CP v2

Category: Technologijos

  • Ukrainos upės virsta pelkėmis: biologas įvardijo žuvį, kuri gali pristabdyti žydėjimą

    Ukrainos upėse vis dažniau fiksuojamas vandens žydėjimas, kai sparčiai dauginasi melsvabakterės ir vanduo įgauna žalsvą atspalvį, prastėja kvapas bei skaidrumas. Dnipro ir mažesnių upių atveju tai siejama su karščiais, silpna tėkme ir į vandenį patenkančiomis maistinėmis medžiagomis, ypač fosfatais.

    Dnipro valstybinio universiteto biologas Olehas Marenkovas teigia, kad vienu iš efektyviausių natūralių būdų mažinti tokį žydėjimą galėtų tapti baltasis plačiakaktis, dažnai vadinamas vandens telkinių sanitaru. Ši žuvis minta planktonu ir gali sumažinti perteklinę dumblių bei melsvabakterių biomasę, taip gerindama vandens kokybę.

    „Baltasis plačiakaktis yra perspektyvi rūšis biomanipuliacijai, tačiau mūsų sąlygomis jis natūraliai nesidaugina, todėl jį reikia įžuvinti dirbtinai“, – sakė Olehas Marenkovas.

    Pasak mokslininko, vasarą žydėjimą ypač skatina šiluma ir lėtas vandens atsinaujinimas, o papildomas „kuras“ yra iš žemės ūkio laukų ir buitinių nuotekų į upes patenkantys fosfatai bei trąšos. Dalis smulkių žuvų planktonu minta tik iš dalies, todėl natūrali kontrolė dažnai būna per silpna, kad sustabdytų masinį melsvabakterių dauginimąsi.

    Biologas pabrėžia, kad plačiakakčio įžuvinimas gali veikti kaip viena iš bioremediacijos priemonių, tačiau tai nėra stebuklingas sprendimas. Jei maistinių medžiagų patekimas į vandenį nemažės, žydėjimo rizika išliks, ypač per karščio bangas ir esant žemai vandens tėkmei.

    Ekspertai taip pat primena, kad melsvabakterių žydėjimas svarbus ne tik dėl estetinio vaizdo ar kvapo. Kai kurios melsvabakterės gali gaminti toksinus, o jų suirimas vandenyje mažina deguonies kiekį, didina žuvų dusimo ir ekosistemų disbalanso tikimybę, todėl sprendimų dažniausiai reikia kelių: nuo taršos mažinimo iki geresnio nuotekų valymo ir tikslingo vandens telkinių tvarkymo.

  • Meksikos įlankos paplūdimiai pildomi nauju smėliu: jo temperatūra gali lemti vėžlių lytį

    Jūrinės vėžlės, išlipusios į krantą, užpakaliniais pelekais iškasa lizdą, padeda kiaušinius, juos užkasa ir grįžta į vandenį. Tuo jų vaidmuo baigiasi, tačiau vėliau labai daug priklauso nuo to, kas vyksta smėlyje aplink kiaušinius.

    Skirtingai nei dauguma žinduolių, jūrinės vėžlės neturi lytį iš anksto nulemiančių lytinių chromosomų. Lytis susiformuoja inkubacijos metu, o lemiamu veiksniu tampa temperatūra lizde.

    Kritinis laikotarpis paprastai siejamas su viduriniu inkubacijos trečdaliu, kai šiluma arba vėsa gali „perjungti“ vystymosi kryptį. Vėsesnis smėlis dažniau lemia patinų atsiradimą, šiltesnis – patelių, o pokyčiams kartais užtenka vos kelių laipsnių skirtumo.

    Todėl smėlio kilmė ir savybės tampa itin svarbios, kai paplūdimiai atkuriami atvežtiniu ar iš jūros dugno išsiurbtu smėliu. Grūdelių dydis, kriauklelių priemaišos ir spalva lemia, kaip giliai skverbiasi šiluma ir kaip stabiliai laikosi temperatūra lizdo zonoje.

    Jei paplūdimys papildomas smėliu, kuris yra tamsesnis ar kitaip kaupia šilumą, lizdai gali dažniau perkaisti. Tokiu atveju per kelis perėjimo sezonus teoriškai gali išaugti patelių dalis, o patinų – sumažėti, kas ilgainiui apsunkina populiacijos atsikūrimą.

    Papildomą riziką kelia ir tai, kad perpilamas smėlis neretai būna stambesnis bei labiau susispaudęs nei natūralus paplūdimio sluoksnis. Vėžlėms gali būti sunkiau iškasti lizdus, o pasikeitusi smėlio struktūra gali paveikti ir drėgmės režimą, kuris taip pat svarbus embrionų vystymuisi.

    Paplūdimių maitinimui naudojama speciali žemsiurbė, siurbianti smėlio ir vandens mišinį nuo jūros dugno ir per vamzdyną tiekianti jį į krantą. Vandeniui nutekėjus, smėlis lieka paplūdimyje, tačiau tai nėra vienkartinis sprendimas.

    Pakrantės procesai smėlį ilgainiui vis tiek grąžina į jūrą, todėl tokie projektai dažnai tampa nuolatiniu priežiūros ciklu, o ne galutiniu „sutvarkymu“. Kiekvienas papildymas kelia klausimą, ar medžiaga kuo labiau atitinka natūralų paplūdimio smėlį.

    Pakrančių inžinerijoje įprasta vertinti, ar atvežtinis smėlis panašus į vietinį pagal grūdėtumą ir sudėtį. Vis dėlto ekologiniu požiūriu svarbūs ir mažiau akivaizdūs dalykai, pavyzdžiui, albedas, tai yra paviršiaus gebėjimas atspindėti saulės spinduliuotę, ir šilumos laidumas.

    Net ir nedideli skirtumai gali keisti temperatūros profilį lizduose, ypač karščio bangų metu, kurios regione fiksuojamos vis dažniau. Dėl klimato kaitos šylant orui ir dažnėjant ekstremaliems karščiams, rizika, kad lizdai pasieks embrionams pavojingą temperatūrą, didėja.

    Praktikoje rangovai bando suvaldyti dalį problemų parinkdami smėlį, kuo panašesnį į natūralų, ir po darbų purendami paviršių, kad jis nebūtų pernelyg kietas. Tačiau biologai pabrėžia, kad vien tik mechaninis paplūdimio „sutvarkymas“ dar negarantuoja, jog sąlygos perėti išliks tokios pačios.

    Meksikos įlankos pakrantė yra svarbi kelių jūrinių vėžlių rūšių perėjimo teritorija. Kai kurioms rūšims atskiros pakrantės atkarpos yra kritiškai svarbios, nes tinkamų perėjimo vietų pasirinkimas ribotas, o pakrantės erozija ir urbanizacija mažina saugių paplūdimių plotą.

    Jei paplūdimys siaurėja, vėžlės gali būti priverstos dėti kiaušinius arčiau vandens, kur lizdus lengviau užlieja bangos ir audros. Todėl paplūdimio platinimas išlieka reikalinga priemonė, bet vis dažniau akcentuojama, kad jis turi būti derinamas su rūšių apsaugos tikslais.

    Šios istorijos paradoksas paprastas: inžinerinis sprendimas, skirtas apsaugoti krantą ir infrastruktūrą, gali netiesiogiai paveikti tai, kas į vandenį sugrįš po kelių mėnesių. Smėlis, kuris šiandien atrodo tik statybinė medžiaga, rytoj gali tapti vienu iš lemiamų veiksnių, formuojančių jūrinių vėžlių populiacijų struktūrą.

  • Ūkininkas 1988 metais nustojo arti lauką: po 35 metų buvęs kviečių ūkis tapo saugoma gamtos teritorija

    Bedfordšyre esantis Strawberry Hill 152 hektarų ploto sklypas iki 1980-ųjų pabaigos buvo įprastas kviečių ūkis: žemė reguliariai ariama, naudojamos trąšos ir pesticidai, siekiant kuo didesnio derliaus.

    1988 metais ūkininkas Hugh White nutraukė žemės dirbimą visame ūkyje. Kaip nurodoma istoriją aprašančiuose šaltiniuose, jį netenkino tuometinė žemės ūkio politika, subsidijų logika ir gamybos kvotos, todėl jis ėmėsi alternatyvos.

    Iš pradžių sklypas buvo įtrauktas į Europos programą, kuri skatino laikinai palikti dalį dirbamos žemės nedirbamą. Pasibaigus programai, ūkininkas prie intensyvios žemdirbystės nebegrįžo ir leido teritorijai natūraliai keistis.

    Nustojus arti, tręšti ir purkšti pesticidais, buvę kviečių laukai pamažu virto pievomis, vėliau ėmė plisti krūmynai, tarp jų ir gudobelės, o dar vėliau pradėjo formuotis jaunas miškas.

    Toks virsmas nėra staigus, bet dažnai lemia didesnę struktūrinę įvairovę: atsiranda atvirų plotų, tankių krūmų, jaunuolynų ir pakraščių. Būtent šios pereinamosios buveinės daugeliui rūšių tampa itin svarbios.

    Gamtosaugininkų duomenimis, teritorijoje fiksuota 11 šikšnosparnių rūšių, taip pat aptinkamos retos laukinės orchidėjos, gausi vabzdžių įvairovė ir įvairios paukščių rūšys. Tai rodo, kad nenaudojant intensyvių priemonių, buvusios dirbamos žemės gali tapti reikšmingais biologinės įvairovės židiniais.

    Ypatingas dėmesys skiriamas lakštingaloms, kurios mėgsta tankius krūmynus ir mozaikinį kraštovaizdį. Skaičiuojama, kad Strawberry Hill teritorijoje gali būti apie pusė visų Bedfordšyre registruotų perinčių lakštingalų.

    Toks santykis nėra atsitiktinis: intensyviai dirbamuose laukuose krūmynai paprastai šalinami, o pakraščiai supaprastinami. Kai žemė paliekama natūraliai sukcesijai, atsiranda daugiau slėptuvių, perėjimui tinkamų vietų ir vabzdžių, kurie yra svarbus maisto šaltinis.

    Ši istorija dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kad ne vien aktyvios žmogaus priemonės, bet ir tikslingas nesikišimas gali tapti veiksminga gamtos atkūrimo forma. Tokia kryptis vis dažniau aptariama ir platesnėse diskusijose apie biologinės įvairovės nykimą bei žemės naudojimo pokyčius Europoje.

    Po Hugh White ir jo žmonos mirties jų vaikai ieškojo sprendimo, kuris leistų išsaugoti teritorijos natūralią būklę. Galiausiai buvo pasirinktas kelias, užtikrinantis ilgalaikę apsaugą.

    Sklypas įgijo oficialų apsaugos statusą, kuris riboja užstatymo galimybes ir grįžimą prie intensyvaus ūkininkavimo. Specialistų planuose minima, kad bus siekiama išlaikyti esamas pievas, krūmynus ir jaunuolynus, taip pat palikti atvirų plotų toms rūšims, kurioms jų reikia.

    Strawberry Hill pavyzdys primena, kad žemės ūkio politikos sprendimai ir individualūs pasirinkimai gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik kraštovaizdžiui, bet ir regiono ekosistemoms. Per kelis dešimtmečius buvęs kviečių ūkis virto vieta, kurios vertę šiandien apibrėžia ne derliaus tonomis, o išsaugotomis buveinėmis.

  • Kijevo kaštonai masiškai džiūsta dėl kenkėjo: ekologas sako, kad realiausia išeitis – medžių keitimas

    Kijeve kasmet vasarą kaštonai pradeda gelsti dar sezono viduryje, meta lapus ir dalis jų nudžiūsta. Pasak Ukrainos valstybinės ekologinės inspekcijos atstovo Dmitro Zarubos, pagrindinis kaltininkas yra kaštoninė mininė kandis, kurios aktyvumo pikas paprastai sutampa su birželio–liepos mėnesiais.

    Specialistas aiškina, kad kenkėjo lervos pažeidžia lapą iš vidaus, todėl medis netenka galimybės efektyviai „maitintis“ ir kaupti atsargų. Karščio bangos tik paspartina procesą, nes streso patiriantis medis dar sunkiau atsilaiko, kai didelė dalis lapijos jau yra pažeista.

    „Didžiąja dalimi tai, ką matome Kijeve, vis dėlto yra mininės kandies poveikis, o karštis tik pablogina situaciją“, – sakė Dmytro Zaruba.

    Pasak jo, šiuo metu nėra ir efektyvių, ir miestui finansiškai bei praktiškai įkandamų masinių apsaugos priemonių. Išorinė cheminė medžių priežiūra mieste yra ribojama sanitarinėmis taisyklėmis, o alternatyvūs metodai, tokie kaip vadinamoji medžių vakcinacija, kainuoja brangiai.

    Nurodoma, kad viena vakcinos dozė gali kainuoti apie 50 eurų, todėl apdoroti visus miesto kaštonus reikėtų labai didelių sumų. Dėl to, specialisto vertinimu, realiausiu sprendimu ilgainiui tampa laipsniškas kaštonų keitimas kitomis rūšimis, kurios geriau toleruoja miesto sąlygas.

    Kaip viena iš alternatyvų įvardijami platanai arba katalpos, kurios kai kuriose Europos sostinėse jau naudojamos želdynams formuoti. Zaruba primena, kad kaštonai nėra vietinė Kijevo rūšis, todėl keičiant želdinius galima rinktis labiau miesto klimatui ir taršai atsparius medžius.

    Jis atkreipia dėmesį, kad centrinėse gatvėse medžiams kenkia ne tik kenkėjai ar karštis, bet ir infrastruktūra. Šaknų sistemai trukdo po žeme esantis betonas, o žiemą papildomą stresą sukelia priešslidžiai naudojama druska, todėl tokiose vietose siūloma sodinti sausrai atsparesnius augalus arba svarstyti sprendimus su automatinio laistymo sistemomis.

  • „LITILIT“ gavo 8 mln. eurų paskolą: femtosekundiniai lazeriai taikosi į masinę pramonės gamybą

    „LITILIT“ gavo 8 mln. eurų paskolą: femtosekundiniai lazeriai taikosi į masinę pramonės gamybą

    Vilniuje veikianti femtosekundinių lazerių gamintoja „LITILIT“ iš Lietuvos nacionalinio plėtros banko ILTE gavo 8 mln. eurų paskolą. Įmonė teigia, kad finansavimas padės pagreitinti naujos kartos pramoninio lazerio kūrimą ir pasirengimą gamybai.

    „LITILIT“ kuria lazerius, paremtus patentuota technologija, kuri, pasak bendrovės, leidžia lengviau didinti gamybos apimtis ir paprasčiau integruoti į pramonines sistemas. Tikslas – priartinti femtosekundinių lazerių kainą ir diegimo paprastumą prie plačiai naudojamų skaidulinių nanosekundinių lazerių, kad jie taptų patrauklūs masinei gamybai.

    Bendrovė nurodo, kad papildomai planuoja investuoti apie 2 mln. eurų nuosavų lėšų, o bendra projekto vertė sieks 10 mln. eurų. Naujos lazerio sistemos komercializavimą įmonė planuoja 2029 metų antroje pusėje.

    Kur femtosekundiniai lazeriai gali „prasimušti“

    Femtosekundiniai lazeriai išsiskiria itin trumpais impulsais, kurie leidžia apdoroti medžiagas minimaliai paveikiant aplinkines struktūras. Ši savybė dažnai vadinama šaltuoju abliavimu ir ypač svarbi ten, kur reikalingas didelis tikslumas ir švarus paviršius.

    Dėl to tokie lazeriai jau naudojami įvairiose srityse – nuo medicininių procedūrų iki mikrogamybos, pavyzdžiui, lustų ir ekranų pramonėje. Vis dėlto iki šiol jų pritaikymas dažnai apsiribodavo mažų, didelės vertės detalių gamyba, kur aukšta sistemos kaina ir sudėtinga infrastruktūra atsiperka.

    „Šiandien femtosekundiniai lazeriai dažniausiai naudojami gaminant mažas, didelės vertės detales. Mūsų kuriama sistema atvers naujus pritaikymus didelės apimties pramonėje – pavyzdžiui, metalinių įrankių masinėje gamyboje ar specializuotų dangų formavime dideliuose paviršiuose“, – sakė „LITILIT“ vadovas Nikolajus Gavrilinas.

    Pasak jo, nauja sistema turėtų paspartinti ir jau egzistuojančias panaudas, susijusias su buitinės elektronikos, ekranų ar puslaidininkių gamyba. Tai reikštų, kad lazerių tikslumas būtų derinamas su didesniu apdorojimo greičiu, kuris kritiškas serijinei gamybai.

    Kodėl iki šiol trukdė infrastruktūra

    Vienas didžiausių femtosekundinių lazerių barjerų – sudėtingas diegimas ir eksploatacija. Įprastos sistemos neretai remiasi vandens aušinimu, kuriam reikia atskiros cirkuliacijos ir valymo infrastruktūros bei nuolatinės priežiūros.

    Prie to prisideda dideli optiniai moduliai, masyvūs optiniai pagrindai ir jautri optika spinduliui perduoti į apdorojimo vietą. Dažnai reikalinga ir stabili temperatūra patalpoje, o tai riboja, kur gamyklose tokias sistemas apskritai galima montuoti.

    „Kuriame sistemą, kuri viename pramoniniame įrenginyje sujungtų valdymo elektroniką, optiką ir aušinimą, kad ją būtų paprasta integruoti bet kurioje gamykloje“, – sakė Nikolajus Gavrilinas.

    „Modulinė platforma bus mažiau jautri temperatūrai, drėgmei ir vibracijai, o jos modulius bus galima jungti į galingesnę sistemą. Sugedus vienam moduliui, reikės keisti tik jį, o ne visą įrenginį“, – pridūrė jis.

    Galia ir mastelio siekis

    Įmonė nurodo, kad kuriama platforma taikys iki 1 000 W vidutinės optinės galios lygį, ją paskirstant į 10–20 atskirų spindulio kanalų. Tokia architektūra leistų vienu metu apdoroti kelis skirtingus taškus gamybos linijoje, o tai yra vienas svarbiausių žingsnių link masinės gamybos.

    „LITILIT“ pabrėžia, kad mastelio problema femtosekundinių lazerių rinkoje yra struktūrinė: daug tradicinių sistemų pernelyg sudėtingos gaminti dideliais kiekiais. Todėl bendrovė siekia kurti sprendimą, kurį būtų realu standartizuoti, gaminti serijomis ir prižiūrėti pramonės sąlygomis.

    Plėtros planai siejami ir su gamybos pajėgumais Vilniuje: įmonė pranešė pradėjusi vystyti didesnės apimties lazerių gamyklą, kuri turėtų startuoti artimiausiu metu. Skelbiama, kad ilgalaikis tikslas – pasiekti iki 3 000 femtosekundinių lazerių per metus gamybos apimtį.

    Nors iki komercializavimo dar liko keleri metai, tokio pobūdžio finansavimas rodo, kad Lietuvoje kuriamos fotonikos technologijos matomos kaip potencialiai konkurencingos tarptautinėse pramonės tiekimo grandinėse. Jei pažadai dėl paprastesnės integracijos ir modulinės architektūros pasiteisins, femtosekundiniai lazeriai gali tapti ne nišiniu, o plačiau pritaikomu gamybos įrankiu.

  • Pelningos pažinčių programos „Taimi“ ir „Hily“ ruošiasi IPO: kas padėjo pasiekti spartų augimą

    Pelningos pažinčių programos „Taimi“ ir „Hily“ ruošiasi IPO: kas padėjo pasiekti spartų augimą

    Kyjive įkurta pažinčių programėlių kūrėjų komanda 2017 metais pasirinko neįprastą kelią: vietoj vienos programos iškart paleido dvi. „Hily“ orientuota į plačią pažinčių rinką, o „Taimi“ nuo pat pradžių buvo kuriama kaip įtrauki platforma LGBTQ+ bendruomenei.

    Įmonės bendražygiai pabrėžia, kad abi programos vystomos savarankiškai, be išorinių investuotojų pinigų, todėl nuo pat pirmų dienų reikėjo siekti pelningumo. Ši strategija dabar tampa svarbia korta, kai komanda kalba apie IPO pasirengimą ir tolesnę plėtrą.

    Nuo idėjos iki aiškaus produkto

    „Taimi“ kūrėjai iš pradžių svarstė ambicingesnį tikslą nei pažintys: norėjo sukurti socialinę erdvę bendruomenei, kur būtų ir bendravimas, ir turinys, ir pagalba. Tačiau vėliau pripažino, kad tokia kryptis išsklaidė dėmesį ir neleido greitai suprasti, ką tiksliai reikia kurti pirmiausia.

    Galiausiai komanda grįžo prie aiškesnio pažinčių produkto, kurio esmė paprasta: kodėl žmogus turėtų įsidiegti būtent šią programą. Tokį pasirinkimą sustiprino ir tai, kad savarankiškai finansuojamam verslui būtina uždirbti pakankamai, kad būtų galima nuolat investuoti į augimą.

    „Supratome, kad turime susifokusuoti ir spręsti vieną aiškų klausimą: kodėl žmogus turėtų rinktis mūsų programą pažintims“, – sakė vienas iš bendraįkūrėjų Jake Vygnan.

    Algoritmai, saugumas ir privatumas

    „Hily“ atveju komanda atvirai įvardija vieną pagrindinių iššūkių pažinčių rinkoje: vartotojų balanso problemą, kai daugelyje programų vyrų dalis gerokai didesnė nei moterų. Tokiose platformose tai tiesiogiai veikia patirtį, todėl produktų komandos dažnai ieško sprendimų, kaip subalansuoti auditoriją.

    „Taimi“ situacija kitokia, nes čia reikia suderinti gerokai daugiau tapatybių, orientacijų ir lūkesčių, o tai reiškia sudėtingesnį suderinamumo ir rekomendacijų algoritmų darbą. Kūrėjai teigia, kad didelė dalis sėkmės priklauso nuo to, ar sistema pajėgia suprasti įvairių vartotojų kombinacijas ir pasiūlyti prasmingus atitikmenis.

    Lygiagrečiai didelis dėmesys skiriamas saugumui, moderavimui ir sukčiavimo prevencijai, tačiau kartu akcentuojama privatumo svarba. Programose taikomi sprendimai, skirti sumažinti priekabiavimo riziką ir suvaldyti jautraus turinio plitimą, kartu siekiant, kad privatūs pokalbiai nebūtų stebimi žmogaus.

    „Tai automatizuotas procesas. Mes neturime žmonių, kurie sėdėtų ir skaitytų privačias žinutes. Jei vartotojas kenkia kitiems ar priekabiauja, jis bus užblokuotas“, – teigė Jake Vygnan.

    IPO pasirengimas ir augimo kartelė

    Kūrėjai teigia, kad pagrindinė ambicija nėra bet kokia kaina išeiti į biržą, o pasiekti brandą, kurios reikalauja viešos bendrovės standartai: tvirtesnius procesus, aiškią veiklos struktūrą, prognozuojamą augimą ir patikimą produktų portfelį. Tokį požiūrį sustiprina ir faktas, kad abi programos, pasak komandos, yra pelningos.

    Vienas svarbiausių tikslų, apie kurį kalbama viešai, yra 2 000 000 kasdienių aktyvių vartotojų riba. Šiuo metu skelbiama, kad kasdien aktyvi auditorija siekia beveik 350 000, o didžiausias iššūkis yra ne kryptis, o tempas, todėl ieškoma būdų, kaip augimą paspartinti.

    „Jei žiūrėtume į dabartinę trajektoriją, tikslo pasiekimas galėtų užtrukti penkerius ar šešerius metus. Mes norime tai pagreitinti“, – sakė Jake Vygnan.

    Komanda taip pat plėtoja vidinę iniciatyvą „appflame“, kuria siekiama kurti naujus produktus ir auginti būsimus įkūrėjus iš esamos komandos. Tokia kryptis pristatoma kaip būdas išlaikyti talentus, kurie didelėje organizacijoje ne visada mato aiškų karjeros „kitą laiptelį“.

    Dar vienas verslo kontekstas, kuris formuoja įmonės veiklą, yra karas Ukrainoje: dalis iniciatyvų nukreipta į paramą šaliai, įskaitant projektus, susijusius su protezavimo sprendimų plėtra ir pagalba Ukrainos gynybos pajėgoms. Bendrovė pabrėžia, kad tai tapo ne atskiru komunikaciniu projektu, o nuolatine veiklos dalimi.

    „Pažinčių programėlė iš esmės yra rinka, o didžiausia problema yra šaltas startas: reikia greitai pritraukti daug žmonių, kad jie būtų prisijungę vienu metu“, – sakė Jake Vygnan.

    Nors pastaraisiais metais vis dažniau kalbama, kad jaunoji karta esą atsitraukia nuo pažinčių programėlių, „Taimi“ ir „Hily“ kūrėjai teigia tokio lūžio savo skaičiuose nematantys. Jų argumentas paprastas: skaitmeniniai sprendimai suteikia didesnį pasirinkimą, o atmetimo baimę dažnai sumažina tai, kad ryšys užsimezga tik abiem pusėms parodžius susidomėjimą.

    Kartu jie pripažįsta, kad rinkoje didėja konkurencija ir įėjimo barjerai, todėl naujam žaidėjui be didelio kapitalo startuoti būtų itin sunku. Vis dėlto komanda mano, kad net ir dirbtinio intelekto proveržio laikotarpiu pažinčių programėlių esmė išlieka tokia pati: galutinis tikslas yra susitikti su kitu žmogumi, o jo „pakeisti“ vien tekstinėmis užklausomis neįmanoma.

  • „Computomics“ pritraukė 6,3 mln. eurų: DI platforma žada paspartinti klimatui atsparių augalų selekciją

    „Computomics“ pritraukė 6,3 mln. eurų: DI platforma žada paspartinti klimatui atsparių augalų selekciją

    Vokietijos agritech bendrovė „Computomics“ pritraukė 6,3 mln. eurų B serijos investiciją, kad išplėstų klimatui atsparios augalų selekcijos platformos diegimą komercinėje rinkoje. Investicijų raundui vadovavo Convent Capital Agri Food Fund, o prie jo prisidėjo ir ankstesni investuotojai bei bendrovės įkūrėjai su mokslo patarėjais.

    Finansavimą papildo Europos Sąjungos parama per InvestEU fondą, kuris skirtas skatinti privačias investicijas į inovacijas ir tvaresnę ekonomiką. Tokia struktūra signalizuoja, kad sprendimai, padedantys prisitaikyti prie klimato kaitos, tampa prioritetu ne tik startuoliams, bet ir institucinėms finansavimo kryptims.

    „Computomics“, įkurta 2012 metais ir įsikūrusi Tiubingene, kuria selekcijai skirtus sprendimus, kurie remiasi genomikos analize ir dirbtiniu intelektu. Pagrindinė idėja paprasta: dar ankstyvame etape prognozuoti, kaip skirtingos augalų veislės elgsis konkrečiomis aplinkos sąlygomis, kad selekcijos sprendimai būtų priimami greičiau ir tiksliau.

    Platforma apjungia genetinius duomenis su informacija apie temperatūrą, kritulius, dirvožemio savybes ir lauko bandymų rezultatus. Iš šių duomenų DI modeliai išmoksta atpažinti dėsningumus ir numatyti, kuri genetinė linija konkrečiame regione turi didžiausią potencialą, pavyzdžiui, esant karštesnėms ir sausesnėms vasaroms.

    Bendrovės komercinis produktas ×SeedScore orientuotas į didelio masto selekcijos programas, kur svarbu greitai atsijoti tūkstančius kandidatų. Sprendimas padeda identifikuoti veisles, kurios tikėtina bus stabilesnės skirtingomis sąlygomis, ir parinkti, kuriuose regionuose jos turėtų geriausiai pasiteisinti.

    „Selekcininkams niekada netrūko ambicijų dėl atsparumo klimatui. Ko trūko, tai galimybės tai pamatyti dar iki laukas pateikia atsakymą, o tam prireikia metų, kurių jie jau nebeturi“, – sakė „Computomics“ vienas iš įkūrėjų ir vadovas Sebastianas J. Schultheissas.

    Klimato kaitos kontekste tokie įrankiai sprendžia ir struktūrinę žemės ūkio problemą: selekcijos ciklai yra ilgi, todėl šiandien į rinką ateinančios veislės dažnai būna atrinktos pagal prieš kelerius metus buvusias sąlygas. Europoje, kur daugėja karščio bangų ir didėja kritulių nepastovumas, gebėjimas tiksliau prognozuoti veislių elgseną tampa konkurenciniu pranašumu ir rizikos valdymo priemone.

    „Computomics“ teigia turinti ir daugiau susijusių sprendimų, skirtų duomenų analizei bei požymių paieškai, taip pat mikrobiomo tyrimams. Naujasis finansavimas bus skirtas platformos plėtrai į didesnį komercinių selekcijos programų skaičių ir platesnį kultūrų spektrą, nuo lauko ir pašarinių augalų iki daržovių bei specializuotų kultūrų.

  • NIS2 direktyvos startas stringa: „kritinės infrastruktūros“ sąraše atsiduria net ledų gamintojai

    NIS2 direktyvos startas stringa: „kritinės infrastruktūros“ sąraše atsiduria net ledų gamintojai

    Europos Sąjungos NIS2 direktyva, skirta sustiprinti kibernetinį saugumą svarbiausiuose sektoriuose, įgyvendinama su trukdžiais ir kelia vis daugiau klausimų verslui. Teisininkai ir kibernetinio saugumo ekspertai perspėja, kad kai kuriose šalyse prie „kritinės infrastruktūros“ ribos priartėja ir netikėtos veiklos, pavyzdžiui, maisto gamintojai.

    NIS2 direktyva priimta 2022 metais, o valstybės narės turėjo perkelti jos reikalavimus į nacionalinę teisę iki 2024 metų pabaigos. Tačiau praktikoje terminai ir pasirengimo tempas skiriasi, todėl dalis įmonių tik dabar aiškinasi, ar patenka į reguliavimo apimtį ir kokių veiksmų turi imtis.

    Kas laikoma kritiška?

    Direktyvos logika paremta tuo, kad kibernetinė ataka prieš tam tikras grandis gali sukelti plataus masto sutrikimus: nuo energijos ir vandens tiekimo iki sveikatos paslaugų ar logistikos. Vis dėlto į reguliavimo lauką patenka ir maisto gamyba, perdirbimas bei platinimas, o tai kai kuriose situacijose išplečia apimtį iki verslų, kurių „kritiškumas“ visuomenei iš pirmo žvilgsnio atrodo diskutuotinas.

    Šios ribos kelia praktinių problemų: įmonėms reikia suprasti, ar jų veiklos klasifikacija ir dydis automatiškai reiškia papildomas pareigas. NIS2 modelyje svarbų vaidmenį atlieka sektoriaus priskyrimas, organizacijos mastas ir paslaugų tęstinumo reikšmė, todėl vien pavadinimo ar produkto nepakanka sprendimui priimti.

    Vėlavimai ir neaiškumai verslui

    Direktyvos įgyvendinimą komplikuoja skirtingas šalių pasirengimas ir skirtingai aiškinamos ribos, kada organizacija laikoma „esmine“ ar „svarbia“. Tai reiškia, kad net to paties sektoriaus įmonės skirtingose valstybėse gali susidurti su nevienodu reglamentavimo intensyvumu.

    Dar vienas praktinis iššūkis yra registracijos ir atitikties procesas. Organizacijos, patenkančios į taikymo sritį, paprastai turi registruotis nacionalinėse institucijose, įsivertinti rizikas, įsidiegti incidentų valdymą ir pranešimų teikimo procedūras, taip pat užtikrinti tiekimo grandinės saugą.

    Ką tai reiškia kibernetiniam saugumui?

    NIS2 reikalavimai atsirado augant atakų kiekiui ir sudėtingumui, o papildomą spaudimą kuria automatizavimas ir DI panaudojimas kenkėjiškoms kampanijoms. Dėl to ES siekia, kad organizacijos greičiau aptiktų incidentus, mažintų pažeidžiamumus ir turėtų aiškias atsakomybes vadovybės lygmeniu.

    Europos Komisija yra pabrėžusi, kad direktyvoje numatyti mechanizmai turėtų apsaugoti smulkųjį verslą nuo perteklinių pareigų, o mažesnės rizikos veikloms taikomi lengvesni reikalavimai. Vis dėlto praktikoje, kol trūksta vienodų gairių ir susiformavusios praktikos, daliai įmonių kyla rizika per vėlai suprasti savo statusą ir nepasirengti laiku.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad svarbiausia NIS2 vertė gali būti ne „keisti“ pavyzdžiai, o bendras saugumo higienos pakėlimas: aiškesnė rizikų vadyba, incidentų pranešimo disciplina ir didesnis dėmesys tiekėjų saugumui. Tačiau tam reikalingas nuoseklus nacionalinis įgyvendinimas ir aiškūs kriterijai, kad įmonės žinotų, ko iš jų tikimasi.

  • 72 valandos be JAV technologijų Briuselyje: kas sustojo pirmiausia ir ko Europa dar neturi

    72 valandos be JAV technologijų Briuselyje: kas sustojo pirmiausia ir ko Europa dar neturi

    Europos Sąjunga vis garsiau kalba apie skaitmeninę suverenitetą ir norą mažinti priklausomybę nuo JAV technologijų. Tačiau kas nutiktų kasdienybei, jei populiariausios amerikietiškos paslaugos staiga taptų nepasiekiamos?

    Tai 72 valandų eksperimentu Briuselyje pabandė patikrinti žurnalistas, laikinai atsisakęs įprasto technologijų rinkinio. Užduotis atrodė paprasta: trys dienos be JAV įrenginių, programų ir paslaugų, kuriomis paremta tiek darbo rutina, tiek laisvalaikis.

    Pirmasis pokytis buvo netikėtas tylos jausmas. Įprastai telefonas, pranešimai, kalendoriai ir socialinių tinklų įspėjimai sukuria nuolatinį informacinį foną, o jam dingus atsiranda keistas tuštumos ir atsilikimo nuo įvykių pojūtis.

    Vietoje išmaniojo telefono buvo pasirinktas paprastas mygtukinis aparatas, tačiau tai iš karto atskleidė šiandienos komunikacijos realybę: daugelis žmonių nebeskambina ir nerašo SMS taip dažnai kaip anksčiau. Dalis kasdienio bendravimo persikėlė į susirašinėjimo programėles, o be jų ryšys tapo ne tik lėtesnis, bet ir socialiai nepatogus.

    Didžiausių praktinių kliūčių kilo ne dėl pramogų, o dėl mokėjimų. Didelė dalis atsiskaitymų Europoje vyksta per JAV valdomus kortelių tinklus, todėl atsisakius įprastų kortelių ir skaitmeninių piniginių teko grįžti prie grynųjų.

    Tai išryškino dar vieną priklausomybę: net paprastas maršruto radimas mieste dažnai remiasi „Google“ žemėlapiais ar panašiomis JAV paslaugomis. Net ir ten, kur egzistuoja alternatyvos, įprotis bei integracija su kitomis sistemomis lemia, kad realiame gyvenime jos pasirenkamos rečiau.

    Laisvalaikio dalyje praradimų buvo dar daugiau. Atsisakius didžiųjų transliacijų platformų ir „Youtube“, paaiškėjo, kad dalies turinio išvis neįmanoma pasiekti, o kai kurie įrenginiai patys veikia su JAV sukurta programine įranga.

    Darbo dieną eksperimentas parodė, kad alternatyvos egzistuoja ir kai kurios jų visai brandžios: galima naudotis „Linux“, rašyti dokumentus „LibreOffice“, naršyti su „Vivaldi“ ar ieškoti per „Qwant“, o susirašinėjimui rinktis „Proton“. Tačiau didžiausia problema pasirodė ne funkcijos, o bendradarbiavimas.

    Komandos darbe svarbiausia yra bendras įrankių pasirinkimas, nes visa organizacija gyvena susitikimų, grupinių pokalbių, bendrų failų ir greitų sprendimų ritmu. Kai dauguma kolegų lieka prie įprastų platformų, žmogus, pasirinkęs kitą ekosistemą, tampa tarsi nematomas.

    „Atrodė, kad tiesiog dingai“, – sakė kolega po to, kai kelioms dienoms nepavyko susisiekti įprastais kanalais.

    Šis momentas tiksliai parodo, kodėl skaitmeninė suverenitetas nėra individualus projektas. Net geros alternatyvos veikia pilnai tik tuomet, kai jas renkasi kritinė masė vartotojų, o skirtingos sistemos geba tarpusavyje susikalbėti.

    Europos institucijos jau kurį laiką bando spręsti būtent šią problemą, didindamos tarpusavio sąveikos reikalavimus ir siekdamos konkurencijos skaitmeninėse rinkose. Kita kryptis yra infrastruktūra, nes debesijos paslaugos, duomenų centrai ir pagrindiniai interneto sprendimai vis dar dažnai priklauso „Amazon“, „Microsoft“ ir „Google“ ekosistemoms.

    Eksperimentas taip pat priminė, kiek daug skaitmeninio gyvenimo telpa vienoje ekosistemoje: nuo autentifikavimo ir kontaktų iki nuotraukų, darbo failų ir įpročių. Rizika čia ne vien įsilaužimai, bet ir tai, kad prieiga gali būti apribota geopolitiniais sprendimais, sankcijomis ar reguliaciniais konfliktais.

    Galiausiai trys dienos be JAV technologijų baigėsi grįžimu prie įprastų įrankių. Tai nebuvo kapituliacija, veikiau realybės patikrinimas: kol kas daugeliui europiečių atsijungimas nuo JAV technologijų reiškia ne patogų perėjimą prie vietinių alternatyvų, o ryškų kasdienio efektyvumo sumažėjimą.

    Vis dėlto eksperimentas paliko aiškią išvadą: Europa turi sprendimų, bet dar neturi pakankamai vientisos ekosistemos, kuri veiktų masiškai ir be trinties. Skaitmeninė nepriklausomybė greičiausiai prasidės ne nuo vieno žmogaus telefono, o nuo bendrų standartų, viešojo sektoriaus sprendimų ir verslo pasirengimo.

  • Prancūzija tiria dezinformacijos atakas prieš 2027 metų rinkimų favoritų kampanijas

    Prancūzija tiria dezinformacijos atakas prieš 2027 metų rinkimų favoritų kampanijas

    Paryžiaus prokuratūra pradėjo tyrimą dėl galimų koordinuotų dezinformacijos veiksmų, nutaikytų į du ryškius kandidatus artėjančiuose 2027 metų Prancūzijos prezidento rinkimuose. Tyrimas siejamas su šią vasarą socialiniuose tinkluose išplitusiais melagingais pranešimais, galėjusiais paveikti visuomenės nuomonę apie politikus.

    Skelbiama, kad taikiniais tapo buvę ministrai pirmininkai Edouardas Philippe ir Gabrielis Attal. Socialiniuose tinkluose buvo platinami sufabrikuoti įrašai ir vaizdo turinys, kuriame naudota žinomų Prancūzijos žiniasklaidos priemonių stilistika ir ženklinimas, taip siekiant sukurti patikimumo įspūdį.

    Vienu atveju buvo skleidžiami teiginiai apie Edouardo Philippe sveikatos būklę, kitu atveju Gabrielį Attal siekta kompromituoti melagingais kaltinimais dėl ligų ir narkotikų vartojimo. Tokie naratyvai dažnai parenkami neatsitiktinai: sveikatos tema yra jautri, lengvai įaudrinanti auditorijas ir paprastai greitai plintanti platformose, kuriose dominuoja trumpas, emocinis turinys.

    Gabrielis Attal viešai pareiškė, kad informacija yra suklastota, ir pateikė skundą. Edouardas Philippe pats plačiau nekomentavo, tačiau jo aplinka tokius veiksmus įvardijo kaip tikėtiną bandymą daryti įtaką Prancūzijos vidaus politikai iš išorės.

    Prancūzijos pareigūnai tyrime dėmesį sutelkė į dvi grupes, kurios Vakarų institucijų vertinimu yra siejamos su Rusijos interesais: Storm-1516 ir Matriochka. Pasak su technine analize susipažinusio pareigūno, tyrime dalyvauja ir Viginum – Prancūzijos institucija, atsakinga už skaitmeninių grėsmių ir užsienio kišimosi atpažinimą bei prevenciją.

    Šis atvejis nėra vienkartinis: Prancūzijoje jau anksčiau buvo pradėti atskiri tyrimai dėl panašių informacinių operacijų prieš kitus politikus. Pastaraisiais metais Europos valstybės vis dažniau fiksuoja hibridinio poveikio priemones, kai dezinformacija derinama su suklastotais vaizdo įrašais, netikromis naujienų antraštėmis ir koordinuotu platinimu per X, „TikTok“ bei kitas platformas.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokios kampanijos siekia ne tik pakenkti konkrečiam kandidatui. Dažnai tikslas yra platesnis: mažinti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis, kurstyti cinizmą ir skatinti visuomenės susiskaldymą, ypač artėjant rinkimams, kai informacinė erdvė tampa jautriausia.