CP v2

Category: Technologijos

  • Kaip globalinis atšilimas keičia dykumas: mokslininkai įspėja apie karštį, dulkes ir net lietų

    Globalinis atšilimas vis dažniau siejamas su karščio bangomis Europoje ir kitur, tačiau dykumose jo poveikis pasireiškia ne vien paprastu temperatūros kilimu. Klimato mokslininkai pabrėžia, kad dykumos gali ir toliau kaisti, bet kai kur keičiasi ir kritulių režimas, todėl scenarijai nėra vienodi.

    Svarbu suprasti, kad dykuma moksliškai apibrėžiama pirmiausia pagal kritulių kiekį, o ne pagal karštį. Teritorijos, kur per metus iškrenta mažiau nei 250 milimetrų kritulių, paprastai laikomos dykumomis, todėl prie jų priskiriama ir Antarktida, nors ten vyrauja itin žemos temperatūros.

    Daugelis karščiausių pasaulio dykumų, tokių kaip Sahara ar Arabijos dykuma, yra maždaug ties 30-uoju šiaurės ar pietų platumos laipsniu. Šiose platumose atmosferos cirkuliacija dažnai lemia leidžiantisį, šylantį ir sausėjantį orą, kuris palaiko sausas sąlygas ir riboja debesų bei kritulių susidarymą.

    Didėjant šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiui, šis balansas kai kuriose vietose persitvarko. Dalis regionų patiria dar intensyvesnį karštį, sausrą ir dulkių audras, o dykumėjimo procesai gali plėstis į teritorijas, kur anksčiau buvo daugiau augalijos.

    „Daugelyje pasaulio vietų globalinis atšilimas dykumas daro karštesnes, sausesnes ir dulkėtesnes, tačiau pokyčiai visur nevyksta vienodai“, – sako klimato mokslininkai.

    Kai kuriose dykumose situacija gali būti netikėta: dėl pakitusios atmosferos cirkuliacijos ir drėgmės pernašos didėja kritulių tikimybė. Tokios tendencijos stebimos pietiniuose Sacharos pakraščiuose, taip pat kai kuriuose Pietų Azijos ir Kinijos regionuose, kur įprastai sausos zonos periodiškai gauna daugiau lietaus nei anksčiau.

    Iš pirmo žvilgsnio dykumos „žalėjimas“ gali atrodyti kaip gera žinia, tačiau ekologai įspėja, kad tai nebūtinai reiškia ekosistemų atsigavimą. Staigesni kritulių svyravimai, naujų augalų rūšių plitimas ar dirvožemio pokyčiai gali išbalansuoti vietines bendrijas ir apsunkinti rūšių, prisitaikiusių prie itin sausų sąlygų, išlikimą.

    Mokslininkų vertinimu, dykumos yra vienos pažeidžiamiausių gamtinių sistemų, nes jose net nedideli kritulių ar temperatūros pokyčiai gali greitai pakeisti vandens prieinamumą, dirvožemio būklę ir gyvūnų bei augalų išteklius. Todėl globalinis atšilimas dykumoms reiškia ne vien daugiau karščio, bet ir sudėtingesnį, vietovėmis labai besiskiriantį klimato persitvarkymą.

  • Prževalskio arklys: kaip vienintelė tikrai laukinė pasaulio arklio rūšis išliko iš vos 12 gyvūnų

    Prževalskio arklys laikomas vienintele iki šių dienų išlikusia tikrai laukine arklio rūšimi, o ne sulaukėjusiu naminiu gyvūnu. XX amžiaus antroje pusėje šis gyvūnas buvo atsidūręs ant išnykimo ribos, o dabartinis jo sugrįžimas į gamtą tapo viena ryškiausių pasaulio gamtosaugos istorijų.

    Skirtingai nei Šiaurės Amerikos mustangai, kurie yra sulaukėję naminių arklių palikuonys, Prževalskio arkliai niekada nebuvo prijaukinti. Jie artimi naminiams arkliams, tačiau genetiškai skiriasi: Prževalskio arkliai turi 66 chromosomas, o dauguma naminių arklių – 64.

    Ankstyviausi šių arklių atvaizdai siejami su prieš maždaug 20 000 metų Europoje kurtomis uolų ir urvų piešinių tradicijomis. Mokslinėje literatūroje minima, kad panašūs arkliai vaizduojami ir garsiojoje Lasko urvų komplekso ikonografijoje Prancūzijoje.

    Istoriniai šaltiniai rodo, kad apie laukinius arklius rašyta ir viduramžiais, o vėlesniais amžiais jie buvo pastebimi didelėje teritorijoje nuo Mongolijos iki šiaurinės Kinijos. Vis dėlto intensyvėjant žemdirbystei, plečiantis gyvenvietėms, vykstant karams ir medžioklei, jų buveinės fragmentavosi, o populiacija sparčiai mažėjo.

    Didžiausias smūgis rūšiai teko XX amžiuje, kai laukinėje gamtoje Prževalskio arklių liko vos pavienės grupės. Paskutinis plačiai cituojamas patvirtintas stebėjimas laukinėje gamtoje siejamas su 1969 metais Gobio dykumos regionu, po kurio rūšis gamtoje faktiškai buvo laikoma išnykusia.

    Kai laukinėje gamtoje Prževalskio arklių nebeliko, rūšies ateitis priklausė nuo nelaisvėje laikomų individų. Lemiamu momentu pasaulio zoologijos soduose ir veisimo programose buvo likę kelios dešimtys arklių, tačiau veisimuisi realiai prisidėjo tik 12 individų.

    Toks siauras genetinis „butelio kaklelis“ sukėlė ilgalaikių iššūkių: didesnę giminingo poravimosi riziką ir būtinybę itin tiksliai valdyti veisimo planus. Dėl to tarptautiniai veisimo registrai ir koordinuotos programos tapo esminiu įrankiu siekiant palaikyti genetinę įvairovę ir didinti populiaciją.

    Vienu svarbiausių atkūrimo centrų laikomas Prahos zoologijos sodas, prisidėjęs prie tarptautinių veisimo planų ir vėlesnių sugrąžinimo į gamtą projektų. Augant nelaisvėje laikomų arklių skaičiui, tapo įmanoma pereiti prie reintrodukcijos – rūšies grąžinimo į natūralias ar pusiau natūralias buveines.

    XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje Prževalskio arkliai pradėti grąžinti į buvusias buveines Mongolijoje ir Kinijoje, taip pat perkelti į kitas teritorijas, kuriose galėjo formuotis laisvai gyvenančios bandos. Viena labiausiai aptariamų vietų Europoje – Černobylio uždaroji zona, kurioje dėl ribotos žmogaus veiklos susiformavo savotiška laukinės gamtos „sala“.

    Į Černobylio zoną Prževalskio arkliai perkelti 1998 metais, o vėliau stebėta, kad jie prisitaikė ir ėmė reguliariai veistis. Tyrėjai dažnai fiksuoja tipinę socialinę struktūrą: bandą sudaro eržilas, kelios kumelės ir jaunikliai, o jų judėjimas ir būklė stebimi, be kita ko, fotospąstais.

    Vis dėlto ši teritorija nėra visiškai saugi. Karo veiksmai Ukrainoje ir jų padariniai paveikė ir laukinę gamtą, o pavojai kyla ne tik dėl trikdymo, bet ir dėl sprogmenų bei minų, kurios gali sužeisti gyvūnus net ir pasitraukus karinei technikai.

    Gamtosaugininkų vertinimu, Prževalskio arklio istorija pabrėžia, kaip greitai rūšis gali atsidurti ties išnykimo riba ir kaip ilgai užtrunka atkurti populiaciją. Tai taip pat primena, kad vien veisimo programų neužtenka – rūšies ateitis priklauso nuo saugių buveinių, nuoseklios stebėsenos ir stabilios aplinkos, ypač regionuose, kuriuos veikia karas ar spartūs žemėnaudos pokyčiai.

  • Saulės elektrinė pakeitė antilopių migraciją JAV: GPS parodė, kaip jos rado naujus kelius

    Didelės saulės elektrinės, užimančios šimtus hektarų ir aptvertos aukštomis tvoromis, gali ne tik keisti kraštovaizdį, bet ir perbraižyti laukinių gyvūnų judėjimo žemėlapį. Naujas stebėjimas JAV Naujosios Meksikos valstijoje parodė, kad vilorogės antilopės, susidūrusios su saulės jėgainių barjeru, nebandė kirsti teritorijos, tačiau rado kitą sprendimą.

    Tyrėjai dar iki saulės elektrinių įrengimo daliai bandos uždėjo GPS antkaklius ir vėliau palygino judėjimo duomenis prieš statybas ir po jų. Iš viso buvo stebimos 75 vilorogės antilopės, laikomos vienomis greičiausių Šiaurės Amerikos žinduolių.

    GPS duomenys atskleidė gana nuoseklią elgseną: gyvūnai prie saulės elektrinių nesiveržė per panelių laukus ir nešoko per tvoras. Vietoj to antilopės koregavo maršrutus ir suformavo naujus takus aplink jėgainių teritorijas, taip išlaikydamos migracijos logiką, nors kelionė tapo labiau apylankinė.

    Didelė dalis pramoninių saulės elektrinių dėl saugumo ir turto apsaugos aptveriamos maždaug 2 metrų aukščio tvoromis. Nors kai kuriose atkarpose pasitaiko tarpai ar techniniai praėjimai, jie dažnai būna įrengti pagal infrastruktūros poreikius, o ne pagal natūralius gyvūnų judėjimo koridorius.

    Dėl to laukiniai gyvūnai, net jei ir randa spragas, ne visada jas aptinka ten, kur būtų natūraliausia kirsti teritoriją. Šiuo atveju fiksuota, kad antilopės rinkosi patikimesnę strategiją ir laikėsi atstumo, stabiliai apeidamos kliūtį.

    Tokie rezultatai primena, kad žaliosios energetikos plėtra nebūtinai automatiškai reiškia mažesnį poveikį gamtai konkrečiose vietovėse. Net ir švari energija reikalauja didelių plotų, o infrastruktūros elementai, tokie kaip tvoros ir aptarnavimo keliai, gali fragmentuoti buveines ir migracijos maršrutus.

    Kartu šis atvejis rodo ir kitą pusę: gyvūnai geba prisitaikyti, jei kliūtis nėra mirtina ar visiškai neįveikiama. Praktikoje tai stiprina argumentą, kad planuojant saulės elektrines galima suderinti energijos gamybą ir biologinės įvairovės apsaugą, jei iš anksto įvertinami migracijos keliai ir pritaikomi sprendimai, pavyzdžiui, kryptingi praėjimai ar gyvūnams draugiškesnės tvoros.

    Panašūs prisitaikymo signalai fiksuojami ir kituose JAV projektuose. Pavyzdžiui, dykumų vėžliai kai kuriose teritorijose pradėjo naudoti saulės panelių metamus šešėlius kaip priedangą nuo kaitros, nes pavėsis jiems yra vienas svarbiausių būdų išvengti perkaitimo.

    Šie pavyzdžiai pabrėžia bendrą tendenciją: didėjant saulės energetikos mastui, vis svarbiau tampa ne tik kiek pagaminama elektros, bet ir kaip infrastruktūra integruojama į kraštovaizdį. Tai ypač aktualu regionuose, kur laukinių gyvūnų migracija yra sezoninė ir priklausoma nuo tradicinių, dešimtmečiais susiformavusių koridorių.

    Stebėjimas su GPS antkakliais suteikia retą galimybę pokyčius įvertinti ne spėlionėmis, o realiais judėjimo duomenimis. Tyrėjų išvada aiški: saulės elektrinė tapo kliūtimi, tačiau vilorogės antilopės pasirinko ne sustojimą, o maršruto perplanavimą.

  • Mokslininkai atskleidė bičių magnetinį kompasą: kaip jos randa kelią į avilį ir kodėl tai svarbu

    Bitės orientuojasi ne vien pagal Saulę, kvapus ar regą – nauji tyrimai rodo, kad jos gali reaguoti ir į Žemės magnetinį lauką. Tai vadinama magnetorecepcija – gebėjimu užfiksuoti nematomą magnetinę kryptį ir ją panaudoti navigacijai.

    Šią savybę tyrėjai sieja su itin smulkiomis magnetinėmis dalelėmis, kurios gali veikti kaip biologinis jutiklis. Panašus principas aptinkamas ir kituose gyvūnuose, pavyzdžiui, migruojančiuose paukščiuose ar jūrų vėžliuose, tačiau vabzdžių atveju jis ilgai kėlė ginčų.

    Ilgalaikio eksperimento metu buvo lyginama, kaip skirtingų rūšių bitės ir kai kurios vapsvos reaguoja į kontroliuojamus magnetinio lauko pokyčius. Paaiškėjo, kad reakcija pastebima ne tik labai socialių rūšių kolonijose, kur informacija perduodama per bičių šokį, bet ir vienišą gyvenimo būdą turinčiuose vabzdžiuose.

    „Mūsų duomenys rodo, kad magnetinis laukas gali būti svarbus trumpų atstumų navigacijai, ypač kai kiti signalai tampa nepatikimi“, – teigė tyrime dalyvavę mokslininkai.

    Praktiškai tai gali būti ypač svarbu apsiniaukusiomis dienomis ar sudėtingoje aplinkoje, kai Saulės padėtis sunkiai nustatoma, o kvapų taką išsklaido vėjas. Tokiu atveju magnetinis pojūtis galėtų veikti kaip atsarginė sistema, padedanti bitei tiksliau grįžti į avilį arba rasti naujus žydinčius plotus.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad magnetorecepcija greičiausiai nėra pagrindinis orientacijos būdas – bitės vis tiek plačiai naudoja regą, atmintį ir kvapus, o kolonijose didelę reikšmę turi šokiu perduodama informacija. Vis dėlto atradimas stiprina mintį, kad bičių navigacija yra daugiasluoksnė ir paremta kelių signalų deriniu.

    Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“. Mokslininkai tikisi, kad tolesni darbai padės tiksliau nustatyti, kuriose bičių kūno vietose veikia magnetinis jutiklis ir kaip magnetinė informacija integruojama su kitais pojūčiais.

    Platesniame kontekste tokie tyrimai svarbūs ir dėl sparčiai kintančios aplinkos. Navigacijai gali turėti įtakos šviesos tarša, intensyvesnė žemdirbystė, buveinių fragmentacija, taip pat ir žmogaus kuriami elektromagnetiniai triukdžiai, nors jų poveikis bičių orientacijai dar nėra iki galo aiškus.

    Bičių elgsenos tyrimai pastaraisiais metais sparčiai plečiasi: mokslininkai analizuoja jų mokymąsi, atmintį, sprendimų priėmimą ir socialinius signalus. Magnetorecepcijos patvirtinimas vabzdžiuose gali atverti naują kryptį, aiškinantis, kaip apdulkintojai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų ir kaip geriau apsaugoti jų populiacijas.

  • „Platter“ pritraukė papildomą finansavimą: žada modernizuoti JK maisto tiekimo grandinę

    „Platter“ pritraukė papildomą finansavimą: žada modernizuoti JK maisto tiekimo grandinę

    Jungtinėje Karalystėje įsikūrusi „Platter“, kurianti tiekėjams, didmenininkams ir gamintojams skirtą veiklos valdymo sistemą, pritraukė papildomą finansavimą iš „Verb Ventures“. Tai yra pratęsimas prie ankstesnio įmonės rizikos kapitalo etapo, skirtas spartesnei produkto plėtrai ir diegimui maisto tiekimo grandinėje.

    JK veikia apie 25 000 maisto ir gėrimų gamintojų, o didžioji jų dalis yra smulkūs verslai: nuo sūrininkų ir kepyklų iki padažų gamintojų, gėrimų prekių ženklų ar regioninių pieninių. Nors atskirai jie nedideli, kartu sudaro reikšmingą dalį to, kas galiausiai atsiduria parduotuvių lentynose ir viešojo maitinimo meniu.

    Daugelio tokių įmonių kasdienė veikla vis dar remiasi skaičiuoklėmis, kurios ilgainiui tampa savotiška neoficialia verslo sistema. Jose vienu metu bandoma suvaldyti pirkėjams pritaikytus kainynus, atsargų likučius, gamybos planus, pristatymo maršrutus, alergenų informaciją ir maržų skaičiavimus, o kainos neretai kinta pagal klientą ar net savaitę.

    Viena sistema nuo užsakymo iki sąskaitos

    „Platter“ teigia kurianti trūkstamą administracinį pagrindą maisto sektoriui, pritaikytą tam, kaip realiai vyksta prekyba ir logistika. Platforma apima tris tarpusavyje sujungtus sluoksnius, leidžiančius sujungti pardavimus, operacijas ir finansus į vieną srautą.

    Pirmoji dalis skirta užsakymams ir pardavimams: skaitmeniniam užsakymų priėmimui, internetinei parduotuvei ir individualizuotų kainynų valdymui. Antroji dalis apima operacijas, tokias kaip pristatymų planavimas, atsargų ir gamybos matomumas bei integracijos su sandėlio procesais.

    Trečiasis sluoksnis susijęs su finansais ir sąskaitų išrašymu: automatizuotos sąskaitos gali būti nukreipiamos į „Sage“ ir „Xero“. Įmonė taip pat mini įdiegtą sąskaitų faktoringą per partnerį, kuris, pasak „Platter“, leidžia tiekėjams gauti apmokėjimą gerokai greičiau nei įprastais atsiskaitymo terminais.

    Augimas po starto 2025 metais

    „Platter“ nurodo, kad platforma veikia nuo 2025 metų vidurio ir jau pritraukė daugiau nei 30 klientų. Įmonės teigimu, kiekvienas jų per platformą apdoroja maždaug nuo 3,5 iki 11,7 mln. eurų metinės prekybos apimties, o bendrai apdorojama vertė turėtų viršyti 117 mln. eurų per metus.

    Taip pat pabrėžiama, kad nuo produkto paleidimo nebuvo klientų praradimo. Tokie rodikliai investuotojams paprastai svarbūs, nes parodo, kad sprendimas tampa kasdieniu darbo įrankiu, o ne tik papildoma programine įranga, kurią lengva pakeisti.

    Kodėl investuotojai mato potencialą?

    „Verb Ventures“ akcentuoja skirtumą tarp programų, kurios tik padeda procesams, ir sprendimų, kurie tampa pačia operacine infrastruktūra. Kai užsakymai, atsargos, gamyba, pristatymai, sąskaitos ir apskaita pradeda veikti vienoje sistemoje, pereiti kitur tampa sudėtinga dėl integracijų, duomenų ir įpročių.

    „Mes investuojame į operacinius sluoksnius, kurie leidžia veikti prekybai, dažniausiai industrijose, nuo kurių priklauso visi, bet kuriose ilgai nebuvo kuriama tinkama programinė įranga“, – sakė „Verb Ventures“ atstovas Alexey Bulygin.

    „Platter“ atveju papildomą vertę kuria ne tik procesų sujungimas, bet ir geresnis matomumas į kainodarą bei sandorių srautus. Tokia duomenų bazė ateityje gali tapti pagrindu platesnėms finansinėms paslaugoms, įskaitant atsiskaitymus ir kitus į sistemą įterptus sprendimus.

  • Europos startuolių finansavimo pulsas: „Olix“ pritraukė 288 mln. eurų, sandorių – virš 1 mlrd.

    Europos startuolių finansavimo pulsas: „Olix“ pritraukė 288 mln. eurų, sandorių – virš 1 mlrd.

    Europos technologijų rinkoje liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje fiksuota daugiau nei 35 finansavimo sandoriai, kurių bendra vertė viršijo 1 mlrd. eurų. Kartu registruoti ir 5 pasitraukimai bei įsigijimai, rodantys, kad rinka po vangiau atrodžiusio laikotarpio išlaiko pagreitį.

    Didžiausias savaitės sandoris – Jungtinės Karalystės lustų startuolio „Olix“ pritraukti apie 288 mln. eurų. Skelbiama, kad po šio etapo bendrovė įvertinta maždaug 3 mlrd. eurų, o tokio masto turai signalizuoja augantį investuotojų apetitą puslaidininkių ir infrastruktūros technologijoms.

    Stambūs turai ir kryptys

    Tarp ryškesnių etapų išsiskyrė ir „Volta“, pritraukusi apie 276 mln. eurų bei pasiekusi maždaug 2,2 mlrd. eurų vertinimą. Tokie skaičiai rodo, kad investuotojai vis dar linkę mokėti premiją už įmones, kurios turi aiškų kelią į mastelį ir gali įrodyti pajamų augimą.

    Kitoje spektro pusėje – su DI susiję sprendimai verslui: „HappyRobot“ gavo apie 138 mln. eurų C serijos investiciją, kad plėstų automatizuotas įmonių operacijų sistemas. Ši kryptis atspindi tendenciją, kai DI diegimas vertinamas ne kaip eksperimentas, o kaip produktyvumo ir kaštų mažinimo priemonė.

    Įsigijimai ir investuotojų judėjimas

    Įsigijimų rinkoje dėmesį patraukė „Apple“ sprendimas įsigyti „PlasmaSolve“, siekiant kurti atsparesnes dangas įrenginiams. Tokie sandoriai dažnai yra orientuoti ne į vartotojui matomą funkciją, o į gamybos, patvarumo ir tiekimo grandinės pranašumus.

    Taip pat pranešta, kad „Bending Spoons“ sudarė didelį po biržos žingsnį – įsigijo „Airtable“ už maždaug 1,2 mlrd. eurų. Tai signalizuoja, jog dalis technologijų bendrovių vis aktyviau remiasi įsigijimais kaip greitu augimo keliu, ypač kai naujų investicijų sąlygos tampa selektyvesnės.

    Ką sako liepos skaičiai?

    Apžvalgoje pažymėta, kad vien liepos mėnesį Europos startuoliai pritraukė apie 8,6 mlrd. eurų, o pasitraukimų aktyvumas augo. Tai svarbu, nes būtent sėkmingi pasitraukimai ir įsigijimai ilgainiui grąžina kapitalą į fondus ir sukuria pagrindą naujam investicijų ciklui.

    Rinkos dinamika rodo kelias kryptis: dideli turai koncentruojasi infrastruktūros, puslaidininkių ir DI sprendimų srityse, o investuotojai vis dažniau ieško tvaraus verslo modelio, o ne vien sparčios plėtros. Tokios nuotaikos leidžia tikėtis, kad artimiausiais mėnesiais finansavimo rinka išliks aktyvi, tačiau griežčiau vertins įmonių rodiklius.

  • Liepos investicijos Europoje: startuoliai pritraukė 8,6 mlrd. eurų, o pardavimų sandorių daugėja

    Liepos investicijos Europoje: startuoliai pritraukė 8,6 mlrd. eurų, o pardavimų sandorių daugėja

    Europos startuolių finansavimas 2026 metų liepos mėnesį išliko atsparus: nors sandorių skaičius mažėjo, pritraukta suma nežymiai ūgtelėjo. Per mėnesį paskelbti 267 finansavimo sandoriai, kai 2026 metų birželį jų buvo 293, tai yra 9 proc. mažiau.

    Vis dėlto bendra pritrauktų lėšų suma siekė 8,6 mlrd. eurų ir šiek tiek viršijo birželio 8,3 mlrd. eurų. Tokia dinamika rodo, kad rinka juda link didesnių, bet retesnių investicinių raundų, o kapitalas telkiasi į brandesnius projektus.

    Didžiausi raundai ir neatskleistos sumos

    Iš 267 liepos sandorių 14 įmonių pritraukė daugiau nei 100 mln. eurų kiekviena, o 35 sandorių vertė nebuvo viešai atskleista. Neatskleistų sumų dalis dažnai apsunkina pilną rinkos vaizdą, tačiau kartu signalizuoja, kad dalis investuotojų ir įmonių renkasi didesnį konfidencialumą.

    Didžiausias mėnesio sandoris fiksuotas Vokietijoje: gynybos ir DI srityje veikianti „Helsing“ užsitikrino apie 1,7 mlrd. eurų vertės E serijos investiciją. Įmonės vertinimas šiame etape siekė apie 16,6 mlrd. eurų.

    DI – tarp ryškiausių krypčių

    Sektorių pjūvyje liepos mėnesį daugiausia dėmesio sulaukė dirbtinis intelektas: pagal investicijų apimtį DI įvardijamas kaip lyderiaujanti kryptis. Investuotojų interesą čia palaiko praktiniai pritaikymo scenarijai, ypač saugumo, programinės įrangos ir automatizavimo sprendimuose.

    Finansavimo koncentracija į DI taip pat atspindi platesnę tendenciją: investuotojai dažniau renkasi sritis, kuriose matomas aiškesnis produktyvumo šuolis ir greitesnė komercializacija. Tuo pat metu didėja reikalavimai dėl duomenų, saugumo ir atitikties, kas gali lemti aukštesnę įėjimo kartelę mažesniems žaidėjams.

    Vokietija pirmauja, o „exits“ aktyvėja

    Šalių reitinge pagal pritrauktas lėšas lyderiavo Vokietija: per 48 sandorius surinkta apie 3,5 mlrd. eurų. Tai pabrėžia, kad didelės ekonomikos su stipresne pramonės baze ir gynybos, inžinerijos bei programinės įrangos ekosistemomis šiuo metu gali lengviau pritraukti didžiuosius raundus.

    Dar vienas svarbus signalas rinkai – pagyvėję pasitraukimai: liepos mėnesį užfiksuotas 51 „exits“ sandoris, kai birželį jų buvo 39. Aktyvumas išsisklaidė per įvairius sektorius, o dažniausiai minimos kryptys apėmė programinę įrangą, DI, finansų technologijas, sveikatos technologijas ir žmogiškųjų išteklių technologijas.

  • Viduržemio jūroje džiūsta šuliniai: „Ahbstra“ pristatė įrenginį, geriamąjį vandenį gaminantį iš oro

    Viduržemio jūroje džiūsta šuliniai: „Ahbstra“ pristatė įrenginį, geriamąjį vandenį gaminantį iš oro

    Pietų Europoje vandens trūkumas vis dažniau tampa ne sezonine, o nuolatine problema: kai kuriose Viduržemio jūros regiono vietovėse skelbiamos ekstremalios situacijos, o dalis gyventojų susiduria su ilgalaikiu vandens stresu. Aplinkos agentūros ir tarptautinės organizacijos įspėja, kad dėl karščio bangų ir menkstančių kritulių didėja spaudimas požeminiams vandens ištekliams.

    Šiame kontekste Jungtinės Karalystės klimato technologijų bendrovė „Ahbstra“ pristatė įrenginį ARK, kuris, anot kūrėjų, gali iš oro pagaminti iki 500 litrų geriamojo vandens per parą. Įrenginys sukurtas taip, kad veiktų ir karštame, sausame klimate, o tai ypač aktualu saloms ir nuo tinklų atskirtiems objektams.

    „Idėja gimė tada, kai mano sklype Ibizoje tiesiog išdžiūvo šuliniai“, – sakė „Ahbstra“ vadovas Hashemas Arouzi.

    Pasak jo, vien Ibizoje yra daugiau kaip 15 000 nekilnojamojo turto objektų, neprijungtų prie centralizuoto vandentiekio, todėl jie priklauso nuo privačių šulinių ar atvežamo vandens. Problema ta, kad sausros metu senka ne tik šuliniai, bet ir vandens telkiniai, iš kurių pildomos cisternos, o gėlinimo pajėgumai ne visada pasiekia atokius objektus.

    Kaip veikia vandens gamyba iš oro?

    ARK technologijos pagrindas – pažangios nanomedžiagos, vadinamos metalų organiniais karkasais. Tai porėtos struktūros, kurios gali „pagauti“ vandens molekules iš oro, o vėliau jas atskirti ir surinkti kaip skystį.

    Vienas didžiausių iššūkių tokiose sistemose – pasiekti didelę išeigą ir kartu nepadidinti energijos sąnaudų iki nepraktiško lygio. „Ahbstra“ teigimu, jų sukurta patentuota dalelių reaktoriaus koncepcija leidžia efektyviau praleisti didelį oro kiekį pro aktyvią medžiagą ir optimizuoti ciklus, kurių metu vanduo sugeriamas ir išskiriamas.

    Įmonė taip pat akcentuoja vandens kokybę: surinktas vanduo, jų teigimu, išgaunamas be dažnai aptinkamų taršalų, tokių kaip PFAS grupės junginiai ar mikroplastikai. Vis dėlto praktikoje galutinė kokybė priklauso ir nuo įrenginio filtravimo grandinės, priežiūros bei vietos oro užterštumo.

    Ar tai reali alternatyva tradiciniams sprendimams?

    Rinkoje jau yra atmosferos vandens generatorių, kurie vandenį išgauna kondensuodami drėgmę, tačiau tokie sprendimai paprastai geriausiai veikia karštose ir drėgnose vietovėse. Sausame klimate jų efektyvumas krenta, nes kondensacijai reikia gerokai daugiau energijos.

    „Ahbstra“ teigia, kad ARK gali išlaikyti našumą net esant maždaug 10 proc. santykinei drėgmei ir 45 laipsnių karščiui, kai paros išeiga, anot bendrovės, gali siekti apie 300 litrų. O 500 litrų per parą našumas, pasak gamintojo, pasiekiamas esant 30 laipsnių temperatūrai ir 30 proc. santykinei drėgmei.

    „Net esant labai mažai drėgmei ir dideliam karščiui galime pagaminti šimtus litrų per parą, o didėjant drėgmei didėja ir našumas bei gerėja energijos efektyvumas“, – sakė H. Arouzi.

    Įmonės požiūriu, svarbus pranašumas yra ir galimybė pritaikyti medžiagos sudėtį pagal vietos klimatą. Kitaip tariant, skirtingoms vietovėms galima parinkti skirtingą metalų organinį karkasą, kad jis efektyviau „dirbtų“ tam tikrame drėgmės ir temperatūros diapazone.

    Kaina, energija ir pirmieji klientai

    Įrenginys pirmiausia orientuotas į vystytojus ir savininkus objektų, kurie neturi patikimo vandens tiekimo: nuo vilų salose iki izoliuotų statybviečių ar pramoninių aikštelių. Bendrovė nurodo, kad tipinėmis pietinio Viduržemio sąlygomis įrenginiui gali reikėti apie 10 kilovatų galios, o tai sudaro maždaug 0,48 kilovatvalandės vienam litrui pagaminto vandens.

    ARK kaina siekia apie 180 000 eurų, o gamyba kol kas vykdoma pačios įmonės pajėgumais, naudojant tiekėjų komponentus. „Ahbstra“ teigia planuojanti plėsti gamybą su partneriais, o pirmosios įsigytos sistemos turėtų būti įdiegtos iki 2027 metų pradžios.

    Įmonė taip pat mato platesnį pritaikymą: nuo humanitarinės pagalbos ir ekstremalių situacijų valdymo iki pramonės, kuriai reikia itin švaraus vandens. Tarp minimų krypčių – ir duomenų centrai, kuriuose susidaro daug perteklinės šilumos, teoriškai galinčios būti panaudotos vandens gamybos procesuose.

  • „Google“ išjungia „Google Assistant“ „Android“ telefonuose: jau aiški data ir ką tai reiškia

    „Google“ išjungia „Google Assistant“ „Android“ telefonuose: jau aiški data ir ką tai reiškia

    „Google“ pradeda laipsniškai atsisakyti balso asistento „Google Assistant“ „Android“ įrenginiuose ir dalyje kitų platformų. Bendrovė patvirtino, kad pasikeitimai vyks etapais, o vienas svarbiausių terminų – rugsėjo 4 dieną, kai bus išimtas su „Google Assistant“ susijęs papildinys.

    Tačiau tai nereiškia, kad tą pačią dieną asistentas vienu metu nustos veikti visiems. „Google“ akcentuoja, kad išjungimas bus vykdomas palaipsniui ir gali užtrukti kelias savaites, kol pakeitimai pasieks visus naudotojus.

    Šis sprendimas susijęs su „Google“ strategija pereiti prie naujesnės platformos „Gemini“, kurią bendrovė pozicionuoja kaip pažangesnį sprendimą ir toliau aktyviai plečia. Kitaip tariant, „Google Assistant“ funkcijas planuojama perkelti į „Gemini“, o senesnė paslauga bus uždaroma.

    Kur pokyčiai bus ryškiausi?

    Didžiausias poveikis laukia telefonų ir planšečių su „Android“, taip pat įrenginių su „iOS“, kur „Google Assistant“ buvo plačiai naudojamas kasdienėms užduotims, nuo skambučių inicijavimo iki priminimų ar išmaniųjų namų valdymo. Naudotojams tai reiškia, kad dalis įprastų komandų ir integracijų gali keistis, o nustatymus teks pritaikyti iš naujo.

    Pokyčiai palies ir kai kurias kitas „Google“ ekosistemos dalis, pavyzdžiui „Wear OS“ išmaniuosius laikrodžius, „Android Auto“ automobiliuose bei dalį programinės įrangos, naudojamos ausinėse. Praktikoje tai gali reikšti atnaujintą valdymo logiką ir naujas sąsajas, kurios bus susietos su „Gemini“.

    Kur „Google Assistant“ dar liks?

    Ne visur „Google Assistant“ bus išjungtas iš karto. „Google“ nurodo, kad „Android Automotive“ platformoje situacija kitokia ir po rugsėjo 4 dienos asistentas dar turėtų veikti, nes tai atskira automobilių operacinė aplinka, integruojama tiesiogiai gamintojo sistemoje.

    Taip pat tikimasi, kad „Google Assistant“ kurį laiką bus pasiekiamas televizoriuose su „Google TV“, išmaniuosiuose ekranuose ir dalyje „Google Home“ įrenginių. Vis dėlto bendrovės kryptis aiški – ateityje šiose kategorijose vis daugiau funkcijų turėtų pereiti į „Gemini“.

    Ką tai reiškia Lietuvoje?

    „Google Assistant“ palaikymas lietuvių kalbai atsirado vėliau nei didžiosiose rinkose – „Google“ jį pristatė 2019 metais. Nors paslauga Lietuvoje buvo svarbi dėl patogaus valdymo balsu, pastaraisiais metais akivaizdu, kad „Google“ prioritetą teikė „Gemini“ ir DI paremtoms funkcijoms.

    Naudotojams, kurie kasdien naudoja balsines komandas, svarbiausia stebėti atnaujinimus ir pranešimus įrenginyje, nes perėjimas gali vykti nevienodu tempu. „Google“ ragina pereiti prie „Gemini“, tačiau reali patirtis priklausys nuo konkretaus telefono modelio, regiono ir atnaujinimų politikos.

    „Išjungimą įgyvendinsime etapais, todėl pokyčiai gali užtrukti kelias savaites, kol pasieks visus“, – teigia „Google“.

  • Keistas vaizdas Ukrainoje: deganti rusų amunicijos sunkvežimį „pastūmė“ paleista „Grad“ raketa

    Keistas vaizdas Ukrainoje: deganti rusų amunicijos sunkvežimį „pastūmė“ paleista „Grad“ raketa

    Socialiniuose tinkluose paplitusiame vaizdo įraše iš Ukrainos fronto matyti liepsnojantis Rusijos kariuomenės sunkvežimis, prikrautas amunicijos daugkartinio raketų paleidimo sistemai BM-21 „Grad“. Nors transporto priemonė jau atrodė pasmerkta, įvyko netikėta ir pavojinga grandininė reakcija.

    Įkaitus kroviniui, suveikė vienos raketos variklis, o ji, dar būdama sunkvežimio kėbule, staigiai pajudėjo pirmyn ir rėžėsi į kabiną. Sprogstamosios dalies detonavimo nebuvo, tačiau raketos trauka kelis metrus „pastūmė“ visą sunkvežimį, kol šaudmuo galiausiai atsiskyrė ir nuskriejo toliau.

    Karo zonose tokie atvejai nėra retenybė, kai po gaisro ima sproginėti arba nekontroliuojamai „iššauna“ šaudmenys. Vis dėlto ši situacija išsiskiria tuo, kad raketa ne tik suveikė, bet ir tapo savotišku varikliu pačiam automobiliui, sukurdama ypač rizikingą scenarijų net ir karo lauko realijose.

    Kas yra BM-21 „Grad“?

    BM-21 „Grad“ yra viena plačiausiai pasaulyje paplitusių daugkartinio raketų paleidimo sistemų, sukurta dar 7-ajame dešimtmetyje. Bazinė sistema paprastai naudoja 40 raketų, kurių kalibras yra 122 milimetrai, o salvinė ugnis skirta dideliems plotams apšaudyti.

    Priklausomai nuo naudojamos amunicijos tipo, efektyvus nuotolis siekia maždaug nuo 20 iki 45 kilometrų. Per dešimtmečius sukurta įvairių raketų versijų: nuo skeveldrinių-sprogstamųjų iki kasetinių, padegamųjų ar specializuotų, skirtų tam tikroms užduotims mūšio lauke.

    Nuostoliai ir naudojimas kare

    Neaišku, ar konkrečiame epizode šalia buvo ir pati paleidimo sistema, ar sunaikintas tik amunicijos sunkvežimis. Vis dėlto vizualiai patvirtintų karo nuostolių suvestinės rodo, kad Rusija per karą neteko šimtų šio tipo sistemų, o tai atspindi intensyvų jų naudojimą ir aukštą pažeidžiamumą.

    BM-21 „Grad“ naudoja ir Ukrainos ginkluotosios pajėgos, įskaitant skirtingos kilmės techniką, gautą kaip karinė parama. Karo eiga ir logistikos spaudimas reiškia, kad amunicijos sandėliavimas, transportavimas ir gaisrai tampa ne mažiau pavojingi nei tiesioginis apšaudymas, nes net viena kibirkštis gali sukelti nekontroliuojamas reakcijas.