Category: Technologijos

  • „Jelcz“ dvigubina karinių sunkvežimių gamybą: 130 mln eurų investicijos ir planas B tiekimui

    Lengvata mokesčiams – postūmis plėtrai

    Lenkijos karinių sunkvežimių gamintoja „Jelcz“ skelbia apie spartų gamybos didinimą ir naują strateginį planą, kuris turėtų sumažinti riziką vėluoti pristatymus kariuomenei. Bendrovė gavo pelno mokesčio (CIT) lengvatą, kuri leis daugiau lėšų nukreipti į investicijas.

    Įmonės teigimu, ši priemonė aktuali vykdant plėtrą Racibože, kur iki 2029 metų planuojamos išlaidos viršija 570 mln. Lenkijos zlotų. Perskaičiavus, tai sudaro apie 130 mln. eurų, o investicijų apimtis, kaip pabrėžiama, priklausys ir nuo turto perėmimo sąlygų.

    Racibožas kaip planas B kariuomenei

    „Jelcz“ vadovas Mariuszas Ptakas aiškina, kad naujoji vieta Racibože numatoma ne tik kaip laikinas sprendimas gamybos pajėgumams padidinti. Pagrindinis tikslas – užtikrinti tiekimo tęstinumą Lenkijos ginkluotosioms pajėgoms, jei vienoje gamybos vietoje kiltų sutrikimų.

    „Jei vienoje vietoje iškiltų problemų, Racibožas mums yra planas B. Iki šiol tokio saugiklio neturėjome, o tai atsiliepdavo tiekimų vykdymui“, – sakė „Jelcz“ vadovas Mariuszas Ptakas.

    Pasak bendrovės, Racibože pradžioje bus vystomas surinkimas, tačiau ilgalaikis tikslas – pereiti prie pilnos gamybos. Tam būtina sąlyga – objekto, kuris šiuo metu nuomojamas, įsigijimas, nes tik tuomet planuojama pradėti didelės apimties modernizaciją.

    Ką apimtų investicijos ir gamybos tikslai

    Plėtros plane numatomas modernus įrangos parkas, suvirinimo cechai, mechaninio apdirbimo ir štampavimo pajėgumai, taip pat pilno masto dažykla. Įmonė akcentuoja, kad gamykla turėtų nuosekliai evoliucionuoti nuo surinkimo iki savarankiško visų transporto priemonių gamybos ciklo.

    „Jelcz“ tikslas Racibože – pasiekti maždaug 700 transporto priemonių per metus pajėgumą. Įmonė pripažįsta, kad šiuo metu yra susidariusių įsipareigojimų kariuomenei, kuriuos planuojama iš esmės sumažinti per artimiausius kelis ketvirčius.

    Be Racibožo, tęsiami ir kiti projektai: ruošiama nauja gamykla Milošycuose, o esamame padalinyje Jelče-Laskovicuose planuojama pertvarka. Pastaroji vieta ateityje galėtų tapti prototipų kūrimo ir bandymų baze, kad prototipai nebestabdytų pagrindinės gamybos ritmo.

    Spartus augimas ir eksporto ambicijos

    Įmonė skelbia, kad pernai pagamino apie 500 transporto priemonių, o šiemet taikosi į 900–1 000 vienetų. Tai reikštų maždaug dvigubą augimą per metus, kurį „Jelcz“ sieja ir su vidiniais gamybos pokyčiais, ir su bendradarbiavimu su kitais šalies tiekėjais.

    Vadovybė pabrėžia, kad iki šiol eksporto plėtrą ribojo ne produktas, o pajėgumai. Didėjant gamybos apimtims ir atsirandant papildomai gamybos vietai, bendrovė tikisi tapti labiau matoma ir užsienio rinkose, kartu plėsdama produktų portfelį.

    Gynybos pramonės kontekste įmonė taip pat kalba apie tiekimo grandinių trumpinimą ir didesnę komponentų gamybos dalį šalies viduje. Argumentas paprastas: mažiau priklausomybės nuo tarptautinių grandinių reiškia daugiau stabilumo, kai paklausa ir pristatymų terminai yra kritiškai svarbūs.

  • „Stalprofil“ arti naujo „Gaz-System“ kontrakto: 5,7 mln eurų vertės dujotiekio darbai ir ginčas dėl local content

    Lenkijos plieno ir vamzdynų rangos bendrovė „Stalprofil“ pranešė, kad jos pasiūlymas buvo pasirinktas perdavimo sistemos operatoriaus „Gaz-System“ konkurse. Pirkimas apima dujotiekio DN700 Jarosław–Rozwadów rekonstrukcijos statybos darbus Przędzel vietovėje.

    Pasiūlymo vertė siekia apie 5,7 mln eurų be pridėtinės vertės mokesčio, o planuojamas darbų atlikimo terminas – 18 mėnesių nuo sutarties pasirašymo. Galutinė sutartis paprastai įsigalioja po procedūrinių etapų, įskaitant galimų pretenzijų nagrinėjimą ir dokumentų patikrą.

    Šis laimėjimas įmonės informaciniame fone išsiskiria tuo, kad prieš kelias savaites „Stalprofil“ ir „Gaz-System“ viešai nesutarė dėl vietinės vertės kūrimo principų, dažnai vadinamų local content. Diskusijos esmė – kiek realiai viešuosiuose ar sektoriniuose pirkimuose turėtų būti vertinamas nacionalinių tiekėjų indėlis, o ne vien mažiausia kaina.

    Kas yra local content ginčas?

    „Stalprofil“ rėmėsi valdžios komunikacijoje akcentuota kryptimi, kad pirkimuose turėtų būti pereinama nuo „perkame pigiausiai“ prie „perkame racionaliausiai“, siekiant ilgalaikės naudos ekonomikai. Įmonės vadovas Henrykas Orczykowskis teigė, kad praktikoje tai ne visuomet veikia, o esant nedideliems kainų skirtumams užsakymai esą neretai atitenka užsienio rangovams.

    „Gaz-System“ savo ruožtu pabrėžė, kad teisinis reguliavimas iš esmės nepasikeitė, o reikalavimas kainos kriterijui viešuosiuose pirkimuose netaikyti didesnio nei 60 proc. svorio labiau aktualus perkančiosioms organizacijoms, o ne sektoriniams užsakovams. Tokiu atveju užsakovas turi daugiau lankstumo pasirinkti vertinimo modelį, bet kartu išlieka pareiga užtikrinti skaidrumą ir nediskriminavimą.

    Kodėl vamzdžiai importuojami?

    Ginčo dalimi tapo ir argumentas, kad net vietiniai rangovai dalį medžiagų perka užsienyje. „Gaz-System“ viešai akcentavo, jog „Stalprofil“ savo pasiūlymuose taip pat naudoja importuojamus produktus, o tai silpnina kritiką dėl užsienio tiekėjų dalies.

    Į tai H. Orczykowskis atsakė, kad Lenkijoje yra tik vienas didelių diametrų vamzdžių gamintojas „Ferrum“, kurio gamybiniai pajėgumai yra riboti. Pasak jo, kai projektų apimtis viršija vietinės gamybos galimybes, rangovai priversti vamzdžius pirkti užsienyje, tačiau dalis vertės vis tiek sukuriama šalies viduje, pavyzdžiui, atliekant izoliavimo darbus, logistiką ir pasitelkiant vietinius subrangovus.

    „Jeigu local content turi būti realus valstybės ekonominės politikos įrankis, jis turi reikšti daugiau nei vien mažiausios kainos kriterijų ir formalų vietinio rangovo dalyvavimą“, – sakė H. Orczykowskis.

    Finansiniai rezultatai ir kontekstas

    „Stalprofil“ grupė taip pat pateikė naujausius finansinius rodiklius: 2026 metų pirmąjį pusmetį pajamos siekė apie 193,5 mln eurų, tai yra 29,3 proc. mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Tuo pat metu grynasis pelnas, tenkantis patronuojančios bendrovės akcininkams, sudarė apie 6,6 mln eurų, kai metais anksčiau buvo apie 0,9 mln eurų.

    Inžinerinės infrastruktūros konkursuose tokie kontraktai yra svarbūs ne tik dėl apyvartos, bet ir dėl darbų portfelio stabilumo. Energetinio saugumo, dujų tinklų patikimumo ir modernizavimo projektai regione išlieka reikšmingi, todėl kova dėl pirkimų sąlygų ir vertinimo kriterijų, tikėtina, tęsis.

  • Lenkijos dujų rinkoje – svarbus įsigijimas: „Gaz-System“ grupė konsoliduoja kompetencijas

    Lenkijos dujų saugojimo operatorius Gas Storage Poland perėmė mokslinių tyrimų ir projektavimo centrą „Chemkop“, taip užbaigdamas įmonės nuosavybės konsolidaciją. Iki šiol Gas Storage Poland jau buvo daugumos akcijų savininkas, o dabar tapo vieninteliu akcininku.

    „Chemkop“ Lenkijoje laikomas išskirtiniu kompetencijų centru, dirbančiu su druskų kasyba ir požeminėmis kavernomis, kuriose įrengiamos dujų saugyklos. Įmonė sukaupė daugiau nei 50 metų patirtį tyrimų, projektavimo ir technologinių diegimų srityse.

    Planas didinti saugyklų pajėgumus

    Sandoris siejamas su didesniais investiciniais planais, orientuotais į požeminių dujų saugyklų plėtrą ir jų talpos didinimą. Pastaraisiais metais Lenkija, kaip ir kitos Europos šalys, daugiau dėmesio skiria energijos tiekimo saugumui ir atsargų infrastruktūros stiprinimui.

    „Chemkop turi unikalias kompetencijas, susijusias su požeminių kaverninių dujų saugyklų statyba, eksploatacija ir plėtra. Tai natūralus žingsnis, ypač atsižvelgiant į investicinius planus, susijusius su saugyklų pajėgumų didinimu“, – sakė Karina Szostak.

    Pasak jos, įsigijimas taip pat dera su grupės strategija, kuria siekiama transformuoti „Chemkop“ ir sustiprinti bendrovės pozicijas rinkoje bei finansinį stabilumą. Tuo pačiu tai turėtų padėti kurti kompetencijų centrą dujų saugojimo srityje Gas Storage Poland struktūroje.

    Kavernų projektai ir laboratorijos

    „Chemkop“, įsikūręs Krokuvoje, buvo vienas pirmųjų projektų iniciatorių, prisidėjusių prie kaverninės dujų saugyklos Mogilne įrengimo. Įmonė taip pat projektavo požeminę dalį ir prisidėjo prie technologinių sprendimų, reikalingų tokiems objektams eksploatuoti.

    Bendrovė dalyvavo ir kituose strateginiuose projektuose, įskaitant požeminės naftos ir degalų saugyklos Góra sprendinių kūrimą. Kosakovo kaverninės dujų saugyklos atveju „Chemkop“ rengė koncepcinį projektą ir atliko pažangias geomechanines bei termodinamines analizes.

    Įmonė turi dvi laboratorijas, kurios leidžia atlikti tyrimus, reikalingus telkinių įvertinimui, kavernų projektavimui, jų formavimo procesams ir optimalios geometrijos parinkimui. Be to, „Chemkop“ teikia echometrinius matavimus druskų kaver­noms, kurie padeda įvertinti požeminių ertmių formą ir būklę.

    Dujų saugojimas ir nauji energijos nešėjai

    „Didesnis integravimas su Gas Storage Poland ir visa „Gaz-System“ grupe atveria naujas galimybes dalyvauti strateginiuose projektuose Lenkijoje ir Europoje, taip pat plėtoti naujų energijos nešėjų saugojimo technologijas“, – sakė Mariusz Chromik.

    Jo teigimu, be tradicinio gamtinių dujų saugojimo, ateities darbai gali apimti sprendimus vandenilio ar suslėgto oro saugojimui. Tokia kryptis atitinka platesnes Europos energetikos transformacijos tendencijas, kai infrastruktūra palaipsniui pritaikoma lankstesniam energijos balansavimui.

    Gas Storage Poland yra Lenkijos dujų saugojimo sistemos operatorius ir šimtu proc. priklauso „Gaz-System“ grupei. Konsoliduodama kompetencijas grupė siekia vienoje struktūroje sutelkti projektavimo, tyrimų ir diegimo pajėgumus, reikalingus požeminio saugojimo plėtrai.

  • Prada Group rezultatai: Miu Miu augimas išseko, o „Versace“ įsigijimas stiprina grupės pajamas

    Prada Group paskelbti 2026 metų trečiojo ketvirčio ir devynių mėnesių rezultatai parodė ryškų kontrastą: grupės pajamos toliau auga, tačiau ypač Gen Z pamėgtas prekės ženklas Miu Miu po kelių įspūdingų sezonų akivaizdžiai prarado pagreitį.

    Miu Miu pastaraisiais metais tapo vienu ryškiausių mados reiškinių, kurį sustiprino socialinių tinklų banga ir itin atpažįstami įvaizdžiai. Vis dėlto 2026 metais palyginamoji bazė tapo daug aukštesnė, todėl net ir nedideli paklausos svyravimai statistikoje atrodo kaip staigesnis stabtelėjimas.

    Miu Miu augimas beveik sustojo

    Nuo 2026 metų sausio iki rugsėjo Miu Miu pardavimai nuosavose parduotuvėse ir internete siekė 1,16 mlrd. eurų. Augimas, vertinant pastoviais valiutų kursais, sudarė vos 1 proc., o vien trečiąjį ketvirtį fiksuotas 3 proc. kritimas.

    Toks pokytis išsiskiria tuo, kad dar anksčiau Miu Miu augo dviženkliu tempu: ankstesnių laikotarpių rezultatai buvo išskirtinai stiprūs, todėl naujas šuolis tampa gerokai sudėtingesnis. Kitaip tariant, prekės ženklas susidūrė su iššūkiu pakartoti paties iškeltą kartelę.

    Kodėl pardavimai silpnėjo?

    Prada Group vadovybė dalį silpnesnių ketvirčio rezultatų siejo su regioniniais veiksniais, ypač Artimuosiuose Rytuose. Per devynis mėnesius grupės mažmeninė prekyba šiame regione traukėsi 23 proc. iki 136 mln. eurų, o Miu Miu tai paveikė labiau nei kitas grupės veiklas.

    Prie dinamikos prisidėjo ir sezoniškumas: pirkėjai vėliau nei įprasta pradėjo rinktis rudens ir žiemos kolekcijų drabužius. Tai reiškia, kad dalis paklausos galėjo persikelti į vėlesnius mėnesius, o ne visiškai išnykti.

    „Kalbant apie drabužius, tai buvo vėlavimas, o ne sulėtėjimas“, – sakė Prada Group generalinis direktorius Andrea Guerra.

    Grupės pajamos auga, padeda Versace

    Nors Miu Miu tempas sumažėjo, bendras Prada Group vaizdas išliko pozityvesnis. 2026 metų pirmųjų devynių mėnesių grynosios pajamos siekė 4,54 mlrd. eurų, o augimas pastoviais valiutų kursais sudarė 15 proc., pagal einamuosius kursus – 12 proc.

    Svarbi šio rezultato dalis siejama su grupės plėtra: 2025 metų gruodį įsigytas Versace per 2026 metų devynis mėnesius pridėjo 441 mln. eurų pajamų. Atmetus Versace įtaką ir valiutų kursų efektą, organinis grupės augimas vertinamas apie 4 proc.

    Tuo pat metu pati Prada veikla atrodė stabilesnė nei Miu Miu: per devynis mėnesius jos mažmeninė prekyba augo 2 proc., o trečiąjį ketvirtį – 1 proc. Tai leidžia daryti prielaidą, kad dalis Miu Miu sulėtėjimo gali būti susijusi su konkrečiu prekės ženklo ciklu, o ne vien bendra prabangos rinkos kryptimi.

    Kur prabanga auga sparčiausiai?

    Regioniniai rezultatai rodo, kad prabangos paklausa skirtingose rinkose juda nevienodai. Amerikoje per devynis mėnesius grupės mažmeninė prekyba augo 33 proc. iki 851 mln. eurų, o neįtraukus Versace – 13 proc., tai siejama su tvirtesne vietine paklausa.

    Europoje augimas, įtraukus Versace, siekė 5 proc., tačiau be naujo prekės ženklo regione fiksuojamas 3 proc. kritimas. Azijos ir Ramiojo vandenyno regione mažmeninė prekyba sudarė 1,34 mlrd. eurų ir augo 12 proc., o organiškai – 5 proc., silpnesnius srautus žemyninėje Kinijoje kompensavo aktyvesnės rinkos, įskaitant Pietų Korėją, Honkongą ir Makao.

    Ką Miu Miu planuoja toliau?

    Prada Group akcentuoja, kad tolesnis augimas turi remtis ne tik populiariais produktais, bet ir naujų klientų pritraukimu bei ryšio su prekės ženklu stiprinimu. Tai ypač svarbu Miu Miu atveju, kai mados ciklai socialiniuose tinkluose gali keistis labai greitai.

    „Nė viena įmonė negali būti geros būklės be naujų klientų“, – sakė Andrea Guerra.

    Praktiškai tai atsispindi patyriminėse iniciatyvose: Miu Miu rengė pop-up erdves, orientuotas į muziką ir atmosferą, kad lankytojai ateitų ne tik dėl vieno konkretaus pirkinio. Taip pat kai kuriose vietose kuriamos privatumo zonos asmeniškesniam apsipirkimui, siekiant didinti laiko parduotuvėje vertę ir stiprinti lojalumą.

  • Zlotas smunka iki seniai matytų lygių: brangsta doleris ir euras, auga spaudimas degalų kainoms

    Lenkijos valiuta zlotas pastarosiomis dienomis pastebimai silpnėja, o valiutų rinkoje fiksuojami lygiai, kurių nebuvo matyti kurį laiką. JAV doleris priartėjo prie maždaug 0,91 euro, o euras pakilo iki maždaug 1,02 euro už zlotą.

    Toks pokytis vartotojams dažniausiai juntamas per importuojamų prekių kainas, ypač energetikos srityje. Net jei naftos ar kitų žaliavų kainos pasaulinėse biržose reikšmingai nekyla, silpnesnė vietos valiuta reiškia, kad galutinė kaina perskaičiavus į zlotus gali didėti.

    „Nafta ar kitos žaliavos gali net nebrangti doleriais, bet Lenkijos pirkėjas po perskaičiavimo į zlotus vis tiek sumokės daugiau“, – teigiama ekonomikos apžvalgoje.

    Tai didina riziką, kad degalų kainos ir dalies importuojamų prekių krepšelis patirs papildomą spaudimą, o infliacijos dinamika taps mažiau palanki. Energetikos žaliavos ir jų logistika išlieka viena jautriausių sričių, nes kainodaroje svarbūs tiek dolerio kursas, tiek transporto kaštai.

    Kas silpnina zlotą?

    Rinkos dalyviai paprastai į valiutų svyravimus reaguoja vertindami palūkanų normų perspektyvą, ekonomikos augimo signalus ir politinę riziką. Ekonomistai iš „Commerzbank“ kaip vieną iš veiksnių išskiria padidėjusį neapibrėžtumą dėl Lenkijos centrinio banko veiklos ir sprendimų.

    Vertinimuose akcentuojamos diskusijos dėl paskyrimų banko valdymo struktūrose ir politinės įtampos, galinčios paveikti institucijos stabilumą. Toks fonas investuotojams dažnai reiškia didesnę riziką, todėl dalis kapitalo gali būti nukreipiama į saugesnes ar labiau prognozuojamas rinkas.

    Svarbu pabrėžti, kad tikslaus konkrečių politinių įvykių indėlio į kursų pokyčius pamatuoti neįmanoma. Vis dėlto pats mechanizmas aiškus: kuo daugiau abejonių dėl centrinio banko nepriklausomumo ir nuoseklios politikos, tuo jautresnė valiuta tampa rinkos nuotaikoms.

    Artimiausiu metu zlotui svarbiausi bus signalai apie pinigų politikos kryptį, infliacijos trajektoriją ir institucijų stabilumą. Taip pat reikšmės turės dolerio bei euro dinamika pasaulinėse rinkose, nes regiono valiutos dažnai juda kartu su platesnėmis investuotojų rizikos nuotaikomis.

  • Lenkijos Senatas perrašo 1,1 mlrd. eurų paramą energijai imliai pramonei: CIT kėlimas braukiamas

    Lenkijoje kilęs politinis ir ekonominis ginčas dėl paramos energijai imliai pramonei: Senatas netikėtai pateikė keliasdešimt pataisų įstatymui, kuriuo 2027–2030 metais numatyta apie 1,1 mlrd. eurų pagalba. Pataisos palankesnės pramonei, tačiau jų likimas dar neaiškus, nes galutinį sprendimą priims Seimas ir prezidentas.

    Iki šiol svarstytas modelis rėmėsi idėja dalį lėšų surinkti didinant pelno mokestį (CIT) kai kurioms kuro ir energetikos sektoriaus bendrovėms. Senatas šią nuostatą išbraukė, todėl keičiasi ir visa finansavimo logika, o kartu atsiranda daugiau neapibrėžtumo dėl galutinio biudžeto bei taisyklių.

    Finansavimas iš EU ETS, ne iš CIT

    Vietoje CIT didinimo Senatas siūlo paramą finansuoti iš Europos Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos EU ETS pajamų. Tai reikštų, kad parama būtų siejama su taršos leidimų aukcionų įplaukomis, kurios gali svyruoti priklausomai nuo rinkos kainų ir aukcionų apimčių.

    Pačiame paramos modelyje numatyta galimybė kompensuoti iki 50 proc. elektros energijos sąnaudų, tačiau su saugikliu, kad kaina po paramos negali kristi žemiau 50 eurų už megavatvalandę. Taip pat nustatytas reikalavimas, kad bent pusė gautos paramos vertės būtų nukreipta į dekarbonizacijos projektus.

    Keičiamos taisyklės ir atsiranda apskundimai

    Viena reikšmingiausių pataisų susijusi su paramos skyrimo administravimu: Senatas išbraukė nuostatas dėl konkursinių komisijų ir taškinio paraiškų vertinimo. Pramonė dar rengimo etape kritikavo šį mechanizmą kaip perteklinį ir galintį lėtinti sprendimų priėmimą.

    Taip pat siūloma atsisakyti taisyklės, kuri būtų „užšaldžiusi“ paramos dydį antrais ir trečiais metais iki pirmųjų metų lygio. Vietoje to numatomas lankstesnis modelis, o jei paraiškų suma viršytų kvietimo biudžetą, parama visiems pareiškėjams būtų proporcingai mažinama vienodu koeficientu.

    Senatas įrašė ir aiškesnę apskundimo grandinę: įmonės galėtų teikti formalų protestą dėl neigiamo valstybės plėtros banko sprendimo, o vėliau kreiptis į vaivadijos administracinį teismą. Kartu būtų numatytas finansinio rezervo „įšaldymas“ ginčo nagrinėjimo laikotarpiui.

    Kiek pinigų ir kas spręs toliau

    Pagal dabartinę konstrukciją visas paketas 2027–2030 metais siekia apie 1,1 mlrd. eurų: 2027 metais planuojama apie 182 mln. eurų, 2028–2029 metais po maždaug 365 mln. eurų kasmet, o 2030 metais dar apie 182 mln. eurų. Šis mastas Lenkijai svarbus siekiant išlaikyti konkurencingumą, kai energijos kainos ir investicijų į mažesnę taršą poreikis išlieka dideli.

    Dabar pataisas svarstys Seimas, o vėliau sprendimas pasieks prezidentą. Politiniu požiūriu Senato versija gali sulaukti daugiau pramonės palaikymo, tačiau Seimas nebūtinai pritars tokiems plataus masto pakeitimams, ypač dėl atsisakymo kelti CIT ir priklausomybės nuo EU ETS pajamų.

    „Senatas iš esmės perrašė įstatymą taip, kad pramonės išsakyti siūlymai būtų įgyvendinti, tačiau galutinis sprendimas dar priklauso nuo Seimo ir prezidento“, – sakė proceso eigą stebintys politikos ir rinkos dalyviai.

  • Instagram testuoja 90 min. horizontalius vaizdo įrašus „Features“: ar keisis įpročiai ir kūrėjų pajamos?

    „Instagram“ pradėjo testuoti naują vaizdo formatą „Features“, kuris leistų platformoje skelbti horizontalius įrašus iki 90 minučių. Pokytis reikšmingas, nes iki šiol „Instagram“ tapatintas su trumpais formatais – istorijomis ir „Reels“.

    Platformos vadovas Adamas Mosseri viešai pripažino ilgai dvejojęs, ar ilgesni įrašai nepakenks „Instagram“ socialiniam pobūdžiui. Jo teigimu, ilgas žiūrėjimas gali sumažinti kitų įrašų peržiūras, o kartu – paspaudimų, patiktukų ir pasidalijimų skaičių.

    Kaip turėtų veikti „Features“?

    „Instagram“ akcentuoja, kad naujovė nėra trumpų vaizdo įrašų atsisakymas. Idėja – kad trumpi ir ilgi formatai veiktų greta: pilnos trukmės epizodas pritrauktų auditoriją, o trumpi fragmentai taptų reklamine ištrauka, atvedančia žiūrovą prie viso įrašo.

    Kaip pavyzdžiai įvardijami tinklalaidžių epizodai ar komedijos pasirodymai, kuriuos patogu publikuoti vienu ilgu įrašu. Vėliau tą patį turinį galima suskaidyti į kelis trumpesnius klipus, kad jie pasiektų platesnę auditoriją „Reels“ sraute.

    Kodėl „Instagram“ juda link ilgo formato?

    Šis krypties keitimas siejamas su platesnėmis „Meta“ ambicijomis vaizdo srityje ir konkurencija su „YouTube“. Ilgas horizontalus formatas yra artimesnis tradicinei žiūrėjimo patirčiai, kai turinys vartojamas kaip laida ar epizodas, o ne kaip kelių sekundžių klipas.

    Papildomą kontekstą suteikia ir tai, kad 2025 metų pabaigoje „Instagram“ pradėjo plėtrą į televizorių ekranus, kur natūraliai labiau tinka ilgesnis turinys. Nors vien didesnis ekranas savaime nereiškia, kad vartotojai „Instagram“ ims rinktis vietoje „YouTube“, jis padeda keisti vartojimo scenarijus.

    Kur vyksta testai ir ko laukti toliau?

    Kol kas „Features“ testuojamas ribotai, o pirmieji bandymai vyksta Jungtinėse Valstijose ir Brazilijoje. Tai leidžia platformai įvertinti, kaip vartotojai reaguoja į ilgesnį žiūrėjimą, ir ar toks formatas neardys iki šiol dominuojančio greito naršymo įpročio.

    Lygiagrečiai „Instagram“ bando ir kitus su vaizdo įrašais susijusius sprendimus: trumpus klipus, nukreipiančius į pilną įrašą, serijų kūrimą bei patogesnį tiesioginių transliacijų atradimą. Jei bandymai pasiteisins, naujovės galėtų palaipsniui pasiekti ir kitas rinkas.

  • „Meta“ ruošia iki 55 mlrd. eurų akcijų emisiją: lėšos nukeliaus į DI ir duomenų centrus

    JAV technologijų grupė „Meta“ vertina galimybę pradėti papildomą akcijų emisijos programą, kurios vertė galėtų siekti apie 55 mlrd. eurų. Tokia informacija pateikiama dokumentuose, kuriuos bendrovė pateikė JAV Vertybinių popierių ir biržos komisijai (SEC).

    Pagrindinis tikslas – pritrauktas lėšas nukreipti į dirbtinio intelekto plėtrą ir infrastruktūrą, ypač duomenų centrus. Bendrovė yra viešai kotiruojama nuo 2012 metais, o toks kapitalo didinimas būtų vienas reikšmingiausių žingsnių per ilgą laiką.

    Kas nurodoma SEC dokumentuose?

    Dokumentuose teigiama, kad „Meta“ planuoja 35 mlrd. dolerių, tai yra apie 32 mlrd. eurų, gautų iš kapitalo didinimo, skirti DI projektams. Ši suma signalizuoja, kad lenktynės dėl skaičiavimo galios ir pažangių modelių tampa tokio masto, kad vien veiklos pinigų srautų gali nepakakti.

    Taip pat numatoma platesnė akcijų emisijos programa, kurios vertė galėtų siekti 60 mlrd. dolerių, arba apie 55 mlrd. eurų. Įvardijama, kad ji galėtų startuoti vėliau, nors tiksli data dokumentuose nėra aiškiai apibrėžta.

    DI bumas kelia kartelę investicijoms

    Pastaraisiais metais didžiausios technologijų bendrovės, įskaitant „Meta“, „Microsoft“, „Amazon“ ir „Google“, DI infrastruktūrai skiria vis daugiau lėšų. Didžiausia šių investicijų dalis tenka duomenų centrams, serveriams, tinklų pajėgumams ir specializuotiems lustams, kurie reikalingi modeliams treniruoti ir aptarnauti.

    „Meta“ anksčiau yra pasitelkusi ir skolos finansavimą, įskaitant obligacijų emisijas, tačiau dabartinis planas rodo norą didinti finansinį lankstumą ir greitį. Rinkoje tai dažnai vertinama kaip signalas, kad investicijų ciklas taps ilgesnis, o kapitalo poreikis išliks aukštas.

    Remiantis bendrovės vertinimais, 2026 metais kapitalo investicijos, daugiausia susijusios su duomenų centrais, galėtų sudaryti 135–145 mlrd. dolerių, tai yra apie 124–133 mlrd. eurų. Tai vienas didžiausių planuojamų infrastruktūros biudžetų visoje technologijų rinkoje.

    SEC dokumentuose taip pat minima, kad dalimi naujai leidžiamų akcijų yra susidomėję lustų gamintojai „Nvidia“, AMD ir „Broadcom“. Nurodoma, kad jų susidomėjimas galėtų apimti iki 5 mlrd. dolerių, arba apie 4,6 mlrd. eurų, vertės akcijų paketą.

  • DI vėl pakurstė ginčą dėl „Salvator Mundi“: ar brangiausias paveikslas pasaulyje tikrai da Vinčio?

    Leonardo da Vinčiui priskiriamas „Salvator Mundi“ 2017 metais Niujorke „Christie’s“ aukcione tapo brangiausiu kada nors parduotu paveikslu. Galutinė kaina su mokesčiais siekė apie 381 000 000 eurų, o sandoris iki šiol laikomas išskirtiniu meno rinkos precedentu.

    Tuomet aukciono namai akcentavo, kad išlikę mažiau nei 20 Leonardo kūrinių, o didžioji dalis jų saugoma muziejuose. Būtent retumas ir garsus autorystės „vardas“ tapo pagrindiniais argumentais, kodėl pirkėjai buvo pasirengę mokėti šimtus milijonų.

    Kam DI priskiria autorystę?

    Pastaraisiais metais diskusiją iš naujo įkaitino tyrėjų bandymai pasitelkti dirbtinis intelektas, vertinant tapybos stilistiką ir potėpio ypatybes. Remiantis viešai aptariama analize, DI kaip labiausiai tikėtiną autorių nurodė Giovanni Antonio Boltraffio, dailininką iš Milano aplinkos, siejamos su Leonardo dirbtuve.

    Skelbiama, kad algoritmas Boltraffio autorystei priskyrė 81 proc. tikimybę. Vis dėlto tai nereiškia galutinio verdikto: pats metodas kelia klausimų, nes ne visada aišku, kokiais palyginamaisiais duomenimis ir kokio tikslumo vaizdais remtasi.

    Įdomu tai, kad Boltraffio pavardė šiame kontekste nėra naujiena. 1958 metais „Sotheby’s“ aukcione paveikslas buvo parduotas vos už maždaug 1 000 eurų (perskaičiavus iš istorinio sandorio sumos), ir tuomet jis buvo priskirtas būtent Boltraffio, o ne Leonardo.

    Kodėl kūrinys susietas su Leonardo?

    Situacija pasikeitė po to, kai kūrinys 2005 metais buvo vėl „atrastas“ Jungtinėse Valstijose ir perduotas restauruoti. Konservavimo metu nuėmus dalį vėlesnių perdažymų, specialistams atsivėrė detalės, kurios anksčiau buvo beveik nematomos, ir tai sustiprino argumentus apie galimą Leonardo dalyvavimą.

    Tarp dažniausiai minimų požymių nurodomi kūrybiniai pataisymai tapybos procese, kai dailininkas keitė kompozicijos elementus darbo eigoje. Tokie sprendimai meno istorijoje neretai laikomi svarbiu meistro įsikišimo ženklu, nors dirbtuvių praktikoje korekcijos galėjo atsirasti ir prižiūrint mokiniams.

    2011 metais „Salvator Mundi“ buvo eksponuotas Londono National Gallery parodoje, skirtoje Leonardo kūrybai. Tačiau net ir po šio pristatymo dalis ekspertų liko skeptiški, pabrėždami, kad Renesanso dirbtuvėse kūriniai dažnai būdavo kuriami kolektyviai, o meistras galėjo prisidėti tik prie dalies kompozicijos.

    Kodėl DI išvados nepadeda taško?

    Vienas esminių priekaištų DI analizei yra nepakankamas skaidrumas: jei nėra pilnos metodikos, nepriklausomi tyrėjai negali atkartoti testo ir patikrinti, ar rezultatai stabilūs. Meno rinkoje tai ypač svarbu, nes autorystės priskyrimas tiesiogiai lemia vertę ir teisinę atsakomybę.

    Kita problema yra pati kūrinio būklė ir istorija. „Salvator Mundi“ per dešimtmečius buvo ne kartą restauruotas, vietomis perdažytas, todėl nustatyti, kurios tapybos dalys priklauso pirminiam autoriui, o kurios yra vėlesnės intervencijos, yra sudėtinga net laboratoriniais metodais.

    „Patikima DI analizė gali būti naudinga, tačiau ji neišspręs visų autorystės priskyrimo problemų“, – sakė prof. Frankas Zöllneris.

    Kai kurie tyrėjai taip pat pabrėžia, kad net jei DI labiau atpažįsta Boltraffio braižą, tai nebūtinai paneigia Leonardo vaidmenį. Galimas ir tarpinis scenarijus: kūrinys galėjo būti nutapytas dirbtuvėje, o Leonardo galėjo prisidėti prie svarbiausių fragmentų arba atlikti kūrybinę priežiūrą.

    Ginčas dėl „Salvator Mundi“ autorystės kol kas lieka atviras, o kartu išlieka ir pagrindinis paradoksas: kūrinys, kadaise parduotas už simbolinę sumą, XXI amžiuje pasiekė maždaug 381 000 000 eurų kainą. Kuo daugiau atsiranda naujų vertinimų, tuo aiškiau, kad šio paveikslo istorija dar ilgai išliks meno pasaulio dėmesio centre.

  • Anglis ir dirbtinis intelektas: kodėl JAV mato kurą duomenų centrams, o Europa dvejoja

    Duomenų centrų plėtra ir spartėjantis dirbtinio intelekto diegimas vėl kelia seną klausimą: iš kur paimti patikimos elektros, kai paklausa auga greičiau nei spėjama statyti naujus pajėgumus. Energetikai ir pramonės atstovai vis dažniau pripažįsta, kad šiame kontekste anglis kai kuriose šalyse vėl vertinama kaip stabilus rezervas, nors ilgą laiką buvo laikoma praeities kuru.

    Tokį posūkį ypač ryškiai mato JAV, kur diskusijose apie energetinį saugumą ir pramonės konkurencingumą vis dažniau akcentuojamas bazinės generacijos vaidmuo. Logika paprasta: duomenų centrai veikia visą parą, o jų apkrovos šuoliai reikalauja tinklų lankstumo ir greitai pasiekiamos galios.

    Kas keičia energijos paklausą?

    Didelio masto skaičiavimai, kurių reikia DI modelių mokymui ir veikimui, yra itin energijai imlūs. Prie to prisideda ir vėsinimo poreikiai, ypač tankiuose serverių ūkiuose, todėl net moderniausi duomenų centrai išlieka reikšmingi elektros vartotojai.

    Prognozėse, kurias viešai skelbia Europos tinklų ir energetikos institucijos, matyti bendra tendencija: didėjant duomenų centrų skaičiui, jų suvartojamos elektros dalis nacionaliniuose balansuose gali pastebimai išaugti. Tai verčia politikus ir operatorius vienu metu spręsti dvi užduotis: kaip greitai didinti generaciją ir kaip išlaikyti sistemos patikimumą.

    Kodėl anglis vėl minima JAV?

    JAV diskusijose anglis dažniausiai įvardijama kaip stabilios, nuo oro sąlygų mažiau priklausomos generacijos šaltinis. Argumentuojama, kad kurą galima kaupti šalia elektrinių, o tiekimo grandinės rizika kai kuriais atvejais mažesnė nei importuojamų energijos išteklių.

    „Pakanka pažvelgti į JAV: anglis vertinama kaip stabilus energijos šaltinis, ir tai ten aiškiai matoma. Abejoju, ar daug kas mūsų regione į anglį žiūri per duomenų centrų ir skaitmeninės ekonomikos poreikių prizmę“, – sakė energetikos sektoriaus atstovas.

    Europa: tarp pragmatizmo ir tikslų

    Europoje, įskaitant Lenkiją ir Baltijos regioną, anglies vaidmuo vis dažniau vertinamas per klimato politikos ir taršos mažinimo tikslus, todėl grįžimas prie šio kuro susiduria su politiniais ir ekonominiais ribojimais. Didėjant elektros poreikiui, akcentuojamos alternatyvos: tinklų plėtra, energijos kaupimas, branduolinė energetika, dujų elektrinių lankstumas ir spartesnis atsinaujinančių išteklių integravimas.

    Vis dėlto realybė rodo, kad pereinamuoju laikotarpiu svarbiausia tampa ne vien pigiausia kilovatvalandė, o patikimas tiekimas ir sistemos atsparumas. Todėl energetikos strategijose vis dažniau girdimas pragmatiškas klausimas: kaip užtikrinti, kad skaitmeninė ekonomika, įskaitant DI, turėtų pakankamai galios ne tik po dešimtmečio, bet ir artimiausiais metais.