augalų sėklų „siuntiniai“ į Surtseją atkeliavo vandenyno srovėmis.

    1965 metais šiaurinėje pakrantėje aptiktas pirmasis augalas – jūrinė garstyčia. Vėliau, natūraliais keliais, ėmė rastis ir daugiau rūšių, įsitvirtino samanos, kerpės bei grybai.

    Iki 2004 metų mokslininkai buvo užregistravę 60 augalų rūšių, taip pat dešimtis samanų, kerpių ir grybų rūšių. Be to, saloje fiksuotos 89 paukščių rūšys ir 335 bestuburių rūšys.

    Svarbų vaidmenį ekosistemos formavimuisi atliko kirai. Po to, kai 1986 metais susidarė didesnė šių paukščių kolonija, augalijos plitimas paspartėjo – paukščiai perneša sėklas, o jų išmatos praturtina dirvožemį maistinėmis medžiagomis.

    Tačiau net ir ilgainiui didelėje salos dalyje augalinis dangalas išlieka retas. Nurodoma, kad 1965–2015 metais Surtsejoje buvo aptiktos 74 augalų rūšys.

    Kodėl Surtseja saugoma griežtai

    Surtseja mokslininkams vertinga ne tik kaip unikali, natūraliai besiformuojanti ekosistema. Ji svarbi ir geologiškai: saloje paimti uolienų mėginiai atskleidė, kad jų poros laikui bėgant pildosi naujomis mineralinėmis medžiagomis, tarp jų – aliuministiniu tobermoritu.

    Šis procesas lyginamas su tuo, kas nustatyta tiriant mineralų formavimąsi senovės romėnų betoninėse uostų konstrukcijose. Tokie duomenys padeda geriau suprasti, kaip „bręsta“ vulkaninės kilmės uolienos.

    1965 metais sala paskelbta gamtos rezervatu, o 2006 metais saugoma teritorija išplėsta iki 65 kv. km. Lankytojams draudžiama atsivežti dirvožemio ar gyvų organizmų, pažeisti gamtinius objektus ir palikti šiukšles.

    Pagal IUCN World Heritage Outlook duomenis, kasmet salą aplanko tik viena–trys grupės, kiekvienoje jų būna ne daugiau kaip 10–12 žmonių. Paprastai tai mokslininkai, kurių darbas leidžia stebėti, kaip vystosi beveik žmogaus nepaliesta aplinka.

    UNESCO statusas ir salos ateitis

    2008 metais Surtseja įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šis statusas dar labiau sustiprino apsaugą ir pabrėžė salos reikšmę mokslui.

    Vis dėlto sala ir toliau traukiasi dėl erozijos. Prognozuojama, kad ilgainiui iš jos gali likti tik atsparesnė vulkaninė „šerdis“.

  • Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko beveik žmogaus nepaliestas ekosistemas – ką rado atoluose

    Ramiajame vandenyne esantys Bikar ir Bokak koraliniai atolai, mokslininkų vertinimu, priskirtini prie mažiausiai žmogaus paveiktų ekosistemų ne tik regione, bet galbūt ir visame pasaulyje.

    Apie tai rašo vokiečių leidinys Spiegel, remdamasis ekspedicijų rezultatais, paskelbtais moksliniame žurnale „Frontiers in Marine Science“.

    Tyrėjai šiuose atoluose fiksavo įspūdingą biologinę įvairovę: nuo milžiniškų moliuskų su dryžuotomis kriauklėmis iki žaliųjų jūrų vėžlių bei neįprastų rifinių žuvų.

    Pasak mokslininkų, tokios vietos yra itin vertingos, nes leidžia pamatyti, kaip veikia gamtinės sistemos, kai žmogaus poveikis minimalus – tai svarbu siekiant geriau suprasti nykstančias ekosistemas ir jų atkūrimo galimybes.

    Ką pavyko užfiksuoti ekspedicijose

    Ekspedicijoms vadovavęs Havajų universiteto jūrų ekologas Alanas Friedlanderis pabrėžė, kad Bikar ir Bokak yra „lobis“ ne tik Maršalo saloms, bet ir visai planetai.

    Komanda gyvūniją ir augaliją tyrė vandenyje, sausumoje ir ore. Tam buvo naudojamos povandeninės kameros, atliekami nardymai, taip pat pasitelktas povandeninis aparatas.

    Tyrėjai aptiko 15 jūrų paukščių kolonijų, kuriose, jų vertinimu, vyksta arba labai tikėtina, kad vyksta, perėjimas ir veisimasis.

    Taip pat buvo užfiksuotos 266 rifinių žuvų grupės ir daugiau kaip 200 grupių rūšių, gyvenančių gilesniuose vandenyse ar giluminėse zonose.

    Plėšrūnai ir galimai mokslo dar neregėtos rūšys

    Vienas ryškiausių radinių – 15 plėšrūnų grupių, tarp jų rykliai ir skumbrinių šeimos žuvys.

    Mokslininkų teigimu, 14 iš šių užfiksuotų grupių anksčiau Maršalo salose nebuvo registruotos. Dvi jų netgi gali priklausyti rūšims, kurios iki šiol nebuvo žinomos mokslui.

    Pasak A. Friedlanderio, tokie atolai suteikia retą progą stebėti „gamtos etaloną“ – tai padeda suprasti, ko neteko kitos vietovės, ir sukaupti žinių, reikalingų veiksmingesnei gamtos apsaugai.

    Teritorija paskelbta jūrų rezervatu

    Šie atolai priklauso Maršalo salų teritorijai, o akvatorija aplink Bikar ir Bokak paskelbta pirmuoju nacionaliniu šalies jūrų rezervatu.

    Pranešama, kad jo plotas siekia apie 48 tūkst. kvadratinių kilometrų.

    Mokslininkas taip pat atkreipė dėmesį, kad Žemėje liko labai nedaug vietų – nuo vandenynų gelmių iki aukščiausių kalnų viršūnių, – kur žmonės nebūtų palikę savo pėdsako.

  • Ukrainos gandrai tęsia migraciją per Afriką: vienas per savaitę kirto keturias šalis

    Keturi Ukrainoje stebimi gandrai tęsia migraciją per Afriką, o vienas jų per savaitę įveikė didžiausią atstumą – daugiau nei 1 700 kilometrų – ir kirto net keturių valstybių teritoriją.

    Paukščius, pavadintus Bojumi, Šikidimu, Stefanija ir Hartbitu, seka Ukrainos ornitologai. Apie naujausią jų judėjimo etapą pranešė Vakarų Ukrainos ornitologų draugija.

    Stebėjimai rodo, kad net tos pačios rūšies paukščiai gali rinktis labai skirtingas strategijas: vieni sparčiai juda į pietus, kiti ilgesniam laikui stoja ten, kur randa pakankamai maisto.

    Šių gandrų maršrutai driekiasi per saugomas savanas, nacionalinius parkus, druskingus ežerus ir vietoves, kur tebėra išsaugotos tradicinės vietos bendruomenių gyvensenos formos.

    Bojus: daugiau nei 1 700 km ir keturios šalys

    Aktyviausiai į pietus judėjo Bojus. Per savaitę jis kirto Pietų Sudaną, Ugandą ir Keniją, o vėliau pasiekė centrinę Tanzanijos dalį.

    Pietų Sudane jo kelias driekėsi per Bomos nacionalinį parką. Ugandoje gandras skrido virš Maténiko, Bokoros ir Pian-Upe saugomų teritorijų, sudarančių vientisą savanų sistemą istoriniame Karamodžos regione.

    Vėliau Bojus iš rytų pusės apskrido Elgono kalnų masyvą, esantį Ugandos ir Kenijos pasienyje. Tai vienas seniausių didžiųjų Rytų Afrikos ugnikalnių, kurio viršūnė siekia 4 321 metrą.

    Kenijoje paukštis praskrido į vakarus nuo Eldoreto miesto ir Pietvakarių Mau miškų masyvo, o tada kirto sieną su Tanzanija. Čia jo maršrutas ėjo greta Serengečio ir Ngorongoro teritorijų, vėliau – palei pietvakarinę Ejasio ežero pakrantę, o paskutiniai siųstuvo signalai gauti iš Manjonio apylinkių centrinėje Tanzanijoje.

    Hartbitas: kelias į Katavio nacionalinį parką

    Hartbitas Tanzanijoje judėjo į pietvakarius, kirsdamas Maros, Simijos, Šinjangos, Taboros ir Katavio regionus. Palikęs Serengečio savanas, jis skrido virš žemdirbystės rajonų ir miškingų centrinės Tanzanijos vietovių.

    Galiausiai paukštis pasiekė Katavio nacionalinį parką netoli Rukvos ežero. Ši vietovė siejama su miombo retmiškiais – vienu didžiausių Afrikos gamtinių kompleksų, kuriame kaitaliojasi miškai, krūmynai, žolynai ir sezoninės vandenvietės.

    Katavio parkas ypač garsėja didelėmis begemotų sankaupomis ir laikomas viena rečiau lankomų didžiųjų saugomų teritorijų Tanzanijoje. Per savaitę Hartbitas įveikė apie 700 km.

    Šikidimas: nuo Baltojo Nilo baseino iki Etiopijos aukštumų

    Šikidimas, palikęs Abjejaus apylinkes, pirmiausia skrido į rytus, vėliau pakeitė kryptį ir kirto sieną su Etiopija. Jo kelias vedė per Pietų Sudano šiaurines teritorijas, įskaitant vietoves netoli Kodoko ir Malakalio, esančias Baltojo Nilo baseine.

    Etiopijoje paukštis praskrido netoli Bėgio, pasiekė Gambelos apylinkes ir tęsė kelionę į rytus per vakarinę šalies dalį. Paskutinės koordinates fiksuotos Bedelės rajone.

    Įdomu tai, kad šis maršrutas atvedė gandrą į vieną istoriškai svarbių kavos auginimo regionų: Bedelės apylinkės siejamos su arabikos kavos plotais, o Etiopija laikoma šio augalo kilmės šalimi. Per savaitę Šikidimas įveikė apie 1 100 km.

    Stefanija: lėtesnis etapas Pietų Sudano savanose

    Skirtingai nei kiti trys paukščiai, Stefanija šią savaitę judėjo gerokai lėčiau. Kirsdama Sudano ir Pietų Sudano sieną, ji skrido į pietus per Vakarų Bachr el Gazalio valstiją.

    Vėliau gandras pasuko į pietryčius ir pasiekė Ašanos saugomą teritoriją, kur kurį laiką laikėsi beveik tame pačiame plote, atlikdama tik nedidelius perskridimus. Paskutiniai duomenys gauti iš pietinės rezervato dalies.

    Ornitologai pažymi, kad tokia stotelė nebūtinai reiškia migracijos pabaigą: jauni paukščiai gali ilgam užsibūti vietovėse, kuriose pakanka maisto. Per savaitę Stefanija įveikė apie 100–130 km.

  • Ukrainos žvalgyba įspėja: okupuotame Kryme gėlo vandens krizė kelia dykumėjimo grėsmę

    Okupuotame Kryme gilėja gėlo vandens krizė, o pusiasaliui, Ukrainos žvalgybos vertinimu, gali grėsti dirvožemio druskėjimas ir net dykumėjimas. Pagrindinė priežastis – bandymai trūkumą kompensuoti intensyvinant vandens gavybą iš požeminių šaltinių.

    Apie šias rizikas pranešė Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba (HUR), pabrėždama, kad vis dažniau eikvojami strateginiai gėlo vandens ištekliai. Pasak žvalgybos, toks kelias trumpuoju laikotarpiu gali padėti užtikrinti tiekimą, tačiau ilgainiui silpnina vandeninguosius horizontus ir skatina sūraus vandens skverbimąsi.

    HUR duomenimis, 2026 metų spalio pradžioje vidutinis pusiasalio vandens saugyklų užpildymas siekė apie 45 proc. Šį laikiną pagerėjimą lėmė palyginti gausūs krituliai ir žiemą bei pavasarį tirpęs sniegas.

    Vis dėlto prasidėjus sausesniam sezonui atsargos ėmė mažėti: natūralus vandens papildymas nebepasiveja vartojimo. Žvalgyba akcentuoja ir dar vieną problemą – net ir esant vandens telkiniuose, jis ne visada lengvai paimamas dėl uždumblėjusių vandens įsiurbimo vietų, o žemutiniuose sluoksniuose blogėja vandens kokybė.

    Vanduo senka greičiau nei atsistato

    Didžiausią įtaką bendram balansui daro natūralaus nuotėkio vandens saugyklos: 2026 metų spalio 9 dieną jose buvo sukaupta 148,4 mln. kubinių metrų vandens – daugiau nei dukart daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu metais anksčiau. Tačiau HUR pabrėžia, kad vien kritulių sukelto šuolio nepakanka, kai kasdienis vartojimas didesnis už įplaukas.

    Skaičiuojama, kad į natūralaus nuotėkio saugyklas kasdien patenka apie 138 tūkst. kubinių metrų vandens, o bendros sąnaudos siekia apie 455 tūkst. kubinių metrų. Iš šio kiekio 81 proc. tenka vandens tiekimui, o 19 proc. prarandama dėl garavimo ir susigėrimo į dirvožemį.

    Dar prastesnė padėtis, pasak HUR, yra vadinamosiose pripildomose saugyklose, kurių užpildymas priklauso nuo išorinių šaltinių. 2026 metų rugsėjo pradžioje jų bendras vandens kiekis siekė apie 35 mln. kubinių metrų, o spalio pradžioje sumažėjo iki 31,6 mln. kubinių metrų – per mėnesį netekta maždaug 10 proc.

    Žvalgyba nurodo, kad iš šių saugyklų kasdien paimama apie 72 tūkst. kubinių metrų vandens: maždaug du trečdaliai naudojami vandens tiekimo reikmėms, o likusi dalis išgaruoja arba susigeria į dirvožemį. Tuo pat metu realaus įtekėjimo į tokias saugyklas beveik nefiksuojama.

    Šiaurės Krymo kanalo problemos po Kachovkos užtvankos sunaikinimo

    Situaciją, pasak HUR, dar labiau komplikuoja tai, kad nebeliko galimybės pilnavertiškai naudotis Šiaurės Krymo kanalu. Po to, kai 2023 metų birželį Rusijos pajėgos sunaikino Kachovkos hidroelektrinės užtvanką, Kachovkos vandens saugykla faktiškai išnyko, o kanalas neteko pagrindinio vandens šaltinio.

    Žvalgyba teigia, kad kanalo eksploataciją riboja ir sumažėjęs hidrostatis slėgis, uždumblėję vandens paėmimo mazgai bei pažeista hidrotechninė infrastruktūra. Dėl to magistralinė dalis ir šiaurinė atšaka iki Džankojaus lieka be vandens.

    Rytinė atšaka, pasak HUR, naudojama vandeniui iš artezinių gręžinių pumpuoti Feodosijos ir Kerčės kryptimi. Tačiau ši schema turi esminį trūkumą: infrastruktūra projektuota dideliems Dniepro vandens kiekiams, o pumpuojant gerokai mažesnius požeminio vandens srautus patiriami labai dideli nuostoliai – dėl garavimo ir filtracijos prarandama iki 40–45 proc. kanalu gabenamo vandens.

    Požeminiai šaltiniai – trumpalaikis sprendimas su ilgalaike kaina

    HUR vertinimu, vienu svarbiausių rezervų tapo arteziniai gręžiniai. 2026 metų spalio pradžioje iš trijų pagrindinių vandens paėmimo vietų – Nežino, Prostorno ir Novogrigorovkos – išgauta iš viso 19,6 mln. kubinių metrų vandens.

    Tačiau intensyvi požeminio vandens gavyba kelia ilgalaikių ekologinių pasekmių riziką: krenta vandeningųjų horizontų lygis ir sudaromos sąlygos sūriam vandeniui prasiskverbti į gėlavandenius požeminius rezervuarus. Žvalgyba pabrėžia, kad ypač pažeidžiamos pakrantės teritorijos, kur natūralaus balanso sutrikdymas spartina druskėjimą.

    Problema, pasak HUR, jau nebeapsiriboja vien gėlo vandens stygiumi – prastėja ir paties vandens kokybė, o kai kurių šaltinių atkūrimui gali prireikti dešimtmečių arba jis gali būti itin sudėtingas. Papildomai nukenčia ir komunalinė infrastruktūra: didesnė mineralizacija bei vandens kietumas neigiamai veikia vandentiekio tinklus, siurblius ir kitą įrangą.

    Rytinėje Krymo dalyje, kuri labiau priklauso nuo vandens permėtimo kanalo sistema, okupacinė administracija, teigia HUR, jau įvedė griežto taupymo režimą ir riboja vandens tiekimą, įskaitant pramonės bei rekreacinių objektų poreikius. Per sausras, avarijas ar kritiškai sumažėjus atsargoms kai kurios gyvenvietės vandenį gauna autocisternomis.

    HUR taip pat pažymi, kad kalbos apie naujų vandens saugyklų statybas kol kas išlieka daugiausia propagandiniais pareiškimais – stinga tiek finansavimo, tiek realių įgyvendinimo perspektyvų, o svarbiausias klausimas lieka neatsakytas: iš kur gauti vandenį naujiems rezervuarams pripildyti.

    Žvalgybos vertinimu, jei dabartinė praktika bus tęsiama, Krymui gresia ne tik chroniškas gėlo vandens trūkumas, bet ir ilgalaikė žemės bei vandens ekosistemų degradacija.

  • Prie Korsikos dugne aptikta per 1 300 paslaptingų ratų: dvi jų kilmės versijos

    Prie Korsikos krantų Viduržemio jūros dugne aptikta daugiau nei 1 300 beveik idealiai apvalių darinių, kurių kilmė iki šiol kelia klausimų mokslininkams.

    Neįprasti objektai pirmą kartą pastebėti 2011 metais jūros dugno tyrimų ekspedicijoje, kai hidrolokatoriaus vaizduose vietoje įprastų smėlio ir akmenų plotų išryškėjo taisyklingos apskritos struktūros su tamsesnėmis dėmėmis centre, rašo „Focus“.

    Iš pradžių tyrėjai buvo aptikę tik kelias dešimtis tokių darinių, tačiau vėlesnė analizė parodė, kad jų yra per 1 300. Jie driekiasi kelių kvadratinių kilometrų plote ir yra 105–125 metrų gylyje.

    Vėlesnės ekspedicijos atskleidė, kad tai nėra paprastos įdubos: kiekvieno rato centre yra raudonųjų kalkinių dumblių kupolas, aplink jį – šviesesnė nuosėdų zona, o išorinį žiedą sudaro ir maži kalkakmenio dariniai, vadinami rodolitais.

    Kas iš tiesų slypi ratuose

    Tyrėjai pabrėžia, kad aptiktos struktūros yra sudėtingi biologiniai dariniai. Jie tampa buveine įvairiems jūrų organizmams – nuo kempinių ir koralų iki bestuburių ir skirtingų žuvų rūšių.

    Tokie dariniai svarbūs ne tik kaip geologinis ar biologinis reiškinys, bet ir kaip ekosistemos dalis, todėl jų tyrimai siejami ir su gamtosaugos klausimais.

    Dvi pagrindinės kilmės hipotezės

    Viena iš dažniausiai minimų versijų sieja ratų susiformavimą su paskutiniu ledynmečio maksimumu, kuris vyko maždaug prieš 21 tūkst. metų. Tuomet Viduržemio jūros lygis buvo gerokai žemesnis, o vietos, esančios daugiau nei 100 metrų gylyje šiandien, buvo arčiau paviršiaus.

    Tokios sąlygos galėjo būti palankios raudoniesiems kalkiniams dumbliams, kuriems reikalinga šviesa. Klimatui šylant ir tirpstant ledynams, jūros lygis kilo, o buvusios kolonijos pamažu atsidūrė didesniame gylyje.

    2020 metų ekspedicijoje iš darinių centrinių dalių buvo paimti mėginiai, o radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausia ištirta medžiaga gali būti maždaug 21 tūkst. metų amžiaus.

    Pagal vieną hipotezę, vėliau – praėjus maždaug 8 tūkst. metų, kai jūros lygis stabilizavosi, prasidėjo naujas formavimosi etapas: aplink centrinius likučius ėmė kauptis senesnių darinių fragmentai ir rodolitai, suformuodami būdingus žiedus. Vis dėlto tai kol kas laikoma hipoteze, o ne galutiniu atsakymu.

    Alternatyvi versija – Antrojo pasaulinio karo bombos

    2024 metais tyrėjai Marcas Verlaque’as ir Charles’is-François Boudouresque’as pasiūlė kitą paaiškinimą: dalis ratų galėjo susidaryti dėl į jūrą mestų amerikiečių aviacinių bombų.

    Pasak šios versijos, 1943–1945 metais, kai prie Korsikos buvo amerikiečių aviacijos bazės, iš kovinių skrydžių virš Europos grįžtantys lėktuvai galėjo atsikratyti nepanaudotais sprogmenimis pakrančių vandenyse.

    Manoma, kad kai kurios struktūros galėjo atsirasti bombų kritimo ar sprogimų vietose, o vėliau būti „apgyvendintos“ jūrų organizmų. Tačiau ir ši teorija kol kas nėra galutinai patvirtinta.

    Kodėl siūloma šią vietą saugoti

    Nepriklausomai nuo to, kaip tiksliai susiformavo paslaptingi ratai, tyrimai rodo, kad teritorija yra vertinga ekosistema. Joje aptinkama daug jūrų organizmų, įskaitant retus koralus ir bestuburius.

    Viena didžiausių grėsmių šiems dariniams – laivyba. Didelių laivų inkarai gali pažeisti trapias kalkines struktūras, kurioms susiformuoti galėjo prireikti tūkstančių metų.

    Dalis objektų jau patenka į Cap Corse ir Agriate jūrinio gamtos parko teritoriją, tačiau mokslininkai mano, kad apsaugą reikėtų išplėsti ir į kitus plotus, kad ši neįprasta povandeninė aplinka būtų išsaugota.

  • Prancūzų „Gama“ pritraukė 15 mln. eurų itin lengvoms palydovų saulės baterijoms

    Prancūzų „Gama“ pritraukė 15 mln. eurų itin lengvoms palydovų saulės baterijoms

    Prancūzijos bendrovė „Gama“, kuri kuria itin lengvas išskleidžiamas saulės baterijų sistemas palydovams, pranešė užsitikrinusi 15 mln. eurų pradinės (Seed) stadijos investiciją. Įmonė teigia, kad ši lėšų injekcija leis sparčiau reaguoti į augančius palydovų elektros poreikius orbitoje.

    Apie finansavimą skelbia portalas „Tech.eu“ – į raundą investavo „Transition“, „Planet A“, „Draper Associates“ ir „Manta Ray“. Bendrovės planas – plėsti gamybą ir didinti pajėgumus, kad produktai klientus pasiektų greičiau.

    Pasak „Gama“, elektros energija tampa vienu didžiausių šiuolaikinių palydovų „butelio kakliukų“: tiesioginio ryšio su įrenginiais (direct-to-device) tinklams, plačiajuosčiams ryšio žvaigždynams ir orbitiniams duomenų centrams vienam palydovui reikia gerokai daugiau galios nei ankstesnėms kartoms.

    Kuo daugiau galios reikia, tuo didesnio saulės baterijų paviršiaus reikia išskleisti kosmose, tačiau paleidimo metu visa konstrukcija privalo tilpti į raketos gaubtą. Būtent šią dilema „Gama“ siekia spręsti kurdama kompaktiškai susilankstančias, o orbitoje didelį plotą išskleidžiančias sistemas.

    „Wing“: ne tik baterijos, bet visa sistema

    Bendrovės kuriamas sprendimas „Wing“ apibūdinamas kaip išskleidžiamas saulės baterijų masyvas, galintis „supakuoti“ labai didelius plotus į nedidelį transportavimo tūrį. „Gama“ pabrėžia, kad produktas projektuojamas paprastai ir tinkamai masinei gamybai, siekiant konkurencingo kaštų ir generuojamos galios santykio.

    „Wing“ koncepcija kuriama kaip vientisa energijos sistema: saulės energijos generavimas, saulės sekimo mechanizmas, energijos valdymas ir, kaip nurodoma, galimybė integruoti energijos kaupimą. Taip pat „Gama“ teigia tiekianti valdymo algoritmus, kurie padeda išlaikyti palydovo stabilumą, kai prie jo pritvirtinamas didelis išskleistas paviršius.

    Kodėl įmonė renkasi silicio elementus

    „Gama“ atkreipia dėmesį, kad daugelis palydovų gamintojų vis dar remiasi specializuotais III–V grupės saulės elementais, kurių gamyba yra ribota, o tiekimo terminai gali siekti metus ar ilgiau. Įmonė siekia mažinti tiekimo ir kainos ribojimus, pasitelkdama didelės apimties antžeminiams sprendimams gaminamus silicio elementus ir juos pritaikydama kosmoso sąlygoms.

    Pasak bendrovės, tai turėtų padėti greičiau didinti apimtis ir geriau suvaldyti kaštus, nes silicio elementai pasaulyje gaminami masiškai – pavyzdžiui, stogų saulės elektrinėms.

    Gamybos linija Prancūzijoje ir pirmi terminai

    Gautos investicijos, kaip nurodoma, bus skirtos trims kryptims: paspartinti pirmosios „Wing“ gamybos linijos Ivry-sur-Seine mieste plėtrą, išplėsti vidinius kūrimo bei funkcinius ir aplinkos bandymų pajėgumus, taip pat įdarbinti apie 60 inžinierių įvairiose srityse – nuo mechanikos ir galios elektronikos iki programinės įrangos, gamybos ir testavimo.

    Bendrovė kelia tikslą, kad pradėjus veikti gamybos linijai „Wing“ pristatymo terminas siektų apie šešis mėnesius, o augant apimtims trumpėtų dar labiau. „Gama“ taip pat praneša, kad pirmąjį demonstracinį įrenginį planuoja pateikti 2027 metų vasarą.

    Tekste taip pat minimas 2026 metų rugsėjį paskelbtas „Gama“ ir „Eclipse Space“ susitarimas, pagal kurį „Gama“ turėtų tiekti išskleidžiamas saulės baterijas kaip energijos sprendimą „Eclipse“ palydovų platformoms. „Eclipse Space“ apibūdinama kaip klientams priklausančių palydovų žvaigždynų tiekėja, įkurta buvusių „SpaceX Starlink“ inžinierių.

  • „Nebius“ pajamos šoktelėjo iki 981 mln. dolerių, bet stringa duomenų centrų projektai

    „Nebius“ pajamos šoktelėjo iki 981 mln. dolerių, bet stringa duomenų centrų projektai

    Europos DI infrastruktūros bendrovė „Nebius“ pranešė, kad jos ketvirčio pajamos išaugo iki 981 mln. JAV dolerių, tačiau dalis bendrovės bendrai naudojamų (co-location) duomenų centrų aikštelių susidūrė su vėlavimais.

    Bendrovė taip pat nurodė matanti augantį atvirų modelių (open-weight) naudojimą savo platformoje. „Nebius“ teigimu, trečiąjį ketvirtį pajamos, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, šoktelėjo 571 proc., o augimą skatino paklausa DI infrastruktūrai.

    „Nebius“ stato ir valdo duomenų centrus, kuriuose diegia grafikos procesorius (GPU), o prieigą prie šios skaičiavimo galios suteikia DI ir verslo įmonėms. Kartu bendrovė siūlo specializuotą programinę įrangą DI taikomųjų sprendimų vykdymui.

    Įmonė, kurios būstinė yra Amsterdame, ketvirtį baigė patyrusi 37,5 mln. JAV dolerių grynąjį nuostolį – jis mažesnis nei 119,6 mln. JAV dolerių nuostolis prieš metus. Tuo metu investuotojams anksčiau kilus klausimų dėl DI infrastruktūros bumo kainos, bendrovės vertė praėjusį mėnesį buvo kritusi daugiau nei trečdaliu.

    Vėlavimai Naujajame Džersyje

    „Nebius“ teigia, kad vėluoja kai kurių co-location duomenų centrų projektų įgyvendinimas, įskaitant 300 MW galios objektą Vinelande, Naujajame Džersyje.

    Bendrovės vadovas Arkadijus Voložas pažymėjo, kad tokio masto statybos yra sudėtingos, o vėlavimai šiuo metu tapo industrijos realybe. Pasak jo, klientai apie situaciją informuojami, o planuota galia nėra atšaukta.

    „Nebius“ nurodė, kad Naujajame Džersyje vėlavimą lėmė elektros tiekimo terminai. Šiame duomenų centrų miestelyje vienas didžiųjų klientų yra „Microsoft“.

    Bendrovės teigimu, dėl vėlavimų dalis pajamų gali persikelti iš 2026 metų į 2027 metus.

    Auga atvirų modelių naudojimas

    „Nebius“ verslo vadovas Romanas Černinas sakė, kad per pastaruosius mėnesius atvirų modelių įsisavinimas platformoje akivaizdžiai paspartėjo.

    Jo vertinimu, didesnė rinkos diversifikacija bendrovei yra palanki, nes plečia potencialių klientų ir partnerių ratą: atviri modeliai bei kiti specializuotų sprendimų kūrimo būdai leidžia aptarnauti daugiau skirtingų naudojimo atvejų.

    Tikslas – pasiekti nulinį rezultatą

    „Nebius“ taip pat pakartojo lūkestį iki 2027 metų pabaigos pasiekti nulinį rezultatą prieš apmokestinimą.

    Tokios prognozės DI infrastruktūros rinkoje investuotojams svarbios vertinant, ar spartus plėtros tempas gali būti išlaikytas kartu mažinant nuostolius, ypač kai projektų grafikus veikia energijos infrastruktūros apribojimai.

  • JK bankininkystės infrastruktūros startuolis „Griffin“ pritraukė 20 mln. dolerių ir perkopė 100 mln. vertę

    JK bankininkystės infrastruktūros startuolis „Griffin“ pritraukė 20 mln. dolerių ir perkopė 100 mln. vertę

    Jungtinės Karalystės bankininkystės infrastruktūros finansinių technologijų bendrovė „Griffin“ pritraukė 20 mln. JAV dolerių naujų investicijų ir po šio sandorio vertinama daugiau nei 100 mln. dolerių.

    Apie tai įmonė pranešė šiandien: B serijos finansavimo etapui vadovavo „Octagon Partners“, o prie jo prisidėjo „Notion Capital“, „A+ Ventures“, „Nordic Ninja“, „Breega“ ir kiti esami investuotojai.

    „Griffin“ iki šiol iš viso yra pritraukusi apie 95 mln. dolerių. Bendrovei vadovauja generalinis direktorius Davidas Jarvisas, anksčiau dirbęs „Airbnb“.

    Įmonė veikia kaip vadinamoji bankininkystė kaip paslauga (banking-as-a-service) platforma: turėdama Jungtinės Karalystės banko licenciją ji leidžia fintech įmonėms ir kitiems verslams pasiūlyti bankines paslaugas savo klientams neįsigyjant atskiros banko licencijos.

    Ką siūlo „Griffin“ platforma

    „Griffin“ technologija leidžia įmonėms į savo programėles ar platformas integruoti banko sąskaitas ir mokėjimus. Taip pat siūlomos tokios paslaugos kaip klientų tapatybės patikra (KYC) ir pinigų plovimo prevencijos sprendimai.

    Bendrovė skelbia, kad nuo starto kaip licencijuotas bankas prieš dvejus metus jos infrastruktūra naudojasi daugiau nei 80 įmonių, tarp jų – ir „Uber“.

    Plėtra į korteles ir stabilias monetas

    Londone įsikūrusi įmonė nurodo, kad naujas kapitalas bus skirtas bankinių paslaugų krepšelio plėtrai – įskaitant kortelių išdavimą ir su stabiliosiomis monetomis susijusias paslaugas.

    Pasak „Griffin“, finansavimas taip pat turėtų padėti bendrovei pasiekti pilnų metų pelningumą.

    „Šis raundas leidžia mums judėti toliau: kortelės ir stabiliosios monetos yra natūralus kitas mūsų infrastruktūros sluoksnis“, – teigė „Griffin“ generalinis direktorius ir bendraįkūrėjas D. Jarvisas.

  • DI pionierius Yoshua Bengio ragina Europą kurti savo pažangius modelius: priklausomybė kelia rizikų

    DI pionierius Yoshua Bengio ragina Europą kurti savo pažangius modelius: priklausomybė kelia rizikų

    Dirbtinio intelekto (DI) pionierius Yoshua Bengio ragina Europą kurti savo pažangiausius, vadinamuosius „frontier“, DI modelius ir nepasikliauti vien JAV ar Kinijoje sukurtais sprendimais.

    Kanados ir Prancūzijos mokslininkas, vienas iš vadinamųjų DI „krikštatėvių“, portalui „POLITICO“ sakė, kad priklausomybė nuo kitų šalių modelių Europai gali tapti ilgalaike ekonomine ir karine priklausomybe.

    Jo teigimu, ypač pavojinga strategija būtų plačiai remtis atviro svorio (open-weight) modeliais, sukurtais Kinijoje ar kitur, nes tai didintų kibernetinių atakų riziką ir apsunkintų kontrolę.

    Ši diskusija vyksta tuo metu, kai Europos Sąjungoje svarstoma, ar investuoti milijardus į vietinių pažangiausių modelių kūrimą, ar apsiriboti programėlių ir paslaugų kūrimu ant amerikietiškų uždarų ar kiniškų atvirų modelių.

    „Modelių, kurių nekontroliuoji, pritaikymas neveikia“

    Y. Bengio įspėjo, kad remtis modeliais, kurių Europa nekontroliuoja ir kurių ateityje gali net neturėti, nėra tvaru. Jo žodžiais, „modelių, kurių nekontroliuoji, pritaikymas neveikia“.

    Paklaustas, ar tai reiškia, kad Europai būtina kurti savo pažangius modelius, mokslininkas atsakė nedviprasmiškai: „Žinoma, nes jie yra raktas į viską.“

    Jis taip pat suabejojo prielaida, kad dabartinė situacija, kai daugelį atvirų modelių galima laisvai atsisiųsti ir naudoti, išliks. Pasak jo, yra nemaža tikimybė, kad net per artimiausius metus tokia prieiga gali stipriai pasikeisti.

    Atviri modeliai ir kibernetinių atakų grėsmė

    Y. Bengio atkreipė dėmesį ir į saugumo aspektą: jo vertinimu, atviro svorio modeliai gali sudaryti sąlygas daug platesniam kibernetinių nusikaltimų mastui.

    Jis tai siejo su pastaruoju metu pasirodžiusiais pranešimais apie įsilaužimus į Vokietijos politikų „iPhone“ telefonus ir kibernetines atakas prieš prekybos tinklus Europoje.

    Mokslininko teigimu, priežastis paprasta: atvirus modelius gali atsisiųsti bet kas, įskaitant nusikaltėlius ar teroristus, ir tam nereikia būti aukšto lygio specialistu.

    Europa, pasak Bengio, turi investuoti daugiau

    Pasak Y. Bengio, atsižvelgiant ir į strategines ilgalaikes rizikas, ir į tiesiogines saugumo grėsmes, Europos viešasis ir privatus sektorius turėtų ryžtis gerokai didesnėms investicijoms į pažangiausių DI modelių kūrimą.

    Jis pabrėžė nemanantis, kad Europa turėtų visiškai atsisakyti darbo su JAV tiekėjais, tačiau įspėjo dėl vienpusės priklausomybės. Anot jo, būtina turėti alternatyvų.

    „Mums reikia alternatyvių pasirinkimų“, – sakė Y. Bengio.